istorijos santykis su sociologija

Istorijos santykį su sociologija gana išsamiai nušviečia H.U.Wehler_is. Jo nuomone, galimas jų suartėjimas istorinio socialinio mokslo srityje, kuri sieja ištobulintą teorinį suvokimą su išlavintu vystymosi procesų suvokimu. Abiejų mokslų atskirimas suprantamas istoriškai. Sociologija kilo kaip kritinis opozicinis mokslas, kuris visuomeninio gyvenimo analizės ir jo paslėpto mechanizmo atidengimo pagalba norėjo valdyti socialinius procesus. Sociologija domėjosi visuomene kaip internacionaliniu fenomenu. Tuo tarpu Vokietijoje visa istorija buvo nukreipta į nacionalinę valstybę, nacionalizmą.

Objektas Abiejų mokslų objektas yra dažniausiai naujųjų amžių visuomenė su jos problemomis. Tačiau jiis dalijamas teigiant, jog istorija užsiima individualybe, o sociologija bendrybe. Bet įtikinamas atskirimas neįmanomas. Daugelis istorijos mokslo atstovų norėtų nesilaikyti šio nerealaus dualizmo. Sociologija neapsiriboja tik dabartimi, o istorija – praeitimi.

Tikslai Bendras domėjimasis procesais, struktūromis, prieštaravimais leidžia nustatyti identiškus sociologijos ir ISI tikslus. Tačiau iš šių tikslų yra sunku išvesti abiejų disciplinų savarankiškumą. Taigi, H. U.Wehler_is konstatuoja sociologijos ir istorijos sąlyčio taškus ir bendro objekto bei tikslų suponuotą šių mokslų sąveiką. Ji pasireiškia ir metodų srityje.

Socialinė istorija taip pat diegia naujus šaaltinių tyrimo metodus. Dėl objekto specifikos ji orientuojasi į masinius šaltinius, iš kurių faktinė informacija gaunama statistinės analizės būdu.

Socialinės istorijos atstovai perėmė M.Weber_io metodologinį pagrindą – “idealiuosius tipus”. Tai vidutinio rango sociologinės, ekonominės, politologinės teorijos bei modeliai. Jie reikalingi tam tikros visuomenės ta

arpsnio sintezei sukurti. Tokios teorijos paprastai būna eksplicitiškos ir nepriekaištingos sąvokų ir kategorijų sistemos, kurios turi padėti nustatyti, atrasti ir paaiškinti tam tikrus tiriamus istorinius objektus. “Norint sukurti šias sistemas, nepakanka šaltinių, jos negali būti kildinamos iš šaltinių” (J.Kocka). Socialinės dinamikos, socialinės kolektyvinių santykių psichologijos teorijos leidžia analizuoti struktūrinius pokyčius, vykstančius amžių bėgyje. To negalima rasti jokiuose šaltiniuose. Lyginamoji analizė padeda patikrinti labai bendros ar specifinės hipotezės galimumą ir pagal tai ją modifikuoti ar atmesti. Istorikas turi ne pasakoti, bet argumentuoti, įrodynėti ar kritikuoti. Idealaus eilinio ISI atstovo išeities taškas turėtų būti tam tikras teorinis modelis, kuriam patikrinti jis ieško šaltinių ir įvertina, kiek jis atitinka istorinę tikrovę.

2 pavyzdiniai (nesistetiniai) ISI tyrimai:

1. J.Kocka pradeda nuo M.Weberio biurokratijos modelio ir tikrina, kiek šį modelį attitinka Siemens elektronikos koncerno valdymo organizacija.
2. Jis pradeda marksistiniu klasių kovos bei revoliucinės situacijos modeliu ir tikrina, kiek šį modelį atitiko klasių santykiai Vokietijoje pirmojo pasaulinio karo metu. Abiem atvejais teorinis modelis atlieka “idealaus tipo” vaidmenį.

Sociologija iš esmės koncentruojasi į dabartį, bet ką laikyti tos dabarties pradžia? Kur ji baigiasi? Istorikai atsižvelgia į praeitį ir į ateitį. Dabartis yra savotiškas mišinys iš praeities jėgų, patirties ir lūkesčių, kurie remiasi tam tikru istorinės vystymosi krypties pratęsimu. Kiekvienos teorijos pagrindinės prielaidos yra istorinės situacijos supratimas. Todėl jos tu

uri ribotą paaiškinimo galią.

Laiko samprata Jis istorikų ir sociologų suvokiamas nevienodai. Sociologijoje dominuoja linijinis laikas. Istorija gi atkreipė dėmesį į nevienalaikų dalykų vienalaikiškumą. Ilgalaikę evoliuciją istorikas gali pripažinti, bet jis taip pat yra vystymosi priešingomis kriptimis šalininkas. ISI rečiau nei politinė istorija užsiima pradžios ir pabaigos datavimais. Ji turi bandyti apimti dažniausiai lėtai augančius ir laipsniškai besibaigiančius procesus.

Istorikai kaip trūkumą jaučia pernelyg didelį sociologinės teorijos abstrakcijų laipsnį, kurių paaiškinimo sugebėjimas mažas ar net minimalus. Realios istorinės problemos jėga mažėja tuomet, kai kyla abstrakcijų lygis. Ir priešingai, sociologai priekaištauja istorikams už teorijos eksplikavimo baimę, keistą dėmesį neesminėms detalėms ir pan. Nepaisant kai kurių takoskyrų, tarp sociologijos ir istorijos esantys sąlyčio taškai leidžia H.U.Wehler_iui teigti, jog istorikai turi kelti savo mokslo teorinį lygį, o sociologai – perimti ir naudotis istorikų darbo rezultatais.

J.Kocka apibrėžia tam tikrus teorinius rėmus, kuriems skiria 5 užduotis:

1. Istorikas turėtų paruošti kriterijus tyrimo verčių pasirinkimui, esminių šaltinių informacijos selekcijai ir objekto apribojimui ir tai pagrįsti diskutuotinų pažinimo tikslų šviesoje.
2. Tokie teoriniai rėmai turėtų paruošti patikrinamas hipotezes tyriamų tikrovės sričių sujungimui sinchroniniu ir diachroniniu būdais.
3. Jis privalo atsižvelgti į tinkamai pasirinktą periodizaciją , kuri atitinka tiriamą dalyką kaip siekiamą pažinimo tikslą. Čia galėtų būti įvairių tikrovės sričių skirtingi pokyčių greičiai, jų abipusis ryšis tematizuotas ir kreipiamas dėmesys į “nevienalaikiškumo vi

ienalaikiškumą”.
4. Istorikas turi parengti sąvokas – instrumentus sinchroniniam ir diachroniniam visuomenių palyginimui. Tuomet teorija leidžia nustatyti tam tikros sąvokos identiškumą ar skirtumus.
5. Tokios teorijos turi derėti su papildomomis, į dalines visuomeninio gyvenimo problemas orientuotomis specialiomis teorijomis ir aiškinimo pavyzdžiais.

J.Kockos nuomone, reikia skatinti radikalių klasimų kėlimą ir įvairių teorijų konkurenciją. Jam atrodo, kad vienas iš istorinio materializmo trūkumų yra tas, kad XIX a. kontekste Markso ir Engelso, o vėliau Lenino sistematizuotos sąvokos istorijai tirti, būdamos industrinio kapitalizmo epochos produktas, “iššaukia klausimą, ar jos tinka ikiindustrinės, pvz., XVI a. epochos tyrimui, kurioje konfliktai buvo daugiau įtakojami religijos ? Ar jos tinka mažiau išvystytų visuomenių, kuriose neryškūs ekonominiai skirtumai, bet dideli politinės valdžios panaudojimo skirtumai, tyrimui? J.Kocka mano, kad istorinio materializmo pagrindai dar neišsisėmė ir apgailestauja dėl to, kad jiems mažai skiriama dėmesio.

Savo ankstyvuosiuose darbuose ISI atstovai atidavė nemažą duoklę marksizmui, priskirdami ekonominiams bei socialiniams procesams ir struktūroms determinuojantį vaidmenį politinių bei kultūrinių struktūrų atžvilgiu. Šiuo metu H.U.Wehler_is pripažįsta visoms “didžiosioms istorijos jėgoms” lygį rangą.

Laiko struktūravimui pasitelkiamos sąvokos, artimos Brodelio suformuluotoms – pvz., lėti ekonominiai – socialiniai pokyčiai čia vadinami “ilgosiomis bangomis”.

Trečias realizuotinas teorinis pagrindas koncentruojasi aplink “modernizacijos” sąvoką (akcentuojama ekonomino modernumo ir socialinio – politinio atsilikimo tarpusavio sąveika, iš kurios kildinamas vokiečiams taip rūpimas klausimas dėl nacionalsocializmo genezės).

Pastaraisiais metais didėja do

omėjimasis socialiai orientuota sąvokų (supratimų) bei idėjų socialine istorija. Atsisukta link “liaudies” bei “darbininkų” istorijos (marksizmo įtakoje kaip atasvara siauram istorizmo objektui). Socialinio konflikto sąvoka jau apima ir etnines grupes bei mažumas, vis daugiau svorio įgyja moterų istorijos tyrimai.

Tyriant socialines struktūras didžiausias dėmesys skiriamas istorinei demografijai, socialinio mobilumo bei darbo ir įtakos pasidalinimo sistemų tyrimams. Problemų laukas apima darbininkų judėjimą, darbo santykių raidą, profesionalizacijos tendencijas ir profesines struktūras, šeimą ir socializaciją, gyventojų judėjimus ir kartų problematiką, mentalitetus, moterų emancipaciją ir t.t.

Socialinė istorija siaurąja prasme turi būti apjungta su politikos, ekonomikos ir kultūros istorijomis į visuomenės istoriją, kurios vienas svarbiausių uždavinių yra išsiaiškinti procesų priežastis, apsaugoti visuomenę nuo praeities klaidų (didaktinis momentas).

Leave a Comment