Aukštaitijos nacionalinis parkas

TURINYS

1. ĮVADAS 3
2. KAS YRA NACIONALINIS PARKAS 4
3. AUKŠTAITIJOS NACIONALINIS PARKAS 5
4. AUKŠTAITIJOS SOSTINĖ 6
5. NACIONALINIO PARKO ZONOS 7
6. MIŠKŲ PLATYBĖS 8
7. VIENAS ŠIMTAS EŽERŲ 8
8. PARKO FLORA 9
9. PARKO FAUNA 10
10. ETNOGRAFINIAI KAIMAI 10
11. POILSIAVIMO GALIMYBĖS 11
12. KAIMO TURIZMAS AUKŠTAITIJOJE 12
13. ETNOKULTŪROS PAVELDAS 13
14. PARKO YPATUMAI 13
15. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 15

ĮVADAS

Pastaraisiais metais viena iš labiausiai plėtotų verslinių veiklų kaime – kaimo turizmas. Nepalankiose ūkininkavimui, bet rekreaciniu požiūriu patraukliose kaimo vietovėse šiai veiklai pastatytos naujos ar pritaikytos senos sodybos. Ir paklausa poilsiui kaimo sodybose nuolat auga. Ilsisi kaime tiek Lietuvos gyventojai, tiek keliaujantys užsieniečiai. Integracijos į ES procesas, tikėtina, dar padidins Lietuvos kaimo beesilankančiųjų skaičių.
Auganti poilsio kaimo sodybose paklausa, didėjantis poilsio paslaugas teikiančių sodybų skaičius skatina paslaugų kokybės augimą bei konkurenciją. Be to, pastaraisiais metais įvyko daug pasikeitimų šios veiklos teisiniame reglamentavime. 2003 m. priimtas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas ir poįstatyminiai aktai nustato, kad kaimo turizmas yra kaimo paslauga, t. y. veikla, kuria tenkinami turistų kelionės organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo, informacijos, pramogų ir kiti poreikiai. Kaimo turizmo sodybos lygmenyje tai gana sudėtinga paslauga, reikalaujanti iš jos teikėjo ne tik ypatingų profesinių žinių, bet ir teeisinio, psichologinio bei vadybinio pasirengimo.

KAS YRA NACIONALINIS PARKAS

Daug puikių gamtos kertelių yra Lietuvoje, bet Nacionaliniame parke jų ypač gausu. Senovę mena galiūnai ąžuolai ir pušys, pirkelės, kuriose nuo seno mūsų senolių gyventa. Čia nemažai ir kultūros vertybių. Stenkimės pajusti ši

ių vietų grožį, suprasti jų reikšmę žmogui.
Nacionalinis parkas yra gamtosauginė teritorija. Gamta saugoma ir draustiniuose, ir rezervatuose. Kuo skiriasi šios trys gamtos apsaugos formos? Draustinyje ribojama ūkinė veikla, ji organizuojama taip, kad nepakenktų ten esantiems gyvūnams, augalams, neterštų švarių vandenų ir t. t. Rezervate ūkinė veikla draudžiama. Ten galima dirbti tik mokslo tiriamąjį darbą. Nacionalinis parkas- mūsų šalyje naujas gamtos apsaugos būdas. Čia galima ir stovyklauti, ir ūkininkauti, bet taip, kad nenukentėtų gamta. Todėl poilsis ir ūkinė veikla ribojami. Ūkiai mokosi ekologiškai tvarkyti gamybą, o poilsiautojai ir turistai- kultūringai elgtis gamtoje. Nacionaliniai parkai kuriami tose vietose, kur yra estetiškas, mokslui vertingas ir akiai mielas kraštovaizdis, daug saugotinų gamtos objektų ir etnografinių vertybių.
Nacionaliniai parkai pradėti steigti beveik prieš 120 metų. Pirmasis pasaulyje naacionalinis parkas atsirado 1872 m. JAV. Kongresas išpirko teritoriją, iš privatinės nuosavybės ji perėjo į valstybinę ir buvo prieinama liaudžiai, kitaip tariant, virto nacionaline. Taip atsirado terminas nacionalinis parkas. Dabartinių parkų apsaugos principai perimti iš pirmojo parko: nenaudoti žemės iškasenų, neplėsti pramonės, istorijos ir gamtos vertybes išsaugoti nepakitusias būsimoms kartoms.
Visuomenė vis labiau veržiasi į gamtą. Lietuvoje labiausiai lankomos ežeringos ir miškingos vietos, todėl jos labiausiai nusiaubiamos. Tačiau mėgstamų poilsio vietų izoliuoti negalima – žmogus turi pažinti savąjį kraštą.
Mūsų Respublikoje yra daug puikių kraštovaizdžių. Tačiau ,,
,Aukštaitijos‘‘ parkui vieta parinkta ežeringose Ignalinos apylinkėse. Tokia buvo įvairių sričių specialistų- geografų Č. Kudabos, V. Gudelio ir P. Kavaliausko, architektų G. Daniulaičio ir V. Stausko- nuomonė, jai pritarė Valstybinis gamtos apsaugos komitetas, Kultūros ministerija ir kt. Buvo manoma, kad Nacionaliniame parke turi būti ne vien turistų mėgstami Ignalinos ežerai, bet ir aplinkiniai miškai, etnografiniai kaimai. Todėl Parkas netilpo vien Ignalinos rajone. Etnografiniai Strazdų, Šuminų, Vaišnoriškės kaimai su senąja Minčiagire į Nacionalinį parką ,,atėjo‘‘ iš Utenos, o turistų lankomi Žeimenų ežeras ir Žeimenos upė- iš Švenčionių rajonų. Ignalinos rajone yra 58 proc., Utenos- 25 proc. ir Švenčionių- 17 proc. Nacionalinio parko teritorijos. Nors Parko teritorija nedidelė, bet gamta čia labai įvairi. Šalia ežerų stūkso kalvos. Nenuotakūs ežerėliai, maži upeliai tyvuliuoja lygesnėse vietose, bet didžioji Parko dalis- miškai. Nacionaliniam parkui būdinga ir geografinė įvairovė. Šalia jo dunkso beveik pačios aukščiausios Lietuvos viršukalnės – Nevaišiai (289 m), Būdakalnis (285 m), netoliese – didžiausias Respublikoje Drūkšių ežeras (45 km2), o Parko vakaruose plyti giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras.

AUKŠTAITIJOS NACIONALINIS PARKAS
1974 m. buvo įkurtas Lietuvos nacionalinis parkas, vėliau pavadintas Aukštaitijos nacionaliniu parku. Jo plotas 30 tūkst. ha. Jis yra Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonuose. Utenos raj. tenka per 8 tūkst. ha. Iš to ploto 4816 ha sudaro žemė. Likusią dalį miškai, vandenys ie kt. Parke tyvuliuoja 18 didesnių ežerų: Baltelis, By

yvainis, Bivainėlis, Gervelis, Tauragnas, Utenas, Utenykštis ir kt. Per parko teritoriją teka per 15 upių ir mažesnių upelių: Būka, Miničia, Knytė, Pliaušė, Žiežulna ir kt. Gausu parke miškų. Didesni: Daunorių, Gojaus, Minčios, Šeimaties, Vaišnoriškių ir kt. Miškai įvairiarūšiai: yra pušynų, eglynų, mišrių spygliuočių–lapuočių medynų. Prie ežerų, tarpumiškėse išsibarstę 14 kaimų ir 6 viensėdžiai: Daunoriai, Minčia, Rūkšteliškis, Strazdai, Stučiai, Šeimatis, Šuminai, Vaišnoriškės, Varniškės, Vyžiai ir kt. Puikus kraštovaizdis, vandenys, miškai ir miškų gėrybės vasaromis sukviečia daug poilsiautojų ir turistų.
Aukštaitijos nacionalinis parkas pats seniausias Lietuvoje. Parke yra daugybė kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Draustinių paskelbtas VIII – XII a. Šakarvos pilkapynas. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą. Lankytis šiuose unikaliuose kaimeliuose galima tik su parko darbuotojais. Vaizdinguose ežerų pakrantėse ir miškuose rasite stovyklaviečių, atokvėpio ir trumpalaikio poilsio aikštelių, dideli miško plotai skirti grybautojams ir uogautojams. Gausūs ežerai, per 30 upių ir upelių patenkina net išrankiausius lankytojus – parko schemose nurodyti tinkami plaukioti ežerai ir upės, kitur smagu paplaukioti ir pasigrožėti vandens augalais.
Nacionalinio parko paskirtis yra išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią žeimenos aukštupio ekosistemą, Ažvinčių (Gervėčių) sengirės ir Balčio ežero gamtinius kompleksus, Baluošo, Linkmeno-Ūkojo, Tauragno ir Uteno miškingų ežeruotų dubaklonių, Šiliniškių tarpežerinio gūbrio su Ladakalniu bei Benediktavo (Makių) moreninio masyvo ir Kiaunos slėnio kraštovaizdį, Petriškių geomorfologinį ir Bū
ūkos, Juodupės, Švoginos, Pliaušės, Labažės, Asalnų bei žeimenio hidrografinius kompleksus, Vilkaraisčio, Kriogžlio, Siūrių ir Pagilūtės pelkes, savitas Ažvinčių bei Minčios girių, Kretuono, Kretuonykščio, Knyčio ir Pažeimenės biocenozes, retų rūšių augalus ir gyvūnus, kitas gamtos vertybes ir paminklus; išsaugoti Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanas su Taurapilio, Ginučių, Puziniškių, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais bei Rėkučių senovės gynybiniu pylimu, unikalų Kretuono archeologinį kompleksą, Minčios, Vyžų, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kitus pilkapynus bei akmens amžiaus gyvenvietes, etnografiškai vertingus Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Šuminų (Pabaluošės), Strazdų (Šariškės), Kretuonių, Benediktavo (Maknių) bei kitus etnografinį pobūdį ar elementus išlaikiusius kaimus, Kaltanėnų urbanistinį kompleksą, Palūšės bažnyčios architektūrinį ansamblį, parko teritorijoje esančius vandens malūnus, Stripeikių senovės bitininkystės muziejų, kitas kultūros paveldo vertybes ir paminklus; išsaugoti Žeimenos aukštupio gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus ir jų įvairovę.
Aukštaitijos nacionalinis parkas – pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas garsus puikiais švariais ežerais, sujungtais vaizdingomis protakomis, etnografiniais kaimais, pasižymintis raiškiomis žemės paviršiaus formomis, miškų gausa. Jame saugoma unikali trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esanti žeimenos aukštupio ekosistema, Ažvinčių sengirė ir Balčio ežero ekosistema. Nacionaliniame parke gausu ežerų (126 ežerai). Didžiausi jų: Kretuonas (829 ha), Dringis (725 ha), Baluošas (442 ha). Aukštaitijos nacionaliniame parke tyvuliuoja giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60,5 m). Aukščiausios nacionalinio parko kalvos iškyla daugiau kaip 200 m virš jūros lygio.

AUKŠTAITIJOS SOSTINĖ

Aukštaitija yra Lietuvos šiaurės rytų regionas. Šiame projekte Aukštaitiją atstovauja Utenos ir Vilniaus apskritys.
Lietuva išsidėsčiusi Baltijos jūros rytinėje pakrantėje ir užima 65,3 tūkst. kv. km. plotą. Kraštas yra pačiame Europos centre: 1989 m. Prancūzijos Nacionalinis geografijos institutas nustatė, kad Europos geografinis centras yra 24 km. į šiaurę nuo Vilniaus, Lietuvos sostinės. Utena yra Aukštaitijos sostinė ir Utenos apskrities centras. Verta ją aplankyti vasaros metu – pasidžiaugti gamtos grožiu, dar neatrastu turistų. Nuo didmiesčių triukšmo ir užterštumo pabėgti į ramų ir idilišką kaimą, pabusti nuo vištų kudakavimo ar karvių mūkimo. Pradėti dieną smagiu pasipliuškenimu ežere. Pagyventi nuošaliame namelyje miško pakrašty, prie ežero. Ir, kas svarbiausia, tai pigiau grybų! Ji tikrai turi ką pasiūlyti visiems skoniams:
Tyras vanduo;
Nepaliesta gamta;
Nuošalios vietos romantiškoms atostogoms;
Irklavimas;
Dviračių takai;
Lietuvių nacionalinis *sportas*- grybavimas;
Tradiciniai aukštaičių patiekalai.
Lietuviai visuomet mėgo skanų ir sotų maistą. Nuo senų senovės sakoma: kaip valgo, taip ir dirba. Aukštaitijos virtuvė garsi savo paprastumu. Patiekalui skonį suteikia pats produktas, kai kada pagardinamas įvairiais uždarais.
Ruginė duona – vienas iš seniausių ir pagrindinių maisto produktų Aukštaitijoje, valgomas kasdien pusryčiams, pietums ir vakarienei. Yra dvi tradicinės duonos rūšys – paprasta rauginta ir plikyta. Rauginta duona kepama nuo seniausių laikų, o plikyta duona kepama tik nuo 20 a. pradžios.
Bulvės laikomos antrąja duona ir valgomos ištisus metus. Populiariausi bulvių patiekalai yra cepelinai, vėdarai, bulviniai blynai.
Pieno produktai buvo populiarūs nuo senovės. Labiausiai paplitęs yra lietuviškas baltas sūris, šviežias ar džiovintas, rūgštus, saldus ar paskanintas kmynais.
Labiausiai vartojama mėsa visada buvo kiauliena – šviežia, sūdyta ar rūkyta. Ypač mėgstamos įvairiausios rūkytos dešros. Populiari ir aviena, jautiena, veršiena, elniena, briediena, šerniena, kiškiena ir paukštiena. Seniausi tradiciniai gėrimai yra midus (gaminamas naudojant natūralų medų), gira ir alus. Mėgstamas ir obuolių bei uogų vynas.

NACIONALINIO PARKO ZONOS

Gamtosaugos požiūriu Nacionalinio parko teritorija saugoma nevienodai. Joje yra 12 zonų:
I. Apsaugos zonos ( jos yra 8):
1. Ažvinčių girios gamtinis rezervatas. Paties griežčiausio (rezervacinio) režimo zonoje atsidūrė Ažvinčių senųjų miškų liekana- 626 ha ploto sengirė. Mokslui tai ypač vertinga Parko vieta. Čia uždrausta bet kokia ūkinė veikla, žmogus nesikiša į gamtos procesus. Deja, sengirė nevienalytė. Greta brandžių medynų (35 proc. sengirės ploto) kyla jaunas miškas, nes praeityje čia buvo kertama plynai. Daugiausia auga pušys ir eglės (95 proc.), šiek tiek yra beržų. Metams bėgant, jauni medžiai pasieks brandos amžių, o senieji dar tebebus stiptūs, ir sengirė taps vientisa. Taip atkuriamas rezervacinis miškas. Sengirės centre yra sparčiai nykstanti 26 ha ploto Gervėčių pelkutė. Prieš 30 m. joje dar vešėjo viksvų pievos, o dabar jų vietoje kyla miškas. Iš trijų mažų ežerėlių du gali išnykti jau po keleto dešimtmečių. Tamsiame miške prasčiau auga valgomieji grybai, o iš uogų čia dera tik mėlynės, be to, ir paukščių mažiau negu šviesiame miške.
Kita rezervatinės zonos dalis (32 ha)- Ginučių ąžuolynas. Ąžuolai jauni (apie 70 metų), tačiau jų augimo vieta Parke unikali- ąžuolų giraitė tarytum iš Vakarų Lietuvos atkelta. Čia yra apie 15 globojamųjų augalų rūšių. Taigi visa rezervatinė zona yra 658 ha dydžio. Lankytis joje galima tik su Nacionalinio parko darbuotoju.
2. Botaninio zoologinio draustinio zona;
3. Ornitologinio draustinio zona;
4. Hidrologinio hidrografinio draustinio zona;
5. Geomorfologinio draustinio zona;
6. Istorinio draustinio zona;
7. Kelių apsauginė zona;
8. Genetinis rezervatas.
II. Rekreacijos zonos:
Stovyklaviečių zona.
Natūralios gamtos zona.
Agroparkinė zona.
III. Gamybos zona:
Nacionalinio parko autoriai sumanė gamybos zoną ( dar ji vadinama ūkine zona ) kaip vietą, kurioje žemės ūkio naudmenos ir miškai būtų tvarkomi pažangiais metodais. Tokiu ūkininkavimo pavyzdžiu galėtų pasinaudoti ir kiti. Zonos plotas – 4,6 tūkst. ha. Į ją įeina 2,6 tūkst. ha Minčiagirės. O tai zoologijos požiūriu vertingiausia girios dalis, todėl gamybinės zonos būtinumas parke yra ginčytinas.

MIŠKŲ PLATYBĖS

Lankydamiesi Nacionaliniame parke, netrunkame pajusti, kad keliaujame miškais – trumpai išnyrame į kalvotus laukus, o kelias ir vėl slepiasi miške. Parką galima būtų pavadinti miškų parku, nes jame siūbuoja 20,5 tūkst. ha miškų. Laukams ir vandenims lieka tik apie 10 tūkst. ha. Daugiausiai yra spygliuočių miškų. Poilsiautojai ypač vertina sausus ir šviesius pušynus. O tokių šilų daugiausia yra Palūšės ir Kaltanėnų girininkijose. Didžąją miškų dalį sudaro jauni ir pusamžiai medynai. Yra ir 170 metų pušynų bei pavienių medžių, perkopusių per 210 metų. Didingos laiko tėkmės jausmas apima, kai palieti pušis, gimusias kartu su L. Van Bethovenu arba net su K. Donelaičiu. šimtamečiai senoliai daugiausia auga rezervatinėje zonoje, kur vietiniai miškininkai ir eiguliai sugebėjo išsaugoti kirvio nepaliestą girią net karų ir kitokių negandų metais.
Miškai tebėra išlaikę senuosius vardus: Minčios, Ažvinčių, Ginučių, Linkmenų girios. Griežtų ribų tarp jų nėra, tai sąlygiškas skirstymas. Pvz., šiaurinėje parko dalyje driekiasi ištisinis miško masyvas, ir tik miškininkai žino, kad tai Minčios ir Ažvinčių girios. Savo patogumui gamybininkai miškų masyvus skirsto į mažesnius plotus: Šakarvos, Pakretuonės miškai ir t.t.
Parko miškuose galima kirsti tam tikro amžiaus sulaukusius medžius: pušis 120- 140, egles 100- 120, beržus 80 metų.
Parko miškais vis labiau rūpinamasi. Nebeleidžiama sakinti pušų, o kitos gėrybės – uogos, grybai, vaistažolės – pramoniniu būdu neruošiamos. Draudžiama žvėrių medžioklė. Nacionalinio parko ribose nėra net medžioklės plotų. Tačiau pernelyg padaugėjus šernų, briedžių, vilkų ir mangutų, reikia jų pamažinti. Todėl Parke kartais girdimi šūviai. Miškininkai turi specialius miškotvarkos projektus, pagal kuriuos naudoja ir prižiūri mišką.

Vienas šimas ežerų

Jei nebūtų ežerų, nebūtų šioje vietoje ir Nacionalinio parko. Surinkę visus ežerus aliai vieno, suskaičiuotume jų 100. Jų plotas 4530 ha, arba 15% Parko teritorijos (daugiau negu dirbamos žemės). Pats mažiausias ežeras yra 15 m ilgio, 12 m pločio ir 2 m gylio. Jį puošia vandens lelijos ir nendrės. Ežerėlis slypi prie Luknos kaimo, miško pievelėje. Mažųjų ežerų (mažesnių kaip pusė ha) yra 20. Jie neturi net vardų, vadinami tiesiog ežerėliais. Tankiausiai ežerai susitelkę Parko centrinėje dalyje. Jie susijungę protakomis, o tai patogu vandens turizmui. Ežerais nusidriekia 5 turistiniai maršrutai. Beveik visi parko ežerai – ledynmečio epochos žymė. Pažvelgus į žemėlapį, matyti, kad dažniausiai jie nutysę, šiaurės, šiaurės vakarų kryptimi ir rodo ledynų slinkimo kelią. Yra kelios ežerų grupės – vadinamieji vėriniai: 1. Lūšiai – Asalnai – Ūkojas – Tauragnas. 2. Dringis – Baluošas – Utenas – Žiežulnys. 3. Žeimenys – Baltys – Labokaršis – Ūsiai.
Didžiausias Parko ežeras – Dringis (721 ha). Jo kranto linija tęsiasi 31 km ir suraizgo reto grožio įlankų ir pusiasalių. Jie turi liaudiškus vardus: Juodakampis, Petravakampis, Karviakampis ir pan. Ežere yra 5 salos. Giliausia vieta – 24 m. apskaičiuota, jog ežere tyvuliouja 60,7 mln. kubinių metrų vandens. Į jį įteka miško upelių. Šalai Vaišniūnų ir Gaveikėnų kaimų įrengtos 2 stovyklavietės.
Tauragno ežeras giliausias ne tik Parke, bet ir visoje Lietuvoje (60,5 m). Jis net 208 ha mažesnis už Dringį.ežeras yra 9,5 km ilgio, stačiašlaitis. Maudytis patogu tik atabrade prie Stučių kaimo. Ežerą maitina keletas mažyčių upelių ir požeminių šaltinių, todėl vanduo visada šaltas.
Lūšiai yra 391 ha ploto. Čia prasideda turistiniai vandens maršrutai (iš Palūšės gyvenvietės), o šiauriniame krante įsikūrusi Nacionalinio parko administracija. Prie Palūšės yra dvi stovyklavietės ant ežero kranto. Jo gelmė – 37 m, o kranto linija – 16 km. Iš Lūšių ežero galima nuplaukti į Dringį, o per Asalnų ežero protaką – iki Ginučių ir Kirdeikių arba į Žeimenų ežerą.
Utenykščio ežeras (91 ha) turistams nepatrauklus, bet įdomi jo fauna. čia veisiasi gulbės, antys, pesliai, bebrai, ondatros. Ežero krantai žemi, drėgni, tokia pati ir vienintelė jo salelė.
Kiekvienas Parko ežeras vertas aprašyti, net ir pats mažiausias turi savo ypatingą vietelę, spalvą, augaliją ir nuotaiką. Plaukioti ežerais patogiausia pasižiūrėjus į Parko schemą.
Nacionaliniame parke yra 34 upeliai ir upės. Didžiausia upė – Žeimena. Jos ilgis – 80 km, bet Parkui tenka tik 20 km atkarpa. Upė gili, vandeninga, nes į ją suteka vandens perteklius iš didžiųjų Parko ežerų. Žeimenos slėnis labai platus, miškingas. Keliose vietose upės senvagės virto atskirais ežerėliais. Buivydų miške, ant upės kranto, akį džiugina sengirės kampelis, išsaugotas vietinio girininko V. Igaunio. Šis miško sklypas siūlomas paskelbti gamtos paminklu. Parko teritorijoje į Žeimeną įteka ir mažesnių upelių: Kiauna, Luknelė ir Šventelė.
Antra pagal dydį – Būkos upė, jungianti Utenykštį su Baluošu. Jos ilgis – 9 km. Krantai užpelkėję, apaugę bruzgynais. Plaukti valtimis neleidžiama, nes tai hidrografinis draustinis.

PARKO FLORA

Augalų įvairumu Nacionalinis parkas pralenkia bet kurį Lietuvos draustinį ar rezervatą. Ir kaip nebus tokio žolių margumyno, jei tame pačiame miške galima rasti ir smėlio kalvelę, ir linguojantį liūną, tamsių eglynų ir saulės peršviečiamą beržyną, pievų ir upių slėnių. Kiekvienoje vietelėje auga tik tam tikri augalai.
Parko flora yra žymi dalis tų vertybių, kurias parkui išsaugoti privaloma. Ji prisodrinta įvairiausių rušių. Sporiniai augalai: kerpsamanių-36; samanų – 142; sporinių induočių – 29 rušių. Žiediniai augalai: plikasėklių – 5; gaubtasėklių – 715. Taigi augalija sudaro 927 rušys. Mūsų rūpestis -išsaugoti nuo išnykimo retuosius augalus, pirmiausia tuos, kurie irašyti į Lietuvos raudonąją knygą (RK). Tokių augalų parke auga 49 rušys. Čia randame ir pačius rečiausius šalies augalus, kurie Lietuvoje žinomi vos keletoje vietų: belapė antbarzdė, šakotasis varpenis, ežerine lobelija, raiboji gegunė, virginis varpenis, beržas keružis ir kt. Be įdomios augalijos parke yra 628 rušys grybų. Iš jų: 8 rūšys iš RK, 112 rušių – valgomieji. Be to, yra 85 rūšys kerpių.

PARKO FAUNA

Palyginti nedidelėje Nacionalinio parko teritorijoje yra beveik visų rūšių gyvūnų, kurie gyvena Lietuvoje.
Parke gyvena dauguma gyvūnų, būdingų visai Lietuvai. Yra žinoma apie 60 rūšių žinduolių. Iš retųjų (RK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos, bet čia jie nėra reti, dėl to, kad čia miškai tebėra seni ir užima didelį plotą, o upeliai svarūs. 1991 m. vasarą Ažvinčiu girioje gyveno net meška. 1997 m. suskaičiuota 101 briedis, 96 elniai, 237 stirnos, 190 šernų, 7 vilkai, 62 lapes, 118 voverių, 180 baltųjų ir 325 pilkųjų kiškių. Čia gyvena daug bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinomos 194 paukščių rūšys, iš kurių 45 yra RK atstovai. Įdomiausios jų: putpelė, juodkaklis naras, starsakalis, erelis žuvininkas, lutūtė, žvirblinė pelėda, juodasis gandras, kuolinga. Kasmet per migraciją pasirodo jūriniai ir kilnieji ereliai, daug retų tilvikų. Veisiasi 135 rūšių paukščiai. Parke radome 60,6% šalies ornitofaunos, o retųjų paukščių perėjimas rodo, kad jiems gyvenimo sąlygos tebėra geros. Parke žinome žalčius, gyvates, 3 driežų rūšis ir 11 rūšių varliagyvius. Iš jų kūmutė, česnakinės varlės ir skiauterėtieji tritonai – RK gyvūnai. Žuvų yra 29 rūšys. Upėtakiai gyvena svariausioje upėje – Žeimenoje, o unguriai i Parko ežerus atplaukia iš Atlanto. Parke surasta apie 500 rūšių vabalų, per 60 rūšių dieninių drugių. Dauguma jų-dekoratyvus, gamtą puošiantys vabzdžiai.

ETNOGRAFINIAI KAIMAI
Nacionaliname parke yra 82 gyvenvietės. Tokiai nedidelei teritorijai tai labai daug. Yra etnografinių kaimų, išlaikiusių liaudies architektūros stilių. Parko svečiams rekomenduojama aplankyti 4 kaimus, dar vadinamus muziejiniais.
Vaišnoriškės. Išsidėsčiusi abipus Būkos upės, Ažvinčių ir Minčios girių sandūroje. Yra duomenų, kad jau 1756 m. čia buvusi smuklė. 1830 m. ši vieta įregistruota kaip gyvenvietė su dabartiniu vardu. Tuomet čia gyveno eigulio J. Milašiaus šeima. Vėliau išaugo dar 4 sodybos. Senieji trobesiai neišliko. Iki 1913 m. perstatyti visi kaimo namai. Dabar čia yra 5 sodybos.dvi iš jų kapitališkai restauruojamos. Senoviniu liaudies architektūros stiliumi atstatytos 2 pirkios, 2 klėtys, kluonas, 2 tvartai ir pirtis.
Šuminai. Istoriniuose šaltiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1784 m. Pabaluošės vardu, o pirmoji sodyba čia įsikūrė dar anksčiau. Šeimos galva buvo A. Šuminas, davęs pradžią kitoms šeimoms su šia pavarde. Tačiau kaimas augo lėtai 1866 m. jame gyveno apie 20 žmonių. Kaimo centre buvo išsidėsčiusios pirkios, svirnai, o kluonai ir tvartai – atokiau. XX a. Pradžioje kaimo planas keitėsi: pirkios buvo iškeliamos tolyn, centre liko aikštė. Dabar Šuminuose likusi 1 pirkia, 4 klėtys ir 3 kluonai. Kiti namai statyti XX a. pirmojoje pusėje.
Strazdai. Manoma, kad jie pirmą kartą paminėti 1783 m. Balošekulio vardu. Kiek buvę sodybų, nėra žinoma. 1798 m. čia aprašyta eigulio J. Strazdo šeima. 1830 m. buvo 13 trobesių. Panaikinus baudžiavą, valstiečiai, gavę žemės, pasistatė 4 sodybas (1865 m.). XIX a. pabaigoje kaimelis vėl keitėsi, atsiskyrę šeimų nariai rentėsi naujus trobesius. 1903 m. Strazduose gyveno žmonės. Kaimas baigė plėstis šio amžiaus pradžioje. Dabar iš XIX a. yra išlikę 3 pirkios, 2 kluonai, 1 daržinė. Čia galima paklūti keliu iš Vaišniūnų.
Salos II. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1783 m., o apie gyventojus (1 šeima) buvo rašyta 1811 m. Salomis buvo vadinami du kaimai. Sunku nustatyti, apie kurias Salas rašoma istoriniuose dokumentuose. Salos II minimos 1847 m., kai ten stovėjo 1 sodyba.
Aprašyti kaimai yra vienodos struktūros: trobesiai statyti atskiromis grupelėmis, be centrinės gatvės, todėl vadinami padrikais kaimais. Perstatant sodybas, kaimai plėtėsi, retėjo, bet struktūra nepakito.
Antrasis kaimų tipas – gatviniai kaimai. Trobesiai buvo statomi abipus centrinio kaimo kelio. Gatviniai kaimai nacionaliniame parke labai pakitę, etnografinių sodybos elementų beveik nelikę. Tai Antadringė (Meironys), Palūšė, Gaveikėnai, Oškiniai, Vaišniūnai, Ginučiai, Berniūnai ir kt.
Ypač vertingos išlikusios dvi dūminės pirkios. Strazdų ir Gaveikėnų kaimuose dar galim jas pamatyti. Vėliau buvo renčiamos erdvios, naujo architektūrinio plano pirkios su dūmtraukiais. Viename pirkios gale ra pagrindinė gyvenamoji patalpa su duonkepe krosnimi, kitame – kamara (svetainė), o namo viduryje – priemenė. Toks planavimas būdingas aukštaičių gyvenamiesiems namams. Kiekvienoje sodyboje buvo tvartas, kluonas, pirtis. Statyti pirtį ant ežero kranto – senovinis paprotys. Svirnuose buvo laikomi grūdai, mėsa, o jaujose džiovinami linai. Tai romantiškiausi sodybų pastatai. Erdviame svirne buvo galima nugirsti paslaptingų garsų: lyg ten naminis gyventų, o tamsioje ir aprūkusioje jaujoje kipšas nakvotų. Senovinių trobesių stogai buvo dengiami šiaudais ar skiedromis, sienos – iš pušinių rąstų su kiminais tarpuose. Todėl namai buvo šilti, jaukūs. Senolių suręstose sodybose išaugo kelios žmonių kartos. Dauguma senųjų pirkių – valstybės saugomi liaudies architektūros paminklai.

Poilsiavimo galimybės

Nacionaliniame parke poilsiautojai turi daug mažiau teisių negu kokioje nors paežerėje už jo ribų. Per metus Nacionalinį parką aplanko iki 60 000 poilsiautojų ir turistų. Organizuotų turistų ( atvykusių į Ignalinos turizmo bazę u kelialapiais ) grupėms rengiami valčių žygiai Parko ežerais. Daug žmonių apsistoja pas vietinius gyventojus ir poilsiauja individualiai. Bet didžioji atvykėlių dalis – pavieniai poilsiautojai, kurie įsikuria kempinguose – palapinių miesteliuose. Turistų ir keliautojų poilsiui parke skirtos trijų tipų poilsiavietės: stovyklavietės, iškylavietės atokvėpio vietos. Šešiose autoturistų ir trijose vandens turistų stovyklavietėse galima ilsėtis už nedidelį mokestį. Čia įrengta laužaviečių, pavėsinių, šulinių, mašinų stovėjimo vietų ir kt. Stovyklaviečių vietos kartais keičiamos – įrengiamos kitur, nes nualintose pakrantėse nyksta miškas. Jas rasti nesunku. Stovyklavietės pažymėtos Parko schemose, o automobilininkams ir dviratininkams jas nurodo kelio ženklai. Panaši informacija yra ir ežerų pakrantėse. Ji gerai matoma plaukiant valtimis.
Nacionaliniame parke yra 20 iškylaviečių. Turistams privalu žinoti, kad tai ne stovyklavietės ir jose negalima statyti palapinių, kurti laužų, nakvoti. Jos skirtos pasyviam poilsiui. Bet iškylavietėse neleistina būti ilgiau kaip vieną dieną. Jei vieta populiari, mškininkas gali pastatyti pavėsinę su stogeliu, stalą ir suolų, mažą mašinų stovėjimo aikštelę ar laiptus šlaite. Iškylavietės paprstai būna pakelėse.
Atokvėpio vietos ( jų yra 58 ) skirtos trumpai atsikvėpti. Galima užkąsti, pasigrožėti aplinka, atsipūsti. Čia rasite stalą ir suolų, aikštelę mašinai pastayti. Atokvėpio vietos numatytos prie kelių, paežerėse. Jas lengva rasti. Iškylavietės ir atokvėpio vietos miškuose pažymėtos kelio ženklu ,, Mašinų stovėjimo vieta ’’.
Išsamią informaciją apie nacionalinį parką galima gauti nacionalinio parko informacijos centre, esančiame Palūšėje. Čia galima organizuoti seminarus, nedideles konferencijas Meironių ekologinio švietimo centre.
Nacionaliniame parke yra Palūšės, Jonalaukio, Vaišniūnų, Gaveikėnų, Ginučių ir Pavajuonio rekreacinės zonos. Apsistoti su palapinėmis galima 8-iose direkcijos bei 4-iose privačių asmenų įrengtose stovyklavietėse. Jas paprasta surasti keliaujantiems automobiliu. Gražiausios stovyklavietės glaudžiasi prie žeimenio, Dringio, Asalnų, Almajo, Pakaso, Lūšių, Ūsių ežerų.
Pastogės ieškantieji gali apsistoti Palūšės turizmo centre įvairaus patogumų lygio nameliuose arba kaimo turizmo sodybose.
Norint suvokti Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžio savitumą, būtina pasižvalgyti iš apžvalgos aikštelės ant Ladakalnio. Nuo jo, esant geram matomumui, matomi miškų juostomis įrėminti 6 ežerai.
Ežerų virtinės tarsi specialiai sukurtos vandens turizmui. Nacionalinio parko ežerais ir jų protakomis galima nuplaukti iki 70 km. Norintys gali pasiekti net Kuršių marias. Maršruto ilgį ir sudėtingumą pasirenka patys turistai, jiems gali padėti žygio vadovai. Palūšėje yra 2 valčių nuomos punktai.
Pėstieji gali leistis į kelionę vaizdingomis ežerų pakrantėmis ir įspūdingais gūbriais pažymėtu maršrutu nuo Palūšės per Meironis, Ginučius, Stripeikius iki pat Tauragnų (42 km). Aplink Palūšę esančiuose miškuose įrengtas 5 km ilgio pėstiesiems skirtas sveikatingumo takas. Prie Palūšės girininkijos prasideda 3,5 km ilgio žiedinis pažintinis pėsčiųjų takas apie Taramos ežerą. Čia galima susipažinti su botaninėmis nacionalinio parko vertybėmis.
Aukštaitijos nacionaliniame parke baigiamas suprojektuoti dviračių takas, kuris eis nuo Palūšės per Puziniškį, Ginučius, Šiliniškių gūbrį iki Tauragnų, o kol kas galima važiuoti nacionalinio parko schemoje pažymėtais ir aprašytais maršrutais tiek dviratininkams, tiek ir autoturistams.
Lūšių ežere 1999 m. vasarą įvyko pirmosios tarptautinės buriavimo varžybos .Aukštaitijos ežerai.. Palūšėje įrengta maudykla. Daugelis vandens telkinių garsėja geromis sąlygomis maudymuisi, žuvų ištekliais. Gilios čia ir poledinės žūklės tradicijos.
Palūšėje galima ne tik rasti nakvynę ar užkąsti, bet ir išsinuomoti slides. žiemą lankytojams organizuojami pasivažinėjimai rogėmis.

KAIMO TURIZMAS AUKŠTAITIJOJE

Turizmo sezonas Nacionaliniame parke prasideda birželio 1 d. ir baigiasi spalio 30 d. Čia laukiama tų, kurir nori nuoširdžiai bendrauti su gamta, daugiau apie ją sužinoti. Ne veltui turizmas Parke vadinamas pažintiniu. Keletas dienų, praleistų žygyje, žmones dvasiškai praturtina, leidžia jiems pailsėti. Tačiau taip jau estikad ten, kur žengia neatsargaus žmogaus koja, žūva saugotinas augalas, iš gūžtos išvejamas paukštis, ardomas ežero krantas. Miške atsiranda takų, kurių neturėtų būti, sutrikdoma miško gyventojų ramybė, nuo laužo ar nuorūkos užsiliepsnoja miškas. Laužavietės ir šiukšlės aplink jas – tai paminklas, kurį sau pasistato nedoras turistas.
Parko direkcija yra šalia Palūšės gyvenvietės. Turistai čia gali gauti vertingų patarimų, schemą su nurodytomis stovyklavietėmis, įsigyti žvejybos bilietą. Organizuotos grupės, atvykusios turistiniais autobusais, kriepiasi į Ignalinos kelionių ir ekskursijų biurą, kuris jiems pasiūlo ekskursijų vadovą po Nacionalinį parką, arba iš anksto užsako ekskursiją Parko direkcijoje.
Kaimo turizmu gali verstis kaimo ūkinikai arba kaimo gyventojai, įregistravę ūkio valdą, įstatymų numatyta tvarka.
Aukštaitijos regione kaimo turizmas yra išplėtotas bene labiausiai. Šiame regione yra daugiausiai sodybų, užsiimančių kaimo turizmu – net 160. pagal gandriukų skaičių daugiausia sodybų yra be gandriukų skaičiaus – 53, su keturiais gandriukais – 10, su trimis – 49, su dviem – 33, su vienu – 15 sodybų. Daugiausiai sodybų yra Zarasų, Ignalinos, Utenos, Molėtų, Anykščių ir Kauno rajonų apskrityse. Matyt todėl, kad čia gamta ypač graži, gausu ežerų, upelių, miškų, kuriuose netrūksta ir miško gėrybių.

ETNOKULTŪROS PAVELDAS

Atrodo, jog nieko negalėtų būti paprastesnio negu etnologų, folkloristų ir kaimo turizmo organizatorių bei sodybų šeimininkų bendravimas, kadangi didžioji dalis mūsų vertingiausio etnokultūros paveldo būtent buvo išsaugota ,, šiaudinėje pastogėje ’’. Vis dėlto, naujas metas, naujai susiklostančios aplinkybės diktuoja savo reikalavimus: senojo apeigyno elementai tampa dekoratyviniais, žaidybiniais, tai kas formavo mūsų senolių pasaulėžiūrą dabar tampa edukaciniais, pramoginiais renginiais. Viena yra tikra, kad tūkstanmečius gyvuojantis kalendorius vienaip ar kitaip įprasmina svarbiausius metų darbų, švenčių ir atokvėpio akcentus.
Norint kalbėti apie etnokultūros paveldą, reiktų labai daug laiko ir vietos. Bet galima išskirti kelis pačius svarbiausius etnokultūros paveldo elementus, tokius kaip: Advento vainikas, Kūčių vakaro, Kalėdų, Naujųjų Metų tradicijas, papročius ir puošybos elementus, drabužius ir dar daug daug kitų, kurie dažnai vilioja ne vieną, nuvargintą įtempto metų ritmo, trokštančio vienos kitos atokvėpio dienos turistą.

Per 30 tūkstančių hektarų plotas, išraižytas kalvagūbrių ir upių slėnių, augančių girių ir mėlynų ežerų, priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Du trečdalius parko ploto dengia miškai. Beveik šeštadalį ploto užima ežerai. Ežerų yra daugiau kaip šimtas.
Aukštaitijos nacionalinis parkas pats seniausias Lietuvoje. Parke yra daugybė kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Draustinių paskelbtas VIII – XII a. Šakarvos pilkapynas. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą. Lankytis šiuose unikaliuose kaimeliuose galima tik su parko darbuotojais. Vaizdinguose ežerų pakrantėse ir miškuose rasite stovyklaviečių, atokvėpio ir trumpalaikio poilsio aikštelių, dideli miško plotai skirti grybautojams ir uogautojams. Gausūs ežerai, per 30 upių ir upelių patenkina net išrankiausius lankytojus – parko schemose nurodyti tinkami plaukioti ežerai ir upės, kitur smagu paplaukioti ir pasigrožėti vandens augalais.

Biržų regioninio parko užimamas plotas: 14659 ha, yra 17 draustinių, 1 kultūros rezervatas, 17 ežerų, 28 upės ir upeliai, ilgesni negu 5 km. miškai užima 38169 ha plotą.
Rajone yra 7 dvarų parkai , seniausi Lietuvoje.
Pabiržės apylinkėje Balandiškių kaime yra 3,5 ha Paluržės parkas. Jame apie 30 rūšių medžių ir krūmų, iš egzotiškesnių auga Neimuto pušys. Būti Biržuose ir neapsilankyti Astrave – tiesiog neįmanoma. Į šį vaizdingą parką ir garsių grafų Tiškevičių giminės dvaro ansamblį maloniausia keliauti pėsčiomis per 525 metrų ilgio medinį tiltą, pastatyta ant polių virš Širvenos ežero bangų. Astravo ansamblis ir parkas užima 41 ha plotą.
Po žeme tūnančius gipso klodus plauna vandenys. Jiems ištirpus į susidariusias tuštumas netikėtai prasmenga žemė, medžiai, kartais net pastatai ir galvijai. Tokie reiškiniai vadinami karstu. Būtent šiai aktyvaus karsto zonai apsaugoti 1992 m. buvo įkurtas Biržų regioninis parkas. Įdomiausios parko laikomos karstinės vietovės – garsioji Karvės ola, Kirkilų kraštovaizdžio ežerėliai, Karajimiškio kraštovaizdžio draustinis ir Tatulos upės kraštovaizdžio draustinis.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Vienas įdomiausių Šiliniškių gūbrys, kurio tąsoje yra Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis – viena gražiausių apžvalgos vietų Lietuvoje. Unikalus Tauragno ežeras, saviti Dringio, Lūšių, Baluošo ir kiti ežerai.
Didžiausios girios: Ažvinčių (čia yra pušynų, sulaukusių net 200 ir daugiau metų), Linkmenų, Minčios. Unikalūs yra Ginučių ąžuolynas ir kadagynas prie Baluošo ežero.
Gamtos paminklai: Dringio ir Ožių ragai-pusiasaliai Dringio ežere, Baluošo ežero sala Ilgasalė, Ešerinio ežerėliai. Įspūdingi Salų, Puziniškio, Trainiškio, Varniškių kaimų ąžuolai, Asalnų, Labakaršio, žeimenio ežerų pušys, Obelų rago kadagių grupė ir kiti unikalūs medžiai. Prie Tauragnų-Kazitiškio kelio stūkso akmuo Mokas.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanos su Taurapilio, Ginučių, Puziniškio, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais bei Rėkučių senovės gynybiniu pylimu, unikalus Kretuono archeologinis kompleksas su senovės gyvenvietėmis ir pilkapiais (tai antras pagal skaičių pilkapynas Lietuvoje – per 300 pilkapių), Minčios, Vyžių, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kiti pilkapynai bei akmens amžiaus gyvenvietės.
Unikalūs etnografiniai Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Šuminų (Pabaluošės), Strazdų, Kretuonių, Benediktavo (Maknių) bei kiti kaimai, Kaltanėnų urbanistinis kompleksas, Palūšės bažnyčios architektūrinis ansamblis, vandens malūnai, 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją sukilėlių kapai Minčios girioje, kitos kultūros paveldo vertybės ir paminklai.

Muziejai.

Bene įdomiausias Stripeikių senovės bitininkystės muziejus. Jame galima išvysti įvairiausių senovinių avilių, bitininkystės įrankių, sužinoti apie bičių produktus, susipažinti su bitininkystės istorija Lietuvoje.
Nacionaliniame parke yra net 6 vandens malūnai. Viename jų, Ginučių, yra išlikusi visa autentiška įranga, tad malūnas paskelbtas technikos paminklu. Jame yra ir nedidelė ekspozicija Rugio kelias.
Reškutėnuose veikia Švenčionių rajono Nalšios kraštotyros muziejaus filialas, turintis daugiau kaip 2000 eksponatų. Gaveikėnų kaime Augulių šeima įkūrusi kaimo buities ir lietuviško stilizuoto kostiumo muziejų.

Aukštaitija iš paukščio skrydžio.

Literatūra

1. Šablevičius Bronius. Aukštaitijos Nacionalinis parkas. Vilnius: Mintis, – 1990;
2. E. J. Kormondy. Ekologijos sąvokos. 1992;
3. www.culinary-heritage.com;
4. www.utena-on.lt;
5. www.vakarulietuva.lt;
6. www.atostogoskaime.lt;
7. Lietuvos turizmas. ,, Saulės spektras’’ – 2001.

Leave a Comment