Verslo finansavimo būdai

Turinys

Įvadas 3
Verslo plėtros (ilgalaikio) finansavimo būdai 3
Ilgalaikė banko paskola 3
Lizingas 4
Rizikos kapitalo fondai 7
Verslo stabilumo (trumpalaikio) finansavimo būdai 8
Banko paskola apyvariniam kapitalui papildyti 8
Kredito linija 8
Kredito unijos 8
Overdraftas 9
Faktoringas 9
Pervedamieji akredityvai 10
Išvados 11
Literatūra 11Įvadas
Verslo finansavimas skirstomas į ilgalaikį finansavimą verslo plėtrai ir trumpalaikį finansavimą verslo stabilumui užtikrinti. Labiausiai paplitę ilgalaikio finansavimo būdaiyra šie:
 Ilgalaikė baskola
 Lizingas
 Rizikos kapitalo fondai
O trumpalaikio labiausiai naudojami finansavimo būdai būtų tokie:
 Banko paskola apyvartiniam kapitalui papildyti
 Kredito linija
 Kredito unija
 Overdraftas
 Faktoringas
 Pervedamieji akredityvaiVerslo plėtros (ilgalaikio) finansavimo būdai
Ilgalaikė banko paskola – bene pigiausias ir labiausiai paplitęs verslo plėtros finansavimo būdas. Trejų – septynerių metų trukmės paskolas ve erslo plėtrai teikia dauguma šalies komercinių bankų. Tarp bankų reikalavimų ūkio subjektui, norinčiam gauti ilgalaikę paskolą, svarbiausi yra šie du: ūkio subjektas turi turėti nuo 20 iki 40 proc. investicinio projekto vertės finansuoti nuosavomis lėšomis; ūkio subjektas turi įkeisti bankui turtą, kurio vertė 1,5 karto didesnė negu norima gauti paskolos suma, arba pateikti bankui kitą paskolos grąžinimo užtikrinimą (garantiją, laidavimą ar kita).
Norint gauti paskolą iš banko, būtina jame atsidaryti atsiskaitomąją (einamąją) sąskaitą ir pateikti reikiamus dokumentus.
Smulki arba vidutinė įmonė, norinti gauti paskolą verslo pl lėtrai, bet neturinti pakankamo arba bankui patrauklaus užstato, gali kreiptis į banką dėl paskolos su UAB “Investicijų ir verslo garantijos” garantija suteikimo.

Paskolos grąžinimui užtikrinti, įmonė hipotekos įstaigoje įkeičia nekilnojamuosius ar kilnojamuosius daiktus, kurių vertę nustato bankui priimtini turto vertintojai. Įkeičiamas turtas tu

uri būti apdraustas banko naudai visam paskolos laikotarpiui, bankui priimtinoje draudimo bendrovėje. Lėšų banko sąskaitose, vertybinių popierių įkeitimas, trečiųjų asmenų garantijos ir laidavimai yra papildomos paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonės. Jei įmonei suteikiamos paskolos grąžinimą užtikrina kitas turto įkeitėjas, garantas ar laiduotojas, jis bankui turi pateikti visus dokumentus, kurių bankas reikalauja suteikdamas paskolą, išskyrus veiklos (verslo) planą ir paskolos panaudojimą pagrindžiančius dokumentus.
Paskolos gali būti grąžinamos lygiomis dalimis pagal paskolos sutartyje nurodytą grąžinimo grafiką arba vienu mokėjimu paskolos laikotarpio pabaigoje. Ilgalaikės paskolos grąžinimo pradžia gali būti atidedama nuo 6 iki 12 mėnesių nuo paskolos sutarties datos, atsižvelgiant į finansuojamo projekto įgyvendinimo trukmę ir pobūdį. UAB Sampo bankas paskolos grąžinimo pradžią gali atidėti iki 2 metų. Ilgalaikė paskola gali būti grąžinama dalimis kas mėnesį arba kas metų ke etvirtį. Palūkanos už suteiktą paskolą gali būti pastovios per visą paskolos laikotarpį arba kintamos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normą arba Londono tarpbankinę vidutinę palūkanų normą LIBOR, pridedant banko maržą. Palūkanas už suteiktą paskolą klientas moka kiekvieną mėnesį ar metų ketvirtį paskolos sutartyje nurodyta tvarka.
Ilgalaikių paskolų palūkanos dažniausiai būna kintamos. Palūkanų dydis priklauso nuo valiutos, kuria norite skolintis, ir vidutinės šešių mėnesių tarpbankinės skolinimosi šia valiuta palūkanų normos LIBOR. Kintamos palūkanos apskaičiuojamos kas pusmetį prie atitinkamos valiutos šešių mė
ėnesių LIBOR pridedant paskolos sutartyje užfiksuotą banko maržos dydį. Pavyzdžiui, jeigu paskolos sutartyje nustatyta, kad paskolos palūkanos sieks “LIBOR + 4,5”, o LIBOR paskolos paėmimo dieną siekia 3 proc., tuomet pusę metų mokėsite 7,5 proc. metines palūkanas, kitą pusmetį palūkanos bus pakeistos tiek, kiek pasikeis LIBOR. Paskolų litais palūkanos dažniausiai nustatomos prie vidutinės šešių mėnesių tarpbankinės skolinimosi litais palūkanų normos VILIBOR pridedant nustatytą banko maržą.
Pagal Lietuvos banko duomenis, 2003 m. rugsėjo mėnesį paskolų litais vidutinė metų palūkanų norma buvo 5,30 proc., o 2004 m. rugsėjo mėnesį – 5,67 proc.

Lizingas – taip pat labai paplitusi verslo finansavimo forma, tai netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus. Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas.
Norėdamas pasinaudoti lizingo paslauga, ūkio subjektas turi nuo 15 iki 30 proc. perkamo turto vertės sumokėti nuosavomis lėšomis.

Už naudojimąsi lizingo paslauga ūkio subjektas moka pastovias arba kintamas palūkanas, kurios paprastai būn.a kiek aukštesnės negu paskolų palūkanos. Nereikėtų painioti lizingo palūkanų ir lizingo būdu perkamo turto vidutinio metinio pabrangimo normos. Vidutinis metinis pabrangimas skaičiuojamas visą procentais išreikštą turto pabrangimą per lizingo sutarties galiojimą padalinus iš lizingo sutarties galiojimo metų skaičiaus. Tuo tarpu metinės palūkanos apskaičiuojamos ne nuo visos lizingo būdu perkamo turto vertės, o tik nuo likusios neišpirktos pa

alūkanų apskaičiavimo dieną turto vertės. Todėl vidutinio metinio pabrangimo norma būna žymiai mažesnė, negu metinių palūkanų norma.

Dauguma Lietuvos lizingo bendrovių siūlo atgalinio lizingo paslaugą. Šios paslaugos esmė – bankas gali nupirkti iš įmonės jos turtą ir jai pačiai parduoti tą turtą lizingo būdu. Tokie sandoriai paprastai sudaromi ūkio subjektams siekiant panaudoti ilgalaikiame turte įšaldytas lėšas. Šių sandorių atveju palūkanos paprastai būna truputį aukštesnės, o nuosavo įnašo dalis didesnė, negu paprastų lizingo sandorių atveju.

Lizingas – ypač palankus mažoms ir vidutinėms įmonėms, kadangi:
 įsigyjant prekę nereikalingas išorinis finansavimo šaltinis;
 prekę galima naudoti dar nesumokėjus visos jos vertės;
 už prekę atsiskaitoma mokant fiksuotas sumas su fiksuotomis palūkanomis (apsisaugoma nuo infliacijos);
 įsigyjant prekę atidedami mokėjimai, o tai leidžia efektyviau valdyti įmonės išteklius – nusipirkti reikiamų žaliavų, atsargų ar pan.

Lizingas, palyginus su bankų teikiamomis paskolomis, – palankesnė verslo finansavimo forma:
 lizingo teikėjas žymiai lanksčiau nei bankai prisitaiko prie kliento poreikių;
 palūkanos paprastai yra mažesnės nei banko kreditų;
 nereikalaujama užstato;
 lizingas nesumažina įmonės galimybių skolintis iš kitų šaltinių.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas apibrėžia lizingo (finasinės nuomos) sutarties sampratą bei reglamentuoja šios sutarties sudarymą. Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens (lizingo objekto tiekėjo) kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir pe

erduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad, sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita.
Lizingo sutarties dalyku gali būti bet kokie nesunaudojami kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius.
Klasikiniam lizingui būdinga trišalė sutartis, kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas (nuomotojas), lizingo gavėjas (nuomininkas) ir lizingo objekto tiekėjas. Svarbiausias vaidmuo lizingo operacijoje tenka lizingo davėjui. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, nuomotojas perka įrangą, transporto priemones, pastatus ar kitą materialųjį turtą ir, įrašęs juos į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. Lizingo davėju gali būti:
 finansinės lizingo bendrovės, kurias lizingo operacijoms vykdyti sukuria bankai;

 specializuotos lizingo kompanijos, kurios be finansinių paslaugų teikimo, prižiūri ir remontuoja išnuomotą turtą, konsultuoja turto eksploatavimo klausimais ir kt. ar palaiko ryšius su tam tikros įrangos gamintojais arba jų atstovais;

 įmonės, kurioms lizingo veikla nėra pagrindinis verslas. Paprastai tokios įmonės turi finansinių išteklių nesudėtingoms lizingo operacijoms finansuoti.
Antrasis lizingo sandorio dalyvis yra lizingo gavėjas. Lizingo gavėju gali būti juridinis ar fizinis asmuo. Trečiasis lizingo operacijos dalyvis yra lizingo objekto tiekėjas, kuriuo gali būti tik juridinis asmuo: gamybos ar prekybos įmonė.

Lizingo operacijose gali dalyvauti ir brokerinės lizingo įmonės. Jos tiesiogiai nefinansuoja objekto, bet atlieka tarpininko funkcijas tarp lizingo objekto tiekėjo, lizingo davėjo ir lizingo gavėjo.
Lizingo sandoriai yra dviejų tipų
 finansinis lizingas (išperkamoji nuoma),
 veiklos lizingas
Finansinis liz.ingas (išperkamoji nuoma)
Finansinis lizingas (išperkamoji nuoma) yra tokia lizingo rūšis, kai klientas per nuomos laikotarpį sumoka visą turto įsigijimo kainą, palūkanas bei pridėtinės vertės mokestį, ir, pasibaigus nuomos laikotarpiui, tampa turto savininku. Dažniausiai finansinis lizingas (išperkamoji nuoma) yra ilgalaikis sandoris. Išnuomotas turtas įtraukiamas į kliento balansą ir klientas skaičiuoja jo nusidėvėjimą. Finansiniu lizingu (išperkamąja nuoma) naudojasi įmonės ir fiziniai asmenys, įsigyjantys gamybos įrangą, lengvuosius automobilius ir ūkines transporto priemones bei nekilnojamuosius daiktus.
Pagal Lietuvos lizingo asociacijos 2004 m. rugsėjo 30 d. duomenis Lietuvoje finansinis lizingas sudaro apie 93 proc. visų lizingo sandorių.
Veiklos lizingas
Veiklos lizingas yra nuomos sandoris, kai lizingo bendrovė įsigyja kliento pageidaujamą turtą ir perduoda jį klientui naudotis iki nustatyto termino. Pasibaigus sutarčiai, turtas grąžinamas lizingo bendrovei. Jei klientas pageidauja, jam suteikiama galimybė pasibaigus nuomos laikotarpiui turtą nusipirkti už kainą, lygią iš anksto sutartyje nustatytai likutinei turto vertei. Šiuo būdu įmonės dažniausiai nuomojasi automobilius. Nuomos įmokos įtraukiamos į įmonės sąnaudas. Viena iš veiklos lizingo rūšių yra nuoma su visišku aptarnavimu, kai kliento mokami nuomos mokesčiai apima visas su turto naudojimu susijusias paslaugas.
Veiklos lizingo sutartyse dažniausiai numatoma teisė nuomininkui pirma laiko nutraukti sutartį ir grąžinti objektą savininkui. Nuomininkui tai aktualu, nes jis turi galimybę grąžinti priemonę, jeigu ji moraliai paseno, tapo nereikalinga arba atsirado finansinių lėšų įsigyti techniniu ir technologiniu požiūriu efektyvesnę priemonę.
Pagal Lietuvos lizingo asociacijos duomenis veiklos lizingas nėra pakankamai išplėtotas ir Lietuvoje 2004 m. rugsėjo 30 d. sudaro tik apie 7 proc. visų lizingo sandorių.
Lizingo rinka 2004 m. III pusmetį
Lizingas vis labiau įsitvirtina verslo visuomenėje kaip lanksti, nesudėtinga, mažai rizikos turinti verslo finansavimo forma. Dėl didelės konkurencijos mažėjančios palūkanos ir gerėjančios bendrovių siūlomos paslaugos lemia lizingo rinkos spartų augimą.

Pagal Lietuvos lizingo asociacijos 2004 m. rugsėjo 30 d. duomenis didžiausią dalį lizingo portfelio sruktūroje sudarė:
 kelių transporto priemonės – 28,48 proc.;
 pramonės įranga ir įrengimai – 21,20 proc.;
 nekilnojamasis turtas – 18,92 proc;
 lengvieji automobiliai – 19,23 proc.
Lietuvos lizingo rinkoje dominuoja dvi bendrovės, UAB “Hanza Lizingas” ir UAB “Vilniaus banko lizingas”, kurios užima apie 74 proc. rinkos.
Pagal Lietuvos lizingo asociacijos 2004 m. rugsėjo 30 d. duomenis, jos narių – 11 bendrovių lizingo portfelis siekė apie 3,206 mlrd. litų. Asociacijos narių rinkos dalys lizingo portfelyje sudarė:

UAB „Vilniaus banko lizingas“ – 38,05 proc., UAB „Hansabank Grupės Įmonės Lietuvoje“ – 35,80 proc., UAB “Sampo banko lizingas” – 6,81 proc., “NORD/LB lizingas” – 5,78 proc., UAB “Snoro lizingas” – 4,81 proc., UAB “Ūkio banko lizingas” – 2,91 proc., UAB “Nordea Finance Lithuania” – 2,33 proc., UAB “Afin Baltica” – 1,69 proc., UAB “Šiaulių banko lizingas” – 1,20 proc., UAB “Medicinos banko lizingas” – 0,51 proc., UAB “Parex lizingas” – 0,10 proc.

Rizikos kapitalo fondai investuoja į sparčiai augančių, perspektyvių įmonių akcinį kapitalą. Ši finansavimo forma paprastai būna brangesnė negu paskola ar lizingas, todėl ją dažniausiai renkamasi tuo atveju, jeigu įmonė negali pasiskolinti iš banko tiek pinigų, kiek jai reikia, arba tokiomis sąlygomis, kokiomis jai reikia. Rizikos kapitalo fondai dažniausiai investuoja į įmonių akcinį kapitalą, įsigydami naujos emisijos akcijas. Paprastai šie fondai įsigyja nuo 30 iki 50 proc. įmonės akcijų (t. y., jie nesiekia visiškai perimti įmonės valdymo). Šie fondai siekia gauti dividendų iš įmonės pelno arba pelningai parduoti akcijas ateityje, dažniausiai po ketverių – penkerių metų. Akci.jas fondai gali parduoti strateginiam investuotojui, nors neretai jau sutartyje dėl investicijų numatoma, kad pirmumo teisę išperkant akcijas turės esami įmonės akcininkai.

Fondus mažiau domina įmonės dalyvavimas investiciniame projekte nuosavomis lėšomis. Pritraukiant investicijas į kapitalą taip pat nereikalingas užstatas. Tačiau kiti fondų reikalavimai įmonėms, kurios nori gauti investiciją, yra labai aukšti. Pavyzdžiui, įmonei turi vadovauti patyrę vadovai, įmonės apyvarta kelerius metus iš eilės turi augti bent po keliasdešimt procentų per metus, įmonė turi veikti pelningai, prognozuojamas investicijų pelningumas turi siekti bent 30 proc. per metus ir pan. Deja, naujai įmonei pritraukti investicijų būna įmanoma tik tuo atveju, jei fondų valdytojus sužavi vadovai, būsimasis įmonės produktas ir jei esama pagrindo manyti, jog tikėtinas fondo investicijos pelningumas bus labai aukštas.Verslo stabilumo (trumpalaikio) finansavimo būdai
Banko paskola apyvartiniam kapitalui papildyti – šis apyvartinio kapitalo finansavimo būdas dažniausiai būna pigiausias. Paskolos apyvartiniam kapitalui paprastai teikiamos tik iki vienerių metų laikotarpiui, todėl nustatomos fiksuotos palūkanos. Paprastai trumpalaikės paskolos palūkanų norma būna aukštesnė, negu ilgalaikės paskolos. Paskolai gauti turi būti įkeistas įmonės ar kito asmens turtas, kurio vertė apie 1,5 karto viršija norimos gauti paskolos sumą.

Kredito linija – tai apyvartinio kapitalo finansavimo būdas, kai įmonė, turėdama tam tikrą banko nustatytą skolinimosi limitą, gauna šio limito neviršijančią sumą iš banko tada, kai jai šios sumos prireikia, ir grąžina tada, kai gauna atsiskaitymą už parduotas prekes ar paslaugas. Dažniausiai kredito linija imama tada, kai įmonės kapitalo poreikis labai svyruoja ir papildomo finansavimo įmonei reikia vidutiniškai tik 10 – 20 dienų per mėnesį. Kredito linijoms bankai nustato dvi palūkanų normas: vieną – panaudotai kredito linijos sumai, kitą – nepanaudotai. Metinė palūkanų norma nepanaudotai kredito linijos sumai paprastai siekia apie 1 proc. Vadinasi, įmonė, kai papildomas finansavimas jai nereikalingas, moka tik labai nedidelį mokestį už turimą limitą.Kredito unijos
Visame pasaulyje savo veiklą intensyviai plėtoja kredito unijos: vykdo įvairius projektus, teikia paslaugas, savo lėšomis remia verslo pradžią ir plėtrą.
Lietuvoje kredito unijos pradėjo veikti nuo 1994 m., padedant Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų tarptautinėms vystymo agentūroms.
Kredito unija yra kooperatiniais pagrindais sukurta kredito įstaiga, teikianti paslaugas tik savo nariams. Kredito unijos nariai sudaro bendrą santaupų fondą, iš kurio teikia savitarpio paskolas vienas kitam, nustatydami sau priimtinas sąlygas. Savitarpio paskolos išduodamos įvairiems tikslams: būsto remontui, verslui pradėti ir plėtoti, statybai, mokslo reikmėms, atostogoms, žemės ūkio veiklai plėtoti ir pan. Kadangi dauguma kredito unijų yra sukurtos mažų ir vidutinių įmonių atstovų, žemdirbių, ūkininkų iniciatyva, todėl dauguma kredito unijų išduodamų savitarpio paskolų yra skirtos smulkiam ir vidutiniam verslui (SVV) remti: pirkti įrangą, pašarus, trąšas, grūdus, žemės ūkio padargus. Pradedantieji verslininkai savitarpio paskolas dažniausiai ima barams, kavinėms, mažoms ar specializuotoms parduotuvėms įrengti.
Vienam kredito unijos nariui leidžiamų duoti savitarpio paskolų suma negali viršyti dešimteriopo to nario pajaus dydžio bei 10 proc. kredito unijoje sukauptų indėlių ir kredito unijos paimtų paskolų sumos. Paskola turi būti užtikrinta įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija.
Kredito unija priima indėlius iš savo narių, kitų kredito unijų, kredito unijų asociacijų, Lietuvos centrinės kredito unijos ir kai kurių visuomeninių organizacijų.
Nariai į unijas vienijasi pagal tam tikrą bendrą kriterijų: darbas toje pačioje įmonėje, įstaigoje, profesinis bendrumas, priklausymas kokiam nors formaliam asmenų junginiui, gyvenimas toje pačioje gyvenamojoje vietovėje.
Kredito uniją gali steigti fiziniai ar fiziniai ir juridiniai asmenys. Steigėjais gali būti ne mažiau kaip 5 Lietuvos Respublikos fiziniai asmenys. Kartu su fiziniais asmenimis kredito uniją steigiančių juridinių asmenų skaičius turi būti mažesnis už steigėjais esančių fizinių asmenų skaičių.
Mažiausias kredito unijos narių skaičius yra 50, įskaitant steigėjus. Minimali kredito unijos nario fizinio asmens piniginė įmoka, vadinama pajumi, yra 100 Lt, juridinio asmens – 1000 Lt. Kredito unijos savo įstatuose gali numatyti ir didesnį minimalų pajaus dydį. Vienos kredito unijos minimalus pajinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 15 000 Lt.
Remiantis Lietuvos banko duomenimis, 2003 m. spalio 1 d. Lietuvoje veikė 57 kredito unijos, kurių turtas sudarė 0,55 proc. komercinių bankų turto (2002 m. spalio 1 d. rodiklis buvo lygus 0,35 proc.).
Šiuo metu Lietuvoje veikia 60 kredito unijų.

Overdraftas yra tokia kreditavimo forma, kai sutartimi tarp banko ir kliento nustatomas overdrafto limitas – kliento teisė sutartą laikotarpį turėti savo banko sąskaitoje nustatyto dydžio debetinį likutį, kurį klientas naudoja mokėjimams vykdyti, esant įplaukų į jo banko sąskaitą netolygumams.
Overdraftas suteikiamas tik patikimiems, ilgai su banku bendradarbiaujantiems klientams.
Taigi overdraftas yra finansavimo forma, kai įmonė gali turėti neigiamą, banko nustatyto limito neviršijantį atsiskaitomosios sąskaitos likutį. Ši apyvartinio kapitalo finansavimo forma yra brangesnė, negu paskola ir kredito linija, tačiau ja patogu naudotis, o sutarties sudarymo procedūros nėra sudėtingos. Paprastai neigiamo sąskaitos likučio buvimo terminas būna ribotas – per sutartyje nustatytą laiką nuo neigiamo likučio atsiradimo dienos įmonė turi jį padengti, priešingu atveju teks mokėti baudas.
Overdraftas – efektyvus trumpalaikio kreditavimo būdas, padedantis subalansuoti įmonės pinigų srautus ir patenkinti einamųjų lėšų poreikį.

Faktoringas – prekybos finansavimo forma, kai prekių pardavėjas perleidžia faktoringo bendrovei savo teisę į pirkėjo skolą. Prekių pirkėjas faktoringo bendrovei iš karto sumoka nuo 10 iki 30 proc. bendros prekių vertės, o šį mokėjimą gavusi faktoringo bendrovė pardavėjui sumoka n.uo 70 iki 90 proc. bendros prekių vertės. Likusią prekių vertės dalį faktoringo bendrovė pardavėjui sumoka tada, kai gauna visą pirkėjo apmokėjimą. Už suteiktą kreditą (pardavėjo gautos ir pirkėjo sumokėtos sumos skirtumą) pardavėjas moka sutartyje su faktoringo bendrove nustatytas palūkanas.
Faktoringas yra populiari prekybos ir apyvartinių lėšų finansavimo paslauga, teikiama įmonėms, kurios susiduria su prekybai ir gamybai plėsti skirtų lėšų stygiumi. Tai ypač aktualu sparčiai augančioms mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ).
Daugumos prekes parduodančių įmonių atstovai, kurie naudojasi faktoringu, pabrėžia tai, kad šis apyvartinių lėšų finansavimo būdas nereikalauja papildomo turto įkeitimo, kas labai aktualu sparčiai augančioms įmonėms. Be to, faktoringo įmonei perduodamas įsipareigojimo administravimas leidžia sukruti nemažą pridėtinę vertę įmonei. Imdama paskolą banke, įmonė pati atsako už paskolos grąžinimą, o pasirinkus faktoringo paslaugą reikalavimo teisė apmokėti už parduotas prekes perduodama faktoringo įmonei.
Faktoringo sąlygos ir terminai
Kiekviena faktoringo įmonė, sudarydama faktoringo sutartį, įsipareigoja laikytis tam tikrų sąlygų ir terminų, kurie, priklausomai nuo prašomo finansuoti projekto rizikos laipsnio, faktoringo įmonės finansinių galimybių, skiriasi. Paprastai faktoringo įmonės laikosi šių faktoringo sąlygų ir terminų:
 faktoringo sutarties laikotarpis – iki 12 mėnesių (šalims susitarus gali būti pratęsiamas);
 faktoringo limitas – nustatomas vertinant kiekvieną projektą;
 faktoringo avansas – 80-90 proc. sąskaitos faktūros sumos;
 maksimalus sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminas – 90-120 kalendorinių dienų (priklauso nuo to, ar faktoringas su regreso teise ar be regreso teisės);
 minimali faktoringo įmonei pateikiamos sąskaitos faktūros suma – nėra;
 dokumentų nagrinėjimo terminas – iki 10 darbo dienų.
Faktoringo įkainiai:
 faktoringo palūkanos – 5-10 proc.;
 sąskaitos faktūros administravimo mokestis – 0,1-0,5 proc. (priklauso nuo administravimo sudėtingumo, prekių pirkėjo patikimumo ir pan.) nuo sąskaitos faktūros sumos;
 faktoringo sutarties mokestis – iki 1,0 proc. nuo faktoringo limito.

Faktoringą būtų galima vertinti ne tik kaip efektyvų ir patikimą, bet ir verslo riziką mažinantį finansų rinkos instrumentą, kuris svarbus MVĮ, siekiančioms įgyti patikimos įmonės įvaizdį.

Pervedamieji akredityvai – tai yra atsiskaitymų instrumentas, o ne kreditavimo forma, tačiau jie gali padėti įvykdyti tarptautinę prekybos operaciją, jeigu kliūtis – pardavėjo nepasitikėjimas pirkėju. Dažnai pardavėjai šią problemą bando spręsti reikalaudami išankstinio atsiskaitymo, tačiau yra kitas būdas. Pavyzdžiui, jūsų pirkėjas per savo banką išleidžia pervedamąjį akredityvą į jūsų banką, o jūsų bankas per tiekėjo banką perveda akredityvą jūsų tiekėjui. Tokiu būdu pirkėjo bankas prisiima įsipareigojimą apmokėti už prekes tuo atveju, jeigu pirkėjas nemokus. Tiekėjas, gavęs akredityvą (atitinkamai ir pirkėjo banko įsipareigojimą), išsiunčia prekes. Gavęs prekes pirkėjas sumoka už jas, ir pardavėjas gauna atsiskaitymą už prekes pagal kontraktą, o jūs – pelną iš prekybos operacijos.Išvados
Nors ilgalaikė banko paskola – bene pigiausias ir labiausiai paplitęs verslo plėtros finansavimo būdas, tačiau lizingas, palyginus su bankų teikiamomis paskolomis, – palankesnė verslo finansavimo forma, nes lizingo teikėjas žymiai lanksčiau nei bankai prisitaiko prie kliento poreikių, o palūkanos paprastai yra mažesnės nei banko kreditų, be to, nereikalaujama užstato ir lizingas nesumažina įmonės galimybių skolintis iš kitų šaltinių.
Rizikos ir kapitalo fondų finansavimo forma paprastai būna brangesnė negu paskola ar lizingas, tačiau ji naudinga, jeigu įmonė negali pasiskolinti iš banko tiek pinigų, kiek jai reikia, arba tokiomis sąlygomis, kokiomis jai reikia.
Overdraftas kaip apyvartinio kapitalo finansavimo forma yra brangesnė, negu paskola ir kredito linija, tačiau ja patogu naudotis ir sutarties sudarymo procedūros nėra sudėtingos.
Faktoringas yra naudingas įmonėms, kurios susiduria su prekybai ir gamybai plėsti skirtų lėšų stygiumi ir šis apyvartinių lėšų finansavimo būdas nereikalauja papildomo turto įkeitimo, kas labai aktualu sparčiai augančioms įmonėms
Pervedamieji akredityvai naudingi, kai pardavėjas nepasitiki pirkėju.Literatūra
1. www .svv.lt
2. www.vks.lt
3. Juozaitienė L.,Stapokienė J. Verslo ir vadybos įvadas. VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2003

Leave a Comment