Graikija

Graikų pasaulis

Senovės Graikijoje, Atėnų mieste, apie 470-399 m. prieš Kristų gyveno filosofas Sokratas. Nors buvo laikomas išmintingiausiu savo laikų žmogumi, jis nieko nežinojo apie Ameriką nei apie elektrą ar mikrobus. Iš ryto apsisiausdavo audeklo atraiža – ir keliaudavo į turgaus aikštę.

Daugeliu atžvilgiu senovės graikų visuomenė mums gali pasirodyti primityvi ir tamsi. Tačiau po 500 pr. Kr. Graikų idėjos pasidarė tokios reikšmingos, kad pakeitė pasaulį. Net ir praėjus pustrečio tūkstantmečio, Vakarų valstybinį ir kultūrinį gyvenimą daug kur tebeveikia senovės graikų mąstysena bei gyvensena.

Daugelis šiuolaikinių valstybių yrra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje (žr. ‘Atėnų demokratija’). Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: dēmos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”).

Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Ið senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su varnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su vaarna gyvena, varna ir krankia”;”Varnas varnui akies nekerta”.

Žodis idėja taip pat graikiðkas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namu ir visuomeninių pastatų.

Graikai sugalvojo ir sporto varžybas. Šiuolaikinės Olimpinės Žaidynės tę

ęsia tradiciją tų varžybų, kurios kas ketveri metai vykdavo pietų Graikijos mieste Olimpijoje. Tokie žodžiai kaip “atletika”,”stadionas”, ir “maratonas”, yra kilę iš graikų kalbos. Dar graikai sukūrė dramą. Žodžiai “teatras“,”komedija”,”tragedija” taip pat yra graikiški.

Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. O istorikas Martinas Bernalas knygoje “Juodoji Atėnė” tvirtina, kad graikai atsikėlė iš Egipto ir Afrikos.
Graikai nebuvo pirmoji civilizuota tauta. Kretoje, didelėje saloje į pietus nuo žemyno Graikijos, archeologai atkasė prabangių rūmų griuvėsius, datuojamus apie 2000 pr. Kr. Ten gyveno vadinamieji Mino kultūros žmonės. Apie 1600 pr. Kr. Panaši civilizacija suklestėjo ir žemyne – Mikėnuose. Šie žmonės turėjo raštą, istorikų vadinamą linijinių B raštu. Beje, Vidurio Rytuose raštas buvo žinomas dar prrieš 3000 pr. Kr. ir visų tūkstantmečių ankstčiau įsikūrė pirmieji miestai.

Apie 1200 pr. Kr. Mikėnai buvo sugriauti. Tolesnius keturis šimtmečius istorikai pavadino “tamsiaisiais amžiais” (graikų viduramžiais). Tai buvęs karų, antpuolių ir genčių kilnojimosi metais. Paskui, po 800 pr.Kr., palengva ėmė skleistis graikų civilizacija. Išplito geležies gavyba ir apdirbimas. Graikai išmoko rašyti naudodamiesi finikiečių raidynu. Pradėjo žiesti puikius molio indus, išpuoštus ornamentais ir žmonių figūromis. Gyventojų ėmė gausėti.

Graikai save laikė viena tauta-helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais). Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais (svetimos ka
albos graikų ausiai skambėjo juokingai-“bar-bar”).

Tačiau Graikija senovėje niekada nebuvo vientisas kraštas. Pusiasalį skaido akmenuoti kalnagūbriai. Pietų Graikija nuo šiaurinės beveik atkirsta Korinto įlankos. Egėjo jūroje kyšo gausybė mažų salelių.Taigi senovės Graikija buvo suskilusi į daugybę nykštukinių valstybėlių, kurių kiekvieną sudarė miestas ir apylinkių kaimai.Bene didžiausias miestas buvo Atėnai. Tokie pat svarbūs buvo Korintas, Tėbai ir Sparta, o kiti-kur kas mažesni.Miestai-valstybės nuolat kariavo tarpusavy.

Kiekvienas miestas-valstybė turėjo savitą valdymo tvarką. Mūsų vartojamas žodis “politika” yra kilęs iš graikiško žodžio polis ,reiškiančio “miestą”.Kai kuriuose miestuose klestėjo demokratija. Kituose valdžią buvo paveržę ir viešpatavo tiranai. O Spartą valdė du karaliai, tardamiesi su seniūnų taryba, kurią sudarė 60 metų sulaukę vyrai. Tačiau dauguma miestų-valstybių paklusdavo turtingiems žemvaldžiams ir didikams-aristokratams.Žodis “aristokratas” susideda iš graikiškų žodžių aristos (“geriausias”)ir kratos (“valdžia”). Buvo manoma, kad aristokratai geriausiai moka tvarkyti valstybės reikalus.

Maždaug nuo 593 pr.Kr. atėniečiai savo visuomenėje skyrė keturias žemvaldžių klases . Patys viršiausi buvo pentakosiomedimnai, turtingieji didikai .Toliau ėjo hipėjai, pakankamai pasiturintys,kad galėtų išlaikyti arklius. Paskui-dzeugitai, turėję arklą ir jaučių jungą, ir galiausiai-tėtai, neturtingi valstiečiai.

Tačiau net ir tėtų padėtis, atėniečių nuomone, buvo aukštesnė negu moterų bei metoikų (graikų, atvykusių iš kitų miestų ir apsigyvenusių Atėnuose). Moterys ir metoikai negalėjo dalyvauti tautos susirinkime ar valdyti žemę – jie nebuvo laikomi piliečiais. Filosofas Platonas sakėsi di
idžiai dėkingas už tai, kad “pirma, esu žmogus, o ne gyvulys; antra, kad esu vyras, o ne moteris; trečia, kad esu graikas, o ne svetimtautis; bet svarbiausia – kad gyvenu Atėnuose”.

Atėnai buvo valstybės centras, todėl turėjo tapti “nuostabos vertu” miestu, kaip sakė Periklis. Tad po 150 m. pr. Kr. Buvo pastatyta daug puikių statinių. Dauguma jų – šventovės dievams, bet kartu atėniečiai pastatė ir odėnoją (koncertų salę) bei keletą įspūdingų stojų – dengtų galerijų pasivaikščiojimams. Periklis skolindavosi pinigų iš šventyklų lobynų, o paskui grąžindavo iš Sąjungos miestų – valstybių mokamų įnašų.

Atėniečiai mėgo grožį. Filosofas Platonas manė, jog įstatymai turėtų leisti statyti tik grakščius pastatus, “kad į mūsų jaunuolius iš visų pusių smelktųsi gėris”. Visuomeniniai pastatai buvo statomi iš vietinio baltojo marmuro, kurio laužyklos plytėjo Pentelės kalne, kelios mylios į šiaurės rytus nuo Atėnų. Iš Himeto kalno, esančio rytų pusėje, buvo gabenamas rausvas akmuo, kurį tarsi natūralų betoną statytojai klojo į pamatus. Baigti statiniai buvo puošiami frizais ir skulptūromis, o paskui dažomi skaisčiomis spalvomis: auksine, mėlyna, žalia ir raudona.

447 – 432 pr. Kr. Atėniečiai pastatė deivės Atėnės šventyklą. Ji pavadinta partenonu, o jos architektas vardu iktinas.

Graikų architektai manė, jog arkos dideliems pastatams netinka, tad Iktinas naudojosi plokščiomis sijomis, laikomomis kolonų. Kad didžiulis pastatas ant žemės stovinčiam žiūrovui neatrodytų neproporcingas, architektas su

ukūrė keletą optinių iliuzijų. Jeigu ilgosios pastato sienos būtų visiškai tiesios, tai atrodytų tarsi įlenktos, todėl Iktinas jas vidury šiek tiek išgaubė – centrai yra 11cm aukščiau negu galai.
Graikai mėgo galynėtis su painiomis idėjomis. Vienas įrodymas turėjo žmogų įtikinti, kad jo tėvas yra šuo: jei šuo turi vaikų, tai jis tėvas; jeigu tai tavo šuo, tai jis yra tavo tėvas.
Daugelis graikų filosofų stengėsi apsigyventi Atėnuose. Kai kurie išgarsėjo, pavyzdžiui, keistuolis mąstytojas Diogenas , reiškęs panieką žemiškajai nuosavybei gyvendamas statinėje. Aristofanas pašiepė filosofų įprotį nuolat klausinėti: “Kas?” ir “Kodėl?” Dauguma žmonių gerbė dievus, o filosofus laikė pavojingais prasimanėliais. 399 pr. kr. Atėniečiai apkaltino Sokratą esant bedievį ir jaunimo tvirkintoją. Jis buvo priverstas nusižudyti – išgerti nuokanos nuodų.

Leave a Comment