Realizmas XIX a. Vakarų Europos literatūroje
Onorė de Balzakas
Amžiaus idėjos ir faktai. – Su ketvirtuoju XIX a. dešimtmečiu romantizmas blėsta. Nuo idealaus dvasinio pasaulio žmonių akys nukrypsta į materialų žemės pasaulį. Fantastines svajones pakeičia rūpestis kasdiene duona ir kova dėl jos.Naują dvasią plėtotis paskatina gamtos mokslu pažanga, filosofija, socialinis gyvenimas. Šitų sričių gyvenimo naujovės pakeičia ir literatūros veidą. Technikos išaugimas duoda ne tik naujų siužetų, bet ir naujų žodžių – techninių. Darvinizmas literatūrai duoda naujų temų: kova dėl būvio, paveldėjimo klausimai, prisitaikymas prie aplinkos…Mokslo išradimai davė naują darbo jėgą – mašiną. Didėja prekyba su kolonijomis, plečiama pramonė, statomi fabrikai, kuriami didmiesčiai. Susidarė turtingų ir neturtingų klasės, darbdaviai ir darbininkai, kapitalistai ir proletarai. Socialinė nelygybė ir būvis literatūrai turėjo didžiausios įtakos: davė naujų siužetų, naujų charakterių, naujų problemų ir tendencijų.Tiesioginiu būdu grožinei literatūrai daug mažiau įtakos padarė religijos klausimai, bet pačiame gyvenime jos reikalai buvo aktualūs.Apie amžiaus vidurį sustiprėjo religinė kova keliais frontais. Materialistai ir pozityvistai kovoja ne tik su dvasininkais, bet iš viso su religija. Įrodinėja, kad Evangelijos tik mitai, o Kristus tebuvęs kartais kilnus žmogus, kartais apsimetėlis ar silpno proto.Nors amžiaus antroje pusėje bažnyčia centralizuojama, disciplinuojama, bet didelė dalis mokslininkų yra aiškioje pozityvizmo įtakoje. Jie duoda toną visam šio amžiaus gyvenimui ir literatūrai.Literatūra. – Literatūra nebeieško vaizdų ir idėjų fantazijos pasaulyje; ji nusileidžia į kasdienį realų gyvenimą, kuriame, pasak pozityvistų, eina kova dėl būvio. Mažiau juos domina gamta, daugiau žmonių gyvenimas: darbininkai – proletarai ir jų skurdas, kapitalistai išnaudotojai ir jų prabanga, valstiečiai mažažemiai, baudžiauninkai, o iš antros puses dvarininkai. Šita socialine antiteze yra mėgstamoji literatūros sritis. Parodomas ir žmogus, nauju amžiaus idėjų pagautas.
Šita literatūra gavo realistinės literatūros vardą (res – daiktas).Realistinė literatūra nori vaizduoti tokį gyvenimą, koks jis yra, vaizduoti objektyviai, nerankiojant „gražių” ir „negražių” paveikslų, nerodant savo nuomonių ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis. Dėl to iš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, bet sugebėjimo pastebėti gyvenimą.Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėtoja romaną ir novelę. Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas (Č.Dikensas, I.Turgenevas), papročių romanas (O. de Balzakas, G.Floberas, Gi de Mopasanas), psichologinis (F.Dostojevskis), istorinis (L.Tolstojus), natūralistinis romanas (E.Zola).Šiame amžiuje literatūroje skirtini du periodai – realistų ir natūralistų. Pirmieji žmoguje pastebi ir dvasinių pradų, antrieji tik fiziologiją (kūną). Realistine kryptis yra ankstyvesnė, kiek susijusi su romantizmu, be aiškių mokslinių tendencijų; natūralistinė vėlesnė (maždaug paskutinis XIX a. ketvirtis Vakaru Europoje) aiškioje pozityvistų įtakoje.Onorė de Balzakas(1799-1850)Prancūzų pirmuoju realistu laikomas O. de Balzakas, nors jis rašė dar pačiame prancūzų romantizmo įkarštyje. Jis naujo tipo rašytojas – literatas, amatininkas, literatūros „katorgininkas”.Kaip ir tėvas, O.Balzakas yra stipraus organizmo, kovai užsigrūdinusi figūra, praktikas. Jo biografija yra paprasta. Tai biografija tūkstančių to meto žmonių, kurie visomis keturiomis stengėsi išplaukti į gyvenimo viršų. Tam reikėjo pinigų. Pinigai tampa ir O.Balzako viso gyvenimo ir darbo akstinu. O.Balzakas įsteigia spaustuvę, raidžių liejyklą. Bankrutuoja. 90 000 frankų skolą jis ryžtasi išmokėti berašydamas romanus. Nedideliame kambarėlyje pradėjęs literato karjerą, visą sveikatą skiria rašytojo amatui.O.Balzakas nelaukia įkvėpimo. Geria daug juodos kavos, kurią jis pats perka ir verda. Keliasi vidurnaktį ir dirba ligi 15 val. Pavalgęs tuoj gula, ir nuo vidurnakčio vėl dirba. Tai buvo sunkus darbas. Vaizdams išreikšti trūksta tinkamų žodžių, ir O.Balzakas kartais net 17 kartų taiso, kol išleidžia veikalą į pasaulį.
O.Balzakui stinga tik pinigų ir laiko, bet niekados nestinga siužetų. Jis turi net po kelis iš karto. O medžiagos jam duoda nepaprastai geras pastabumas, gyvenimo pažinimas, puiki vaizduotė, gyva atmintis.1850 m. O.Balzako darbas sustojo. Jis dar vedė ilgai mylėtą moterį, bet trumpai su ja pagyveno. Juodos kavos dilginama širdis buvo pervargusi ir tais pačiais metais mirė.Ir vis dėlto O.Balzakas sau pinigų nesusikrovė; jis paliko tik gražų turtą prancūzų literatūrai.Kūryba. – Literatūros darbą O.Balzakas pradėjo avantiūriniu ir istoriniu romanu, pasimokydamas iš V.Skoto, bet jau apie 1830 m. ima juoktis iš romantizmo. Jis pajunta, kad jo romanų sritis – plati gyvenimo tikrovė. Imasi vaizduoti visą ano laiko prancūzų gyvenimą, nieko neužmiršdamas, nieko nepridėdamas ir neidealizuodamas.Prieš O.Balzaką buvo daugiau įprasta kalbėti apie meilę ir nekalbėti apie pinigus. O.Balzakas matė, kad pinigai ne tik jam svarbūs, bet ištisos naujų laikų visuomenes dievaitis. Dėl to pinigai, jų stoka, jų troškimas yra „Žmogiškosios komedijos” pagrindas. Jis ne tik parodo, kad žmones dėl pinigų pamina dorovę, tėvą, dukterį užmiršta, bet pats autorius, sakytum, įlenda į savo herojų kišenes, suskaito, kiek jis turi pinigų, kiek gauna algos, iki mažiausio pinigėlio.Iki O.Balzako kūriniuose vyravo jauna moteris. O.Balzakas didelis moterų psichologas, stebi savo romano moterį visą jos gyvenimo kelią, bet dažniausiai aprašo jau subrendusią, apie trisdešimt ir per trisdešimt metų, kada moters dvasia gilesnė, turiningesnė, labiau subrendusi.Vyro ar moters charakterį nori pagrįsti jų ligomis, kūno trūkumais. Jų charakteris atsispindi ir iš išorinių ženklų: iš veido bruožu, iš gestų, net iš drabužių. Dėl to su dideliu rūpestingumu visas tas smulkmenas aprašinėja. O.Balzako žmonės yra kaip tikri žvėrys. Kiekvienas stengiasi iškopti į viršų, silpnieji žūsta.Tos visuomenės žmones O.Balzakas rodo pagautus vienos ar kitos aistros (šykštumo, išdidumo, garbėtroškos, meilės), kuri nustelbia visus kitus jausmus, užmuša žmoguje žmoniškumą, palieka jam tik tą vieną instinktą. Tėvo Gorijo duktė taip trokšta būti pirmąja ir pačia gražiausiąja, kad išgirdusi apie tėvo ligą, išspaudžia tik vieną ašarą, bet ir vėl išsigąsta, ar nesugadins veido. Net ta pati tėvų meile virtusi aistra, beprotišku instinktu. Gorijo myli savo dukteris „labiau kaip Dievas pasaulį”; dėl savo dukterų parduotų Dievą, nueitų į pragarą ir mirdamas jas keikia, ir joms meldžiasi. Šitos materialistinės visuomenės vaizdas ir O.Balzako menas tai aprašyti pastebimas visuose jo kūriniuose.