Poezijos teksto analizė

Poezijos teksto analizė

Poezija – eiliuotinė, grožinė literatūra (eilėraščiai, baladės, poemos, odės). Lyrika yra poezijos dalis, tai siauresnė sąvoka. Lyrika – poezijos rūšis, kuri betarpiškai išreiškia žmogaus jausmus ir mintis. S. Neries eilėraščius vadiname lyrika, o K. Donelaičio “Metų” lyrika nepavadinsi.

Eilėraštyje dažnai žodis įgija papildomą reikšmę. Negalima nagrinėti eilėraščio pažodžiui, nes yra daug poetinių figūrų (meninių priemonių), kurias kiekvienas skaitantysis suvokia savaip.

EILĖRAŠČIO SKAITYMO PLANAS

Norint tinkamai išanalizuoti eilėraštį, pirmiausia jį reikia gerai įsiskaityti (3-4 kartus). Paprastai tesingiausias yra pirmas įspūdis, kurį patiri perskaitęs eilėraštį. Eilėraščio skkaitymas turėtų būti ir sunkus darbas, ir džiaugsmingas atradimas. Svarbu turėti savo nuomonę apie eilėraštį, tačiau nenutolti nuo teksto! Todėl vien perskaityti eilėraščio nepakanka, o reikia prisiminti ir rašytojo biografiją, ir kūrybą, ir literatūrinę srovę ir t.t. Analizuojant eilėraštį reikia prisiminti tai, kad eilėraštis išsako ne vieną mintį ir turi ne vieną prasmę.

Labai nelengva kiekvienam eilėraščiui duoti vieną bendrą analizės planą, tačiau kai kurios taisyklės gali būti pritaikytos daugeliui eilėraščių:

I. Įspūdis, kurį sukėlė eilėraštis
II. Eilėraščio kontekstas:
1) Autoriaus biografija, kūryba, eilėraščio vieta rinkinyje, paarašymo laikas.
2) Literatūrinė srovė, žanras.
III. Eilėraščio sandara – prasmė:
1) Konkreti eilėraštyje esanti situacija (išorinio pasaulio kontūrai ar jų nebuvimas, laikas, erdvė, spalvos, garsai, veikiančios figūros).
2) “Aš” pasirodymų formos (atviras, besislepiantis, “aš” ir gamta, nuotaika, mintys).
3) Eilėraščio kompozicija, nuotaikų ir minčių slinktis, ar keičiasi “aš” eilėraštyje, ar ke

eičiasi išorinis pasaulis, kuris atskleidžiamas eilėraštyje.
4) Kultūros kontekstai (realybė, svajonės, pasaka, Biblija).
5) Eilėraščio kalba, žodžio prasmės, skambėjimas, melodingumas.
IV. Eilėraščio skaitymo motyvai:
1) Kodėl skaitai?
2) Ko jame ieškai?
3) Ką randi?
4) Ko klausi eilėraščio?

EILĖRAŠČIO SITUACIJA (ERDVĖ, LAIKAS, VIETA.)

Eilėraštyje žodžiais išsakomos mintys, jausmai, išdainuojama melodija. Galvodamas, kas eilėraštyje norėta pasakyti, neužmiršk, kad žodis eilėraščio viduje kuria daugybę vaizdų. Skaitai eilėraštį ir prieš akis išvysti vaizdą, išgirsti garsus, pamatai spalvas.

Eilėraštyje nėra nuosekliai pasakojama veikėjo istorija, ne visi vaizdai tarp savęs susieti, nes eilėraščio esmė (svarbiausia) – žmogaus vidus, jo pasaulis, mintys, jausmai. Eilėrašty pradėk aiškinti nuo pačių paprasčiausių reiškinių (kas iškyla prieš akis, ką poetas nori pasakyti, ką jauti perskaitęs eilėraštį, ką jaučia eilėraščio “aš”). Ne visuose eilėraščiuose yra ryškūs erdvės ir laiko kontūrai, ne visur jie siejasi su “aš” nuotaika.

LYRINIS “AŠ”

Prozoje yra auutorius, pasakotojas, personažai. Poezijoje yra autorius – lyrinis pasakotojas – “aš”, “tu” arba “mes”. Reikia įsidėmėti, kad eilėraštyje “aš”, tai nėra pats poetas, tai nesi tu. “Aš” yra apibendrinta figūra. Tai, ką eilėraštyje jaučia, išgyvena lyrinis “aš”, sukuria eilėraščio nuotaiką, veiksmą.

Leave a Comment