Kursiu nerija

• Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kurį smarkiai veikia Baltijos jūra.
• Saulė šviečia vidutiniškai 1982 valandas per metus, arba 39% galimos saulės spindėjimo trukmės. Kuršių nerijoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje.
• Nerijoje vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai.
• Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje stipresnis (iki 3°C) negu rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ruduo ir žiema dėl jūros įtakos būna šiltesnė už pavasarį – temperatūra 3 – 3,5° skiriasi nuo rytinių rajonų.
• Žiemą Kuršių nerijoje oras labai drėgnas – 82%, pavasarėjant drėgnumas mažėja 76%. Čia gausu dienų su rūkais – vidutiniškai 66 dienos per metus.
• Per metus Kuršių nerijoje iškrenta 6443 mm kritulių. Sniegas Kuršių 10-15 dienų vėliau negu kituose šalies rajonuose.
• Kuršių nerija yra neatsiejama Baltijos jūros baseino dalis. Šio smėlėto pusiasalio geologinis formavimasis pasižymėjo trumpa bet gausia istorija.

BALTIJOS JŪROS IR KURŠIŲ MARIŲ VYSTYMOSI STADIJOS

Dabartinės Kuršių nerijos formavimasis prasidėjo į šiaurę nuo Sembos pusiasalio. Užslinkusios kopos užklojo moreninį pagrindą ir pelkę, kurios likučiai žinomi kaip Šentlunkos aukštapelkė. Ties natūralia kliūtimi – Šarkuvos ir Rasytės salomis pradėjo telktis smėlis ir jos susijungė su žemynu. Toliau Kuršių nerijos augimas vyko pietų – šiaurės kryptimi. Tai buvo paakankamai greitas procesas, nes jau prieš 4,5-4 tūkst. m. Kuršių nerija pasiekė dabartinės Juodkrantės vietą. Smėlio perteklius ir vyraujantys vakarų krypties vėjai formavo skersinį Kuršių nerijos reljefą. Pakrantėje susidarę smėlio kauburiai augo ir veikiami vėjų formavo kopas, kurios slinkdamos skersai pusiasalio pa

asiekė marias ir taip platino neriją. Tuo pačiu pusiasalis traukėsi vakarų-rytų kryptimi. Dabartinė Kuršių nerija yra 1-2 kilometrais arčiau žemyno, nei pirminiai jos krantai..

ŽMONIŲ VEIKLOS ĮTAKA KRAŠTOVAIZDŽIUI

Suintensyvėjus miško kirtimui 1756-1763 metais, Kuršių nerijoje prasidėjo erozijos ir išpustymo procesai. Vėjas perpustė senąsias kopas, formavo naujus reljefo elementus. Tuo metu pradėjo “augti” didysis kopagūbris, kuris Kuršių nerijoje po storu smėlio sluoksniu palaidojo 14 kaimų. Nerija tapo atšiauriu smėlio ir vėjo kraštu. Žmogui grėsė realus pavojus, todėl jis pradėjo ieškoti būdų kaip sutramdyti smėlį. Iš pradžių gyvenvietes bandyta apsaugoti statant medines užtvaras, tačiau tai menkai tepadėjo. Vėliau kopas imta apželdinti iš Danijos atvežtais kalninės pušies sodinukais. Darbai vykdomi nuo XIX a. vidurio. Buvo sutvirtinta Didžiųjų kopų virtinė, per visą neriją suformuotas Baltijos pajūrio apsauginis kopagūbris, kuuris sustabdė smėlio pustymą nuo jūros pusės.

Tai unikalus objektas, kurio sukūrimui prireikė ne vieno dešimtmečio. Darbai buvo pradėti 1805 m ir tebesitęsia iki šiol.

ŠIANDIENINIS KRAŠTOVAIZDIS

Šiuo metu nerija beveik visa apaugusi miškais. Lietuvos pusėje tik Naglių ir Grobšto gamtos rezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje išliko kopų fragmentai, neapaugę sumedėjusia augalija. Kiek daugiau tokių plotų yra Rusijai priklausančioje pusiasalio dalyje.

Šiuo metu Kuršių nerijos ilgis siekia 97 km. Plačiausia vieta ties Bulvikio ragu (apie 4 km), siauriausia – į šiaurę nuo Šarkuvos (apie 400 m). Bendras plotas – apie 18

80 km². Aukščiausias taškas – Vecekrugo kopa (apie 67,2 m).

Paplūdimio plotis Kopgalio – Nidos atkarpoje svyruoja nuo 25 iki 70 m. Nuo jūros pusės mus pasitinka smėlio paplūdimys ir apsauginis kopagūbris. Tik Nidos-Preilos atkarpoje. paplūdimį sudaro kvarciniai smėliai.

Dar toliau į rytus stūkso Didysis kopagūbris. Prie jo, Pervalkos-Juodkrantės ruože ir į pietus nuo Nidos, kartais susidarydavo klampsmėliai. Prie Nidos, ten, kur kopos statmenai nusileidžia į marias, galima aptikti marių mergelio (gitijos) išspaudų.

NAGLIŲ GAMTOS REZERVATAS

Naglių gamtos rezervato plotas – 1680 ha. Jis tęsiasi tarp Juodkrantės ir Pervalkos devynis kilometrus.

Vertingiausi rezervato elementai: Pilkosios (Mirusios) kopos, užpustytos buvusių gyvenviečių vietos, savaiminės kilmės miško augalija bei po smėliu palaidoti šimtamečiai miškų dirvožemiai.

Dėl stiprių vėjų šiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos. Kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai.

GROBŠTO GAMTOS REZERVATAS

Grobšto gamtos rezervato plotas – 170 ha. Jis yra tarp Parnidžio kraštovaizdžio draustinio ir valstybinės sienos su Rusijos federacija. Rezervatas pasižymi estetiškai vertingu peizažu.

Teritorijoje yra: didysis pustomų kopų kopagūbris, pajūrio palvės kompleksas, užpustytos Nidos gyvenvietės vieta. Čia yra kažkada buvusi aukščiausia (70m.) Sklandytojų kopa. Dabartinis aukštis tesiekia 50 m.

LAPNUGARIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Lapnugario kraštovaizdžio draustinio plotas – 2120 ha.

Jis žymus kalnapušėmis apsodintu didžiuoju kopagūbriu ir nerijoje aukščiausiu pajūrio apsauginiu kopagūbriu (10-12 m).

Draustinyje yra: Meilės slėnis, Meškadaubė, Eumo, Lybio, Lapnugario, Meškos galvos ir Hageno kalvos, originalūs pu

usketvirto hektaro juodųjų pušų želdiniai.

JUODKRANTĖS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio plotas – 260 ha.

Jis įsiterpęs tarp Juodkrantės rekreacinės zonos ir Naglių gamtos rezervato.

Kraštovaizdžio draustinio teritorijoje yra: gamtos paminklo parabolinių kopų komplekso pietinė dalis, paprastųjų pušų senieji medynai (sengirės fragmentai), kuriems jau daugiau kaip 230 metų, Garnių kalnas. Šalia jo – didžiausia Lietuvoje pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonija.

KARVAIČIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Karvaičių kraštovaizdžio draustinio plotas – 3043 ha. Tai didžiausias ir įvairiausias Kuršių nerijos gamtos kompleksas.

Jam priklauso kalnine pušimi apaugusios Giedružės, Preilos, Karvaičių, Skirpsto kopos, kurių aukštis apie 60 m, ir aukščiausia visoje nerijoje (67,2 m) Vecekrugo (Senosios smuklės) kopa. Visa kopa apaugusi kalninės pušies masyvais. Nuo viršūnės galima pamatyti taip pat šiam draustiniui priklausančius, į Kuršių marias nusitęsusius Didįjį ir Mažąjį Preilos, Ožkos, Pervalkos, Žirgų, Garbės ir Bulvikio ragus.

Pastarasis – tai plačiausia Kuršių nerijos pusiasalio vieta, siekianti 3,8 km.

PARNIDŽIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Parnidžio kraštovaizdžio draustinio plotas – 230 ha. Jį sudaro Parnidžio rago kompleksas, pajūrio ir pamario palvės, kupstynė. Šis draustinis – tai buferinė zona tarp Nidos gyvenvietės ir Grobšto gamtos rezervato.

Draustinis pasižymi estetiškai vertingu kraštovaizdžiu, kuriame išryškėja šiaurinėje dalyje kalnapušėmis apželdintas, pietinėje – pustomas smėlio kopagūbris. Tai vienintelė vieta nacionaliniame parke, kur iki šiol išlikusi pustomų kopų grandinė.

MEDYNAI

Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių.
Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

70% nacionalinio parko sausumos te

eritorijos padengta mišku (6852 ha).

Daugiau kaip pusė medynų – sodinti žmogaus Kuršių nerijos nacionaliniame parke vyrauja spygliuočių miškai (80%): parastoji pušis sudaro 53%, kalninė pušis – 27%. Eglynai nacionaliniame parke auga tik 68 hektaruose. Tai paprastoji, baltoji bei dygioji eglės.

Lapuočių miškams tenka tik apie 20% bendro sausumos ploto. Daugiausia tai natūraliai nerijos palvės juostoje išaugę beržynai su pušų priemaiša. Juodalksnynai užima dar mažesnį plotą. Kuršių nerijoje yra ir keli hektarai ąžuolynų bei uosynų.

Be vietinių rūšių nerijoje auga ir nemažai atvežtinių augalų.

ŽOLINĖ AUGALIJA

Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių. Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Bemiškiai plotai nacionaliniame parke užima 2922ha. Tai daugiausia smėlynai, kurie sudaro apie 25% bendros parko sausumos teritorijos.

Seniausi ir gražiausi miškai išlikę ties Juodkrante ir Nida. Čia galima rasti 100-150 metų amžiaus pušų, eglių, ąžuolų.

Kuršių nerijos savitumą atsiskleidžia tai, kad čia įvairaus reljefo dėka susidaro mažos mikroklimatinės zonos. Jos leidžia įsikurti augalams, kurie nebūdingi smėlynams.

PAUKŠČIAI

Kuršių nerijos nacionalinio parko niekada neapleidžia paukščiai. Kai rudeniop žemyne nutyla jų giesmės, ištuštėja ežerai, nerijoje vis dar galima sutikti virš 300 paukščių rūšių.

Kuršių nerijos geografinė padėtis labai įdomi paukščių stebėtojams. Čia eina Baltosios – Baltijos jūrų migracinis kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių paukščių, todėl nerijoje yra puikios sąlygos migracijų tyrimams.

Nacionaliniame parke peri reti ir saugomi paukščiai. Mažiau žmonių lankomose vietose lizdus tvarko jūriniai ereliai. Miškuose peri ir juodasis peslys, aukštose pušyse įsikuria sketsakaliai. Pajūryje ant smėlio kiaušinius deda jūriniai kirlikai. Nerijos sengirėse ūbauja uldukai.

ŽINDUOLIAI

Šiuo metu Kuršių nerijos nacionaliniame parke sutinkama apie 40 žinduolių rūšių.

Stambiausias ir vienas žinomiausių nerijos gyventojų – briedis. Nuo senų laikų jis yra Kuršių nerijos simbolis.

Šernams nerijos sąlygos puikios. Yra tankių kalnapušynų, kur jie gali pasislėpti ir pailsėti.

Vakare, o kartais ir dieną, nacionaliniame parke galima pamatyti vaikštinėjančių stirnų.

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir nerijoje, gausu kiškių. Lapių Kuršių nerijoje irgi nereta. Tačiau dažniau ją pamatyti galima rudenį.

Rečiau Kuršių nerijoje galima sutikti barsuką, usūrinį šunį.
Iš smulkių plėšrūnų nerijoje gyvena kiaunės, šermuonėliai, žebenkštys. Pamaryje įsikūrusios ondatros, kanadinės audinės, savo trobeles stato bebrai. Jų kaimynystėje gyvena į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta ūdra.
Kartais nerijos pajūrio paplūdimiuose pasirodo jūrų žinduolis – ilgasnukis ruonis.

Smulkių žinduolių – pelių, pelėnų, šikšnosparnių rūšinė sudėtis nacionaliniame parke ištirta dar nepakankamai. Nerijos miškuose dažniausiai sutinkama geltonkaklė pelė. Čia taip pat gyvena ir vieni mažiausių žinduolių – kirstukai.

VARLIAGYVIAI

Varliagyvių Kuršių nerijoje nėra gausu, nes čia vyrauja sausi biotopai.
Pelkėtose balose, vietomis telkšančiose Kuršių marių pakrantėje gyvena paprastasis tritonas.

Vakare netoli lapuočių miškų galima pamatyti pievinę varlę.

Neršto metu nerijos balutėse galite pastebėti mėlynas smailiasnukių varlių nugaras. Marių pakrantėse sutinkamos ryškiai žalios ežerinės varlės. Panašiose vietose gyvena ir kūdrinės varlės.

Sausesnėse vietose galima sutikti paprastąją rūpužę, Keletą kartų nerijoje pastebėta ir žalioji rupūžė.

Nežiūrint į tai, kad gyvenimo sąlygos varliagyviams Kuršių nerijoje nėra palankios, tačiau kai kurių rūšių netgi gausu.

ŽUVYS

Mariose galima sutikti apie 50 žuvų rūšių. Būdingiausios : kuoja, ešerys, raudė, plakis, karšis. Žveją mėgėją pradžiugina lydekos, o retkarčiais stambokas starkis, ungurys. Žiemą lapai populiari stintų žūklė.

Čia paminėta tik nedidelė dalis Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenyse gyvenančių žuvų rūšių.

VABZDŽIAI

Savitos klimatinės sąlygos lemia, kad Kuršių nerijoje susidarė jai būdinga augalija, o tai turi reikšmės ir vabzdžių rūšinei sudėčiai bei gausumui.

Leave a Comment