Praktikos darbas: Pasaulio endeminių gyvūnų ir augalų paplitimo geografija
2) Endemikai – augalų, gyvūnų ar grybų rūšys, gyvenančios tik tam tikrame, dažniausiai labai mažame geografiniame regione; jų daugiausiai pasitaiko arealuose, izoliuotuose nuo kitų (Kaukazinis tetervinas, sterblinis velnias, eldarinė pušis, medaus siurbikas, baltasnapis genys, Baikaliniai ruoniai).
Reliktai ( = paleoendemai) – labai senos rūšys, galinčios gyventi visame pasaulyje, o endemikai tik tam tikroje, izoliuotoje teritorijoje (ginkmedis, mamutmedis, nuostabioji velvičija).
3) Pasaulio valstybės, kuriose daugiausiai endeminių augalų ir gyvūnų:Žemynas Valstybės, turinčios daugiausiai endeminių augalų Valstybės, turinčios daugiausiai endeminių gyvūnųAmerika Venesuela, JAV, Ekvadoras Brazilija, Meksika, KolumbijaAzija Kinija, Indonezija, Indija Indonezija, Filipinai, KinijaAfrika Madagaskaras,Kongo Demokratinė Respublika, Angola Madagaskaras, PAR, Kongo Demokratinė RespublikaAustralija ir Okeanija Naujoji Kaledonija, Naujoji Zelandija, Fidžis Australija, Papua Naujoji Gvinėja, Naujoji Zelandija
5) Augalai: Citrinmedis – medžiai, kurių jaunos šakos turi pavienių spyglių, o senos šakos dažniausiai bespyglės. Lapai kažkada buvę trilapiai, dabar redukuoti iki paprastųjų, su vienu lapalakščiu. Žiedai pavieniai ar trumpuose pažastiniuose žiedynuose. Kuokelių skaičius apie 4 kartus (kai kurių rūšių – 6-10 kartų) viršija vainiklapių skaičių.Citrus genties arealas sudaro apie 9000 km ilgio juostą, kurios plotis plačiausioje vietoje apie 3200 km, galuose – apie 2600 km. Šiaurinis arealo kraštas remiasi į Himalajus ir Šiaurės Kiniją, pietuose – į Australiją. Kultūrinių citrinmedžio rūšių tėvynė – Rytų ir Pietryčių Azija. Manoma, kad Citrus genties evoliucija prasidėjo dar prieš Australijai atsiskiriant nuo Azijos bei Naujosios Gvinėjos. Citrinmedžiai atsirado ir daugiausia vystėsi Himalajuose, Indostane, Pietryčių Azijoje, Centrinėje ir Pietų Kinijoje. Atskiros rūšys susidarė salose.Citrinmedžiai yra daugiausia subtropiniai augalai, nors kilę jie iš drėgnųjų tropinių miškų. Dėl tokios kilmės citrinmedžiai daugiausia yra visžaliai augalai. Citrinmedžių sėklos, išimtos iš vaisių ir išdžiūvusios, greitai nustoja būti daigios, todėl jos turi būti saugomos arba vaisiuose arba parinktoje drėgnoje atmosferoje. Citrinmedžiai mėgsta kiek užpavėsintas augimvietes, kur dirvožemis drėgnas ir turi daug organinių medžiagų. Manoma, kad citrinmedžiai išgyvena 100-200 metų.
Citrinmedžiai paprastai žydi ankstyvą pavasarį. Daugelis (iki 80%) citrinmedžių žiedų nubyra, todėl paprastai perteklinius žiedus nuskabo ir iš jų išgauna eterinį aliejų. Vaisiai prinoksta vėlai rudenį ir žiemą, brendimo trukmė apie 7 mėnesiai. Vaisiai būna geresnės kokybės, jei aplinkos oras saikingai drėgnas, todėl vaisiai iš vainiko gilumos paprastai būna skanesni.Agava – agavinių šeimos augalų gentis. Beveik visos rūšys yra monokarpinės – pražysta tik kartą gyvenime ir nunyksta, kai subrandina sėklas. Žiedai sukrauti dideliame stulpo pavidalo žiedyne, gelsvai žali, kvapūs, apdulkina lapanosiai šikšnosparniai. Paplitusi nuo JAV pietinės dalies iki Pietų Amerikos šiaurės rytinės dalies. Auga sausose pievose, miškuose, savanose, dykumose, krūmynuose ir kt. biotopuose. Iš agavų gaunamas pluoštas, cukringos sultys. Iš agavų sulčių gaminamas likeris ir pulka, o iš tekilinės agavos – tekila. Nemažai agavų auginama kambariuose, oranžerijose, ofisuose ir kt. kaip dekoratyviniai augalai. Gentyje yra apie 200-300 rūšių.
Nuostabiosios monsteros – savaime auga tropiniuose Centrinės Amerikos miškuose. Jų sėklas medžių vainikuose išbarsto paukščiai. Drėgnų miškų medžiai apaugę samanomis – tai puiki terpė parazitiniams augalams. Jaunos monsteros – epifitai, auga aukštai ant šakų, kol orinės šaknys pasiekia žemę ir įsišaknija. Įsišaknijusi ir sustiprėjusi liana greitai apraizgo visą medį – savo šeimininką, o kartais ir keletą artimiausių kaimynų. Monsterų žiedai panašūs į kalijų žiedus, tik blyškesni. Namuose žydi retai arba visai nežydi, todėl labiau vertinamos dėl didelių, puošnių, skylėtų lapų.
• Gyvūnai, būdingi Amerikai:
Tukaniniai, tukanai – geninių paukščių šeima. Vidutinio didumo spalvingi Pietų Amerikos tropinių miškų paukščiai. Turi didžiulį snapą su raginiais dantukais, pritaikytą vaisiams raškyti ir plėšyti. Minta daugiausiai vaisiais, išplatina jų sėklas pernešdami savo kūno viduje. Taip pat lesa ir vabzdžius, kitų paukščių kiaušinius bei jauniklius. Peri uoksuose.
Pasaulyje 6 gentys, 41 rūšis (Didysis tukanas – stambiausia tukanų rūšis. Jo ilgis apie 60 cm. Snapas oranžinis, siekia iki 19 cm. Apie akis yra plika, geltonai oranžinė oda. Paplitęs Brazilijoje miškingose vietovėse, miškingose savanose, miškeliuose ir net atvirose vietose. Paprastai vaisus raško tupėdamas ant šakos, tačiau nukritusius gali rinkti ir nusileidęs ant žemės. Peri gyvų ar negyvų medžių drevėse, kai kada pasinaudoja termitynais).Jaguaras – katinių šeimos plėšrus žinduolis. Ilgis – 150-180 cm. Svoris 55-100 kg (patinai), 68-136 kg (patelės). Tai vienintelė neriaumojanti katė. Gyvena P. ir Centrinėje Amerikoje.Suaugę jaguarai gyvena pavieniui, išskyrus poravimosi laikotarpį. Medžioklės plotas priklauso nuo grobio gausos. Jei jo daug, užtenka nedidelio ploto. Jei mažai, teritorija gali apimti net 500 kv. km.Jaguaras – saugomas gyvūnas, nes dažnai nukenčia nuo medžioklės dėl kailio.Jaguarai gerai laipioja medžiais, bet medžioja ant žemės ir dažniausiai naktį. Nedidelius atstumus gali bėgti labai greitai. Medžioja kone viską – nuo pelės iki elnio. Gyvūnas gerai plaukia, jo grobiu gali tapti varlės, žuvys, vėžliai, net aligatorių jaunikliai. Kartais užpuola naminius gyvulius. Vienoje vadoje būna nuo 1 iki 4 jauniklių, sveriančių kiek mažiau nei kilogramą. Gimsta akli ir kurti, praregi po dviejų savaičių. Būdami 6 mėnesių, lydi motiną medžioklėje. Motina jauniklius prižiūri 2 metus. Lytinė branda – nuo 4 metų. Poruojasi visus metus.
• Gyvūnai, būdingi Azijai:
Stepinis vėžlysKilmės šalis: Vidurio Azija Dydis: Patelės 20cm, patinėliai 16cm Svoris: 1kg Amžius: 60 metų Mityba: Vegetaras Stepinis vėžlys, dar kitaip vadinamas Vidurio Azijos vėžliu, nes jis paplitęs Vidurinės Azijos stepėse. Šie ropliai gyvena Irane, Pakistano ir Indijos šiaurėje, Kinijoje, Afganistane, bei daugelyje buvusios Sovietų sąjungos Azijos valstybių. Stepinis vėžlys yra sausumos gyventojas, nes jis gyvena sausose, uolėtose dykumose, pusdykumėse arba skurdžia augmenija apaugusiose vietovėse. Šių roplių aptinkama ir 1500-2000m. virš jūros lygio. Ties upių slėniais arba oazėse, kur augmenija yra kiek vešlesnė, galima aptikti stepinių vėžlių populiacijas, nes jie čia randa daugiau maisto. Stepiniai vėžliai skiriasi nuo kitų rūšių vėžlių tuo, kad jie turi stiprias priekines kojas su tik keturiais nagais. Šiais nagais jis rausia sau urvelį. Kojos padengtos šiurkščiais žvynais. Rregėjimas yra puikiai išvystytas. Jie mato netgi spalvas, tačiau negirdi įprastų garsų.
Maisto pagrindą sudaro kiaulpienės, dobilai, žolė, šienas, salotos, prinokę vaisiai (ypač bananai). Ima poruotis tuoj pat po žiemos miego. Patinėliai yra labai aktyvūs ir ieško sau patelės. Išsirinkęs patelę, šis įkanda jai į užpakalinę koją, tuo parodydamas, kad ji jam priklauso. Patelė gali perėti sulaukusi 8-10 metų. Ji deda kiaušinius gegužės arba birželio mėnesiais. Dažniausiai padeda 2-6 kiaušinius. Kiaušiniai yra užkasami 2-5cm. gylyje po žeme. Kiaušinis sveria apie 19g. Kiaušinių inkubacija trunka 84-102 dienas esant 24 – 32°C bei 70 ir 95% santykinei oro drėgmei. Jaunikliai auga labai lėtai. Trijų metų vėžliukai sveria apie 63g, o penkių-šešių metų vėžliukai sveria nuo77 iki 180 g. Vėžliukai suauga tik sulaukus 20-30 metų.Gekonai tokiai – Pietryčių Azijos gyvūnai, iki 28-36 cm ilgio, rudos, žalsvos, pilkos spalvos su oranžinėmis, baltomis, raudonomis dėmėmis driežai. Galva didoka, su labai stipriais žandikauliais, akys geltonos, su vertikaliais vyzdžiais, uodega maždaug kūno ilgio, nutrūkusi atauga kiek trumpesnė. Puikiai bėgioja sienomis, lubomis, prikibę ant sienos išsilaiko ir dvejomis kojomis. Aktyvūs vakarais, naktimis. Gyvena miškuose, gyvenvietėse, kalnuotose vietovėse. Minta vabzdžiais, kitais smulkiais ropliais, graužikų jaunikliais, vaisiais. Deda po 2 kiaušinius, rečiau po vieną drevėse, juos saugo. Maždaug po 3 mėnesių išsirita jaunikliai baltai dryžuotomis uodegomis. Subręsta 12-14 mėnesių. Patinėliai turi analines poras ir išsipūtimus už kloakos. Azijos šalyse jų mėsa valgoma. Dažnai šie driežai laikomi namuose, nes tikima, kad jie neša laimę.
• Gyvūnai, būdingi Australijai:
Lyrauodeginiai – žvirblinių būrio, monotipinės lyrauodeginių šeimos paukščių gentis. Paukščiai paplitę tik Australijos rytinės ir pietinės dalies atogrąžų miškuose. Nuo viduržiemio patinai demonstruoja savo plunksnas, iš vijoklių supina ritualines platformas ir, mėgdžiodami kitus garsus, galingai gieda. Giedodamas patinas užverčia tviskančią uodegą iki nugaros ir lėtai sukasi ratu.
Gentyje 2 rūšys:• Alberto lyrauodegis – kaštoninės spalvos, būdinga puošni uodega. • Didysis lyrauodegis – pilkos spalvos, būdinga puošni uodega, kurios ilgis siekia iki 60 cm, ją gaubia 2 lyros formos plunksnos. Oposumai – sterblinių žinduolių būrys. Tai primityviausi dabartiniai sterbliniai, kurie yra nuo pelės iki katės didumo, ir mažai pakitę nuo mezozojaus pabaigos. Galūnės penkiapirštės. Pėdų pirmasis pirštas didelis, atsilošęs, kiti pirštai normalūs. Uodega ilga, beveik visa plika, kabi. Dantų 50. Priekiniai dantys smulkūs, tačiau iltys stambios. Sterblės kartais nėra.Aktyvūs naktį, gerai laipioja medžiais, minta gyvūnais arba visaėdžiai. Paūgėjusius jauniklius patelė nešioja ant nugaros.Pasaulyje yra apie 90 rūšių, priklausančios vienai oposuminių šeimai. Labiausiai jie paplitę ir būdingiausi Australijai ir Naujajai Zelandijai.• Gyvūnai, būdingi Afrikai:
Surikata– mangustinių šeimos žinduolis. Kūnas 25-35 cm, uodega – 17-25 cm ilgio. Kailiukas ant pilvo ir snukio šviesiai rudas, kūno viršuje sidabriškai rudas. Aplink akis yra tamsūs žiedai, o nugaros užpakalinėje dalyje – 8 tamsesnės juostos. Nėštumas 11 savaičių. Gimdo 2-5 jauniklius.Tai puikūs rausikai, kurie ilgais priekiniais nagais iškasa urvus, kuriuose susiranda maisto. Minta vabzdžiais, vorais ir kitais smulkiais gyvūnais. Gyvena bendruomenėmis, maždaug iki 30 individų. Kol vieni gyvūnai ieško maisto, kiti įsikaria į medžius ar palipa ant aukštesnių uolų ir saugo bendruomenės narius nuo priešų. Pastebėję vanagą ar kokį kitą oro plėšrūną, apie tai smarkiu lojimu ar urzgimu praneša kitiems bendruomenės nariams. Anksti rytą surikatos išlenda pasišildyti saulėje.Suaugusi stovinti surikata yra apie 30 cm aukščio ir sveria apie 900 g. Surikatos, kaip ir žmonės, mato spalvotą vaizdą, o aplinkui akis esančios tamsios dėmės veikia kaip nuo prigimimo “įmontuoti” apsauginiai akiniai. Dėl jų gyvūnėlis gali žiūrėti tiesiai į saulę ir pastebėti besikėsinantį pulti erelį. Tiesa, į artimus daiktus surikatoms žiūrėti sunku – kad jos suprastų, ar jie yra arti, ar toli, ima juokingai linguoti galvą. Kiekvienos surikatos tamsus nugaros ruoželio raštas – unikalus, tačiau jos viena kitą atskiria pagal kvapą.
Paukštis sekretorius – tai didelis, stambus sausumos paukštis – plėšrūnas. Sekretorius – endeminis Afrikos gyvūnas, dažniausiai aptinkamas atvirose pievose ir subsacharinės Afrikos savanose. Labiausiai jis vertinamas ir žinomas Sudane ir PAR, kur jis yra nacionaliniuose valstybių herbuose.Sekretoriai būna 125–150 cm dydžio, iki 4 kg svorio. Jų sparnų ilgis skrendant siekia apie 210 cm. Patelės šiek tiek mažesnės už patinėlius, tačiau ryškaus dimorfizmo nėra. Labiausiai į akis krintantys bruožai – juodos plunksnos ties jų galvomis. Poravimosi ritualų metu jos išdidžiai pakeliamos. Skleidžia į kranksėjimą ir karksėjimą panašius garsus.Minta vabzdžiais, smulkiais žinduoliais, driežais, gyvatėmis, paukščiais, jų kiaušiniais, neretai ir gyvūnų dvėseliena. Lizdus suka iš smulkių šakelių ir šapų Akacijose, dažniausiai 5-7 m. aukštyje. Jie būna apie 2,5 m. pločio ir apie 30 cm gylio. Sekretorės patelės perėjimo metu padeda 2-3 ovalius, šviesiai žalsvos spalvos kiaušinius, iš kurių išsirita paukščiukai po maždaud 45 dienų, o pilnai suauga po maždaug 80 dienų.