Himalajai

Himalajai išvertus reiškia „sniego karalystė”. Tai aukščiausia pasaulio kalnų sistema, iškilusi tarp Centrinės ir Pietinės Azijos ribos ir skirianti Tibeto kalnyną nuo Indo ir Gango žemumos. Himalajai – svarbiausia geologinė, klimato ir floros riba. Gerai išreikštos gamtinės – geografinės ir geomorfologinės ribos. Pietuose – Indo – Gango žemuma, šiaurės vakaruose ir pietryčiuose – Indo ir Bramaputros lygumos. Šiaurės vakarų Himalajai ribojasi su Hindukušu ir pietryčiuose su Tibeto kalnais. Bendras kalnų ilgis – > 2 400 km, plotis 200 – 350 km. Himalajai įeina į Kinijos, Indijos, Nepalo ir Pakistano teritoriją.

Dešimtys Himalajų viiršūnių siekia 7000 m, 11 viršūnių viršija 8000 m, perėjos – 5000 metrų aukštyje; jos viršija maksimalų Alpių aukštį. Aukščiausia viršūnė – Džomolungma (Everestas) 8851 m. Himalajų kilimas dar nesibaigė ir šiuo metu. Tai patvirtina dažni žemės drebėjimai ir aukštai virš jūros lygio aptinkamų kvartero nuogulų sluoksniai.

Kalnus sudaro įvairaus amžiaus kristalinės, metamorfinės, nuosėdinės ir vulkaninės uolie-nos nuo archėjaus iki kvartero, kurios sustumtos į raukšles.

Himalajų formavimasis yra pagrįstas A.Vegenerio kontinentų dreifo teorija. Pirmasis kalnų formavimosi etapas prasidėjo maždaug prieš 70 mln. metų, kai dvi plokštės: Indijos ir Eurazijos, pradėjo juungtis viena su kita. Negiliai esantis jūros dugnas išsilenkė ir buvo iškel-tas į ilguminius slėnius ir įlinkius. Kadangi Eurazijos ir Indijos plokštės yra panašaus uolienų tankio, jos negalėjo palysti viena po kita. Besispaudžiančių plokščių slėgis suraukšlėjo ir iškėlė didžiulius žemės plotus į

paviršių. Antrasis etapas prasidėjo prieš 65 mln. metų, kai Tečio jūros dugnas pradėjo kilti. Jūra atsitraukė ir jos dugnas buvo iškeltas į aukštus kalnų masyvus. Vėliau, prieš 25 mln. metų įvyko kitas kalnų raidos periodas, kurio metu susiformavo žemi Šivalikų kalnų masyvai. Paskutinė didelė kalnų kilimo fazė įvyko prieš 600 tūkst. metų. Šiuo metu Indijos plokštė vis dar juda į šiaurę. Dėl šios priežasties Himalajai kasmet pakyla apie 1 cm.

Galima teigti, kad Himalajų kilimą nulemia: 1) Indostano pusiasalio tektoninės plokštės dreifas; 2) geografinė padėtis – kalnai yra alpinėje kalnodaroje, kur intensyviai vyksta raukš-lėjimas ir kilimas; 3) aukštai esančių viršūnių nespėja nuardyti egzogeniniai procesai, beveik nevyksta cheminė erozija, o fizinė erozija silpna, nes maža drėgmė ir nedideli temperatūrų svyravimai.

Himalajai nėra ištisas masyvas, o išskaidytas į atskirus kalnagūbrius, kurie vienas nuo kito atskirti giiliais skersiniais upių slėniais. Tai susiję su tuo, kad didelių upių slėniai – Indo, Sat-ledžo, Bramaputros – susiformavo iki didžiųjų kalnų iškilimo. Kylant kalnams upės įsirėžė ir tokiu būdu suskaidė kalnus. Taigi, upės senesnės už kalnus ir jų slėniai vadinami anteceden-tiniais.

Himalajų priekalnės sudarytos iš jaunų nuosėdų, suraukšlėtų antropogeno viduryje. Jos vadinamos Šivaliko kalnų pavadinimu (nuo dievo Šivos plaukų). Nepalo teritorijoje jų aukš-tis siekia apie 1000 metrų.

Antroji pagal aukštį pakopa – Mažieji Himalajai. Jie sudaryti iš priekambrio kristalinių uolienų, o taip pat iš nuosėdinių stipriai me
etamorfizmuotų paleozojaus, mezozojaus ir paleogeno nuosėdų. Šiai juostai būdingas intensyvus susiskaidymas, lūžiai ir vulkanizmas. Kalnagūbrio aukštis vidutiniškai siekia 3500 – 4500 m, o atskiros viršūnės pakyla iki 6000 m. Toliau į rytus Mažieji Himalajai susiaurėja ir prisispaudžia prie Pagrindinio kalnagūbrio.

Tarp Mažųjų ir Didžiųjų Himalajų tęsiasi tektoninių įdubų juosta, kurios praeityje buvo užlietos ežerais ir paveiktos ledynų. Žymiausia – vakaruose – Kašmyro įduba, esanti 1600 m aukštyje. Šlaituose esančios terasos liudija, kad anksčiau įduboje būta ežero. Plokščiame paviršiuje išliko keletas liekaninių ežerų. Kita stambi įduba centrinėje Himalajų dalyje – Katmandu – Nepale – esanti 1400 m aukštyje. Joje susikaupusi didžioji dalis šalies gyventojų.

Šiauriau įdubų kyla Didieji Himalajai, siekiantys vidutiniškai 6000 m aukštį. Tai ryškus alpinės kalnodaros kalnagūbris, kuriame iškyla aukščiausios pasaulio viršūnės.

Už šiaurinio Didžiųjų Himalajų šlaito tęsiasi Ladakcho kalnagūbris, kurio šlaituose prasideda dauguma upių, vėliau kertančių Pagrindinį kalnagūbrį. Į šiaurę nuo Ladakcho tęsiasi Tibeto kalnynas.

Himalajai turtingi naudingomis iškasenomis. Kristaliniuose dariniuose gausu vario rūdos, aukso, chromo rūdos. Priekalnėse ir įdubose slūgso nafta, gamtinės dujos, rusvoji anglis, akmens druska ir kt.

Himalajai – didžiausia Azijos klimato riba. Į šiaurę nuo jų – kontinentinis vidutinių platumų oras, į pietus – tropinės oro masės. Iki pat pietinio Himalajų šlaito prasiskverbia vasaros musonai. Tuomet ten siaučia stiprūs vėjai. Todėl ir į Everestą leidžiama kopti tik prieš vasaros musonų pradžią. Šiauriniame šlaite visus metus pučia šiaurės arba vakarų vė
ėjai, nešantys žiemą šaltą, o vasarą karštus ir sausus orus iš kontinento. Iš šiaurės vakarų į pietryčius Himalajai ištįsę maždaug tarp 35 ir 28° š.pl. ir į šiaurės vakarų kalnų masyvo sektorių vasaros musonai beveik nepatenka. Visa tai sudaro didelius Himalajų klimato skirtumus. Daug kritulių iškrinta rytinėje pietinio šlaito dalyje (nuo 2000 iki 3000 mm). Vakaruose metinis kritulių kiekis neviršija 1000 mm. Mažiau nei 1000 mm iškrinta vidinėse tektoninėse įdubose ir upių slėniuose. Šiauriniame šlaite, ypatingai lygumose, kritulių kiekis ryškiai sumažėja. Vietomis metinis kritulių kiekis būna mažesnis nei 100 mm. Aukščiau 1800 m žiemą iškrenta sniegas, o 4500 m aukštyje sniegas būna ištisus metus.

Pietiniuose šlaituose iki 2000 m aukščio vidutinė sausio temperatūra +6+7°C, liepos vid. +18+19°; iki 3000 m vidutinė žiemos temperatūra nenukrenta žemiau 0° ir tik >4500 m aukštyje vidutinė liepos temperatūra tampa neigiama. Sniego riba rytiniuose Himalajuose – 4500 m, vakariniuose – 5100 – 5300 m.

Didelis aukštis ir gausūs krituliai sudaro sąlygas formuotis ledynams ir tankiam upių tin-klui. Ledynai ir sniegas dengia visas Himalajų viršūnes. Didžioji dalis ledynų priklauso lygu-miniam tipui ir siekia ne daugiau kaip 5 km ilgį. Didžiausi ledynai Džomolungmoje ir Kančendžangoje.

Ypatingai daug upių išteka iš kalnų pietinio šlaito. Jos prasideda Didžiųjų Himalajų ledy-nuose ir perkirtę Mažuosius Himalajus ir priekalnes, išteka į lygumą. Tačiau kai kurios upės išteka ir iš šiaurinio šlaito ir teka link Indo – Gango žemumos, pe
errėžia Himalajus giliais slė-niais. Pvz. Indas ir jo intakai Satledžas ir Bramaputra.

Upės maitinamos lietaus vandenų, ledynų ir sniego tirpsmo vandens, todėl potvyniai įvyksta vasarą. Rytinėje dalyje upių mitybai didelę reikšmę turi musoniniai lietūs. Nuo gegu-žės, kai prasideda stiprus sniego tirpimas iki spalio, kada baigiasi vasaros musonas, upės smarkiai patvinsta, neša daug nešmenų, kurias palieka ir suklosto Himalajų priekalnėse. Dažnai potvyniai išplauna tiltus, kelius, užtvindo miestus.

Himalajuose daug ežerų. Tačiau jie nedideli, dažniausiai tektoninės arba ledyninės kilmės.

Labai įvairi Himalajų augalija. Tai nulemia geografinė padėtis ir klimato sąlygos. Drėg-name pietiniame Himalajų šlaite ryškus vertikalus zoniškumas. Tuo pačiu pietiniame šlaitui būdingi augalijos skirtumai tarp drėgnos ir karštos rytinės bei sausesnės ir šaltesnės vakarinės dalies.

Kalnų drėgnuose šlaituose iki 1000 – 1200 m aukščio auga amžinai žaliuojantys miškai: aukštakamienės palmės, lauramedžiai, senieji paparčiai, bambukai, gausybė lianų ir epifitinė augalija. Sausesnėse vietose auga retesni miškai, kuriuose sutinkamas lašinių medis, sausuo-ju metų periodu metantis lapus, bei turintis turtingą pomiškį ir miško paklotę.

Aukščiau nei 1000 m aukštyje tropinio miško augaliją keičia subtropinė – amžinai žaliuo-jantys ir lapuočiai medžiai: pušys, amžinai žaliuojantys ąžuolai, magnolijos, klevai, kaštonai. 2000 m aukštyje juos keičia vidutinio tipo miškai iš lapuočių ir spygliuočių medžių. Viršuti-nėje miško riboje viešpatauja spygliuočių miškai, tame tarpe sidabrinis kėnis, maumedis, ka-dagys.

Miškų juostą keičia krūmokšnių ir aukštikalnių pievos, kurios pereina į alpinę juostą. Aukštikalnių pieva Himalajuose gausi rūšimis, kurių tarpe auga primulės, anemonai, aguonos ir kitos ryškiai žydinčios gėlės. Viršutinė alpinės juostos riba rytuose – 5000 m, bet atskiri augalai sutinkami ir aukščiau.

Vakariniame šlaite dėl mažesnės drėgmės augalija nepasižymi didele įvairove. Apatinės šlaitų dalys padengtos kserofitiniais miškais ir krūmokšniais, aukščiau sutinkami kai kurie subtropiniai viduržemyniniai augalai – amžinai žaliuojantis akmeninis ąžuolas ir auksalapis alyvmedis, dar aukščiau auga spygliuočiai miškai iš eglių ir himalajiško kedro. Pomiškis žymiai skurdesnis nei rytuose, tačiau įvairesnė alpinių pievų augalija.

Šiaurinio Himalajų šlaito, atsukto į Tibetą, kraštovaizdis panašus į kalnų dykumų. Augalijos kaita kylant į viršų nedidelė. Čia daugiausiai auga retos sausos žolės ir kserofitiniai krūmai. Medžiai sutinkami tik kai kuriuose upių slėniuose.

Landšaftų skirtumai jaučiami ir gyvūnijos pasaulyje. Pietiniame šlaite vyrauja tropikų gyvūnija: miškuose veisiasi stambūs žinduoliai, ropliai ir vabzdžiai. Ten iki šiol sutinkami drambliai, raganosiai, buivolai, laukiniai šernai, antilopės. Gausu įvairių beždžionių. Iš plėšriųjų – tigrai ir leopardai (dėmėtieji ir juodieji). Tarp paukščių grožiu ir ryškumu išsiskiria povai, fazanai, papūgos, laukinės vištos. Aukštai kalnuose gyvena juodoji Himalajų meška, laukinės ožkos ir laukiniai avinai, jakai. Ypatingai daug graužikų.

Didžioji dalis gyventojų apsigyvenę vidurinėje pietinio šlaito dalyje ir vidinėje tektoninėje įduboje. Ten daug dirbamos žemės. Drėkinamuosiuose laukuose auginami ryžiai, terasiniuose šlaituose auginami arbatkrūmiai, citrusiniai, vynuogynai. Alpinėse ganyklose ganomos avys, jakai ir kiti galvijai.

Leave a Comment