TURINYS1. Įvadas2. Faktai apie tadžikų gyvenamą valstybę – Tadžikiją (Tadžikistaną)3. Geografinė padėtis• Gamta4. Istorija• Tadžikai• Tadžikų kalba• Menas ir kultūra5. Išvados
ĮVADASTauta – etninė kultūrinė žmonių bendruomenė, kurios narius sieja bent keletas iš šių požymių: bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras. Tačiau svarbiausias tautiškumo kriterijus yra pačių žmonių savimonė, tai, kuo jie patys save laiko, kokiai tautai jaučiasi priklausą.Kiekvienas žmogus trokšta pažinti, gauti kuo daugiau informacijos. Natūralu, nes šiuolaikinis žmogus yra be galo žingeidus. Dėl šių priežasčių rašyti ši darbą buvo labai įdomu ir naudinga. Nors darbas ir nebuvo lengvas (sunku rasti naujos informacijos bei ją apdoroti), tačiau, rodos, rezultatas gavosi išties neblogas.Informacijos ieškojimas apie Azijos tautas, o tiksliau apie vieną iš jų – tadžikų – tautą, buvo labai naudingas. Galiu drąsiai teigti, jog laikas, praleistas ruošiant šį darbą, tikrai nenuėjo veltui: daug sužinojau apie jau minėtą Azijos tautą, jos istoriją, kultūrą, ūkį, socialines žinias, aplinką, kurioje ji gyvena, ir daug kitos informacijos.Daugelis iš mūsų esame girdėję, kad „kažkur yra tokia tauta – tadžikai“, tačiau taip pat daugelis iš mūsų apie šią tautą nieko daugiau ir negalėtume pasakyti. Kai kurie dar priduria, kad Tadžikija, kaip ir Lietuva, buvo Sovietų Sąjungos, žlugusios 1991 m., narė. Atrodo, tai ir visos žinios apie šią Azijos tautą. Daugiausia dėl šių priežasčių; t.y. nepakankamų žinių, nagrinėjimui pasirinkau būtent šią „Azijos tautų“ potemę. Ši geografijos mokytojos pasiūlyta tema patiko dar ir tuo, kad mokiniai, nagrinėjimui pasirinkę bet kurią iš Azijos tautų, daug kuo papildė savo žinių kraitį; tai buvo naudinga mūsų bendram išprūsimui. Ši tema be galo įdomi,nes kiekviena pasaulio tauta yra unikali: įdomu sužinoti naujų dalykų, „patikrinti“ apie tą tautą žinomus stereotipus, taip pat palyginti ją su savo tauta.Rašydama šį darbą daugiausia rėmiausi enciklopedija bei Petro Lingės knyga. Su enciklopedija buvo pakankamai sunku dirbti, nes, savaime suprantama, joje yra pateikti jau pasenę duomenys. Dėl šios priežasties iš jos naudojau tik tą informaciją, kuri niekada nesensta: pavyzdžiui, apie tadžikų istoriją, kultūrą, papročius, iš dalies gamtą. Tokius duomenis, kaip demografiniai rodikliai, ekonomikos parodymai stengiausi imti iš kuo naujesnių duomenų šaltinių. Dėl šios priežasties nemažai laiko teko praleisti internete, ieškant tinkamų puslapių. Taip pat norėčiau paminėti ir tokį faktą, jog naujos literatūros nei apie Azijos tautas, nei konkrečiai apie tadžikų tautą rasti nepavyko. Matyt, jos nelabai ir yra… Šis faktas rodo, kad galbūt šiais laikais per mažai dėmesio skiriama pasaulio tautų unikalumui tirti, moksliniams straipsniams ir kitokiems leidiniams rašyti.Mano manymu, šis darbas apie tadžikų tautą gali būti naudojamas įvairiems tikslams. Tikiuosi, tai gali būti naudinga ir infomatyvi pagalbinė medžiaga mokiniams, besidomintiems pasaulio tautomis. Mano nuomone, šiame darbe jie ras daug naudingos ir įdomios informacijos. Sudėję visų mokinių darbus apie įvairias Azijos tautas, gautume beveik pilną vaizdą apie Azijos tautų margumyną. Tikiuosi, mūsų visų darbas bus tinkamai įvertintas ir bus naudingas ateinančių kartų mokiniams.
FAKTAI APIE TADŽIKŲ GYVENAMĄ VALSTYBĘ – TADŽIKIJĄ (TADŽIKISTANĄ)Oficialus pavadinimas. Tadžikistano Respublika (Cumhurii Točikiston). Sostinė – Dušanbė.Valstybės vėliava.Plotas. 143 100 kv.km.Valstybinė kalba. Nuo 1989 m. – tadžikų; iki tol buvo rusų.Piniginis vienetas. Rusijos rublis iki 1995 05; Tadžikijos rublis nuo 1995 05; 1 Tadžikijos rublis 100 Rusijos rublių. Geografinė padėtis. Tai valstybė, esanti Vidurinėje Azijoje. Ji ribojasi su: Šiaurėje – su Kirgizija; Rytuose – su Uzbekija; Pietuose – su Afganistanu; Vakaruose – su Kinija.
GamtaReljefas. 93% teritorijos užima kalnai ir kalnagūbriai; 47% paviršiaus pakilę per 3000 m v.j.l., 7% paviršiaus yra žemiau 1000 m v.j.l. Šiaurėje yra kaledoninės ir hercininės kalnodaros P.Tian Šanio kalnų pietvakarinis pakraštys (Kuramų kalnagūbris pačioje šiaurėje giliai įsirėžiantis į Uzbekistano teritoriją, iki 3769 m aukščio) ir Mogoltau kalnai. Tarp kalnų yra Ferganos slėnio vakarinė dalis. Tadžikijos vakaruose ir centre – hercininės kalnodaros Gisaro Alajus su Alajaus (iki 5539 m), Turkestano, Zeravšano ir Gisaro kalnagūbrių dalimis. Gisaro Alajus susidaręs iš paleozojaus klinties, skalūno, konglomerato, smiltainio. Viršūnės alpiškos, yra ledynų. Tarp Turkestano ir Zeravšano kalnagūbrių yra Zeravšano slėnis. Pietvakariuose – Gisaro, Vachšo ir Kuliabo slėniai. Tadžikijos Rytuose didesnę dalį užima Pamyro kalnai. Apskritai yra nemažai ledynų, labai dideli hidroenergetiniai ištekliai; dažni žemės drebėjimai.Įdomu tai, kad trims Tadžikijos kalnų viršūnėms Šachdaros kalnagūbryje vardus suteikė Lietuvos alpinistai, pirmieji į jas įkopę: Lietuvos (6080 m), Donelaičio (5873 m), Čiurlionio (5794 m).Be kalnų šalyje yra pievų ir ganyklų, kurios užima 23%, dirbamosios žemės (6%), miškų ir krūmų, kurie užima tik 4% šalies teritorijos.Klimatas. Ryškiai subtropinis kontinentinis, kalnuose – vertikalus zoniškumas. Vidutinė oro temperatūra sausį ir liepą C: lygumose ir priekalniuose +2 – -2, kalnuose iki -20, sostinėje Dušanbė +2; liepą: (iki 2600 m aukščio) 16 – 31, kalnuose 0 °C ir žemesnė, sostinėje – +27. Absoliutus maksimumas +48, absoliutus minimumas -63 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis (mm): lygumose 100 – 200 mm, Rytų Pamyras ~80, kalnų slėniuose ir įdubose 200 – 400 mm, Gisaro kalnagūbrio pietiniame šlaite iki 1600 mm (daugiausia jų pavasarį ir vasarą). Vidutinis metinis kritulių kiekis miestuose pasiskirsto taip: Dušanbė 900 mm, Chodžentas 400 mm. Sniego linija Gisaro Alajuje eina 3800 – 4400 m, Pamyre 4000 – 5200 m aukštyje. Ledynų 8470 km2; didžiausi: Fedčenkos (907 km2, 77 km ilgio), Grum – Gržimailos (160 km2, 36,7 km), Bivačno (197 km2, 27,8 km) ir kt.Vidaus vandenys. Tadžikijoje yra 511 upių, ilgesnių kaip 10 km. Jos priklauso Amudarjos, Sydarjos ir Zeravšano baseinams. Amudarjos baseinas užima ¾ Tadžikijos ploto. Upės sraunios, vandeningos, patvinsta pavasarį ir vasaros pr. Daugiausia ežerų yra Pamyre: Karakulis (380 km2; didžiausias Tadžikijoje), Sarezo ir kt. Didžiausi tvenkiniai (dirbtiniai ežerai): Kairakumo (513 km2), Nureko (106 km2).Dirvožemiai. Tadžikijos Šiaurėje ir Pietvakariuose daugiausia pilkžemiai, kalnų šlaituose (1600 – 2800 m aukštyje) – rudieji, Pietuose – rudieji karbonatiniai, aukščiau jų – aukštikalnių pievinių stepių, stepių, dykuminių stepių, Pamyre – aukštikalnių dykumų dirvožemiai.Augalija. Tadžikijoje auga >5000 aukštesniųjų augalų rūšių. Vyrauja žolės ir puskrūmiai. Miškai (daugiausia lapuočių) ir krūmynai užima 4% šalies ploto. Dykumose vyrauja kiečiai, druskės, upių salpose – tuopų, žilakrūmių, gluosnių, meldų, eriantų (aukštaūgė varpinė žolė) sąžalynai – tugajai. Kalnuose yra pievų, pievinių stepių, dykuminiųstepių. Jose vyrauja varpinės žolės; daug efemerų ir efemeroidų. Kai kur kalnuose yra daug kadagynų, kserofitinių retmiškių; auga riešutmedžiai, platanai, obelys, slyvos erškėčiai. Kai kurių kalnagūbrių šlaituose ir Pietų Tadžikijoje auga pistacijos, cerciai, migdolai, celčiai.Gyvūnija. Yra 81 žinduolių, 365 paukščių, 49 roplių rūšys, 7 – 8 tūkstančiai vabzdžių rūšių. Pietvakarinės dalies lygumose pasitaiko džeiranų, priekalniuose – sraigtaragių ožių. Tugajuose gausu Bucharos elnių, nendrinių kačių, šakalų, barsukų, šernų, iš paukščių – fazanų, putpelių, iš roplių – giurzų. Kalnų miškuose ir retmiškiuose gyvena kiaunės, lokiai, barsukai, žebenkštys, lūšys, vilkai, iš paukščių – kurapkos, karveliai keršuliai, iš roplių – himalajinės agamos, skydasnukiai. Aukštikalniuose būna irbių, alpinių ožių, archarų, himalajinių ir tibetinių ularų, stepinių vištelių, avėdrų, kilniųjų erelių, palšųjų grifų, ilgauodegių švilpikų, cyplių. ~40 žuvų rūšių (upėtakiai, sazanai, karšiai, salačiai). Vachšo slėnyje aklimatizuota nutrijų.Gamtos apsauga. Yra 2 rezervatai: Tigrų Slėnio (522 km2) – saugoma Vachšo upės žemupys su tugajų augalija, gyvūnija, paukščių žiemojimo vietos. Ramito (161 km2) – saugomi laukiniai vaismedžiai, riešutmedynai, gyvūnija. Yra 13 draustinių.Geografiniai ekstremumai. Ilgiausia upė šalies teritorijoje – Piandžas (921 km);Didžiausias ežeras – Karakulis (380 km2);Didžiausias tvenkinys (dirbtinis ežeras) – Kairakumas (513 km2);Aukščiausia užtvanka – Rogūno, pastatyta 1985 m. (325 m) –Didžiausias ledynas – Fedčenkos (907 km2);IstorijaPirmykštė bendruomeninė santvarka ir vergvaldystė. Žmonės šalyje apsigyveno ankstyvajame paleolite (daugiau kaip prieš 500 000 metų). VII – II tūkstantmetyje pr. m. e. šalies pietuose (Vachšo ir Kafirnigano upių slėniuose) buvo paplitusi neolitinė Gisaro kultūra. Gyventojai vertėsi medžiokle, gyvulinkyste, iš dalies ir žemdirbyste. Žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje (II tūkstantmečio II p. ir I tūkstantmetis pr. m. e.) pagrindiniais verslais tapo žemdirbystė ir gyvulinkystė; pradėta gaminti metalinius įrankius ir ginklus. Geležies amžiuje (pradžia VIII – VII a. pr. m. e.) atsirado turtinė nelygybė, pradėjo klostytis klasiniai santykiai. VII – VI a. pr. m. e. diduma teritorijos įėjo į pirmąsias Vidurinės Azijos vergovines valstybes – Baktrijos valstybę Amudarjos ir Sogdo valstybę Zeravšano upių baseinuose. Atsirado miestų. VI – IV a. pr. m. e. šalį valdė Achemenidai, 329 – 327 m. pr. m. e. užkariavo Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, prieš kurią tais pačiais metais sukilo Spitameno vadovaujami vietos gyventojai. Daug tadžikų protėvių žemių įėjo į Graikų – baktrų karalystę (III – II a. pr. m. e.), vėliau į Partų (III a. pr. m. e. – III m. e. a.) ir Kušanų karalystes (I – III a.), dar vėliau į Sasanidų valstybę (III – VII a.). Buvo kasami drėkinimo kanalai, plėtojosi amatai ir prekyba. Labiausiai paplitusios religijos buvo zoroastrizmas, stabmeldystė; mūsų eros pirmaisiais amžiais plito ir manicheizmas, budizmas, krikščionybė (nestorizmas). IV – VI a., didėjant išnaudojimui, sustiprėjo klasių kova. Prasidėjo vergovinės santvarkos krizė. V – VI a. šalį užkariavo klajoklių eftalitų (baltųjų hunų) gentys.Feodalinių santykių raida. VI – VII a. kūrėsi feodaliniai santykiai. VI a. vid. tiurkų gentys užkariavo Vidurinę Aziją, šalis įėjo į feodalinę valstybę – Tiurkų kaganatą (551 – 744). Gyventojai vertėsi drėkinamąja žemdirbyste (augino kviečius, ryžius, miežius, medvilnę), sodininkyste, gyvulininkyste (augino avis, mulus, arklius, kupranugarius). Turtingieji žemvaldžiai pasisavino didelius žemės plotus ir vandens telkinius; dalis kaimo gyventojų pasidarė feodališkai priklausomi. Toliau augo miestai (ypač Chodžentas); vienas didžiausių tuo metu buvo Pendžikentas. Buvo sukurta svarbių literatūros, meno architektūros kūrinių. VIII a. šalį užkariavo Kalifatas. Užkariautojai naikino miestus, kultūros paminklus, apdėjo gyventojus dideliais mokesčiais. Buvo įvestas islamas. Ekonominis ir kultūrinis gyvenimas smuko. Prieš arabus įvyko sukilimų (720 – 722; 736 – 737; Mukanos sukilimas, 776 – 783), turėjusių ir religinį pobūdį. 821 – 873 šalis įėjo į Tachiridų valstybę. 873 – 903 dalį jos valdė Safaridai, 875 – 999 gyvavo savarankiška tadžikų Samanidų valstybė; trys etninės grupės: šiaurėje sogdai, pietuose tocharai, šiaurės rytuose ferganiečiai. IX – X a. susikūrė tadžikų tautybė; Tadžikijoje įsigalėjo feodaliniai santykiai, vėl paspartėjo ekonominė ir kultūrinė raida.Buvo palaikomi ryšiai su Indija, Persija, Kinija, Mongolija, Rusia; dirbo garsūs mokslininkai Ibn Sina, al Birunijus. X – XIII a. pr. Tadžikija įėjo į Gaznevidų, Karachanidų, Guridų, Seldžiukidų, Karakitajų, Chorezmo valstybes. Nors tiurkų valdovų laikais dalis tadžikų, ypač gyvenančių lygumose, sutiurkėjo, tadžikų kalba išliko valstybinė.1219 – 1221 mongolai – totoriai užkariavo Vidurinę Aziją, sugriovė miestus, išnaikino daug gyventojų. Prieš juos įvyko sukilimų (tarp jų Machmudo Tarabio; 1238 m.). Po nuniokojimo ūkis buvo atkurtas tik XIV a. II p. Timūridų valdymo epocha (1370 – 1500) – feodalinių santykių Vidurinėje Azijoje klestėjimo laikotarpis. Paspartėjo ekonominė ir kultūrinė raida, toliau stiprėjo darbo žmonių feodalinis išnaudojimas. XV a. II p. ir XVI a. pr. smulkiaprekė gamyba Tadžikijoje pasiekė didžiausią pakilimą. XVI a. pr. Tadžikija įėjo į Bucharos chanatą. Krašto ekonomikos pagrindą sudarė drėkinamoji žemdirbystė ir gyvulininkystė. XVII a. – XIX a. I p. vis daugiau drėkinamųjų žemių atiteko stambiesiems feodalams; smulkieji savininkai nuskursdavo. Buvo visos trys feodalinės rentos formos: piniginė, atodirbinė ir natūrinė. Nors žemės aukščiausiu savininku buvo laikoma valstybė, gyvavo įvairių kategorijų feodalinė žemėvalda: privatinė, valstybinė, bažnytinė, feodalinė sąlyginė (duota už tarnybą). Valstiečiai (dechkanai) savo sklypelius perduodavo paveldėtinai, net parduodavo, nors pagal šariatą buvo laikomi ne jų savininkais, o greičiau nuomininkais. Buvo vergų. Plėtėsi miestai, juose gyveno keliasdešimties specialybių amatininkų. XIX a. I p. Tadžikija priklausė Bucharos emyratui ir Kokando chanatui. Nors tadžikų tauta neturėjo politinio savarankiškumo, tačiau jos kultūra regione buvo vyraujanti. Chanų ir emyrų valdžia buvo neribota. Įvyko antifeodalinių bruzdėjimų ir sukilimų. Liaudies kultūros raidą stabdė musulmonų dvasininkija.Prijungimas prie Rusijos. 1866 m. Rusijos kariniai junginiai užėmė Chodžentą ir Ūra Tiubę. Rusijos kariuomenei prie Samarkando sumušus emyro kariuomenę, Bucharos emyratas 1868 m. tapo Rusijos vasalu. 1876 m. prie Rusijos buvo prijungtas Kokando chanatas, 1895 m. – Pamyras. Prijungtos Tadžikijos dalys įėjo į Turkestano generalgubernatoriją (gyvavo 1867 – 1917). Tadžikijai tapus Rusijos imperijos dalimi, jos darbo žmonės ilgainiui įsitraukė į tos imperijos tautų kovą prieš carizmą. Rusų mokslininkų ir visuomenės veikėjų iniciatyva buvo įkurta bibliotekų, muziejų, observatorija. Buvo uždrausta vergovė. Ėmė kurtis kasybos pramonė. Pradėjo formuotis vietos darbininkų klasė. Vis dėlto carizmas varė kolonijinę nacionalinę priespaudos politiką. Buvo padidinti mokesčiai ir prievolės. Nuo XIX a. 8 dešimtmečio Chodžento apskrityje iš vietos klajoklių paimtose ganyklose ėmė kurtis rusų persikėlėlių kaimai. Dėl ekonominės ir politinės priespaudos sustiprėjimo įvyko tadžikų sukilimų.Tadžikija XIX a. pab. – XX a. pr. XIX a. pab. – XX a. pr. Šiaurės Tadžikijos žemės ūkyje medvilnė pradėjo stumti kitus kultūrinius augalus. Kai kurie žemės ūkio rajonai, anksčiau patys pardavinėję grūdus, ėmė juos įsivežti. Vis daugiau buvo auginama karakulinių avių. Žemės ūkio specializacija ardė feodalinio ūkio uždarumą, spartino prekinių piniginių santykių plitimą kaime. Spartėjo valstietijos socialinė diferenciacija. Dalis valstiečių virto bežemiais, pradėjo kumečiauti ar persikėlė į miestus.Rusijoje stiprėjo Tadžikijos darbo žmonių kolonijinė priespauda ir išnaudojimas, kartu didėjo jų priešinimasis carizmui. Dėl Rusijos proletariato revoliucinio judėjimo įtakos plito marksizmo – leninizmo idėjos.I pasaulinio karo metais (1914 – 1918) iš Tadžikijos buvo išvežama daugiau medvilnės žaliavos,bet beveik nustota į ją įvežti grūdus ir pramonės gaminius. Pradėjus tadžikus mobilizuoti užfrontės darbams, 1916 VII 17 sukilo Chodžento gyventojai. Jų sukilimas netrukus virto 1916 m. Vidurinės Azijos sukilimu.Po 1917 m. Vasario revoliucijos Tadžikijoje susidarė dvivaldystė: 1917 III miestuose buvo sukurtos darbininkų ir kareivių deputatų tarybos (joms vadovavo menševikai ir eserai), IV 30 Chodžente sudarytas Laikinosios vyriausybės vykdomasis komitetas; jis srityse ir apskrityse paskyrė savo komisarus.Spalio revoliucijos ir pilietinio karo laikotarpis. 1917 XI – 1918. Vasarį, kaip jau minėjau, daugumoje Šiaurės Tadžikijos vietų buvo įkurta Tarybų valdžia. 1918 II Chodžento taryba įkūrė Žemės ir vandens komisiją, kuri atiminėjo iš vietos feodalų ir kolonistų buožių žemę ir dalijo ją varguomenei. Jos veikla padėjo patraukti į Tarybų valdžios pusę vietos gyventojus. Buvo nacionalizuotos akmens anglių kasyklos, didesnės įmonės. Šiaurės Tadžikija įėjo į Turkestano ATSR (įkurta 1918 IV). 1918 m. pab. Tarybų valdžia buvo įkurta Pamyre.Tarybų valdžios ekonominės ir politinės priemonės sukėlė išnaudotojų klasių priešinimąsi. 1921 m. rudenį bajai, musulmonų dvasininkai Rytų Bucharoje suorganizavo basmačių būrius; gavę imperialistinių šalių paramą, jie pradėjo pilietinį karą. 1921 m. pab. kontrrevoliucionieriams pradėjo vadovauti buvęs Turkijos karo ministras Enver – Paša. Basmačiai užgrobė Rytų Bucharos teritorijos didesniąją dalį, nuslopino Tarybų valdžią. 1923 m. Bucharos darbo žmonių savanorių būriai ir Raudonoji armija sutriuškino Rytų Bucharoje basmačių pagrindines jėgas, o 1924 – 1926 m. ir jų likučius. Kovoms Tarybų valdžios Tadžikijoje, kaip ir visame Turkestane, vadovavo M.Frunzė, V.Kuibyševas. Tarybų valdžia buvo atkurta.Socializmo kūrimo laikotarpis. Įkūrus Tadžikijoje Tarybų valdžią, buvo daromi socialistiniai pertvarkymai: nacionalizuota žemė, žemės gelmių turtai, vandenys, transportas ir kita stambioji nuosavybė, kuriami švietimo ir sveikatos apsaugos pagrindai. 1924 IX 20 Bucharos V kurultajus (suvažiavimas) priėmė nutarimą dėl nacionalinio valstybinio atsiribojimo. 1924 X 14 buvo įkurta Tadžikijos ATSR (Uzbekijos TSR sudėtyje). Sostinė – Dušanbė. Į Tadžikijos ATSR įėjo kai kurie Turkestano ir Bucharos rajonai. 1925 I 02 prie Tadžikijos ATSR prijungtas Šiaurės Pamyras (Kalnų Badachšano AS).1926 m. įvyko tarybų rinkimai. 1925 – 1926 m. Chodžento apygardoje įvesta žemės ir vandens reforma. 1929 m. žemės ūkis pasiekė 1913 m. gamybos lygį. Buvo kuriami socialistinės pramonės pagrindai. Pradėjo veikti dyzelinės elektrinės, pastatyta hidroelektrinių, kitų įmonių ir cechų, rekonstruotos ir išplėstos senosios. Socializmą padėjo kurti kitos tarybinės respublikos. Tarybų III suvažiavimas Tadžikijos ATSR pertvarkė į Tadžikiją ir priėmė nutarimą dėl jos įstojimo į TSRS. 1931 II 24 priimta Tadžikijos konstitucija. 1929 – 1941 Tadžikija buvo iš esmės industrializuota. 1929 m. pab. prasidėjo masinė kolektyvizacija; 1936 m. iš esmės ji buvo baigta. Per ją buvo panaikintos feodalizmo liekanos žemės ūkyje, likviduoti buožių ūkiai. Sovietiniais metais buvo įrengta Vachšo drėkinimo sistema, iškastas Didysis Ferganos kanalas, Didysis Gisaro kanalas. Tuo laikotarpiu įvyko ir kultūrinė revoliucija; per ją buvo likviduotas neraštingumas (1925 m. raštingų buvo 0,5%, 1939 m. – 71,7%), išaugo tadžikų darbininkų klasė. Tadžikų tauta konsolidavosi į socialistinę naciją. Tadžikija tapo agrarine industrine socialistine respublika.g) Pilietinis karas. 1992 01 – opozicija apie perversmą, antikomunistinė Tadžikijos demokratų partija ir Š.Jusupas, Tadžikijos islamo atgimimo partija ir S.Kendžajevas; 50 parų mitingų ir demonstracijų, vėliau keturi mėnesiai pjautynių, apie 20 tūkst. žuvusiųjų; 1992 09 – R.Nabijevo grįžimas ir atsistatydinimas; mėginimas rasti politinį dialogą.1993 vasara – pasienio konfliktas su Afganistanu, afganų modžahedai, tadžikų opozicija ir A.Turadžonzoda, Rusijos pasieniečiai (NVS siena, apie 24 tūkst. Rusijos karių); “prokomunistinė” šiaurė ir “musulmoniškieji” pietūs.Tadžikijos vyriausybės nuomone: 800 tūkst. pabėgėlių ir likusiųjų be pastogės, 100 tūkst. dingusiųjų be žinios, sugriauta 80 pramonės įmonių (1992 m. pab. įvertinimas); Niujorko žurnalistų gynimo komiteto nuomone: 1992 – 1994 Tadžikijoje nužudyti 266 žurnalistai (viena pavojingiausių žurnalistams šalių); 1994 – sunkiai kontroliuojama 1 000 km ilgio Tadžikijos ir Afganistano siena.Politinės žinios. 1990 08 24 – suverenitetas. 1991 09 09 – nepriklausomybė; 1991 11 24 – pirmieji tiesioginiai prezidento rinkimai, laimėjo Rachmatas Nabijevas (L.Brežnevo statytinis, 1982 – 1985 vadovavo Komunistų partijai, M.Gorbačiovo nušalintas, “senosios gvardijos” atstovas);Parlamentinė respublika nuo 1992 11; autoritarinis režimas faktiškai; nepaprastoji padėtis ir komendanto valanda Dušanbė 1993.Parlamentas (Aukščiausioji Taryba), 230 deputatų; numatytas Nacionalinis susirinkimas (Majilis – e – Milli), 63 deputatai; valstybės vadovas – prezidentas nuo 1992 11 Imam Ali (Imomali) S.Rachmanovas, “senas komunistas”.Svarbiausios politinės partijos: komunistai (“senoji gvardija”), Tadžikijos demokratų partija, Tadžikijos islamo atgimimo partija, judėjimas “Rastoch” (Atgimimas).Narystė tarptautinėse organizacijose: JTO (Jungtinių Tautų Organizacija) 1992; ESBO (Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija); 1991 12 21 – formaliai NVS (Nepriklausomų valstybių sandrauga) sudėtyje.TADŽIKAIDar senovėje prieš tūkstančius metų dabartinėje Tadžikijos teritorijoje buvo aukšto išsivystymo lygio civilizacija, klestėjo kultūra, prekyba, amatai.Tadžikija yra Vidurinės Azijos valstybė, o šio regiono žmonės yra šnekūs, jautrūs ir atkaklūs. Jie nepamiršta skriaudos ar išnaudojimo ir gali būti kerštingi. Visuomenėje dominuoja vyrai, kaip ir kituose musulmoniškuose kraštuose. Paminėtina tai, jog tadžikai yra religingiausi iš visų Vidurinės Azijos tautybių. Stipri regioninė konkurencija, nes svarbiausi yra klano ar genties interesai, tik paskui tautiniai.Iš visų Vidurinės Azijos valstybių tik Tadžikijoje kalbama indoeuropiečių šeimos kalba, gimininga persų kalbai. Kitose penkiose – tarpusavyje suprantamomis turkų šnekomis.Sovietų Sąjunga 1920 m. perbraižė Vidurinės Azijos žemėlapį pagal labai apytikres kalbų vartojimo linijas. Ji tvarkėsi su daugybe išsibarsčiusių klajoklių ir pusiau klajoklių genčių, kurios bastėsi po dykumas ir stepes, remdamasi “skaldyk ir valdyk” principu. Gentys būrėsi į gyvenvietes ir gyveno kupolo pavidalo veltinio palapinėse, vadinamose jurtomis. Jos migravo sezoniškai, ieškodamos ganyklų arklių, avių ir ožkų kaimenėms.Istorinės aplinkybės susiklostė taip, jog net penktadalis Tadžikijos gyventojų yra uzbekai. Tokia padėtis natūrali klajokliams, tačiau kalinkite juos tarp dirbtinai nustatytų sienų ir sukursite neramumų bei konfliktų židinį. Iki šiol nebuvo didelių sprogimų, tačiau pantiurkizmo idėja blanksta, stiprėja nacionalizmas ir dėl nevienodų gamtos turtų eksploatavimo vis labiau išsiskiria šalių tikslai.TadžikaiVidurio Azijos respublikos turi daug bendrų kultūrinių ypatumų, nulemtų bendros istorijos. Jų gyventojai daugiau ar mažiau išpažįsta islamo doktriną ir yra itin griežtos moralės, nors tose valstybėse, kur pradėta suvokti, kokie turtingi jie gali tapti vieną gražia dieną, vis labiau plinta pragmatizmas. Stiprus ir antirusiškas nusiteikimas, ir tai nestebina, turint galvoje sovietų vykdytą masinį naikinimą. Apskritai po Antrojo pasaulinio karo Tadžikijos inteligentija vis stipriau juto giminingumą su Afganistano tadžikais ir netgi Irano šiitais. Nemeilę veržliems uzbekams kurstė ir prisiminimai, kad šventieji Vidurinės Azijos kultūros miestai – Samarkandas, Buchara ir Chyva – kadaise priklausė būtent jiems.Tadžikų kalbaTadžikų kalba priklauso iranėnų kalbų grupei. Ji vartojama ne tik Tadžikijoje, tačiau iš dalies ir Uzbekijoje, Kirgizijoje, Kazachijoje, Šiaurės Afganistane. Skiriamos 4 tarmių grupės: šiaurės (Samarkando ir Bucharos šnektomis pagrįsta literatūrinė kalba), centro, pietų ir pietryčių. 6 balsinės ir 23 priebalsinės fonemos, sudėtinga asmenavimo sistema, daug analitinių formų, nėra giminės ir linksnio kategorijų. Seniausi rašto paminklai iš IX a. Dabartinė literatūrinė kalba susiklostė tik po 1917 m. (Spalio revoliucijos). Vartojami arabų (užsienyje) ir rusų rašmenys.
Menas ir kultūraLiteratūra. Senovinės tadžikų literatūros ištakas sudaro įvairių žanrų tautosaka, kurios motyvų gausu Vakarų ir Rytų iranėnų raštijoje, sukurtoje dabartinėje Irano, Afganistano, Vidurio Azijos teritorijoje. Toji raštija („Avesta“, IX – III a. pr. m. e.; Achemenidų dinastijos dantiraštiniai įrašai; vadinamoji pehleviškoji litaratūra, III – IX m. e. a.) buvo bendra persams, tadžikams ir kitoms iranėnų tautoms. VII a. II p., žlugus Sasanidų imperijai, įsigalėjo arabų kalba. Arabiškai rašė poetai Bašaras ibn Burdas (714 – 787), al Churaimis (VIII a. pab. – IX a. pr.) ir kt.Klasikinio laikotarpio (IX – XV a.) literatūra dažnai vadinama persų ir tadžikų literatūra. IX – X a. suklestėjo poezija. Poezijos persų literatūrine kalba (klasikine dari) pradininkas Rudaki (~ 860 – 941), poetai Abu Šakūras Balchis (g. 915), Abulchasanas Kisajis (953 – 1002) kūryboje plėtojo humanizmo idėjas, smerkė tironiją. X a. II p. pradėta domėtis senove. Poetas Dakikis (m. ~ 977) davė pradžią epiniam ciklui – vadinamajam „Šachnamė“. Žymiausia – poeto Firdousi (~ 940 – 1020 ar 1030) „Šachnamė“, vaizduojanti Persijos praeitį. XI a. pr. literatūros centras buvo Gaznis. Literatūroje vyravo panegirinė poezija (Unsūris, Farochis ir kt.). Poetas Asadis (tarp 1005 ir 1010 – ~1073) Firdousi „Šachnamė“ stiliumi sukūrė herojinį epą „Geršaspnamė“ („Geršaspo knyga“), moralinių ir didaktinių pamokymų rinkinys „Kabusnamė“ („Kabuso knyga“). XI a. II p. susikūrė sufijų literatūra (Sanajis, 1070 – ~1141; Ataras, ~1119 – ~1229). Izmailitų idėjas propagavo Naserė Chosrovas (1004 – po 1072). Masudės Sadės Salmano (~1046 – ~1121) vadinamosioms kalėjimo elegijoms būdinga humanistinė pasaulėjauta. XII a. lyrinei poezijai būdinga kasidos, gazelės, rubajo žanrai. Rubajų sukūrė mokslininkas Ibn Sina (980 – 1037), filosofas humanistas Omaras Chajamas (~1048 – po 1122). Didelę įtaką poezijai turėjo azerbaidžaniečių poeto Nizami Gandževi (~1141 – ~1209) kūryba.XIII a. pr., mongolams – totoriams užkariavus Vidurinę Aziją, literatūra kiek sunyko, bet XIII a. II p. – XIV a. vėl suklestėjo. Dauguma poetų gyveno už šalies ribų: Šiaurės Indijoje, Turkijoje ir kt. šalyse. Sustiprėjo humanistinė literatūros kryptis. Reikšmingas XIV a. prozos kūrinys – „Tutinamė“ („Papūgos knyga“). XV a. literatūros centru tapo Heratas. Žymiausias šio laikotarpio tadžikų poetas N.A.Džamis (1414 – 1492) ir uzbekų poetas Navoji (1441 – 1501) reiškė pažangias epochos idėjas ir turėjo didelę reikšmę abiejų tautų literatūrų raidai. Nuo XVI a. pr. tadžikų literatūra vystėsi savarankiškai. XVII – XVIII a. suklestėjo persiškoji Indijos literatūra. Šios literatūros poeto M.A.Bedilio (1644 – 1720) kūryba turėjo didelę reikšmę XIX a. tadžikų literatūrai.XIX a. II p. – XX a. pr., Vidurinę Aziją prijungus prie Rusijos, literatūroje iškilo švietėjiška srovė, atsirado naujų žanrų (realistinis pasakojimas, filosofinė romantinė apysaka). To laikotarpio rašytojų kūrybai kaip tik ir būdingi realistiniai bruožai.XX a. 4 dešimtmečio literatūroje jau įsitvirtino socialistinio realizmo metodas, būdingas ir kt. socialistinės sistemos valstybėms. 7 – 8 dešimtmečio poetai gvildena internacionalizmo ir pilietiškumo temas, plėtoja klasikinės filosofinės lyrikos tradicijas, ieško naujų poetikos formų.Lietuvių kalba išleista tadžikų liaudies pasakų, Omaro Chajamo rubajų, Ainio, Akobirovo ir kt. rašytojų kūrinių. Įdomu tai, kad yra išleista lietuvių rašytojų kūrinių tadžikų kalba. Pavyzdžiui, tadžikai turi galimybę skaityti J.Baltušio, J.Biliūno, V.Bubnio, Just.Marcinkevičiaus, E.Mieželaičio kūrinių, išspausdinta ir kt. lietuvių rašytojų kūryba.Architektūra ir dailė. Tadžikų liaudies architektūrai būdinga gyvenamieji namai su aivanu; kalniečių pastatai kvadrato plano su pakopiniais mediniais skliautais ir anga dūmams išeiti. Liaudies dailėje senos siuvinėjimo, audimo, metalo kalstymo, keramikos, medžio drožybos tradicijos. Ankstyviausioji tadžikų kultūra turėjo sąlyčio su Persijos, Indijos, Kinijos, Viduržemio jūros šalių menu. Randama mezolito piešinių (uolose), neolito gyvenviečių, žalvario amžiaus statinių liekanų, keramikos, papuošalų, ginklų, antikinių miestų griuvėsių.V – VIII a. pastatyta miestų (Pendžikentas); miesto centrą (šachristaną) sudarė taisyklingi gyvenamųjų namų kvartalai, puošnūs rūmai, įvairaus plano šventyklos, juosė gynybinės sienos, netoli stovėjo citadelė.Dailės raidą veikė Šiaurės Indijos, Afganistano meno tradicijos, kūrėsi vietiniai stiliai.Po arabų užkariavimo pastatyta mečečių, medresių, minaretų, mauzoliejų (Chodžos Mašado architektūrinis kompleksas Sajate, X a. – XII a. pr.); pastatus puošė raižytos terakotos, dažyto stiuko, glazūruotų plytelių ornamentai, gausūs medžio drožiniai, sienų tapyba. Šiuo metu sparčiai plėtojama taikomoji dekoratyvinė dailė.XV a. suklestėjo architektūra, paplito vietinis medinis orderis (pastatų svarbus elementas buvo medinė raižyta kolona su puošniai ornamentuotu kapiteliu). Kulto pastatai Amyre (Saido Chamadanio mauzoliejus Kuliabe, XIV – XVII a., šeicho Muslichudino mauzoliejus Chodžente, XVI a.)turėjo tris raižytus portalus, kupolinę salę ir kriptą, XVI a- XVII a. – vieną ar keletą stačiakampio plano kupolinių salių (pvz., Kok Gunbazo mečetė Ūra Tiubėje, XVI a. I p.), XVI a. mečetės – centrinę salę, atvira galerijų apjuostą kiemą. XV a. ypač išsiplėtė miestai; aplink šachristaną išaugo chaotiški priemiesčiai (vadinami rabadais). XV – XVI a. suaktyvėjo miniatiūrų tapyba. Iš pradžių ją veikė Herato miniatiūrų tapybos mokyklos tradicijos. XVIII – XIX a. miestai buvo statomi pagal XII a. atsiradusią plano struktūrą, kulto pastatai pagal tradicinį planą turėjo santūrų dekorą. Visuomeninių pastatų (pirtys), gyvenamųjų namų architektūroje gausu nacionalinės architektūros bruožų.Ypač sparčiai miestai plėtėsi tarybiniu laikotarpiu. Tuo metu buvo pastatyta daug visuomeninės paskirties bei administracinių pastatų (operos ir baleto teatras, vyriausybės rūmai, cirkas, rašytojų namai ir daug kt.). Miestuose daug dėmesio skiriama želdiniams. Plečiami kurortai.Muzika. Meninė tadžikų kultūra siekia gilią praeitį. Ši tauta turi be galo senas muzikines tradicijas. Senuose archeologiniuose I – VII a. paminkluose randame pažymėta, kad tadžikai muzikuodavo ir turėjo nemaža muzikos teorijos žinių. Muzikos traktatus rašė įžymieji poetai ir mokslininkai Rudaki ir Avicena, o XV a. muzikos srityje plačiai reiškėsi Džami. Klasikinius tadžikų poetų tekstus dainuodavo, pritariant liaudies muzikos instrumentais. Liaudyje muzika buvo vienbalsė.Gausu liaudies dainų (epinių, darbo, apeiginių, lyrinių), instrumentinių melodijų; ypač populiarios lyrinės dainos. Herojinis epinis ciklas “Gurugli” pagrįstas rečitatyvinio pobūdžio melodika (kvartos arba kvintos apimties), turi dainuojamųjų epizodų, dažnai vartojami leitmotyvai. Dainos vienbalsės.Liaudies muzikos instrumentai: dumbrakas, dutoras, gižakas, rubobas, tanbūras (styginiai), karnajus, najus, surnajus (pučiamieji), dafas, doira, nagora, tablakas (mušamieji). Na, iš instrumentų pavadinimų matome, kad tadžikai naudoja mūsų tautai visiškai nebūdingus, savitus instrumentus. Ko gero, galime pripažinti, jog daugelis šių pavadinimų nėra net girdėti…Profesionalioji tradicinė tadžikų muzika miestietiškos kilmės; ją plačiai aprašo al Farabijaus (870 – 950), Ibn Sinos (980 – 1037), Safiudino Abdulmumino Urmavio (XIII a.), A.Džamio (1414 – 1492) muikos traktatai. Vertingiausią tradicinės muzikos dalį sudaro 6 makomų ciklas “Šašmakomas” (gausiai vartojama poetų klasikų gazelės), susikūręs XVIII a.; atliekamas makomininkų tanbūru ir doira su įvairių liaudies instrumentų ansamblių pritarimu. Tradicinė muzika populiari ir dabar.1937 m. pastatyta pirmoji tadžikų muzikinė drama – S.Balasaniano (g. 1902) “Vosės sukilimas” (1939 m. perdirbta į operą). Išpopuliarėjo Š.Bobokalonovo (g. 1910), N.Pulatovo (g. 1913), Z.Šachidžo (g. 1914) dainos. Didelės apimties kūrinių (operų, baletų, oratorijų, simfonijų) parašė Balasanianas, A.Lenskis (g. 1910), S.Urbachas (g. 1911) ir kt. Veikia 6 muzikiniai teatrai; filharmonija turi rubobininkų ansamblį, dainų ir šokių ansamblį, simfoninį orkestrą.Choreografija. Choreografijos elementų būta jau senovės religinėse apeigose, žaidimuose. Senovės liaudies šokiuose (“Liūtas”, “Erelis”, “Lapė”, “Gandras”) vaizduojama gyvūnų elgsena; juose daug pantomimos elementų. Išliko nemaža liaudies šokių, atkuriančių darbo procesą, daug humoristinių, apeiginių, buitinių, karo ir kt. šokių. Populiarios choreografinės miniatiūros (šokis su mediniu arkliuku), šokių siuitos (“Varpelis”). Šokių būta ir liaudies aktorių, lėlių teatro, cirko vaidinimuose. XIX a. pab. ir XX a. pr. Bucharoje veikė profesionalus tadžikų šokio teatras “Sozanda”. Jau 1936 m. Tadžikijos muzikiniame teatre Dušanbė (dab. Tadžikijos operos ir baleto teatras) įkurta baleto trupė. Nuo 1958 m. veikia choreografijos mokykla. Nors tadžikų šokėjai nėra labai žinomi, tačiau jų minėta mokykla paruošia išties nemažai.Teatras. Tadžikų teatro šaknys yra labai gilios. Jo, kaip ir choreografijos, elementų būta jau senovės religinėse apeigose, liaudies šventėse, žaidimuose. Nuo seno per šeimos šventes buvo vaidinamos humoristinės scenelės (“Mongolė”, “Senis”, “Devišai”). Populiarūs buvo liaudies aktoriai mascharabozai; senas tradicijas turi lėlių teatras (minimas XII a. tadžikų poeto Omaro Chajamo). 1919 m. atsirado ir mėgėjų teatro būrelių. 1929 m. Dušanbė įkurtas pirmasis profesionalus dramos teatras. 4 – ajame dešimtmetyje profesionalių teatrų atsirado ir kt. miestuose. Daug dramaturgų ir aktorių paruošia tam skirtos mokslo institucijos.Kinas. Na, kad būtų lengviau suprasti ir įsivaizduoti, kur prasideda tadžikų kinematografija, pateiksiu keletą datų. Nuo 1929 m. kuriami dokumentiniai filmai. 1932 m. pradėta kurti nebyliuosius meninius, 1935 m. – garsinius filmus. 4 dešimtmečio pab. sukurti pirmieji tadžikų meniniai garsiniai filmai “Sodas”, “Vėl susitinka draugai” ir kt. Juos kūrė bei juose vaidino daug gabių režisierių bei aktorių. Nuo 1969 m. kuriami ir televizijos bei animaciniai filmai.Mokslas. Visuomenės informavimo priemonėsŠvietimas ir mokslo įstaigos. Iki XIX a. pr. Tadžikijoje veikė tik musulmonų dvasinės mokyklos (mektebės ir medresės), kuriose mokėsi privilegijuotų visuomenės sluoksnių vaikai. Tuo laikotarpiu taip pat buvo 10 pradinių keturklasių mišrių (rusų ir tadžikų) mokyklų su dėstomąja rusų kalba; jose mokėsi 370 mokinių.Po Spalio revoliucijos sudarytos sąlygos nacionalinio švietimo ir kultūros plėtotei, paskelbtas visuotinis nemokamas mokslas gimtąja kalba, mokykla atskirta nuo bažnyčios. 1918 m. įkurta pirmosios 15 pasaulietinių mokyklų.Šiuo metu svarbiausias respublikos kultūros centras – Dušanbė. Natūralu, juk čia yra ir Mokslų akademija, daug mokslinio tyrimo institutų, universitetas, pedagoginis institutas, politechnikos institutas.Tadžikijos universitetas. Kaip jau minėjau, jis yra sostinėje – Dušanbė. Įkurtas 1948 m. Yra tokių fakultetų kaip: mechanikos ir matematikos; fizikos; chemijos; geologijos; biologijos; teisės; istorijos; ekonomikos; finansinės apskaitos; tadžikų filologijos, Rytų kalbų ir kt. Yra botanikos sodas, skaičiavimo centras, mokslinių tyrimų centras, patentų skyrius; biblioteka (~ 1 000 000 knygų). 1948 – 1982 parengta > 70 000 specialistų.Tadžikijos mokslų akademija. Yra taip pat Dušanbė. Įkurta 1951 m. Turi tris skyrius: fizikos, matematikos ir geologijos bei chemijos; biologijos; visuomenės mokslų. Akademija suskirstyta į institutus bei savarankiškus skyrius (pvz., filosofijos, bendrosios genetikos ir pan.). Svarbiausios tyrimų kryptys: teorinė fizika; meteorai ir kometos; regioninė ir inžinerinė seismologija; tektonika; naudingųjų iškasenų susidarymas ir išsidėstymas; retųjų metalų chemija; organinė sintezė; biologiškai aktyvių medžiagų chemija; fotosintezė; augalų ir gyvūnų pasaulio resursai; Tadžikijos ekonomika; tadžikų tautos istorija, kalba ir literatūra. Akademija turi biblioteką, leidyklą ir spaustuvę. Leidžia mokslo žurnalus, institutų mokslo darbus.Visuomenės informavimo priemonės (spauda, radijas, televizija). Iki 1917 m. tadžikai neturėjo savo spaudos. 1924 m. Dušanbė įkurta pirmoji spaustuvė, 1925 m. – pirmoji knygų leidykla; tais metais ji išleido 4 knygas. Pirmasis žurnalas tadžikų kalba – “Šulai inkilob” (1919 – 1921), pirmasis laikraštis – “Ovozi tadžik” (1924 – 1930).Tadžikijoje veikia Tadžikijos informacijų agentūra Tadžik TA (nuo 1933 m.). Radijo transliacijos pradėtos 1928 m., televizijos – 1959 m. Pavyzdžiui, 1982 m. radijas transliavo 3 programas (3,4 h per parą) tadžikų, rusų ir uzbekų kalbomis; televizija – 1 programą (8 h per parą). Nuo 1978 m. yra spalvotoji televizija.IŠVADOSDar senovėje prieš tūkstančius metų dabartinėje Tadžikijos teritorijoje buvo aukšto išsivystymo lygio civilizacija, klestėjo kultūra, prekyba, amatai.Tadžikai – unikali pasaulio tauta, turinti savitą istoriją, kultūrą, papročius, nuo seno gyvenanti gana apibrėžtoje teritorijoje. Ši tauta kaip etnosas formavosi 2 – 1 tūkstantmetyje pr. Kr. iš žemdirbių baktrijų, sogdų, ferganiečių ir klajoklių sakų; pasaulyje gyvena apie 8,5 mln. tadžikų.Tadžikija yra Vidurinės Azijos valstybė, o šio regiono žmonės yra šnekūs, jautrūs ir atkaklūs. Jie nepamiršta skriaudos ar išnaudojimo ir gali būti kerštingi. Visuomenėje dominuoja vyrai, kaip ir kituose musulmoniškuose kraštuose. Paminėtina tai, jog tadžikai yra religingiausi iš visų Vidurinės Azijos tautybių. Stipri regioninė konkurencija, nes svarbiausi yra klano ar genties interesai, tik paskui tautiniai.
Iš visų Vidurinės Azijos valstybių tik Tadžikijoje kalbama indoeuropiečių šeimos kalba, gimininga persų kalbai.Tadžikai, kaip ir kiekviena iki šiol egzistuojanti tauta, perėjo ilgą permainingą istorijos kelią: pirmykštė bendruomeninė santvarka ir vergvaldystė, feodalinių santykių raida, prijungimas prie Rusijos, Spalio revoliucijos ir pilietinio karo laikotarpis 1917 XI – 1918, socializmo kūrimo laikotarpis, pilietinis karas, galiausiai autonomija ir vėl atkurta valstybės nepriklausomybė. Tadžikų gyvenama valstybė nėra izoliuota – ji priklauso įvairioms tarptautinėms organizacijoms.Tadžikai gyvena be galo gražioje aplinkoje. Gamta be galo turtinga kalnų (užima 93 šalies teritorijos), upių, ežerų; daug gyvūnų ir augalų rūšių.Unikali ir šios tautos kultūra: ji turi senas literatūros, architektūros, dailės, muzikos, choreografijos ir teatro tradicijas, ne tokios senos, bet jau tvirtos kinematografijos, šaknys.Iki XIX a. pr. Tadžikijoje veikė tik musulmonų dvasinės mokyklos (mektebės ir medresės), kuriose mokėsi tik privilegijuotų visuomenės sluoksnių vaikai. Šiais laikais padėtis pasikeitė: Tadžikijos valstybės gyventojai turi palankias galimybes siekti išsilavinimo. Be įprastinių ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo institucijų, pagrindinių bei vidurinių mokyklų veikia universitetas, kitos aukštojo bei aukštesniojo mokslo institucijos. Šiuo metu svarbiausias respublikos kultūros ir mokslo centras – Dušanbė. Natūralu, juk čia yra ir Mokslų akademija, daug mokslinio tyrimo institutų, universitetas, pedagoginis institutas, politechnikos institutas.Šiame darbe taip pat pateiktos su tadžikų tauta susijusios demografinės žinios, įvairi statistika.Šio darbo turinys suteikia nemažai informacijos apie šią Vidurinės Azijos tautą; dar kartą įrodo, kad kiekviena pasaulio tauta yra savita, turinti tik jai būdingų bruožų, tačiau ir panašumų su kitomis nagrinėjamo regiono tautomis bei tautelėmis.Ilgas nueitas tadžikų tautos kelias, kova sunkiais priespaudos bei okupacijos metais rodo, kad ši tauta yra be galo stipri ir vieninga. Atrodo, kas beatsitiktų, ji nežada išnykti iš pasaulio tautų žemėlapio…Naudotos literatūros sąrašas:1. D. Lewis R. Kultūrų sandūra. Kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. Alma Littera, 1999 m.2. Lavriščevas A. TSRS ekonominė geografija. Vln., 1974 m.4. Lingė P. Europos ir Azijos šalys.”Lietuvos rytas”, Vln., 1996 m.