Australija – žemynas Pietų pusrutulyje, tarp Indijos ir Ramiojo vandenynų. Priklauso Ausralijos Sąjungai. Plotas 7,6 mln. km². Didžiausias ilgis ( iš vakarų į rytus) 4100 km, didžiausias plotis 3200 km Tolimiausi Australijos sausumos taškai: šiaurėje – Jorko kyšulys, pietuose – Pietryčių kyšulys, vakaruose – Styp Pointo kyšulys, rytuose – Bairono kyšulys. Kranto linijos ~ 18 000 km Žemyno šiaurėje yra Jorko ir Arnhemlendo pusiasaliai. Tarp jų – Karpenterijos įlanka. Nuo Malajų salų žemyną skiria Arafūros ir Timoro jūros. Koralų jūra sekli; joje išilgai Australijos kranto maždaug 2300 km tęsiasi koralų statinys — Didysis barjerinis rifas. Nuo žemyno jį skiria 50 – 100 km pločio lagūna. Tasmano jūra gili, pakrantėje daug gilių, nedidelių įlankų. Pietuose — Didžioji Australijos, Spenserio, Sent Vinsento ir Port Filipo įlankos (Indijos vandenynas). Didžiausia sala — Tasmanija (68 300km2). Nuo Žemyno ją skiria 224 km pločio Baso sąsiauris.RELJEFAS. Australija – didelė, centrinė įdubusi plynaukštė. Vidutinis paviršiaus aukštis 350 m. Plotai, iškilę < 200 m., užima 36% visos teritorijos, 200 – 2000 m. – 63,2%, > 2000 m. – 0,8%. Kalnai užima tik 5% žemyno paviršiaus. Didysis Vandenskyros kalnagūbris, žemyno rytiniame krante, – vidutinio aukščio, plokščiomis viršūnėmis kalnai. Pietuose jie aukštesni, giliai suskaidyti upių slėnių
(Mėlynieji kalnai ir Australijos Alpės). Čia yra aukščiausia Australijos viršūnė – Kosciuškos kalnas (2230 m). Žemyno centrą užima ~ 1000 km pločio Centrinė žemuma. Žemumos pietvakariuose iškilę Flinderso ir Maunt Lofčio kalnagūbriai. Likusioje žemyno dalyje plyti Vidurio Australijos plynaukštė. Jos rytuose iškilę Masgreivo ir Makdonelio kalnai; šiaurėje – Kimberlio plynaukštė (didžiausias aukštis 936 m); vakaruose – Hamerslio kalnagūbris (1226 m); pietvakariuose – Darlindo kalnagūbris (582 m). Įdubusiame plynaukštės centre plyti Didžioji Smėlio ir Didžioji Viktorijos dykumos, kurių smėlingas gruntas supustytas į kopas. Tarp jų yra akmeninga Gibsono dykuma.
GEOLOGINĖ SANDARA. Apie 2/3 žemyno užima Australijos platforma. Jos pamatas sudarytas iš archėjaus ir ankstyvojo proterozojaus vulkaninių ir terigeninių metamorfizuotų uolienų. Archėjaus sluoksniai išeina į paviršių žemyno vakaruose (Pilbaros ir Kaugurlio masyvai) ir centrinėje dalyje (Masgreivo kalnai). Proterozojaus uolienų yra daugiau; jų sluoksnio storis – kelios dešimtys kilometrų. Vėlyvojo proterozojaus dariniai (terigeniniai, karbonatiniai, vulkaniniai) nesusiraukšlėję, nemetamorfizuoti. Įdubose (Amadėjaus įlinkyje, Centrines Australijos Džordžo įduboje) ant proterozojaus dariniai. Žemyno pakrantėse, šelfeyra gilių grabeno pavidalo įdubų (Žozefo Bonaparto, Kaningo, Karnarvono, Perto įlankos), palezojaus pradžioje lūžiais atskirtų nuo sausumos. Rytuose Australijos platformą juosia Rytų Australijos raukšlėtoji sritys, sudaryta iš 3 beveik meridianinių juostų: vakarinės — baikalidų ir ankstyvųjų kaledonidų juostos; vidurinės, nusitęsiančios į Tasmaniją,— kaledonidų, ir rytinės, Naujosios Anglijos,— hercinidų (pastarąją nuo kaledonidų juostos skiria Sidnio — Boveno įlinkis). Raukšlėtoji sritis susideda iš deformuotų nuosėdinių ir vulkaninių vėlyvojo proterozojaus bei paleozojaus darinių; daug granito intruzijų, yra vėlyvojo karbono ir permo morenų (būna apledėjimų). Australijos didžiosios Įdubos – sineklizės (Karpenterijos įlankos, Mario, Didysis Artezinis Baseinas) susidarė jūros – paleogeno metu. Per neogeno ir kvartero tektoninius judėjimus iškilo Didysis Vandenskyros kalnagūbris, nugrimzdo sritis tarp Australijos ir Naujosios Zelandijos bei Naujosios Kaledonijos, susidarė Baso Sąsiauris, vyko lūžiai, vulkanizmas.KLIMATAS. Australiją beveik per vidurį kerta pietų atogrąža; žemyno šiaurė yra subekvatorinio, vidurys – tropinio, pietūs – subtropinio klimato juostoje. Reljefas mažai teiškreipia nuoseklią temperatūrų kaitą iš šiaurės į pietus, nes paviršiaus aukščiai nedideli. Šilčiausio mėnesio vidutine temperatūra žemiau 20 °C nukrinta tik pačiame pietų pakraštyje; šalčiausio 10 °C – tik žemyno pietryčiuose ir aukščiausiuose žemyno vidinės dalies kalnuose. Karščiausias rajonas, kur sausio vidutinė temperatūra viršija 40 °C, yra šiaurės vakaruose. Temperatūros maksimumas (53,1 °C) užregistruotas Klonkaryje; minimumas (-22 °C) – Australijos Alpėse. Drėgnus vėjus iš Ramiojo vandenyno užstoja Didysis Vandenskyros kalnagūbris. Jo rytiniuose šlaituose iškrinta 500 – 2000 mm kritulių per metus. Gausiausiai lyja tarp 16 ir 19° pietų platumoje (prie Kernso miesto per metus prilyja apie 4200 mm). Vasarą virš Australijos susiformuoja žemo slėgio sritis. Tada iš šiaurės į žemyną iki 22° pietų platumoje prasiskverbia drėgni ekvatoriniai musonai. Jie į šiaurės krantą atneša 1500 mm lietaus. Drėgnasis laikotarpis trunka 6 – 7 mėnesius. Vidinėse žemyno srityse į pietus nuo 22° pietų platumoje kritulių kiekis padidėja 300 mm, drėgnasis laikotarpis 4 – 5 mėnesiais. 38% Australijos ploto gauna < 250 mm kritulių.
HIDROGRAFIJA. Apie 60% Australijos teritorijos užima nenuotakūs plotai. Juose teka laikinos upės – krykai, prisipildančios vandens tik po lietaus. Daugiausia krykų aplink Ero ežerą. Į Indijos vandenyną įteka upės, surenkančios vandenį iš 33% Australijos teritorijos; Į Ramųjį vandenyną tik iš 7% Australijos teritorijos. Vandenskyrą tarp vandenynų sudaro Didysis Vandenskyros kalnagūbris. Į vakarus nuo jo teka vandeningiausia žemyno upė – Maris (ilgis 2570 km) ir ilgiausia upė – Darlingas (2740 km). Šių upių ir jų intakų vandeniu drėkinami laukai. Jos patvinsta vasaros pradžioje. Sausuoju laikotarpiu vanduo teka tik Mariu ir Marambidžiu. Australijos šiaurėje ir vakaruose upės seklios, trumpos. Ilgiausia iš jų – Flindersas (832 km) – Įteka į Karpenterijos įlanką. Karstinėje Nalarboro lygumoje upių nėra. Australijos vakaruose ir centre yra apie 800 laikinų druskingų ežerų. Didžiausias iš jų – Eras; jo plotas nepastovus (maksimalus apie 15000 km²). Nenuotakiose srityse gausu požeminio vandens, slūgsančio 1,5 – 2 km gylyje. Didžiausias iš 15 artezinių baseinų – Didysis Artezinis baseinas, užimantis 1 736 000 km² (didžiausias pasaulyje).AUGALIJA. Iš 12 000 augalų rūšių 9100 – endeminės: eukaliptai (600 rūšių), filoidinės akacijos(480 rūšių), grevilėjos (200 rūšių), kazuarinos, banksijos, ksantorėjos, tristanijos, spinifeksai. Labai gausios ankštinių (98 gentys, 1300 rūšių) ir mirtinių (43 gentys 1000 rūšių) šeimos. Australija ir Tasmanijos flora sudaro savitą Australijos floristinę sritį, kuri nuo kreidos periodo vystėsi savarankiškai. Žemyno pakraščiuose (išskyrus vakarinius) auga drėgni miškai: šiaurėje ir šiaurės rytuose – visžaliai tropiniai miškai, pietryčiuose ir pietvakariuose – eukaliptų miškai. Didėjant klimato kontinentalumui į žemyno gilumą, miškai keičiasi į retmiškius. Miškai užima tik 4,5% Australijos ploto. Didesniojoje žemyno dalyje – savanos, tropinės ir subtropinės dykumos, dažnai apaugusios eukaliptų ir akacijų krūmais, varpinėmis žolėmis.GYVŪNIJA priklauso Australinei sričiai, kuri apima dar Tasmaniją, Naująją Gvinėją, Saliamono, Bismarko, Naujosios Zelandijos, Melanezijos, Mikronezijos, Polinezijos, Havajų salas ir dalį Mažųjų Sundos salų. Gausų endeminių rūšių, genčių ir šeimų. Aukštesnieji žinduoliai – tik šikšnosparniai ir pelės (neskaitant atvežtų ir sulaukėjusių šunų, triušių, lapių). Vyrauja sterbliniai – 7 šeimos (56 gentys, 166 rūšys), gausu kengūrų. Tik Australijose veisiasi kiaušinius dedantys žinduoliai (kloakiniai) – ančiasnapiai ir echidnos. Konvergencijos būdu Australijoje išsivystė sterblinių grupės, atitinkančios aukštesniųjų žinduolių biologines grupes: sterblinis vilkas, sterblinė kiaunė, sterblinė skruzdėda, sterblinis kurmis, sterblinė voverė, vambatas. Gausu paukščių: kazuarų , emu, rojaus paukščių, lyrauodegių, juodųjų gulbių.GEOGRAFINIŲ TYRIMŲ ISTORIJA. Europiečiai apie Australiją sužinojo XVI amžiuje. Portugalas L. Toras 1606 m. praplaukė pro Australijos šiaurinius krantus. Visi XVII amžiaus atradimai buvo olandų: 1606 m. V. Jansas ištyrė šiaurės vakarų krantą ir Jorko pusiasalio krantus; 1616 m. D. Hartogas atrado vakarinį krantą; 1623 m. J. Karstensas ir V. van Kolstertas atrado Jorko kyšulio krantą ir Arnhemlendo pusiasalį; 1642 – 1643 m. A. Tasmanas atrado Tasmaniją ir Naująją Zelandiją. Dž. Kukas 1770 m. atrado Australijos rytinį krantą. 1788 m. Sidnio vietoje įsteigta Didžiosios Britanijos tremtinių kolonija. Anglas DŽ. Basas 1798 m. atrado sąsiaurį tarp Australijos ir Tasmanijos, anglas M. Flindersas 3 ekspedicijų metu (1798 – 1803 m.) apiplaukė visą Australiją, ištyrė D. Barjerinį rifą, Karpenterijos įlanką. F, Kingas (1818 – 1822 m.) ir Dž. Vikemas (1839 m.) baigė tirti Australijos krantus.GYVENTOJAI. Dauguma gyventojų Britanijos salų išeivių palikuonys: anglų 53%, airių 24%, škotų 13%; aborigenų ir metisų 1%. Kalba – anglų, australų dialektu. 39% tikinčiųjų anglikonai, 25% – katalikai, 12% – metodistai, 10% – presbiterionai. Imigracija iš Anglijos, Škotijos ir Airijos, prasidėjusi XVIII amžiaus pabaigose paspartėjo XIX amžiuje, trečiame dešimtmetyje. 1851 – 1861 m. Australijoje gyventojų padaugėjo 3 kartus. Po antro pasaulinio karo padaugėjo imigrantų iš kitų šalių. 1957 – 1961 m. į Australiją jų atvyko mažiau nei 300 000. Gyventojų vidutinis tankumas 1,7 žm./km² (1973). ~ 80% susitelkė rytų ir pietryčių pakrantėje; miestuose gyvena 85%. 1972 m. buvo 5,6 mln. ekonomiškai aktyvių gyventojų (darbininkų ir tarnautojų ~ 80%; iš jų apdirbamojoje pramonėje 25%, žemės ūkyje 17%.