Kuršių nerija
Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kurį smarkiai veikia Baltijos jūra. Metinė suminė radiacija nerijoje sudaro 90 kcal/cm².Saulė šviečia vidutiniškai 1982 valandas per metus, arba 39% galimos saulės spindėjimo trukmės. Kuršių nerijoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje.
Nerijoje vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai. Per visus metus vidutinis vėjo greitis būna 5,5m/s. Kasmet čia pasitaiko ir labai stiprių, štorminių vėjų, kurie vidutiniškai per metus pučia 20 dienų.
Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje stipresnis (iki 3°C) negu rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ruduo ir žiema dėl jūros įtakos būna šiltesnė už pavasarį – temperatūra 3 – 3,5° skiriasi nuo rytinių rajonų.
Žiemą Kuršių nerijoje oras labai drėgnas – 82%, pavasarėjant drėgnumas mažėja 76%. Čia gausu dienų su rūkais – vidutiniškai 66 dienos per metus.
Per metus Kuršių nerijoje iškrenta 643 mm kritulių. Lietingų ar su sniegu dienų per metus nerijoje būna 170-180. 75% metinio kritulių kiekio tenka šiltajam laikotarpiui. Sniegas Kuršių nerijoje pasirodo lapkričio pabaigoje, o pastovi sniego danga – gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje, 10-15 dienų vėliau negu kituose šalies rajonuose.
Kuršių nerija yra neatsiejama Baltijos jūros baseino dalis. Šio smėlėto pusiasalio geologinis formavimasis pasižymėjo trumpa bet gausia istorija.
Baltijos jūros ir Kuršių marių vystymosi stadijos
Prieš 7,5 tūkst. metų į Anciliaus ežerą įsiveržia druskingas Atlanto vanduo ir susidaro Litorinos jūra. Šios stadijos metu jūros lygis smarkiai svyravo, pradėjo formuotis Kuršių nerija. Jos užuomazgos – moreninis gūbrys, kurio viršūnės buvo Šarkuvos ir Rasytės salos. Tuo metu Sambijos pusiasalis intensyviai ardomas jūros bangų. Susidariusios sąnašos vyraujančių jūros srovių buvo nešamos išilgai kranto šiaurės kryptimi ir kaupiamos ties Šarkuvos ir Rasytės salomis. Auganti Kuršių nerija greitai izoliavo Kuršių marių užuomazgas nuo jūros. Taigi, Kuršių nerijos, o kartu ir Kuršių marių formavimasis prasidėjo maždaug prieš 5 tūkst. metų.
Dabartinės Kuršių nerijos formavimasis prasidėjo į šiaurę nuo Sembos pusiasalio. Užslinkusios kopos užklojo moreninį pagrindą ir pelkę, kurios likučiai žinomi kaip Šentlunkos aukštapelkė. Ties natūralia kliūtimi – Šarkuvos ir Rasytės salomis pradėjo telktis smėlis ir jos susijungė su žemynu. Toliau Kuršių nerijos augimas vyko pietų – šiaurės kryptimi. Tai buvo pakankamai greitas procesas, nes jau prieš 4,5-4 tūkst. m. Kuršių nerija pasiekė dabartinės Juodkrantės vietą. Smėlio perteklius ir vyraujantys vakarų krypties vėjai formavo skersinį Kuršių nerijos reljefą. Pakrantėje susidarę smėlio kauburiai augo ir veikiami vėjų formavo kopas, kurios slinkdamos skersai pusiasalio pasiekė marias ir taip platino neriją. Tuo pačiu pusiasalis traukėsi vakarų-rytų kryptimi. Dabartinė Kuršių nerija yra 1-2 kilometrais arčiau žemyno, nei pirminiai jos krantai. Litorinos jūros vystymosi stadijos pabaigoje Kuršių nerijoje jau buvo susiformavusios parabolinės kopos, gavusios tokį pavadinimą dėl savo formos. Iki šiol visiškai neaišku kaip formuojasi parabolinės kopos ir kaip barchaninės, kurios turi veidrodinius skirtumus. Parabolinių kopų ruožas su sengirės fragmentais yra išlikęs prie Juodkrantės. Šios kopos greitai apaugo mišku ir daugiau nebejudėjo
Prieš 4 tūkst. metų Baltijos jūra pamažu įgavo dabartinį vaizdą: sumažėjo jos druskingumas, įsivyravo mums įprasti gyvūnai ir augalai. Nuo Juodkrantės iki pat Kopgalio Kuršių nerija formavosi kaip akumuliacinis smėlio ragas, kurį augino vyraujančios pietvakarių jūros srovės. Šioje atkarpoje Kuršių nerija augo žymiai lėčiau ir tik mūsų eros pradžioje pasiekė dabartinį savo ilgį. Tuo pačiu susiformavo Kuršių marių protaka į Baltijos jūrą – Klaipėdos sąsiauris. Tuometinis Kuršių nerijos kraštovaizdis skyrėsi nuo dabartinio. Joje vyravo augalija padengtos parabolinės kopos. Šių kopų aukštis siekdavo 30-40 m, o pavienės viršūnės iškildavo iki 60 ir daugiau metrų virš jūros lygio. Visas paviršius buvo išraižytas kloniais ir gūbriais. Vyravo mišrus miškas, kuriame augo ąžuolai, liepos, guobos, pušys, beržai, alksniai, lazdynai. Kai kur miškas išnykdavo (pavyzdžiui, įvykus gaisrui) ir prasidėdavo pustymai. Ilgainiui medžiai vėl ataugdavo. Tokia gamtos harmonija tęsėsi iki pat XVI amžiaus. Vėliau vis stipriau buvo jaučiama neigiama žmonijos įtaka Kuršių nerijai.
Istorinės datos
• 1253m. Kalavijuočių ordinas pastatė Klaipėdos (Memelio) pilį. Nerijos šiaurė tapo Klaipėdos (Memelio) komturijos dalimi. Klaipėdos ir šiaurinės nerijos istorija susipynė. • 1328m. Klaipėdos (Memelio) komturija buvo perleista Prūsijos Ordinui. Tuo metu nustatyta Klaipėdos (Memelio) – Sambijos komturijų riba galutinai padalijo Kuršių nerijos pusiasalį į pietų bei šiaurės dalis. Beveik nepakitusi ši siena išliko iki dabar. • 1525m. – 1701m. nerija buvo Prūsijos hercogystės, o 1701m. – 1871m. Prūsijos karalystės dalis. • 1629 – 1635m. ji okupuota švedų, o 1757 – 1762m. – rusų. 1871 – 1918m. nerija valdoma Vokietijos imperijos. 1918m. – 1923m. Klaipėdos kraštas su šiaurine nerija tapo prancūzų protektoratu. • 1923 – 1939m. Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos. 1939 – 1945m. Klaipėdos kraštas vėl Vokietijos imperijos sudėtyje. 1945m. Klaipėdos kraštas ir šiaurinė nerija teko sovietų okupuotai Lietuvai. 1990m. jis tapo nedaloma Lietuvos respublikos dalimi.
Šiandieninis kraštovaizdis
Šiuo metu nerija beveik visa apaugusi miškais. Lietuvos pusėje tik Naglių ir Grobšto gamtos rezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje išliko kopų fragmentai, neapaugę sumedėjusia augalija. Kiek daugiau tokių plotų yra Rusijai priklausančioje pusiasalio dalyje. Šiuo metu Kuršių nerijos ilgis siekia 97 km. Plačiausia vieta ties Bulvikio ragu(apie 4 km),siauriausia į šiaurę nuo Šarkuvos (apie 400 m).Bendras plotas apie 180 km².Aukščiausias taškas – Vecekrugo kopa ( apie 67,2 m). Kuršių nerijos kraštovaizdžio elementai dėsningai išsidėstę vakarų – rytų kryptimi.
Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių. Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.70 proc. nacionalinio parko sausumos teritorijos padengta mišku (6852 ha).
Daugiau kaip pusė medynų – sodinti žmogaus Kuršių nerijos nacionaliniame parke vyrauja spygliuočių miškai (80 proc.): parastoji pušis (Pinus silvestris) sudaro 53 proc., kalninė pušis (Pinus montana) – 27 proc. Pastaroji pajūrio smėlynuose pradėta veisti apie 1850m. Jos tėvynė – Vidurio ir Pietų Europos kalnai. Palankesnėmis sąlygomis kalninė pušis išauga iki 10 m, o kopų viršūnėse – vos 1 m aukščio. Užpustyta smėlio ji dar kelis metus sugeba žaliuoti.
Nacionalinio parko teritorijoje taip pat auga bankso (Pinus banksiana Lamb.), juodoji (Pinus nigra), veimutinė (Pinus strobus L.) murėjos (Pinus murrayana) bei kryminė (Pinus palasiana) pušys. Jos paplitusios mažomis grupėmis ir didesnių plotų neužima.
Eglynai nacionaliniame parke auga tik 68 hektaruose. Tai paprastoji (Picea abies), baltoji (Picea glauca) bei dygioji (Picea pungens) eglės.
Kiti spygliuočiai: paprastasis kadagys (Juniperus communis), europinis (Abies alba) ir pilkasis (Abies concolor) kėniai, europinis maumedis (Larix decidua), pilkoji pocūgė (Pseudotsuga caesia).
Lapuočių miškams tenka tik apie 20 proc. bendro sausumos ploto. Daugiausia tai natūraliai nerijos palvės juostoje išaugę beržynai (Betuleta) (1028 ha) su pušų priemaiša. Juodalksnynai (Alneta) užima dar mažesnį plotą – tik 206 ha. Kuršių nerijoje yra ir keli hektarai ąžuolynų (Querceta) bei uosynų (Fraxineta).
Be vietinių rūšių nerijoje auga ir nemažai introdukuotų (atvežtinių) augalų: trakinis (Acer campestre), platanlapis (Acer pseudoplatanus), totorinis (Acer tataricum) bei uosialapis (Acer negundo) klevai, paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.), pensilvaninis uosis (Fraxinus pensylvanica), paptastasis ligustras (Ligustrum vulgare) ir kt.
Bemiškiai plotai nacionaliniame parke užima 2922ha. Tai daugiausia smėlynai, kurie sudaro apie 25 proc. bendros parko sausumos teritorijos. Kuršių nerijos ir Baltijos pakrantės lyguma – atskiras geografinis rajonas su savitomis geomorfologinėmis klimatinėmis sąlygomis. Stiprūs vėjai, pustymas, sausi, greit įkaistantys, nederlingi dirvožemiai, druskingas vanduo, staigios ir dažnos oro permainos nulemia Kuršių nerijos floros išskirtinumą. Šie veiksniai sudaro panašias augimo sąlygas kaip pietryčių Europos stepėse.
Einant per Kuršių neriją vakarų-rytų kryptimi ir stebint augaliją, galima išskirti kelis natūralius augmenijos ruožus: paplūdimio, apsauginio kopagūbrio, palvės, kupstynės, didžiųjų kopų, pamario.
Kuršių nerijos savitumą atsiskleidžia tai, kad čia įvairaus reljefo dėka susidaro mažos mikroklimatinės zonos. Jos leidžia įsikurti augalams, kurie nebūdingi smėlynams. Pavyzdžiui, Naglių rezervate, pilkųjų kopų vakarinėje papėdėje, nedideliame drėgname beržinėlyje auga saulašarė – tikra aukštapelkių gyventoja
Kuršių nerijos nacionalinio parko niekada neapleidžia paukščiai. Kai rudeniop žemyne nutyla jų giesmės, ištuštėja ežerai, nerijoje vis dar galima sutikti virš 300 paukščių rūšių. Kuršių nerijos geografinė padėtis labai įdomi paukščių stebėtojams. Čia eina Baltosios – Baltijos jūrų migracinis kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių paukščių, todėl nerijoje yra puikios sąlygos migracijų tyrimams. Šiuo metu čia veikia Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis. Kiekvieną rudenį Naglių gamtos rezervate iškeliami tinklai paukščiams gaudyti. Per vieną sezoną čia sužieduojama apie 10 – 11 tūkst. paukščių.
Pavasarinių, o ypač rudeninių migracijų metu galima pamatyti didelius kikilių (Fringilla), zylių (Parus) pulkus ir juos lydinčius paukštvanagius (Accipiter nisus). Danguje dažnai sklando suopiai (Buteo), pralekia ereliai žuvininkai (Pandion haliaätus), sketsakaliai (Falco subbuteo), lingės (Circus). Marių įlankėlėse būriuojasi įvairių rūšių antys (Anatidae), kragai (Podiceps), pailsėti sustoja mažųjų (Cygnus columbianus) ir giesmininkių (Cygnus cygnus) gulbių pulkai.
Rugpjūčio mėnesį pajūrio ir pamario paplūdimiuose laksto juodkrūčių bėgikų (Calidris alpina) būreliai, didžiosios kuolingos (Numenius arquata), griciukai (Limosa), jūrinės šarkos (Haematopus ostralegus) ir kitų rūšių tilvikai. Virš vandenų klykia juodosios (Chlidonias niger) ir upinės (Sterna hirundo) žuvėdros, ant molų ir smėlio kopų sutūpę ilsisi 5 rūšių kirai (Larus).
Žiemą jūroje ties nerija susirenka tūkstantiniai žiemojančių vandens paukščių būriai. Jūroje maitinasi juodosios antys (Melanitta nigra), nuodėgulės (Melanitta fusca), ledinės antys (Clangula hyemalis), narai (Gavia) ir kiti. Atvirose marių properšose būriuojasi didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), klykuolės (Bucephala clangula), virš jų dažnai sklando jūriniai ereliai (Haliaätus albicilla).
Vasarą Kuršių nerijoje lizdus suka apie šimto rūšių paukščiai. Gegužės- birželio mėnesiais virš kopų ir apsauginio kopagūbrio čirena vieversiai (Alauda arvensis). Miškuose gieda kikiliai (Fringilla coelebs), pečialindos (Phylloscopus), liepsnelės (Erithacus rubecula), devynbalsės (Sylvia), strazdai (Turdus), ciksi įvairių rūšių zylės (Parus). Marių nendrynuose triukšmauja krakšlės ir nendrinukės (Acrocephalus), jauniklius veda ausuotieji kragai (Podiceps cristatus), didžiosios antys (Anas platyrhynchos), gulbės nebylės (Cygnus olor).
Juodkrantės apylinkėse įsikūrusi mišri pilkųjų garnių (Ardea cinerea) ir didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) kolonija. Tai viena iš didžiausių ir seniausiai žinomų kolonijų Lietuvoje. 2002m. joje perėjo 1981 didžiųjų kormoranų ir 525 pilkųjų garnių poros.
Nacionaliniame parke peri reti ir saugomi paukščiai. Mažiau žmonių lankomose vietose lizdus tvarko jūriniai ereliai. Kasmet peri 2-3 poros. Miškuose peri ir juodasis peslys (Milvus migrans), aukštose pušyse įsikuria sketsakaliai (Falco subbuteo). Pajūryje ant smėlio kiaušinius deda jūriniai kirlikai (Charadrius hiaticula). Nerijos sengirėse ūbauja uldukai (Columba oenas).
Pilkosiose kopose ir ant apsauginio kopagūbrio galima sutikti kitur Lietuvoje retą dirvoninį kalviuką (Anthus campestris). Vasarą marių įlankėlėse plaukioja bene gražiausių Lietuvoje – urvinių ančių (Tadorna tadorna) poros su jaunikliais.