1. Baltijos jūros tarša, susijusi su karine pramone.
Baltijos jūra dėl jauno geologinio amžiaus, intensyviųsedimentacinių procesų, uždarumo, lėtos vandens apytakos su Šiaurės jūra irdidelio gėlo paviršinio vandens nuotėkio labai jautriai reaguoja į bet kokįžmogaus įsikišimą. Viena iš daugelio sričių, kai žmogus daro poveikį jūrai, yrakarinė veikla Karinėms valstybių reikmėms naudojamos didelės teritorijos,įvairūs gamtiniai ištekliai, didžiulės žmonių pastangos. Vien tik iš ginklųgamybos susidaro daug atliekų. Pasikeitus valstybių politikai daugumanepanaudotų ginklų turi būti sunaikinti. Iškyla didelių ekologiniųproblemų. Tai ypač pasakytina apie cheminio bei branduolinio ginkloutilizavimą. Nemažai cheminių karinių atliekų išpilama tiesiog į jūrą.Cheminis ginklas Baltijos jūroje (prie Bornholmo) pradėtas skandinti jau poPirmojo pasaulinio karo. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Vokietijadalį savo cheminio ginklo atsargų – 3000-5000 tonų, tarp kurių buvo 500-750tonų fosgeno ir tabuno, paskandino Mažųjų Beltų sąsiauryje. Liubekoįlankoje paskandinta 540 tonų chlorinų ir fosgenų. 1946-1947 m. JAV ir Didžioji Britanija Skagerako ir Kategatosąsiauriuose nuskandino 270 000 tonų sprogmenų su cheminiais užtaisais; jųbuvo prikrauti seni ir nebetinkami naudoti laivai. Sovietų Sąjunga jūrojebarstė cheminius šaudmenis, atitekusius jai po Vokietijos kapituliacijos:35 000 tonų raketų ir aviabombų buvo paskandinta 56 jūrmylės į pietvakariusnuo Liepojos, ties Latvijos ir Lietuvos valstybių siena; 5000 tonųsprogmenų nuskandinta į pietus, 2000 t – į pietryčius nuo Gotlando bei 30000 tonų – 14 jūrmylių į rytus nuo Kristianseno salų ties Gotlandu.Sprogmenys slūgso 70-110 m gylyje. (R.Baubinas, J.Taminskas. Karinėgamtonauda Lietuvoje sovietmečiu: ekologinės pasekmės. Vilnius, 1997-1998). 1953-1965 m. buvusi VDR Baltijoje paskandino 12-22 tonas koviniųcheminių medžiagų. Esama duomenų apie nedideles tokių chemikalų sankaupas2,5 jūrmylės į pietus, taip pat 20 jūrmylių į pietvakarius nuo Bornholmobei Lenkijos vandenyse.
10-15 proc. sprogmenų sudaro karinės cheminės medžiagos –ipritas, fosgenas, difosgenas, cianogeniniai chloridai, tabunas, hidrocianorūgštis ir kitos. Žmogui mirtina iprito dozė – 5 gramai. Manoma, kad Baltijos jūroje paskandinta 7500 t grynų koviniųmedžiagų. Vokietijos tyrinėtojų duomenimis, didžiausias cheminis pavojusturėtų kilti 2000-2005 metais. Kai kurių specialistų apskaičiavimais dėlkonteinerių korozijos (0,1-0,15 mm per metus) daug nuodingųjų medžiagų įvandenį gali būti išmesta apie 2002-2005 metus (E.Trimonis. Baltijos jūrosištirtumo problemos 2000). Jei taip atsitiktų, tai būtų pasaulinio mastoekologinė katastrofa. Pirmas įspėjimas buvo 1997 m., kai prie Švedijosuosto Liusečilo priedugniniame vandens sluoksnyje buvo aptikta nuodingųjųmedžiagų koncentracija, šimtus kartų viršijanti foninę. Netrukus Bornholmobaseine Rusijos mokslinė ekspedicija gruntosemiu kartu su dugno nuosėdomispakėlė iprito ir dumblo gumulus. Cheminių bombų neretai pakliūdavo į danųžvejų tinklus. 1991 m. rugpjūtį dešimtys dėžių sprogmenų iš Leningradokarinės jūrų bazės pateko į Suomijos pakrantę. 1992 m. Bornholmo salospakrantėje aptikta 250 kg bomba, kurioje buvo 60 kg kovinių cheminiųmedžiagų (garstyčių dujų). Aštuntąjį devintąjį dešimtmetį po mokomųjųbombardavimų Baltijos jūroje bangos į paplūdimius išmesdavo fosforogabaliukų, kurie žalodavo gintaro rinkėjus.2.Kai kurie šalutiniai Baltijos jūros cheminiai elementai Atkreipsime dėmesį tik į svarbiausius pramoninių ir žemės ūkioobjektų antropogeninio poveikio bruožus Baltijos jūroje. Pagrindinis vandens “sveikatos” rodiklis yra jame ištirpęsdeguonies kiekis. Vandenyje gali būti tik tam tikras deguonies kiekis,kuris priklauso nuo temperatūros ir druskingumo. Kuo žemesnė temperatūra irmažesnis druskingumas, tuo daugiau ištirpusio deguonies būna vandenyje. Paviršinis sluoksnis gerai vėdinamas, todėl deguonieskoncentracija jame siekia 9,5 ml/l, o 20-30 m gylyje – 10 ml/l. Blogai
vėdinamuose sluoksniuose vandens būklė nėra pastovi. Čia stebima deguoninėsir sieros vandenilinės situacijų kaita (2 pav.). Deguonies atsiradimasapibūdina užsistovėjusio vandens atnaujinimą, kuris susijęs su epizodiniaisŠiaurės jūros vandens įsiveržimais. Nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios iki 7-ojo dešimtmečio pabaigosfosfatų kiekis Baltijos jūroje išaugo trigubai. Tokių produktų, kaipfosfatai ir amoniakas, kaupimasis sukelia vandens stagnaciją. Šiosmaistinės medžiagos, patekusios į paviršinį sluoksnį, greitai plintaBaltijos jūroje. Nustatyta, kad kasmet fosforo kiekis Baltijos jūrojedidėja nuo 7000 iki 20 000 tonų. Baltijos jūra yra patręšta jūra. Sluoksniuotos struktūros nuo 100m gylio persitvarkymą reikia vertinti tuo atveju, kai oksiduoto detrito irištirpusių organinių medžiagų kiekis visą laiką didėja. Susidarančiaididelei jų masei mineralizuoti reikia daugiau deguonies. Dėl to blogėjavisos jūros būklė: labai intensyviai gausėjant gyvybei progresuoja vandensstagnacija jūros gelmėje. Tai viena svarbiausių Baltijos jūros problemų. Šiaurės jūros vandens įsiveržimai kas 3-5 metus gerina padėtį,naikina stagnacijos reiškinius. Tai būdinga natūraliems gamtiniamsreiškiniams tol, kol prasideda kitų nepalankių veiksnių poveikis. Baltijos jūros tarša tapo globaline problema. Didelę dalį jūrostaršoje sudaro komunalinių ir žemės ūkio įmonių nuotekos. Nuotekų apkrovajūroje vertinama pagal deguonies biocheminį poveikį (DBP) per penkias paras– tai deguonies kiekis, kuris sunaudojamas organinėms medžiagoms suskaidytiper penkias paras viename vandens litre. Komunalinių nuotekų DBP sudaro1200 tūkst. tonų deguonies per metus, t.y. apie 3,3 km3 deguonies. Į Baltijos jūrą patenka dideli pesticidų kiekiai, kurie naudojamikovai su piktžolėmis ir žemės ūkio kenkėjais. DDT (dustas) ir pesticidaipatenka į Baltijos jūrą su žemės ūkio gamybos, o PChB (sunkieji metalai) –su pramonės, ypač elektrotechnikos, kurioje jie naudojami kaiptransformatoriniai tepalai, su kai kurių dažų gamybos nuotekomis.Didžiausias PChB šaltinis – nutekamieji kanalizacijos vandenys. Analogiškai kaip pesticidai ir DDT, taip ir PChB gali patekti įvandenį per atmosferą. Šių medžiagų koncentracija Baltijos jūroje nepastovi– svyruoja nuo dešimtųjų iki kelių tūkstančių ng/g. Tarša naftos produktais veikia ekologinę Baltijos jūros būklętaip pat, kaip ir bet kurioje Pasaulinio vandenyno vietoje. Nafta greitaisklinda jūros paviršiumi. Susidariusi naftos plėvelė pažeidžia dujinę irenergetinę apykaitą tarp jūros ir atmosferos, daro žalą gyviesiemsorganizmams. Nustatyta, kad į Baltijos jūrą kasmet patenka 20-2000 tūkst. tonųnaftos, o vidutinė koncentracija paviršiniame vandenyje svyruoja nuo 0,3iki 0,75 mg/l. Didžioji jų dalis patenka į vandenį iš tankerių ir po kurorezervuarų plovimo.3. Gyvųjų išteklių būklė Baltijos jūroje 3.1.Gamtiniai ištekliai, žuvys ir žvejyba. Mažai druskinguose Baltijos jūros vandenyse yra ir jūrinių, irgėlavandenių žuvų rūšių. Atviruosiuose vandenyse dominuoja jūrinės rūšys,tokios kaip silkė, kilkė, menkė. Pakrantės vandenyse yra ir jūrinių, irgėlavandenių žuvų rūšių. Per paskutiniuosius 50 metų pagaunamų žuvų kiekisišaugo nuo keleto 100 000 t iki 1 000 000 t. Žuvų prieaugis Baltijos jūrojebuvo padidėjęs 1965-1975 metais. Silkė, kilkė ir menkė sudaro apie 90% visųpagaunamų žuvų kiekio. Pagaunamų žuvų vertė, kurią šiandien sudaro apie 540mln. ECU per metus, rodo gyvųjų išteklių ekonominę svarbą. Baltijos jūros žuvų rūšinė įvairovė kinta. Nors silkės ir kilkėsrūšims sąlygos palankios net jas eksploatuojant, tačiau dvi menkės rūšys(rytinė rūšis daugiau sunaikinta negu vakarinė) akivaizdžiai nyksta. Taipyra dėl per paskutinį dešimtmetį menko šių dviejų žuvų rūšių natūralaus
prieaugio ir dėl to, kad jų daug sugaunama. Tarptautinė Baltijos jūrosžvejybos komisija nutarė gerokai sumažinti bendrą leidžiamą pagauti žuvųkiekį Baltijos jūroje. Pakrantės vandenų teritorijos yra svarbiosžuvininkystei, nes jose neršia ir maitinasi kai kurios žuvų rūšys. HELCOMsurinko duomenis apie pakrantės vandenų būklę, pagrindinį dėmesį skirdamaeutrofizacijai ir užteršimui metalais. Eutrofizacijos poveikis yraapribotas fitobentoso tyrinėjimais. Išskiriami du procesai: pasikeitimasrūšių sudėtyje ir priedugnio vegetacijos sričių apribojimas. Abu procesaipakrantės vandenų žuvų populiacijoms turėjo neigiamą poveikį. DaugumojeBaltijos jūros pakrančių yra problemų dėl eutrofizacijos ir/ar metalų.Gėlavandenių žuvų rūšims, kurios daugiausiai aptinkamos archipelaguose,tenka kur kas didesnis teršalų kiekis negu jūrinėms rūšims. Pakitimaigėlavandenių žuvų rūšyse atitinka pakitimus, stebėtus eutrofizuotuoseežeruose. Panašūs pakitimai taip pat buvo stebėti Stokholmo archipelage.Lenkijos pakrantės vandenyse, kur deguonies kiekis dėl teršalų labaismarkiai mažėja, nyksta menkės. Kai kuriose seklesnėse Lenkijos pakrantėsdalyse pastebėta, kad nyksta ir sykas. Daugumoje Baltijos jūros baseinoupių išnyko lašišų rūšys. Deguonies trūkumas priedugnio vandenyse vasarą ir rudenį paveikėNorvegijos jūros vėžių rūšį Kategato sąsiauryje. Dėl deguonies stokos čiataip pat galėjo pagausėti virusinių susirgimų populiacijoje. Sunku nusakyti teršalų, žvejybos ir gamtinių veiksnių poveikįžuvų rūšims atviroje Baltijos jūroje. Žinoma, kad žuvų populiacijas veikiadruskingumo pasikeitimas ir deguonies sąlygos giluminiuose vandenyse. Taiypač aktualu menkėms. Ši rūšis, neršianti Bornholmo jūros, Gotlando irGdansko giluminiuose vandenyse, yra veikiama mažėjančio Baltijos jūrosdruskingumo ir mažos deguonies koncentracijos priedugnio vandenyse. Jūrosmenkių ikrams išgyventi būtinas minimalus 11 ‰ druskingumas ir mažiausiai 3mg/l deguonies koncentracija. Šiuo metu tinkama vieta menkių nerštui yraBornholmo baseinas. Šioje srityje yra pakankamas druskingumas ir deguonieskiekis. Žemas pramonės plėtros lygis ir žemės ūkis centralizuotaisuplanuotoje ekonomikoje, leido pakrantės ekosistemose išlikti palygintididelei biologinei įvairovei. Tačiau dėl dabar vykstančių ekonominiųreformų gali padidėti grėsmė pakrantės pelkių biologinei įvairovei ir jų,kaip gamtinio filtro, svarbiam vaidmeniui.3.2.Ruoniai ir paukščiai. Amžiaus pradžioje Baltijos jūros ruonių populiacijose buvopriskaičiuojama šimtai tūkstančių šių gyvūnų. Paskutiniaisiaisdešimtmečiais paprastųjų, žieduotųjų ir pilkųjų ruonių populiacijos ėmėstaiga mažėti. Be kitų priežasčių, šį beveik katastrofišką ruoniųpopuliacijų mažėjimą paskatino medžioklės ir modernūs žvejojimo reikmenys.Tačiau aplinkosauginiu požiūriu, svarbiausia nykimo priežastis yra toksinėsmedžiagos. Ruoniai yra aukščiausia grandis mitybos grandinėje, tad dėltoksinių medžiagų akumuliacijos jų dauginimosi procesai sutrinka. Dabarpriskaičiuojama apie 3000 Baltijos pilkųjų ruonių, žieduotųjų ruonių – apie5500-6000. Paprastieji ruoniai aptinkami tik vakarinėje Baltijos jūrosdalyje ir jų priskaičiuojama tik apie 200. Organinių chloro junginių kiekis(DDT, polichlorinti bifenilai) ruoniuose vis dar didelis (didesnis neileidžiamas žuvyse, kurios gaudomos žmonių reikmėms). Toksinės cheminės medžiagos ir naftos išsiliejimai – kita taršosrūšis, veikianti gyvuosius išteklius. Svarbiausias žinomas poveikis,pastebėtas 7-ajame dešimtmetyje – dėl DDT ir tam tikro kiekio polichlorintųbifenilų Baltijos jūroje – plonėja paukščių, mintančių žuvimis irmoliuskais, kiaušinių lukštas. Naftos išsiliejimai ir nutekėjimai ypačpavojingi pakrantės vandenyse, kur srovės ir bangavimas yra silpni ir naftaakumuliuojama. Paukščiai labiausiai pažeidžiami, kai jų plunksnospasidengia nafta. Todėl, netgi esant nedideliam naftos išsiliejimui, gali
žūti daugybė paukščių. 3.3.Žuvininkystė. Tai tokių vandens organizmų, kaip žuvys, moliuskai, vėžiagyviaiir vandens augalai, ūkis. Svarbiausi ūkininkavimo objektai Baltijos jūrosšalyse yra lašišų ir upėtakių ūkiai, išsidėstę upėse, ežeruose ir pakrantėsvandenyse. Žuvų produkcija gėlame vandenyje apima: 1) jaunų žuvų, kuriosvėliau perkeliamos į pakrantės ūkius ir ten intensyviau maitinamos, kadpasiektų prekinį dydį, auginimą; 2) mažesnių žuvų produkciją skirtąprekybai. Kol žuvininkystė veikiama pakrantės vandenų teršalų, tol ji patigali būti taršos šaltinis. Žuvininkystės intensyvinimas kai kuriuosepakrantės regionuose sąlygojo tokį poveikį aplinkai, kaip eutrofizacija beipakitimai pakrantės ekosistemose. Bet koks aplinkos pakitimo tipas irmastas susijęs su žemės ūkio veikla pakrantėje (priklauso nuo ūkininkavimobūdo), produkcija ir biologinėmis, cheminėmis bei fizinėmis pakrantėsvandenų charakteristikomis. Žuvų ūkio, kaip biogeninių medžiagų šaltinio Baltijos jūrai,reikšmė nedidelė. Bendra metinė produkcija yra mažesnė nei 50000 tonų. 1989m. žuvų ūkis apėmė 1.5% bendrojo fosforo ir 0.4% bendrojo azoto apkrovų,esančių Baltijos jūroje ir Skagerako sąsiauryje. Nors Baltijos jūraipoveikis mažas, tačiau atsiranda nepalankūs veiksniai vietiniu mastu. Dėlžuvų ūkio veiklos išleidžiami į aplinką tokie teršalai, kaip organinės irbiogeninės medžiagos. Nors atvirųjų pakrantės vandenų užteršimasbiogeninėmis medžiagomis ir eutrofizacija mažai tikėtina, tačiau tai galiįvykti pusiau uždarose pakrantės srityse (fiorduose, siaurose įlankose,lagūnose ir archipelaguose), kuriuose yra ribota vandens kaita. Taip pat nustatyta, kad ištirpusių organinių junginiųišsiskyrimas kartu su kitais maistiniais komponentais, pvz., vitaminais,turi įtakos fitoplanktono atskirų rūšių augimui ir toksiškumui. Manoma, kadfarmacijos priemonių ir antibiotikų vartojimas žuvų ūkiuose sukelianepageidaujamas pasekmes už ūkio ribų. Ežerų ir pakrantės žuvų ūkiuosebuveinės dažnai valomos pesticidais. Kai kurie iš jų turi junginių,galinčių daryti žalingą poveikį aplinkai.