Estija

ESTIJA

PLOTAS 45 l00km2

GYVENTOJAI 1,6 mln. (35 žm./km2)

VALDYMO FORMA Prezidentinė respublika

KALBA Estų

TIKYBA Evangelikų liuteronų

PINIGINIS VIENETAS Estijos krona

SOSTINĖ Talinas (482 000 gyv.)

KITI MIESTAI `Tartu, Pernu

GYVENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA

Žemės ūkis 12%

Pramonė 68%

Aptarnavimo sfera 20%

Tik apie 160 km Latvijos teritorijos skiria mus nuo šiaurinės Baltijos kaimynės – Estijos. Rytuose ji ribojasi su Rusija, pietuose – su Latvija, vakaruose jos krantus skalauja Baltijosjūros Rygos jlanka, o šiaurėje – Suomijos įlanka. Daugiau kaip pusė sienų eina vandenimis.Ežerai, ledynų suformuotos pailgos, miškais apaugusios kalvos – ozai, nuostabūs lygumų upių kriokliai ir vešlios pievos, daugiau kaip 1500 didelių ir mažų saalų jūroje – tai Estija.

ISTORINĖ PRAEITIS. Estijos ir Lietuvos istorija, bent jau paskutinį šimtmetį, daug kuo susijusi: buvusios Rusijos gubernijos maždaug vienu metu išsikovojo nepriklausomybę. 1940 m. savarankiškas valstybes vėl okupavo sovietų kariuomenė, paskui kuriam laikui fašistai vokiečiai. Vėliau abi tautos siekė laisvės ir atkūrė nepriklausomybę.Jau prieš 5 000 metu Estijos žemėse gyveno finougrų gentys. XII-XIII a. formavosi estų tautybė, bet įsiveržę Kalavijuočiu ordino riteriai iki XVI a. trikdė laisvą estų gyvenimą. Šiaurinė Estijos dalis buvo užkariauta Danijos. 1558-1583 m. Livonijos kare Ordinas pasidavė Lietuvos diidžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, o Estiją dalijosi ir vėl persidalijo Švedija ir Danija. Estai ne kartą sukildavo, bet išsivaduotijiems nepasisekė. XVIII a. pradžioje Estija pateko į Rusijos imperiją. XIX a. antrojoje pusėje suaktyvėjo estų tautinis judėjimas. To amžiaus pabaigoje Estijoje gyveno ap

pie 91% estų, 4% rusų ir 3,5% vokiečių. Labai permainingai klostėsi įvykiai 1917-1918 m., kol pagaliau 1919 m. vasario 24 d. buvo paskelbta Estijos Respublikos nepriklausomybė.

GAMTA. Lėkšto vakarinio kranto linija labai vingiuota, jame gausu mažų ir kiek didesnių (Talino, Pernu) įlankų. Ne tokį vingiuotą šiaurinį krantą puošia keliolika uolėtų skardžių – glintų, iškilusių virš vandens kelias dešimtis metrų. Saloms tenka daugiau kaip 9% krašto ploto. Didžiausios iš jų yra Vakarų Estijos salyne – Sarema (2671 km2), Hyjuma, Muhu. Priekrantė yra sekli, vienur kitur nusėta vidutinių ir didelių riedulių.Estija yra Rytų Europos lygumos šiaurės vakaruose. Vidutinis krašto aukštis apie 50 m virš jūros lygio ir tik 1/10 ploto plyti didesniame nei 100 m aukštyje. Didžiąją krašto dalį sudaro moreninė lyguma, suformuota ledynų, o pietryčiuose iškilusios trys nedidelės aukštumos: Sakala, Otepė, Hanija. Šioje trečiojoje yra auukščiausias Estijos taškas – 318 m Sūr Munamegio kalnas. Siaurėje esanti Pandiverės aukštuma (iki 166 m aukščio) laipsniškai pereina į Šiaurės Estijos pajūrio žemumą. Vakaruose pyti Pemu žemuma, ją kerta Pernu upės slėnis. Žemuma baigiasi prie to paties pavadinimo įlankos. Rytuose Papeipės žemuma juosia Peipaus ežerą.Krašto šiaurėje daugiausia paplitę moliai ir smiltainiai, o toliau į pietus – dolomitai ir klintys. Vidurinėje dalyje irgi yra smiltainių. Pagrindines uolienas dengia nuosėdinių ledyninių nuogulų sluoksnis. Šiaurėjejis 1-5 m, pietuose – iki 100 m storio.Svarbiausias Estijos gamtos turtas yra degieji skalūnai, kurių milžiniški kl

lodai slūgso šiaurės rytuose prie Kohtla Jervės. Degiaisiais skalūnais kūrenamos šiluminės elektrinės, juos naudoja chemijos pramonė. Kita labai svarbi žaliava – fosforitai, gaunami Mardu, netoli Talino. Eksploatuojama ir durpių (pietvakariuose), dolomitų (Saremos ir Muhu salose) ir klinčių (prie Tamsalu miesto) telkiniai.Estijoje vyrauja velėniniai jauriniai ir velėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Pelkės užima apie 20% krašto ploto ir yra ryškus kraštovaizdžio elementas.Estijoje vyrauja orų pernašos iš Atlanto vandenyno, todėl jai būdingas pereinamasis iš jūrinio į žemyninį klimatas. Per metus iškrinta 600-700 mm kritulių, bet dėl menko garavimo ir negausaus paviršinio nuotėkio kraštas smarkiai pelkėja. Kritulių maksimumas būna vasaros pabaigoje. Žiemos nėra šaltos: vidutinė vasario temperatūra – apie -6°, o prie jūros tik -3°. Sniegas išsilaiko 70-130 dienų; ilgiausiai – pietryčiuose. Vasaros vėsios. Vidutinė liepos temperatūra yra 17°.Tankus upių tinklas, betjos nėra ilgos. Dauguma jų įteka į Baltijos jūrą. Tai Pemu (ilgiausia, 144 km), Narva, Pirita. Dalis upių rytuoseįteka į Peipaus ežerą. Viena jų – Emajegis. Ledas upes dengia 4-5 mėnesius.Ežerai yra ledyninės kilmės, didžiuma -nedideli. Jie užima apie 5% krašto ploto. Dauguma ežerų telkšo aukštumose. Tik trijų ežerų plotas didesnis kaip 10 km2: Peipaus (3560 km2), Vertsjervo ir Sūrlahto (Saremos saloje).Estija yra mišriųjų miškų pazonyje. Miškai užima 38% krašto ploto. Didžioji jų dalis plačia juosta kerta Estiją iš pietvakarių į šiaurės rytus. Labiausiai paplitę pušynai, bet auga ir beržų, eglių; kitų medžių ma
ažiau. Įdomu, kad salose ir krašto šiaurėje apie 2% bendro ploto sudaro kadagių ir lazdynų krūmynai. Nemažos teritorijos saugomos: tai rezervatai ir draustiniai. Žinomiausia – Muraho pelkė, Matsalu draustinis, saugantis paukščius, pirmas (1971 m.) Baltijos kraštuose įsteigtas Lahemos įlankų ir salų nacionalinis parkas Suomijos įlankos pakrantėje.Kraštui būdingi mišriųjų miškų gyvūnai. Labai daug (apie 300) rūšių paukščių, iš kurių minėtini kirai, kurtiniai, tetervinai, jerubės, antys. Pasitaiko ir retųjų – pilkosios žąsys, juodieji gandrai, ereliai, gagos. Iš žinduolių gausu kiškių, stirnų, briedžių, šernų. Yra lokių, mangustų, ūdrų. Jūroje, upėse ir ežeruose daugiau kaip 70 rūšių žuvų. Žuvingiausios yra Pernu įlanka ir Saremos salos pakrantės. Peipaus ežeras garsėja vėgėlėmis ir sykais.

GYVENTOJAI. Gyventojų daugumą sudaro estai (61%). Be jų gyvena rusų, ukrainiečių, baltarusių, kurių dauguma atsikėlė po Antrojo pasaulinio karo. Nemažai estų karo metais pasitraukė į Vakarus, kiti buvo ištremti į Sibirą. Miestuose gyvena apie 72% gyventojų. Valstybinė kalba yra estų, priklausanti finougrų grupei ir naudojanti lotynišką raidyną. Pirmoji išlikusi knyga išleista 1535 m. Tautiniai drabužiai iš dalies panašūs į lietuvių ir latvių, taippat į suomių ir švedų. Moterys dėvi marškinius, liemenę, dryžuotą sijoną ir berankovį apsiaustą. Vyrų tautinius drabužius sudaro marškiniai ir ilga juoda liemenė, kelnės žemiau kelių ir kojinės iki kelių. Dabar tautiniai drabužiai vilkimi per šventes.Senoviniai estų muzikos instrumentai yra kanelė, švilpynė, dūdelė. Paplitusios ep

pinės dainos – runos. Labai senas tradicijas turi chorinis dainavimas. Estijoje dainų šventės rengiamos nuo 1869 m. Pastaraisiais dešimtmečiais garsėjo Estijos vyrų choras, vadovaujamas G. Ernesakso. Minėtini operos dainininkai A. Tamas, G. Otsas.Estų tautiniam atgimimui labai svarbus XIX amžius. Tais laikais E R. Kroicvaldas atgaivino liaudies epą “Kalevo sūnus”. Plačiai žinomas estų literatūros klasikas A. H. Tamsarė. Į lietuvių kalbą išversta apie 50 estų rašytojų kūrinių. Maždaug tiek pat lietuvių rašytojų kūrinių skaito estai gimtaja kalba.Įspūdinga Estijos sostinės Talino panorama atsiveria nuo jūros. Į dangų kyla nepakartojami jo senų bokštų siluetai. XIII-XIV a. statytos Olevistės bažnyčios 124 m aukščio bokštas anuo metu buvo vienas aukščiausių Europoje, atstodavo laivams švyturį. Kitas senamiesčio akcentas – rotušės bokštas su miestosargybinio Senojo Tomo siluetu smaigalyje. Sunku įsivaizduoti Taliną be Kadriorgo parko, Talitorno boksto Aukštutiniame mieste, seno-sios architektūros paminklo – Piritos vienuolyno – ir daugybės kitų statinių.Pasak legendos, kasmet vidurnaktį iš Ilemistės ežero, esančio Lasnamegio aukštumoje, netoli Talino, išnyra nykstukas Jervevana. Jis skuba prie miesto vartų sargo ir klausia jo tik vieno dalyko: ar vis dar statomas miestas. Ir gal jau tūkstantį metų girdi tą patį atsakymą – vis dar statomas, statomas. Grįžta nykstukas atgal nieko nepesęs -vis dar negali paleisti ežero vandens miestui užtvindyti.Ne mažiau estams reikšmingas Tartu miestas su universitetu, įkurtu 1632 m., Rotušės aikste, Šv. Jono bažnyčia. Tai studentų miestas.XIX a. pradžioje į Estiją, daugiausia į Tartu, atsikėlė tremtinių iš Lietuvos. Maždaug nuo to laiko nemažai lietuvių mokėsi Tartu universitete. Jie būrėsi į draugijas. Sovietiniais metais lietuviai Estijos aukštosiose mokyklose studijavo specifinius, Lietuvoje nedėstomus mokslus.

ŪKIS. Svarbiausios ūkio šakos yra degiųjų skalūnų gavyba ir perdirbimas, energetika ir mašinų gamyba, chemijos ir tekstilės pramonė, be to, žvejyba.Skalūnų gavyba ir perdirbimas sutelktas krašto šiaurės rytuose, prie Kohtla Jervės. Ten pat pastatytos labai galingos skalūnais kūrenamos elektrinės. Mašinų gamybos svarbiausia produkcija – elektros ir radijo aparatūra, ekskavatoriai, kabeliai, naftos gavybos įrenginiai. Plačiai žinomi estų buitinės chemijos gaminiai, mineralinės trąšos, baldai. Gerą paklausą turi trikotažo gaminiai ir siuviniai, šviežia žuvis ir jos konservai, konditerijos gaminiai. Pastaruoju metu pertvarkant Estijos ūkį labai aktyviai privatizuojamos įmonės, kuriamos bendrovės su kitų šalių pramonininkais ir verslininkais, ypač su suomiais ir švedais.Lietuva turi gerus pramonės produkcijos mainų ryšius su Estija. Iš Estijos mes gauname ekskavatorius, kabelius, chemijos ir elektros produkciją, žuvų konservus ir lengvosios pramonės gaminius. Į Estiją Lietuva siunčia televizorius, saldytuvus, skalbimo mašinas, dulkių siurblius, grąžtus, stakles.Estijos pramonė sutelkta Taline, Tartu, Pernu. Tik energetika ir chemijos pramonė labiau plėtojama Kohtla Jervėje. Svarbūs yra Talino, Pernu uostai.Du trečdalius ŽEMĖS ŪKIO naudmenų sudaro ariamoji žemė, o 1/3 – pievos ir ganyklos. Buvę kolūkiai ir valstybiniai ūkiai privatizuojami. Auginami rugiai, kviečiai, miežiai, pietiniuose rajonuose – linai. Pusė pasėlių ploto skiriama pašariniams augalams, mat gyvulininkystė duoda apie 2/3 žemės ūkio produkcijos. Beveik 80% naudmenų numelioruota. Ūkininkams didelę paramą teikia Suomija ir Švedija.

Leave a Comment