Baltijos JŪros tarša ir Jos ištekliai

1. Baltijos jūros tarša, susijusi su karine pramone.

Baltijos jūra dėl jauno geologinio amžiaus, intensyvių
sedimentacinių procesų, uždarumo, lėtos vandens apytakos su Šiaurės jūra ir
didelio gėlo paviršinio vandens nuotėkio labai jautriai reaguoja į bet kokį
žmogaus įsikišimą.

Viena iš daugelio sričių, kai žmogus daro poveikį jūrai, yra
karinė veikla

Karinėms valstybių reikmėms naudojamos didelės teritorijos,
įvairūs gamtiniai ištekliai, didžiulės žmonių pastangos. Vien tik iš ginklų
gamybos susidaro daug atliekų. Pasikeitus valstybių politikai dauguma
nepanaudotų ginklų turi būti sunaikinti. Iškyla didelių ekologinių
problemų. Tai ypač pasakytina apie cheminio bei branduolinio ginklo
utilizavimą.

Nemažai cheminių karinių attliekų išpilama tiesiog į jūrą.
Cheminis ginklas Baltijos jūroje (prie Bornholmo) pradėtas skandinti jau po
Pirmojo pasaulinio karo. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Vokietija
dalį savo cheminio ginklo atsargų – 3000-5000 tonų, tarp kurių buvo 500-750
tonų fosgeno ir tabuno, paskandino Mažųjų Beltų sąsiauryje. Liubeko
įlankoje paskandinta 540 tonų chlorinų ir fosgenų.

1946-1947 m. JAV ir Didžioji Britanija Skagerako ir Kategato
sąsiauriuose nuskandino 270 000 tonų sprogmenų su cheminiais užtaisais; jų
buvo prikrauti seni ir nebetinkami naudoti laivai. Sovietų Sąjunga jūroje
barstė cheminius šaudmenis, atitekusius jai po Vokietijos kapituliacijos:
35 000 tonų raketų ir aviabombų buvo paskandinta 56 jūrmylės į pietvakarius
nuo Liepojos, tiies Latvijos ir Lietuvos valstybių siena; 5000 tonų
sprogmenų nuskandinta į pietus, 2000 t – į pietryčius nuo Gotlando bei 30
000 tonų – 14 jūrmylių į rytus nuo Kristianseno salų ties Gotlandu.
Sprogmenys slūgso 70-110 m gylyje. (R.Baubinas, J.Taminskas. Karinė
gamtonauda Lietuvoje sovietmečiu: ekologinės pasekmės. Vilnius, 1997-1998).

1953-1965 m. buvusi VDR Baltijoje paskandino 12-22 tonas kovinių
cheminių me

edžiagų. Esama duomenų apie nedideles tokių chemikalų sankaupas
2,5 jūrmylės į pietus, taip pat 20 jūrmylių į pietvakarius nuo Bornholmo
bei Lenkijos vandenyse.

10-15 proc. sprogmenų sudaro karinės cheminės medžiagos –
ipritas, fosgenas, difosgenas, cianogeniniai chloridai, tabunas, hidrociano
rūgštis ir kitos. Žmogui mirtina iprito dozė – 5 gramai.

Manoma, kad Baltijos jūroje paskandinta 7500 t grynų kovinių
medžiagų.

Vokietijos tyrinėtojų duomenimis, didžiausias cheminis pavojus
turėtų kilti 2000-2005 metais. Kai kurių specialistų apskaičiavimais dėl
konteinerių korozijos (0,1-0,15 mm per metus) daug nuodingųjų medžiagų į
vandenį gali būti išmesta apie 2002-2005 metus (E.Trimonis. Baltijos jūros
ištirtumo problemos 2000). Jei taip atsitiktų, tai būtų pasaulinio masto
ekologinė katastrofa. Pirmas įspėjimas buvo 1997 m., kai prie Švedijos
uosto Liusečilo priedugniniame vandens sluoksnyje buvo aptikta nuodingųjų
medžiagų koncentracija, šimtus kartų viršijanti foninę. Netrukus Bornholmo
baseine Rusijos mokslinė ekspedicija gruntosemiu kartu su dugno nuosėdomis
pakėlė iprito ir dumblo gumulus. Cheminių bombų neretai pakliūdavo į danų
žvejų tinklus. 1991 m. ruugpjūtį dešimtys dėžių sprogmenų iš Leningrado
karinės jūrų bazės pateko į Suomijos pakrantę. 1992 m. Bornholmo salos
pakrantėje aptikta 250 kg bomba, kurioje buvo 60 kg kovinių cheminių
medžiagų (garstyčių dujų). Aštuntąjį devintąjį dešimtmetį po mokomųjų
bombardavimų Baltijos jūroje bangos į paplūdimius išmesdavo fosforo
gabaliukų, kurie žalodavo gintaro rinkėjus.

2.Kai kurie šalutiniai Baltijos jūros cheminiai elementai

Atkreipsime dėmesį tik į svarbiausius pramoninių ir žemės ūkio
objektų antropogeninio poveikio bruožus Baltijos jūroje.

Pagrindinis vandens “sveikatos” rodiklis yra jame ištirpęs
deguonies kiekis. Vandenyje gali būti tik tam tikras deguonies kiekis,
kuris priklauso nuo temperatūros ir druskingumo. Kuo žemesnė temperatūra ir

r
mažesnis druskingumas, tuo daugiau ištirpusio deguonies būna vandenyje.

Paviršinis sluoksnis gerai vėdinamas, todėl deguonies
koncentracija jame siekia 9,5 ml/l, o 20-30 m gylyje – 10 ml/l. Blogai
vėdinamuose sluoksniuose vandens būklė nėra pastovi. Čia stebima deguoninės
ir sieros vandenilinės situacijų kaita (2 pav.). Deguonies atsiradimas
apibūdina užsistovėjusio vandens atnaujinimą, kuris susijęs su epizodiniais
Šiaurės jūros vandens įsiveržimais.

Nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos
fosfatų kiekis Baltijos jūroje išaugo trigubai. Tokių produktų, kaip
fosfatai ir amoniakas, kaupimasis sukelia vandens stagnaciją. Šios
maistinės medžiagos, patekusios į paviršinį sluoksnį, greitai plinta
Baltijos jūroje. Nustatyta, kad kasmet fosforo kiekis Baltijos jūroje
didėja nuo 7000 iki 20 000 tonų.

Baltijos jūra yra patręšta jūra. Sluoksniuotos struktūros nuo 100
m gylio persitvarkymą reikia vertinti tuo atveju, kai oksiduoto detrito ir
ištirpusių organinių medžiagų kiekis visą laiką didėja. Susidarančiai
didelei jų masei mineralizuoti reikia daugiau deguonies. Dėl to blogėja
visos jūros būklė: labai intensyviai gausėjant gyvybei progresuoja vandens
stagnacija jūros gelmėje. Tai viena svarbiausių Baltijos jūros problemų.

Šiaurės jūros vandens įsiveržimai kas 3-5 metus gerina padėtį,
naikina stagnacijos reiškinius. Tai būdinga natūraliems gamtiniams
reiškiniams tol, kol prasideda kitų nepalankių veiksnių poveikis.

Baltijos jūros tarša tapo globaline problema. Didelę dalį jūros
taršoje sudaro komunalinių ir žemės ūkio įmonių nuotekos. Nuotekų apkrova
jūroje vertinama pagal deguonies biocheminį poveikį (DBP) per penkias paras
– tai deguonies kiekis, kuris sunaudojamas organinėms medžiagoms suskaidyti
per penkias paras viename vandens litre. Komunalinių nuotekų DBP sudaro
1200 tūkst. tonų deguonies per me
etus, t.y. apie 3,3 km3 deguonies.

Į Baltijos jūrą patenka dideli pesticidų kiekiai, kurie naudojami
kovai su piktžolėmis ir žemės ūkio kenkėjais. DDT (dustas) ir pesticidai
patenka į Baltijos jūrą su žemės ūkio gamybos, o PChB (sunkieji metalai) –
su pramonės, ypač elektrotechnikos, kurioje jie naudojami kaip
transformatoriniai tepalai, su kai kurių dažų gamybos nuotekomis.
Didžiausias PChB šaltinis – nutekamieji kanalizacijos vandenys.

Analogiškai kaip pesticidai ir DDT, taip ir PChB gali patekti į
vandenį per atmosferą. Šių medžiagų koncentracija Baltijos jūroje nepastovi
– svyruoja nuo dešimtųjų iki kelių tūkstančių ng/g.

Tarša naftos produktais veikia ekologinę Baltijos jūros būklę
taip pat, kaip ir bet kurioje Pasaulinio vandenyno vietoje. Nafta greitai
sklinda jūros paviršiumi. Susidariusi naftos plėvelė pažeidžia dujinę ir
energetinę apykaitą tarp jūros ir atmosferos, daro žalą gyviesiems
organizmams.

Nustatyta, kad į Baltijos jūrą kasmet patenka 20-2000 tūkst. tonų
naftos, o vidutinė koncentracija paviršiniame vandenyje svyruoja nuo 0,3
iki 0,75 mg/l. Didžioji jų dalis patenka į vandenį iš tankerių ir po kuro
rezervuarų plovimo.

3. Gyvųjų išteklių būklė Baltijos jūroje

3.1.Gamtiniai ištekliai, žuvys ir žvejyba.

Mažai druskinguose Baltijos jūros vandenyse yra ir jūrinių, ir
gėlavandenių žuvų rūšių. Atviruosiuose vandenyse dominuoja jūrinės rūšys,
tokios kaip silkė, kilkė, menkė. Pakrantės vandenyse yra ir jūrinių, ir
gėlavandenių žuvų rūšių. Per paskutiniuosius 50 metų pagaunamų žuvų kiekis
išaugo nuo keleto 100 000 t iki 1 000 000 t. Žuvų prieaugis Baltijos jūroje
buvo padidėjęs 1965-1975 metais. Silkė, kilkė ir menkė sudaro apie 90% visų
pagaunamų žuvų kiekio. Pagaunamų žuvų vertė, ku

urią šiandien sudaro apie 540
mln. ECU per metus, rodo gyvųjų išteklių ekonominę svarbą.

Baltijos jūros žuvų rūšinė įvairovė kinta. Nors silkės ir kilkės
rūšims sąlygos palankios net jas eksploatuojant, tačiau dvi menkės rūšys
(rytinė rūšis daugiau sunaikinta negu vakarinė) akivaizdžiai nyksta. Taip
yra dėl per paskutinį dešimtmetį menko šių dviejų žuvų rūšių natūralaus
prieaugio ir dėl to, kad jų daug sugaunama. Tarptautinė Baltijos jūros
žvejybos komisija nutarė gerokai sumažinti bendrą leidžiamą pagauti žuvų
kiekį Baltijos jūroje. Pakrantės vandenų teritorijos yra svarbios
žuvininkystei, nes jose neršia ir maitinasi kai kurios žuvų rūšys. HELCOM
surinko duomenis apie pakrantės vandenų būklę, pagrindinį dėmesį skirdama
eutrofizacijai ir užteršimui metalais. Eutrofizacijos poveikis yra
apribotas fitobentoso tyrinėjimais. Išskiriami du procesai: pasikeitimas
rūšių sudėtyje ir priedugnio vegetacijos sričių apribojimas. Abu procesai
pakrantės vandenų žuvų populiacijoms turėjo neigiamą poveikį. Daugumoje
Baltijos jūros pakrančių yra problemų dėl eutrofizacijos ir/ar metalų.
Gėlavandenių žuvų rūšims, kurios daugiausiai aptinkamos archipelaguose,
tenka kur kas didesnis teršalų kiekis negu jūrinėms rūšims. Pakitimai
gėlavandenių žuvų rūšyse atitinka pakitimus, stebėtus eutrofizuotuose
ežeruose. Panašūs pakitimai taip pat buvo stebėti Stokholmo archipelage.
Lenkijos pakrantės vandenyse, kur deguonies kiekis dėl teršalų labai
smarkiai mažėja, nyksta menkės. Kai kuriose seklesnėse Lenkijos pakrantės
dalyse pastebėta, kad nyksta ir sykas. Daugumoje Baltijos jūros baseino
upių išnyko lašišų rūšys.

Deguonies trūkumas priedugnio vandenyse vasarą ir rudenį paveikė
Norvegijos jūros vėžių rūšį Kategato sąsiauryje. Dėl deguonies stokos čia
taip pat galėjo pagausėti virusinių susirgimų populiacijoje.

Sunku nusakyti teršalų, žvejybos ir gamtinių veiksnių poveikį
žuvų rūšims atviroje Baltijos jūroje. Žinoma, kad žuvų populiacijas veikia
druskingumo pasikeitimas ir deguonies sąlygos giluminiuose vandenyse. Tai
ypač aktualu menkėms. Ši rūšis, neršianti Bornholmo jūros, Gotlando ir
Gdansko giluminiuose vandenyse, yra veikiama mažėjančio Baltijos jūros
druskingumo ir mažos deguonies koncentracijos priedugnio vandenyse. Jūros
menkių ikrams išgyventi būtinas minimalus 11 ‰ druskingumas ir mažiausiai 3
mg/l deguonies koncentracija. Šiuo metu tinkama vieta menkių nerštui yra
Bornholmo baseinas. Šioje srityje yra pakankamas druskingumas ir deguonies
kiekis.

Žemas pramonės plėtros lygis ir žemės ūkis centralizuotai
suplanuotoje ekonomikoje, leido pakrantės ekosistemose išlikti palyginti
didelei biologinei įvairovei. Tačiau dėl dabar vykstančių ekonominių
reformų gali padidėti grėsmė pakrantės pelkių biologinei įvairovei ir jų,
kaip gamtinio filtro, svarbiam vaidmeniui.

3.2.Ruoniai ir paukščiai.

Amžiaus pradžioje Baltijos jūros ruonių populiacijose buvo
priskaičiuojama šimtai tūkstančių šių gyvūnų. Paskutiniaisiais
dešimtmečiais paprastųjų, žieduotųjų ir pilkųjų ruonių populiacijos ėmė
staiga mažėti. Be kitų priežasčių, šį beveik katastrofišką ruonių
populiacijų mažėjimą paskatino medžioklės ir modernūs žvejojimo reikmenys.
Tačiau aplinkosauginiu požiūriu, svarbiausia nykimo priežastis yra toksinės
medžiagos. Ruoniai yra aukščiausia grandis mitybos grandinėje, tad dėl
toksinių medžiagų akumuliacijos jų dauginimosi procesai sutrinka. Dabar
priskaičiuojama apie 3000 Baltijos pilkųjų ruonių, žieduotųjų ruonių – apie
5500-6000. Paprastieji ruoniai aptinkami tik vakarinėje Baltijos jūros
dalyje ir jų priskaičiuojama tik apie 200. Organinių chloro junginių kiekis
(DDT, polichlorinti bifenilai) ruoniuose vis dar didelis (didesnis nei
leidžiamas žuvyse, kurios gaudomos žmonių reikmėms).

Toksinės cheminės medžiagos ir naftos išsiliejimai – kita taršos
rūšis, veikianti gyvuosius išteklius. Svarbiausias žinomas poveikis,
pastebėtas 7-ajame dešimtmetyje – dėl DDT ir tam tikro kiekio polichlorintų
bifenilų Baltijos jūroje – plonėja paukščių, mintančių žuvimis ir
moliuskais, kiaušinių lukštas. Naftos išsiliejimai ir nutekėjimai ypač
pavojingi pakrantės vandenyse, kur srovės ir bangavimas yra silpni ir nafta
akumuliuojama. Paukščiai labiausiai pažeidžiami, kai jų plunksnos
pasidengia nafta. Todėl, netgi esant nedideliam naftos išsiliejimui, gali
žūti daugybė paukščių.

3.3.Žuvininkystė.

Tai tokių vandens organizmų, kaip žuvys, moliuskai, vėžiagyviai
ir vandens augalai, ūkis. Svarbiausi ūkininkavimo objektai Baltijos jūros
šalyse yra lašišų ir upėtakių ūkiai, išsidėstę upėse, ežeruose ir pakrantės
vandenyse. Žuvų produkcija gėlame vandenyje apima: 1) jaunų žuvų, kurios
vėliau perkeliamos į pakrantės ūkius ir ten intensyviau maitinamos, kad
pasiektų prekinį dydį, auginimą; 2) mažesnių žuvų produkciją skirtą
prekybai. Kol žuvininkystė veikiama pakrantės vandenų teršalų, tol ji pati
gali būti taršos šaltinis. Žuvininkystės intensyvinimas kai kuriuose
pakrantės regionuose sąlygojo tokį poveikį aplinkai, kaip eutrofizacija bei
pakitimai pakrantės ekosistemose. Bet koks aplinkos pakitimo tipas ir
mastas susijęs su žemės ūkio veikla pakrantėje (priklauso nuo ūkininkavimo
būdo), produkcija ir biologinėmis, cheminėmis bei fizinėmis pakrantės
vandenų charakteristikomis.

Žuvų ūkio, kaip biogeninių medžiagų šaltinio Baltijos jūrai,
reikšmė nedidelė. Bendra metinė produkcija yra mažesnė nei 50000 tonų. 1989
m. žuvų ūkis apėmė 1.5% bendrojo fosforo ir 0.4% bendrojo azoto apkrovų,
esančių Baltijos jūroje ir Skagerako sąsiauryje. Nors Baltijos jūrai
poveikis mažas, tačiau atsiranda nepalankūs veiksniai vietiniu mastu. Dėl
žuvų ūkio veiklos išleidžiami į aplinką tokie teršalai, kaip organinės ir
biogeninės medžiagos. Nors atvirųjų pakrantės vandenų užteršimas
biogeninėmis medžiagomis ir eutrofizacija mažai tikėtina, tačiau tai gali
įvykti pusiau uždarose pakrantės srityse (fiorduose, siaurose įlankose,
lagūnose ir archipelaguose), kuriuose yra ribota vandens kaita.

Taip pat nustatyta, kad ištirpusių organinių junginių
išsiskyrimas kartu su kitais maistiniais komponentais, pvz., vitaminais,
turi įtakos fitoplanktono atskirų rūšių augimui ir toksiškumui. Manoma, kad
farmacijos priemonių ir antibiotikų vartojimas žuvų ūkiuose sukelia
nepageidaujamas pasekmes už ūkio ribų. Ežerų ir pakrantės žuvų ūkiuose
buveinės dažnai valomos pesticidais. Kai kurie iš jų turi junginių,
galinčių daryti žalingą poveikį aplinkai.

Leave a Comment