Lietuvos draustiniai

Įvadas:

Draustiniai steigiami turint tikslą išsaugoti bei atkurti kurį vieną arba
keletą gamtos komponentų ir išlaikyti bendrąjį ekologinį balansą.
Draustiniams nustatoma dalinės gamtos apsaugos tvarka, leidžianti tokią
ūkinę bei kitą veiklą ir tokios apimties, kuri neprieštarauja draustinių
tikslams bei uždaviniams. Draustinių plotai liekai ankstesnių žemės ar
vandens naudotojų žinioje, ir jie privalo laikytis nustatytos juose
tvarkos.

Draustinių rūšys:

1. Geologiniai

2. Hidrografiniai

3. Pedologiniai

4. Hidrologiniai

5. Botaniniai

6. Zoologiniai

7. Botaniniai – zoologiniai

8. Kraštovaizdžio, arba landšaftiniai

9. Geomorfologiniai

Įvairių rūšių draustiniai turi jų paskirtį atitinkančias taisykles ir
tvarką, t.y. režimą. Paprastai kiekvienos rūšies draustinių nuostatose
numatyta po keletą draudimų arba apribojimų, padedančių išsaugoti jiems
būdingas vertybes. Pavyzdžiui, geologiniuose draustiniuose drraudžiama
griauti, kasinėti ar užpilti atodangas ir karstines įgriuvas, rinkti bei
sprogdinti riedulius ir steigti kasinius; botaniniuose – kultūrinti pievas,
keisti naudmenas, vartoti pesticidus, kirsti medžius ūkiniais tikslais
sklypuose su retųjų rūšių augalais.

Dabartinis valstybinių draustinių tinklas respublikoje ėmė formuotis tik
nuo 1959 metų.

Dėstymas:

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar
viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios, kuriose
drausta kirsti medžius, daryti takus ir net lankytis. Saugomos taip pat
buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio “medžioklės” , t.y. miškai, skirti
medžiojamų žvėrių ir paukščių apsaugai. Tokių saugomų teritorijų kiek
vėliau atsirado ir kitose mūsų šalies daalyse . Pažymėtinos Petro I valdant,
įsteigtos “laivinės girios” , skirtos tinkamo laivams statyti miško
apsaugai. Tačiau vis dėlto dauguma senųjų saugomų plotų, artimų
šiandieniniams draustiniams, buvo skirta medžiojamosios gyvūnijos
gausinimui bei apsaugai. Dėl to mūsų šalyje lig šiol labai glaudūs ryšiai
tarp draustinių bei rezervatų steigimo ir

r medžioklės ūkio plėtojimo.

Pagal saugomų teritorijų tinklą dažniausiai sprendžiama apie konkrečios
šalies gamtosaugos lygį. Todėl paprastai stengiamasi turėti daug ir
įvairios paskirties saugomų plotų. Turime trejopo pobūdžio teritorijas.
1) konservacinės, arba išsaugojamosios, paskirties plotus – juose saugomas

esamas vertingas genetinis fondas bei informacinės savybės, draudžiant

atskirų kraštovaizdžio kompleksų ar vertybių naudojimą.
2) Prezervacinės, arba apsaugojamosiois, paskirties plotus- juose ribojama

žmogaus veikla, siekint apsaugoti gretimas svarbias teritorijas bei

atskirus objektus arba bendrąją ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą;
3) Rekuperacinės, arba atkuriamosios, paskirties plotus – juose tvarkomasi

taip, kad išsilaikytų, atsikurtų bei gausėtų liaudies ūkiui svarbūs

gamtos ištekliai.

Šios trejopos paskirties saugomos teritorijos rūšiuojamos pagal
smulkesnius paskirties bei tvarkymo ypatumus ir turi savus rūšių
pavadinimus, arba nomenklatūrą.

Valstybinių draustinių tinklas respublikoje jau dabar yra gana platus. .
Panagrinėkime dabar įvairių rūšių draustinius.

Pradėkime nuo geologinių draustinių, kurių pirmieji buvo įsteigti dar
1960 metais. Geologiniai draustiniai steigiami apsaugoti pasižyminčiomis
įdomia ggeologine sandara bei turinčioms mokslinę pažintinę reikšmę
vietovėms ir kurioms nors geologinės vertybėms.

Šiuo metu turime 15 geologinių draustinių, apimančių 1430 ha plotą, arba
0,02 % respublikos teritorijos. Pagal saugomų vertybių savitumą išryškėjo
3 šių draustinių atmainos (rūšys):

1) atodangos, 2) karstinės , 3) riedulynai.
Būginga, kad dauguma mūsų geologinių draustinių yra palyginti nedideli –
nuo kelių iki keliasdešimt ha ploto. Iš visų išsiskiria Šauklių draustinis,
siekiantis visapusiškos apsaugos tikslų dėl ko ir tampa lygiaverčiu
kraštovaizdžio draustiniams.

Kita negyvosios gamtos vertybių apsaugos forma yra hidrologiniai
draustiniai. Jie steigiami siekiant apsaugoti ir tikslingai naudoti ūkiniu,
moksliniu bei kultūriniu atžvilgiu vertingus upių baseinus ,
, kuriuose yra
tinkamos sąlygos natūraliam paviršiniam nuotekiui susidaryti. Šios rūšies
draustiniai buvo įkurti 1980 m. Jų turime tris, užimančius bendrą 24121 ha
plotą, arba 0,32 % respublikos teritorijos. Ypač išsiskiria Skroblaus
draustinis , iš esmės visapusiškai apsaugantis kraštovaizdį. Šio draustinio
gamtinės vertybės yra tokios retos, kad čia pageidautina taikyti, net
griežtesnę rezervacinės apsaugos tvarką.

Hidrosferos apsaugai įsteigtas Klaipėdos kanalo hidrogeologinis
draustinis , kuris apsaugo nuo užteršimo šioje srityje esančius gausius
gamtinio vandens išteklius , naudojamus Klaipėdos ir kitų pajūrio miesto
gyventojų. Šis 3981 ha ploto draustinis savo paskirtimi aiškiai nesiderina
prie kitų mūsų draustinių ir iš tikrųjų tėra valstybinio draustinio
pavadinimu įteisinta vandens ūkio išteklių apsaugos zona.

Gyvosios gamtoms vertybėms saugoti respublikoje plėtojamas
botaninių, zoologinių bei mišrių draustinių tinklas. Botaniniai
draustiniai steigiami apsaugoti retųjų ir nykstančių augalų augimvietėms,
būdingoms Lietuvos augalų bendrijoms bei ištisų ekologinių sistemų tipams,
taip pat tinkamiausioms spanguolių augimvietėms , jų ištekliams bei
ekologinės sistemoms. Beje, šie draustiniai pagal dabartinius nuostatus
sudaro net atskirą rūšį, vadinamą botaniniais spanguolynų draustiniais.
Pirmieji botaniai draustiniai mūsų respublikoje buvo įkurti dar 1960
metais, o spanguolynų draustiniai atsirado tik 1974 metais.
Labiausiai įvairuoja gyvūnijos apsauga. Šiam tikslui skirti net keturių
rušių zoologiniai draustiniai

Paukščių (ornitologiniai), balinių vėžlių (herpetologiniai), žuvų
ichtiolohiniai bei vabzdžių entomologiniai. Zoologiniai draustiniai
steigiami apsaugoti retųjų ir nykstančiųjų gyvūnų gyvenamoms arba
kilnojimosi ir neršto vietoms, taip pat retoms bei būdingiausioms Lietuvos
gyvūnų bendrijoms ar ištisoms ekologinėms sistemoms. Zoologinių draustinių
tinklą respublikoje pradėta kurti dar 1960 metais, kai buvo įsteigti
pirmieji ornitologiniai

draustiniai. Kitų rūšių draustiniai atsirado
vėliau : ichtiologiniai – 1974 , herpetologiniai – 1976 , o entomologiniai
tik 1979 metais.

Dabartiniu metu turime 24 zoologinius draustinius, apimančius
apie 18038 ha plotą, arba 0,27 %. Tarp jų yra 6 ornitologiniai (5822 ha),
13 ichtiologinių ( apie 12 tūkst.ha ), 3 herpetologiniai (87 ha) ir du
entomologiniai (57 ha). Deja, iki šiol nėra aiškiai atribota
ichtiologiniams draustiniams skirta respublikos teritorija, todėl jų
plotas pateikiamas tik apytikriai, saugomų upių atkarpų ilgį padauginus iš
100 metrų pločio juostos.

Pagal nuostatus šių draustinių tikslios ribos pakrantėse turėtų
būti nustatomos taip :

a) ne arčiau kaip 10 metrų nuo kranto, kai pakrantės nuolydis

iki 5 laipsnių.

b) ne arčiau kaip 20 metrų nuo kranto , kaip pakrantės

nuolydis nuo 5-10 laipsnių.

c) ne arčiau kaip 50 metrų nuo kranto, kaip pakrantės nuolydis

viršija 10 laipsnių.

Skaičiuojama nuo vidutinio vasaros vandens lygio, kai krantai
lėkšti, ir nuo viršutinės krantų briaunos, kai jie statūs arba griūvantys.

Lietuvoje labai svarbūs yra bendrai biologinei apsaugai skirti
botaniniai – zoologiniai draustiniai . Įsteigti dar 1960 metais.
Vienuolika tokių draustinių užima gana didelį plotą – 40260 ha, arba 0,62
% respublikos teritorijos. Šiuose draustiniuose taikomi botaninių ir
zoologonių draustinių tvarkos reikalavimai, atsižvelgiant į saugomų
vertybių savitumus iš visų botaninių – zoologinių draustinių išsiskiria
Nemuno deltos draustinis., kuriame intensyviai vystomas žemės ūkis,
laivyba, žuvininkystė, auga Rusnės miestas . Neveltui šiam draustiniui
patvirtinti net ypatingi nuostatai . Šiame savitame respublikos kampelyje
su nepakartojamu gamtovaizdžiu gamtos apsauga išties labai sudėtinga, ir
botaninio-zoologinio draustinio statuso jam, matyt, nepakanka. Ateityje
čia vertėtų reikliau derinti ūkinę veiklą bei gamtosaugos priemones.

Sudėtingiausi ir, be abejo, svarbiausi mūsų draustiniai, skirti
visapusiškai aplinkos
apsaugai,- tai kraštovaizdžio (landšaftiniai)
draustiniai. Jie steigiami apsaugoti vertingiausiems kraštovaizdžio
kompleksams, kurių sandarą ir išorę nulėmė tiek gamtiniai procesai, tiek
ilgaamžė žmogaus veikla, tai pat saugoti vietovėms turinčioms kultūrinę,
estetinę bei pažintinę reikšmę ir pasižyminčioms įvairių laikų istorijos
bei kultūros paminklais. Pastariesiems tikslams skirti draustiniai pagal
dabartinius nuostatus sudaro savarankišką įstorinių kraštovaizdžio
draustinių grupę. Tai savotiškas jau minėtų botaninių spanguolynų
draustinių atitikmuo visoje kraštovaizdžio draustinių šeimoje.

Bendrai kraštovaizdžio apsaugai buvo skirtas ypatingas dėmesys
jau pačioje mūsų valstybinių draustinių kūrimo pradžioje – šios paskirties

draustiniai sudarė 1960 metais pradėto formuoti viso saugomų plotų tinklo
pagrindą.

Ryškėja šios kraštovaizdžio draustinių rūšys : 1) tipiškasis 2)
rekreacinis 3) archeologinis bei 4) istorinis. Tipiškieji draustiniai
paprastai saugo būdingus stambių mūsų respublikos kraštovaizdžio kompleksų
bruožus, savotiškus jų etalonus, pavyzdžiui, Baravykinės, Maldžiūnų,
Ruškio, Pušnies, Kernavės, Girgždūtės ir kt.

Rekreaciniai draustiniai, pavyzdžiui, Aukštadvario , Dubingių
,Dusetų , Germanto, Kurtuvėnų, Kuršių Nerijos, Lakajų, Platelių, Plinkšių,
Rubikių it kiti, skirti vaizdingų gana intensyviai naudojamų kraštovaizdžio
kompleksų apsaugai, žmonių poilsiui. Tai bene gausiausia kraštovaizdžio
draustinių grupė, jungianti pačius stambiausius iš jų. Kartu tai
sudėtingiausi draustiniai, kurių apsauga turi ir konservacinę, ir poilsio
bei turizmo plėtojimo paskirtį, – mat juose telkiasi didžioji dalis
aukščiausios kokybės rekreacinių gamtos išteklių tipo. Šio tipo
draustiniai iš esmės jau virto savotiškais gamtos parkais.

Išskirtinę vietą užima Kuršių Nerija, kuri dar 1966 metais buvo
paskelbta kraštovaizdžio draustiniu su specialiu režimu, iš esmės
attinkančiu nacionalinio parko apsaugos reikalavimus.

Iš esmės mūsų Neringa – tai pavyzdinis nacionalinis parkas.

Problematiška ir anksčiau minėtų archeologinio bei istorinio tipo
kraštovaizdžio draustinių apsauga. Vieni jų (Alytaus, Kurmaičių,
Medžionių, Pyplių, Seredžiaus, Utenio ir kt.) saugo piliakalnius,
senkapynus senovinių gyvenviečių liekanas, kitus archeloginius paminklus
bei jų artimąją aplinką. Matome, kad savo turiniu tokie draustiniai tinka
prie kultūros bei istorijos paminklų ir jų apsauginių zonų plotų.

Negalime nepaminėti dar vienos mūsų respublikos saugomų plotų
tinklo ypatybės. Greta įteisintų valstybinių draustinių turime nemažai
sava apsaugos tvarka jiems lygiaverčių saugomų teritorijų. Tai saugomos
kurtinių tuokvietės , kurioms skirti ypatingos apsaugos miško sklypai,
uždraudžiant juose bet kokį miško kirtimą ir kitus miško darbus. Dabartiniu
metu turime 24 saugomas kurtinių tuokvietes užimančias beveik 4,7 tūkst. ha
, arba 0,07 jos ploto.

Mūsų saugomų teritorijų tinkle yra plotų , vadinamų
draustiniais, tačiau su konservaciniai apsaugai skirtais valstybinais
draustiniais turinčių mažai ką bendro. Vienas jų – jau minėtas Klaipėdos
kanalo hidrogeologinis draustinis. Jame rūpinamasi vandens paukščių, visų
pirma ančių išteklių atkūrimu bei gausinimu, ištisus metus šiuos paukščius
draudžiama medžioti. Tai tipški rekuperacinės paskirties saugomi plotai,
įsteigti gretimų medžioklės plotų turtinimui. Tokius pat saugomus plotus
turi ir mūsų miškų ūkis .Tai vadinamieji sėkliniai draustiniai. Juose
draudžiama visokeriopa ūkinė veikla, išskyrus sanitarinius bei selekcinės
atrankos kirtimus ir sėklų rinkimą.

Panašiems tikslams 1983 metais mūsų miškininkai paskyrė tris
genetinius miško rezervatus ( Ažvinčių, Punios, Survilų) apimančius gana
didelį 5,7 tūkst. ha plotą. Beja, didžioji dalis jų yra jau esamuose
aukštesnio apsaugos laipsnio plotuose ir iš esmės tesudaro pastarųjų dalis.

Štai ypač saugomų teritorijų tinklo bendras vaizdas. Jų,
įskaitant valstybinius rezervatus, valstybinius parkus, valstybinius
draustinis bei jų lygmenis, bendras plotas sudaro apie 265 tūkst. ha , arba
4,0 % respublikos teritorijos. Matome, kad draustiniams tenka “liūto”
dalis – daugiau kaip 80% viso fondo.Saugomų teritorijų pasiskirstymas gana
netolygus. Daugiausia jų sutelkta Aukštaičių, Dzūkų, ir Žemaičių
aukštumose bei Dainavos žemomuje. Tuo tarpu Lietuvos vidurio bei Šiaurės
žemumose ir Ašmenos bei Švenčionių aukštumose saugomų teritorijų yra labai
mažai. Išsiskiria Anykščių , Klaipėdos, Zarasų, Ignalinos, Varėnos bei
Švenčionių rajonai, kur ypač saugomos teritorijos sudaro 10-14% tų rajonų
ploto. Daugiau kaip 5 procentai ploto saugoma Molėtų , Alytaus, Plungės,
Utenos bei Lazdijų rajonuose.Tačiau Jonavos, Kaišiadorių , Pakruojo,
Pasvalio, Raseinių rajonuose konservacinių teritorijų tinklas labai menkas
– jos neužima net 0,1 procentų rajonų ploto.

Keletas Lietuvos Draustinių:

LAPNUGARIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS
Lapnugario kraštovaizdžio draustinio plotas – 2120 ha.
Jis žymus kalnapušėmis apsodintu didžiuoju kopagūbriu ir nerijoje
aukščiausiu pajūrio apsauginiu kopagūbriu (10-12m).
Draustinyje yra: Meilės slėnis, Meškadaubė, Eumo, Lybio, Lapnugario, Meškos
galvos ir Hageno kalvos, originalūs pusketvirto hektaro juodųjų pušų
želdiniai.
Važiuojant pagrindiniu keliu per draustinį, akį patraukia vešlūs nendrių
sąžalynai Kuršių marių pakrantėje. Didžioji jų dalis pasodinta Kuršių
nerijos nacionalinio parko miškininkų. Tai pigiausias ir efektyviausias
būdas užkirsti kelią krantų erozijai. Kiekvieną pavasarį nendrėmis
apsodinamas vis naujas priekrantės ruožas.

JUODKRANTĖS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS
Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio plotas – 260 ha.
Jis įsiterpęs tarp Juodkrantės rekreacinės zonos ir Naglių gamtos
rezervato.
Kraštovaizdžio draustinio teritorijoje yra: gamtos paminklo parabolinių
kopų komplekso pietinė dalis, paprastųjų pušų senieji medynai (sengirės
fragmentai), kuriems jau daugiau kaip 230 metų, Garnių kalnas. Šalia jo –
didžiausia Lietuvoje pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonija.
Turistų žingeidumui patenkinti, ant Garnių kalno įrengta apžvalgos
aikštelė. Nuo jos matyti Avikalnio rago palvės kompleksas bei viena
gražiausių nerijos panoramų – Pilkosios (Mirusios) kopos.

KARVAIČIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS
Karvaičių kraštovaizdžio draustinio plotas – 3043 ha. Tai didžiausias ir
įvairiausias Kuršių nerijos gamtos kompleksas.
Jam priklauso kalnine pušimi apaugusios Giedružės, Preilos, Karvaičių,
Skirpsto kopos, kurių aukštis apie 60 m, ir aukščiausia visoje nerijoje
(67,2m) Vecekrugo (Senosios smuklės) kopa. Jos pavadinimas kilęs nuo
kuršiško “vece” – “senas” ir “kruogs” – “smuklė”, primenantis kopos
papėdėje buvusią smuklę. Visa kopa apaugusi kalninės pušies masyvais. Nuo
viršūnės galima pamatyti taip pat šiam draustiniui priklausančius, į Kuršių
marias nusitęsusius Didįjį ir Mažąjį Preilos, Ožkos, Pervalkos, Žirgų,
Garbės ir Bulvikio ragus.

PARNIDŽIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS
Parnidžio kraštovaizdžio draustinio plotas – 230 ha.
Jį sudaro Parnidžio rago kompleksas, pajūrio ir pamario palvės, kupstynė.
Šis draustinis – tai buferinė zona tarp Nidos gyvenvietės ir Grobšto gamtos
rezervato.

Draustinis pasižymi estetiškai vertingu kraštovaizdžiu, kuriame išryškėja
šiaurinėje dalyje kalnapušėmis apželdintas, pietinėje – pustomas smėlio
kopagūbris.

Tai vienintelė vieta nacionaliniame parke, kur iki šiol išlikusi pustomų
kopų grandinė.

Apibendrinimas:

Visais laikais žmogų jaudino didingoji ir paslaptingoji Gamta.
Jos grožis buvo ir tebelieka vienas svarbiausių argumentų, mokslininkams ir
gamtos apsaugos darbuotojams įrodinėjant saugomų plotų plėtojimo svarbą.
Bet grožis vis dėl to yra gana reliatyvi sąvoka. Žinoma, yra gamtos vaizdų,
užburiančių kiekvieną. Bet yra ir tokių jos kampelių, kurie nepaprastai
svarbūs ir brangūs tik nedaugeliui. Šia prasme kiekvienas kaimas,
kiekvienas miškas ir ežeras tam tikram žmogui yra savotiškas draustinis.
Įdomu tai, kad po daugelio metų mažos vietinės gamtos vertybės netikėtai
įgauna naują prasmę. Juk nerasime tokios atsiminimų knygos, kur autorius
neprisimintų kokios nors palinkusios obels prie gimtojo kelio ar
traukduobės, pro kurią baisu būdavo praeiti. Prisiminimai dar glaudesni,
jeigu laikas nepailgėjo tos obels ar tos paslaptingos duobės.

Visa tai, dėl ko sielojamės vaikystėje ir jaunystėje, ypač
brangu. Jaudina ne tai, kas išmokta, ne tai kas pamatyta, o tai – kas
pajausta. Būtent dėl to kiekviena vieta, kiekvienas mažas mūsų krašto
paminklas – vertingas ir neužmirštamas.

Tai todėl vis dėlto kartais taip atsitinka, kad piliakalnis tampa
paprasčiausiu tramplinu automėgėjams, padavimais pagrasintas akmuo
aptveriamas kartu su karvių ganykla, o aplink ąžuolo galiūno kamieną
sukalamos pašiūrės paršeliams ?

Gal todė kad to piliakalnio istoriją vaikai išklauso klasėje, o patys jo
nemato ir juo nesirūpina .

Gal todėl, kad renkant gražiausią sodybą pirmoji vieta paskiriama tai,
kurios kieme stypso cementiniai baravykai, o baseine riogso atogrąžų
aligatoriai.

Gal todėl, kad, žavėdamiesi įžymiųjų žmonių prisiminimai, vis dėlto
nieko nepasimokome, viliamės, kad mūsų niekada neužklups tokios jausmingos
valandėlės. Gal net įtariame, kad tokie rašiniai, jeigu juose minima vien
gimtoji upė, yra tik maivymasis, o ne nuoširdus, paskutinio saulėlydžio
sujaudrintas troškimas ją pamatyti.

Literatūros sąrašas:

1. http://mokslo.centras.lt/data/darbai/mc632.shtml

2. http://www.jzum.lt/draustiniai.php

3. http://www.nerija.lt/lt/gamta/draustiniai.php

Skuodo Per. Žadeikio

1d kl. Mok. Martynos Simutytes

geografijos referatas

Lietuvos draustiniai

Mokytojas: P. Malūkas

Skuodas- 2004

Leave a Comment