[pic]
Egiptas yra Afrikos Šiaurės Rytuose. Iš Šiaurės Egiptą skalauja
Viduržemio jūra, iš Rytų – Raudonoji jūra. Šalies kaimynai: iš Vakarų –
Libija, iš Pietų – Sudanas, iš Rytų – Izraelis. 59 000km2 Egipto (iš Rytų)
arba Sinajaus pusiasalis, priklauso Azijai.
Egiptas yra ant senųjų platformų, kurioms 3-2 mln. metų. Tik kai kuriose vietose iškyla senųjų platformų skydai, bei Sinajaus pusiasalis yra baikalinės kalnodaros suformuoto reljefo srityje. Egipte vyrauja 300-2000m.
aukščiai. Yra al Kataros įduba(-133m.). Aukščiausia vieta – Katerinos kalnas Sinajaus pusiasalio Pietuose (2637 m.). Šalies Rytuose yra grabenų virtinė. Jie yra prie Afrikos ir Arabijos plokščių ribos. Egipte yra naftos, geležies, apatitų, fosforitų, urano gamtinių išteklių.
Egipto klimatą lengva apibūdinti – karštas ir sausas. Tokie orai išsilaiko beveik ištisus metus, išskyrus žiemos mėnesius – gruodį, sausį ir vasarį. Vidutinė metų oro temperatūra svyruoja nuo 20°C (68°F) Viduržemio jūros pakrantėse iki 26°C (80°F) Asuane. Didžiausia temperatūra tose vietovėse gali pakilti atitinkamai iki 31°C (88°F) ir 50°C (122°F). Nakties metu Kaire ir Viduržemio jūros pakrantėje temperatūra kartais nukrenta iki
8°C. Dykumose oro temperatūros svyravimai dar didesni – nuo nepakeliamo karščio dieną iki geliančio šalčio naktį. Daugiausia lietaus iškrenta
Aleksandrijoje, apie 19 cm per metus, kai tuo tarpu į pietus link Asuano 5
metų kritulių vidurkis yra apie 10 mm. Khargoje (Vakarų dykuma) yra buvę, kad per 17 metų neiškristų jokių kritulių.
Kovą – balandį nuo Vakarų dykumos pučia kfamsi (sausas, karštas vėjas, nešantis dulkių debesis). Egiptas yra atogrąžų ir subtropinėse klimato juostose. Išskyrus mažą Egipto plotą, esantį subtropinėje klimato juostoje.
Egiptas yra pusdykumių ir dykumų gamtinėje zonoje. 96% Egipto teritorijos užima dykumos. Gyvenamoji teritorija sudaro ~3% Egipto ploto.
Didžiausi plotai – pusdykumių ir dykumų dirvožemiai, tik prie Nilo ir Nilo deltoje yra aliuviniai dirvožemiai. Gyvūnija ir augalija skurdi, išskyrus oazėse. Gyvūnai ir augalai yra prisitaikę gyventi sunkiomis sąlygomis.
1997m. Egipte buvo ~65 mln. žmonių. Islamas – oficiali Egipto religija.
90% egiptiečių yra musulmonai. Kiti -krikščionys koptai. Abi bendruomenės gana taikiai sugyvena tarpusavyje. Nors Vakarų laikraščiai laikas nuo laiko skelbia, kad koptai yra persekiojama mažuma, iš tiesų visi tikrieji Egipto krikščionys teigia, kad jie nėra nei laikomi mažuma, nei persekiojami. 45%
egiptiečių yra miestiečiai. 99% gyvena šalia Nilo ar jo deltoje.
Išsilavinimas yra nemokamas, bet tik 51% pilamečių moka skaityti.
Valstybinė Egipto kalba yra arabų kalba. Tačiau ta arabų kalba, kuria kalbama gatvėje, ganėtinai skiriasi nuo klasikinės arabų kalbos, kuria rašomi laikraščiai, kalbama per radiją ar kuria meldžiamasi mečetėse visame arabiškame pasaulyje.
Šnekamoji Egipto arabų kalba yra arabų kalbos dialektas, bet taip skiriasi nuo klasikinės arabų kalbos, kad gali būti palaikyta visiškai kita kalba. Tai yra kasdieninė kalba, kuri skiriasi ir nuo kaimyninėse valstybėse naudojamos arabų kalbos. Labiau specializuota arabų kalba visame arabiškame pasaulyje yra daugmaž vienoda, nors tarimas gali skirtis. Sakykim, arabas iš Jordanijos ar Irako su egiptiečiu galės be problemų susikalbėti apie politiką ar literatūrą, tačiau jam gali būti sudėtinga paaiškinti, ką jis nori pirkti kepykloje.
Egiptas – tai pirmiausia upė Nilas. Paskui – siauras derlingas žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas dykumų, atgrasančių nuo bet kokio bandymo čia įsiveržti. Kontrastų žemė: vanduo, augmenija, smėlis.
Nilui, ištekančiam iš lietingų centrinės ir rytinės Afrikos masyvų, reikia nepaprastos jėgos, kad atplukdytų savo vandenis, o su jais ir gyvybę ligi
Egipto daugiau negu 6500 kilometrų. Tai ilgiausia upė pasaulyje. Nilas –
puikus vandens kelias. Birželio mėnesį Nilo slėnis virsta didžiuliu ežeru.
Memfyje vandens lygis pakyla 8 metrus ir nuslūgsta tik spalio mėnesį.
Potvynis trunka keturis mėnesius, paskui, nuklojęs krantus derlingu dumblu, tinkamu pasėliams, Nilas grįžta į savo vagą. Vienoje piramidėje išlikęs įrašas rodo nepaprastą šio gamtos reiškinio svarbą kraštui: „Tie, kurie mato potvynį, dreba, kai plaka (bangos), bet pievos šypsosi, krantai žydi, dievų dovanos krinta (iš dangaus); žmonės reiškia padėką; dievų širdys džiūgauja”. Jei ne Nilas ir ne atkaklus žmonių darbas per ilgus tūkstantmečius, Egiptas būtų tik saulės išdeginta dykuma.
Nuo Viktorijos ežero iki Viduržemio jūros Nilo tėkmę kerta penki slenksčiai. Egiptiečių civilizacija išaugo į šiaurę nuo pirmojo slenksčio ir nutįso maždaug per 1200 kilometrų. Daugiau kaip 1000 km Nilas teka per
Aukštutinį Egiptą, o toliau paskutinius 150 km pasidalija į daugybę šakų ir sudaro pelkėtą deltą: tai Žemutinis Egiptas – papirusų, lotosų, hipopotamų ir krokodilų kraštasDauguma egiptiečių gyvena Nilo upės slėnyje. Nors bendras šalies plotas yra daugiau nei milijonas kvadratinių kilometrų, 90
procentų egiptiečių gyvena siaurame derlingos žemės ruože aplink Nilą.
Pietuose, kur Nilo pakrantės labiau kalnuotos, derlingos žemės ruožas labiau susiaurėja, o šiaurinėje dalyje derlingos žemės slėnis aplink Nilo upę yra platesnis – apie 20-30 km pločio.
Į Rytus nuo Nilo upės slėnio driekiasi Rytų (Arabijos) dykuma –
nederlingos žemės plotas, apsuptas kalnų grandine, kurios aukštis siekia daugiau kaip 2 km, o ilgis – daugiau kaip 800 km. Į Vakarus nuo Nilo slėnio yra Vakarų (Libijos) dykuma, kuri užima 2/3 Egipto ploto. Vakarų dykuma tęsiasi iki pat Šiaurės Afrikos kranto ir yra geriau žinoma kaip Sacharos dykuma. Šioje dykumoje, nepaisant labai aukštos oro temperatūros, nederlingos žemės ir kitų neigiamų faktorių, vis dėl to yra gyvybės, nes vėjų audros ir žemas slėgis leidžia susiformuoti derlingoms oazėms.
Egiptiečiai sostinę Kairą tapatina su pačiu Egiptu – jiems Kairas ir yra
Egiptas, ir atvirkščiai. Jie abu vadinami tuo pačiu vardu – Masr. Viena istorija iš Tūkstančio ir vienos nakties pradedama taip: keletas vyrų mečetėje kalbasi apie užsienio šalis ir didingus miestus. Vienas iš jų sako: “Bagdadas yra rojus”. Kitas, vyresnis, į tai atsako: “Tas, kuris nematė Kairo, nematė ir pasaulio. Kaire dulkės yra auksinės; Nilas yra kaip stebuklas; moterys – kaip juodaakės rojaus mergelės; ir kaip galėtų būti kitaip, jeigu šitas miestas yra Pasaulio Motina”.
Šiandien Kairas yra ‘motina’ 16 milijonų egiptiečių, afrikiečių ir visokių klajoklių. Gyventojų tankumas vienam kvadratiniam kilometrui čia yra vienas iš didžiausių pasaulyje, todėl čia atrodo tiršta nuo pastatų, žmonių ir mašinų, kurie sukelia tūkstančius įvairiausių garsų, užpildančių erdvę.
Kairui trūksta erdvės plėstis, todėl čia, ypač miesto centre aplink
Nilą, neretai kaimynystėje pamatysite modernią kompiuterinės įrangos parduotuvę ir molinių namelių rajoną, kur ožkos bėgioja po kambarius, o vanduo gaunamas tik iš čiaupo gatvėje.
Tačiau Kairo gyventojai tame nemato nieko keisto. Jiems nebūdingas vakarietiška manija lygiuotis į tai, kas yra naujausia ir geriausia. Taip g reičiausiai yra todėl, kad šie žmonės gyvena šalia istorijos paminklų, kurių amžius šiandien siekia daugiau kaip 4,5 tūkstantmečio; piramidės matomos iš aukštesnių pastatų viršutinių aukštų beveik visame Kaire.
Todėl nenusakomas amžinumo jausmas yra vienas iš ryškiausių Kairo bruožų. Čia viename mieste yra ir islamiškoje Kairo dalyje esantys viduramžių skersgatviai, ir faraonų laikų piramidės, ir tarsi XIX amžiaus laikų išvaizdą išlaikiusios kavinukės. Ir kas nuostabiausia, nei vienoje iš šių vietų nesijausite kaip muziejuje – tai tiesiog yra šių dienų Kairas. Jis yra chaotiškas, triukšmingas, visiškai nenuspėjamas ir pilnas žmogiškumo.
Tai yra nuostabus miestas tiems, kurie turės pakankamai kantrybės jį įvertinti.
Nors piramidžių buvimas perša kitokią mintį, Kairas nėra faraonų pastatytas miestas. Tuo metu, kai piramidės buvo pastatytos, Egipto sostinė buvo Memfis, esantis už 22 km nuo Gizos aukštikalnės.
Kairą 969 m. po Kr. įkūrė Fatimidų dinastija. Iki to šioje vietovėje jau buvo statinių, tokių kaip romėnų statyta Babilono tvirtovė ir ankstyvojo islamiškojo laikotarpio Fustatas miestas, įkurtas Amr ibn al-As, generolo, kuris 642 m. po Kr. užkariavo Egiptą islamo vardu. Fustatas buvo vienas iš turtingiausių naujojo musulmonų pasaulio miestų, kurį maitino ypatingai derlinga žemė ir mokesčiai, renkami iš keliaujančių Nilu. X amžiaus keliautojų palikti aprašymai kalba apie kosmopolitinį metropolį, su viešais parkais, apšviestomis gatvėmis ir pastatais iki 14 aukštų. Kadangi
Fatimidai atkeliavo iš Šiaurės Afrikos, jie sugriovė Fustatą ir pradėjo toje vietoje statyti naują miestą.
Kai statybų vieta naujajam miestui buvo parinkta ir sukviesti darbininkai, visi laukė astrologų leidimo pradėti darbus. Signalas turėjo būti duotas varpais, pritvirtintais prie statybų vietą juosiančios virvės, tačiau varnas nusileido ant virvės ir varpai suskambėjo anksčiau laiko.
Kadangi tuo metu didelę įtaką turėjo Marso planeta (arabiškai – Al-Qahir, arba “laimėtojas”), Fatimidų kalifas nusprendė miestą pavadinti Al-Qahira.
Europiečiai šį pavadinimą vėliau sutrumpino iki Kairo.
Fatimidų pastatyta miesto dalis išliko iki šiol; žymi Fatimidų mečetė ir Al-
Azhar universitetas vis dar yra Egipto islamiškųjų studijų centras; taip pat yra treji didieji vartai – Bab an-Nasr, Bab al-Futuh ir Bab Zuweila, kur iki šiol yra renkamas mokestis už įvažiavimą. Nors Faitimidų valdymo laikotarpis nebuvo labai ilgas, jų pastatytas miestas vėlesnėms dinastijoms liko kaip sostinė stiprybės, pilna iš svečių šalių atvykusių pirklių, egzotiškų prekių krautuvėlių, valdoma žiaurių ir permainingų sultonų dinastijų. Šis miestas įkvėpė didelę dalį Tūkstančio ir vienos nakties istorijų.
Kairas peržengė savo sienas, išsiplėsdamas į Šiaurę, kur atsirado Bulaq uostas, į vakarus, tolyn į pietus nuo Rhoda salos, ir užpildydamas rytuose esančią dykumą kapavietėmis. Bet Kairo širdimi dar 900 metų buvo viduramžių miestas, kol Ismailas, Mohamedo Ali anūkas, kuris XIX amžiaus viduryje
Kairo plėtimąsi pasuko visai kita linkme. Per jo 16 metų trukusį valdymo laikotarpį (1863-79), Ismailas daugiau nei bet kuris iš Fatimidų dinastijos pakeitė miesto vaizdą.
Iki 1860 m. Kairas buvo išsiplėtęs į Vakarus tik iki tos vietos, kur dabar yra Midan Opera. Kai Prancūzijoje išsilavinimą gavęs Izmailas atėjo į valdžią, jis siekė pagerinti Kairo įvaizdį pradėdamas naujas statybas. Balų vietoje per 10 metų iškilo plačios statybos, kurias vykdė architektai iš
Belgijos, Prancūzijos ir Italijos, atvykę pakviesti Izmailo tam, kad šalia islamiškosios Kairo dalies iškiltų europietiški Kairo rajonai.
Po 1952 metų revoliucijos Kairo gyventojų skaičius labai padidėjo, todėl miesto plėtimo planus reikėjo paspartinti. 1960-70 metais iki tol retai apgyvendintame vakariniame Nilo krante atsirado nauji priemiesčiai.
Pastaruoju metu gyventojai pradėjo keltis netgi į kalnuotas el-Mukatan kalno vietoves, todėl anksčiau buvusi dykuma dabar yra statybų rajonas.
Nepasiklysti Kaire yra visai nesudėtinga, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kitaip. Miesto centras yra Midan Tahrir. Į šiaurės rytus nuo
Tahrir yra senamiestis. Senamiestis yra triukšmingas, judrus komercinis rajonas, kuriame yra daugiausia pigių maitinimo įstaigų ir viešbučių. Midan
Ramses, kuriame yra pagrindinė miesto traukinių stotis, yra šiauriausioje senamiesčio vietoje. Už jo yra darbininkų klasės gyvenamieji rajonai, tokie kaip Shubra, kurie yra šiandieninio Kairo šerdis.
Į Rytus nuo miesto centro yra Midan Ataba ir islamiškoji Kairo dalis.
Nors ši miesto dalis statyta dar viduramžiais, ir šiandien gyvenimas joje verda. Šio rajono centre rasite didįjį Khan Al-Khalili turgų. Į Rytus už islamiškosios Kairo dalies yra šiaurinės ir pietinės kapinės, didžiuliai nekropoliai, kuriuose gyvena tiek gyvieji, tiek ir mirusieji.
Į Pietus nuo Midan Tahrir driekiasi vingiuotos Miesto sodo gatvelės –
ambasadų rajonas. Už Miesto sodo iš karto prasideda lūšnynų rajonai –
senasis Kairas. Čia pat yra ir koptiškojo Kairo enklavas.
Į Vakarus nuo visų šių rajonų yra Nilas ir dvi didžiulės salos. Arčiau centro esančiąją Geziros salą su senamiesčiu jungia 3 tiltai. Saloje yra
Kairo bokštas ir Operos rūmų kompleksas. Šiaurinėje Geziros dalyje yra turtingas Zamalek priemiestis, kurį nuo senų laikų mėgsta rinktis atvykę europiečiai ir įvairių šalių ambasadoriai. Pietinė sala vadinama Rhoda, nors jos Šiaurinė dalis yra geriau žinoma kaip Manial.
Vakarinis Nilo krantas nėra toks svarbus istorikams ir žymiai tankiau apgyvendintas, nei rytinis krantas. Iš Šiaurės į Pietus čia rikiuojasi
Mohadiseen, Agouza, Goqqi ir Giza, nors statyti iš sunkaus betono, tačiau keliantys susižavėjimą. Iš šių keturių rajonų didžiausią plotą užima Giza, nusidriekusi į vakarų pusę apie 20 km, per kurią einantis tiesus kelias atveda tiesiai prie piramidžių.
Seniausias pasaulio stebuklas – Egipto piramidės, arba Egipto faraonų kapavietės. Beje, iki 1889 m. tai buvo aukščiausi statiniai Žemėje (vėliau jas pralenkė Eifelio bokštas). Egipto piramidės buvo statomos vadinamosios
Senosios karalystės (2580 – 2180 m.pr.m.e., sostinė Memfis) laikotarpiu.
Piramidės – milžiniški akmeniniai laidojimo statiniai. Jose būdavo:
koridoriais sujungti faraono ir valdovės kapai, netikras kapas plėšikams apgauti ir kelios vėdinimo angos.
[pic]
Seniausias pasaulio stebuklas – Egipto piramidės, arba Egipto faraonų kapavietės. Beje, iki 1889 m. tai buvo aukščiausi statiniai Žemėje (vėliau jas pralenkė Eifelio bokštas). Egipto piramidės buvo statomos vadinamosios
Senosios karalystės (2580 – 2180 m.pr.m.e., sostinė Memfis) laikotarpiu.
Piramidės – milžiniški akmeniniai laidojimo statiniai. Jose būdavo:
koridoriais sujungti faraono ir valdovės kapai, netikras kapas plėšikams apgauti ir kelios vėdinimo angos.
Stebuklų geografija gan siaura. Į visus miestus išskyrus Babiloną, kuriuose buvo stebuklai, galima buvo patekti plaukiant Viduržemio jūra. Senovės graikų keliautojas to meto transportu visą septynetą galėjo apžiūrėti per keletą mėnesių.
Piramidės buvo statomos keturiose vietovėse: Gizoje, Abusire, Sakaroje ir
Dašure. Visos šios vietovės yra netoli Senosios karalystės periodo Egipto sostinės Memfio. Seniausia piramidė – III-io-sios dinastijos įkūrėjo faraono Džosero. Maždaug 3000 m.pr.m.e. šią piramidę sukūrė žymiausias to meto architektas, mokslininkas ir literatas Imhotepas. Naujos ir neįprastos kapavietės idėja Džoserui taip patiko, kad jis net nutraukė darbus jam jau statytoje mastaboje. Mastaba (arab. mastaba – akmeninis suolas), antžeminis ar požeminis stačiakampio gretasienio formos sen. egiptiečių laidojimo statinys. Imhotepas pastatė šešių pakopų, kiek žemesnę nei 70 m aukščio laiptinę piramidę. Prie piramidės Imhotepas pastatė šventyklą su savo paties statula.
Mahomedas Honeimas, egiptiečių mokslininkas, Sakaroje atrado kiek aukštesnę nei 70 m septynių pakopų piramidę. Ji įdomi tuo, kad nebuvo baigta statyti ir niekas niekada joje nebuvo palaidotas. Manoma, kad ji buvo statoma faraonui Sechemchetui. Iš daugelio Abusiro ir Dašuro piramidžių telikę griuvėsiai. Abu Ruašo piramidė yra taip sugriauta, kad iš viršaus galima įžiūrėti laidojimo kamerą, kurią kadaise slėpė daugelį tūkstančių tonų sveriantys akmenys. Hauvaros piramidė ir Ilahuno piramidė, pastatyta iš nedegtų plytų ant uolos, yra labai nukentėjusios nuo meteorologinių sąlygų.
Visiškai kitaip atsitiko su Gizos piramidėmis. Gizos vietovėje yra trys didelės piramidės, pastatytos IV-osios dinastijos (2723 – 2563 m.pr.m.e.)
faraonų – Cheopso, Chefreno ir Mikerino. Prie jų yra ir mistinė statula –
Sfinksas, būtybė su liūto kūnu ir žmogaus galva. Manoma. kad ta galva –
Chefreno portretas. Aukščiausia piramidė – Cheopso. Jos aukštis buvo ~147
m, bet vėliau nugriuvo piramidės viršūnė, padarydama 10 kv. m aikštelę.
Dabar jos aukštis – 137m, kraštinės ilgis – 233 m. Piramidė pastatyta iš 2
300 000 kalkakmenio blokų, sveriančių daugiau kaip 2 t kiekvienas; jos tūris 2 521 000 kub. m, o papėdės plotas 54 300 kv. m. Piramidės briaunos atsuktos tiksliai į keturias pasaulio šalis. Tai pirmas pastebėjo
Herodotas. Herodotas (484 – 430 m.pr.m.e.), Likso sūnus, Halikarnasietis.
Graikų istorikas, istorijos tėvas. Keliavo po Egiptą, Mesopotamiją ir skitų kraštą. Jo manymu, Cheopso piramidė buvo statoma 20 metų. Vienu metu ją statė 100 000 vergų; kas tris mėnesius kiekviena pamaina buvo pakeičiama nauja. Sunku pasakyti, kelių šimtų tūkstančių žmonių gyvybes „surijo” šie „monstrai”. Kalkakmenio blokai būdavo atskeliami naudojant tik kūjus ir pleištus skaldyklose abipus Nilo, tempiami lynais ir plukdenami valtimis, galiausiai užkeliami ant piramidės nuožulnia plokštuma. Sukrauta piramidė nuo viršaus žemyn būdavo išklojama poliruoto granito plokštėmis.
Mažesnė 8 m, bet ne taip apgriuvusi yra Chefreno piramidė. Mikerino piramidė dar mažesnė, o kitų piramidžių (žemesnių nei 20 m aukščio, beveik sugriuvusių) yra apie septyniasdešimt. Šias piramides ir ypač Sfinksą niokojo arabai, bet visko sugriauti nepajėgė. Galiausiai vienas XIII a.
arabų rašytojas pasakė: „Viskas žemėje bijo laiko, o laikas bijo piramidžių”.
[pic]