Estija

1430 0

ESTIJA

PLOTAS 45 l00km2

GYVENTOJAI 1,6 mln. (35 žm./km2)

VALDYMO FORMA Prezidentinė respublika

KALBA Estų

TIKYBA Evangelikų liuteronų

PINIGINIS VIENETAS Estijos krona

SOSTINĖ Talinas (482 000 gyv.)

KITI MIESTAI `Tartu, Pernu

GYVENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA

Žemės ūkis 12%

Pramonė 68%

Aptarnavimo sfera 20%

Tik apie 160 km Latvijos teritorijos skiria mus nuo šiaurinės Baltijos kaimynės – Estijos. Rytuose ji ribojasi su Rusija, pietuose – su Latvija, vakaruose jos krantus skalauja Baltijosjūros Rygos jlanka, o šiaurėje – Suomijos įlanka. Daugiau kaip pusė sienų eina vandenimis.Ežerai, ledynų suformuotos pailgos, miškais apaugusios kalvos – ozai, nuostabūs lygumų upių kriokliai ir vešlios pievos, daugiau kaip 1500 didelių ir mažų saalų jūroje – tai Estija.

ISTORINĖ PRAEITIS. Estijos ir Lietuvos istorija, bent jau paskutinį šimtmetį, daug kuo susijusi: buvusios Rusijos gubernijos maždaug vienu metu išsikovojo nepriklausomybę. 1940 m. savarankiškas valstybes vėl okupavo sovietų kariuomenė, paskui kuriam laikui fašistai vokiečiai. Vėliau abi tautos siekė laisvės ir atkūrė nepriklausomybę.Jau prieš 5 000 metu Estijos žemėse gyveno finougrų gentys. XII-XIII a. formavosi estų tautybė, bet įsiveržę Kalavijuočiu ordino riteriai iki XVI a. trikdė laisvą estų gyvenimą. Šiaurinė Estijos dalis buvo užkariauta Danijos. 1558-1583 m. Livonijos kare Ordinas pasidavė Lietuvos diidžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, o Estiją dalijosi ir vėl persidalijo Švedija ir Danija. Estai ne kartą sukildavo, bet išsivaduotijiems nepasisekė. XVIII a. pradžioje Estija pateko į Rusijos imperiją. XIX a. antrojoje pusėje suaktyvėjo estų tautinis judėjimas. To amžiaus pabaigoje Estijoje gyveno ap

pie 91% estų, 4% rusų ir 3,5% vokiečių. Labai permainingai klostėsi įvykiai 1917-1918 m., kol pagaliau 1919 m. vasario 24 d. buvo paskelbta Estijos Respublikos nepriklausomybė.

GAMTA. Lėkšto vakarinio kranto linija labai vingiuota, jame gausu mažų ir kiek didesnių (Talino, Pernu) įlankų. Ne tokį vingiuotą šiaurinį krantą puošia keliolika uolėtų skardžių – glintų, iškilusių virš vandens kelias dešimtis metrų. Saloms tenka daugiau kaip 9% krašto ploto. Didžiausios iš jų yra Vakarų Estijos salyne – Sarema (2671 km2), Hyjuma, Muhu. Priekrantė yra sekli, vienur kitur nusėta vidutinių ir didelių riedulių.Estija yra Rytų Europos lygumos šiaurės vakaruose. Vidutinis krašto aukštis apie 50 m virš jūros lygio ir tik 1/10 ploto plyti didesniame nei 100 m aukštyje. Didžiąją krašto dalį sudaro moreninė lyguma, suformuota ledynų, o pietryčiuose iškilusios trys nedidelės aukštumos: Sakala, Otepė, Hanija. Šioje trečiojoje yra auukščiausias Estijos taškas – 318 m Sūr Munamegio kalnas. Siaurėje esanti Pandiverės aukštuma (iki 166 m aukščio) laipsniškai pereina į Šiaurės Estijos pajūrio žemumą. Vakaruose pyti Pemu žemuma, ją kerta Pernu upės slėnis. Žemuma baigiasi prie to paties pavadinimo įlankos. Rytuose Papeipės žemuma juosia Peipaus ežerą.Krašto šiaurėje daugiausia paplitę moliai ir smiltainiai, o toliau į pietus – dolomitai ir klintys. Vidurinėje dalyje irgi yra smiltainių. Pagrindines uolienas dengia nuosėdinių ledyninių nuogulų sluoksnis. Šiaurėjejis 1-5 m, pietuose – iki 100 m storio.Svarbiausias Estijos gamtos turtas yra degieji skalūnai, kurių milžiniški kl

lodai slūgso šiaurės rytuose prie Kohtla Jervės. Degiaisiais skalūnais kūrenamos šiluminės elektrinės, juos naudoja chemijos pramonė. Kita labai svarbi žaliava – fosforitai, gaunami Mardu, netoli Talino. Eksploatuojama ir durpių (pietvakariuose), dolomitų (Saremos ir Muhu salose) ir klinčių (prie Tamsalu miesto) telkiniai.Estijoje vyrauja velėniniai jauriniai ir velėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Pelkės užima apie 20% krašto ploto ir yra ryškus kraštovaizdžio elementas.Estijoje vyrauja orų pernašos iš Atlanto vandenyno, todėl jai būdingas pereinamasis iš jūrinio į žemyninį klimatas. Per metus iškrinta 600-700 mm kritulių, bet dėl menko garavimo ir negausaus paviršinio nuotėkio kraštas smarkiai pelkėja. Kritulių maksimumas būna vasaros pabaigoje. Žiemos nėra šaltos: vidutinė vasario temperatūra – apie -6°, o prie jūros tik -3°. Sniegas išsilaiko 70-130 dienų; ilgiausiai – pietryčiuose. Vasaros vėsios. Vidutinė liepos temperatūra yra 17°.Tankus upių tinklas, betjos nėra ilgos. Dauguma jų įteka į Baltijos jūrą. Tai Pemu (ilgiausia, 144 km), Narva, Pirita. Dalis upių rytuoseįteka į Peipaus ežerą. Viena jų – Emajegis. Ledas upes dengia 4-5 mėnesius.Ežerai yra ledyninės kilmės, didžiuma -nedideli. Jie užima apie 5% krašto ploto. Dauguma ežerų telkšo aukštumose. Tik trijų ežerų plotas didesnis kaip 10 km2: Peipaus (3560 km2), Vertsjervo ir Sūrlahto (Saremos saloje).Estija yra mišriųjų miškų pazonyje. Miškai užima 38% krašto ploto. Didžioji jų dalis plačia juosta kerta Estiją iš pietvakarių į šiaurės rytus. Labiausiai paplitę pušynai, bet auga ir beržų, eglių; kitų medžių ma
ažiau. Įdomu, kad salose ir krašto šiaurėje apie 2% bendro ploto sudaro kadagių ir lazdynų krūmynai. Nemažos teritorijos saugomos: tai rezervatai ir draustiniai. Žinomiausia – Muraho pelkė, Matsalu draustinis, saugantis paukščius, pirmas (1971 m.) Baltijos kraštuose įsteigtas Lahemos įlankų ir salų nacionalinis parkas Suomijos įlankos pakrantėje.Kraštui būdingi mišriųjų miškų gyvūnai. Labai daug (apie 300) rūšių paukščių, iš kurių minėtini kirai, kurtiniai, tetervinai, jerubės, antys. Pasitaiko ir retųjų – pilkosios žąsys, juodieji gandrai, ereliai, gagos. Iš žinduolių gausu kiškių, stirnų, briedžių, šernų. Yra lokių, mangustų, ūdrų. Jūroje, upėse ir ežeruose daugiau kaip 70 rūšių žuvų. Žuvingiausios yra Pernu įlanka ir Saremos salos pakrantės. Peipaus ežeras garsėja vėgėlėmis ir sykais.

GYVENTOJAI. Gyventojų daugumą sudaro estai (61%). Be jų gyvena rusų, ukrainiečių, baltarusių, kurių dauguma atsikėlė po Antrojo pasaulinio karo. Nemažai estų karo metais pasitraukė į Vakarus, kiti buvo ištremti į Sibirą. Miestuose gyvena apie 72% gyventojų. Valstybinė kalba yra estų, priklausanti finougrų grupei ir naudojanti lotynišką raidyną. Pirmoji išlikusi knyga išleista 1535 m. Tautiniai drabužiai iš dalies panašūs į lietuvių ir latvių, taippat į suomių ir švedų. Moterys dėvi marškinius, liemenę, dryžuotą sijoną ir berankovį apsiaustą. Vyrų tautinius drabužius sudaro marškiniai ir ilga juoda liemenė, kelnės žemiau kelių ir kojinės iki kelių. Dabar tautiniai drabužiai vilkimi per šventes.Senoviniai estų muzikos instrumentai yra k

. . .

Join the Conversation

×
×