Augmenija

SPYGLIUOČIŲ SANDARA, DAUGINIMASIS, ORO TAŠOS POVEIKIS SPYGLIUOČIUŲ IR LAPUOČIŲ MIŠKAMS

AUGMENIJOS EVOLIUCIJA

SENIAUSIEJI JŪROS AUGALAI

Augalų evoliucija prasideda jūros dumbliais. Seniausios žinomos Žemės iškastinės liekanos ( jų amžius apie 3 mlrd. metų) priklauso primityviausiems augalams – melsvadumbliams. Beveik 2 mlrd. metų tokie augalai gyveno jūroje drauge su kitais vienaląsčiais organizmais. Tačiau Australijoje aptiktos iškasenos rodo, kad prieš milijardą metų egzistavo ir žaliadumbliai. Vadinasi, to laiko augalams būdingos dvi svarbios savybės, kurių neturėjo jų protėviai, – sudėtingesnė sandara ir dauginimasis lytiškai. Kadangi kiekvienas organizmas – palikuonis – atsirasdavo jau ne iš viieno, o iš dviejų tėvų, tai jis turėdavo naują genetinės medžiagos kombinaciją; dėl to evoliucija labai suefektyvėjo.

Sudetingesnė, nors ir nelabai tobulesnė sandara taip pat buvo svarbi ateičiai. Įgijusių antrą, po to daugiau ląstelių pirminių vienaląsčių organizmų forma pakito nuo beveik rutuliškos iki tiesinės ar netasyklingos. Tai galima paaiškinti tuo, kad kiekvienas nesferiškos formos yra didesnis ploto ir tūrio santykis negu rutulio. Tokios formos augalų lietimosi su jūros vandeniu paviršius buvo didesnis, todėl jie galėjo daugiau sugerti reikalingo anglies dioksido irr Saulės spindulių. Iš išsikišusių kūno dalių galėjo vystytis įvairių funkcijų organai. Ir tai turėjo atsitikti anksčiau, negu dumbliai įsitvirtino sasumoje.

AUGALŲ PAPLITIMAS SAUSUMOJE

Iki šiol išlikę tik du labai senų sausumos augalų iškastiniai radiniai. Centrinės Europos viršutiniojo silūro sluoksniuose buvo ra

astos 10 cm ilgio belapio augalo liekanos; tai seniausias iš aptiktų sausumos augalų. Antrasis radinys yra iš Australijos, apatiniojo devono sluoksnių. Tai suakmenėję (iki 25 cm ilgio ) augalo stiebai; augalas labai panašus į dabartinius pataisus Lycopodium , kurių stiebas šliaužia žeme ir išauga vertikalūs ūgliai. Lycopodium – tai ne tik sausumos augalai, bet ir induočiai. Tokio tipo iškastiniai augalai rodo ne tik evoliucjos progresą, bet ir didelį geografinį poslinkį – augalijos išėjimą iš jūros į sausumą.

Visiškai tikra, kad viršutiniojo silūro laikotarpiu augalai jau paplito sausumoje. Tačiau kiek laiko truko šis procesas? Nuo seniausių rastų jūros žaliadumblių atsiradimo (maždaug prieš 1 mlrd. metų) iki seniausių sausumos augalų, aptiktų Europos viršutiniame silūre (maždaug prieš 430 mln. metų), praėjo apie 570 mln. metų. Tai ilga laikio atkarpa, beveik lygi visam fanerozojaus periodui. Mees pripažįstame, kad minkštų jūros dumblių paplitimas sausumoje ir jų indų sistemos išsivystymas buvo svarbi išlikimo galimybė, vis dėlto neturime pamiršti, kad šie augalai turėjo pakankamai laiko milijonus kartų “bandyti ir klysti”.

Kelias iš jūros į sausumą. Bandydami minėtą spragą užpildyti loginiais samprotavimais, galime įsivaizduoti augalų išėjimą iš jūros į sausumą. Jūroje gyvenantys dumbliai išskirdavo į atmosferą laisvą deguonį, dėl to jos sudėtis panašėjo į dabartinę. Iš deguonies susidarė ekranas, apsaugantis organizmus nuo mirtino Saulės spinduliavimo, ir dėl to jie galėjo iš jūros (vandens) persikelti į
sausumą be pavojaus netrukus žūti. Tokie augalai, matyt, buvo dumbliai. Išskirdami per daugelį metų, vykstant fotosiezei, nemažai laisvo deguonies ir pavertę Žemės atmosferą apsauginiu ekranu, jie patys paruošė tam tikslui reikalingas sąlygas.

Matyt, dumbliai įsikūrė pakrantėse ir upių deltose. Per milijonus metų jie galbūt plito upėmis aukštyn, iš pradžių prisitaikė gyventi ne tokiame druskingame kaip jūros deltos vandenyje, vėliau gėlame upių vandenyje. Retkarčiais kai kurios lėtai kylančios sausumos vietos užtverdavo upių kelią ir dėl to susidarydavo ežerai. Ligainiui jų lygis galėjo ne kartą kisti arba ežerai visai išdžiūdavo ir vėl atsirasdavo. Nenutrūkstama egzogeninių ir endogeninių procesų sąveika galėjo išryškėti tūkstančiais įvairiausių formų.

Mes nežinome, kiek dumblių rūšių praėjo šį kelią. Blogiausiu atveju viena iš jų išgyveno džiūstančio vandens baseino sąlygomis. Vandenyje dumbliai maitinosi visu kūno paviršiumi. Sausumoje jie negalėjo taip maitintis. Laikino išdžiūvimo sąlygomis, galbūt upės slėnio žiotinėje dalyje per atoslūgius, augalai įgijo panašią į odą dangą, saugančią juos nuo perdžiūvimo; kartu pro ją augalas galėjo imti ir išskirti vandenį.

Be to, išsikišusios augalų dalys turėjo virsti primityviais organais, atliekančiais specialias funkcijas. Viena tokia dalimi, galbūt siūliška, augalas pradėjo įsitvirtinti grunte ir siurbti iš jo vandenį bei kitas ištirpusias maisto medžiagas. Taip pat turėjo vystytis papildomi indai, į viršų augančio augalo atraminiai audiniai. Taip il
lgainiui augalas pradėjo labai skirtis nuo ankstesnio minkšto dumblio. Jis virto primityviu sausumos augalu, turinčiu kažką panašaus į šaknį, stiebą ir paprasčiausią indų sistemą. Vis dėlto pliki žli stiebai ir plonos belapės šakos vis dar priminė dumblius.

Viršutiniojo silūro laikotarpiu (gal ir anksčiau)į dumblius panašių augalų stadija buvo pasiekta ir praeita.Panašų į Mėnulio Žemės paviršių pradėjo dengti žalias rubas.

Senoviniai sausumos augalai; sporiniai induočiai. Kaip atrodė seniausi augalai, galima įsivaizduoti iš suakmenėjusių augalų liekanų, vietomis aptinkamų kalnų uolienų sluoksniuose, pavyzdžiui, devono pirmosios pusės upių nuosėdose. Šie augalai yra kelių rūšių, tačiau visi priklauso primityvioms, vėliau išnykusioms grupėms. Dauguma jų turėjo pažeme besidriekiantį stiebą su kelių centimetrų atžalomis, buvo be lapų arba su lapų užuomazgomis. Tokie augalai nebrandino sėklų.

Prisitaikydami prie įvairių sąlygų augalai pamažu diferencijavosi, vis daugėjo rūšių. Baigiantis devonui, t.y. prieš 360 mln. metų, augalija visiškai pasikeitė. Augo į paparčius panašūs augalai, dabartinių papartainių protėviai. Jie irgi nebrandino sėklų. Pirmieji Žemės miškai atsirado viršutiniame devone. Be panašių į medžius augalų, buvo ir stambių asiūklainių bei patasainių, gyvenusių anksčiau devone smulkesnių rūšių palikuonių.

Viršutiniojo paleozojaus flora; sėkliniai augalai. Kitas svarbus augalų raidos momentas buvo jų sėklų atsiradimas; tai matyti iš karbono sjuoksnių iškasenų. Tos sėklos buvo gana primityvios: neturėjo apvalkalėlio ir vystėsi ant vaislapių. Sėklos ki
iaušialąste apvaisindavo to paties augalo spermatozoidai. Iš seniausių besidauginančių sėklomis augalų buvo sėkliniai papartainiai. Kiti seniausi augalai, brandinę sėklas, yra spygliuočiai (pušis, eglė, cūga) – taip dauginasi iki šiol. Kaip ir sėkliniai papartainiai, spygliuočiai ir kiti panašūs augalai priklauso plikasėkliams, ir visų jų sėklos yra primityvios.

Vieną kartą pasirodę plikasėkliai jau galėjo augti nedrėgnose vietose, nes jiems apsivaisinti vanduo nebuvo reikalingas. Jie paplito aukštumose, kalnuose ir sausose vietose, kur anksčiau augalai neaugo, todėl žalia danga Žemėje dar labiau plito.

Kadangi plikasaėkliai egzistuoja jau 350 mln. metų ir iki šiol yra labai gausūs, matyt, jų dauginimosi sistema yra normali. Tačiau kiekvienas plikasėklis augalas turi subrandinti daug sėklų ir dar daugiau apdulkinimui reikalingų žiedadulkių. Plikasėklių sėklas išnešioja vėjas, dėl to daug jų patenka į nepalankias sąlygas – į vandenį, dykumas, į per šaltas vietas. Plikasėkliai sėkloms ir žiedadulkėms subrandinti išeikvoja daug energijos. Ilgainiui augalai įgijo ekonomiškesnį metodą, bet tai atsitiko maždaug 200 mln. metų vėliau, t.y kreidos priodu.

Mezozojaus augalija. Šiame periode vyrauja dvi plikasėklių grupės – spygliuočiai ir cikainiai, taip pat artimos jiems rūšys. Spygliuočių rušys buvo panašios į pušis ir kiparisus, taip pat augo ginkmedžiai. Cikainiai, matyt, iš sėklinių papartainių. Jie buvo panašūs į palmes, nors šių grupių evoliucija vyko skirtingai;puiki paparčius primenančių lapų viršūnė puošė trumpą, rutulio ar butelio formos, o kartais ir aukštą kamieną. Kai kurie cikainiai išliko iki šių dienų. Sporiniai augalai, ypač papartainiai ir asiūkliniai, mezozojuje buvo ne taip paplitę kaip šie plikasėkliai.

GAUBTASĖKLIAI AUGALAI

Žiedai ir vaisiai. Per ilgą Žemės istoriją augalai dar patobulėjo – atsirado žiediniai augalai, arba gaubtasėkliai. Kitaip negu plikasėklių, kurių neapsaugotos sėklos augo tiesiog ant lapų, gaubtasėklių sėklos po vieną ar po kelias apgaubtos tam tikru apvalkalu, sudarančiu išorinę vaisiaus dalį (pvz. obuolys). Be to, jie turi ne tik vaisius, bet ir žiedus. Visa tai prisitaikymas geresniam dauginimuisi. Ryškūs žiedai vilioja gyvūnus (pavyzdžiui bites), kurie perneša žiedadulkes – vyriškąsias lytines ląsteles; primityvesnių augalų žiedadulkes pernešdavo vėjas. Vaisiai irgi vilioja gyvūnus, kurie juos suėda ir taip platina juose esančias sėklas. Dėl to gaubtasėkliai išplito tose sausumos vietose, kurios dar nebuvo gyvenamos dėl atšiaurių gamtos sąlygų. Šį procesą galima palyginti su Everesto viršukalnės užkariavimu – ji buvo įveikta tik naudojantis specialiomis priemonėmis, taip pat deguonies balionais. Dabar gaubtasėkliai sudaro per 95 procentus egzistuojančių induočių rūšių.

Žolinių ir varpinių augalų vaidmuo. Žinant gaubtasėklių įsivyravimo laiką, galima teigti, kad Žemės augalijos dabartinis vaizdas susiformavo dar baigiantis mezozojaus erai. Tačiau augalų istorija tuo dar nesibaigia. Gaubtasėklių grupėje buvo esminių vidinių permainų, prasidėjusių baigiantis kreidos periodui ir ilgai trukusių kainozojaus periode.

Dauguma šiuolaikinio miesto gyventojų žino žoles, auginamas tik įvairiose aikštelėse. Tačiau žolės, ypač varpinės, tai savarankiška gabtasėklių grupė, prisitakiusi gyventi sauso klimato sąlygomis. Matyt, kainozojaus periou, sausėjant klimatui, varpiniai augalai užėmė vis didesnius plotus.

SVARBIAUSI AUGALIJOS EVOLIUCIJOS MOMENTAI:

1. Jūros dumblių išėjimas į sausumą; primityvūs sausumos augalai.
2. Sporniai augalai. Papartainiai, asiūklainiai.
3. Sėklų atsiradimas. Plikasėkliai.
4. Gaubtasėkliai, jų žiedų ir vaisių vystymasis.
5. Varpinių augalų ir vėliau javų vystymasis.

AUGMENIJĄ SUDARO:

VIENALASČIAI ŽALIEJI DUMBLIAI

Vandens gyventojai. Jų yra ir gėlo vandens telkiniuose, ir sūriuose jūrų bei vandenynų vandenyse. Iš viršaus juos dengia skaidri sienelė, po kuria yra citoplazma ir branduolys. Jis turi mažytę raudoną akutę – raudoną, šviesai jautrų kūnelį, stambią vakuolę, pripildytą ląstelinių sulčių. Jie naikina kenksmingas priemaišas. Dauginasi dalydamiesi. Prieš dalijimasi jie liaujasi judėję ir numeta žiuželius. Nuo motininės ląstelės atsiskiria 2-4, o kartais ir 8 ląstelės. Jos vėl dalijasi (taip dauginasi nelytiniu būdu). Susidarius nepalankioms gyvenimo sąlygoms atsiranda gametų. Gametos pasklinda į vandenį ir susijungia poromis. Susidaro zigota, kuri apsitraukia stora sienele ir taip žiemoja. Pavasarį zigota dalijasi. Susidaro keturios ląstelės – jauni valkčiadumbliai. Pavyzdys – chlorela.

DAUGIALASČIAI SIŪLINIAI ŽALIEJI DUMBLIAI

Gyvena tekančiame vandenyje. Ulotriko siūlą sudaro daug trumpučių ląstelių. Jų citoplazmoje yra branduolys ir panašus į atvirą žiedą chromatoforas. Ląstelės dalijasi ir siūlas ilgėja. Dumblių visos ląstelės, išskyrus tą, kuria siūlas prisitvirtina, gali dalytis į 2 arba 4 judrias ląsteles su žiuželiais – zoosporas. Jos patenka į vandenį, plaukioja, paskui prisitvirtina prie kokio nors povandeninio daikto ir dalijasi. Taip susidaro nauji dumblių ižsiūlai. Nepalankiomis gyenimo sąlygomis kai kuriose dumblio ląstelėse susidaro daugybė mulių judrių gametų su žiuželiais. Gametos patenka į vandenį ir susijungia poromis. Taip vyksta apvaisinimas. Usilieja skirtingų siūlų ląstelių gametos. Susidaro zigota. Zigota dalijasi į 4 ląstles – sporas. Žalieji dumbliai sugeria iš vandens anglies dioksidą, išskiria deguonį. Jie yra žuvų ir kitų gyvūnų maistas.

RUDADUMBLIAI IR RAUDONDUMBLIAI

Gyvena jūrose ir vandenynuose. (pvz.: radadumblis – laminarija). Atrodo kaip gniužulas, prisitvirtina prie akmenų arba povandeninių uolų panašiomis į šaknis išaugomis – rizoidais. Nuo rizoidų į viršų eina neplati cilindriška iki 50 cm ilgio dalis – stiebelis. Ant stiebelio auga susiskaidžiusio arba ištisinio lapo formos lakštas, kurio ilgis iki 5.5 m. gyvena tik palyginti negiliose vietose, kur yra pakankamai saulės švieos. Raudondumbliai auga giliuose vandenyse. Dumbliai neturi šaknų, stiebų, lapų, žiedų, vaisių ir sėklų. Daugumas rudadumblių ir raudondumblių dauginasi sporomis. Jūros dumbliai vartojami chemijos pramonėje. Jais šeriami gyvuliai, vartojami kaip traša.

SAMANOS

Samanos – paplitusios beveik visame pasaulyje. Auga daugiausia drėgnuose miškuose, pelkėse, pelkėtose vietose, ant medžių, uolų, akmenų, rečiau vandenyje. Bendrijos dažnai sudaro ištisinę dangą ir sukuria savitą gamtovaizdį. Samanos daugiausia daugiamečiai augalai. Gniužulas paprastai nuo 1 mm iki keliolikos cm dydžio. Tik kai kurių vandenyje augančių epifitinių samanų stiebas būna iki 60 cm ilgio. Neturi šaknų. Prie substratų prisitvirtinusios rizoidais. Primityviausių samanų gniužulas yra plokštelės pavidalo, labiau išsivysčiusios samanos turi stiebą ir lapus.
Samanos dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai ir lytiškai. Samanoms būdinga kartų kaita. Vyrauja gametofitas. Jame susidaro anteridžiai ir archegonės. Daugelis samanų yra dvinamiai augalai. Spermatozoidai pasiekia kiaušialąstę tik per vandenį. Zigota kurį laiką vystosi archegonėje. Vėliau iš jos išauga sprofitas, vadinamas sporogonu. Samanų sporofitas kojele įaugęs į gametofitą; jis yra pusiau parazitas. Iš sudygusios sporos išauga šakoto siūlo arba plokštelės pavidalo darinys – pirminis prodaigis arba protonema. Joje susidaro keletas arba daug pumpurų, iš kurių išauga gametofitai. Jie gali išaugti ir iš regeneravusių gametofito arba sporofito ląstelių – antrinio prodaigio.
Samanos auga lėtai, tik viršūne; apatinės dalys sunyksta. Samanos ir kerpės geriau negu kiti augalai pakelia sausrą. Svarbios dirvodarai. Su kerpėmis ardo uolas ir akmenis, sukelia jų dūlėjimą. Pirmosios pradeda augti išdegusiuose plotuose, nualintose dirvose, saugo jas nuo erozijos. Samanai žūvus, dirvožemyje lieka jų susintetintų org. medžiagų, pelkėse iš samanų likučių susidaro durpės. Samanos greit sugeria ir sulaiko drėgmę, miškuose po jomis gerai išsilaiko grybiena, augalų sėklos, gyvena maži gyvūnai. Pievose samanos rūgština dirvožemį, blogina aeraciją, skatina jų pelkėjimą, slopina kitus augalus, yra nepageidaujama pašarų priemaiša. Gyvūnai jų neėda. Kai kurios samanos vartojamos šilumai izoliuoti, pakavimui.
Samanos kildinamos iš dumblių. Tai labai sena augalų grupė. Samanas tiria botanikos šaka briologija.

ŽALIOJI SAMANA, GEGUŽLINIS

Auga miške, kur susikaupia ir užsistovi vanduo. Tai daugiametis augalas. Rudai žali stiebai su tankiais siaurais lapais. Šaknų neturi. Apatinėse stiebų dalyse yra siūliškos išvaizdos išaugos – rizoidai. Iš žemės rizoidai siurbia vandenį ir mineralines medžiagas. Dauginasi sporomis. Iš sudygusios sporos išauga plonas žalias siūlas. Tas siūlas šakojasi, ant jo atsiranda pumpurų, iš kurių išauga stiebai ir lapai. Vyriškos gametos – spermatozoidai susidaro ant vienų augalų, o moteriškosios – kiaušialąstės – ant kitų. Apvaisinti jos gali tik vandenyje, kuriame plaukioja judrūs spermatozoidai. Susijungus gametoms, susidaro zigota. Iš zigotos ant moteriškojo augalo susiformuoja dėžutė su koteliu. Dėžutėje subręsta sporos. Sporos išsisėja, ir išdygsta žali siūlai.

DURPINĖ SAMANOS

(pvz – kiminai) kiminai neturi rizoidų. Stiebas ir šakelės tankiai apaugusios smulkiais šviesiai žaliais lapeliais. Kiekvieną lapelį sudaro dvejopų ląstelių sluoksnis (gyvos ir negyvos). Negyvos ląstelės gali siurbti ir ilgai išlaikyti vandenį, po truputį jį atiduodamos gyvoms ląstelėms. Kiminai gali augti miško priedangoje tarp gegužlinių. Dauginasi sporomis. jos susidaro mažose dėžutėse, viršutinių šakelių viršūnėse. Kiminai išskiria medžiagas, kurios neleidžia vystytis bakterijoms.

SPORINIAI INDUOČIAI (paparčiai, asiūkliai, patasai)

paparciai – daugiamečia žoliniai augalai. Jie auga drėgnose, ūksmingose vietose, daugiausiai miško priedangoje ir drėgnuose griovuose. Paparčiai turi stiebus, lapus, šaknis, šakniastiebį. Iš šakniastiebio auga pridėtinės šaknys ir lapai si ilgais lapkočiais. Apatinėje lapo pusėje galima pamatyti smulkių rudų kauburėlių. Juose bresta sporos. Subrendusios sporos išbyra. Iš sudygusios paparčio sporos išsivysto maža žalia plokštlelė (polaiškis). Apatinėje polaiškio dalyje susidaro vyriškos gametos – spermatozoidai ir moteriškos gametos – kiaušialąstės. Polaiškis sulaiko rasos arba lietaus vandens lašelius. Spermatozoidai vendeniu priplaukia prie kiaušialasčių ir jas apvaisina. Iš zigotos išsivysto gemalas. Taip pat dauginasi aiūkliai ir pataisai. Asiūkliai – daugiamečiai žoliniai augalai. Turi ilgus šakotus šakniastiebius, žiemojančius dirvožemyje. Auga laukuose, miškuose arba prie vandens, paprastai ten, kur dirvožemis drėgnas ir rūgštus. Pataisai auga pušynuose. Šie augalai turi ilgą šliaužiantį stiebą su daugybe šakelių, apaugusių smulkiais lapais.

PLIKASĖKLIŲ AUGALŲ ĮVAIROVĖ

Atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų. Turi pagrindines, gerai išsivysto šoninės šaknys. Išauga iki 30-40 m aukščio, gyvena 350 – 400 metų. Spygliai ant šakos išbūna 2 – 3 metus. Turi siaurus, ilgus spyglius, iš viršaus juos dengia standi odelė. Pušis taupiai garina drėgmę ir lengvai pakelia sausrą. Eglė – ūksminis augalas. Ji gerai auga tik derlingoje, drėgnoje dirvoje. Pagrindinės šaknys išsivysčiusios prastai. Šoninės šaknys išsikerojusios paviršiniame dirvožemio sluoksnyje. Gyvena 250 metų, užauga 40 metrų. Trumpi ir smailūs spygliai auga po vieną ir išbūna ant šakų 5-7 metus. Kiti spygliuočiai: kėnis, maumedis, kedras, kadagys, kukmedis.

PLIKASĖKLIŲ AUGALŲ DAUGINIMASIS IR REIKŠMĖ

Visi spygliuočiai dauginasi sėklomis. Jų sėklos, poromis išsidėsčiusios ant kankorėžių žvynelių, nieko nepadengtos. Dauginimasis sėklomis – pagrindinis požymis, skiriantis plikasėklius nuo sporinių augalų. Plikasėkliai augalai vaisiaus neturi. Kankorėžį sudaro ašis ir ją dengiantys žvyneliai. Ant žalsvų kankorėžių žvynelių susiformuoja po du dulkializdžius. Juose susidaro žiedadulkės. Žiedadulkė turi dvi pūsleles pilnas oro (jas toli nuneša vėjas). Rausvieji pušies kankorėžiai auga ant tų pačių medžių, kaip ir žaslvieji, bet jaunų šakelių viršūnėse. Ant rausvų kankorėžėlių žvynelių išsivysto po 2 sėklapradžius. Subrendusios žiedadulkės išbyra (vėjas išnešioja). Apdulkina tos žiedadulkės, kurios patenka ant sėklapradžių mikropilių. Apdulkinus, raudonųjų kankorėžių žvyneliai sandariai užsidaro ir užsiklyjuoja sakais. Dulkinėse susidaro vyriškos gametos, o sėklapradžiuose – moteriškos. Apvaisinimas įyksta užsidariusių kankorėžių sėklapradžiuose. Iš zigotos išsivysto gemalas, iš viso sėklapradžio – sėkla. Kankorėžiai sumedėja (paruduoja). Plikasėkliai sudaro organines medžiagas. Ima iš oro anglies dioksidą, išskiria deguonį. Pušys sutvirtina dirvožemį, išskiria medžiagas, kurios užmuša bakterijas, mediena – vertinga.

GAUBTASĖKLIAI

turi žiedus, o žieduose piesteles. Piestelių mezginėse yra sėklapradžiai. Įvairūs gaubtasėklių žiedai – skirtingi. Vieni prisitaike būti pdulkinami vėjo, kiti – vabzdžių. Žiedadulkės visada patenka ant piestelių purkų, kur susidaro dulkiadaigiai. Dudkiadaigiai su spermiais užauga iki sėklapradžių ir įauga į juos. Iš zigotos, susidariusios susijungus gametoms, formuojasi gemalas. Gemalinio maišelio branduolys susijungia su antruoju spermiu, sudygsta, dalijasi, susidaro endospermas su maisto medžiagų atsarga. Iš sėklapradžių išsivysto sėklos, o iš mezginių sienelių – apyvaisis. Žiedinių augalų sėklos vystosi vaisiaus viduje, todėl žiediniai augalai ir vadinami gaubtasėkliais. Vieni gaubtasėkliai gyvena neilgai (daržinė žliūgė), kiti (ąžuolai) – 100-tus metų. Kai kurie dideli (eukaliptai), kai kurie maži (plūdena). Daugelio stiebai statūs. Yra ir vijoklinių sitebų. Įvairi ir skirtinga lapų, šaknų sandara.

SPYGLIUOČIŲ SANDARA, DAUGINIMASIS, ORO TAŠOS POVEIKIS SPYGLIUOČIUŲ IR LAPUOČIŲ MIŠKAMS

Žinomiausi plikasėklių augalų atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys labai paplitusios, jos auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų, įsišaknydamos jų plyšiuose. Pušies, augančios kietame dirvožemyje, pagrindinė šaknis labai tvirta ir giliai įsiskverbusi į žemę. Smėlingame dirvožemyje augančios pušies, be pagrindinės šaknies gerai išsivysto ir šoninės šaknys. Pušų, augančių pelkėtose dirvose, pagrindinė šaknis išsivysčiusi prastai. Palankiomis sąlygomis pušys išauga iki 30-40m aukščio ir gyvena iki 350-400m.

Ant jaunų pušies šaknų auga smulkūs rudi žvyniški lapeliai, kurių pažastyse prasikala trumpučiai ūgliai. Ant kiekvieno Ūglio užauga po du spyglius. Spygliai ant šakos išbūna 2-3 metus, o paskui nubyra kartu su trumpučiu ūgliu, todėl nubyrėję jie būna suaugę poromis. Spygliai labai siauri ir ilgi, iš viršaus juos dengia standi odelė, kurioje yra palyginti nedaug žiotelių, todėl pušis taupiai garina drėgmę ir lengvai pakelia sausrą. Pušys gerai auga atvirose, saulėtose vieose ir žiemą nenudžiūsta, nenumeta spyglių.

Labai paplitęs ir kitas spygliuotis – eglė. Tai ūksminis augalas. Ji gerai auga tik derlingoje, pakankamai drėgnoje dirvoje. Pagrindinė eglės šaknis išsivysčiusiprastai. Šoninės šaknys išsikerojusios paviršiniame dirvožemio sluoksnyje, todėl vėtros kartais išverčia egles su šaknimis. Eglė gyvena iki 250m, užauga aukštesnė, kaip 40m. Eglės vainikas piramidiškas. Trumpi ir smailūs spygliai auga po vieną ir išbuna ant šakų 5-7 metus.

Prie spygliuočių, turinčių lapus-spyglius, priskiriamas kėnis, maumedis, kedras, kukmedis ir kt. Pušys, kaip ir visi kiti spygliuočiai, dauginasi sėklomis. Jų sėklos, poromis išsidėsčiusios ant kankorėžių žvynelių, niekuo nepadengtos. Todėl pušys, kaip ir kiti sp., vadinamos plikasėkliais augalais. Dauginimasis sėklomis – pagrindinis požymis, skiriantis plikasėklius nuo sporinių augalų.

Pavasarį ant jaunų pušies šakelių matyti daug mažų kankorėžėlių. Vieni jų žalsvaigeltoni. Jie auga glaudžiomis grupėmis prie jaunų ūglių pagrindo. Kiti kankorėžiai rausvi, auga pavieniui. Kankorėžį sudaro ašis ir ją dengiantys žvyneliai. Ant žalsvų kankorėžių žvynelių susiformuoja po du dulkializdžius. Juose susidaro žiedadulkės. Žiedadulkė tuir dvi pūsleles, pilnas oro. Tokias pūsleles vėjas nuneša labai toli. Rausvieji pušies kankorėžiai auga ant tų pačių medžių, kaip ir žalsvieji, bet jaunų šakelių viršūnėse. Ant rausvų kankorėžių žvynelių išsivysto po du sėklapradžius.

Subrendusios žiedadulkės išbyra, jas pagauna vėjas. Apdulkina tos žiedadulkės, kurios patenka ant sųklapradžių mikropilių. Sėklapradį apdulkinus, raudonųjų kankorėžių žvyneliai sandariai užsidaro ir užsiklijuoja sakais. Dulkinėse susidaro vyriškos gametos, o sėklapradžiuose – moteriškos. Apvaisinimas įvyksta užsidariusių kankorėžių sėklapradžiuose. Iš zigotos išsivysto gemalas, iš viso sėklapradžio sėkla. Kankorėžiai auga ir sumedėja. Iš pradžių jie būna žali, paskui paruduoja. Pušies sėklos subręsta per pusantrų metų po apsidulkinimo, o iš kankorėžių išbbyra beveik po dviejų metų. Plikasėklių augalų sėklose yra audinys, turintis maisto medžiagų. Šis audinys gaubia gemalą. Pušies sėklos turi plėviškus sparnelius, kurie padeda vėjui jas išnešioti. Kai kurių pušų sėklos sparnelių neturi. Sibirinės pušies sėklos vadinamos kedro riešutais. Paprastos pušies kankorėžiai nedideli, 4-5cm ilgio. Eglių kankorėžiai didesni, 10-15cm ilgio. Plikasėklius ir gaubtasėklius labai stipriai veikia oro tarša. Spygliuočių miškams labai kenksminga – oras praturtintas amoniako garais. Jei amoniakas kenkia tik spygliuočiams, lapuočius jis veikia stimuliuojančiai.
Sieros oksidas ir rūgštūs lietūs labai pavojingi abiems augalams. Mat, jų lapai, panašiai kaip žmogaus plaučiai , tiesiogiai dalyvauja dujų apykaitoje. Užterštame ore medžiai netenka atsparumo ligoms, jų lapai patamsėja, spygliai nudžiūsta, “nudega” pušų viršūnės. Pažeistų medžių mediena būna trapi, netinkama baldų gamybai ir statyboms. Jautriausios sieros oksidui kerpės, po jų – spygliuočiai, žolės, lapuočiai. Lietuvoje nuo oro taršos žuvo _2000ha miško, o apie 10 000ha pažeista.

Labai padidėjo žieviagraužių vabzdžių populiacija. Šis demografinis sprogimas įvyko dėl medžių išsekimo, nepalankių meteorologinių sąlygų 9sausa vasara, šilta žiema. Šito pasekoje išdžiūvo tūkstančiai hektarų spygliuočių miškų. Oro užterštumas kenksmingas smulkioms mineralinėmis dalelėmis – dulkėmis, jos užkemša lentireles ir trukdo augalo kvėpavimą.

Leave a Comment