Egiptas ir Egipto piramidės

[pic]

Egiptas yra Afrikos Šiaurės Rytuose. Iš Šiaurės Egiptą skalauja
Viduržemio jūra, iš Rytų – Raudonoji jūra. Šalies kaimynai: iš Vakarų –
Libija, iš Pietų – Sudanas, iš Rytų – Izraelis. 59 000km2 Egipto (iš Rytų)
arba Sinajaus pusiasalis, priklauso Azijai.

Egiptas yra ant senųjų platformų, kurioms 3-2 mln. metų. Tik kai kuriose
vietose iškyla senųjų platformų skydai, bei Sinajaus pusiasalis yra
baikalinės kalnodaros suformuoto reljefo srityje. Egipte vyrauja 300-2000m.
aukščiai. Yra al Kataros įduba(-133m.). Aukščiausia vieta – Katerinos
kalnas Sinajaus pusiasalio Pietuose (2637 m.). Šalies Rytuose yra grabenų
virtinė. Jie yra prie Afrikos ir Arabijos plokščių riibos. Egipte yra
naftos, geležies, apatitų, fosforitų, urano gamtinių išteklių.

Egipto klimatą lengva apibūdinti – karštas ir sausas. Tokie orai
išsilaiko beveik ištisus metus, išskyrus žiemos mėnesius – gruodį, sausį ir
vasarį. Vidutinė metų oro temperatūra svyruoja nuo 20°C (68°F) Viduržemio
jūros pakrantėse iki 26°C (80°F) Asuane. Didžiausia temperatūra tose
vietovėse gali pakilti atitinkamai iki 31°C (88°F) ir 50°C (122°F). Nakties
metu Kaire ir Viduržemio jūros pakrantėje temperatūra kartais nukrenta iki
8°C. Dykumose oro temperatūros svyravimai dar didesni – nuo nepakeliamo
karščio dieną iki geliančio šalčio naktį. Daugiausia lietaus iškrenta
Aleksandrijoje, apie 19 cm peer metus, kai tuo tarpu į pietus link Asuano 5
metų kritulių vidurkis yra apie 10 mm. Khargoje (Vakarų dykuma) yra buvę,
kad per 17 metų neiškristų jokių kritulių.

Kovą – balandį nuo Vakarų dykumos pučia kfamsi (sausas, karštas vėjas,
nešantis dulkių debesis). Egiptas yra atogrąžų ir subtropinėse kl

limato
juostose. Išskyrus mažą Egipto plotą, esantį subtropinėje klimato juostoje.

Egiptas yra pusdykumių ir dykumų gamtinėje zonoje. 96% Egipto
teritorijos užima dykumos. Gyvenamoji teritorija sudaro ~3% Egipto ploto.
Didžiausi plotai – pusdykumių ir dykumų dirvožemiai, tik prie Nilo ir Nilo
deltoje yra aliuviniai dirvožemiai. Gyvūnija ir augalija skurdi, išskyrus
oazėse. Gyvūnai ir augalai yra prisitaikę gyventi sunkiomis sąlygomis.

1997m. Egipte buvo ~65 mln. žmonių. Islamas – oficiali Egipto religija.
90% egiptiečių yra musulmonai. Kiti -krikščionys koptai. Abi bendruomenės
gana taikiai sugyvena tarpusavyje. Nors Vakarų laikraščiai laikas nuo laiko
skelbia, kad koptai yra persekiojama mažuma, iš tiesų visi tikrieji Egipto
krikščionys teigia, kad jie nėra nei laikomi mažuma, nei persekiojami. 45%
egiptiečių yra miestiečiai. 99% gyvena šalia Nilo ar jo deltoje.
Išsilavinimas yra nemokamas, bet tik 51% pilamečių moka skaityti.

Valstybinė Egipto kalba yra arabų kalba. Tačiau ta arabų kalba, kuria
kalbama gatvėje, ganėtinai skkiriasi nuo klasikinės arabų kalbos, kuria
rašomi laikraščiai, kalbama per radiją ar kuria meldžiamasi mečetėse visame
arabiškame pasaulyje. Šnekamoji Egipto arabų kalba yra arabų kalbos
dialektas, bet taip skiriasi nuo klasikinės arabų kalbos, kad gali būti
palaikyta visiškai kita kalba. Tai yra kasdieninė kalba, kuri skiriasi ir
nuo kaimyninėse valstybėse naudojamos arabų kalbos. Labiau specializuota
arabų kalba visame arabiškame pasaulyje yra daugmaž vienoda, nors tarimas
gali skirtis. Sakykim, arabas iš Jordanijos ar Irako su egiptiečiu galės be
problemų susikalbėti apie politiką ar literatūrą, tačiau jam gali būti
sudėtinga paaiškinti, ką
ą jis nori pirkti kepykloje.

Egiptas – tai pirmiausia upė Nilas. Paskui – siauras derlingas žemės
ruožas, iš dviejų pusių suspaustas dykumų, atgrasančių nuo bet kokio
bandymo čia įsiveržti. Kontrastų žemė: vanduo, augmenija, smėlis.

Nilui, ištekančiam iš lietingų centrinės ir rytinės Afrikos masyvų, reikia
nepaprastos jėgos, kad atplukdytų savo vandenis, o su jais ir gyvybę ligi
Egipto daugiau negu 6500 kilometrų. Tai ilgiausia upė pasaulyje. Nilas –
puikus vandens kelias. Birželio mėnesį Nilo slėnis virsta didžiuliu ežeru.
Memfyje vandens lygis pakyla 8 metrus ir nuslūgsta tik spalio mėnesį.
Potvynis trunka keturis mėnesius, paskui, nuklojęs krantus derlingu dumblu,
tinkamu pasėliams, Nilas grįžta į savo vagą. Vienoje piramidėje išlikęs
įrašas rodo nepaprastą šio gamtos reiškinio svarbą kraštui: “Tie, kurie
mato potvynį, dreba, kai plaka (bangos), bet pievos šypsosi, krantai žydi,
dievų dovanos krinta (iš dangaus); žmonės reiškia padėką; dievų širdys
džiūgauja”. Jei ne Nilas ir ne atkaklus žmonių darbas per ilgus
tūkstantmečius, Egiptas būtų tik saulės išdeginta dykuma.

Nuo Viktorijos ežero iki Viduržemio jūros Nilo tėkmę kerta penki
slenksčiai. Egiptiečių civilizacija išaugo į šiaurę nuo pirmojo slenksčio
ir nutįso maždaug per 1200 kilometrų. Daugiau kaip 1000 km Nilas teka per
Aukštutinį Egiptą, o toliau paskutinius 150 km pasidalija į daugybę šakų ir
sudaro pelkėtą deltą: tai Žemutinis Egiptas – papirusų, lotosų, hipopotamų
ir krokodilų kraštasDauguma egiptiečių gyvena Nilo upės slėnyje. Nors
bendras šalies plotas yra daugiau nei milijonas kvadratinių kilometrų, 90
procentų egiptiečių gyvena siaurame derlingos že

emės ruože aplink Nilą.
Pietuose, kur Nilo pakrantės labiau kalnuotos, derlingos žemės ruožas
labiau susiaurėja, o šiaurinėje dalyje derlingos žemės slėnis aplink Nilo
upę yra platesnis – apie 20-30 km pločio.

Į Rytus nuo Nilo upės slėnio driekiasi Rytų (Arabijos) dykuma –
nederlingos žemės plotas, apsuptas kalnų grandine, kurios aukštis siekia
daugiau kaip 2 km, o ilgis – daugiau kaip 800 km. Į Vakarus nuo Nilo slėnio
yra Vakarų (Libijos) dykuma, kuri užima 2/3 Egipto ploto. Vakarų dykuma
tęsiasi iki pat Šiaurės Afrikos kranto ir yra geriau žinoma kaip Sacharos
dykuma. Šioje dykumoje, nepaisant labai aukštos oro temperatūros,
nederlingos žemės ir kitų neigiamų faktorių, vis dėl to yra gyvybės, nes
vėjų audros ir žemas slėgis leidžia susiformuoti derlingoms oazėms.

Egiptiečiai sostinę Kairą tapatina su pačiu Egiptu – jiems Kairas ir yra
Egiptas, ir atvirkščiai. Jie abu vadinami tuo pačiu vardu – Masr. Viena
istorija iš Tūkstančio ir vienos nakties pradedama taip: keletas vyrų
mečetėje kalbasi apie užsienio šalis ir didingus miestus. Vienas iš jų
sako: “Bagdadas yra rojus”. Kitas, vyresnis, į tai atsako: “Tas, kuris
nematė Kairo, nematė ir pasaulio. Kaire dulkės yra auksinės; Nilas yra kaip
stebuklas; moterys – kaip juodaakės rojaus mergelės; ir kaip galėtų būti
kitaip, jeigu šitas miestas yra Pasaulio Motina”.

Šiandien Kairas yra ‘motina’ 16 milijonų egiptiečių, afrikiečių ir visokių
klajoklių. Gyventojų tankumas vienam kvadratiniam
kilometrui čia yra vienas iš didžiausių pasaulyje, todėl čia atrodo tiršta
nuo pastatų, žmonių ir mašinų, ku

urie sukelia tūkstančius įvairiausių garsų,
užpildančių erdvę.

Kairui trūksta erdvės plėstis, todėl čia, ypač miesto centre aplink
Nilą, neretai kaimynystėje pamatysite modernią kompiuterinės įrangos
parduotuvę ir molinių namelių rajoną, kur ožkos bėgioja po kambarius, o
vanduo gaunamas tik iš čiaupo gatvėje.

Tačiau Kairo gyventojai tame nemato nieko keisto. Jiems nebūdingas
vakarietiška manija lygiuotis į tai, kas yra naujausia ir geriausia. Taip g

reičiausiai yra todėl, kad šie žmonės gyvena šalia istorijos paminklų,
kurių amžius šiandien siekia daugiau kaip 4,5 tūkstantmečio; piramidės
matomos iš aukštesnių pastatų viršutinių aukštų beveik visame Kaire. Todėl
nenusakomas amžinumo jausmas yra vienas iš ryškiausių Kairo bruožų. Čia
viename mieste yra ir islamiškoje Kairo dalyje esantys viduramžių
skersgatviai, ir faraonų laikų piramidės, ir tarsi XIX amžiaus laikų
išvaizdą išlaikiusios kavinukės. Ir kas nuostabiausia, nei vienoje iš šių
vietų nesijausite kaip muziejuje – tai tiesiog yra šių dienų Kairas. Jis
yra chaotiškas, triukšmingas, visiškai nenuspėjamas ir pilnas žmogiškumo.
Tai yra nuostabus miestas tiems, kurie turės pakankamai kantrybės jį
įvertinti.

Nors piramidžių buvimas perša kitokią mintį, Kairas nėra faraonų
pastatytas miestas. Tuo metu, kai piramidės buvo pastatytos, Egipto sostinė
buvo Memfis, esantis už 22 km nuo Gizos aukštikalnės.

Kairą 969 m. po Kr. įkūrė Fatimidų dinastija. Iki to šioje vietovėje jau
buvo statinių, tokių kaip romėnų statyta Babilono tvirtovė ir ankstyvojo
islamiškojo laikotarpio Fustatas miestas, įkurtas Amr ibn al-As, generolo,
kuris 642 m. po Kr. užkariavo Egiptą islamo vardu. Fustatas buvo vienas iš
turtingiausių naujojo musulmonų pasaulio miestų, kurį maitino ypatingai
derlinga žemė ir mokesčiai, renkami iš keliaujančių Nilu. X amžiaus
keliautojų palikti aprašymai kalba apie kosmopolitinį metropolį, su viešais
parkais, apšviestomis gatvėmis ir pastatais iki 14 aukštų. Kadangi
Fatimidai atkeliavo iš Šiaurės Afrikos, jie sugriovė Fustatą ir pradėjo
toje vietoje statyti naują miestą.

Kai statybų vieta naujajam miestui buvo parinkta ir sukviesti
darbininkai, visi laukė astrologų leidimo pradėti darbus. Signalas turėjo
būti duotas varpais, pritvirtintais prie statybų vietą juosiančios virvės,
tačiau varnas nusileido ant virvės ir varpai suskambėjo anksčiau laiko.
Kadangi tuo metu didelę įtaką turėjo Marso planeta (arabiškai – Al-Qahir,
arba “laimėtojas”), Fatimidų kalifas nusprendė miestą pavadinti Al-Qahira.
Europiečiai šį pavadinimą vėliau sutrumpino iki Kairo.

Fatimidų pastatyta miesto dalis išliko iki šiol; žymi Fatimidų mečetė ir Al-
Azhar universitetas vis dar yra Egipto islamiškųjų studijų centras; taip
pat yra treji didieji vartai – Bab an-Nasr, Bab al-Futuh ir Bab Zuweila,
kur iki šiol yra renkamas mokestis už įvažiavimą. Nors Faitimidų valdymo
laikotarpis nebuvo labai ilgas, jų pastatytas miestas vėlesnėms dinastijoms
liko kaip sostinė stiprybės, pilna iš svečių šalių atvykusių pirklių,
egzotiškų prekių krautuvėlių, valdoma žiaurių ir permainingų sultonų
dinastijų. Šis miestas įkvėpė didelę dalį Tūkstančio ir vienos nakties
istorijų.

Kairas peržengė savo sienas, išsiplėsdamas į Šiaurę, kur atsirado Bulaq
uostas, į vakarus, tolyn į pietus nuo Rhoda salos, ir užpildydamas rytuose
esančią dykumą kapavietėmis. Bet Kairo širdimi dar 900 metų buvo viduramžių
miestas, kol Ismailas, Mohamedo Ali anūkas, kuris XIX amžiaus viduryje
Kairo plėtimąsi pasuko visai kita linkme. Per jo 16 metų trukusį valdymo
laikotarpį (1863-79), Ismailas daugiau nei bet kuris iš Fatimidų dinastijos
pakeitė miesto vaizdą.

Iki 1860 m. Kairas buvo išsiplėtęs į Vakarus tik iki tos vietos, kur dabar
yra Midan Opera. Kai Prancūzijoje išsilavinimą gavęs Izmailas atėjo į
valdžią, jis siekė pagerinti Kairo įvaizdį pradėdamas naujas statybas. Balų
vietoje per 10 metų iškilo plačios statybos, kurias vykdė architektai iš
Belgijos, Prancūzijos ir Italijos, atvykę pakviesti Izmailo tam, kad šalia
islamiškosios Kairo dalies iškiltų europietiški Kairo rajonai.

Po 1952 metų revoliucijos Kairo gyventojų skaičius labai padidėjo, todėl
miesto plėtimo planus reikėjo paspartinti. 1960-70 metais iki tol retai
apgyvendintame vakariniame Nilo krante atsirado nauji priemiesčiai.
Pastaruoju metu gyventojai pradėjo keltis netgi į kalnuotas el-Mukatan
kalno vietoves, todėl anksčiau buvusi dykuma dabar yra statybų rajonas.

Nepasiklysti Kaire yra visai nesudėtinga, nors iš pirmo žvilgsnio gali
atrodyti kitaip. Miesto centras yra Midan Tahrir. Į šiaurės rytus nuo
Tahrir yra senamiestis. Senamiestis yra triukšmingas, judrus komercinis
rajonas, kuriame yra daugiausia pigių maitinimo įstaigų ir viešbučių. Midan
Ramses, kuriame yra pagrindinė miesto traukinių stotis, yra šiauriausioje
senamiesčio vietoje. Už jo yra darbininkų klasės gyvenamieji rajonai, tokie
kaip Shubra, kurie yra šiandieninio Kairo šerdis.

Į Rytus nuo miesto centro yra Midan Ataba ir islamiškoji Kairo dalis.
Nors ši miesto dalis statyta dar viduramžiais, ir šiandien gyvenimas joje
verda. Šio rajono centre rasite didįjį Khan Al-Khalili turgų. Į Rytus už
islamiškosios Kairo dalies yra šiaurinės ir pietinės kapinės, didžiuliai
nekropoliai, kuriuose gyvena tiek gyvieji, tiek ir mirusieji.

Į Pietus nuo Midan Tahrir driekiasi vingiuotos Miesto sodo gatvelės –
ambasadų rajonas. Už Miesto sodo iš karto prasideda lūšnynų rajonai –
senasis Kairas. Čia pat yra ir koptiškojo Kairo enklavas.

Į Vakarus nuo visų šių rajonų yra Nilas ir dvi didžiulės salos. Arčiau
centro esančiąją Geziros salą su senamiesčiu jungia 3 tiltai. Saloje yra
Kairo bokštas ir Operos rūmų kompleksas. Šiaurinėje Geziros dalyje yra
turtingas Zamalek priemiestis, kurį nuo senų laikų mėgsta rinktis atvykę
europiečiai ir įvairių šalių ambasadoriai. Pietinė sala vadinama Rhoda,
nors jos Šiaurinė dalis yra geriau žinoma kaip Manial.

Vakarinis Nilo krantas nėra toks svarbus istorikams ir žymiai tankiau
apgyvendintas, nei rytinis krantas. Iš Šiaurės į Pietus čia rikiuojasi
Mohadiseen, Agouza, Goqqi ir Giza, nors statyti iš sunkaus betono, tačiau
keliantys susižavėjimą. Iš šių keturių rajonų didžiausią plotą užima Giza,
nusidriekusi į vakarų pusę apie 20 km, per kurią einantis tiesus kelias
atveda tiesiai prie piramidžių.

Seniausias pasaulio stebuklas – Egipto piramidės, arba Egipto faraonų
kapavietės. Beje, iki 1889 m. tai buvo aukščiausi statiniai Žemėje (vėliau
jas pralenkė Eifelio bokštas). Egipto piramidės buvo statomos vadinamosios
Senosios karalystės (2580 – 2180 m.pr.m.e., sostinė Memfis) laikotarpiu.

Piramidės – milžiniški akmeniniai laidojimo statiniai. Jose būdavo:
koridoriais sujungti faraono ir valdovės kapai, netikras kapas plėšikams
apgauti ir kelios vėdinimo angos.

[pic]

Seniausias pasaulio stebuklas – Egipto piramidės, arba Egipto faraonų
kapavietės. Beje, iki 1889 m. tai buvo aukščiausi statiniai Žemėje (vėliau
jas pralenkė Eifelio bokštas). Egipto piramidės buvo statomos vadinamosios
Senosios karalystės (2580 – 2180 m.pr.m.e., sostinė Memfis) laikotarpiu.

Piramidės – milžiniški akmeniniai laidojimo statiniai. Jose būdavo:
koridoriais sujungti faraono ir valdovės kapai, netikras kapas plėšikams
apgauti ir kelios vėdinimo angos.

Stebuklų geografija gan siaura. Į visus miestus išskyrus Babiloną, kuriuose
buvo stebuklai, galima buvo patekti plaukiant Viduržemio jūra. Senovės
graikų keliautojas to meto transportu visą septynetą galėjo apžiūrėti per
keletą mėnesių.

Piramidės buvo statomos keturiose vietovėse: Gizoje, Abusire, Sakaroje ir
Dašure. Visos šios vietovės yra netoli Senosios karalystės periodo Egipto
sostinės Memfio. Seniausia piramidė – III-io-sios dinastijos įkūrėjo
faraono Džosero. Maždaug 3000 m.pr.m.e. šią piramidę sukūrė žymiausias to
meto architektas, mokslininkas ir literatas Imhotepas. Naujos ir neįprastos
kapavietės idėja Džoserui taip patiko, kad jis net nutraukė darbus jam jau
statytoje mastaboje. Mastaba (arab. mastaba – akmeninis suolas), antžeminis
ar požeminis stačiakampio gretasienio formos sen. egiptiečių laidojimo
statinys. Imhotepas pastatė šešių pakopų, kiek žemesnę nei 70 m aukščio
laiptinę piramidę. Prie piramidės Imhotepas pastatė šventyklą su savo
paties statula.

Mahomedas Honeimas, egiptiečių mokslininkas, Sakaroje atrado kiek aukštesnę
nei 70 m septynių pakopų piramidę. Ji įdomi tuo, kad nebuvo baigta statyti
ir niekas niekada joje nebuvo palaidotas. Manoma, kad ji buvo statoma
faraonui Sechemchetui. Iš daugelio Abusiro ir Dašuro piramidžių telikę
griuvėsiai. Abu Ruašo piramidė yra taip sugriauta, kad iš viršaus galima
įžiūrėti laidojimo kamerą, kurią kadaise slėpė daugelį tūkstančių tonų
sveriantys akmenys. Hauvaros piramidė ir Ilahuno piramidė, pastatyta iš
nedegtų plytų ant uolos, yra labai nukentėjusios nuo meteorologinių sąlygų.

Visiškai kitaip atsitiko su Gizos piramidėmis. Gizos vietovėje yra trys
didelės piramidės, pastatytos IV-osios dinastijos (2723 – 2563 m.pr.m.e.)
faraonų – Cheopso, Chefreno ir Mikerino. Prie jų yra ir mistinė statula –
Sfinksas, būtybė su liūto kūnu ir žmogaus galva. Manoma. kad ta galva –
Chefreno portretas. Aukščiausia piramidė – Cheopso. Jos aukštis buvo ~147
m, bet vėliau nugriuvo piramidės viršūnė, padarydama 10 kv. m aikštelę.
Dabar jos aukštis – 137m, kraštinės ilgis – 233 m. Piramidė pastatyta iš 2
300 000 kalkakmenio blokų, sveriančių daugiau kaip 2 t kiekvienas; jos
tūris 2 521 000 kub. m, o papėdės plotas 54 300 kv. m. Piramidės briaunos
atsuktos tiksliai į keturias pasaulio šalis. Tai pirmas pastebėjo
Herodotas. Herodotas (484 – 430 m.pr.m.e.), Likso sūnus, Halikarnasietis.
Graikų istorikas, istorijos tėvas. Keliavo po Egiptą, Mesopotamiją ir skitų
kraštą. Jo manymu, Cheopso piramidė buvo statoma 20 metų. Vienu metu ją
statė 100 000 vergų; kas tris mėnesius kiekviena pamaina buvo pakeičiama
nauja. Sunku pasakyti, kelių šimtų tūkstančių žmonių gyvybes “surijo” šie
“monstrai”. Kalkakmenio blokai būdavo atskeliami naudojant tik kūjus ir
pleištus skaldyklose abipus Nilo, tempiami lynais ir plukdenami valtimis,
galiausiai užkeliami ant piramidės nuožulnia plokštuma. Sukrauta piramidė
nuo viršaus žemyn būdavo išklojama poliruoto granito plokštėmis.

Mažesnė 8 m, bet ne taip apgriuvusi yra Chefreno piramidė. Mikerino
piramidė dar mažesnė, o kitų piramidžių (žemesnių nei 20 m aukščio, beveik
sugriuvusių) yra apie septyniasdešimt. Šias piramides ir ypač Sfinksą
niokojo arabai, bet visko sugriauti nepajėgė. Galiausiai vienas XIII a.
arabų rašytojas pasakė: “Viskas žemėje bijo laiko, o laikas bijo
piramidžių”.
———————–
[pic]

Leave a Comment