Kai kurios bado priežastys:· Didelis gyventojų prieaugis.· Atsilikęs ekonomiškai silpnų šalių žemės ūkis.· Nepalankių gamtos sąlygų įtaka žemės ūkiui.· Stiprių šallių vyravimas žemės ūkio produkcijos prekyboje.· Monokultūrinis ūkis.
Žmonija į XXI amžių žengia turėdama kosmoso įsisavinimo programas, pažangias technologijas, pasaulinį informacijos tinklą ir branduolinį ginklą. Paradoksalų, kad tuo pačiu metu vis dažnėja pranešimų apie skurdą, vargą, neprievalgį ir badą. Žmogaus mitybai yra svarbu maisto sudėtis ir kiekis. Mediciniškai žmogui reikia 2300 – 2600 kcal arba 70 – 100 g baltymų per parą. Tačiau šis kiekis skiriasi nuo gyvenamosios vietos, žmogaus masės, ūgio, įpročių. Svarbiausias gyvybinių procesų reguliatorius ir naujų ląstelių statybinė medžiaga yra baltymai. Jų žmogui per para vidutiniškai reikia 25 – 30 g per parą. Mokslininkai yra nustatę, kad vaikystėje patirtas baltymų trūkumas palieka žmogų invalidu – smegenyse sumažėja medžiagų, skatinančių atmintį, vaizduotę, reakcijos greitį ir kt. Žemėje be geografinių zonų, klimato ir kt juostų yra bado juosta. Ji juosia visą pasaulį ir apima apie 50 valstybių. Jų gyventojai badauja arba gyvena pusbadžiu. Ši problema opiausia Afrikoje – į pietus nuo Saharos esančiose valstybėse – vadinamoje Sahelio srityje. Pasaulyje maisto pagaminama pakankamai tačiau badaujančiose šalyse jo trūksta, nes ekonomiškai stipriose valstybėse yra maisto perteklius. Stiprių valstybių ūkininkai pagamina maisto 50 – 150 žmonių, o atsiliekančiųjų tik 2 – 5 žmonėms. Norint pamaitinti visus pasaulio žmones reikia padidinti žemės ūkio gamybą. Tačiau silpnose šalyse tai padaryti sunku, nes čia reikia daug investuoti norint sukurti ūkį. Taip pat reikalinga modernesnė technika ir technologijos kurie padėtų padidinti žemės ūkio produkciją. Taip pat būtų galima maisto ieškoti vandenynuose, tačiau atsilikusios valstybės neturi modernaus laivyno, o ir pasaulio vandenyno žuvų laimikio riba yra pasiekta. Daug pasaulio stiprių valstybių skyria pagalbą badaujančioms šalims, tačiau šios pagalbos nepakanka. Geriau būtų leisti badaujantiesiems patiems užsiauginti maisto kuriant naujus ūkius.
Spalio 16 – Pasaulio maisto diena(FAO Food and Agriculture Organisation – Maisto ir žemės ūkio organizacijos iniciatyva);Kasmet Jungtinių Tautų atstovė – Maisto ir žemės ūkio organizacija spalio 16-ają dieną pažymi Pasaulio maisto dieną, kuri buvo sukurta 1945 metais. 2003 m. šios šventės šūkis „Tarptautinis Aljansas prieš badą“ kviečia suvienyti pastangas visų, kas neabejingas šiai skaudžiai pasaulio problemai.Visais laikais milijonai žmonių kenčia nuo bado. Daugiau nei 840 milijonų pasaulio žmonių turi rimtų sveikatos sutrikimų dėl nepakankamos mitybos. Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija savo veiklos pagrindiniu tikslu iškėlė tikslą iki 2015 m. – dvigubai sumažinti badaujančiųjų žmonių skaičių visame pasaulyje. Sėkmingam šios veiklos koordinavimui plačioji visuomenė nusprendė susivienyti į Tarptautinį Aljansą prieš badą, kuris turi užtikrinti pagrindinę žmogaus teisę – teisę būti nepriklausomam nuo bado.Plėtojantis civilizacijai ryškėja, kad mūsų Žemė ne tokia didelė kaip anksčiau atrodė, kad jos maisto ištekliai nėra beribiai. XXI a. prognozuojamas planetos gyventojų skaičiaus padvigubėjimas. Amžiaus pabaigoje šis skaičius sieks 10 mlrd. Todėl pasitinkant naują tūkstantmetį pasaulio mokslo visuomenė ir visų valstybių vadovybės susirūpino žmonių išmaitinimo problema, kuri tampa ne atskirų šalių vidaus problema, bet globaline, viena reikšmingiausių visos civilizacijos išlikimo problema. Ar išmaitins mus žemė XXI amžiuje?Lietuvoje bei kitose šalyse atliktais tyrimais nustatyta, kad apie 60-70% visų lėtinių susirgimų, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas bei vėžį, kyla dėl netinkamos mitybos. 2002 m. Kauno medicinos universiteto atlikto „Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo“ duomenimis, per praėjusius aštuonerius metus smarkiai pasikeitė Lietuvos gyventojų mityba. Maistui gaminti pardėtas vartoti augalinis aliejus, sumažėjo sviesto vartojimas. Žmonės dažniau pradėjo valgyti šviežias daržoves ir vaisius. “Mes esame tai, ką mes valgome,” – šis senų laikų posakis teigia, kad visa, kas gyva, susideda iš to, kuo minta. Mūsų kūno cheminė sudėtis – tai mūsų maisto sudėtis, mūsų mityba – tai mūsų sveikata. Saugokime savo sveikatą!
Ar išmaitins mus žemė XXI amžiuje?
Ekologinis tvarumas
Plėtojantis civilizacijai ryškėja, kad mūsų Žemė ne tokia didelė kaip anksčiau atrodė, kad jos maisto ištekliai nėra beribiai. XXI a. prognozuojamas planetos gyventojų skaičiaus padvigubėjimas. Amžiaus pabaigoje šis skaičius sieks 10 mlrd. Todėl pasitinkant naują tūkstantmetį pasaulio mokslo visuomenė ir visų valstybių vadovybės susirūpino žmonių išmaitinimo problema, kuri tampa ne atskirų šalių vidaus problema, bet globaline, viena reikšmingiausių visos civilizacijos išlikimo problema.Problemai išspręsti reikia sukurti naują žmonių ir gamtos sąveikos modelį bei tvaraus gamtos vystymo strategiją. Gamta šiandien nebegali egzistuoti be nuolatinio žmogaus darbo ją vystant ir, pirmiausia, didinant žemės produktyvumą.Buvo dalyvaujama įvairiose mokslinėse konferencijose ir Pasaulio laboratorijos aptarimuose, kur buvo nagrinėjama ši problema. Šiame straipsnyje, panaudojant šių aptarimų medžiagą, pateiktą keletą minčių apie Žemę ir galimybes išmaitinti jos gyventojus XXI amžiuje.
Žalioji revoliucija
Gamtos veiksnys, apribojantis žemės ūkio gamybos apimtį, yra viršutinis dirvožemio sluoksnis, susidaręs per tūkstantmečius ant dalies planetos paviršiaus. Apie 11 proc. Žemės rutulio sausumos naudojama žemdirbystei ir 6 proc. – ganyklinei gyvulininkystei. Primityvi žmogaus žemdirbystė, nemokšiška drėkinimo sistema ir ganymo būdai labai dažnai sąlygojo dirvožemio suardymą ir senovės civilizacijų žūtį. Dirvožemio degradacija ir erozija buvo beveik visur paplitęs reiškinys, tūkstantmečiais stabdęs gyventojų prieauglį.XIX a. pradžioje žemės ūkio gamyba galėjo užtikrinti pragyvenimą ne daugiau kaip 1 mlrd. žmonių. Tačiau amžiaus viduryje, atradus dobilų ir kitų ankštinių kultūrų sugebėjimą gerinti dirvos derlingumą ir panaudojus sėjomainą, valstiečiai išmoko ūkininkavimo kaip atsinaujinimo proceso, netrikdančio biosferos pusiausvyros ir leidusio išvengti dirvos degradacijos bei erozijos. Žmogus sukūrė žemės ūkio ekologinę sistemą, papildančią gamtinę, egzistuojančią Žemėje milijonus metų, pagrįstą sėjomainų bei medžiagų apytakos subalansavimu.
Gyventojų augimas Žemėje XX a. vėl iškėlė žemės ūkio gamybos produktyvumo problemą. Ją pavyko išspręsti, remiantis genetikos, selekcijos ir augalų fiziologijos laimėjimais. Plačiai pradėtos diegti augalinių kultūrų rūšys, kurias kultivuojant buvo galima efektyviau panaudoti trąšas ir utilizuoti gerokai daugiau Saulės energijos fotosintezės produktų formuojant grūdą. Šis procesas gavo “žaliosios revoliucijos” vardą. Ji rėmėsi revoliuciniais mokslo pasiekimais. Žalioji revoliucija – tai naujos santykių “žmogus-gamta” strategijos įgyvendinimas. Tai ne gamtos nualinimas, bet jos praturtinimas žmogaus pastangomis ir intensyviu darbu.Žaliosios revoliucijos dėka žemės ūkio gamybos prieaugis 1952-1984 m. 1,5 karto lenkė gyventojų prieaugį. Šiuo laikotarpiu grūdų gamyba pasaulyje padidėjo nuo 247 iki 342 kg žmogui. Tačiau šis lygis pasirodė esąs riba. Per vėlesnius 15 metų kasmetinis gyventojų prieaugis buvo 80 mln. žmonių per metus. Tai sąlygojo grūdų gamybos sumažėjimą vienam žmogui iki 299 kg 1996 m. Per pastaruosius 10 metų mėsos gamyba vienam žmogui irgi pasiekė ribą (apie 32-33 kg žmogui). Žuvies sugavimas stabilizavosi ties 90 mln. tonų per metus. Vertinant žuvies kiekį vienam žmogui, jis sumažėjo per pastaruosius 10 metų nuo 17 iki 16 kg per metus.Žalioji revoliucija daugeliui žmonių įkvėpė optimizmo, suteikė viltį, kad maisto problema išspręsta amžiams. Žemdirbystės galimybės buvo laikomos tokiomis reikšmingomis, kad 8-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV ir Britanijoje apie 12 mln. automobilių naudojo vietoje benzino spiritą, pagamintą iš grūdų. Šiomis dienomis šis optimizmas nepasitvirtina. 1 mlrd. žmonių gyvena ties alkio riba. Nederlius JAV ir Kanadoje bei naftos krizė 1974-1976 m. parodė aštrų grūdų gamybos deficitą, kuris krizės momentu sukėlė nematytą bado protrūkį, pirmiausia – Afrikos šalyse, kuriose grūdų importas patenkina daugiau nei pusę jų maisto poreikių. Šiandien vėl atsirado poreikis didinti žemės ūkio gamybos produktyvumą arba pasėlių plotus.Žemdirbystės būdų įvairovė
Žemės ūkyje egzistuoja įvairūs paradoksaliai skirtingi maisto problemų sprendimo būdai. Pavyzdžiui, JAV – pagrindinė žemės ūkio produktų gamintoja pasaulyje – maisto problemą išsprendė naudodama didžiulius pasėlių plotus. Bendras JAV fermų plotas, sudarantis 393 mln. ha, yra lygus bendram Indijos, Kinijos, Pakistano ir Bangladešo fermų plotui (atitinkamai 165, 166, 22 ir 10 mln. ha). Šiose keturiose Azijos šalyse gyvena apie pusę visų planetos gyventojų, žemės ūkiu verčiasi 600 mln. žmonių. JAV tokį pat žemės plotą apdirba 3,4 mln. žmonių. 1995 m. žemės ūkis aprūpino darbu 2,6 proc. JAV, 2,9 proc. Kanados, 4,7 proc. Australijos dirbančiųjų. Grūdų gamyba, skaičiuojant vienam žemės ūkio darbininkui, JAV buvo 100 t, Kanadoje – 120 t, Didžiojoje Britanijoje – 80 t, Prancūzijoje – 50 tonų.JAV ir Kanada yra pagrindiniai grūdų eksportuotojai pasaulyje. JAV tenka 50 proc. eksportuojamų grūdų, Kanadai – 12 proc., Australijai – 6 procentai. Nepalyginti mažesnis nei JAV yra Europos valstybių eksportas. Grūdus importuoja 120 šalių, tarp jų ir Lietuva, daugiausia importuoja Japonija, Rusija, Afrikos šalys.Grūdus importuojančiose šalyse, tokiose kaip Egiptas, žemės ūkio gamyboje užimta 35 proc. visos darbo jėgos, Rusijoje – 15 proc., Brazilijoje – 22 procentai. Japonijoje, Irane, Brazilijoje, Rusijoje pagaminama 3-7 t grūdų vienam žemės ūkio dirbančiajam. Tokį didelį darbo našumo skirtumą lemia kur kas didesnis darbų mechanizavimas JAV ir kitose grūdus eksportuojančiose šalyse. Žemės ūkio darbų mechanizacija pati savaime nepadidina derliaus ir nedidina žemdirbystės produktyvumo, skaičiuojant jį 1 hektarui. Priešingai, grūdų derlingumas JAV ir Kanadoje (2 t/ha) 1,5 karto, o Australijoje (1,5 t/ha) – 2 kartus mažesnis negu Kinijoje (3 t/ha) arba Lietuvoje.
Žemės ūkio produktyvumo augimas ir maisto problema
Orientavimasis į stambius mechanizuotus “amerikietiškus” ūkius ekonomiškai tikslingas, tačiau tokie ūkiai neišsprendžia žemės derlingumo padidinimo problemos. Žmonių išstūmimas iš žemdirbystės galimas tik išsaugojant aukštą žemės derlingumą. Tik taip galima išspręsti XXI a. aprūpinimo maistu problemą. JAV ir Kanadoje grūdinių kultūrų derlingumo padidinimas 2 kartus iš esmės išsprendžia maisto problemą.
Turinti aukštą pramonės produkcijos eksporto lygį Japonija sprendžia aprūpinimo maistu problemą, išstumdama žmones iš žemdirbystės (dabar Japonijos žemės ūkyje dirba 5 proc. visų dirbančiųjų). Šis būdas, matyt, nepriimtinas sprendžiant maisto problemas Žemėje, nors atrodytų ir labai ekonomiškai patrauklus.Kitas natūralus maisto problemos sprendimas – pasėlių ploto didinimas. Šiandien vyksta atvirkštinis dirbamos žemės plotų mažinimo procesas statomų pramonės įmonių, kelių, miestų augimo sąskaita. Tačiau ir dabar yra nemaži žemės ūkio pasėlių plotai, kurių šiuo metu įdirbti ekonomiškai neapsimoka. Pavyzdžiui, JAV (Naujoji Anglija), kur žemės ir klimatinės sąlygos tokios kaip Lietuvoje, iš esmės žemė neapdirbama. Nors šiuo metu nenaudojamų plotų apdirbimas galėtų palengvinti XXI a. maisto problemos sprendimą.Ypač sunki problema, apsirūpinant maisto produktais XXI a., iškilo Afrikos šalims (Egiptui, Marokui, Tunisui, Nigerijai), nuolat jaučiančioms vandens stoką. Problema pagilėja dar ir dėl prognozių, jog XXI a. Afrikos gyventojų skaičius padidės 3 kartus (nuo 1 iki 3 mlrd. žmonių).Yra grandioziniai projektai sukurti Afrikos centre gėlavandenę jūrą, užtvindant Kongo upę ir panaudojant jos vandenis Šiaurės Afrikos dykumoms drėkinti. Yra netgi projektas padidinti dirbamos žemės plotą sumažinant Viduržemio jūros lygį, nuseklinant ją, pastačius užtvanką Bosforo sąsiauryje, skiriančiame Juodąją jūrą nuo Viduržemio, šitaip padidinant aplink Viduržemio jūrą esančių šalių plotus. Šie projektai buvo svarstomi Europos Tarybos mokslo ir aplinkos komitete.Politinis privačios žemės ūkio gamybos sunaikinimas Lietuvoje tik laikinai sumažino žemės ūkio produktyvumą, tačiau nesukėlė bado, – tai nutiko Rusijoje ir Kinijoje. Kolūkių sukūrimas Lietuvoje sutapo su žaliosios revoliucijos pradžia. Energingas mokslinis žemės ūkio gamybos reguliavimas leido Lietuvai užimti pirmaujančias pozicijas Europoje gaminant mėsą, pieną ir grūdus. Žalioji revoliucija Lietuvoje daugiau kaip 2 kartus padidino žemės ūkio gamybą, lyginant su prieškariniu laikotarpiu. Naujas politinis revoliucinis įsikišimas į žemės ūkio gamybą ir kolūkinio ūkininkavimo būdo suniokojimas, savaime suprantama, vėl sumažino žemės ūkio gamybą. Negana to, pereinant į rinkos ekonomiką, Lietuva atsidūrė tarp šalių, kuriose tokios gamtinės sąlygos, kad žemės ūkio gamyba tampa ekonomiškai nenaudinga. Ši gamyba tik apsunkina ekonominę krizę Lietuvoje. Nesukurtas koks kitas alternatyvus ekonominis žemės ūkio gamybos modelis, pagrįstas moksliniais žaliosios revoliucijos ūkininkavimo metodais. Todėl tikėtina, kad tai truks ilgai ir griaus Lietuvos žemės ūkį, kartu “gelbstint” Lietuvos ekonomiką nuo žemės ūkio. Kapitalo įdėjimas į Lietuvos žemės ūkį nestimuliuojamas. Tačiau didėjant Žemės aprūpinimo maisto produktais krizės grėsmei, pasireikš tokio žemės ūkio vaidmens Lietuvoje įvertinimo klaidingumas.Prognozuojamą planetos gyventojų padvigubėjimą XXI a. galėtų viršyti žemės ūkio gamybos padvigubėjimas. Pagrindinis rezervas – žemės ūkio pasėlių hektaro derlingumo didinimas pagrindinėse grūdų auginimo šalyse bei apdirbimas žemių, kurias šiuo metu nenaudinga apdirbti. Deja, rinkos ekonomikos dėsniai neleidžia tinkamai panaudoti šiai sričiai kapitalo. Matyt, tik šokas dėl artėjančios globalinės ekonominės maisto krizės privers mus suprasti, kad žemės ūkiui reikia didelių investicijų. Tik visapusiškas aukščiausių šiandienos žaliosios revoliucijos pasiekimų panaudojimas leis išspręsti globalinę XXI a. Žemės aprūpinimo maistu problemą.