1. Baltijos jūros tarša, susijusi su karine pramone.
Baltijos jūra dėl jauno geologinio amžiaus, intensyvių sedimentacinių procesų, uždarumo, lėtos vandens apytakos su Šiaurės jūra ir didelio gėlo paviršinio vandens nuotėkio labai jautriai reaguoja į bet kokį žmogaus įsikišimą.
Viena iš daugelio sričių, kai žmogus daro poveikį jūrai, yra karinė veikla
Karinėms valstybių reikmėms naudojamos didelės teritorijos, įvairūs gamtiniai ištekliai, didžiulės žmonių pastangos. Vien tik iš ginklų gamybos susidaro daug atliekų. Pasikeitus valstybių politikai dauguma nepanaudotų ginklų turi būti sunaikinti. Iškyla didelių ekologinių problemų. Tai ypač pasakytina apie cheminio bei branduolinio ginklo utilizavimą.
Nemažai cheminių karinių atliekų išpilama tiesiog į jūrą.
Cheminis ginklas Baltijos jūroje (prie Bornholmo) pradėtas skandinti jau po
Pirmojo pasaulinio karo. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Vokietija dalį savo cheminio ginklo atsargų – 3000-5000 tonų, tarp kurių buvo 500-750
tonų fosgeno ir tabuno, paskandino Mažųjų Beltų sąsiauryje. Liubeko įlankoje paskandinta 540 tonų chlorinų ir fosgenų.
1946-1947 m. JAV ir Didžioji Britanija Skagerako ir Kategato sąsiauriuose nuskandino 270 000 tonų sprogmenų su cheminiais užtaisais; jų buvo prikrauti seni ir nebetinkami naudoti laivai. Sovietų Sąjunga jūroje barstė cheminius šaudmenis, atitekusius jai po Vokietijos kapituliacijos:
35 000 tonų raketų ir aviabombų buvo paskandinta 56 jūrmylės į pietvakarius nuo Liepojos, ties Latvijos ir Lietuvos valstybių siena; 5000 tonų sprogmenų nuskandinta į pietus, 2000 t – į pietryčius nuo Gotlando bei 30
000 tonų – 14 jūrmylių į rytus nuo Kristianseno salų ties Gotlandu.
Sprogmenys slūgso 70-110 m gylyje. (R.Baubinas, J.Taminskas. Karinė gamtonauda Lietuvoje sovietmečiu: ekologinės pasekmės. Vilnius, 1997-1998).
1953-1965 m. buvusi VDR Baltijoje paskandino 12-22 tonas kovinių cheminių medžiagų. Esama duomenų apie nedideles tokių chemikalų sankaupas
2,5 jūrmylės į pietus, taip pat 20 jūrmylių į pietvakarius nuo Bornholmo bei Lenkijos vandenyse.
10-15 proc. sprogmenų sudaro karinės cheminės medžiagos –
ipritas, fosgenas, difosgenas, cianogeniniai chloridai, tabunas, hidrociano rūgštis ir kitos. Žmogui mirtina iprito dozė – 5 gramai.
Manoma, kad Baltijos jūroje paskandinta 7500 t grynų kovinių medžiagų.
Vokietijos tyrinėtojų duomenimis, didžiausias cheminis pavojus turėtų kilti 2000-2005 metais. Kai kurių specialistų apskaičiavimais dėl konteinerių korozijos (0,1-0,15 mm per metus) daug nuodingųjų medžiagų į vandenį gali būti išmesta apie 2002-2005 metus (E.Trimonis. Baltijos jūros ištirtumo problemos 2000). Jei taip atsitiktų, tai būtų pasaulinio masto ekologinė katastrofa.
Pirmas įspėjimas buvo 1997 m., kai prie Švedijos uosto Liusečilo priedugniniame vandens sluoksnyje buvo aptikta nuodingųjų medžiagų koncentracija, šimtus kartų viršijanti foninę. Netrukus Bornholmo baseine Rusijos mokslinė ekspedicija gruntosemiu kartu su dugno nuosėdomis pakėlė iprito ir dumblo gumulus.
Cheminių bombų neretai pakliūdavo į danų žvejų tinklus. 1991 m. rugpjūtį dešimtys dėžių sprogmenų iš Leningrado karinės jūrų bazės pateko į Suomijos pakrantę. 1992 m. Bornholmo salos pakrantėje aptikta 250 kg bomba, kurioje buvo 60 kg kovinių cheminių medžiagų (garstyčių dujų). Aštuntąjį devintąjį dešimtmetį po mokomųjų bombardavimų Baltijos jūroje bangos į paplūdimius išmesdavo fosforo gabaliukų, kurie žalodavo gintaro rinkėjus.
2.Kai kurie šalutiniai Baltijos jūros cheminiai elementai
Atkreipsime dėmesį tik į svarbiausius pramoninių ir žemės ūkio objektų antropogeninio poveikio bruožus Baltijos jūroje.
Pagrindinis vandens “sveikatos” rodiklis yra jame ištirpęs deguonies kiekis. Vandenyje gali būti tik tam tikras deguonies kiekis, kuris priklauso nuo temperatūros ir druskingumo. Kuo žemesnė temperatūra ir mažesnis druskingumas, tuo daugiau ištirpusio deguonies būna vandenyje.
Paviršinis sluoksnis gerai vėdinamas, todėl deguonies koncentracija jame siekia 9,5 ml/l, o 20-30 m gylyje – 10 ml/l. Blogai vėdinamuose sluoksniuose vandens būklė nėra pastovi. Čia stebima deguoninės ir sieros vandenilinės situacijų kaita (2 pav.). Deguonies atsiradimas apibūdina užsistovėjusio vandens atnaujinimą, kuris susijęs su epizodiniais
Šiaurės jūros vandens įsiveržimais.
Nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos fosfatų kiekis Baltijos jūroje išaugo trigubai. Tokių produktų, kaip fosfatai ir amoniakas, kaupimasis sukelia vandens stagnaciją. Šios maistinės medžiagos, patekusios į paviršinį sluoksnį, greitai plinta
Baltijos jūroje. Nustatyta, kad kasmet fosforo kiekis Baltijos jūroje didėja nuo 7000 iki 20 000 tonų.
Baltijos jūra yra patręšta jūra. Sluoksniuotos struktūros nuo 100
m gylio persitvarkymą reikia vertinti tuo atveju, kai oksiduoto detrito ir ištirpusių organinių medžiagų kiekis visą laiką didėja. Susidarančiai didelei jų masei mineralizuoti reikia daugiau deguonies. Dėl to blogėja visos jūros būklė: labai intensyviai gausėjant gyvybei progresuoja vandens stagnacija jūros gelmėje. Tai viena svarbiausių Baltijos jūros problemų.
Šiaurės jūros vandens įsiveržimai kas 3-5 metus gerina padėtį, naikina stagnacijos reiškinius. Tai būdinga natūraliems gamtiniams reiškiniams tol, kol prasideda kitų nepalankių veiksnių poveikis.
Baltijos jūros tarša tapo globaline problema. Didelę dalį jūros taršoje sudaro komunalinių ir žemės ūkio įmonių nuotekos. Nuotekų apkrova jūroje vertinama pagal deguonies biocheminį poveikį (DBP) per penkias paras
– tai deguonies kiekis, kuris sunaudojamas organinėms medžiagoms suskaidyti per penkias paras viename vandens litre. Komunalinių nuotekų DBP sudaro
1200 tūkst. tonų deguonies per metus, t.y. apie 3,3 km3 deguonies.
Į Baltijos jūrą patenka dideli pesticidų kiekiai, kurie naudojami kovai su piktžolėmis ir žemės ūkio kenkėjais. DDT (dustas) ir pesticidai patenka į Baltijos jūrą su žemės ūkio gamybos, o PChB (sunkieji metalai) –
su pramonės, ypač elektrotechnikos, kurioje jie naudojami kaip transformatoriniai tepalai, su kai kurių dažų gamybos nuotekomis.
Didžiausias PChB šaltinis – nutekamieji kanalizacijos vandenys.
Analogiškai kaip pesticidai ir DDT, taip ir PChB gali patekti į vandenį per atmosferą. Šių medžiagų koncentracija Baltijos jūroje nepastovi
– svyruoja nuo dešimtųjų iki kelių tūkstančių ng/g.
Tarša naftos produktais veikia ekologinę Baltijos jūros būklę taip pat, kaip ir bet kurioje Pasaulinio vandenyno vietoje. Nafta greitai sklinda jūros paviršiumi. Susidariusi naftos plėvelė pažeidžia dujinę ir energetinę apykaitą tarp jūros ir atmosferos, daro žalą gyviesiems organizmams.
Nustatyta, kad į Baltijos jūrą kasmet patenka 20-2000 tūkst. tonų naftos, o vidutinė koncentracija paviršiniame vandenyje svyruoja nuo 0,3
iki 0,75 mg/l. Didžioji jų dalis patenka į vandenį iš tankerių ir po kuro rezervuarų plovimo.
3. Gyvųjų išteklių būklė Baltijos jūroje
3.1.Gamtiniai ištekliai, žuvys ir žvejyba.
Mažai druskinguose Baltijos jūros vandenyse yra ir jūrinių, ir gėlavandenių žuvų rūšių. Atviruosiuose vandenyse dominuoja jūrinės rūšys, tokios kaip silkė, kilkė, menkė. Pakrantės vandenyse yra ir jūrinių, ir gėlavandenių žuvų rūšių. Per paskutiniuosius 50 metų pagaunamų žuvų kiekis išaugo nuo keleto 100 000 t iki 1 000 000 t. Žuvų prieaugis Baltijos jūroje buvo padidėjęs 1965-1975 metais. Silkė, kilkė ir menkė sudaro apie 90% visų pagaunamų žuvų kiekio. Pagaunamų žuvų vertė, kurią šiandien sudaro apie 540
mln. ECU per metus, rodo gyvųjų išteklių ekonominę svarbą.
Baltijos jūros žuvų rūšinė įvairovė kinta. Nors silkės ir kilkės rūšims sąlygos palankios net jas eksploatuojant, tačiau dvi menkės rūšys (rytinė rūšis daugiau sunaikinta negu vakarinė) akivaizdžiai nyksta. Taip yra dėl per paskutinį dešimtmetį menko šių dviejų žuvų rūšių natūralaus prieaugio ir dėl to, kad jų daug sugaunama. Tarptautinė Baltijos jūros žvejybos komisija nutarė gerokai sumažinti bendrą leidžiamą pagauti žuvų kiekį Baltijos jūroje. Pakrantės vandenų teritorijos yra svarbios žuvininkystei, nes jose neršia ir maitinasi kai kurios žuvų rūšys. HELCOM
surinko duomenis apie pakrantės vandenų būklę, pagrindinį dėmesį skirdama eutrofizacijai ir užteršimui metalais. Eutrofizacijos poveikis yra apribotas fitobentoso tyrinėjimais. Išskiriami du procesai: pasikeitimas rūšių sudėtyje ir priedugnio vegetacijos sričių apribojimas. Abu procesai pakrantės vandenų žuvų populiacijoms turėjo neigiamą poveikį. Daugumoje
Baltijos jūros pakrančių yra problemų dėl eutrofizacijos ir/ar metalų.
Gėlavandenių žuvų rūšims, kurios daugiausiai aptinkamos archipelaguose, tenka kur kas didesnis teršalų kiekis negu jūrinėms rūšims. Pakitimai gėlavandenių žuvų rūšyse atitinka pakitimus, stebėtus eutrofizuotuose ežeruose. Panašūs pakitimai taip pat buvo stebėti Stokholmo archipelage.
Lenkijos pakrantės vandenyse, kur deguonies kiekis dėl teršalų labai smarkiai mažėja, nyksta menkės. Kai kuriose seklesnėse Lenkijos pakrantės dalyse pastebėta, kad nyksta ir sykas. Daugumoje Baltijos jūros baseino upių išnyko lašišų rūšys.
Deguonies trūkumas priedugnio vandenyse vasarą ir rudenį paveikė
Norvegijos jūros vėžių rūšį Kategato sąsiauryje. Dėl deguonies stokos čia taip pat galėjo pagausėti virusinių susirgimų populiacijoje.
Sunku nusakyti teršalų, žvejybos ir gamtinių veiksnių poveikį žuvų rūšims atviroje Baltijos jūroje. Žinoma, kad žuvų populiacijas veikia druskingumo pasikeitimas ir deguonies sąlygos giluminiuose vandenyse. Tai ypač aktualu menkėms. Ši rūšis, neršianti Bornholmo jūros, Gotlando ir
Gdansko giluminiuose vandenyse, yra veikiama mažėjančio Baltijos jūros druskingumo ir mažos deguonies koncentracijos priedugnio vandenyse. Jūros menkių ikrams išgyventi būtinas minimalus 11 ‰ druskingumas ir mažiausiai 3
mg/l deguonies koncentracija. Šiuo metu tinkama vieta menkių nerštui yra
Bornholmo baseinas. Šioje srityje yra pakankamas druskingumas ir deguonies kiekis.
Žemas pramonės plėtros lygis ir žemės ūkis centralizuotai suplanuotoje ekonomikoje, leido pakrantės ekosistemose išlikti palyginti didelei biologinei įvairovei. Tačiau dėl dabar vykstančių ekonominių reformų gali padidėti grėsmė pakrantės pelkių biologinei įvairovei ir jų, kaip gamtinio filtro, svarbiam vaidmeniui.
3.2.Ruoniai ir paukščiai.
Amžiaus pradžioje Baltijos jūros ruonių populiacijose buvo priskaičiuojama šimtai tūkstančių šių gyvūnų. Paskutiniaisiais dešimtmečiais paprastųjų, žieduotųjų ir pilkųjų ruonių populiacijos ėmė staiga mažėti. Be kitų priežasčių, šį beveik katastrofišką ruonių populiacijų mažėjimą paskatino medžioklės ir modernūs žvejojimo reikmenys.
Tačiau aplinkosauginiu požiūriu, svarbiausia nykimo priežastis yra toksinės medžiagos. Ruoniai yra aukščiausia grandis mitybos grandinėje, tad dėl toksinių medžiagų akumuliacijos jų dauginimosi procesai sutrinka. Dabar priskaičiuojama apie 3000 Baltijos pilkųjų ruonių, žieduotųjų ruonių – apie
5500-6000. Paprastieji ruoniai aptinkami tik vakarinėje Baltijos jūros dalyje ir jų priskaičiuojama tik apie 200. Organinių chloro junginių kiekis
(DDT, polichlorinti bifenilai) ruoniuose vis dar didelis (didesnis nei leidžiamas žuvyse, kurios gaudomos žmonių reikmėms).
Toksinės cheminės medžiagos ir naftos išsiliejimai – kita taršos rūšis, veikianti gyvuosius išteklius. Svarbiausias žinomas poveikis, pastebėtas 7-ajame dešimtmetyje – dėl DDT ir tam tikro kiekio polichlorintų bifenilų Baltijos jūroje – plonėja paukščių, mintančių žuvimis ir moliuskais, kiaušinių lukštas. Naftos išsiliejimai ir nutekėjimai ypač pavojingi pakrantės vandenyse, kur srovės ir bangavimas yra silpni ir nafta akumuliuojama. Paukščiai labiausiai pažeidžiami, kai jų plunksnos pasidengia nafta. Todėl, netgi esant nedideliam naftos išsiliejimui, gali žūti daugybė paukščių.
3.3.Žuvininkystė.
Tai tokių vandens organizmų, kaip žuvys, moliuskai, vėžiagyviai ir vandens augalai, ūkis. Svarbiausi ūkininkavimo objektai Baltijos jūros šalyse yra lašišų ir upėtakių ūkiai, išsidėstę upėse, ežeruose ir pakrantės vandenyse.
Žuvų produkcija gėlame vandenyje apima: 1) jaunų žuvų, kurios vėliau perkeliamos į pakrantės ūkius ir ten intensyviau maitinamos, kad pasiektų prekinį dydį, auginimą; 2) mažesnių žuvų produkciją skirtą prekybai. Kol žuvininkystė veikiama pakrantės vandenų teršalų, tol ji pati gali būti taršos šaltinis.
Žuvininkystės intensyvinimas kai kuriuose pakrantės regionuose sąlygojo tokį poveikį aplinkai, kaip eutrofizacija bei pakitimai pakrantės ekosistemose. Bet koks aplinkos pakitimo tipas ir mastas susijęs su žemės ūkio veikla pakrantėje (priklauso nuo ūkininkavimo būdo), produkcija ir biologinėmis, cheminėmis bei fizinėmis pakrantės vandenų charakteristikomis.
Žuvų ūkio, kaip biogeninių medžiagų šaltinio Baltijos jūrai, reikšmė nedidelė. Bendra metinė produkcija yra mažesnė nei 50000 tonų. 1989
m. žuvų ūkis apėmė 1.5% bendrojo fosforo ir 0.4% bendrojo azoto apkrovų, esančių Baltijos jūroje ir Skagerako sąsiauryje. Nors Baltijos jūrai poveikis mažas, tačiau atsiranda nepalankūs veiksniai vietiniu mastu. Dėl žuvų ūkio veiklos išleidžiami į aplinką tokie teršalai, kaip organinės ir biogeninės medžiagos. Nors atvirųjų pakrantės vandenų užteršimas biogeninėmis medžiagomis ir eutrofizacija mažai tikėtina, tačiau tai gali įvykti pusiau uždarose pakrantės srityse (fiorduose, siaurose įlankose, lagūnose ir archipelaguose), kuriuose yra ribota vandens kaita.
Taip pat nustatyta, kad ištirpusių organinių junginių išsiskyrimas kartu su kitais maistiniais komponentais, pvz., vitaminais, turi įtakos fitoplanktono atskirų rūšių augimui ir toksiškumui. Manoma, kad farmacijos priemonių ir antibiotikų vartojimas žuvų ūkiuose sukelia nepageidaujamas pasekmes už ūkio ribų. Ežerų ir pakrantės žuvų ūkiuose buveinės dažnai valomos pesticidais. Kai kurie iš jų turi junginių, galinčių daryti žalingą poveikį aplinkai.