Inkai

Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinė mokykla

Inkai

Parengė:

7m klasės mokinė

Ieva Narbutaitė

Vilnius 2006

Inkai
Inkų valstybė egzistavo Pietų Amerikoje nuo 1437 iki 1572 m. Šiuo laikotarpiu prie inkų valstybės buvo prijungta (užkariavimais arba taikios asimiliacijos būdu) didelė žemyno vakarų dalis Andų kalnuose. 1533 m. ispanų konkistadoro Francisco Pizarro (Fransisko Pisaro) įsakymu nužudžius valdovą Ataualpą (Atahualpa), prasidėjo inkų pasipriešinimas, trukęs iki 1572 m., o po to – ispanų dominavimas.
Oficiali valstybės kalba buvo kečua kalba, tačiau buvo vartojamos ir daugybė vietinių kalbų. Visoje valstybėje buvo diegiamas inkų dievų garbinimas, iš kurių svarbiausias buvo saaulės dievas Inti.

Pavadinimas
Europiečių kalbose paplitęs pavadinimas Inka (Inca) reiškia „valdovas“. Taip ir dabar įvardijami šios valstybės valdovai, tačiau dažnai visa civilizacija arba visi valstybės gyventojai kartu pavadinami inkais. Inkų valstybės valdovas turėjo du titulus: Sapa Inca (“Vienintelis valdovas”) ir Intip Kori („Saulės sūnus“). Inkos žmona galėjo būti tik jo tikra sesuo.

Kilmė
Inkai turėjo du mitus apie savo kilmę. Pirmajame pasakojama, kad Con Tici Viracocha (Kon Tikis Virakoča) pasiuntė keturis sūnus ir keturias dukteris įkurti gyvenvietę. Pakeliui Manco Capac’ui (Mankui Kapakui) irr Mama Ocllo (Mamai Okljo) gimė sūnus Sinchi Roca (Sinči Roka), kuris ir atvedė juos į Kusko slėnį. Čia jie įkūrė naują gyvenvietę. Ten Mankas tapo jų vadu. Sinči Roka pajungė ir Titikakos ežere bei jo apylinkėse gyvenusias aimarų kalba kalbėjusias ge

entis – „šiltųjų kraštų žmones“.
Kitame mite saulės dievas Inti įsakė Manko Kapakui ir Mamai Okljo atsirasti iš Titikakos ežero gelmių ir įkurti Kusko miestą. Jie keliavo požeminiais urvais, kol galiausiai pasiekė Kuską, kur dievo Inti duotas auksinis virbas labai giliai įsmigo į žemę.

Šie mitai buvo perduodami žodžiu, nes inkai neturėjo rašto. Gali būti, kad iš tikrųjų egzistavo realus žmogus Manko Kapakas, kuris buvo šios genties vadas. Archeologiniai tyrimai rodo, kad inkai iki Sinči Rokos laikų buvo nedidelė gentis. Sinči Roka yra pirmasis inkų mitologijos personažas, kurio egzistavimą patvirtina istoriniai šaltiniai.

Atsiradimas ir plėtra

Inkų imperijos plėtimasis 1437 – 1527 m.
XII a. Kusko apylinkėse gyvenusi gentis, vadovaujama Manco Capac (Manko Kapako) įkūrė nedidelį miestą-valstybę. 1437 m., vadovaujami Pačakučio Jupanki (Pachacuti Yupanci), inkai sukūrė valstybę, apimančią dabartinių Peru, Bolivijos, Ekvadoro teeritorijas, o taip pat Kolumbijos, Čilės ir Argentinos dalis.
Pačakutis praplėtė Kusko miestą ir ilgainiui jis tapo Tauatinsuju valstybe. Tauatinsuju valstybė (imperija) iš esmės buvo federacija, kurią sudarė inkos (valdovo) vadovaujama centrinė šalies dalis ir trys provincijos: šiaurės provincija, rytinė dalis, pietvakariai.
Pačakutis siųsdavo savo pasiuntinius, kurie ištirdavo būsimos Tauantinsuju teritorijos politinę organizaciją, karinę galią ir socialinę būklę. Tuomet tos vietovės valdovams būdavo siunčiamas pranešimas, giriantis prisijungimo prie inkų valstybės privalumus, siūlantis brangias dovanas ir žadantis gerovę. Dauguma mažų valstybėlių ir sr

ričių priimdavo inkų pasiūlymus ir paklusdavo taikiu būdu. Teritorijų valdovų vaikai būdavo paimami į Kuską, mokomi inkų administravimo sistemos pagrindų, o vėliau sugrąžinami namo. Tai leido vietinių valdovų vaikus įtraukti į inkų valstybės administraciją ir aukštuomenę. Labai dažnai nepriklausomos srities prijungimą lemdavo santuokos su vietinių valdovų dukterimis.
Pačakučio sūnus Túpac Inca Yupanci (Tupakas Inka Jupankis) užkariavo dar daugiau žemių, tarp jų – Čimu karalystę, vienintelę rimtą inkų konkurentę Atlanto vandenyno pakrantėje. Karo priežastis – Čimu valstybėje garbintas mėnulis – saulės priešas. Taip inkų valstybė išsiplėtė iki dabartinių Ekvadoro ir Kolumbijos teritorijų.
Uaina Kapakas (Huayna Cápac) taip pat užkariaudavo žemes, tačiau ne tiek daug, kiek jo tėvas ar senelis.
Tačiau Tauatinsuju valstybės tautos ir gentys nebuvo integruotos į bendrą socialinį gyvenimą. Čimu regione žmonės prekyboje naudojo pinigų ekvivalentą- kriaukles, pupas ir pan. Tuo tarpu visos inkų valstybės ekonomika buvo pagrįsta natūriniais mainais.

Ispanų užkariavimas ir Vilkabamba
1532 m., kai į Peru pakrantę atvyko Fransisko Pisaro (Francisco Pizarro) vadovaujami ispanai, inkų valstybės užkariautų teritorijų pasipriešinimas jau buvo susilpninęs valstybę. Pisaro pajėgas sudarė mažiau nei 200 vyrų, apie 20 muškietininkų ir 27 raiteliai, tačiau prie jo prisijungė dalis inkų nukariautų indėnų genčių. Taip armija padidėjo iki kelių tūkstančių žmonių. Inkai priešinosi, tačiau negalėjo vienu metu kovoti prieš pavergtų genčių sukilėlius ir naująsias ispanų karo technologijas (ypač šaunamuosius ginklus ir pa

atrankas). Valstybės sostinę Kuską ispanai paėmė 1536 m. Inkų valdovai pasitraukė į kalnuotas vietoves Vilkabambos regione, kur išsilaikė dar 30 metų. 1572 m. ispanai nukirto galvą paskutiniam inkų valdovui Tupakui Amaru (Túpac Amaru), Tuo Tauatinsuju valstybės egzistavimas baigėsi.

Visuomenė
Politinė valstybės organizacija

Administracinis, religinis, žemės ūkio ir karinis inkų kompleksas
Valstybei vadovavo Sapa Inka (valdovas), dažnai vadinamas tiesiog Inka.
Tauatinsuju buvo federacinė sistema, kurią sudarė inkos (valdovo) vadovaujama centrinė valdžia ir trys provincijos su įtakingais vadovais: Činčasujus (šiaurės provincija), Antisujus (šiaurės rytai), Kuntinsujus (pietvakariai) ir Koljasujus (pietryčiai). Keturių provincijų sienos susiėjo valstybės sostinėje Kuske. Kiekviena provincija turėjo gubernatorių, kuris kontroliavo vietinius valdytojus, kurie, savo ruožtu, prižiūrėjo miestus, kasyklas ir žemdirbystei tinkamus slėnius. Valstybinė ir religinė valdžia buvo suformavusios atskiras valdžios formas ir ypatumus. Tuo buvo užtikrinamas galios balansas ir tam tikras jos ribojimas. Vietiniai pareigūnai buvo atsakingi už ginčų sprendimą ir kiekvienos šeimos atliekamos mitos (privalomųjų viešųjų darbų) apskaitą. Inkų valstybėje “mita” buvo privaloma, tačiau senatvės (60 metų) sulaukę piliečiai gaudavo pilną ir nemokamną valstybės išlaikymą (primityvusis komunizmas). Valstybė išlaikydavo ir mažamečius vaikus, tiesdavo kelius,statydavo valstybinius kelius, rengdavo maisto atsargų sandėlius. Pinigų Tauantinsuju valstybėje nebuvo. Liaudis buvo padalinta į 12 amžiaus grupių.
Keturių provincijų gubernatoriai buvo vadinami apos. Žemiau buvo maždaug 90 vietinių vadovų, vadinamų t’oqrikoq. Aukščiausio lygio valdininkas – “Čanko kuraka” (10 000 žmonių valdytojas). Žemiau bu

uvo dar 4 valdymo lygmenys:
Pareigūno pavadinimas Mitos mokėtojų skaičius
Uno kuraka (Hunu kuraqa) 10000
Varanga kuraka (Waranqa kuraqa) 1000
Pačaka kuraka (Pachaka Kuraqa) 100
Čunka kamajoki (Chunka kamayuq) 10
Buvo ir tarpiniai valdymo lygmenys. Vidurinėje valdymo grandyje vienam pareigūnui buvo pavaldūs nuo 2 iki 5 žemesniųjų pareigūnų, tuo tarpu, aukštesnėje valdymo grandyje pareigūnai valdė maždaug po 20 žemesniųjų pareigūnų.
Nors aukščiausius postus (įskaitant valdovo) užimdavo tik inkų genties, įkūrusios imperiją, atstovai, tačiau jų buvo per mažai visai valstybei valdyti, todėl buvo sukurta valstybės tarnybos sistema. Vietos pareigūnai egzaminais patikrindavo 13 metų berniukų ir mergaičių protą. Neišlaikius egzamino, jų giminė, juos mokydavo kokio nors amato. Išlaikius egzaminą, jie būdavo siunčiami į Kuską lankyti mokyklą ir tapti valdininkais. Jie buvo mokomi skaičiuoti kipu (mazgų ant virvelių skaičiavimo būdas), inkų ikonografijos, vadovavimo įgūdžių, religijos ir matematikos. Šios mokyklos absolventai buvo laikomi aukštuomene.
Amatininkai buvo laikomi žemiausia socialine klase, nors kai kurie jų (pvz.: auksakaliai) buvo labai gerbiami. Jie nebuvo valdančiosios klasės dalis. Daugiausiai, ko jie galėjo tikėtis – kad jų vaikai išlaikys egzaminą ir taps valdininkais. Tačiau ir amatininkai turėjo tam tikras teises (pvz.: visoms klasėms vienodai buvo taikoma įstatymo viršenybė ir tam tikras teisingo proceso suvokimas).Jeigu amatininkas būdavo apkaltinamas vagyste ir kaltinimai nepasitvirtindavo, vietos pareigūnas galėjo būti nubaustas už prastą savo darbo atlikimą.

Menas
Inkai buvo užkariautojų visuomenė, todėl Inkų mene naudojami daugelio regionų ir kultūrų elementai. Jie yra įtraukiami į bendrą valsybinį stilių, kuris galėjo būti lengvai pakartojamas ir išplatinamas po visą šalį. Keramikoje, tekstilėje ir metalo dirbiniuose naudojamos apstrakčios geometrinės formos ir smarkiai stilizuoti gyvūnų atvaizdai. Motyvai iš ankstesnių kultūrų beveik nebuvo naudojami.

Architektūra

Inkų siena „Prarastojo inkų miesto“, vaizdas.
Achitektūra buvo svarbiausia inkų meno sritis. Keramika ir tekstilė atspindėjo architektūros vystymosi motyvus. Monumentalūs inkų statiniai buvo pastatyti iš akmens be rišamosios medžiagos, naudojant milžiniškų akmenų jungimo būdą, pirmiausiai plačiai pradėtą taikyti Tiauanake. Užkariavę žemes Titikakos ežero pietuose, inkai atsivežė akmentašius iš Tiauanako regiono į Kuską. Statybai naudojami akmenys buvo skaptuojami akmenimis daužant taip, kad jie idealiai tiktų vienas prie kito. Dėl suglaudimo ir žemesniųjų akmenų įgaubtumo statiniai buvo labai stabilūs ir atsparūs žemės drebėjimams, dažniems Andų kalnuose. Pastatų sienos paprastai būdavo tiesios, išskyrus svarbius religinės paskirties statinius. Inkai dažniausiai statydavo visą miestą vienu metu.
Inkai taip pat apdailindavo ir natūralius akmenis (pvz.: prie kelių arba šaltinių). Inkai nutiesė apie 22000 km. kelių, kuriuose buvo įrengti ir virviniai tiltai. Kadangi inkai nežinojo rato, susisiekimas vyko lamomis, pranešimai buvo perduodami bėgikų. Dabar istorikai tvirtina (2003-2005), kad inkai žinojo ratinę sistemą, tačiau ja nesinaudojo dėl ekonominių priežasčių.
Iš ankstesnės Uario (Huario) kultūros inkai perėmė terasinę žemdirbystę. Tačiau terasos buvo naudojamos ne tik žemdirbystei, bet jas apsodindavo gėlėmis, ar tiesiog palikdavo tuščias.

Apranga

Inkų tunika
Inkų pareigūnai nešiojo tunikas, kurios rodė jų sociaslinį statusą. Nuotraukoje dešinėje vaizduojama aukščiausiąjį (karališkąjį) rangą įkūnjanti tunika. Visi jos piešiniai (kvadratai) yra skirtingi. Yra elementų iš tunikų, kurias nešiojo žemesnio rango pareigūnai, su šachmatų lentos motyvu ir raudonu trikampiu nešiojo inkų imperijos kareiviai.
Drabužiai buvo trijų skirtingų rūšių. Awaska (Auaska) buvo nešiojami kasdien, juose buvo maždaug 120 siūlų viename colyje. Antrą rūšį nešiojo qunpikamayuq („gerų drabužių turėtojai“). Jais buvo renkama duoklė ir jie būdavo įteikiami kaip dovanos. Trečią, pačią garbingiausią rūšį, nešiojo Saulės dievo Inti šventyklos vaidilutės, Jie buvo naudojami tik religinėse ir karališkose ceremonijose. Šiuose drabužiuose būdavo iki 600 siūlų colyje (lygis, kuris kitur buvo pasiektas tik XIX a. pramonės revoliucijos metu).
Be tunikos, svarbūs asmenys dar nešiojo virveles, aprištas aplink galvą. Kitas variantas – inkų valdovų simbolis – spalvotų lamų vilnos siūlų karūna.
Inkų imperijoje aukštuomenė puošdavosi priklausomai nuo srities ir kultūros. Čimu amatininkai ir po inkų užkariavimo tebenešiojo auskarus, nors kituose regionuose juos nešiodavo tik vietiniai vadai.

Keramika ir metalo dirbiniai
Be daugiausiai naudojamos keramikos buo gaminami keraminiai ir kriaukliniai muzikos instrumentai – fleita, trimitas, zampoña („sampona“ – į skudučius panašus instrumentas).
Inkų auksakaliai mokėjo dirbti gražius dirbinius iš aukso, sidabro ir bronzos. Tačiau aukso dirbinių buvo žymiai mažiau nei ankstesnėse Peru kultūrose. Inkams auksas ir jo dirbiniai buvo menkesnės vertės nei geri drabužiai (atvykusiems ispanams inkai pirmiausiai sūlė dovanų – drabužių).

Religija
Inkų religija buvo panteistinė. Užkariautų teritorijų gyventojams buvo leidžiama toliau garbinti savuosius dievus, jeigu jie pripažindavo auščiausiu dievu inkų saulės dievą Inti, kuris buvo svarbiausias inkų garbinamas dievas.

Medicina
Inkai buvo išradingi gydytojai, mokėję atlikti kaulų lūžių, vidaus organų trūkių ir kaukolių trepanaciją (kaulų pašalinimas ir persodinimas), žinojo vaistus malšinti skausmui ir alkio jausmui. Kelių bėgikai, tūkstančių kilometrų atstumu gabendavę skubius pranešimus, kramtydavo narkotinio augalo – kokos lapus. Kitas gydymo būdas – dėti ant žaizdos dar šiltą, išvirtą pipirmedžio žievę.

Laidojimo papročiai
Inkai tikėjo reinkarnacija. Inkų moralinis kodeksas – nevogti, nemeluoti, netingėti. Toks žmogus iškeliaudavo gyventi Saulės šilumoje, o nusidėjėliai amžinai likdavo šaltoje žemėje.
Žymūs asmenys būdavo mumifikuojami. Mumijos su įvairiomis joms priklausančiomis įkapėmis būdavo laidojamos amžino poilsio vietoje, kur, pasak inkų tikėjimo, jos galėjo bendrauti su kitais tos vietovės Uakomis – šentomis vietovėmis ar daiktais. Mumijos taip pat buvo naudojamos įvairiuose ritualuose ar šventėse. Mirusysis paprastai būdavo laidojamas sėdintis.

Kaukolių deformavimas
Inkai praktikavo kaukolių deformavimą. Kūdikių galvos būdavo stipriai apvyniojamos audiniu, kad būtų pakeista jų dar minkštų kaukolių forma. Tačiau tai nesukeldavo smegenų pažeidimo. Taip pat išskirtinis jų bruožas – ypatingai ištempti ausų speneliai (iki pečių).

Mityba

Inkai augino apie 200 bulvių veislių
Manoma, kad inkai augino apie 70 rūšių augalų. Pagrindinės žemės ūkio kultūros buvo bulvės, saldžiosios bulvės (batatai), kukurūzai, pipirai, medvilnė, žemės riešutai, valgomos šaknys – juka (yuoka) ir grūdinis augalas Quinoa. Pietų Amerika – vienas svarbiausių augalų sukultūrinimo centrų. Daugelį inkų augintų augalų ispanai išplatino po visą pasaulį.

Perujietiškų kukurūzų veislės
Inkų valstybėje žemdirbystė buvo vystoma sausose Ramiojo vandenyno pakrantėse, Andų kalnuose ir Amazonės miškuose. Andų kalnuose buvo naudojamos terasos – tai davė galimybę pasinaudoti mineralais turtinga žeme, kurios anktesnės kultūros neapdirbdavo, ir palankiu mikroklimatu, kuris leido įvairius augalus auginti ištisus metus.
Inkai augino lamas ir alpakas mėsai ir vilnai, taip pat jas naudojo kaip nešulinius gyvulius. Laukinės vikunijos buvo gaudomos dėl jų vilnos. Didelę reikšmę inkų ekonomikai turėjo ir pusiau laukinių guanakų auginimas.
Prie ūkininkavimo sėkmės prisidėjo ir išvystyta inkų kelių sistema, kurios dėka buvo galima pervežti maisto produktus ir ginklus dideliais atstumais. Inkai statė didelius valstybinius maisto atsargų sandėlius, užtikrinusius valstybės gyvavimą nepriteklio metais.
Inkai daugiausiai valgė daržoves, mėsą ir žuvį. Iš kukurūzų buvo daromas silpnas alkoholinis gėrimas “čičia”.

Iš enciklopedijos

Su europiečiais i Naująjį Pasaulį atkeliavo ligos, kurioms vietos gyventojai buvo visiškai neatsparūs. Dėl to išmirdavo ištisi kaimai. Maža to: Amerikos atradėjai be atodairos žudė indėnus ir grobė atrastojo krašto gamtos turtus. Nepataisomą žalą padarė ir vergų prekyba: prievarta atgabenti afrikiečiai buvo verčiami dirbti plantacijose ir kasyklose. Visa tai griovė išpuoselėtas actekų, majų, inkų kultūras.

Literatūra: straipsnis iš Vikipedijos laisvosios enciklopedijos internete,

“Ar žinai?” išsilavinimo pagrindai (39psl.).

Leave a Comment