Brazilijos plokščiakalnis yra tarp Amazonės ir Paranos upių baseinų rytinėje Pietų Amerikos dalyje. Jo plotas yra apie 5 mln. km2. Beveik visas plokščiakalnis yra Brazilijoje, todėl ir gavo Brazilijos vardą. Ilgalaikiai eroziniai procesai ir neseni tektoniniai judesiai lėmė didelę Brazilijos plokščiakalnio reljefo įvairovę. Dėl kainozojinių lūžių susidarė uolėti kalnagūbriai ir kristaliniai plokštikalniai su kalvomis. Aukščiausia plokščiakalnio dalis yra netoli nuo Atlanto vandenyno. Ją nuo vandenyno skiria tik siaura pakrantės juosta. Beveik visoje kranto linijoje pastebimi nesenų nusileidimų pėdsakai. Kai kur į pakrantę įsirėžę nedideli užutėkiai. Vieno iš tokių užutėkių krante yra didelis Brazilijos miestas Rio de Žaneiras. Į Šiaurę ir Pietus nuo Rio de Žaneiro plokščiakalnio pakraštys nutolsta nuo kranto ir išilgai Atlanto vandenyno driekiasi plačios smėlio paplūdimių juostos. Rytinis ir pietrytinis plokščiakalnio pakraštys atrodo kaip aukšti ir raižyti kalnai. Dėl pakilimo ir erozijos neogeno laikotarpyje rytinėje kalnyno dalyje atsirado gūbriai, kurių aukštis siekia daugiau kaip 2 000 m. Aukščiausias plokščiakalnio taškas yra Bandeiros kalnas (2 890 m). Po to sekę pakrantės nusileidimai nuo kalvoto žemyno pakraščio atskyrė uolėtas salas, kurios supa Rio de Žaneiro įlanką. Šios plokščiakalnio dalies gelmėse yra mangano, geležies rūdos telkinių, radioaktyvių elementų, taip pat deimantų, aukso. Šiaurės vakaruose ir Šiaurėje paplitę cokoliniai plokščiakalniai su giliai įsirėžusiais upių slėniais. Šiaurinėse šių plokščiakalnių dalyse, Karakaso rajone atrastas didžiausias planetos geležies rūdos baseinas, kuriame be geležies rūdos yra ir mangano, vario, chromo, nikelio rūdų klodai, boksitai ir kitos naudingosios iškasenos. Vakaruose ir centrinėje plokščiakalnio dalyje kristalinės uolienos padengtos paleozojaus ir mezozojaus smiltainių ir klinčių sluoksniu.
Upės jas suskaido į stalkalnius su aukštais stačiais šlaitais. Paranos aukštupio baseino paviršius padengtas bazaltinių lavų sluoksniais, sudarančiais laiptinių plynaukščių reljefą. Šiais plynaukščių laiptais teka Parana ir daugybė jos intakų, sudarydami slenksčius ir krioklius (Igvasu, Seti Kedas, Urubu, Punga ir kt.). Jų energija intensyviai naudojama. Labiausiai žinomas Igvasu krioklys yra to paties pavadinimo Paranos intake tarp Argentinos ir Brazilijos. Jį sudaro 275 srovės, tekančios nuo bazaltinio stalkalnio laiptų. Krioklio plotis 4 km, o bendras aukštis 70 m. Apsuptas gausios augmenijos, krioklys labai gražus. Abiejose valstybėse aplink jį įkurti nacionaliniai parkai. Brazilijos plokščiakalnis yra subekvatorinėje ir tropinėje juostose, todėl jis gauna didelius saulės šilumos kiekius. Tačiau klimatinės sąlygos natūraliai ir kultūrinei augmenijai vystytis labiausiai priklauso nuo padėties vandenyno atžvilgiu ir nuo reljefo, kuris koreguoja metinį kritulių kiekį, sausojo ir lietingojo sezono trukmę.Centrinėje plokščiakalnio dalyje beveik visas metinis kritulių kiekis (1 500-2 000 mm) iškrenta per 4-6 Pietų pusrutulio vasaros mėnesius. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra yra 25-27oC, o vidutinė liepos mėnesio temperatūra – 24oC. Nors temperatūros skirtumai įvairiais metų laikais labai maži, paros temperatūros svyravimai gana dideli: žiemą, kai prasiveržia šalto oro srautai iš Pietų, jie gali siekti 25oC ir net šilčiausiu metų laiku jie gali siekti 15oC per parą. Šiaurinėje dalyje lietingas periodas yra žymiai ilgesnis ir temperatūra per metus beveik nesikeičia. Šiaurines ir vidines plokščiakalnio dalis drėkina Amazonės intakai Šingu ir Tokantinas. Upių tinklas labai tankus. Visoms upėms būdinga rudens-vasaros potvyniai ir didelis vandens lygio kritimas kitais metų laikais. Pavyzdžiui, Tokantino vandens lygio skirtumas įvairiais metų laikais siekia 20 m. Dėl daugybės slenksčių ir krioklių upės yra netinkamos laivybai, nors vandens energijos atsargos didelės. Rytų kryptimi klimatinės sąlygos žymiai keičiasi. Šiaurės rytinėje plokščiakalnio dalyje lietingasis sezonas sutrumpėja iki 3 mėnesių, metinis kritulių kiekis – iki 1 1000-400 mm, kuris įvairiais metais labai skiriasi. Pietryčių pasatai pagrindinę savo drėgmėsdalį palieka pakrantėje ir plokščiakalnio vidurį pasiekia palyginti sausi. Ekvatoriniai oro srautai nevisada nepakitę pasiekia šiaurės rytų plokščiakalnio dalį. Vienintelės didelės šiaurės rytų upės – San Francisko – vandens režimas labai nepastovus, tačiau nežiūrint į tai, atskiri jos ruožai, kur nėra slenksčių, naudojami laivybai. Slenksčiuotose upės dalyse įrengtos vandens saugyklos ir pastatytos elektrinės. Drėkinimui vandens saugyklos įrengtos ir ant mažų upių. Šlaituose, nukreiptuose į Atlanto vandenyną, ir pakrantės lygumose kritulių kiekis žymiai išauga, jie iškrenta tolygiai per visus metus. Čia prasideda Paranos upės intakų ištakos. Vandens atsargos yra intensyviai naudojamos pramonėje ir žemės ūkyje. Šioje plokščiakalnio dalyje pastatytos didžiausios Brazilijos hidroelektrinės ir vandens saugyklos. Brazilijos plokščiakalnyje dominuoja savanos ir tropiniai retmiškiai. Plokščiakalnio dirvodarinė uoliena – tai sena erozinė pluta, dengianti gimtąją uolieną. Ant jos plokščiakalnio viduryje formuojasi raudonos ferolitinės ir raudonai rudos dirvos, o nuolat drėgnose Atlanto pakrantėse – raudonos lateritinės dirvos. Labiausiaipaplitę du savanų tipai: kampos-limpos ir kampos-serados. Kampos – tai bendrinis Brazilijos savanų pavadinimas. Kampoms-limpoms būdinga tai, kad visiškai nėra medžių ir krūmų. Vietoves dengia tik žolės, todėl jos kiek primena vidutinių platumų klimato juostos stepes. Žolinės augalijos rūšinė sudėtis labai įvairi: skėtiniai, žirniniai, varpiniai, ušočiai. Visi šie augalai sausuoju metų periodu išdžiūsta ir paruduoja, tik kaktusai ir agavos savo spalvos nekeičia ištisus metus. Nors kampos-limpos panašios į stepes, skiriasi nuo jų žymiai didesniu augalų rūšių skaičiumi, 2-3 km2 tenka 200-250 augalų rūšių. Kampose-seradose kartu su žolėmis auga krūmai ir medžiai. Medžiai paprastai ne aukštesni nei 2-3 m ir turi skėčio formos vainiką. Medžių paunksmėje žolėsgali išaugti iki 1-2 m aukščio ir auga taip tankiai, kad drėgnuoju metų laiku vietovės tampa nepraeinamos. Savanose dažni gaisrai, kurie kartais apima didžiules teritorijas. Savanas įvairiomis kryptimis kerta tamsiai žalios miškų juostos, kurios tęsiasi palei upes ir griovius. Šie miškai žymiai retesni, nei tipiniai tropiniai miškai, bet vis dėlto atrodo kaip tikri tropiniai miškai. Lianos tiek apraizgiusios medžių kamienus, kad nukirstas medis nekrenta ant žemės, nes jį laiko lianos. Šiaurės rytinėje plokščiakalnio dalyje, pasižyminčioje sausu klimatu, savana palaipsniui tampa savotišku tropiniu mišku – kaatinga. Joje augmenija prisitaikiusi prie ilgalaikių sausrų. Augmeniją sudaro beveik vien tik medžiai ir krūmai, o žolių beveik nėra. Daugelis medžių turi išpūstus kamienus ir minkštą medieną, kurioje kaupiasi dideli kiekiai drėgmės. Kitų medžių kamienai ploni, o vainikai labai platūs. Daugelis medžių ir krūmų turi spyglius. Visa tai vietoves daro sunkiai praeinamas, nors atskiri medžiai vienas nuo kito auga pakankamai toli. Tipiški augalai – įvairiausi kaktusai. Pasitaiko ir kelių rūšių palmių, taip pat ir vaškinė palmė karnauba. Prasidėjus lietums, kaatinga labai greit pasikeičia. Galima užmigti miške be lapų ir žiedų, o po naktinio lietaus atsibusti žaliuojančiame ir žydinčiame. Išilgai rytinio plokščiakalnio pakraščio šlaituose ir pakrantės lygumoje auga drėgni atogrąžų miškai. Nuo pat vandenyno pakrantės jie auga kaip mangroviniai miškai, kurie palaipsniui pavirsta tipiškais Amazonės miškais. Juose paplitę cekponijos, palmės, paparčiai, lianos. Kalnų šlaituose, nukreiptuose į vandenyno pusę, gerai matyti miško tipo ir aukščio pokyčiai. 1 800-2 000 m aukštyje palaipsniui išnyksta palmės ir paparčiai, keičiasi lianų rūšys. Miškai tampa retesni, o žolė tankesnė dėl žemesnės temperatūros, dažniau pasitaiko lapus metančių medžių. 2 100-2 200 m aukštyje amžinai žaliuojantys medžiai išnyksta. Aukščiau driekiasi kalnų pievos, kurias keičia kraštovaizdis, primenantis tundrą su durpingomis pelkėmis, kuriose auga samanos, įvairios kerpės, amalai. Žiemą Brazilijos plokščiakalnyje, aukštose vietose, vyrauja vėjuoti orai, pasitaiko sniego, o naktį temperatūra nukrenta iki -5, -7oC. Pietrytiniame pakraštyje, prie subtropinės juostos ir Atlanto vandenyno, raudonuose dirvožemiuose auga Brazilijos araukarijos miškai su Paragvajaus arbatos pomiške. Dėl vertingos medienos šie miškai yra intensyviai kertami.Miškuose, netgi šalia gyvenviečių, gyvena beždžionės, darančios didelę žalą sodams ir laukams. Savanose gyvena skruzdėdos, stručiai, šarvuočiai. Iš plėšriųjų paminėtini jaguarai ir pumos. Visur daug paukščių, ypatingai papūgų ir kolibrių. Labai paplitusios gyvatės ir kiti ropliai. Miškuose ir savanose gausu skruzdėlių. Kai kurios gyvena arti žmonių būstų ir sukelia žmonėms daug nepatogumų. Neatskiriama kraštovaizdžio dalis – termitų bokštai. Brazilijos plokščiakalnis, turintis unikalų gamtinių resursų kompleksą (mineralai, hidroenergija, tinkamas žemdirbystei klimatas, turtinga gamta), apgyvendintas ir įsisavintas labai netolygiai, todėl ir jo kraštovaizdžio pokyčiai dėl žmonių veiklos labai skirtingi. Labiausiai žalia yra su Atlanto vandenynu besiribojanti juosta, joje įsikūrę didžiausi miestai ir pramonė. Paranos baseine yra didžiausi dirbamos žemės plotai, kuriuos auginama kava, tabakas, bananai, vynuogės. Drėkinamuose upių slėniuose, ypač šiaurėje, auginami ryžiai. Drėgnoje šiaurėje auginamos cukranendrės, alyvuogės, o labiau sausose vietose – kava. Šiaurės rytuose, kur pasitaiko sausros, drėkinamose dirvose auginama medvilnė. Vidinėje plokščiakalnio dalyje driekiasi didžiuliai savanų plotai, kurie naudojami kaip natūralios ganyklos.