KIMONO – PATOGU IR PRAKTIŠKA. O GAL GUNDO IR VILIOJA? Šiandien daugelis net nesusimąsto, kodėl Japonijoje gimęs kimono tapo vos ne įprastu ir nepamainomu drabužiu kasdieniame europietės moters gyvenime. Sakot, patogu ir praktiška, pabudus ryte ar išlipus iš šiltos vonios apsigaubti lengvu, šnarančiu drabužiu? O gal racionali ar veikli naujojo amžiaus moteris panoro tapti švelni ir moteriška, gundanti ir viliojanti? Pamėginkime mintimis nusikelti i tolimos Japonijos praeitį, gal mums pavyks atskleisti kimono žavesio paslaptį. KIMONO ISTORIJA TIK PRASIDEDA Kimono – tradicinio japonų drabužio – ištakos siekia daug ankstesnius amžius, manoma VII – VIII a., o gal ir dar anksčiau. Tačiau patikimesni duomenys žinomi tik nuo XII-XIII a. Nuo tada, o tai jau galima įrodyti, egzistavo platus, paprasto, lygaus sukirpimo chalatas trumpai kirptomis rankovėmis – kosode (išvertus i liet. k. “mažos rankovės”). Jo kūrėjai idėjų sėmėsi iš japonų aukštuomenės damos daugiasluoksnės suknelės apatinio apdaro. Ilgainiui, kintant viršutiniams drabužiams, keitėsi ir kosode formos. Edo periodu (1600-1868) išsiskyrė keletas kosode rūšių. XVII amžiuje joms buvo duotas bendras pavadinimas – kimono.
Manoma, jog pats žodis “kimono” yra kilęs iš japoniško posakio “kiru-mono” – “daiktas, kurį nešioja, dėvi”. Ir iš tikrųjų, įgavęs laisvesnes formas kimono tapo nepamainomu drabužiu kasdieninėje japonų buityje bei prabangos, turtingumo simboliu įvairių iškilmių, švenčių metu.
KASDIENIS KIMONO
Kiekvienai dienai skirtas kimono buvo griežto, tiesaus, gana laisvo sukirpimo chalatas, susiaučiamas į kairę pusę, be segtukų ir kišenių. Mažas kosode rankoves pakeitė ilgos ir plačios, kartais net kulkšnis siekiančios rankovės. Jų kraštus moterys susukdavo į mazgą ir naudodavo kaip savotiškas kišenes šukoms, plaukų smeigtukams ir panašiems dalykėliams sudėti. Vyriško kimono rankovės buvo trumpesnės ir siauresnės. Likusios drabužio dalys savo forma niekuo nesiskyrė nuo moteriškojo kimono.
IŠKILMIŲ DRABUŽIAI
Iškilmėms skirtas kimono vadinasi reifuku.Jis dėvimas vestuvių, laidotuvių, iškilmingų priėmimų, naujųjų metų sutiktuvių progomis, ypatingai oficialių arbatos ceremonijų metu.
Į iškilmes ar šventę susiruošęs japonas neišsiverčia be pagalbininko. Daugiausia sunkumų kelia svarbiausias kimono puošybos elementas – juosta obi. Iki XVI amžiaus obi buvo tik siaura juostelė. Vėliau jos plotis pasiekė 30-35 cm, o ilgis – 3-4 m. Vienam žmogui apvynioti tokia juosta aplink liemenį ir surišti nugaroje sudėtingu kaspinu buvo sunku. Surišimo tradicijos perduodamos šeimoje, o XX a. antroje pusėje Japonijoje tapo populiarūs kursai jaunoms merginoms, kurios mokomos aprengti savo drauges ar būsimuosius vyrus. Kimono juosta – obiKadangi kimono tradiciškai nėra susegamas sagomis, segtukais ar panašiai, platų drabužį prilaiko speciali kimono juosta, atliekanti ir puošybos funkciją. Juosta naudinga dar ir tuo, kad leidžia individualiai pagal figūrą suveržti kimono, kurio dydis gali būti universalus. Vyriška obi yra siauresnė nei moteriška. Moteriška obi:
Vyriška obi:
Obi suteikia elegancijos, užtikrina gerą plataus rūbo “kritimą” ir laisvę kojoms ėjimo metu.
Reifuku tipui priskiriamas ir tradicinis nuotakos rūbas – ilgas, kartais su žeme siekiančiu šleifu kimono ir specifines formos baltas galvos apdangalas cuno-kakusi. Pagal japonų papročius jis turi slėpti būsimosios žmonos “pavydo ragus”.Nuotakos drabužiuose vyrauja puikiai tarpusavyje derančios raudona ir balta spalvos. Jos simbolizuoja nekaltybę ir moteriškumą. Pavyzdžiui, apdarą sudaranti raudona palaidinė nagadziuban, baltas kimono, sujuosiamas sidabrinio brokato juosta, ant viršaus užvelkamas chalatėlis učikake su raudonu įdėklu, dėvimas ant balto kimono.Ceremonijoms skirtas vyriškas drabužis privalo būti juodos spalvos. Jis šiek tiek paprastesnis ir mažiau sluoksniuotas nei moteriškas.Vyrišką reifuku sudaro juodas kimono su baltais herbais mon (jie būdingi ir tamsiems moteriškiems kimono). Toks drabužis vadinamas moncuki. Viduramžiais mon buvo įžymių, garsių šeimų herbas. Šiais laikais mon ant vyriškų reifuku gali simbolizuoti ir ne šeimos herbą, o priklausymą religinei organizacijai ar korporacijai.
Ant kimono susegamas stambiai plisuotas sijonas hakama, skeltas per vidurį ir prisegamas (susiuvamas) iš apačios, sudarydamas kažką panašaus į kelnes-sijoną.Kostiumą užbaigia palaidine chaori. Ji atsirado viduramžiais kaip tradicinio japono drabužio viršutinis apdaras. Vyriškas chaori siuvamas iš tankaus tamsaus šilko be jokių papildomų dekoracijų.Moteriškam chaori priešingai, būdingas puošnumas ir dekoratyvinių detalių gausa.PRIVALOMI KIMONO AKSESUARAI
Kimono – tai ne vien drabužis. Į šią sąvoką taip pat įeina speciali avalynė, priekyje lyg kanopa skeltos kojinės, apatiniai baltiniai, aksesuarai: moterims – maža rankinė ir vėduoklė, vyrams – dėžutė inro.
Speciali avalynė ir kojinėsAtkreipkite dėmesį į tai, kad šiuose patogiuose sandaluose didysis kojos pirštas turi gulėti atskirtas nuo kitų pirščiukų prilaikančiu “V”stiliaus pėdos priekio dirželiu. Štai dėl ko tradicinės japoniškos kojinės (tabi) atrodo lyg skelta kanopa, mat didžiajam pirštui daroma atskira kišenėlė.
Avalynės spalvos būna derinamos su rankinuku. Kojinės, nešiojamos prie kimono paprastai būna baltos. Vis dėlto dabar gaminamos ir spalvotos tabiKaip jau anksčiau minėta, svarbiausias kimono aksesuaras yra juosta obi. Jas sureikšmino ir išgarsino stambiausias Edo periodo juostų gamybos centras – Kioto rajonas Nisidzin. Obi siuvamos iš brangių brokatinių medžiagų, išsiuvinėjamos sidabriniais bei auksiniais rytietiškais (suktais) siūlais. Beje, iš nugaroje surištos juostos kaspino formos galima spręsti apie moters ar vyro užimamą socialinę padėtį, amžių, drabužio paskirtį.Kaspinas už nugaros leidžia tinkamai kontroliuoti judėsius, ypač sėdėjimo metu. Japonės su kimono atrodo oriai ir pasitempusios. Nemaža dalimi tai užtikrina kimono juosta – obi.Būtinas vyriškos juostos priedas – dėžutė inro. Ji gaminama iš medžio, kuris padengiamas auksiniu ar spalvotu laku, puošiamas piešiniais, inkrustacijomis. Dėžutė inro skirta vaistams, aromatinėms žolėms, pastilei (konditerijos gaminys iš trintų vaisių) laikyti.
Neatsiejamas kimono grakštumo ir lengvumo simbolis – vėduoklė. Populiariausia jų rūšis – učiva. Tai popierinė, nesuskleidžiama, I a. po Kr. iš Kinijos atvežta vėduoklė. Ji vartojama prie vasarinio kimono. Suskleidžiamos vėduoklės sensu (mažesnė) ir ogi (didesnė) buvo išrastos Japonijoje VII a. ir vėliau papildė kario samurajaus kostiumą. Tik X a. suskleidžiama vėduoklė paplito aristokratijos tarpe. Vėliau jos buvo nešiojamos užkištos už kimono juostos, naudojamos arbatos ceremonijos metu (sensu) ir No teatro aktorių (ogi). ŠILKAS, SPALVOS, ORNAMENTAIJomon (7500-300m. pr. Kr.) ir Yayoi (300 m. pr. Kr. -300 m. po Kr.) periodu japonų drabužiai buvo siuvami iš kanapių pluošto. Tik Yamato periodu (300-593 m. po Kr.) į Japoniją iš Kinijos atkeliavo šilkas. Jis tapo svarbiausia tradicinio japono drabužio – kimono – medžiaga. Japonijoje buvo žinomos dvi šilko rūšys: natūralus, šimtaprocentinis, gaminamas šilkaverpių kokonų ir šiurkštus, su linu maišytas šilkas. Pastarasis kimono gamyboje neprigijo dėl drabužio paskirties: nors kimono ir yra namų drabužis, bet dažniausiais dėvimas ypatingomis gyvenimo progomis.Yamato laikotarpiu japonai dar neturėjo rūbų dažymo technikos. Todėl šilkas buvo baltos spalvos. Tik Nara periodu (710-795 m.) iš Kinijos buvo perimtos tekstilės techninės gamybos gudrybės. Japonų kimono pražydo spalvomis. Išsiplėtė medžiagų rūšių skalė: raštuotas margaspalvis brokatas – nisiki, ploniausias garinis šilkas – ra, raštuotas tankus šilkas aja… Jos puoštos ir dažytos įvairiausiais metodais: trafaretų, raštų pagalba, atspaudžiant ornamentus specialiais spaustukais, dažymas, panaudojant mazgelius, batikas ir galiausiai siuvinėjimas įvairiaspalviais šilko siūlais. Dažniausiai šie kimono puošybos būdai buvo derinami tarpusavyje ir naudojami vienoje kompozicijoje kaip vienas kito papildiniai. Naujovių gausa pavertė Nara laikotarpį japonų tekstilės aukso amžiumi. Stambiausiu viduramžių kimono gamybos centru tapo senovės Japonijos sostinė Kioto.
Kimono puošiančius siužetus įtakojo metų laikai, japono(-ės) amžius, socialinė padėtis, drabužio paskirtis. Viduramžiais itin populiarūs buvo gamtos motyvai: paukščiai, gėlės, augalai, peizažinės kompozicijos, persmelktos poetinės, romantiškos dvasios.AR IŠLIKS TŪKSTANTMETINĘ ISTORIJĄ TURINTIS DRABUŽIS? Dabartiniais laikais interneto puslapiai mirgėte mirga skelbimais, siūlančiais įsigyti įvairiausių šalių gamybos kimono iš įvairiausios rūšies medžiagų: šilko, medvilnės, viskozės, sintetinio pluošto, atlaso… Šiandieninė masinė kimono gamyba neapsiriboja vien tik šilku. Matyt, neveltui japonai nerimauja: ar neišsigims tūkstantmetę istoriją turintis tradicinis japonų drabužis? Jau dabar iškilmėms skirtas kimono su visais jam būtinais priedais yra tapęs egzotika. Reta japonė ryžtasi eiti į pobūvį, vilkėdama kadaise prabangą ir ištikimybę tradicijoms simbolizavusį drabužį. Vyriškus reifuku išstūmė vakarietiški kostiumai ir kaklaraiščiai. Tai ne savų tradicijų nuvertinimas. Tai komforto paieška. Tradicinis japonų drabužis anaiptol nėra patogus: jis neleidžia laisvai judėti, tuo labiau bėgioti; ilgos rankovės trukdo dirbti; rengiantis būtina pagalba; vasarą šis rūbas verčia nežmoniškai prakaituoti, – vardina neigiamas kimono savybes japonai. Ir tik vakarais namuose jie apsigaubia laisvais ir lengvais medvilniniais kimono.Būtent namams, ne iškilmėms, skirtas kimono užkariavo europietės moters širdį. Dar ne taip seniai (1998-1999 m.) šis drabužis puikavosi ant garsiausių pasaulio podiumų. Įžymūs modeliuotojai siūlė jį kaip patogų ir puošnų rūbą tiek dienai, tiek vakarui.