Italijos miestai XVII amžiuje. Barokas

Italijos miestai XVII amžiuje. Barokas
XV a. pabaigoje prasidėjęs Šiaurės Italijos prekybos miestų ekonominis smukimas ypač pasireiškė XVI ir XVII a. Sumažėjo statyba miestuose. Tuo metu Romos popiežiaus valstybė, gaudama duoklę iš katalikiškų kraštų, nejaučia ekonominės krizės ir jos sostinėje Romoje prasideda dideli statybos darbai. Pamažu smunkančiuose šiaurės ir vidurio Italijos miestuose lieka be darbo daug patyrusių architektų ir statybininkų. Jie savo kūrybinį genijų nukreipia į naujai kylantį meno centrą – Romą. Čia toliau plėtojamos renesanso metu šiaurės Italijoje susiklosčiusios architektūrinės tradicijos, – pasatatų koompozicija palaipsniui darosi vis sudetingesnė, pereinama prie naujo stiliaus – baroko.
Barokas buvo laipsniškas renesanso tęsinys, tačiau savo suklestėjimo metu daug kuo skyrėsi nuo jo. Santūrias, tektoniškai pagrįstas fasadų plokštumas, plačiai taikytas renesanso laikais, baroko periode pamažu kaičia laužyta linija, daugiau reikšmės teikiama šviesos ir šešėlių žaismui, puošniam dekorui. Panašiai statomi ir urbanistiniai ansambliai. Vietoje uždarų renesanso aikščių atsiranda atvros, jų planas darosi sudetingesnis. Renesanso periode teorikų darbuose siūlyti projektai dabar įgyvendinami, tiesiamos spindulinės gatvės. Būdamas dekoratyvus stilius, barokas praturtina miestus fontanais, moonumentaliąją dekoratyviaja skulptūra, obeliskais, monumentais, statomais aikščių viduryje. Miesto išraiškingumui padidinti pradėtos vartoti ir tokios papildomos priemonės, kaip grindinio raštas, dekoratyvūs laiptai, vėliavų stiebai, puošnūs tiltai.
Baroko meistrai nesukūrė naujų urbanistinių teorijų, jie apsiribojo renesanso teoretikų minčių plėtojimu. Svarbiausios statybos baroko pe

eriode XVIII a. popiežiaus valstybės sostinėje Romoje, pelniusios baroko lopšio vardą.
Viduramžiais Romos miestas sunyko , senosios Romos pastatai buvo sąmoningai griaunami kaip pagonybės liekanos. Tik XV a. pradžioje renesanso įtakoje pradedama domėtis senais paminklais, uždraudžima juos ardyti, pradedami kasinėjimai. Renesanso periodas Romoje glaudžiai susijęs su XV a. ir XVI a. čia dirbusių Bramatės, Antonijaus di Sangalo, Petručio, Rafaelio ir kitų architektų bei dailinikų veikla. 1502 m. Bramatė pastatė apskritos formos šventyklą San Pjetro in Motorijo vienuolyno kieme. Tai renesanso Romoje gimimas. 1514 m. Sangalas pradeda Fornezi rūmų statybą, 1506 m. popiežiaus Juliaus II pavedimu Barmantė padeda pamatus grandiozinei to meto statybai – Šv. Petro Bazilikai, kurios vyriausiuoju statytoju 1547m. buvo paskirtas Mikelandželas. Jam vadovaujant, per 27 metus buvo užbaigti pagrindiniai statybos darbai, centriškas pastatas apvainikuotas kupolu. Suu Mikelandželo vardu ir Šv. Petro bazilikos statyba susijusi naujos architektūros srovės – baroko pradžia. Baroko gimimas Romoje siejosi su vėlesnės, dekoratyvinės romėnų architektūros (Nervos forumas, Septimo Severo triumfo arka ir kt.) propogavimu. Ne veltui Mikelandželas domėjosi dekoratyviniu, o ne klasikinių romėnų architektūros stiliumi. Jis taip pat buvo barokinės urbanistikos pionierius. Jo suprojektuota ir pastatyta Kapitolijaus aikštė yra pirmas bandymas atsisakyti uždarų stačiakampių aikščių, atiduoti pirmenybę dekoratyviniam pradui.
Naujas šuolis urbanistikoje buvo Romos miesto rekonstrukcija. XVI a. pabaigoje Roma buvo senovės antikos ir
r viduramžiškos statybos mišinys. Užstatyta teritorija užpildė tik vieną trečdalį to ploto, kurį supo imperatoriaus Aurelijaus pastatytos gynybinės sienos. Mieste dominavo stambių tūrių romėnų statyti Panteonas ir Koliziejus, buvo išlikę Antonijaus ir Trajano kolonos, Aurelijaus statula ir kiti senovės Romos paminklai. Tarp klasikinių romos liekanų įsiterpė viduramžių bažnyčios su bokštais. Visi išlikę senosios Romos paminklai ir naujai pastatyti kulto pastaati pasiskirstė be jokios tvarkos, buvo išblaškyti po vynuogynus ir dykynes. Vienintelės pastangos tvarkingai apstatyti miestą jautėsi tik Kapitolijaus aikštėje. Tokia miesto padėtis blogai reprezentavo krikščioniškąją ideologiją ir popiežiaus galią gausių maldininkų, plūstančių į Romą, akyse. Dėl viso to popiežius Sikstas V (1585 – 1600 m.) norėjo padartyti Roma vertą bažnyčios centro šlovės. Tam reikėjo pertvarkyti viso miesto plano struktūrą. Romos rekonstrukcija popiežius pavedė architektui Domenikui Fontanai (Fontana). Pagal Siksto V sumanymą buvo statomi Egipto obeliskai maldinikų susibūrimo ppunktams pažymėti, tačiau be išankstinio visą miesto teritoriją apimančio plano. Architektas Fontana pasiūlė sujungti svarbiausius obeliskais pažymėtus taškus gatvėmis, sudarant aiškią miesto plano struktūrą. Naujos gatvių struktūros scema buvo tokia: nuo šiaurės vartų (Porta del Popolo) vedė prie Tibro upės, vidurinė (Via Korso) – į Kapitolijaus kalvą, o kairioji – į Ispanų aikštę (vėliau būsimus ispanų laiptus), praėjo Krivinalo kalvos papėdėje. Pastaroji trasa, pakilusi į kalną nuo San Trinito dei Monti bažnyčios, ėj
jo į Santa Marija Madžore bažnyčią. Nuo jos šakojosi dvi tiesios gatvės: viena vedė į Santa Kroče, kita – į San Džovani ir Laterono aikštes. Nuo laterono aikštės suko atgal į Koliziejų. Naujos gatvių trasos ėjo mažai apstatytomis teritorijomis. Taip buvo panaikintas miesto plano struktųroje viešpatavęs chaosas. Domeniko Fontanos priemonės buvo skirtos ne Siksto V užgaidomis patenkinti, tai buvo praktiškos priemonės didžiuliams maldininkų srautams sureguliuoti ir bažnyčios galybei parodyti. Siksto V viešpatavimo metais mažais kas buvo padaryta, iškeltos miesto pertvarkymo idejos buvo realizuotos maždaug po 150 metų po Siksto V mirties (1789m. pastatyti Ispanų laiptai, XIX a. užbaigta ovalinės formos del Popolo aikštė). Taip buvo padaryta tvarka Romos užstatymo chaose – sujungti svarbiausi Romos miesto centrai, sudarytos sąlygos naujiems architektūros ansambliams formuotis ateityje.
Domenikos Fontanos darbai Romoje buvo didelis žingsnis pirmyn urbanistikos praktikoje – planavimo objektu tapo viso miesto teritorija, nors sprendžiamų uždavinių ratas buvo labai siauras. Romos miestas stovi ant septynių kalvų, o tai apsunkina planavimą. Nepriklausomai nuo to, ar pastatas buvo statomas ant kalvos ar slėnyje, sekant romėnų archutektais, žemės paviršius buvo išlyginamas taip, kad tilptų didžiuliai simetriški tūriai. Dominiko Fontana topografines problemas sprendė urbanistiniu požiūriu – jį domino ilga tiesi linija, jis nuėjo į kompromisą su relfu, naujas gatves vedė tiesiausia linija, o esamas tiesino. Gatvei kylant aukštyn ir
r leidžiantis žemyn, buvo pasiekiama įvairovė išilginėse gatvių perspektyvose.
Rekonstrukcijos pagrindinė idėja – tai judėjimo sistemos., kurioje judėjimo kryptis nužymi obeliskai, pastatyti galiniuse taškuose, realizavimas. Vertikalė erdvėje tapo lemiama priemone formuojant erdvę vėlesniais metais. Obeliskai ne tik davė pradžią naujiems architektūros ansambliams formuotis, bet ir padidino svarbius centrus jungiančių gatvių reikšmę. Tai iš esmės kompozicinių ašių principo, atrasto renesanso meistrų, taikymas viso miesto mastu. Romos miesto rekonstrukcija buvo ne užgaida ir ne vien siekimas pagerinti miesto išvaizdą, bet ir spręsti funkcinius uždavinius – nauja gatvių sistema žymiai pagerino pėsčiūjų ir transporto judėjimą mieste.
Boroko stiliaus apraiškos ypač vaizdžios aikščių statyboje. Baroko laikų erdvės formavimo principusgeriausiai atspindi šios trys Romos aikštės: Kapitolijaus, del Popolo ir Šv. Petro.
Kapitolijaus aikštė (Campidoglio) pastyta pagal Mikelandželo projektą 1538-1550 m. ant Kapitolijaus kalvos, reprezentaciniame Romos centre. Aikšteje ryškiai pabrėžta kompozicinė ašis, atvira į miesto pusę trapecinės formos aikštės erdvė, skulptros aikštės viduryje ir baliustradoje, ovalo formos mozaikinis grindinys – visa tai požymiai ateinančio baroko, kuriam būdingos plastiškos imituojančios skulptūraą formos ir dekoratyvinio prado prioritetas. Kapitolijaus aikštė priskiriama pereinamajam laikotarpiuiiš renesanso į baroką. Ji buvo suprojektuota praėjus 35 metams nuo bramanės Vatikano kiemo pastatymo ir 20 metų nuo to, kai Sangalas pastatė arkadą Anuciatos aikštėje Florencijoje. Mikelandželas pritaikė šių savo pirmtakų idėjas ir nuėjo toliau ieškodamas būdų sujungti pastatus ir išdėstyti erdvėje skulptūras. Jis įrodė, kad pati erdvė gali būti kompozicijos pagrindas. Nors aikštė tik 79 metrų ilgio ir 40 – 60 metrų pločio, bet atrodo pakankamai erdvi ir žmogaus lengvai suvokiama. Iš aikštės į miesto pusę atsiveria turtinga panorama – tai pirmas bandymas sukurti atvirą aikštę. Aikštės autorius meistriškai ijungė senus Koncervatorijos (Palazo del Concervatori) ir Santorijos (Palazo de Santori) rūmus į visišką naują derinį. Jis nesunaikino to, kas jau buvo, o tik geneliai pataisė ir papildė. Buvusių pastatų pastatymo kryptys padiktavo ir aikštės trapecinę formą. Tuo Mikelandželas įrodė, kad skaitymasis su esama padėtimi ir pirmtakų darbų respektavimas nėra kliūtis genialiems kūriniams atsirasti.
Del Popolo aikštė (Piaza del Popolo) susiformavo prie senosios Romos šiaurinių vartų. Jos pagrindus padėjo Domenikas Fontana, įgyvendindamas Siksto V Romos rekonstrukcijos idėją. Į aikštės centrestovintį obeliską jis suvedė tris spindulines gatves: Viduriniąją, – Via del Korso (Corso), vakarinę – Via Ripeta ir rytinę – Via del Bobuino. Šios gatvės jungia del Popolo aikštę su svarbiais miesto cntrais. Tarp spindulinių gatvių pastatytos dvi vienodo fasado bažnyčios Santa Marija ir Monte Santo ir Santa Marija Dei Mirakoli užfiksavo pietinės aikštės šono kontūrus. Šiauriniame aikštės šone prie miesto vartų buvusi viduramžiais statyta ir renesanso metais rekonstruota Santa Marija del Popolo bažnyčianužymėjo šiaurinės aikštės kontūrus. Taigi XVI a. buvo įtvirtinti pagrindiniai aikštės erdvę apibrėžiantys taškai. Dabartinį vaizdą aikštė igijo tik XIX a. pradžioje pastačius pusapskritimio pavidalo aikštės kontūrus žyminčius baliustradas ir laiptus į Pinčio (Pincio) sodą (architektas D.Valedilijė). Ilgai trukusi aikštės statyba nebuvo kliūtis vieningam arcitektūriniam ansambliui. Spindulinės gatvės, susikertančios viename obelisku fiksuotame aikštės taške, buvo pirmą sykį urbanistikos istorijoje panaudotos aikščių erdvei formuoti ir su miesto gatvių tinklu sujungti.
Šv. Petro aikštės projektavimo darbai tiesiogiai susiję su Šv. Petro bazilikos statyba. XVI a. , kai Mikelandželas buvo paskirtas Šv. Petro bazilikos statytoju ir tęsė Bramatės pradėtą darbą, bažnyčia buvo traktuota, kaip vieningas centriškas tūris, plane turintis lotyniško kryžiaus formą. Mikelandželui vadovaujant, buvo pastatytos bazilikos sienos ir kupolas. Jis suprojektavo šį pastatą, kaip panteoną, esanti aikštės viduryje. Praėjus 60 metų nuo statybos pradžios, sąlygos pasikeitė. Architektas Karlas Modema prie centruoto bažnyčios tūrio prijungė priestatą, pailgindamas centrinę navą. Pastatas buvo milžiniškas. Norint padaryti jį gerai matomą iš priešakio fasado, reikėjo didžiulės aikštės, tačiau teko skaitytis ir su obelisku, pastatytų priš bažnyčią. Lorencas Berninis gavęs uždavinį suprojektuoti aikštę, pateikė keletą variantų. Pirmieji jo variantai buvo uždara aikštė, vėliau baroko įtakoje priėjo prie atviros aikštės sprendimo. Galiausiai 1657-1663 m. įrengta sudėtingo plano aikštė, – trapecijos ir ovalo derinys. Pagrindinę aikštės kompozicinę ašį pabrėžia obeliskas ir du šalia jo stovintys fontanai. Šv. Petro aikštė yra viena iš didžiausių pasaulyje (greta Rūmų aikštės Peterburge ir Santarvės aikštės Paryžiuje) – jos plotas 3.5 hektaro. Tai aikštė prieš pastatą, skirta išryškinti bazilikos tūrį. Aikštės erdvė aprėminta puošnia ramių formų, vienigo orderio, savo masteliu atitinkančia milžinišką bazilikos tūrį kolonada. Kompozicinio ryšio tarp aikštės erdvės ir aplinkinių gatvių nėra. Dekoratyvinys pradas pasveria utilitarinį. Tai būdinga barokui savybė. Prie Šv. Petro bazilikos šliejasi Vatikano rūmų kompleksas.
Šv. Petro aikštė buvo paskutinis stambus brandaus Baroko statinys Romoje. Popiežiaus valstybė XVIII a. pradeda silpnėti ir statybos Romos mieste sumažėja, apsiribojama tik paviršutinišku miesto puošnumu.
Baroko įtakoje, turinys palaipsniui atitrūksta nuo formos, pati forma tampa savitikslė. Tokias tendencijas ypač ryškiai iliustruoja XVIII amžiaus velyvojo baroko (rokoko) statybos: Ispanų laiptai ir fontanas Trėvų aikštėje.

Naudota Literatūra
1. K.Šešelgis “Miestų raida: sąlygos ir rezultatai”Vilnius, 1996
2. K.Šešelgis “ Rajoninio planavimo ir urbanistikos pagrindai” Vilnius, 1975
3. Bacon “ Design of cities”, New York, 1967

Leave a Comment