ĮVADAS
Žmogaus laisvės problema – viena iš praktinės filosofijos sričių , kurią daugelis filosofų labai išmintingai išanalizavo savo raštuose. Ji apima laisvės sampratą, jos vykdymo galimybes. Klausimai “kas yra laisvė?”, “kada žmogus yra laisvas?”, “kokią turime poelgių alternatyvą ir kaip ją vertinti?”, bei daugelis kitų seniai yra filosofijos dėmesio objektas.
Laisvė suteikia žmogui individualumą. Tik laisvės dėka žmogus tampa tuo , kuo jis nori būti, t.y. savimi. Taigi laisvės būvimas neatskiriamas nuo žmogaus kaip asmenybės sampratos.
Laisvės problema neatsiejamai susijusi ir su etikos problema. Dorovė neegzistuoja be laisvės.
Filosofiniai žmogaus laisvės tyrimai gali, viena vertus, siekti teisingai apibrėžti jos sąvoką, nes laisvė, kad ir kaip jos jausmas įsismelkęs į kiekvieno žmogaus sąmonę, visai nėra toks akivaizdus dalykas, kuris nereikalautų, jau vien ieškant jam tinkamos žodinės išraiškos, didesnio nei įprasta mąstymo grynumo ir gilumo; antra vertus, tie tyrimai gali siekti atskleisti šios sąvokos sąsają su mokslinės pasaulėžiūros visuma.
Bet kadangi sąvokos niekuomet negalima apibrėžti pavieniui, ir tikrai moksliškai pagrįsta ji pasidaro, kai susiejama su visuma, o tai ypač svarbu laisvės sąvokai, kuri, jeigu išvis neprasilenkia su tikrove, turi būti ne kokia nors subordinuota ar šalutinė, o vienas iš valdančių svarbiausių sistemos elementų.
Tiesa, pasak vienos senos, bet anaiptol nepamirštos legendos, laisvės sąvoka esanti absoliučiai nesuderinama su sistema, ir kiekviena į vienovę ir vientisumą pretenduojanti filosofija imanti laisvę neigti. Šie teiginiai sukelia daug diskusijų ir ginčų.
Šiame darbe kaip tik ir apžvelgiama pati laisvė, determinizmai ir žmogaus laisvės problema. Šio darbo uždavinys- kuo tiksliausiai aprašyti tuos fenomenus, kuriuose laisvė pasirodo ir iškelti laisvės esmę ir prigimtį.
Kai kurie filosofai atkreipė dėmesį į realiame pasaulyje esančius savotiškus reiškinių ryšius. Pastebėta, kad reiškiniai egzistuoja ne laisvai vienas greta kito, o yra susiję, sąlygoja vienas kitą, kai vieno reiškinio poveikis kitam sąlygoja naujo reiškinio atsiradimą. Tokia reiškinių sąveika yra priežastinė sąveika. Požiūris, kuris reiškia įsitikinimą, kad viskas turi savo priežastis ir prie tam tikrų sąlygų jos sukelia pasekmes, vadinamas determinizmu ( lot. determinare – lemti, sąlygoti).
Priežastinę reiškinių sąveiką žmogus aptiko labai seniai savo kasdienėje patirtyje. Praktinėje veikloje akivaizdžiai matomas ryšys tarp veiksmo ir jo rezultato – veiksmas-priežastis duoda rezultatą-pasekmę.
Praktinis patyrimas rodė, kad kartojant tą patį veiksmą, kartojasi ir rezultatas. Iš šios patirties sekė teorinė išvada : žinant priežastį galima numatyti pasekmę. Pasikartojantis priežasties ir pasekmės ryšio pobūdis formavo vaizdinius apie tikrovėje glūdinčią tvarką. Jei pakartotinai pasirodžius priežasčiai, kartojasi ir pasekmė, vadinasi, reiškiniai atsiranda ne bet kaip, ne chaotiškai, o tam tikru būdu, tvarkingai.
Priežastingumas buvo pirmoji suvokta tikrovės natūralios tvarkos apraiška, ir todėl moksliniam pažinimui keliamas uždavinys – pažinti reiškinių priežastis.
Vadovaujantis visuotinės reiškinių sąveikos principu ir laikant tiriamą reiškinį vieningos tikrovės dalimi, jis bus suprantamas kaip visos tikrovės sąlygotas dalykas. Kitaip tariant, kokio nors reiškinio priežastis yra ne baigtinis kitų reiškinių skaičius, o begalinė reiškinių visuma arba visuotinė reiškinių sąveika. Kiekvieną reiškinį formuoja sąlygos, kuriomis jis egzistuoja.
Bandant jį izoliuoti nuo tų sąlygų, reiškinys taps kokybiškai kitas, nes pateks į kitas sąlygas. Reiškinio izoliuoti nuo visos tikrovės neįmanoma, nes izoliuojant jį nuo vienų sąlygų, jis automatiškai atsiranda kitose sąlygose. Be to, kiekvienas reiškinys pat įeina į sąlygų kompleksą ir daro įtaką kitiems reiškiniam. Vadinasi , reiškinių tarpusavio sąveika yra grįžtamojo pobūdžio – priežastys tampa pasekmėmis, o pasekmės –
priežastimis.
Kita vertus daiktų ryšys paaiškinamas tikslų ryšiu, nes kiekvienas tikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti. Todėl galima kalbėti apie kauzalinį ir finalistinį determinizmą. Šia prasme determinizmo sąvoka yra platesnė už priežastingumo sąvoką. Vadinasi, determinizmo sąvoka apima ir kauzalizmą , ir finalizmą, nes ir priežastys, ir tikslai gali sąlygoti reiškinius, t.y. juos determinuoti.
Tačiau daugelis mąstytojų su požiūriu, kad pasaulyje viskas paklūsta griežtai tvarkai, nesutiko. Jų pagrindinis argumentas prieš determinizmą buvo žmogaus valios laisvės faktas. Bet kokioje situacijoje žmogus gali pasirinkti kaip jam elgtis. Dažni atvejai, kai vienodose aplinkybėse žmonės elgiasi skirtingai. Vidinis laisvės pajautimas yra esminė žmogumi buvimo sąlyga.
Deterministai su tuo nesutiko. Jų nuomone, viskas yra būtina. Todėl ir žmogaus poelgiai bei sprendimai yra būtini. Valios laisvės šalininkai įrodinėjo, kad be laisvės žmogus – ne žmogus. Jeigu žmogus neturėtų pasirinkimo laisvės, tai jis negalėtų būti atsakingas nei moraliai, nei teisiškai už savo poelgius ir veiksmus.
Vokiečių filosofai Kantas ir Fichte pripažino, kad gamtoje vyrauja būtinumas, tačiau ir pabrėžė, jog žmogus yra ne tik gamtinė, bet ir dorovinė būtinybė. Kaip gamtinė būtybė žmogus paklūsta būtinumui, bet kaip dorovinė – turi pasirinkimo laisvę.
Iš to kas anksčiau pasakyta , galima teigti, laisvė, ne gamtos reiškinys, bet pirmiausia žmogaus psichinio, dvasinio ir visuomeninio gyvenimo fenomenas, kuris turi žmogui tam tikrą reikšmę, taigi yra aksiologinis fenomenas, vertinamas arba teigiamai arba neigiamai.
Viena vertus, laisvė reiškia nepriklausomumą nuo ko nors , ir todėl laisvės prasmė pareis nuo to, koks yra tas dalykas arba aplinkybė,nuo kurio nepriklauso tas subjektas arba objektas, kuriam priskiriama laisvė. Laisvė idėja kaip tik pasirodo šita neigiama prasme.
Bet antra vertus , šita nepriklausomybė gali būti nustatoma ir vertinama atsižvelgiant į vieną arba kitą tikslą, į vieną arba kitą vertybę, kuri per laisvę ir pačioje laisvėje gali būti įvykdoma. Tatai bus laisvė teigiama prasme. Ir aišku, kad ir šiuo atveju laisvės prasmė, šios idėjos turinys priklauso nuo to tikslo arba vertybės, kuri per jį gali būti realizuojama.
Tos sritys kurioms taikoma laisvės idėja ir kuriose ji pasireiškia, yra labai įvairios; jos apima bemaž visą žmogaus gyvenimo sferą – pradedant nuo aukščiausių jo dvasinio buvimo ir veiklumo laipsnių ir baigiant kūnine jo prigimties šalimi. Bet visur laisvė yra toks momentas, kuris charakterizuoja pirmiausią žmogų ir žmogaus santykį su visu tuo , kas šiaip ar taip sąlygoja jo buvimą.
Gamtoje nėra vietos laisvei, nes gamtinius vyksmus valdo medžiagos determinizmas. Tam tikra atominių vyksmų neapspręstybė, kuri turima mintyje fizikos indeterminizmo terminu, neteikia pagrindo laisvę įžiūrėti gamtoje, nes laisvė iškyla tik su apsisprendimo galimybe, o paprasta neapspręstybė dar nereiškia apsisprendimo galimybės. Apsisprendimo galimybė, kuri yra pats laisvės branduolys yra nebe gamtos , o dvasios dalykas.
Jei ir žmogaus būtį išsemtų kūnas , tai ir žmogus liktų paprasta gamtine būtybe, palenkta būtinybei. Nors savo kūnu ir priklausydami gamtai, tačiau patys savyje nesame gamta, nes nesame tik kūnas. Tasai , kuris įgalina žmogų iš gamtos išsiversti į dvasinę tikrovę, ir yra ne kas kita kaip laisvė.
Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Galima šia prasme teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Tačiau esmės ir egzistencijos santykis radikaliai keičiasi einant nuo gamtos į laisvę.
Gamtinėse būtybėse esmė yra tiesiog duota tuo būdu, kad ji yra visada jau realizuota pačiu faktiniu buvimu. Tai galioja ir mūsų kūninei būčiai. Kitaip yra su laisve, kuria iš gamtos išsivežiame į dvasinę būtį.
Laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima. Griežtai tariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Kiekvienas lygiai turi tik principinę laisvės galimybę, bet faktiškai šią galimybę kiekvienas aktualizuoja tiek , kiek jis iš tiesų tampa savęs pačio versme pats save sukurdamas. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save sukurti.
Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir iššaugdami į morališkai atsakingas asmenybes. Kultūra ( plačiąja šio žodžio prasme) suteikia mums laisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik atskleisti. Bet kada atskleidžiame gamtos dėsnius, tuo pačiu atskleidžiame kelią gamtai viešpatauti. Įprasmindami savo sukurtais simboliais, gamtos padarus paverčiame savo kūriniais ir abejingąja gamtine tikrove perkeičiame savu pasauliu. Savo pačių atžvilgiu laimime laisvę moraliniu apsisprendimu.
Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno negu esame gavę iš tėvų, ar kitokio charakterio , negu nulemia paveldėjimo veiksnių sąveika, bet moralinę savo asmenybę galime laisvai plėtoti.
Išsiveržti į laisvę – tai iš gamtos išsiveržti į moralinę tikrovę.
Gamtinė tikrovė yra iš esmės faktinė tikrovė, kurioje normos ir faktai yra neišskiriami ir todėl būtinai sutapę. Priešingai, moralinėje tikrovėje galioja faktų ir normų įtampa. Nieko nėra čia būtina, užtat visa yra galima, nors ne visa yra lygiai vertinga. Vietoj gamtinės būtinybės laisvė žmogų pastato prieš moralinio apsiprendimo prievolę.
Jei laisvė nepakiltų aukščiau savivalės, ji būtų ne pakilimas aukščiau gamtos, o greičiau iš kosmo nusmukimas į chaosą. Nėra laisvės tik geram, nes laisvė visada lygiai yra ir geram, ir blogam. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopolį į kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs neabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas.
Įvairiose gyvenimo srityse laisvė pasireiškia įvairiais pavidalais :
sąžinės laisvė išpažinti pasirinktą tikėjimą ar jokio tikėjimo neišpažinti, apskritai minties laisvė atstovauti turimoms pažiūroms moksle, politikoje ir t.t., spaudos ir žodžio laisvė viešai skelbti savo ir kritiškai vertinti svetimas pažiūras, organizavimosi laisve ir t.t.
Visos šios laisvės yra tarpusavyje susietos, ir laisvė yra pažeidžiama, jei ji vienoj kurioj srity paneigiama. Laisvę laiduoti nepakanka nevartoti ir tiesioginės prievartos, o reikia sukurti ir tokias sąlygas, kuriose atskiri individai iš tiesų galėtų laisve naudotis.
Pirmiausia buvo kovota už politinę laisvę kaip teisę lemti įstatymų leidybą ir valdžios parinkimą. Tam reikalui buvo sukurta perlamentinės demokratijos sistema su visiems piliečiams suteikta teise dalyvauti demokratiniuose rinkimuose.
Po tam tikrų kovų beveik visuose kraštuose balsavimo teisė suteikta ir moterims. Šalia politinės demokratijos vėliau iškilo ir ūkinės demokratijos mintis, iškėlusi valstybei socialinės globos uždavinius laiduojant asmeniui tam tikrą socialinę nepriklausomybę, laisvę nuo skurdo ir baimės jame atsidurti.
Laiduoti kultūrinių bendruomenių laisvę nuo etatizmo grėsmės keliama kultūrinės autonomijos pasiūlymas.
Politinės laisvės samprata irgi išsiskleidžia bendruomenės gyvenimo srityje, tačiau, skirtingai nuo kitų socialinės laisvės sampratų, ji grindžiama ne individo priešpriešinimu bendruomenei, o pamatine prielaida, kad bendruomenė sudaro individo substanciją, todėl individas negali būti laisvas nuo bendruomeninės substancijos.
Negana to, politinė savimonė paremta nors ir siaura, bet teisinga intuicija, kad bendruomenė yra pati svarbiausia individo laisvės sąlyga. Saugodama , kad ir santykinę individo neliečiamybę , taigi ir jo transcendentiškumą kitų individų atžvilgiu, kartu bendruomenė saugo visų individų laisvę, apribodama pavienio individo savivalę ir jo natūralios jėgos siekį plėstis iki begalybės, paneigiant kitų individų egzistenciją.
Politinė laisvė neatskiriama nuo įstatymo, kuris yra ne kas kita, kaip individo substancialumo išraiška ir jo transcendentiškumo kitų individų atžvilgiu įtvirtinimas. Politinėje laisvės sampratoje pirmą kart pasirodo laisvės kaip atvirumo Kitam, kaip kito –
būties pripažinimo ir savivalės autentiško apribojimo užuomazgos. Laisvė suvokiama kaip savivalės priešingybė, kaip antisavivalė. Politinės laisvės prielaida – pozityvi individo auto-nomija, individo paklusnumas vidiniam įstatymui, kuris yra ne kas kita, kaip nepriverstinis individo įsistatymas į tam tikras ribas arba jo metafizinis įsibuvimas į savąjį baigtumą. Tačiau politinė laisvė kyla iš metafizinės laisvės, pastarąją pastebimai susiaurindama, ir kaip tik todėl negali būti laikoma autentiškos laisvės ekvivalentu.
Psichologinė laisvės samprata kyla iš žmogui tariamai įgimto laisvės jausmo, kurį iš tikrųjų sukelia kasdienių situacijų įvairovė ir būtinybė tose situacijose orientuotis. Būtinybė situacijų brūzgyne surasti savo kelią suvokiama kaip galimybė rinktis arba , platesne prasme, kaip laisvo pasirinkimo galimybė. Ieškant savojo kelio situacijų įvairovėje ir net vienai situacijoje būdingoje ar net neišvengiamoje įvairovėje, visada galimi keli pasirinkimo variantai. Žodžiu , bet kurioje situacijoje galiu laisvai pasirinkti vieną ar kitą daiktą, atlikti vieną ar kitą veiksmą.
Psichologinė laisvė dažniausiai tapatinama su nemotyvuojamais siekiais bei nemotyvuojamu elgesiu ir traktuojama kaip galimybė siekti ir elgtis kaip nori.Šiuo atveju tariama, kad pasirinkimo šaltinis ir galutinė instancija esu aš pats, o pasirinkimo motyvai , tiek vidiniai, tiek išoriniai, patys pasirenkami. Aš pats esu motyvų šeiminkas ir jų pirminė priežastis.
Šitoks laisvės jausmas ypač stiprus vaikystėje, kol žmogaus patirties laukas yra labai nedidelis ir aplinkinis pasaulis žmogui beveik nesipriešina dėl tos paprastos priežasties, kad su juo realiai nesusiduriama arba susiduriama tik netiesiogiai.
Vėliau šis laisvės jausmas silpnėja, nes žmogus, kaupdamas patirtį, kuri visada skausminga, vis geriau įsisamonina savo minčių ir veiksmų reguliarumą, jų neišvengiamybę,- jam vis dažniau tenka mąstyti ir elgtis prieš savo valią ir paklusti slegiančiam priverstinės elgsenos ir galvosenos automatizmui. Tačiau apskritai psichologinės laisvės jausmas visiškai neišnyksta niekada, ypač žmogaus, turinčio infatilišką samonę, kurios stabilumą labai palaiko globalinė samonė.
Laisvės idėja apima bemaž visą žmogaus gyvenimo sferą- pradedant nuo aukščiausių dvasinio buvimo ir veiklumo laispsnių ir baigiant kūnine jo prigimties šalimi. Iš viso šito aiškėja laisvės daugiareikšmiškumas. Bet visų laisvė yra toks momentas, kuris charakterizuoja pirmiausia žmogų ir žmogaus santykį su visu tuo, kas šiaip ar taip sąlygoja jo buvimą!
Antai laisvės problema atsiranda religijos sferoje ir vaidina ten svarbų vaidmenį. Kaip žmogus santykiauja su Dievu? Ar Dievas nulemia žmogaus likimą? ( ypač jo galutinį išganymą arba pasmerkimą), ar tai pereina nuo žmogaus laisvo apsisprendimo.Laisvę galima rasti tik Dieve, nes jis ir yra laisvė. Kai kurie filosofai laisvę tapatina su buvimu pačiu savimi . Žmogus tiek laisvas, kiek jis būna pačiu savimi.
Būti savimi šiame pasaulyje neparastai sudėtinga ir netgi vargu ar įmanoma. Todėl laisvė , kuria žmogus apdovanojams iš prigimties, yra labai sunki būties našta, skatinanti maištauti ne tik prieš pasaulį, bet ir prieš patį save. Žmogus –
maištininkas iš esmės yra laisvės žmogus. Maištas – išorinė laisvės apraiška, atsiradusi dėl žmogaus laisvės apribojimo. Kita vertus, laisvė yra vienintelis žmogaus santykio su Dievu, t.y. religijos pagrindas. Dievas sukūrė laisvą žmogų ne tam , kad paskui priverstų Jį tikėti, garbinti ir mylėti.
To neįmanoma padaryti net Dievui, nes taip veikti Jis negali dėl savo prigimties. Religijos požiūriu žmogus stovi priešais Dievą, kaip asmuo prieš asmenį. Jeigu laisvė mums duota paties Dievo, nėra jokio pagrindo manyti, kad Jis šią dovaną kuriuo nors atveju atšauktų, nes tai vienintelė būtinybė, turinti santykius.
Todėl religija iš tikrųjų kyla iš žmogiškosios laisvės, iš laisvo apsisprendimo turėti santykius su Dievu. Religija ir laisvė yra neatskiriamos. Prievarta naikina tikėjimą, nes pakerta žmogaus santykių su Dievu pagrindą.Vadinasi žmogaus – maištininko savojo Aš bei savo laisvės gynimas yra vienintelio galimo kelio į Dievą gynimas.
Kristus gali veikti tik laisvame žmoguje , nes tik tokį jis gali laikyti sau lygiu.
Kas atsitinka , kai laisvė pradedama tapatinti su laisva valia arba valios laisve? Atsitinka tai, ką galima pavadinti visišku laisvės įžmoginimu arba jos suidealinimu, kai laisvė suprantama ne kaip asmens santykis su transcendentine būtimu, o tik kaip tam tikras asmens santykis su pačiu savimi, tik netiesiogiai susijęs su tuo , kas esti anapus asmens vidujybės. Laisvės arena perkeliama į uždarą valingojo ego kriauklę. Valia yra ne kas kita, kaip natūrali asmens jėga, todėl laisvę sutapatinus su valios laisve arba laisva valia, laisvė irgi susiejama su akla ego jėga.
kelti klausimą, ar žmogus turi laisvą valią, yra tas pats kaip kelti klausimą, ar žmogus pasižymi tokia “ vidine” jėga, kurios nedeterminuoja, taigi niekaip nevaržo, jokie veiksniai nei vidiniai, nei išoriniai. Iš esmės tai reiškia klausti , ar žmogus pasižymi pirmaprade dieviška galia esant reikalui iš nieko kurti būtį, o prireikus būtį vėl paversti nebūtimi.
Laisvės kaip laisvos valios horizonte nebelieka jokios transcendencijos.
Laisva valia yra būtent jėga, peržengianti bet kokias ribas, sunaikinanti bet kokias kliūtis, trukdančias nevaržomai ego savisklaidai.
Laisvė iš esmės tapatinama su savivale, o savivalė suvokiama kaip ego nepriklausomybė nuo išorinių kliūčių ir kaip ego nesusisistymas su transcendentine realybe, buvo ir yra abejojama laisvės galimybe. Susidūrus su pasaulio “kietumu” ir daiktiškosios tikrovės pasipriešinimu , žmogus praranda laisvės jausmą ir pamato esąs priklausomas bei sukaustytas to, kuo jis neįstengia savavališkai disponuoti. Tada sakoma, kad laisvė yra iliuzija. Iš tikrųjų , remiantis kasdiene patirtimi galima konstatuoti, kad laisvė nėra jokia akivaizdi duotis. Pasauliškoji žmogaus egzistencija, išsiskleidžianti pragmatiniame lauke, neigia laisvę kaip akivaizdų faktą.
Žmogus yra priklausoma būtybė giliausia savo esme.Jo priklausomumas yra ne sociologinis , bet ontologinis.
Ekonominė laisvės samprata kyla iš poreikio materialiai nepriklausyti nuo bendruomenės ar bent jau priklausyti minimaliai. Ši laisvė visų pirma siejama su turtu , vadovaujantis įsitikinimu, kad juo individas turtingesnis, juo jis mažiau priklauso nuo bendruomenės, vadinasi, yra juo laisvesnis. Laisvės apimtis yra tiesiog proporcinga individo vietai, turtinėje bendruomenės hierarchijoje. Klasikinė šios laisvės sampratos išraiška yra garsusis laissez faire ( leiskite veikti netrukdomai) –
principas , iškeltas naujaisiais amžiais, yrant tradicinei bendruomenei.
Šiuo principu išsakytas reikalavimas neriboti verslo laisvės, negniuždyti privačios iniciatyvos, nukreiptos į besaikį turto kaupimą.Gilesnė šio principo prasmė – individo nepriklausomybė nuo bet kokios valstybinės reglamentacijos, o kartu ir nuo bendruomenės kišimosi į vadinamąją privačią sritį, kuri visų pirma yra tapatinama su galimybe netrukdomai kaupti turtą taip, tarsi tas turtas būtų tik absoliučiai savarankiško, tuštumoje gyvenančio individo veiklos padarinys.
Kaip pastangų įgyvendinti ekonominę laisvę rezultatas atsiranda vadinamoji laisvoji rinka, individų konkurencija ir privati iniciatyva. Nesunku suprasti, kad ši laisvė yra negatyvi, jau nekalbant apie jos prieštaringumą.
Negatyvi ji todėl, kad grindžiama individo nepriklausomybės nuo bendruomenės iliuzija, o prieštaringa todėl, kad turtas ne tik išlaisvina ( negatyviai) , bet sukausto, nes individas , kaupdamas vis didesnį turtą, tampa vis labiau priklausomas nuo medžiaginio egzistavimo sąlygų, o kartu – kadangi turtas yra ne gamtinė duotis, bet į vieną tašką sukaupta mediaginė bendruomenės galia – ir nuo bendruomenė, kuri vienintelė gali garantuoti ne tik galimybę kaupti, bet ir galimybę išsaugoti tai, kas sukaupta.
Turtas kaip nuosavybė yra bendruomeninė institucija, todėl nuosavybės subjektas yra tiek pat laisvas ir tiek pat sukaustytas institucinių varžtų. Ekonominės laisvės pamatas ir branduolys irgi yra individo savivalė, kurią bendruomenė neišvengiamai apriboja uždėdama įvairiausių reglamentacijų grandines.
Laisvė yra individualizacijos aktas, suponuojantis asmens savivoką, kylančią iš savo baigtinumo ir ribų suvokimo, yra aišku, kad laisvė turi protingas akis, ir galima tarti, kad žmogus yra laisvas tiek kiek jis yra protingas, ir protingas tiek, kiek laisvas.
Tačiau kas gi yra protas, jei mes jį siejame ir kiek mes jį siejame su laisvės fenomenu? Kasdieniškai suprasdami protą, visų pirma jį siejame su pažinimu plačiąja šio žodžio prasme, tai yra praktinio pažinimo neskirdami nuo teorinio. Praktinėje kasdienybėje protas tapatinamas su nuovoka, techniniais įgūdžiais, sugebėjimu orientuotis situacijoje, greitai ir sėkmingai prisitaikyti prie naujų ar kintančių aplinkybių. Taigi čia protas traktuojamas kaip praktinės elgsenos instrumentas . Protas – tai savivalės akis, parodanti jai trumpiausią kelią siekti realiatyvių tikslų.
Būti protingam kasdienybėje reiškia būti apdairiam, surasti efektyviausias priemones įgyvendinti gyvybiškai svarbiems tikslams.
Laisvė ir protas nėra kokie nors skirtingi, iš pradžių atskirai egzistuojantys ir savarankiškai veikiantys sugebėjimai, tik vėliau susiliejantys į vienį. Laisvė jau pati savaime yra protinga, o protas pats savaime laisvas. Laisvė atveria transcendenciją jau įforminto fenomeno pavidalu, todėl yra protinga laisvė; protas telkia substancinį individą jau kaip laisvas protas. Transcendencijos fenomenas yra laisvo proto ir protingos laisvės kristalas. Todėl galime pasakyti, kad laisvė ir protas yra tas pat; laisvę galėtume pavadinti dinamine, protą – statine metafizinės patirties puse. Laisvė labiau linkusi į transcendencijos, protas – į fenomeno pusę; laisvė yra savotiška metafizinės patirties “
materija” arba energija, protas – tos patirties “ forma”.Šiuo požiūriu laisvė ir protas traktuotini kaip metafizinės patirties simetriniai elementai. Laisvė atveria transcendenciją kaip galimą juslinį individą, protas tą galimybę paverčia tikrove – jusliniu substanciniu individu.
Laisvė – proto galimybė, o protas – laisvės tikrovė. Laisvė nukreipta į transcendencijos juslumą, protas į transcendencijos formą, kaip šita transcendencijos fenomeną. Transcendencijos fenomenas kaip laisvės kristalas iškyla tarpininkaujant protui.
Laisvės iliuzija ir reali laisvė yra visai skirtingi dalykai; negana to laisvės iliuzija yra ypač pavojinga tuo, kad ji gali tapti ir tampa pačiu patikimiausiu pavergimo instrumentu. Žmogus, žinantis, kad jis nelaisvas, gali dėti pastangas tapti laisvu nepriklausomai nuo šitų pastangų sėkmės ar nesėkmės. Bet jei žmogus jaučiasi esąs laisvas, reali nelaisvė nuo jo pasislepia, ir užuot siekęs laisvės kaip būties būdo, žmogus mėgaujasi laisvės jausmu ir vis giliau grimzta laisvės iliuzijon.
Laisvės jausmo arba laisvės tik kaip jausmo vyravimas dabarties žmoguje nulemtas to savotiško reiškinio, kurį apytikriai galima pavadinti globaline sąmone. Tai modrenus reiškinys, susijęs su technologiniu pasaulio valdymu ir totalinių ideologijų viešpatavimu. Šį reiškinį lemia dar vienas veiksnys, sukeltas pirmojo ,- bendruomeninio gyvenimo suirimas, visuomenės atomizacija, jos subyrėjimas į tariamai savarankiškus individus, kurių gyvenimo ir mąstymo nebereguliuoja kadaise labai aiškios ir griežtos bendruomeninio gyvenimo taisyklės, pasireiškusios per tradiciją, papročius, moralę, ritualus, priklausomybę nuo gamtos ciklo reguliavimo ir pan.
Kiekvienas individas atomizuotoje visuomenėje jaučiasi esąs “asmenybė” kaip savyje ir sau pakankamas biologinis ir pcichologinis atomas, minčių ir veiskmų eiles galintis pradėti iš savęs , vadinasi, iš pradžių. Individas kaip “asmenybė” jaučiasi esąs savo minčių ir veiksmų šeimininkas. Globalinė sąmonė atsiranda tada, kai tokio atomizuoto individo “asmenybinis”
nepriklausomybės jausmas susiduria su pasauliu kaip “ vaizdu” , patį pasaulį tariamai pateikiančių kaip užbaigtą ar net baigtinę visumą. Šį tariamai užbaigtą ir baigtinį , t.y. būtent globalinį pasaulio vaizdą į atomizuoto individo sąmonę įspraudžia vadinamosios masinės komunikacijos priemonės, kurių terpėje įvyksta dviejų iliuzijų susidūrimas, sukeliantis trečiąją iliuziją – laisvės jausmą.
Socialinė laisvės samprata kyla iš tariamos individo nepriklausomybės ar bent jau tik dalinės priklausomybės nuo bendruomenės ; platesne prasme –
iš nepriklausomybės nuo kito individo arba anoniminių Kitų, esančių už tiesioginės patirties lauko ir niekada į jį nepatenkančių. Būti nesusaistytam ar minimaliai susaistytam bendruomenės – toks yra socialinės laisvės sampratos branduolys.
Šiuo atveju laisvė suprantama, pavyzdžiui kaip nevaržoma galimybė pasirinkti profesiją, užsiėmimą, gyvenimo būdą ir net socialinę padėtį; arba kaip galimybė elgtis nepaisant prietarų, konvencijų, viešosios nuomonės, moralės ir etiketo reikalavimū; kaip galimybė nepriklausyti jokiai interesų ar jėgos grupei, neišpažinti jokios ideologijos ar kolektyvinių pažiūrų į pasaulį ir žmogų.
Laisvės sinonimu tampa individo anarchija. Tai laisvė nuo bendruomenės. Globalinė samonė ypač palaiko šią laisvės sampratą. Jei automatizuotas individas jaučiasi esąs asmenybė ir tariasi galįs savo mintis ir veiksmus pradėti pats, tarsi iš nieko, jame didesniu ar mažesniu mastu, tačiau neišvengiamai glūdi originalo ir maištininko sindromas.
Šio sindromo tvirali išraiška, tapusi net ritualine formule, yra visiems gerai žinomi žodžiai : kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Iš šio sindromo globalinė sąmonė išskleidžia savo galingiausią ir veiksmingiausią ideologiją, kurios epicentras yra vadinamosios žmogaus teisė.
Žmogaus teisių subjektas, tiesa, užmaskuotu ir ideologiškai iškreiptu pavidalu, yra asmenybė kaip psichologinis ir somatinis atomas, žodžiu, kaip anarchiškas individas, priešpriešintas bendruomenei. Galima pridurti, kad ir šioje laisvės sampratoje laisvė tapatinama su savivale. Asmenybės autonomija iš tikrųjų yra laisvė-nuo arba negatyvi laisvė, kurią mes ir vadinsime savivale. Būti nepakartojamam ir turįti savo nuomonę yra dvi populiariausios šio anarchinio sindromo formulės.
Ir pačioj laisviausioj santvarkoje nėra niekas automatiškai laisvas.
Laisvam galima būti neautomatiškai, o tik savo paties pastanga . Kiekvienas automatizmas, kritinės sąmonės išblėsimas, yra laisvės sunaikinimas.
Nė laisviausia santvarka negali priversti lyg kokiam darbui, tų , kurie patys savo laisvę išblėsina sustingdami paročiuose, nekritiškai suklupdami prieš autoritetus, atsakomybę pakeisdami paklusnybe, iš dvasinio tingumo savo pažiūroms laikydami tai, kas tėra kitų ( prenumeruojamų laikraščių, vadinamosiso” laiko mados” ir pan.) propaguojami dalykai.
Nėra laisvės be mąstymo ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas, kas paveda kam nors kitam už save mąstyti, kas aklai pasiduoda savo aplinkai. Kas nėra kam sava, tas nėra ir laisva. Būti laisvam – yra lygu būti savimi pačiu patetine šio žodžio reikšme. Tiek giliai laisvė išplėtojama ,kiek giliai paties žmogaus dvasiškai išaugama.
Nors žmogus iš prigimties yra laisvas, tačiau jam nepaparastai sunku išvengti šiame pasaulyje blogio paspestų ( įvairių pagundų pavidalu)
spąstų, į kuriuos pakliuvus laisvė yra suvaržoma, gali būti net visiškai sunaikinta. Norint išsaugoti ją, reikia nugalėti pagundų viliones. Žmogus, nesuvokiantis savo pavergtumo, yra tikras vergas, net jeigu jis ir laimingas. Laisvės neįmanoma tapatinti su gyvenimo patogumais, nes tokia ji žmogų užmigdo ir atsibunda vėl sukaustytas vergo retežiais.Laisvė slypi laisvoje dvasioje. Vadinasi, žmogui lemta amžinai trokšti laisvės, bet taip niekada jos ir nepasiekti, nes “ kiekviena laisvės pergalė atsigręžia prieš ją ir kviečia į naujas kautynes : kova dėl laisvės neturi pabaigos “.
Kodėl? Nes tik laisvas žmogus gali siekti tobulybės, o šito labiausiai tokšta jo siela. Jis yra save peržengianti, transcendencijos link judanti būtybė, kadangi ten slypi tai , kas labiausiai jį vilioja , – amžinosios vertybės. Asmenybė neįmanoma be jų. Tikroji vertybių vieta – gyva žmogaus širdis.
Laisvumo jausmas nesunaikinamas ir fatalizmo. Tegul žmogus įsitikinęs, kad jo likimas nulemtas ir kad esmingai jis nepajėgia pakeisti būtinos jo eigos. Vis dėlto jo elgesys aiškiai parodo, kad jis niekuomet nenustoja įsitikinimo, jog ir likimo ribose jis galįs pasirinkti vieną arba kitą galimybę. Todėl realiame , praktiniame gyvenime fatalizmas nesutampa su griežtu ir nuosekliu determinizmu. Determinizmas – tai grynai teorinė pažiūra.
Fatalizmas, priešingai, – tai praktinę reikšmę galįs turėti tikėjimas į tai, kad kiekvienam žmogui skirtas tam tikras likimas, kurio jis negali išvengti, ir kad jo likimas pareina nuo tam tikrų aukštesnių sąmoningų arba nesąmoningų galybių, nuo Dievo arba lemties, prieš kurią net dievai negali kovoti.
Šitą mintį įteigia žmogui ypač cikliškas gamtos gyvenimas, nuolatinis atsiradimo ir išnykimo, gimimo ir mirimo kaitaliojimasis, į kurį įtrauktas ir žmogaus gyvenimas.Tokia mintis įsigali jau ikimoksliniame mąstyme ir plačiau išskleidžiama bei tiksliau formuluojama filosofinėje refleksijoje. Šiuo atžvilgiu jau anksti žmogaus sąmonėje atsiranda priešingumas, iš kurio vėliau kyla ginčas tarp determinizmo ir indeterminizmo.
Šie ikimoksliniai duomenys yra visiems žinomi, nes atsiranda kiekvieno mąstančio žmogaus patyrime; vis dėlto tenka prie jų kiek ilgiau apsistoti, nes tyrinėjant laisvės problemą mums svarbu ne tik susipažinti su filosofinėmis teorijomis, kurios ją nušviečia vienu ar kitu aspektu, bet visų pirma su tais duomenimis, kurie sudaro jų faktinį pagrindą.
IŠVADOS
Žinoma, iš to kas aukščiau išdėstyta apie laisvės problemą, toli gražu dar nėra išsamus jos sprendimas. Išdėstyta koncepsija tik nubrėžia ir iškelia tam tikrus esminius aspektus. Iš to kas pasakyta , mes matome , kad laisvė turi teigiamą ir neigiamą reikšmę. Abi reikšmės neatskiriamos viena nuo kitos.
Kaip rodo kūryba, kurti nauja galima tik išeinant iš ribų to, kas sena, ir šia prasme paneigiant tai, kas paprastai sąlygoja žmogaus elgesį, t.y. tai, ką jam nurodo praeities patyrimas, jo įgimti arba įgyti polinkiai, jo įpročiai ir aplinkos įtaka.
Norint tiksliai nusakyti laisvės problemą, reikia vienodai atsižvelgti ir į vieną , ir į antrą momentą, nes neigiama laisvės reikšmė sąlygoja teigiamą. Teorijos, kurios svarsto laisvės problemą, dažniausiai klysta tuo, kad iškelia vieną momentą ir nepaiso antro. Antai tradicinė teorija, kuri buvo suformuluota viduramžių filosofų, pabrėžia pirmiausia neigiamąjį momentą.
Tatai – libero arbitrio indiferentia teorija. Žmogaus laisvė reiškia tai, kad jis iš dviejų galimybių ką nors daryti esamoje padėtyje vienodai gali pasirinkti vieną arba kitą. Iš esmės valiai abi galimybės yra indiferentiškos. Taigi valios aktas yra nepamatuotas ir nemotyvuotas. Tačiau tuo nusakomas tik vienas valios aktų aspektas – tai, kad prieš pasirinkdama vieną galimybę valia yra nedeterminuota. Bet aišku, kad pasirinkusi valią jau yra determinuota.
Vadinasi, laisvą valią negalima apibūdinti kaip niekuo nedeterminuotą valią. Priešingai, išeina taip, kad valia kaip tik nėra laisva, nes jai ji abejinga bet kuriai galimybei, tai ji nereikli ir negali apsipręsti, bet tada tenka pripažinti, kad valią veikiantys motyvai sąlygoja ją kaip išorinės jėgos.
Tada atsiranda Buridano asilo paradoksas : jei iš kairės ir dešinės pusės nuo asilo bus padėtos dvi visiškai vienodos gniūžtės šieno, tai jis pastips iš bado, nes neturės jokių motyvų, kurie leistų teigti pirmenybę vienai iš jų.
Todėl tenka pripažinti, kad ir laisva valia turi savo ypatingą determinaciją, kurią tada reikia skirti nuo nelaisvos valios determinacijos. Taip, ypač pradedant nuo I. Kanto laikų, ir sprendžia klausimą kitos teorijos. Tatai ne priežastinė, o teologinė determinacija, kur praeitis nenulemia ateities vienareikšmiškai.
Šita nauja determinacijos forma, kaip mes matėme, nešalina priežastinės determinacijos, bet remiasi ja ; o priežastinė determinacija yra abejinga tos aukštesnės determinacijos atžvilgiu. Tatai yra teigiama laisvės prasmė : žmogus nėra pajungtas mechaniniam būtinumui, jis gali pasirinkti vieną arba kitą vertybę.
Tačiau jis gali ir nepasirinkti, nes pačios vertybės jo neverčia, jis pats apsisprendžia jų atžvilgiu. Šia prasme žmogus yra causa sui, taigi šia prasme pasiryžimo aktas būtinos priežasties arba motyvo. Bet tatai reiškia, kad valia turi būti laisva ir neigiama prasme, kad vienos teologinės determinacijos nepakanka valios apsisprendimui aiškinti.
Tikra laisvė yra asmenybės laisvė, o asmenybė yra laisva nepriklausydama tiek nuo mechaninio priežastingumo, tiek nuo vertybių privalomumo. Vadinasi, iš laisvės prigimties jokiu būdu negali būti pašalintas ir neigiamas momentas (
pasirinkimo laisvė). O kaip tik šitame momente ( causa sui) glūdi tam tikras iracionalumas, kurio iki šiol nė viena teorija negalėjo pašalinti arba išaiškinti. Todėl tuo tarpu ir tenka laisvę nusakyti iš jos teigiamos pusės, būtent iš jos kūrybinio pajėgumo, iš jos padarinių, iš jos vaisių.
Su šituo keblumu susijęs kitas, ne mažiau svarbus . Jei mes remiamės schema : teologinis ryšys – sąmonė ( psichika), priežastinis ryšys –
fizinis pasaulis,tenka dar išsiaiškinti , kaip laisvas valios apsisprendimas gali kištis į įvykių eigą ir ją veikti. Iš tikrųjų , kiekvienas valios aktas , apsisprendimas kartu yra veiksmas, kuris vienaip ar kitaip reiškiasi ir fiziniame pasaulyje visų pirma kaip tam tikras fiziologinis procesas nervų sistemoje. Fiziologiniai procesai susideda iš cheminių, elektrinių ir kitų fizinių veiksmų, kurie valdomi priežastingumo.
Vadinasi , ir valios aktas turi pavirsti vienu iš šio proceso komponentų.
Bet koks tai bus komponentas ? Jis turi būti fizinis, nes fizinius reiškinius gali veikti tik fiziniai reiškiniai ( jie sudaro uždarą sistemą
– tai supozicija, kuria kiek mes žinome, remiasi gamtos mokslai). Kita vertus, šitas komponentas yra visiškai kitokios rūšies, nes plaukia iš kito būties sluoksnio ir prisideda prie fizinių aplinkybių kaip kažkas nauja.
Jei sakysime, kad šitas naujas veiksnys nėra koordinuotas su kitais fiziniais veiksniais, o tik keičia fizinių jėgų kryptį, reguliuoja juos taip , kad būtų pasiektas numatytas tikslas , tai tokio atsakymo neužteks, nes pakeisti proceso kryptį, reguliuoti fizinių jėgų sąveiką gali tiktai jėga, kuri pati yra fizinė.
Žodžiu, pasilieka neaišku, kaip valios aktas pavirsta fiziniu veiksniu. Čia valios laisvės problema atsiremia į kūno ir psichikos santykio, o kartu ir į organinės gyvybės tikslingumo problemą.
Ir čia galima tik pastebėti, kad organiniai procesai apskritai vyksta tikslingai, nes reguliuojami organizmo kaip visybės, bet kiekvienas atskiras procesas vyksta pagal priežastingumo ryšį, taigi yra vienareikšmiškai sąlygotas. Į šitą problemą mes dabar negalime gilintis (
nes ir paties priežastingumo sąvoka dar nėra visiškai išaiškinta; galbūt ir neorganinėje gamtoje viešpatauja tam tikri struktūriniai – visybės –
dėsniai).
Pagaliau reikia įsidėmėti ir tuos fenomenus, kurie rodo, kad kūryba ne visuomet yra lydima laisvumo jausmo, taigi , kad kūryba ne visuomet sutampa su asmenybės laisve.
Būna atvejų, kai, pavyzdžiui, poetas arba menininkas išgyvena kūrybinį procesą kaip tokį procesą, kuris nepriklauso nuo jo sąmoningos valios, kai jam rodosi, kad kažkokia aukštesnė nežinoma jėga verčia jį kurti ir tvarko bei reguliuoja patį kūrybinio sumanybo realizavimą. Tatai yra įkvėpimo, inspiracijos fenomenas.
Žinoma, tai dar neįrodo, kad tokia kūryba nėra laisva, nes tikra, reali laisvė toli gražu nesutampa su laisvumo jausmu, su nusimanymu apie laisvę.
Bet, antra vertus, šitie faktai nurodo į sąmonės ryšį su pasąmone, į jos pereinamybę nuo pasąmonės o pasąmonė savo ruožtu sieja individą sąmoningą asmenybę su socialine aplinka ir su tomis organinėmis potencijomis, kurios yra individo paveldėtos.
Vadinasi, čia iškyla visa krūva svarbių problemų, kurios esamoje biologijos ir psichologijos stadijoje nesiduoda išsamiai sprendžiamos. Kiekvienu atveju tie duomenys, kuriais mes dabar disponuojame, rodo, kad asmenybė ( individuali sąmonė) nėra tokia užbaigta ir savarankiška sistema, kaip tai mums paprastai atrodo. Todėl ir laisvės problemoje lieka dar daug neišaiškintų klausimų.
Kaip į laisvės problemą žiūri dialektinis materializmas? Laisvė čia pripažįstama ta prasme, kad žmogus sugeba pažinti gamtos dėsnius, o pažinęs gali jais naudotis savo praktinėje veikloje. Kol mes nežinome gamtos dėsnio jis veikia nepriklausomai nuo mūsų pažinimo , paverčia mus aklo būtinumo vergais. Bet kai tik mes esame pažinę tą dėsnį, kuris veikia nepriklausomai nuo mūsų valios ir sąmonės, mes tampame gamtos valdovai. Valios laisvė –
tai žinojimu pagrįstas valios aktas. Laisvė – tai sugebėjimas valdyti save ir gamtą, pagrįstas gamtos būtinumo pažinimu, tai įsisąmonintas būtinumas.
Nesuvokus būtinumo, negali būti ir tikros laisvės. Ką tai reiškia ? Kad žmogus, žinodamas gamtos dėsnius gali jais naudotis savo sumanymams įvykdyti. Vadinasi, teologinis ryšys pagrįstas priežastiniu ryšiu, jo žinojimu. Šitas žinojimas keičia žmogaus padėtį : iš vergo jis pasidaro valdovu. Šia prasme ne tik būtis nulemia sąmonę, bet ir sąmonė – būtį.
Aukštesniosios struktūros remiasi žemesniosiomis, bet turi savo ypatingą dėsningumą, kuris negali būti išvestas iš žemesnio sluoksnio dėsningumo.
Tam tikras laisvės problemos aspektas – tai laisvė kaip socialinis reiškinys ; ji turi reikštis , objektintis, kitaip ji nėra tikra , visiška laisvė.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. V. Sezemanas. Raštai. Filosofijos istorija. Kultūra. V.,1997.
2. A. Šliogeris . Transcendencijos tyla. V.,1996.
3. J. Girnius. Raštai I . V., 1991.
4. F. Scheling. Žmogaus laisvės filosofija. V., 1995.
5. R. Dabkus. Filosofija.K., 2002.