Determinizmas. Žmogaus laisv?s problema.

ĮVADAS

Žmogaus laisvės problema – viena iš praktinės filosofijos sričių ,
kurią daugelis filosofų labai išmintingai išanalizavo savo raštuose. Ji
apima laisvės sampratą, jos vykdymo galimybes. Klausimai “kas yra laisvė?”,
“kada žmogus yra laisvas?”, “kokią turime poelgių alternatyvą ir kaip ją
vertinti?”, bei daugelis kitų seniai yra filosofijos dėmesio objektas.

Laisvė suteikia žmogui individualumą. Tik laisvės dėka žmogus tampa
tuo , kuo jis nori būti, t.y. savimi. Taigi laisvės būvimas neatskiriamas
nuo žmogaus kaip asmenybės sampratos.

Laisvės problema neatsiejamai susijusi ir su etikos problema. Dorovė
neegzistuoja be laisvės.

Filosofiniai žmogaus laisvės tyrimai gali, vviena vertus, siekti
teisingai apibrėžti jos sąvoką, nes laisvė, kad ir kaip jos jausmas
įsismelkęs į kiekvieno žmogaus sąmonę, visai nėra toks akivaizdus dalykas,
kuris nereikalautų, jau vien ieškant jam tinkamos žodinės išraiškos,
didesnio nei įprasta mąstymo grynumo ir gilumo; antra vertus, tie tyrimai
gali siekti atskleisti šios sąvokos sąsają su mokslinės pasaulėžiūros
visuma. Bet kadangi sąvokos niekuomet negalima apibrėžti pavieniui, ir
tikrai moksliškai pagrįsta ji pasidaro, kai susiejama su visuma, o tai ypač
svarbu laisvės sąvokai, kuri, jeigu išvis neprasilenkia su tikrove, turi
būti ne kokia nors subordinuota ar ššalutinė, o vienas iš valdančių
svarbiausių sistemos elementų. Tiesa, pasak vienos senos, bet anaiptol
nepamirštos legendos, laisvės sąvoka esanti absoliučiai nesuderinama su
sistema, ir kiekviena į vienovę ir vientisumą pretenduojanti filosofija
imanti laisvę neigti. Šie teiginiai sukelia daug diskusijų ir ginčų.

Šiame darbe kaip tik ir a

apžvelgiama pati laisvė, determinizmai ir
žmogaus laisvės problema. Šio darbo uždavinys- kuo tiksliausiai aprašyti
tuos fenomenus, kuriuose laisvė pasirodo ir iškelti laisvės esmę ir
prigimtį.

Kai kurie filosofai atkreipė dėmesį į realiame pasaulyje esančius
savotiškus reiškinių ryšius. Pastebėta, kad reiškiniai egzistuoja ne
laisvai vienas greta kito, o yra susiję, sąlygoja vienas kitą, kai vieno
reiškinio poveikis kitam sąlygoja naujo reiškinio atsiradimą. Tokia
reiškinių sąveika yra priežastinė sąveika. Požiūris, kuris reiškia
įsitikinimą, kad viskas turi savo priežastis ir prie tam tikrų sąlygų jos
sukelia pasekmes, vadinamas determinizmu ( lot. determinare – lemti,
sąlygoti).

Priežastinę reiškinių sąveiką žmogus aptiko labai seniai savo
kasdienėje patirtyje. Praktinėje veikloje akivaizdžiai matomas ryšys tarp
veiksmo ir jo rezultato – veiksmas-priežastis duoda rezultatą-pasekmę.
Praktinis patyrimas rodė, kad kartojant tą patį veiksmą, kartojasi ir
rezultatas. Iš šios patirties sekė teorinė išvada : žinant priežastį galima
numatyti pasekmę. Pasikartojantis priežasties ir ppasekmės ryšio pobūdis
formavo vaizdinius apie tikrovėje glūdinčią tvarką. Jei pakartotinai
pasirodžius priežasčiai, kartojasi ir pasekmė, vadinasi, reiškiniai
atsiranda ne bet kaip, ne chaotiškai, o tam tikru būdu, tvarkingai.
Priežastingumas buvo pirmoji suvokta tikrovės natūralios tvarkos apraiška,
ir todėl moksliniam pažinimui keliamas uždavinys – pažinti reiškinių
priežastis.

Vadovaujantis visuotinės reiškinių sąveikos principu ir laikant
tiriamą reiškinį vieningos tikrovės dalimi, jis bus suprantamas kaip visos
tikrovės sąlygotas dalykas. Kitaip tariant, kokio nors reiškinio priežastis
yra ne baigtinis kitų reiškinių skaičius, o begalinė reiškinių visuma arba
visuotinė reiškinių sąveika. Kiekvieną reiškinį formuoja sąlygos, kuriomis
jis e

egzistuoja. Bandant jį izoliuoti nuo tų sąlygų, reiškinys taps
kokybiškai kitas, nes pateks į kitas sąlygas. Reiškinio izoliuoti nuo visos
tikrovės neįmanoma, nes izoliuojant jį nuo vienų sąlygų, jis automatiškai
atsiranda kitose sąlygose. Be to, kiekvienas reiškinys pat įeina į sąlygų
kompleksą ir daro įtaką kitiems reiškiniam. Vadinasi , reiškinių tarpusavio
sąveika yra grįžtamojo pobūdžio – priežastys tampa pasekmėmis, o pasekmės –
priežastimis.

Kita vertus daiktų ryšys paaiškinamas tikslų ryšiu, nes kiekvienas
tikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti. Todėl galima kalbėti apie
kauzalinį ir finalistinį determinizmą. Šia prasme determinizmo sąvoka yra
platesnė už priežastingumo sąvoką. Vadinasi, determinizmo sąvoka apima ir
kauzalizmą , ir finalizmą, nes ir priežastys, ir tikslai gali sąlygoti
reiškinius, t.y. juos determinuoti.

Tačiau daugelis mąstytojų su požiūriu, kad pasaulyje viskas paklūsta
griežtai tvarkai, nesutiko. Jų pagrindinis argumentas prieš determinizmą
buvo žmogaus valios laisvės faktas. Bet kokioje situacijoje žmogus gali
pasirinkti kaip jam elgtis. Dažni atvejai, kai vienodose aplinkybėse žmonės
elgiasi skirtingai. Vidinis laisvės pajautimas yra esminė žmogumi buvimo
sąlyga. Deterministai su tuo nesutiko. Jų nuomone, viskas yra būtina. Todėl
ir žmogaus poelgiai bei sprendimai yra būtini. Valios laisvės šalininkai
įrodinėjo, kad be laisvės žmogus – ne žmogus. Jeigu žmogus neturėtų
pasirinkimo laisvės, tai jis negalėtų būti atsakingas nei moraliai, nei
teisiškai už savo poelgius ir veiksmus. Vokiečių filosofai Kantas ir Fichte
pripažino, kad gamtoje vyrauja būtinumas, tačiau ir pabrėžė, jog žmogus yra
ne tik gamtinė, bet ir d
dorovinė būtinybė. Kaip gamtinė būtybė žmogus
paklūsta būtinumui, bet kaip dorovinė – turi pasirinkimo laisvę.

Iš to kas anksčiau pasakyta , galima teigti, laisvė, ne gamtos
reiškinys, bet pirmiausia žmogaus psichinio, dvasinio ir visuomeninio
gyvenimo fenomenas, kuris turi žmogui tam tikrą reikšmę, taigi yra
aksiologinis fenomenas, vertinamas arba teigiamai arba neigiamai. Viena
vertus, laisvė reiškia nepriklausomumą nuo ko nors , ir todėl laisvės
prasmė pareis nuo to, koks yra tas dalykas arba aplinkybė,nuo kurio
nepriklauso tas subjektas arba objektas, kuriam priskiriama laisvė. Laisvė
idėja kaip tik pasirodo šita neigiama prasme. Bet antra vertus , šita
nepriklausomybė gali būti nustatoma ir vertinama atsižvelgiant į vieną arba
kitą tikslą, į vieną arba kitą vertybę, kuri per laisvę ir pačioje laisvėje

gali būti įvykdoma. Tatai bus laisvė teigiama prasme. Ir aišku, kad ir
šiuo atveju laisvės prasmė, šios idėjos turinys priklauso nuo to tikslo
arba vertybės, kuri per jį gali būti realizuojama.

Tos sritys kurioms taikoma laisvės idėja ir kuriose ji pasireiškia,
yra labai įvairios; jos apima bemaž visą žmogaus gyvenimo sferą – pradedant
nuo aukščiausių jo dvasinio buvimo ir veiklumo laipsnių ir baigiant kūnine
jo prigimties šalimi. Bet visur laisvė yra toks momentas, kuris
charakterizuoja pirmiausią žmogų ir žmogaus santykį su visu tuo , kas šiaip
ar taip sąlygoja jo buvimą.

Gamtoje nėra vietos laisvei, nes gamtinius vyksmus valdo medžiagos
determinizmas. Tam tikra atominių vyksmų neapspręstybė, kuri turima mintyje
fizikos indeterminizmo terminu, neteikia
pagrindo laisvę įžiūrėti
gamtoje, nes laisvė iškyla tik su apsisprendimo galimybe, o paprasta
neapspręstybė dar nereiškia apsisprendimo galimybės. Apsisprendimo
galimybė, kuri yra pats laisvės branduolys yra nebe gamtos , o dvasios
dalykas. Jei ir žmogaus būtį išsemtų kūnas , tai ir žmogus liktų paprasta
gamtine būtybe, palenkta būtinybei. Nors savo kūnu ir priklausydami gamtai,
tačiau patys savyje nesame gamta, nes nesame tik kūnas. Tasai , kuris
įgalina žmogų iš gamtos išsiversti į dvasinę tikrovę, ir yra ne kas kita
kaip laisvė. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų
gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Galima šia prasme
teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Tačiau esmės ir egzistencijos
santykis radikaliai keičiasi einant nuo gamtos į laisvę. Gamtinėse būtybėse
esmė yra tiesiog duota tuo būdu, kad ji yra visada jau realizuota pačiu
faktiniu buvimu. Tai galioja ir mūsų kūninei būčiai. Kitaip yra su laisve,
kuria iš gamtos išsivežiame į dvasinę būtį. Laisvė yra ne duota, o užduota,
būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties
žmogaus laimima. Griežtai
tariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Kiekvienas lygiai
turi tik principinę laisvės galimybę, bet faktiškai šią galimybę kiekvienas
aktualizuoja tiek , kiek jis iš tiesų tampa savęs pačio versme pats save
sukurdamas. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save
sukurti.

Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir iššaugdami į morališkai
atsakingas asmenybes. Kultūra ( plačiąja šio žodžio prasme) suteikia mums
laisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik
atskleisti. Bet kada atskleidžiame gamtos dėsnius, tuo pačiu atskleidžiame
kelią gamtai viešpatauti. Įprasmindami savo sukurtais simboliais, gamtos
padarus paverčiame savo kūriniais ir abejingąja gamtine tikrove perkeičiame
savu pasauliu. Savo pačių atžvilgiu laimime laisvę moraliniu apsisprendimu.
Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno negu esame gavę iš tėvų, ar kitokio
charakterio , negu nulemia paveldėjimo veiksnių sąveika, bet moralinę savo
asmenybę galime laisvai plėtoti.

Išsiveržti į laisvę – tai iš gamtos išsiveržti į moralinę tikrovę.
Gamtinė tikrovė yra iš esmės faktinė tikrovė, kurioje normos ir faktai yra
neišskiriami ir todėl būtinai sutapę. Priešingai, moralinėje tikrovėje
galioja faktų ir normų įtampa. Nieko nėra čia būtina, užtat visa yra
galima, nors ne visa yra lygiai vertinga. Vietoj gamtinės būtinybės laisvė
žmogų pastato prieš moralinio apsiprendimo prievolę. Jei laisvė nepakiltų
aukščiau savivalės, ji būtų ne pakilimas aukščiau gamtos, o greičiau iš
kosmo nusmukimas į chaosą. Nėra laisvės tik geram, nes laisvė visada lygiai
yra ir geram, ir blogam. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopolį į
kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs
neabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne
savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas.

Įvairiose gyvenimo srityse laisvė pasireiškia įvairiais pavidalais :
sąžinės laisvė išpažinti pasirinktą tikėjimą ar jokio tikėjimo neišpažinti,
apskritai minties laisvė atstovauti turimoms pažiūroms moksle, politikoje
ir t.t., spaudos ir žodžio laisvė viešai skelbti savo ir kritiškai vertinti
svetimas pažiūras, organizavimosi laisve ir t.t. Visos šios laisvės yra
tarpusavyje susietos, ir laisvė yra pažeidžiama, jei ji vienoj kurioj srity
paneigiama. Laisvę laiduoti nepakanka nevartoti ir tiesioginės prievartos,
o reikia sukurti ir tokias sąlygas, kuriose atskiri individai iš tiesų
galėtų laisve naudotis. Pirmiausia buvo kovota už politinę laisvę kaip
teisę lemti įstatymų leidybą ir valdžios parinkimą. Tam reikalui buvo
sukurta
perlamentinės demokratijos sistema su visiems piliečiams suteikta teise
dalyvauti demokratiniuose rinkimuose. Po tam tikrų kovų beveik visuose
kraštuose balsavimo teisė suteikta ir moterims. Šalia politinės
demokratijos vėliau iškilo ir ūkinės demokratijos mintis, iškėlusi
valstybei socialinės globos uždavinius laiduojant asmeniui tam tikrą
socialinę nepriklausomybę, laisvę nuo skurdo ir baimės jame atsidurti.
Laiduoti kultūrinių bendruomenių laisvę nuo etatizmo grėsmės keliama
kultūrinės autonomijos pasiūlymas.

Politinės laisvės samprata irgi išsiskleidžia bendruomenės gyvenimo
srityje, tačiau, skirtingai nuo kitų socialinės laisvės sampratų, ji
grindžiama ne individo priešpriešinimu bendruomenei, o pamatine prielaida,
kad bendruomenė sudaro individo substanciją, todėl individas negali būti
laisvas nuo bendruomeninės substancijos. Negana to, politinė savimonė
paremta nors ir siaura, bet teisinga intuicija, kad bendruomenė yra pati
svarbiausia individo laisvės sąlyga. Saugodama , kad ir santykinę individo
neliečiamybę , taigi ir jo transcendentiškumą kitų individų atžvilgiu,
kartu bendruomenė saugo visų individų laisvę, apribodama pavienio individo
savivalę ir jo natūralios jėgos siekį plėstis iki begalybės, paneigiant
kitų individų egzistenciją. Politinė laisvė neatskiriama nuo įstatymo,
kuris yra ne kas kita, kaip individo substancialumo išraiška ir jo
transcendentiškumo kitų individų atžvilgiu įtvirtinimas. Politinėje laisvės
sampratoje pirmą kart pasirodo laisvės kaip atvirumo Kitam, kaip kito –
būties pripažinimo ir savivalės autentiško apribojimo užuomazgos. Laisvė
suvokiama kaip savivalės priešingybė, kaip antisavivalė. Politinės laisvės
prielaida – pozityvi individo auto-nomija, individo paklusnumas vidiniam
įstatymui, kuris yra ne kas kita, kaip nepriverstinis individo įsistatymas
į tam tikras ribas arba jo metafizinis įsibuvimas į savąjį baigtumą. Tačiau
politinė laisvė kyla iš metafizinės laisvės, pastarąją pastebimai
susiaurindama, ir kaip tik todėl negali būti laikoma autentiškos laisvės
ekvivalentu.

Psichologinė laisvės samprata kyla iš žmogui tariamai įgimto laisvės
jausmo, kurį iš tikrųjų sukelia kasdienių situacijų įvairovė ir būtinybė
tose situacijose orientuotis. Būtinybė situacijų brūzgyne surasti savo
kelią suvokiama kaip galimybė rinktis arba , platesne prasme, kaip laisvo
pasirinkimo galimybė. Ieškant savojo kelio situacijų įvairovėje ir net
vienai situacijoje būdingoje ar net neišvengiamoje įvairovėje, visada
galimi keli pasirinkimo variantai. Žodžiu , bet kurioje situacijoje galiu
laisvai pasirinkti vieną ar kitą daiktą, atlikti vieną ar kitą veiksmą.
Psichologinė laisvė dažniausiai tapatinama su nemotyvuojamais siekiais bei
nemotyvuojamu elgesiu ir traktuojama kaip galimybė siekti ir elgtis kaip
nori.Šiuo atveju tariama, kad pasirinkimo šaltinis ir galutinė instancija
esu aš pats, o pasirinkimo motyvai , tiek vidiniai, tiek išoriniai, patys
pasirenkami. Aš pats esu motyvų šeiminkas ir jų pirminė priežastis. Šitoks
laisvės jausmas ypač stiprus vaikystėje, kol žmogaus patirties laukas yra
labai nedidelis ir aplinkinis pasaulis žmogui beveik nesipriešina dėl tos
paprastos priežasties, kad su juo realiai nesusiduriama arba susiduriama
tik netiesiogiai. Vėliau šis laisvės jausmas silpnėja, nes žmogus,
kaupdamas patirtį, kuri visada skausminga, vis geriau įsisamonina savo
minčių ir veiksmų reguliarumą, jų neišvengiamybę,- jam vis dažniau tenka
mąstyti ir elgtis prieš savo valią ir paklusti slegiančiam priverstinės
elgsenos ir galvosenos automatizmui. Tačiau apskritai psichologinės laisvės
jausmas visiškai neišnyksta niekada, ypač žmogaus, turinčio infatilišką
samonę, kurios stabilumą labai palaiko globalinė samonė.

Laisvės idėja apima bemaž visą žmogaus gyvenimo sferą- pradedant nuo
aukščiausių dvasinio buvimo ir veiklumo laispsnių ir baigiant kūnine jo
prigimties šalimi. Iš viso šito aiškėja laisvės daugiareikšmiškumas. Bet
visų laisvė yra toks momentas, kuris charakterizuoja pirmiausia žmogų ir
žmogaus santykį su visu tuo, kas šiaip ar taip sąlygoja jo buvimą! Antai
laisvės problema atsiranda religijos sferoje ir vaidina ten svarbų
vaidmenį. Kaip žmogus santykiauja su Dievu? Ar Dievas nulemia žmogaus
likimą? ( ypač jo galutinį išganymą arba pasmerkimą), ar tai pereina nuo
žmogaus laisvo apsisprendimo.Laisvę galima rasti tik Dieve, nes jis ir yra
laisvė. Kai kurie filosofai laisvę tapatina su buvimu pačiu savimi . Žmogus
tiek laisvas, kiek jis būna pačiu savimi. Būti savimi šiame pasaulyje
neparastai sudėtinga ir netgi vargu ar įmanoma. Todėl laisvė , kuria žmogus
apdovanojams iš prigimties, yra labai sunki būties našta, skatinanti
maištauti ne tik prieš pasaulį, bet ir prieš patį save. Žmogus –
maištininkas iš esmės yra laisvės žmogus. Maištas – išorinė laisvės
apraiška, atsiradusi dėl žmogaus laisvės apribojimo. Kita vertus, laisvė
yra vienintelis žmogaus santykio su Dievu, t.y. religijos pagrindas. Dievas
sukūrė laisvą žmogų ne tam , kad paskui priverstų Jį tikėti, garbinti ir
mylėti. To neįmanoma padaryti net Dievui, nes taip veikti Jis negali dėl
savo prigimties. Religijos požiūriu žmogus stovi priešais Dievą, kaip asmuo
prieš asmenį. Jeigu laisvė mums duota paties Dievo, nėra jokio pagrindo
manyti, kad Jis šią dovaną kuriuo nors atveju atšauktų, nes tai vienintelė
būtinybė, turinti santykius. Todėl religija iš tikrųjų kyla iš žmogiškosios
laisvės, iš laisvo apsisprendimo turėti santykius su Dievu. Religija ir
laisvė yra neatskiriamos. Prievarta naikina tikėjimą, nes pakerta žmogaus
santykių su Dievu pagrindą.Vadinasi žmogaus – maištininko savojo Aš bei
savo laisvės gynimas yra vienintelio galimo kelio į Dievą gynimas.

Kristus gali veikti tik laisvame žmoguje , nes tik tokį jis gali
laikyti sau lygiu.

Kas atsitinka , kai laisvė pradedama tapatinti su laisva valia arba
valios laisve? Atsitinka tai, ką galima pavadinti visišku laisvės
įžmoginimu arba jos suidealinimu, kai laisvė suprantama ne kaip asmens
santykis su transcendentine būtimu, o tik kaip tam tikras asmens santykis
su pačiu savimi, tik netiesiogiai susijęs su tuo , kas esti anapus asmens
vidujybės. Laisvės arena perkeliama į uždarą valingojo ego kriauklę. Valia
yra ne kas kita, kaip natūrali asmens jėga, todėl laisvę sutapatinus su
valios laisve arba laisva valia, laisvė irgi susiejama su akla ego jėga.
kelti klausimą, ar žmogus turi laisvą valią, yra tas pats kaip kelti
klausimą, ar žmogus pasižymi tokia “ vidine” jėga, kurios nedeterminuoja,
taigi niekaip nevaržo, jokie veiksniai nei vidiniai, nei išoriniai. Iš
esmės tai reiškia klausti , ar žmogus pasižymi pirmaprade dieviška galia
esant reikalui iš nieko kurti būtį, o prireikus būtį vėl paversti nebūtimi.
Laisvės kaip laisvos valios horizonte nebelieka jokios transcendencijos.
Laisva valia yra būtent jėga, peržengianti bet kokias ribas, sunaikinanti
bet kokias kliūtis, trukdančias nevaržomai ego savisklaidai.

Laisvė iš esmės tapatinama su savivale, o savivalė suvokiama kaip ego
nepriklausomybė nuo išorinių kliūčių ir kaip ego nesusisistymas su
transcendentine realybe, buvo ir yra abejojama laisvės galimybe. Susidūrus
su pasaulio “kietumu” ir daiktiškosios tikrovės pasipriešinimu , žmogus
praranda laisvės jausmą ir pamato esąs priklausomas bei sukaustytas to, kuo
jis neįstengia savavališkai disponuoti. Tada sakoma, kad laisvė yra
iliuzija. Iš tikrųjų , remiantis kasdiene patirtimi galima konstatuoti, kad
laisvė nėra jokia akivaizdi duotis. Pasauliškoji žmogaus egzistencija,
išsiskleidžianti pragmatiniame lauke, neigia laisvę kaip akivaizdų faktą.
Žmogus yra priklausoma būtybė giliausia savo esme.Jo priklausomumas yra ne
sociologinis , bet ontologinis.

Ekonominė laisvės samprata kyla iš poreikio materialiai nepriklausyti
nuo bendruomenės ar bent jau priklausyti minimaliai. Ši laisvė visų pirma
siejama su turtu , vadovaujantis įsitikinimu, kad juo individas
turtingesnis, juo jis mažiau priklauso nuo bendruomenės, vadinasi, yra juo
laisvesnis. Laisvės apimtis yra tiesiog proporcinga individo vietai,
turtinėje bendruomenės hierarchijoje. Klasikinė šios laisvės sampratos
išraiška yra garsusis laissez faire ( leiskite veikti netrukdomai) –
principas , iškeltas naujaisiais amžiais, yrant tradicinei bendruomenei.
Šiuo principu išsakytas reikalavimas neriboti verslo laisvės, negniuždyti
privačios iniciatyvos, nukreiptos į besaikį turto kaupimą.Gilesnė šio
principo prasmė – individo nepriklausomybė nuo bet kokios valstybinės
reglamentacijos, o kartu ir nuo bendruomenės kišimosi į vadinamąją privačią
sritį, kuri visų pirma yra tapatinama su galimybe netrukdomai kaupti turtą
taip, tarsi tas turtas būtų tik absoliučiai savarankiško, tuštumoje
gyvenančio individo veiklos padarinys. Kaip pastangų įgyvendinti ekonominę
laisvę rezultatas atsiranda vadinamoji laisvoji rinka, individų
konkurencija ir privati iniciatyva. Nesunku suprasti, kad ši laisvė yra
negatyvi, jau nekalbant apie jos prieštaringumą. Negatyvi ji todėl, kad
grindžiama individo nepriklausomybės nuo bendruomenės iliuzija, o
prieštaringa todėl, kad turtas ne tik išlaisvina ( negatyviai) , bet
sukausto, nes individas , kaupdamas vis didesnį turtą, tampa vis labiau
priklausomas nuo medžiaginio egzistavimo sąlygų, o kartu – kadangi turtas
yra ne gamtinė duotis, bet į vieną tašką sukaupta mediaginė bendruomenės
galia – ir nuo bendruomenė, kuri vienintelė gali garantuoti ne tik galimybę
kaupti, bet ir galimybę išsaugoti tai, kas sukaupta. Turtas kaip nuosavybė
yra bendruomeninė institucija, todėl nuosavybės subjektas yra tiek pat
laisvas ir tiek pat sukaustytas institucinių varžtų. Ekonominės laisvės
pamatas ir branduolys irgi yra individo savivalė, kurią bendruomenė
neišvengiamai apriboja uždėdama įvairiausių reglamentacijų grandines.

Laisvė yra individualizacijos aktas, suponuojantis asmens savivoką,
kylančią iš savo baigtinumo ir ribų suvokimo, yra aišku, kad laisvė turi
protingas akis, ir galima tarti, kad žmogus yra laisvas tiek kiek jis yra
protingas, ir protingas tiek, kiek laisvas.

Tačiau kas gi yra protas, jei mes jį siejame ir kiek mes jį siejame
su laisvės fenomenu? Kasdieniškai suprasdami protą, visų pirma jį siejame
su pažinimu plačiąja šio žodžio prasme, tai yra praktinio pažinimo
neskirdami nuo teorinio. Praktinėje kasdienybėje protas tapatinamas su
nuovoka, techniniais įgūdžiais, sugebėjimu orientuotis situacijoje, greitai
ir sėkmingai prisitaikyti prie naujų ar kintančių aplinkybių. Taigi čia
protas traktuojamas kaip praktinės elgsenos instrumentas . Protas – tai
savivalės akis, parodanti jai trumpiausią kelią siekti realiatyvių tikslų.
Būti protingam kasdienybėje reiškia būti apdairiam, surasti efektyviausias
priemones įgyvendinti gyvybiškai svarbiems tikslams.

Laisvė ir protas nėra kokie nors skirtingi, iš pradžių atskirai
egzistuojantys ir savarankiškai veikiantys sugebėjimai, tik vėliau
susiliejantys į vienį. Laisvė jau pati savaime yra protinga, o protas pats
savaime laisvas. Laisvė atveria transcendenciją jau įforminto fenomeno
pavidalu, todėl yra protinga laisvė; protas telkia substancinį individą jau
kaip laisvas protas. Transcendencijos fenomenas yra laisvo proto ir
protingos laisvės kristalas. Todėl galime pasakyti, kad laisvė ir protas
yra tas pat; laisvę galėtume pavadinti dinamine, protą – statine
metafizinės patirties puse. Laisvė labiau linkusi į transcendencijos,
protas – į fenomeno pusę; laisvė yra savotiška metafizinės patirties “
materija” arba energija, protas – tos patirties “ forma”.Šiuo požiūriu
laisvė ir protas traktuotini kaip metafizinės patirties simetriniai
elementai. Laisvė atveria transcendenciją kaip galimą juslinį individą,
protas tą galimybę paverčia tikrove – jusliniu substanciniu individu.
Laisvė – proto galimybė, o protas – laisvės tikrovė. Laisvė nukreipta į
transcendencijos juslumą, protas į transcendencijos formą, kaip šita
transcendencijos fenomeną. Transcendencijos fenomenas kaip laisvės
kristalas iškyla tarpininkaujant protui.

Laisvės iliuzija ir reali laisvė yra visai skirtingi dalykai; negana
to laisvės iliuzija yra ypač pavojinga tuo, kad ji gali tapti ir tampa
pačiu patikimiausiu pavergimo instrumentu. Žmogus, žinantis, kad jis
nelaisvas, gali dėti pastangas tapti laisvu nepriklausomai nuo šitų
pastangų sėkmės ar nesėkmės. Bet jei žmogus jaučiasi esąs laisvas, reali
nelaisvė nuo jo pasislepia, ir užuot siekęs laisvės kaip būties būdo,
žmogus mėgaujasi laisvės jausmu ir vis giliau grimzta laisvės iliuzijon.
Laisvės jausmo arba laisvės tik kaip jausmo vyravimas dabarties žmoguje
nulemtas to savotiško reiškinio, kurį apytikriai galima pavadinti globaline
sąmone. Tai modrenus reiškinys, susijęs su technologiniu pasaulio valdymu
ir totalinių ideologijų viešpatavimu. Šį reiškinį lemia dar vienas
veiksnys, sukeltas pirmojo ,- bendruomeninio gyvenimo suirimas, visuomenės
atomizacija, jos subyrėjimas į tariamai savarankiškus individus, kurių
gyvenimo ir mąstymo nebereguliuoja kadaise labai aiškios ir griežtos
bendruomeninio gyvenimo taisyklės, pasireiškusios per tradiciją, papročius,
moralę, ritualus, priklausomybę nuo gamtos ciklo reguliavimo ir pan.
Kiekvienas individas atomizuotoje visuomenėje jaučiasi esąs “asmenybė” kaip
savyje ir sau pakankamas biologinis ir pcichologinis atomas, minčių ir
veiskmų eiles galintis pradėti iš savęs , vadinasi, iš pradžių. Individas
kaip “asmenybė” jaučiasi esąs savo minčių ir veiksmų šeimininkas. Globalinė
sąmonė atsiranda tada, kai tokio atomizuoto individo “asmenybinis”
nepriklausomybės jausmas susiduria su pasauliu kaip “ vaizdu” , patį
pasaulį tariamai pateikiančių kaip užbaigtą ar net baigtinę visumą. Šį
tariamai užbaigtą ir baigtinį , t.y. būtent globalinį pasaulio vaizdą į
atomizuoto individo sąmonę įspraudžia vadinamosios masinės komunikacijos
priemonės, kurių terpėje įvyksta dviejų iliuzijų susidūrimas, sukeliantis
trečiąją iliuziją – laisvės jausmą.

Socialinė laisvės samprata kyla iš tariamos individo nepriklausomybės
ar bent jau tik dalinės priklausomybės nuo bendruomenės ; platesne prasme –
iš nepriklausomybės nuo kito individo arba anoniminių Kitų, esančių už
tiesioginės patirties lauko ir niekada į jį nepatenkančių. Būti
nesusaistytam ar minimaliai susaistytam bendruomenės – toks yra socialinės
laisvės sampratos branduolys. Šiuo atveju laisvė suprantama, pavyzdžiui
kaip nevaržoma galimybė pasirinkti profesiją, užsiėmimą, gyvenimo būdą ir
net socialinę padėtį; arba kaip galimybė elgtis nepaisant prietarų,
konvencijų, viešosios nuomonės, moralės ir etiketo reikalavimū; kaip
galimybė nepriklausyti jokiai interesų ar jėgos grupei, neišpažinti jokios
ideologijos ar kolektyvinių pažiūrų į pasaulį ir žmogų. Laisvės sinonimu
tampa individo anarchija. Tai laisvė nuo bendruomenės. Globalinė samonė
ypač palaiko šią laisvės sampratą. Jei automatizuotas individas jaučiasi
esąs asmenybė ir tariasi galįs savo mintis ir veiksmus pradėti pats, tarsi
iš nieko, jame didesniu ar mažesniu mastu, tačiau neišvengiamai glūdi
originalo ir maištininko sindromas. Šio sindromo tvirali išraiška, tapusi
net ritualine formule, yra visiems gerai žinomi žodžiai : kiekvienas žmogus
yra nepakartojamas. Iš šio sindromo globalinė sąmonė išskleidžia savo
galingiausią ir veiksmingiausią ideologiją, kurios epicentras yra
vadinamosios žmogaus teisė. Žmogaus teisių subjektas, tiesa, užmaskuotu ir
ideologiškai iškreiptu pavidalu, yra asmenybė kaip psichologinis ir
somatinis atomas, žodžiu, kaip anarchiškas individas, priešpriešintas
bendruomenei. Galima pridurti, kad ir šioje laisvės sampratoje laisvė
tapatinama su savivale. Asmenybės autonomija iš tikrųjų yra laisvė-nuo arba
negatyvi laisvė, kurią mes ir vadinsime savivale. Būti nepakartojamam ir
turįti savo nuomonę yra dvi populiariausios šio anarchinio sindromo
formulės.

Ir pačioj laisviausioj santvarkoje nėra niekas automatiškai laisvas.
Laisvam galima būti neautomatiškai, o tik savo paties pastanga . Kiekvienas
automatizmas, kritinės sąmonės išblėsimas, yra laisvės sunaikinimas. Nė
laisviausia santvarka negali priversti lyg kokiam darbui, tų , kurie patys
savo laisvę išblėsina sustingdami paročiuose, nekritiškai suklupdami prieš
autoritetus, atsakomybę pakeisdami paklusnybe, iš dvasinio tingumo savo
pažiūroms laikydami tai, kas tėra kitų ( prenumeruojamų laikraščių,
vadinamosiso” laiko mados” ir pan.) propaguojami dalykai. Nėra laisvės be
mąstymo ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas, kas paveda kam nors
kitam už save mąstyti, kas aklai pasiduoda savo aplinkai. Kas nėra kam
sava, tas nėra ir laisva. Būti laisvam – yra lygu būti savimi pačiu
patetine šio žodžio reikšme. Tiek giliai laisvė išplėtojama ,kiek giliai
paties žmogaus dvasiškai išaugama.

Nors žmogus iš prigimties yra laisvas, tačiau jam nepaparastai sunku
išvengti šiame pasaulyje blogio paspestų ( įvairių pagundų pavidalu)
spąstų, į kuriuos pakliuvus laisvė yra suvaržoma, gali būti net visiškai
sunaikinta. Norint išsaugoti ją, reikia nugalėti pagundų viliones. Žmogus,
nesuvokiantis savo pavergtumo, yra tikras vergas, net jeigu jis ir
laimingas. Laisvės neįmanoma tapatinti su gyvenimo patogumais, nes tokia ji
žmogų užmigdo ir atsibunda vėl sukaustytas vergo retežiais.Laisvė slypi
laisvoje dvasioje. Vadinasi, žmogui lemta amžinai trokšti laisvės, bet taip
niekada jos ir nepasiekti, nes “ kiekviena laisvės pergalė atsigręžia prieš
ją ir kviečia į naujas kautynes : kova dėl laisvės neturi pabaigos “.
Kodėl? Nes tik laisvas žmogus gali siekti tobulybės, o šito labiausiai
tokšta jo siela. Jis yra save peržengianti, transcendencijos link judanti
būtybė, kadangi ten slypi tai , kas labiausiai jį vilioja , – amžinosios
vertybės. Asmenybė neįmanoma be jų. Tikroji vertybių vieta – gyva žmogaus
širdis.

Laisvumo jausmas nesunaikinamas ir fatalizmo. Tegul žmogus įsitikinęs,
kad jo likimas nulemtas ir kad esmingai jis nepajėgia pakeisti būtinos jo
eigos. Vis dėlto jo elgesys aiškiai parodo, kad jis niekuomet nenustoja
įsitikinimo, jog ir likimo ribose jis galįs pasirinkti vieną arba kitą
galimybę. Todėl realiame , praktiniame gyvenime fatalizmas nesutampa su
griežtu ir nuosekliu determinizmu. Determinizmas – tai grynai teorinė
pažiūra. Fatalizmas, priešingai, – tai praktinę reikšmę galįs turėti
tikėjimas į tai, kad kiekvienam žmogui skirtas tam tikras likimas, kurio
jis negali išvengti, ir kad jo likimas pareina nuo tam tikrų aukštesnių
sąmoningų arba nesąmoningų galybių, nuo Dievo arba lemties, prieš kurią net
dievai negali kovoti. Šitą mintį įteigia žmogui ypač cikliškas gamtos
gyvenimas, nuolatinis atsiradimo ir išnykimo, gimimo ir mirimo
kaitaliojimasis, į kurį įtrauktas ir žmogaus gyvenimas.Tokia mintis įsigali
jau ikimoksliniame mąstyme ir plačiau išskleidžiama bei tiksliau
formuluojama filosofinėje refleksijoje. Šiuo atžvilgiu jau anksti žmogaus
sąmonėje atsiranda priešingumas, iš kurio vėliau kyla ginčas tarp
determinizmo ir indeterminizmo. Šie ikimoksliniai duomenys yra visiems
žinomi, nes atsiranda kiekvieno mąstančio žmogaus patyrime; vis dėlto tenka
prie jų kiek ilgiau apsistoti, nes tyrinėjant laisvės problemą mums svarbu
ne tik susipažinti su filosofinėmis teorijomis, kurios ją nušviečia vienu
ar kitu aspektu, bet visų pirma su tais duomenimis, kurie sudaro jų faktinį
pagrindą.

IŠVADOS

Žinoma, iš to kas aukščiau išdėstyta apie laisvės problemą, toli
gražu dar nėra išsamus jos sprendimas. Išdėstyta koncepsija tik nubrėžia ir
iškelia tam tikrus esminius aspektus. Iš to kas pasakyta , mes matome , kad
laisvė turi teigiamą ir neigiamą reikšmę. Abi reikšmės neatskiriamos viena
nuo kitos. Kaip rodo kūryba, kurti nauja galima tik išeinant iš ribų to,
kas sena, ir šia prasme paneigiant tai, kas paprastai sąlygoja žmogaus
elgesį, t.y. tai, ką jam nurodo praeities patyrimas, jo įgimti arba įgyti
polinkiai, jo įpročiai ir aplinkos įtaka. Norint tiksliai nusakyti laisvės
problemą, reikia vienodai atsižvelgti ir į vieną , ir į antrą momentą, nes
neigiama laisvės reikšmė sąlygoja teigiamą. Teorijos, kurios svarsto
laisvės problemą, dažniausiai klysta tuo, kad iškelia vieną momentą ir
nepaiso antro. Antai tradicinė teorija, kuri buvo suformuluota viduramžių
filosofų, pabrėžia pirmiausia neigiamąjį momentą. Tatai – libero arbitrio
indiferentia teorija. Žmogaus laisvė reiškia tai, kad jis iš dviejų
galimybių ką nors daryti esamoje padėtyje vienodai gali pasirinkti vieną
arba kitą. Iš esmės valiai abi galimybės yra indiferentiškos. Taigi valios
aktas yra nepamatuotas ir nemotyvuotas. Tačiau tuo nusakomas tik vienas
valios aktų aspektas – tai, kad prieš pasirinkdama vieną galimybę valia
yra nedeterminuota. Bet aišku, kad pasirinkusi valią jau yra determinuota.
Vadinasi, laisvą valią negalima apibūdinti kaip niekuo nedeterminuotą
valią. Priešingai, išeina taip, kad valia kaip tik nėra laisva, nes jai ji
abejinga bet kuriai galimybei, tai ji nereikli ir negali apsipręsti, bet
tada tenka pripažinti, kad valią veikiantys motyvai sąlygoja ją kaip
išorinės jėgos. Tada atsiranda Buridano asilo paradoksas : jei iš kairės ir
dešinės pusės nuo asilo bus padėtos dvi visiškai vienodos gniūžtės šieno,
tai jis pastips iš bado, nes neturės jokių motyvų, kurie leistų teigti
pirmenybę vienai iš jų. Todėl tenka pripažinti, kad ir laisva valia turi
savo ypatingą determinaciją, kurią tada reikia skirti nuo nelaisvos valios
determinacijos. Taip, ypač pradedant nuo I. Kanto laikų, ir sprendžia
klausimą kitos teorijos. Tatai ne priežastinė, o teologinė determinacija,
kur praeitis nenulemia ateities vienareikšmiškai. Šita nauja determinacijos
forma, kaip mes matėme, nešalina priežastinės determinacijos, bet remiasi
ja ; o priežastinė determinacija yra abejinga tos aukštesnės determinacijos
atžvilgiu. Tatai yra teigiama laisvės prasmė : žmogus nėra pajungtas
mechaniniam būtinumui, jis gali pasirinkti vieną arba kitą vertybę. Tačiau
jis gali ir nepasirinkti, nes pačios vertybės jo neverčia, jis pats
apsisprendžia jų atžvilgiu. Šia prasme žmogus yra causa sui, taigi šia
prasme pasiryžimo aktas būtinos priežasties arba motyvo. Bet tatai reiškia,
kad valia turi būti laisva ir neigiama prasme, kad vienos teologinės
determinacijos nepakanka valios apsisprendimui aiškinti. Tikra laisvė yra
asmenybės laisvė, o asmenybė yra laisva nepriklausydama tiek nuo mechaninio
priežastingumo, tiek nuo vertybių privalomumo. Vadinasi, iš laisvės
prigimties jokiu būdu negali būti pašalintas ir neigiamas momentas (
pasirinkimo laisvė). O kaip tik šitame momente ( causa sui) glūdi tam
tikras iracionalumas, kurio iki šiol nė viena teorija negalėjo pašalinti
arba išaiškinti. Todėl tuo tarpu ir tenka laisvę nusakyti iš jos teigiamos
pusės, būtent iš jos kūrybinio pajėgumo, iš jos padarinių, iš jos vaisių.

Su šituo keblumu susijęs kitas, ne mažiau svarbus . Jei mes remiamės
schema : teologinis ryšys – sąmonė ( psichika), priežastinis ryšys –
fizinis pasaulis,tenka dar išsiaiškinti , kaip laisvas valios
apsisprendimas gali kištis į įvykių eigą ir ją veikti. Iš tikrųjų ,
kiekvienas valios aktas , apsisprendimas kartu yra veiksmas, kuris vienaip
ar kitaip reiškiasi ir fiziniame pasaulyje visų pirma kaip tam tikras
fiziologinis procesas nervų sistemoje. Fiziologiniai procesai susideda iš
cheminių, elektrinių ir kitų fizinių veiksmų, kurie valdomi priežastingumo.
Vadinasi , ir valios aktas turi pavirsti vienu iš šio proceso komponentų.
Bet koks tai bus komponentas ? Jis turi būti fizinis, nes fizinius
reiškinius gali veikti tik fiziniai reiškiniai ( jie sudaro uždarą sistemą
– tai supozicija, kuria kiek mes žinome, remiasi gamtos mokslai). Kita
vertus, šitas komponentas yra visiškai kitokios rūšies, nes plaukia iš kito
būties sluoksnio ir prisideda prie fizinių aplinkybių kaip kažkas nauja.
Jei sakysime, kad šitas naujas veiksnys nėra koordinuotas su kitais
fiziniais veiksniais, o tik keičia fizinių jėgų kryptį, reguliuoja juos
taip , kad būtų pasiektas numatytas tikslas , tai tokio atsakymo neužteks,
nes pakeisti proceso kryptį, reguliuoti fizinių jėgų sąveiką gali tiktai
jėga, kuri pati yra fizinė. Žodžiu, pasilieka neaišku, kaip valios aktas
pavirsta fiziniu veiksniu. Čia valios laisvės problema atsiremia į kūno ir
psichikos santykio, o kartu ir į organinės gyvybės tikslingumo problemą. Ir
čia galima tik pastebėti, kad organiniai procesai apskritai vyksta
tikslingai, nes reguliuojami organizmo kaip visybės, bet kiekvienas
atskiras procesas vyksta pagal priežastingumo ryšį, taigi yra
vienareikšmiškai sąlygotas. Į šitą problemą mes dabar negalime gilintis (
nes ir paties priežastingumo sąvoka dar nėra visiškai išaiškinta; galbūt ir
neorganinėje gamtoje viešpatauja tam tikri struktūriniai – visybės –
dėsniai).

Pagaliau reikia įsidėmėti ir tuos fenomenus, kurie rodo, kad kūryba
ne visuomet yra lydima laisvumo jausmo, taigi , kad kūryba ne visuomet
sutampa su asmenybės laisve. Būna atvejų, kai, pavyzdžiui, poetas arba
menininkas išgyvena kūrybinį procesą kaip tokį procesą, kuris nepriklauso
nuo jo sąmoningos valios, kai jam rodosi, kad kažkokia aukštesnė nežinoma
jėga verčia jį kurti ir tvarko bei reguliuoja patį kūrybinio sumanybo
realizavimą. Tatai yra įkvėpimo, inspiracijos fenomenas. Žinoma, tai dar
neįrodo, kad tokia kūryba nėra laisva, nes tikra, reali laisvė toli gražu
nesutampa su laisvumo jausmu, su nusimanymu apie laisvę. Bet, antra vertus,
šitie faktai nurodo į sąmonės ryšį su pasąmone, į jos pereinamybę nuo
pasąmonės o pasąmonė savo ruožtu sieja individą sąmoningą asmenybę su
socialine aplinka ir su tomis organinėmis potencijomis, kurios yra individo
paveldėtos. Vadinasi, čia iškyla visa krūva svarbių problemų, kurios
esamoje biologijos ir psichologijos stadijoje nesiduoda išsamiai
sprendžiamos. Kiekvienu atveju tie duomenys, kuriais mes dabar
disponuojame, rodo, kad asmenybė ( individuali sąmonė) nėra tokia užbaigta
ir savarankiška sistema, kaip tai mums paprastai atrodo. Todėl ir laisvės
problemoje lieka dar daug neišaiškintų klausimų.

Kaip į laisvės problemą žiūri dialektinis materializmas? Laisvė čia
pripažįstama ta prasme, kad žmogus sugeba pažinti gamtos dėsnius, o pažinęs
gali jais naudotis savo praktinėje veikloje. Kol mes nežinome gamtos dėsnio
jis veikia nepriklausomai nuo mūsų pažinimo , paverčia mus aklo būtinumo
vergais. Bet kai tik mes esame pažinę tą dėsnį, kuris veikia nepriklausomai
nuo mūsų valios ir sąmonės, mes tampame gamtos valdovai. Valios laisvė –
tai žinojimu pagrįstas valios aktas. Laisvė – tai sugebėjimas valdyti save
ir gamtą, pagrįstas gamtos būtinumo pažinimu, tai įsisąmonintas būtinumas.
Nesuvokus būtinumo, negali būti ir tikros laisvės. Ką tai reiškia ? Kad
žmogus, žinodamas gamtos dėsnius gali jais naudotis savo sumanymams
įvykdyti. Vadinasi, teologinis ryšys pagrįstas priežastiniu ryšiu, jo
žinojimu. Šitas žinojimas keičia žmogaus padėtį : iš vergo jis pasidaro
valdovu. Šia prasme ne tik būtis nulemia sąmonę, bet ir sąmonė – būtį.
Aukštesniosios struktūros remiasi žemesniosiomis, bet turi savo ypatingą
dėsningumą, kuris negali būti išvestas iš žemesnio sluoksnio dėsningumo.
Tam tikras laisvės problemos aspektas – tai laisvė kaip socialinis
reiškinys ; ji turi reikštis , objektintis, kitaip ji nėra tikra , visiška
laisvė.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. V. Sezemanas. Raštai. Filosofijos istorija. Kultūra. V.,1997.

2. A. Šliogeris . Transcendencijos tyla. V.,1996.

3. J. Girnius. Raštai I . V., 1991.

4. F. Scheling. Žmogaus laisvės filosofija. V., 1995.

5. R. Dabkus. Filosofija.K., 2002.

Leave a Comment