ĮVADAS Žmogaus laisvės problema – viena iš praktinės filosofijos sričių ,kurią daugelis filosofų labai išmintingai išanalizavo savo raštuose. Jiapima laisvės sampratą, jos vykdymo galimybes. Klausimai “kas yra laisvė?”,“kada žmogus yra laisvas?”, “kokią turime poelgių alternatyvą ir kaip jąvertinti?”, bei daugelis kitų seniai yra filosofijos dėmesio objektas. Laisvė suteikia žmogui individualumą. Tik laisvės dėka žmogus tampatuo , kuo jis nori būti, t.y. savimi. Taigi laisvės būvimas neatskiriamasnuo žmogaus kaip asmenybės sampratos. Laisvės problema neatsiejamai susijusi ir su etikos problema. Dorovėneegzistuoja be laisvės. Filosofiniai žmogaus laisvės tyrimai gali, viena vertus, siektiteisingai apibrėžti jos sąvoką, nes laisvė, kad ir kaip jos jausmasįsismelkęs į kiekvieno žmogaus sąmonę, visai nėra toks akivaizdus dalykas,kuris nereikalautų, jau vien ieškant jam tinkamos žodinės išraiškos,didesnio nei įprasta mąstymo grynumo ir gilumo; antra vertus, tie tyrimaigali siekti atskleisti šios sąvokos sąsają su mokslinės pasaulėžiūrosvisuma. Bet kadangi sąvokos niekuomet negalima apibrėžti pavieniui, irtikrai moksliškai pagrįsta ji pasidaro, kai susiejama su visuma, o tai ypačsvarbu laisvės sąvokai, kuri, jeigu išvis neprasilenkia su tikrove, turibūti ne kokia nors subordinuota ar šalutinė, o vienas iš valdančiųsvarbiausių sistemos elementų. Tiesa, pasak vienos senos, bet anaiptolnepamirštos legendos, laisvės sąvoka esanti absoliučiai nesuderinama susistema, ir kiekviena į vienovę ir vientisumą pretenduojanti filosofijaimanti laisvę neigti. Šie teiginiai sukelia daug diskusijų ir ginčų.
Šiame darbe kaip tik ir apžvelgiama pati laisvė, determinizmai iržmogaus laisvės problema. Šio darbo uždavinys- kuo tiksliausiai aprašytituos fenomenus, kuriuose laisvė pasirodo ir iškelti laisvės esmę irprigimtį.
Kai kurie filosofai atkreipė dėmesį į realiame pasaulyje esančiussavotiškus reiškinių ryšius. Pastebėta, kad reiškiniai egzistuoja nelaisvai vienas greta kito, o yra susiję, sąlygoja vienas kitą, kai vienoreiškinio poveikis kitam sąlygoja naujo reiškinio atsiradimą. Tokiareiškinių sąveika yra priežastinė sąveika. Požiūris, kuris reiškiaįsitikinimą, kad viskas turi savo priežastis ir prie tam tikrų sąlygų jossukelia pasekmes, vadinamas determinizmu ( lot. determinare – lemti,sąlygoti). Priežastinę reiškinių sąveiką žmogus aptiko labai seniai savokasdienėje patirtyje. Praktinėje veikloje akivaizdžiai matomas ryšys tarpveiksmo ir jo rezultato – veiksmas-priežastis duoda rezultatą-pasekmę.Praktinis patyrimas rodė, kad kartojant tą patį veiksmą, kartojasi irrezultatas. Iš šios patirties sekė teorinė išvada : žinant priežastį galimanumatyti pasekmę. Pasikartojantis priežasties ir pasekmės ryšio pobūdisformavo vaizdinius apie tikrovėje glūdinčią tvarką. Jei pakartotinaipasirodžius priežasčiai, kartojasi ir pasekmė, vadinasi, reiškiniaiatsiranda ne bet kaip, ne chaotiškai, o tam tikru būdu, tvarkingai.Priežastingumas buvo pirmoji suvokta tikrovės natūralios tvarkos apraiška,ir todėl moksliniam pažinimui keliamas uždavinys – pažinti reiškiniųpriežastis. Vadovaujantis visuotinės reiškinių sąveikos principu ir laikanttiriamą reiškinį vieningos tikrovės dalimi, jis bus suprantamas kaip visostikrovės sąlygotas dalykas. Kitaip tariant, kokio nors reiškinio priežastisyra ne baigtinis kitų reiškinių skaičius, o begalinė reiškinių visuma arbavisuotinė reiškinių sąveika. Kiekvieną reiškinį formuoja sąlygos, kuriomisjis egzistuoja. Bandant jį izoliuoti nuo tų sąlygų, reiškinys tapskokybiškai kitas, nes pateks į kitas sąlygas. Reiškinio izoliuoti nuo visostikrovės neįmanoma, nes izoliuojant jį nuo vienų sąlygų, jis automatiškaiatsiranda kitose sąlygose. Be to, kiekvienas reiškinys pat įeina į sąlygųkompleksą ir daro įtaką kitiems reiškiniam. Vadinasi , reiškinių tarpusaviosąveika yra grįžtamojo pobūdžio – priežastys tampa pasekmėmis, o pasekmės –priežastimis. Kita vertus daiktų ryšys paaiškinamas tikslų ryšiu, nes kiekvienastikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti. Todėl galima kalbėti apie
kauzalinį ir finalistinį determinizmą. Šia prasme determinizmo sąvoka yraplatesnė už priežastingumo sąvoką. Vadinasi, determinizmo sąvoka apima irkauzalizmą , ir finalizmą, nes ir priežastys, ir tikslai gali sąlygotireiškinius, t.y. juos determinuoti. Tačiau daugelis mąstytojų su požiūriu, kad pasaulyje viskas paklūstagriežtai tvarkai, nesutiko. Jų pagrindinis argumentas prieš determinizmąbuvo žmogaus valios laisvės faktas. Bet kokioje situacijoje žmogus galipasirinkti kaip jam elgtis. Dažni atvejai, kai vienodose aplinkybėse žmonėselgiasi skirtingai. Vidinis laisvės pajautimas yra esminė žmogumi buvimosąlyga. Deterministai su tuo nesutiko. Jų nuomone, viskas yra būtina. Todėlir žmogaus poelgiai bei sprendimai yra būtini. Valios laisvės šalininkaiįrodinėjo, kad be laisvės žmogus – ne žmogus. Jeigu žmogus neturėtųpasirinkimo laisvės, tai jis negalėtų būti atsakingas nei moraliai, neiteisiškai už savo poelgius ir veiksmus. Vokiečių filosofai Kantas ir Fichtepripažino, kad gamtoje vyrauja būtinumas, tačiau ir pabrėžė, jog žmogus yrane tik gamtinė, bet ir dorovinė būtinybė. Kaip gamtinė būtybė žmoguspaklūsta būtinumui, bet kaip dorovinė – turi pasirinkimo laisvę. Iš to kas anksčiau pasakyta , galima teigti, laisvė, ne gamtosreiškinys, bet pirmiausia žmogaus psichinio, dvasinio ir visuomeniniogyvenimo fenomenas, kuris turi žmogui tam tikrą reikšmę, taigi yraaksiologinis fenomenas, vertinamas arba teigiamai arba neigiamai. Vienavertus, laisvė reiškia nepriklausomumą nuo ko nors , ir todėl laisvėsprasmė pareis nuo to, koks yra tas dalykas arba aplinkybė,nuo kurionepriklauso tas subjektas arba objektas, kuriam priskiriama laisvė. Laisvėidėja kaip tik pasirodo šita neigiama prasme. Bet antra vertus , šitanepriklausomybė gali būti nustatoma ir vertinama atsižvelgiant į vieną arbakitą tikslą, į vieną arba kitą vertybę, kuri per laisvę ir pačioje laisvėje gali būti įvykdoma. Tatai bus laisvė teigiama prasme. Ir aišku, kad iršiuo atveju laisvės prasmė, šios idėjos turinys priklauso nuo to tiksloarba vertybės, kuri per jį gali būti realizuojama. Tos sritys kurioms taikoma laisvės idėja ir kuriose ji pasireiškia,yra labai įvairios; jos apima bemaž visą žmogaus gyvenimo sferą – pradedantnuo aukščiausių jo dvasinio buvimo ir veiklumo laipsnių ir baigiant kūninejo prigimties šalimi. Bet visur laisvė yra toks momentas, kurischarakterizuoja pirmiausią žmogų ir žmogaus santykį su visu tuo , kas šiaipar taip sąlygoja jo buvimą. Gamtoje nėra vietos laisvei, nes gamtinius vyksmus valdo medžiagosdeterminizmas. Tam tikra atominių vyksmų neapspręstybė, kuri turima mintyjefizikos indeterminizmo terminu, neteikia pagrindo laisvę įžiūrėtigamtoje, nes laisvė iškyla tik su apsisprendimo galimybe, o paprastaneapspręstybė dar nereiškia apsisprendimo galimybės. Apsisprendimogalimybė, kuri yra pats laisvės branduolys yra nebe gamtos , o dvasiosdalykas. Jei ir žmogaus būtį išsemtų kūnas , tai ir žmogus liktų paprastagamtine būtybe, palenkta būtinybei. Nors savo kūnu ir priklausydami gamtai,tačiau patys savyje nesame gamta, nes nesame tik kūnas. Tasai , kurisįgalina žmogų iš gamtos išsiversti į dvasinę tikrovę, ir yra ne kas kitakaip laisvė. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitųgyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Galima šia prasmeteigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Tačiau esmės ir egzistencijossantykis radikaliai keičiasi einant nuo gamtos į laisvę. Gamtinėse būtybėseesmė yra tiesiog duota tuo būdu, kad ji yra visada jau realizuota pačiufaktiniu buvimu. Tai galioja ir mūsų kūninei būčiai. Kitaip yra su laisve,kuria iš gamtos išsivežiame į dvasinę būtį. Laisvė yra ne duota, o užduota,būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti patiesžmogaus laimima. Griežtaitariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Kiekvienas lygiaituri tik principinę laisvės galimybę, bet faktiškai šią galimybę kiekvienasaktualizuoja tiek , kiek jis iš tiesų tampa savęs pačio versme pats savesukurdamas. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam savesukurti. Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir iššaugdami į morališkaiatsakingas asmenybes. Kultūra ( plačiąja šio žodžio prasme) suteikia mumslaisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tikatskleisti. Bet kada atskleidžiame gamtos dėsnius, tuo pačiu atskleidžiamekelią gamtai viešpatauti. Įprasmindami savo sukurtais simboliais, gamtospadarus paverčiame savo kūriniais ir abejingąja gamtine tikrove perkeičiamesavu pasauliu. Savo pačių atžvilgiu laimime laisvę moraliniu apsisprendimu.Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno negu esame gavę iš tėvų, ar kitokiocharakterio , negu nulemia paveldėjimo veiksnių sąveika, bet moralinę savoasmenybę galime laisvai plėtoti. Išsiveržti į laisvę – tai iš gamtos išsiveržti į moralinę tikrovę.Gamtinė tikrovė yra iš esmės faktinė tikrovė, kurioje normos ir faktai yraneišskiriami ir todėl būtinai sutapę. Priešingai, moralinėje tikrovėjegalioja faktų ir normų įtampa. Nieko nėra čia būtina, užtat visa yragalima, nors ne visa yra lygiai vertinga. Vietoj gamtinės būtinybės laisvėžmogų pastato prieš moralinio apsiprendimo prievolę. Jei laisvė nepakiltųaukščiau savivalės, ji būtų ne pakilimas aukščiau gamtos, o greičiau iškosmo nusmukimas į chaosą. Nėra laisvės tik geram, nes laisvė visada lygiaiyra ir geram, ir blogam. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopolį įkaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęsneabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra nesavivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas. Įvairiose gyvenimo srityse laisvė pasireiškia įvairiais pavidalais :sąžinės laisvė išpažinti pasirinktą tikėjimą ar jokio tikėjimo neišpažinti,apskritai minties laisvė atstovauti turimoms pažiūroms moksle, politikojeir t.t., spaudos ir žodžio laisvė viešai skelbti savo ir kritiškai vertintisvetimas pažiūras, organizavimosi laisve ir t.t. Visos šios laisvės yratarpusavyje susietos, ir laisvė yra pažeidžiama, jei ji vienoj kurioj sritypaneigiama. Laisvę laiduoti nepakanka nevartoti ir tiesioginės prievartos,o reikia sukurti ir tokias sąlygas, kuriose atskiri individai iš tiesųgalėtų laisve naudotis. Pirmiausia buvo kovota už politinę laisvę kaipteisę lemti įstatymų leidybą ir valdžios parinkimą. Tam reikalui buvosukurtaperlamentinės demokratijos sistema su visiems piliečiams suteikta teisedalyvauti demokratiniuose rinkimuose. Po tam tikrų kovų beveik visuosekraštuose balsavimo teisė suteikta ir moterims. Šalia politinėsdemokratijos vėliau iškilo ir ūkinės demokratijos mintis, iškėlusivalstybei socialinės globos uždavinius laiduojant asmeniui tam tikrąsocialinę nepriklausomybę, laisvę nuo skurdo ir baimės jame atsidurti.Laiduoti kultūrinių bendruomenių laisvę nuo etatizmo grėsmės keliamakultūrinės autonomijos pasiūlymas. Politinės laisvės samprata irgi išsiskleidžia bendruomenės gyvenimosrityje, tačiau, skirtingai nuo kitų socialinės laisvės sampratų, jigrindžiama ne individo priešpriešinimu bendruomenei, o pamatine prielaida,kad bendruomenė sudaro individo substanciją, todėl individas negali būtilaisvas nuo bendruomeninės substancijos. Negana to, politinė savimonėparemta nors ir siaura, bet teisinga intuicija, kad bendruomenė yra patisvarbiausia individo laisvės sąlyga. Saugodama , kad ir santykinę individoneliečiamybę , taigi ir jo transcendentiškumą kitų individų atžvilgiu,kartu bendruomenė saugo visų individų laisvę, apribodama pavienio individosavivalę ir jo natūralios jėgos siekį plėstis iki begalybės, paneigiantkitų individų egzistenciją. Politinė laisvė neatskiriama nuo įstatymo,kuris yra ne kas kita, kaip individo substancialumo išraiška ir jotranscendentiškumo kitų individų atžvilgiu įtvirtinimas. Politinėje laisvėssampratoje pirmą kart pasirodo laisvės kaip atvirumo Kitam, kaip kito –būties pripažinimo ir savivalės autentiško apribojimo užuomazgos. Laisvėsuvokiama kaip savivalės priešingybė, kaip antisavivalė. Politinės laisvėsprielaida – pozityvi individo auto-nomija, individo paklusnumas vidiniamįstatymui, kuris yra ne kas kita, kaip nepriverstinis individo įsistatymasį tam tikras ribas arba jo metafizinis įsibuvimas į savąjį baigtumą. Tačiaupolitinė laisvė kyla iš metafizinės laisvės, pastarąją pastebimaisusiaurindama, ir kaip tik todėl negali būti laikoma autentiškos laisvėsekvivalentu. Psichologinė laisvės samprata kyla iš žmogui tariamai įgimto laisvėsjausmo, kurį iš tikrųjų sukelia kasdienių situacijų įvairovė ir būtinybėtose situacijose orientuotis. Būtinybė situacijų brūzgyne surasti savokelią suvokiama kaip galimybė rinktis arba , platesne prasme, kaip laisvopasirinkimo galimybė. Ieškant savojo kelio situacijų įvairovėje ir netvienai situacijoje būdingoje ar net neišvengiamoje įvairovėje, visadagalimi keli pasirinkimo variantai. Žodžiu , bet kurioje situacijoje galiulaisvai pasirinkti vieną ar kitą daiktą, atlikti vieną ar kitą veiksmą.Psichologinė laisvė dažniausiai tapatinama su nemotyvuojamais siekiais beinemotyvuojamu elgesiu ir traktuojama kaip galimybė siekti ir elgtis kaipnori.Šiuo atveju tariama, kad pasirinkimo šaltinis ir galutinė instancijaesu aš pats, o pasirinkimo motyvai , tiek vidiniai, tiek išoriniai, patyspasirenkami. Aš pats esu motyvų šeiminkas ir jų pirminė priežastis. Šitokslaisvės jausmas ypač stiprus vaikystėje, kol žmogaus patirties laukas yralabai nedidelis ir aplinkinis pasaulis žmogui beveik nesipriešina dėl tospaprastos priežasties, kad su juo realiai nesusiduriama arba susiduriamatik netiesiogiai. Vėliau šis laisvės jausmas silpnėja, nes žmogus,kaupdamas patirtį, kuri visada skausminga, vis geriau įsisamonina savominčių ir veiksmų reguliarumą, jų neišvengiamybę,- jam vis dažniau tenkamąstyti ir elgtis prieš savo valią ir paklusti slegiančiam priverstinėselgsenos ir galvosenos automatizmui. Tačiau apskritai psichologinės laisvėsjausmas visiškai neišnyksta niekada, ypač žmogaus, turinčio infatiliškąsamonę, kurios stabilumą labai palaiko globalinė samonė. Laisvės idėja apima bemaž visą žmogaus gyvenimo sferą- pradedant nuoaukščiausių dvasinio buvimo ir veiklumo laispsnių ir baigiant kūnine joprigimties šalimi. Iš viso šito aiškėja laisvės daugiareikšmiškumas. Betvisų laisvė yra toks momentas, kuris charakterizuoja pirmiausia žmogų iržmogaus santykį su visu tuo, kas šiaip ar taip sąlygoja jo buvimą! Antailaisvės problema atsiranda religijos sferoje ir vaidina ten svarbųvaidmenį. Kaip žmogus santykiauja su Dievu? Ar Dievas nulemia žmogauslikimą? ( ypač jo galutinį išganymą arba pasmerkimą), ar tai pereina nuožmogaus laisvo apsisprendimo.Laisvę galima rasti tik Dieve, nes jis ir yralaisvė. Kai kurie filosofai laisvę tapatina su buvimu pačiu savimi . Žmogustiek laisvas, kiek jis būna pačiu savimi. Būti savimi šiame pasaulyjeneparastai sudėtinga ir netgi vargu ar įmanoma. Todėl laisvė , kuria žmogusapdovanojams iš prigimties, yra labai sunki būties našta, skatinantimaištauti ne tik prieš pasaulį, bet ir prieš patį save. Žmogus –maištininkas iš esmės yra laisvės žmogus. Maištas – išorinė laisvėsapraiška, atsiradusi dėl žmogaus laisvės apribojimo. Kita vertus, laisvėyra vienintelis žmogaus santykio su Dievu, t.y. religijos pagrindas. Dievassukūrė laisvą žmogų ne tam , kad paskui priverstų Jį tikėti, garbinti irmylėti. To neįmanoma padaryti net Dievui, nes taip veikti Jis negali dėlsavo prigimties. Religijos požiūriu žmogus stovi priešais Dievą, kaip asmuoprieš asmenį. Jeigu laisvė mums duota paties Dievo, nėra jokio pagrindomanyti, kad Jis šią dovaną kuriuo nors atveju atšauktų, nes tai vienintelėbūtinybė, turinti santykius. Todėl religija iš tikrųjų kyla iš žmogiškosioslaisvės, iš laisvo apsisprendimo turėti santykius su Dievu. Religija irlaisvė yra neatskiriamos. Prievarta naikina tikėjimą, nes pakerta žmogaussantykių su Dievu pagrindą.Vadinasi žmogaus – maištininko savojo Aš beisavo laisvės gynimas yra vienintelio galimo kelio į Dievą gynimas. Kristus gali veikti tik laisvame žmoguje , nes tik tokį jis galilaikyti sau lygiu. Kas atsitinka , kai laisvė pradedama tapatinti su laisva valia arbavalios laisve? Atsitinka tai, ką galima pavadinti visišku laisvėsįžmoginimu arba jos suidealinimu, kai laisvė suprantama ne kaip asmenssantykis su transcendentine būtimu, o tik kaip tam tikras asmens santykissu pačiu savimi, tik netiesiogiai susijęs su tuo , kas esti anapus asmensvidujybės. Laisvės arena perkeliama į uždarą valingojo ego kriauklę. Valiayra ne kas kita, kaip natūrali asmens jėga, todėl laisvę sutapatinus suvalios laisve arba laisva valia, laisvė irgi susiejama su akla ego jėga.kelti klausimą, ar žmogus turi laisvą valią, yra tas pats kaip keltiklausimą, ar žmogus pasižymi tokia “ vidine” jėga, kurios nedeterminuoja,taigi niekaip nevaržo, jokie veiksniai nei vidiniai, nei išoriniai. Išesmės tai reiškia klausti , ar žmogus pasižymi pirmaprade dieviška galiaesant reikalui iš nieko kurti būtį, o prireikus būtį vėl paversti nebūtimi.Laisvės kaip laisvos valios horizonte nebelieka jokios transcendencijos.Laisva valia yra būtent jėga, peržengianti bet kokias ribas, sunaikinantibet kokias kliūtis, trukdančias nevaržomai ego savisklaidai. Laisvė iš esmės tapatinama su savivale, o savivalė suvokiama kaip egonepriklausomybė nuo išorinių kliūčių ir kaip ego nesusisistymas sutranscendentine realybe, buvo ir yra abejojama laisvės galimybe. Susidūrussu pasaulio “kietumu” ir daiktiškosios tikrovės pasipriešinimu , žmoguspraranda laisvės jausmą ir pamato esąs priklausomas bei sukaustytas to, kuojis neįstengia savavališkai disponuoti. Tada sakoma, kad laisvė yrailiuzija. Iš tikrųjų , remiantis kasdiene patirtimi galima konstatuoti, kadlaisvė nėra jokia akivaizdi duotis. Pasauliškoji žmogaus egzistencija,išsiskleidžianti pragmatiniame lauke, neigia laisvę kaip akivaizdų faktą.Žmogus yra priklausoma būtybė giliausia savo esme.Jo priklausomumas yra nesociologinis , bet ontologinis. Ekonominė laisvės samprata kyla iš poreikio materialiai nepriklausytinuo bendruomenės ar bent jau priklausyti minimaliai. Ši laisvė visų pirmasiejama su turtu , vadovaujantis įsitikinimu, kad juo individasturtingesnis, juo jis mažiau priklauso nuo bendruomenės, vadinasi, yra juolaisvesnis. Laisvės apimtis yra tiesiog proporcinga individo vietai,turtinėje bendruomenės hierarchijoje. Klasikinė šios laisvės sampratosišraiška yra garsusis laissez faire ( leiskite veikti netrukdomai) –principas , iškeltas naujaisiais amžiais, yrant tradicinei bendruomenei.Šiuo principu išsakytas reikalavimas neriboti verslo laisvės, negniuždytiprivačios iniciatyvos, nukreiptos į besaikį turto kaupimą.Gilesnė šioprincipo prasmė – individo nepriklausomybė nuo bet kokios valstybinėsreglamentacijos, o kartu ir nuo bendruomenės kišimosi į vadinamąją privačiąsritį, kuri visų pirma yra tapatinama su galimybe netrukdomai kaupti turtątaip, tarsi tas turtas būtų tik absoliučiai savarankiško, tuštumojegyvenančio individo veiklos padarinys. Kaip pastangų įgyvendinti ekonominęlaisvę rezultatas atsiranda vadinamoji laisvoji rinka, individųkonkurencija ir privati iniciatyva. Nesunku suprasti, kad ši laisvė yranegatyvi, jau nekalbant apie jos prieštaringumą. Negatyvi ji todėl, kadgrindžiama individo nepriklausomybės nuo bendruomenės iliuzija, oprieštaringa todėl, kad turtas ne tik išlaisvina ( negatyviai) , betsukausto, nes individas , kaupdamas vis didesnį turtą, tampa vis labiaupriklausomas nuo medžiaginio egzistavimo sąlygų, o kartu – kadangi turtasyra ne gamtinė duotis, bet į vieną tašką sukaupta mediaginė bendruomenėsgalia – ir nuo bendruomenė, kuri vienintelė gali garantuoti ne tik galimybękaupti, bet ir galimybę išsaugoti tai, kas sukaupta. Turtas kaip nuosavybėyra bendruomeninė institucija, todėl nuosavybės subjektas yra tiek patlaisvas ir tiek pat sukaustytas institucinių varžtų. Ekonominės laisvėspamatas ir branduolys irgi yra individo savivalė, kurią bendruomenėneišvengiamai apriboja uždėdama įvairiausių reglamentacijų grandines. Laisvė yra individualizacijos aktas, suponuojantis asmens savivoką,kylančią iš savo baigtinumo ir ribų suvokimo, yra aišku, kad laisvė turiprotingas akis, ir galima tarti, kad žmogus yra laisvas tiek kiek jis yraprotingas, ir protingas tiek, kiek laisvas. Tačiau kas gi yra protas, jei mes jį siejame ir kiek mes jį siejamesu laisvės fenomenu? Kasdieniškai suprasdami protą, visų pirma jį siejamesu pažinimu plačiąja šio žodžio prasme, tai yra praktinio pažinimoneskirdami nuo teorinio. Praktinėje kasdienybėje protas tapatinamas sunuovoka, techniniais įgūdžiais, sugebėjimu orientuotis situacijoje, greitaiir sėkmingai prisitaikyti prie naujų ar kintančių aplinkybių. Taigi čiaprotas traktuojamas kaip praktinės elgsenos instrumentas . Protas – taisavivalės akis, parodanti jai trumpiausią kelią siekti realiatyvių tikslų.Būti protingam kasdienybėje reiškia būti apdairiam, surasti efektyviausiaspriemones įgyvendinti gyvybiškai svarbiems tikslams. Laisvė ir protas nėra kokie nors skirtingi, iš pradžių atskiraiegzistuojantys ir savarankiškai veikiantys sugebėjimai, tik vėliaususiliejantys į vienį. Laisvė jau pati savaime yra protinga, o protas patssavaime laisvas. Laisvė atveria transcendenciją jau įforminto fenomenopavidalu, todėl yra protinga laisvė; protas telkia substancinį individą jaukaip laisvas protas. Transcendencijos fenomenas yra laisvo proto irprotingos laisvės kristalas. Todėl galime pasakyti, kad laisvė ir protasyra tas pat; laisvę galėtume pavadinti dinamine, protą – statinemetafizinės patirties puse. Laisvė labiau linkusi į transcendencijos,protas – į fenomeno pusę; laisvė yra savotiška metafizinės patirties “materija” arba energija, protas – tos patirties “ forma”.Šiuo požiūriulaisvė ir protas traktuotini kaip metafizinės patirties simetriniaielementai. Laisvė atveria transcendenciją kaip galimą juslinį individą,protas tą galimybę paverčia tikrove – jusliniu substanciniu individu.Laisvė – proto galimybė, o protas – laisvės tikrovė. Laisvė nukreipta įtranscendencijos juslumą, protas į transcendencijos formą, kaip šitatranscendencijos fenomeną. Transcendencijos fenomenas kaip laisvėskristalas iškyla tarpininkaujant protui. Laisvės iliuzija ir reali laisvė yra visai skirtingi dalykai; neganato laisvės iliuzija yra ypač pavojinga tuo, kad ji gali tapti ir tampapačiu patikimiausiu pavergimo instrumentu. Žmogus, žinantis, kad jisnelaisvas, gali dėti pastangas tapti laisvu nepriklausomai nuo šitųpastangų sėkmės ar nesėkmės. Bet jei žmogus jaučiasi esąs laisvas, realinelaisvė nuo jo pasislepia, ir užuot siekęs laisvės kaip būties būdo,žmogus mėgaujasi laisvės jausmu ir vis giliau grimzta laisvės iliuzijon.Laisvės jausmo arba laisvės tik kaip jausmo vyravimas dabarties žmogujenulemtas to savotiško reiškinio, kurį apytikriai galima pavadinti globalinesąmone. Tai modrenus reiškinys, susijęs su technologiniu pasaulio valdymuir totalinių ideologijų viešpatavimu. Šį reiškinį lemia dar vienasveiksnys, sukeltas pirmojo ,- bendruomeninio gyvenimo suirimas, visuomenėsatomizacija, jos subyrėjimas į tariamai savarankiškus individus, kuriųgyvenimo ir mąstymo nebereguliuoja kadaise labai aiškios ir griežtosbendruomeninio gyvenimo taisyklės, pasireiškusios per tradiciją, papročius,moralę, ritualus, priklausomybę nuo gamtos ciklo reguliavimo ir pan.Kiekvienas individas atomizuotoje visuomenėje jaučiasi esąs “asmenybė” kaipsavyje ir sau pakankamas biologinis ir pcichologinis atomas, minčių irveiskmų eiles galintis pradėti iš savęs , vadinasi, iš pradžių. Individaskaip “asmenybė” jaučiasi esąs savo minčių ir veiksmų šeimininkas. Globalinėsąmonė atsiranda tada, kai tokio atomizuoto individo “asmenybinis”nepriklausomybės jausmas susiduria su pasauliu kaip “ vaizdu” , patįpasaulį tariamai pateikiančių kaip užbaigtą ar net baigtinę visumą. Šįtariamai užbaigtą ir baigtinį , t.y. būtent globalinį pasaulio vaizdą įatomizuoto individo sąmonę įspraudžia vadinamosios masinės komunikacijospriemonės, kurių terpėje įvyksta dviejų iliuzijų susidūrimas, sukeliantistrečiąją iliuziją – laisvės jausmą. Socialinė laisvės samprata kyla iš tariamos individo nepriklausomybėsar bent jau tik dalinės priklausomybės nuo bendruomenės ; platesne prasme –iš nepriklausomybės nuo kito individo arba anoniminių Kitų, esančių užtiesioginės patirties lauko ir niekada į jį nepatenkančių. Būtinesusaistytam ar minimaliai susaistytam bendruomenės – toks yra socialinėslaisvės sampratos branduolys. Šiuo atveju laisvė suprantama, pavyzdžiuikaip nevaržoma galimybė pasirinkti profesiją, užsiėmimą, gyvenimo būdą irnet socialinę padėtį; arba kaip galimybė elgtis nepaisant prietarų,konvencijų, viešosios nuomonės, moralės ir etiketo reikalavimū; kaipgalimybė nepriklausyti jokiai interesų ar jėgos grupei, neišpažinti jokiosideologijos ar kolektyvinių pažiūrų į pasaulį ir žmogų. Laisvės sinonimutampa individo anarchija. Tai laisvė nuo bendruomenės. Globalinė samonėypač palaiko šią laisvės sampratą. Jei automatizuotas individas jaučiasiesąs asmenybė ir tariasi galįs savo mintis ir veiksmus pradėti pats, tarsiiš nieko, jame didesniu ar mažesniu mastu, tačiau neišvengiamai glūdioriginalo ir maištininko sindromas. Šio sindromo tvirali išraiška, tapusinet ritualine formule, yra visiems gerai žinomi žodžiai : kiekvienas žmogusyra nepakartojamas. Iš šio sindromo globalinė sąmonė išskleidžia savogalingiausią ir veiksmingiausią ideologiją, kurios epicentras yravadinamosios žmogaus teisė. Žmogaus teisių subjektas, tiesa, užmaskuotu irideologiškai iškreiptu pavidalu, yra asmenybė kaip psichologinis irsomatinis atomas, žodžiu, kaip anarchiškas individas, priešpriešintasbendruomenei. Galima pridurti, kad ir šioje laisvės sampratoje laisvėtapatinama su savivale. Asmenybės autonomija iš tikrųjų yra laisvė-nuo arbanegatyvi laisvė, kurią mes ir vadinsime savivale. Būti nepakartojamam irturįti savo nuomonę yra dvi populiariausios šio anarchinio sindromoformulės. Ir pačioj laisviausioj santvarkoje nėra niekas automatiškai laisvas.Laisvam galima būti neautomatiškai, o tik savo paties pastanga . Kiekvienasautomatizmas, kritinės sąmonės išblėsimas, yra laisvės sunaikinimas. Nėlaisviausia santvarka negali priversti lyg kokiam darbui, tų , kurie patyssavo laisvę išblėsina sustingdami paročiuose, nekritiškai suklupdami priešautoritetus, atsakomybę pakeisdami paklusnybe, iš dvasinio tingumo savopažiūroms laikydami tai, kas tėra kitų ( prenumeruojamų laikraščių,vadinamosiso” laiko mados” ir pan.) propaguojami dalykai. Nėra laisvės bemąstymo ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas, kas paveda kam norskitam už save mąstyti, kas aklai pasiduoda savo aplinkai. Kas nėra kamsava, tas nėra ir laisva. Būti laisvam – yra lygu būti savimi pačiupatetine šio žodžio reikšme. Tiek giliai laisvė išplėtojama ,kiek giliaipaties žmogaus dvasiškai išaugama. Nors žmogus iš prigimties yra laisvas, tačiau jam nepaparastai sunkuišvengti šiame pasaulyje blogio paspestų ( įvairių pagundų pavidalu)spąstų, į kuriuos pakliuvus laisvė yra suvaržoma, gali būti net visiškaisunaikinta. Norint išsaugoti ją, reikia nugalėti pagundų viliones. Žmogus,nesuvokiantis savo pavergtumo, yra tikras vergas, net jeigu jis irlaimingas. Laisvės neįmanoma tapatinti su gyvenimo patogumais, nes tokia jižmogų užmigdo ir atsibunda vėl sukaustytas vergo retežiais.Laisvė slypilaisvoje dvasioje. Vadinasi, žmogui lemta amžinai trokšti laisvės, bet taipniekada jos ir nepasiekti, nes “ kiekviena laisvės pergalė atsigręžia priešją ir kviečia į naujas kautynes : kova dėl laisvės neturi pabaigos “.Kodėl? Nes tik laisvas žmogus gali siekti tobulybės, o šito labiausiaitokšta jo siela. Jis yra save peržengianti, transcendencijos link judantibūtybė, kadangi ten slypi tai , kas labiausiai jį vilioja , – amžinosiosvertybės. Asmenybė neįmanoma be jų. Tikroji vertybių vieta – gyva žmogausširdis. Laisvumo jausmas nesunaikinamas ir fatalizmo. Tegul žmogus įsitikinęs,kad jo likimas nulemtas ir kad esmingai jis nepajėgia pakeisti būtinos joeigos. Vis dėlto jo elgesys aiškiai parodo, kad jis niekuomet nenustojaįsitikinimo, jog ir likimo ribose jis galįs pasirinkti vieną arba kitągalimybę. Todėl realiame , praktiniame gyvenime fatalizmas nesutampa sugriežtu ir nuosekliu determinizmu. Determinizmas – tai grynai teorinėpažiūra. Fatalizmas, priešingai, – tai praktinę reikšmę galįs turėtitikėjimas į tai, kad kiekvienam žmogui skirtas tam tikras likimas, kuriojis negali išvengti, ir kad jo likimas pareina nuo tam tikrų aukštesniųsąmoningų arba nesąmoningų galybių, nuo Dievo arba lemties, prieš kurią netdievai negali kovoti. Šitą mintį įteigia žmogui ypač cikliškas gamtosgyvenimas, nuolatinis atsiradimo ir išnykimo, gimimo ir mirimokaitaliojimasis, į kurį įtrauktas ir žmogaus gyvenimas.Tokia mintis įsigalijau ikimoksliniame mąstyme ir plačiau išskleidžiama bei tiksliauformuluojama filosofinėje refleksijoje. Šiuo atžvilgiu jau anksti žmogaussąmonėje atsiranda priešingumas, iš kurio vėliau kyla ginčas tarpdeterminizmo ir indeterminizmo. Šie ikimoksliniai duomenys yra visiemsžinomi, nes atsiranda kiekvieno mąstančio žmogaus patyrime; vis dėlto tenkaprie jų kiek ilgiau apsistoti, nes tyrinėjant laisvės problemą mums svarbune tik susipažinti su filosofinėmis teorijomis, kurios ją nušviečia vienuar kitu aspektu, bet visų pirma su tais duomenimis, kurie sudaro jų faktinįpagrindą.IŠVADOS Žinoma, iš to kas aukščiau išdėstyta apie laisvės problemą, toligražu dar nėra išsamus jos sprendimas. Išdėstyta koncepsija tik nubrėžia iriškelia tam tikrus esminius aspektus. Iš to kas pasakyta , mes matome , kadlaisvė turi teigiamą ir neigiamą reikšmę. Abi reikšmės neatskiriamos vienanuo kitos. Kaip rodo kūryba, kurti nauja galima tik išeinant iš ribų to,kas sena, ir šia prasme paneigiant tai, kas paprastai sąlygoja žmogauselgesį, t.y. tai, ką jam nurodo praeities patyrimas, jo įgimti arba įgytipolinkiai, jo įpročiai ir aplinkos įtaka. Norint tiksliai nusakyti laisvėsproblemą, reikia vienodai atsižvelgti ir į vieną , ir į antrą momentą, nesneigiama laisvės reikšmė sąlygoja teigiamą. Teorijos, kurios svarstolaisvės problemą, dažniausiai klysta tuo, kad iškelia vieną momentą irnepaiso antro. Antai tradicinė teorija, kuri buvo suformuluota viduramžiųfilosofų, pabrėžia pirmiausia neigiamąjį momentą. Tatai – libero arbitrioindiferentia teorija. Žmogaus laisvė reiškia tai, kad jis iš dviejųgalimybių ką nors daryti esamoje padėtyje vienodai gali pasirinkti vienąarba kitą. Iš esmės valiai abi galimybės yra indiferentiškos. Taigi valiosaktas yra nepamatuotas ir nemotyvuotas. Tačiau tuo nusakomas tik vienasvalios aktų aspektas – tai, kad prieš pasirinkdama vieną galimybę valiayra nedeterminuota. Bet aišku, kad pasirinkusi valią jau yra determinuota.Vadinasi, laisvą valią negalima apibūdinti kaip niekuo nedeterminuotąvalią. Priešingai, išeina taip, kad valia kaip tik nėra laisva, nes jai jiabejinga bet kuriai galimybei, tai ji nereikli ir negali apsipręsti, bettada tenka pripažinti, kad valią veikiantys motyvai sąlygoja ją kaipišorinės jėgos. Tada atsiranda Buridano asilo paradoksas : jei iš kairės irdešinės pusės nuo asilo bus padėtos dvi visiškai vienodos gniūžtės šieno,tai jis pastips iš bado, nes neturės jokių motyvų, kurie leistų teigtipirmenybę vienai iš jų. Todėl tenka pripažinti, kad ir laisva valia turisavo ypatingą determinaciją, kurią tada reikia skirti nuo nelaisvos valiosdeterminacijos. Taip, ypač pradedant nuo I. Kanto laikų, ir sprendžiaklausimą kitos teorijos. Tatai ne priežastinė, o teologinė determinacija,kur praeitis nenulemia ateities vienareikšmiškai. Šita nauja determinacijosforma, kaip mes matėme, nešalina priežastinės determinacijos, bet remiasija ; o priežastinė determinacija yra abejinga tos aukštesnės determinacijosatžvilgiu. Tatai yra teigiama laisvės prasmė : žmogus nėra pajungtasmechaniniam būtinumui, jis gali pasirinkti vieną arba kitą vertybę. Tačiaujis gali ir nepasirinkti, nes pačios vertybės jo neverčia, jis patsapsisprendžia jų atžvilgiu. Šia prasme žmogus yra causa sui, taigi šiaprasme pasiryžimo aktas būtinos priežasties arba motyvo. Bet tatai reiškia,kad valia turi būti laisva ir neigiama prasme, kad vienos teologinėsdeterminacijos nepakanka valios apsisprendimui aiškinti. Tikra laisvė yraasmenybės laisvė, o asmenybė yra laisva nepriklausydama tiek nuo mechaniniopriežastingumo, tiek nuo vertybių privalomumo. Vadinasi, iš laisvėsprigimties jokiu būdu negali būti pašalintas ir neigiamas momentas (pasirinkimo laisvė). O kaip tik šitame momente ( causa sui) glūdi tamtikras iracionalumas, kurio iki šiol nė viena teorija negalėjo pašalintiarba išaiškinti. Todėl tuo tarpu ir tenka laisvę nusakyti iš jos teigiamospusės, būtent iš jos kūrybinio pajėgumo, iš jos padarinių, iš jos vaisių. Su šituo keblumu susijęs kitas, ne mažiau svarbus . Jei mes remiamėsschema : teologinis ryšys – sąmonė ( psichika), priežastinis ryšys –fizinis pasaulis,tenka dar išsiaiškinti , kaip laisvas valiosapsisprendimas gali kištis į įvykių eigą ir ją veikti. Iš tikrųjų ,kiekvienas valios aktas , apsisprendimas kartu yra veiksmas, kuris vienaipar kitaip reiškiasi ir fiziniame pasaulyje visų pirma kaip tam tikras
fiziologinis procesas nervų sistemoje. Fiziologiniai procesai susideda išcheminių, elektrinių ir kitų fizinių veiksmų, kurie valdomi priežastingumo.Vadinasi , ir valios aktas turi pavirsti vienu iš šio proceso komponentų.Bet koks tai bus komponentas ? Jis turi būti fizinis, nes fiziniusreiškinius gali veikti tik fiziniai reiškiniai ( jie sudaro uždarą sistemą– tai supozicija, kuria kiek mes žinome, remiasi gamtos mokslai). Kitavertus, šitas komponentas yra visiškai kitokios rūšies, nes plaukia iš kitobūties sluoksnio ir prisideda prie fizinių aplinkybių kaip kažkas nauja.Jei sakysime, kad šitas naujas veiksnys nėra koordinuotas su kitaisfiziniais veiksniais, o tik keičia fizinių jėgų kryptį, reguliuoja juostaip , kad būtų pasiektas numatytas tikslas , tai tokio atsakymo neužteks,nes pakeisti proceso kryptį, reguliuoti fizinių jėgų sąveiką gali tiktaijėga, kuri pati yra fizinė. Žodžiu, pasilieka neaišku, kaip valios aktaspavirsta fiziniu veiksniu. Čia valios laisvės problema atsiremia į kūno irpsichikos santykio, o kartu ir į organinės gyvybės tikslingumo problemą. Irčia galima tik pastebėti, kad organiniai procesai apskritai vykstatikslingai, nes reguliuojami organizmo kaip visybės, bet kiekvienasatskiras procesas vyksta pagal priežastingumo ryšį, taigi yravienareikšmiškai sąlygotas. Į šitą problemą mes dabar negalime gilintis (nes ir paties priežastingumo sąvoka dar nėra visiškai išaiškinta; galbūt irneorganinėje gamtoje viešpatauja tam tikri struktūriniai – visybės –dėsniai). Pagaliau reikia įsidėmėti ir tuos fenomenus, kurie rodo, kad kūrybane visuomet yra lydima laisvumo jausmo, taigi , kad kūryba ne visuometsutampa su asmenybės laisve. Būna atvejų, kai, pavyzdžiui, poetas arbamenininkas išgyvena kūrybinį procesą kaip tokį procesą, kuris nepriklausonuo jo sąmoningos valios, kai jam rodosi, kad kažkokia aukštesnė nežinomajėga verčia jį kurti ir tvarko bei reguliuoja patį kūrybinio sumanyborealizavimą. Tatai yra įkvėpimo, inspiracijos fenomenas. Žinoma, tai darneįrodo, kad tokia kūryba nėra laisva, nes tikra, reali laisvė toli gražunesutampa su laisvumo jausmu, su nusimanymu apie laisvę. Bet, antra vertus,šitie faktai nurodo į sąmonės ryšį su pasąmone, į jos pereinamybę nuopasąmonės o pasąmonė savo ruožtu sieja individą sąmoningą asmenybę susocialine aplinka ir su tomis organinėmis potencijomis, kurios yra individopaveldėtos. Vadinasi, čia iškyla visa krūva svarbių problemų, kuriosesamoje biologijos ir psichologijos stadijoje nesiduoda išsamiaisprendžiamos. Kiekvienu atveju tie duomenys, kuriais mes dabardisponuojame, rodo, kad asmenybė ( individuali sąmonė) nėra tokia užbaigtair savarankiška sistema, kaip tai mums paprastai atrodo. Todėl ir laisvėsproblemoje lieka dar daug neišaiškintų klausimų. Kaip į laisvės problemą žiūri dialektinis materializmas? Laisvė čiapripažįstama ta prasme, kad žmogus sugeba pažinti gamtos dėsnius, o pažinęsgali jais naudotis savo praktinėje veikloje. Kol mes nežinome gamtos dėsniojis veikia nepriklausomai nuo mūsų pažinimo , paverčia mus aklo būtinumovergais. Bet kai tik mes esame pažinę tą dėsnį, kuris veikia nepriklausomainuo mūsų valios ir sąmonės, mes tampame gamtos valdovai. Valios laisvė –tai žinojimu pagrįstas valios aktas. Laisvė – tai sugebėjimas valdyti saveir gamtą, pagrįstas gamtos būtinumo pažinimu, tai įsisąmonintas būtinumas.Nesuvokus būtinumo, negali būti ir tikros laisvės. Ką tai reiškia ? Kadžmogus, žinodamas gamtos dėsnius gali jais naudotis savo sumanymamsįvykdyti. Vadinasi, teologinis ryšys pagrįstas priežastiniu ryšiu, jožinojimu. Šitas žinojimas keičia žmogaus padėtį : iš vergo jis pasidarovaldovu. Šia prasme ne tik būtis nulemia sąmonę, bet ir sąmonė – būtį.Aukštesniosios struktūros remiasi žemesniosiomis, bet turi savo ypatingądėsningumą, kuris negali būti išvestas iš žemesnio sluoksnio dėsningumo.Tam tikras laisvės problemos aspektas – tai laisvė kaip socialinisreiškinys ; ji turi reikštis , objektintis, kitaip ji nėra tikra , visiškalaisvė.NAUDOTA LITERATŪRA
1. V. Sezemanas. Raštai. Filosofijos istorija. Kultūra. V.,1997. 2. A. Šliogeris . Transcendencijos tyla. V.,1996. 3. J. Girnius. Raštai I . V., 1991. 4. F. Scheling. Žmogaus laisvės filosofija. V., 1995. 5. R. Dabkus. Filosofija.K., 2002.