Indijos vandenynas

INDIJOS VANDENYNAS yra tarp Afrikos, Azijos, Australijos ir Antarktidos. Pietvakariuose jis jungiasi su Atlantu, rytuose ir pietryčiuose – su Ramiuoju vandenynu. Pietinė Indijos vandenyno dalis priskiriama Pietų vandenynui. Indijos vandenyno plotas: su jūromis 74 917 000 km², be jūrų – 73 442 700 km²; vidutinis vandens tūris atitinkamai 291 945 000 km³ ir 291 030 000 km³; vidutinis gylis – 3 897 m ir 3 963 m; didžiausias gylis – 7 209 m (Sundos lovyje). GAMTA. Daugiausia įlankų ir jūrų yra Indijos vandenyno šiaurėje. Didžiausios įlankos: Bengalijos, Omano, Adeno. Rytinių pakrančių įlankos mažesnės: Karpenterijos, Didžioji Australijos, Spenserio, Šv. Vincento. Jūros: šiaurėje – Raudonoji jūra ir Persijos įlanka (abi vidinės), Andamanų jūra (pusiau uždara); šiaurės rytuose – Timoro ir Arafūros jūros (abi pakraščio). Visos didesniosios Indijos vandenyno salos kontinentinės kilmės: vakarinėje pakrantėje – Madagaskaras; šiaurinėje – Sokotra ir Šri Lanka. Indijos vandenyno viduryje yra vulkaninių (Maskarenų, Krozė, Princo Eduardo) ir koralinių (Lakadyvų, Maldyvų, Čago, Kokosų, dalis Andamanų) salų. Žemynų krantus juosia šelfas, kurio didžiausias plotis – 126 km. Išorinis jo pakraštys – 50 – 200 m gylyje, prie Šiaurės Australijos – 300 – 500 m. Kontinentiniai šlaitai statūs (10 – 30º), daug kur išvagoti povandeninių kanjonų – sausumos upių (Indo, Gango ir kt.) slėnių tęsinių. Šiaurės rytuose yra Sundos salų pakiluma. išilgai jos vakarinio pakraščio tęsiasi Sundos povandeninis lovys. Povandeniniai kalnagūbriai ir kalnai Indijos vandenyno guolį dalija į duburius. Duburių dugnų reljefas – akumuliacinės (arčiau žemynų) ir kalvotos lygumos. Ilgiausias povandeninis kalnagūbris – Rytų Indijos (~5 000 km ilgio, dienovidinių krypties). Kiti 2 dienovidinių krypties kalnagūbriai tęsiasi į pietus nuo Indostano pusiasalio ir Madagaskaro salų. Iš Indijos vandenyno centro į įvairias puses šakojasi 3 povandeniniai kalnagūbriai: į šiaurę – Arabijos–Indijos kalnagūbris, į pietryčius – Centrinis Indijos kalnagūbris ir Australijos-Antarktidos pakiluma, į pietvakarius – Vakarų Indijos ir Afrikos-Antarktidos kalnagūbris. Yra vulkanų (Bardino, Ščerbakovo, Leno). Didžiausios dugno nuosėdų storymės (iki 4 km storio) yra kontinentinių šlaitų papėdėse; vandenyno viduryje nuosėdų storis ~100 m. Nuosėdos organinės kilmės: daugiausia foraminiferinės, diatomėjinės (piečiau 50º pietų platumos), radioliarinės (prie pusiaujo) ir koralinės (tropinėse platumose). Arti žemynų – terigeniniai dariniai; 4,5 – 6 km gylyje – raudonieji giliavandeniai moliai. Šelfinę Indijos vandenyno dugno dalį ir vandenyno viduryje esančius kalnus sudaro kontinentinio tipo tektoninės struktūros. Indijos vandenyno centre didelius plotus užima okeaninės, pakraščiuose – kontinentinės platformos. Aktyvios tektonikos sričių mažiau; tai geosinklinos (Sundos lovys), georiftogenos (Indijos vandenyno vidurio kalnai). Dalis Maskarenų kalnagūbrio – Gondvarnos žemyno liekana. Naudingosios iškasenos: šelfuose nafta ir dujos (daugiausia Persijos įlankoje), monacitiniai smėliai (Indijos pietvakarinėje pakrantėje); riftuose – chromo, geležies, mangano, vario rūdos; dugne – geležies ir mangano konkrecijos.

Pusiaujas kerta šiaurinę Indijos vandenyno dalį. Indijos vandenyno šiaurėje klimatas musoninis ekvatorinis. Vasarą, kai virš Azijos susiformuoja žemo slėgio sritis, pietvakarių musonas į čia atneša ekvatorines oro mases; žiemą šiaurės rytų musonas – tropines. Piečiau 8 – 10º pietų platumos oro masių cirkuliacija pasatinė. Vidurio platumose iš vakarų į rytus praeina ciklonai, tropinėse – uraganai (vasarą ir rudenį). Šiaurinės dalies paviršinio vandens cirkuliacija keičiasi kas pusę metų: vasarą susidaro šiaurės rytų ir rytų srovės, žiemą – pietvakarių ir vakarų srovės; žiemą tarp 3º ir 8º pietų platumos –Tarppasatinė (Ekvatorinė) priešsrovė. Pietinėje Indijos vandenyno dalyje vandens apykaita anticikloninė: šiltosios srovės Pietų pasatų, Madagaskaro, Adatos kyšulio; šaltosios – Vakarų Vėjų, Vakarų Australijos. Potvyniai Indijos vandenyno viduryje 0,5 – 1,6 m; aukščiausi Kambėjaus Įlankoje – 11,9 m. Paviršiaus vandens didžiausias druskingumas yra Persijos įlankoje (37 – 40 ‰) ir Raudonojoje jūroje (41 ‰); mažiausias – Bengalijos įlankoje ir Andamanų jūroje (30 – 34 ‰). Ledkalniai iš Antarktidos žiemą pasiekia 55º pietų platumos (Indijos vandenyno rytuose dažnai iki 35º pietų platumos). Sekliose tropinių platumų vietose daug koralų. Su raudondumbliais jie sudaro koralines salas ir atolus. Daugelyje pakrančių auga mangrovės. Atviruose vandenyse gausu fitoplanktono ir zooplanktono. Koraliniuose rifuose veisiasi daug bestuburių: irklakojai vėžiagyviai (>100 rūšių), kyliakojai moliuskai, medūzos, sifonoforai, kalmarai. Žuvys: keletas skraidančiųjų žuvų rūšių, tunai, rykliai. Ropliai: jūrų vėžliai, nuodingosios jūrų gyvatės. Yra dantytųjų ir ūsuotųjų banginių. Pakrantėse peri albatrosai, fregatos. ŽVEJYBA, LAIVYBA. Sugaunama ~5 % pasaulio žvejybos produkcijos. Žvejojama pakrantėse. Prie pusiaujo gaudomi tunai; antarktiniuose vandenyse medžiojami banginiai. Šri Lankos, Bachreino, Australijos šiaurės vakarų pakrantėse renkami perlai. Indijos vandenyno jūrų keliais gabenama 10 % pasaulio laivybos krovinių. Iš Indijos vandenyno šalių (Irano, Irako, Kuveito, Saudo Arabijos) vežama nafta, rūdos, pramoninės žaliavos. Įvežama pramonės gaminiai, maisto produktai. Didžiausi Indijos vandenyno prekybos uostai: Bombėjus (Indija), Kalkuta (Indija), Karačis (Pakistanas), Čitagongas (Bangladešas), Kolumbas (Šri Lanka), Rangūnas (Birma), Durbanas (Pietų Afrikos Respublika), Port Elizabetas (Pietų Afrikos Respublika), Adenas (Jemeno LDR), Dar es Salamas (Tanzanija), Bender Šahpūras (Iranas), al Basra (Irakas), Frymantlis (Australija).

TYRIMO ISTORIJA. Vakarų ir šiaurės pakraštį perplaukė Vaskas da Gama (1497 – 1499 m. kelionė į Indiją), P. A. Kabralis (1500 m.); skersai Indijos vandenyno pietinę dalį – F. Magelanas (1519 – 1522 m. kelionė aplink pasaulį), A. Tasmanas (1642 – 1643 m.). Dž. Kukas pirmasis pradėjo tirti Indijos vandenyno gylį (1772 m.). XIX a. pradėtas kompleksinis Indijos vandenyno tyrimas: 1873 – 1874 m. Didžiosios Britanijos ekspedicija laivu „Challenger“, vėliau kitos Didžiosios Britanijos ekspedicijos; 1886 m. Rusijos ekspedicija laivu „Vitiaz“; vokiečių ekspedicijos. 1956 – 1958 m. Indijos vandenyną tyrė TSRS ekspedicija (laivas „Ob“). 1960 – 1965 m. UNESCO surengtoje tarptautinėje ekspedicijoje dalyvavo ir TSRS.