Japonija – šalis arbatos puodelyje
Lietuvoje tikriausiai nėra žmogaus, kuris nežinotų žodžio Japonija. Daugeliui Japoniją primena firmų ir jų gaminių pavadinimai: „Toyota”, „Toshiba”, „Suzuki”, „Honda”, „Mazda”, „Fuji” ir kt. Japonija žinoma kaip tobuliausių technologijų, didžiausio pragyvenimo lygio ir aukščiausių kainų šalis. Plačiai žinoma ir kitokia Japonija – savitos, per daugybę metų išaugotos kultūros šalis. Ją įvardija kiti žodžiai: karate, bushidō, samurajai, kamikadzės… Gali pasirodyti, kad japonai labai griežti, šalti, fanatiški žmonės. Viduramžiais kaustyti negailestingų samurajų taisyklių, o dabar – paskendę savo technikoje, turintys vienintelę meno šaką: karaoke. Iš tikrųjų patys japonai iš prigimties labai jautrūs žmonės: visa Heian periodo literatūra tiesiog pripildyta ašarų: verkiama ne tik dėl nelaimingos meilės, bet dažnai ir visai be priežasties. Japonų ašaromis buvo laistoma visa Nagano žiemos olimpiada. Ši jautri tauta, pasaulio istorijoje pasirodžiusi tik III–V amžiuose po Kristaus (pirmosios žinios apie Japoniją kinų bei korėjiečių metraščiuose), pasauliui padovanojo gausybę meno šakų. Plačiai žinomi origami (popieriaus lankstiniai), Europoje laikomi daugiau vaikų užsiėmimu. Kitos meno šakos daugiausiai siejasi su budizmo bei shintō tradicijomis. Jos sutinkamos arbatos gėrimo ceremonijos (cha-no yu) metu. Daugeliui, ko gero, teko girdėti apie arbatos gėrimo ceremoniją. Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą (sodai irgi savita Japonijos kultūros dalis) ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai. Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti ceremonijos metu), stovi ikebana. Nors Vakaruose ir puokštė, ir gėlių aranžavimo menas vadinami vienodai: ikebana, patys japonai turi skirtingus žodžius: puokštė vadinama ikebana, o menas – kadō. Tas pats pasakytina ir apie arbatos gėrimą: arbatos gėrimo ceremonija japoniškai vadinama cha-no yu, o ceremonijų rengimo menas – sadō. Pasigrožėję ikebana, priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos, svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Pagal tradiciją japonai ir miega, ir sėdi ant žemės. Ir ikebana, ir eilėraštis primena tuos pačius Heian laikus, kai po meilės nakties meilužiai vienas kitam siųsdavo eilėraštį su augalo šakele.
Ikebana nėra tiesiog paprastas gėlių sudėjimas į krūvą, kad gražiai žiūrėtųsi, kad visi aikčiotų, kaip tai daroma Vakaruose. Japonijoje gyvuoja keletas ikebanos mokyklų, kurių kiekviena šiek tiek skirtingai formuoja ikebaną. Tačiau trys pagrindinės ikebanos dalys, reiškiančios žmogų, dangų ir žemę, visur išlieka. Japonų ikebana yra gyva, jai naudojamos gyvos gėlės, stengiamasi jų nesužaloti. Gyvumą suteikia ir asimetrija. Yra laikoma, kad simetrija – tai sąstingis, o asimetrija – judėjimas. Visame japonų mene ryški ma (pauzė), kurią galima aptikti ir ikebanoje, nors ji ir sunkokai pastebima. Ma reikalinga, kad žmogus susimąstytų, susitelktų. Pagal ma vietą, trukmę sprendžiama apie aktoriaus profesionalumą. Jei ma parinkta tinkamai, iškart atgyja žiūrovai.Be ikebanos ar eilėraščio japonų namuose gali pamatyti ir kabantį paveikslą. Plačiau pasaulyje žinoma ir turėjusi nemažą įtaką – ukiyo-e technika. Vienas garsiausių dailininkų – Hokusai, nutapęs 36 Fuji kalno vaizdus (Europoje šis kalnas vadinamas Fudžijama). Viename šių paveikslų, Fuji bangoje, įžiūrima panašumų su Čiurlionio banga. Ir apskritai, šis tapybos žanras tikrai panašus į Čiurlionio paveikslus. Dar viena plačiau žinoma meno šaka – bonsai, nykštukinių medelių auginimas. Europoje jis paplito ne taip jau seniai. Tai daug kantrybės ir laiko reikalaujantis užsiėmimas – pačioje Japonijoje auginami bonsai, kuriems jau per kelis šimtus metų. Pasaulyje kol kas geriausiai žinomas amerikiečių kinas. Tačiau ir japonai yra sukūrę nemažai kino filmų. Japonų kino filmai nėra sudėtingi. Vienas žymiausių režisierių – Akira Kurosawa – filmus stato tiek pagal įvairius senovės japonų siužetus ( „Rashomon“, „Ran“), tiek ir pagal šiuolaikinius („Pajūrio vaizdeliai“). Japonų filmai nepretenduoja į labai gilų psichologinį žanrą (prisiminkime, kad ir Lietuvoje rodytus animacinius serialus „Kendi“ ir kitus). Jie atspindi paprastą gyvenimą. Panašiai kaip ir japonų eilėraščiai. Žymiausias garsaus poeto Bashō haiku tipo eilėraštis apie varlytę, įšokusią į tvenkinį, Europoje suprantamas kaip budizmo filosofijos kvintesencija. O patys japonai sako, jog Bashō tiesiog sėdėjo ant tvenkinio kranto, išgirdo varlytę, šokančią į vandenį, ir tai aprašė savo eilėraštyje.
Visas japonų menas yra ir paprastas, ir labai sudėtingas. Patys japonai sako, kad jie gali suprasti vakariečius, tačiau vakariečiai jų suprasti tikrai negali. O gal vis dėlto japonus suprasti padės Japonijos kultūros savaitė, rengiama Japonijos ambasados kultūros ir informacijos centro?