Zemes rinka ES

ŽEMĖS IR NATŪRALIŲ IŠTEKLIŲ RENTA

Žemės ir natūralių išteklių rinka skiriasi nuo kitų gamybos veiksnių ir ypač nuo kapitalo rinkos. Tie skirtumai yra susiję su žemės ir natūralių išteklių, kaip gamybos veiksnių, ypatumais.
Pirmiausia žemė yra gamtinis gamybos veiksnys. Ji susideda tarsi iš dviejų elementų, kurie tikrovėje sudaro neišardomą vienybę ir tik teoriškai gali būti išskirti. Vienas jų – nuolatinis elementas. Tai tam tikras klimatas, kuriame yra žemė, jos reljefinis išsidėstymas ir natūrali žemės kokybė. Kitas – kintamasis elementas – natūralios žemės kokybės gerinimas, panaudojant daarbą ir kapitalą. Žemę, kaip gamybos veiksnį, iš kitų gamybos veiksnių tarpo išskiria tam tikros savybės. Žemė yra vienintelis gamybos veiksnys, kuriam būdingas nuolatinis jos išsidėstymas erdvėje. Ji, skirtingai nei darbas ar kapitalas, negali būti perkelta iš vienos vietos į kitą. Be to, skirtingai nei kiti gamybos veiksniai, žemė yra nesąnaudinis gamybos veiksnys, t.y. ji nėra gaminama, jos atsiradimas nėra susijęs su kokiomis nors sąnaudomis. Tai yra gamtos dovana. Dėl tos priežasties žemė negali būti atgaminama arba padidinamas jos kiekis.
Beje, žemė nėėra vienarūšis gamybos veiksnys. Ji gali būti skirtingo natūralaus derlingumo ir skirtingos paskirties. Žemė gali būti naudojama žemės ūkio gamybai, verslo įmonėms ar gyvenamiesiems namams statyti, paslaugų sferai plėtoti.
Natūralūs gamtos ištekliai (naudingosios iškasenos, miškai, vandenys ir pan.), kaip ir žemė, yr

ra gamtiniai veiksniai. Vieni jų gali būti atgaminami (sodinami miškai, veisiamos žuvys ir pan.), kiti – neatgaminami (nafta, rūda ir kitų mineralinių medžiagų ištekliai).
Absoliučiai ribotų ir neatgaminamų gamybos veiksnių (toliau – žemės) kiekis, atitinkamai ir jų pasiūla, yra pastovus ir ribotas dydis. Šių gamybos veiksnių savininkai gauna pajamas, vadinamas grynąja ekonomine renta.
Grynoji ekonominė renta yra pajamos, teikiamos tų gamybos veiksnių, kurių pasiūla yra neelastinga kainai.
1. grafike pavaizduotas absoliučiai ribotų ir neatgaminamų gamybos veiksnių (žemės sklypų) pasiūlos ir paklausos modelis ir grynosios ekonominės rentos susidarymo modelis.

Žemės pasiūla yra fiksuotas dydis, tai rodo pasiūlos kreivė S. Paklausos kreivė D yra žemės ribinis pajamų produktas, nes paklausa žemei yra išvestinis dydis nuo paklausos žemės ūkio produkcijai. Jeigu žemės ūkio produktų kainos kyla, žemės ribinis pajamų produktas taaip pat didėja. Dėl tos priežasties gali padidėti paklausa žemei, nepriklausomai nuo rentos dydžio. 1 grafike paklausos kreivė D pasislenka į D1 padėtį, nauja pusiausvyra susidaro E1 taške. Grynoji ekonominė renta išauga nuo R0 iki R1. (5; 263-264)

Teorinius žemės rentos pagrindus pirmas suformulavo D. Rikardas (1772-1823). Žemės renta paprastai apibrėžiama kaip pajamos iš nuosavybės arba iš žemės naudojimo ūkininkaujant.

Išskiriamos tokios žemės rentos rūšys:
1. pirmoji diferencinė renta
2. antroji diferencinė renta
3. absoliutinė renta
Pagrindinė žemės rentos prielaida yra pirmoji diferencinė renta. Jos kilmės pagrindas – ūkininkavimo gamtinių sąlygų skirtumai. Nuo seno pa

agrindiniu rodikliu laikomas žemės derlingumas, nes nuo jo priklauso ir pagamintos produkcijos kiekis bei kokybė. Taip pat svarbų vaidmenį nustatant pirmosios diferencinės rentos dydį atlieka žemės sklypų vietovės skirtingumai rinkos atžvilgiu, nes tai susiję su mažesnėmis ar didesnėmis žemės ūkio produktų gamintojo išlaidomis transportui, sandėliavimui ir pan.

Žemės ūkio produkcijos kainos apskaičiuojamo iš ilgo periodo ir ne iš geriausio ar vidutinio sklypo, bet iš blogiausio sklypo. Blogiausiu sklypu laikomas toks, kurio žemė pati prasčiausia iš visų žemės ūkio paskirčiai naudojamų. Kadangi žemės plotas yra ribotas ir jo negalima be galo didinti, taip aprūpinti gyventojus žemės ūkio produktais apdirbant tik geresnes žemes praktiškai neįmanoma. Antra vertus, jei būtų neapdirbami blogesnieji žemės sklypai, tai pagaminama produkcija geresniuose sklypuose nepatenkintų gyventojų poreikių, kainos smarkiai pakiltų ir būtų pelninga apdirbti ir blogesnius žemės sklypus.

Kadangi žemės produktų gamybos kaštai dėl minėtų priežasčių skirtinguose sklypuose skirtingai, o produktų rinkos kainos analogiškai produkcijai vienodos, tai gautos pajamos iš vienodo dydžio sklypų skiriasi. Taigi geresnių sklypų savininkai ar nuomotojai gauna viršpelnį, kuris ir yra diferencinis pirmosios rentos pagrindas. Konkretaus sklypo diferencinė renta apskaičiuojama nustatant gamtinių sąlygų įtaką žemės ūkio produkcijos kiekiui arba jos išraiška piniginiais vienetais.

Žemės renta, gaunama dėl skirtingų techninių žemės naudojimo sąlygų, vadinama antrąja diferencine renta. Techninėms na
audojimo sąlygoms priklauso esantys žemės sklypuose namai ir kiti statiniai, melioracija, mechanizacija, darbo įrankiai, tręšimas organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, priemonės augalų apsaugai ir kt. Techninių naudojimo priemonių lygis priklauso nuo papildomų kapitalo įdėjimų (investicijų) į žemės ūkį ir jo panaudojimo efektyvumo. Jei efektyviai naudojant naujus kapitalo įdėjimus papildomai gautos produkcijos vieneto gamybos kaštai yra mažesni negu anksčiau gamintų produktų, gaunamas viršpelnis, kuris ir sudaro antrąją diferencinę rentą.

Pirmoji ir antroji diferencinės rentos praktiškai yra sunkiai atskiriamos. Todėl visuomet reikia išsiaiškinti, ar verta didinti žemės ūkio produkcijos intensyvumą, nes papildomi įdėjimai į žemę nėra tiesiogiai proporcingi pelnui iš jos.

Žinoma, kad apdirbami ne tik geriausieji, bet ir blogesni sklypai, kuriuose diferencinė renta nesukuriama. Už juos taip pat imami mokesčiai. Todėl turi būti šaltinis, kuris leistų sumokėti mokesčius (jei žemė nuomojama – nuomą už ją) ir gauti vidutinį pelną. Šis šaltinis yra absoliutinė renta.

Absoliutinės rentos teorija remiasi tuos, kad esant pastoviam žemės ūkio paskirties žemės plotui ir privačios nuosavybės monopoliui, nėra niekieno žemės, todėl kapitalai negali laisvai plaukti į žemės ūkį. Žemės ūkio techninis aprūpinimas neretai būna blogesnis negu kitų ūkio šakų. Todėl kaimo žmonių gyvasis darbas tampa vieninteliu vertės matu ir prekės rinkoje parduodamos pagal ją, o ne pagal gamybos kainas (gamybos kaštai plius vidutinis pelnas), kaip yr
ra kitose ūkio šakose, kurios dalyvauja tarpšakinėje konkurencijoje. Skirtumas tarp rinkoje realizuojamų žemės ūkio produktų vertės ir gamybos kainų sudaro absoliutinės rentos šaltinį.

Gerėjant žemės ūkio gamybos techniniam aprūpinimui, absoliučios rentos dydis mažėja. Todėl žemės ūkio pajamų pagrindą sudaro diferencinė renta (ypač antroji), nes blogesniuose sklypuose, efektyviai panaudojus kapitalo investicijas, galima gauti viršpelnį, leidžiantį sumokėti mokesčius ar žemės nuomą ir gauti vidutinį pelną.(3;112-113)

ŽEMĖS KAINA
I

Žemės kainą lemia pasiūla ir paklausa žemės rinkoje. Ūkio subjektų apsisprendimui pirkti žemę įtakos turi du veiksniai. Tai, visų pirma, žemės sklypo teikiamos pajamos (rentinės pajamos) ateityje ir, antra, rinkos palūkanų norma. Ryšys tarp žemės kainos, rentinių pajamų ateityje ir palūkanų normos yra nustatomos pagal būsimų pajamų diskontavimo formulę. Tačiau, nustatant būsimų rentinių pajamų dabartinę vertę, iškyla problema, susijusi su šių pajamų egzistavimo laikotarpio neapibrėžtumu. Jeigu žemės sklypas kasmet teikia rentines pajamas R, tai, nesant galimybės tiksliai apibrėžti laiko intervalo, iki kada jos bus gaunamos, bei atsižvelgiant į rinkos palūkanų normą i, kapitalizuota renta bus lygi R/i dydžio. Tai reiškia, kad žemės sklypas, teikiantis kasmet 3 tūkst. litų rentinių pajamų, esant 15 proc. palūkanų normai, kainuos 20 tūkst. litų.
[ (3000 x 100%)/15% = 20000 ]
Tai galima išreikšti formule:
P = (R x 100%) /i,
Kur P – žemės kaina, R – renta, i – palūkanų norma.

Žemės kainos kitimą lemia rentos dydžio ir palūkanų normos dinamika. Jeigu žemės sklypo metinė renta padidės du kartus ir sudarys 6 tūkst. litų, tada žemės kaina didės, didėjimas tęsis tol, kol sklypo kaina pasieks 40 tūkst. litų, esant tai pačiai palūkanų normai (i = 15%). [ ( 6000 x 100%) / 15% = 40000 ].

Rentos padidėjimas šiuo atveju yra kapitalizuojamas kainoje. Žemės kaina, vadinasi, yra kapitalizuota žemės renta. (5; 264-265)

Žemės ūkio paskirties sklypų įvertinimui naudojama nominali žemės kaina ir žemės rinkos kaina. Nustatant tiek nominalią, tiek rinkos kainą pirmiausia remiamasi žemės renta, t.y. pajamomis, gaunamomis iš žemės sklypo, gaminančio žemės ūkio produkciją.

Žemės nominaliai kainai apskaičiuoti naudojamas lyginamasis metodas. Tai metodas, kurio esmė yra palyginimas, t.y. rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus.

Nominali žemės ūkio kaina nėra rinkos kaina, tačiau jos skaičiavimo metodika įvertina rinkos faktorius. Todėl ši kaina naudojama, kai parduodama:
1. valstybinė žemė, žemės sklypai, kuriuos užima privačios namų valdos
2. žemės sklypai, kuriuos užima susigrąžinti arba pirkti privatinėn nuosavybėn pastatai ir įrenginiai
3. sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliai
4. žemės sklypai, skirti individualiai statybai
5. žemės sklypai, skirti gyventojų asmeniniam ūkiui (iki 2-3 ha naudmenų)
6. žemės sklypai ūkininkų ūkiams iki jų ribų trūkstamam plotui suformuoti, atskaičius susigrąžinamą žemę.
Kai kuriais atvejais, parduodant valstybinę žemę, rengiami aukcionai ir nominali žemės kaina laikoma pradine aukciono kaina. Atskirais atvejais, parduodant valstybės žemę, jos pirkėjams taikomos lengvatos, naudojant kainą mažinančius koeficientus.
Nominalia kaina taip pat vadovaujamasi:
1. apskaičiuojant privačioje nuosavybėje esančios žemės valstybinį žemės mokestį
2. įforminant žemės pirkimo – pardavimo sandorius, jei žmogus pirko žemę ne iš valstybės, o iš kito žmogaus (apmokestinimui imama ne mažesnė kaip minimali sklypo kaina)
3. apskaičiuojant valstybinės žemės nuomos mokestį
4. apskaičiuojant žemės ūkio gamybos nuostolius, kai žemės ūkio paskirties žemė arba miškas paimamas miestams plėsti ar kitai ne žemės ūkio veiklai
5. nustatant žemės, projektuojamos grąžinti privatinėn nuosavybėn, ekvivalentišką plotą
6. iš savininkų išperkant žemės ūkio paskirties žemę, sugrąžintą privatinėn nuosavybėn, jeigu ji ilgiau negu dvejus metus nebuvo naudota pagal paskirtį
7. įvertinant žemę turtui ipotekos banke įkeisti ir reikiamam kreditui gauti
8. kitais įstatymuose numatytais atvejais.
Ekonomiškai išsivysčiusiose užsienio valstybėse žemės ir žemės ūkio paskirties žemės kainą geriausiai parodo rinkos duomenys. Kad ji būtų patikima naudojami apibendrinti daugelio dešimtmečių žemės rinkos kainos duomenys, kuriais vadovaujantis sudaromi miestų ir kaimų vietovių žemės kainų žemėlapiai. Žemės rinkos kainos nustatomos ne paprastai, pagal jos pardavimo – pirkimo sandorius, o atliekant išsamų ekonominį žemės vertinimą, atliekamą vidutiniškai kas penkeri metai.
Šio vertinimo kriterijai – dirvožemio derlingumas, žemės ūkio produkcijos supirkimo punktų išsidėstymas, žemės ūkio produktų rinkos kainos ir jų gamybos išlaidos, sklypų dislokacija ir daugelis kitų ekonominių veiksnių. Didelę įtaką ekonominiam žemės vertinimui daro žemės ūkio produkcijos gamybos valstybinis reguliavimas, žemės nuosavybės ir valstybinio kapitalo santykiai, bankų kapitalo įtaka žemės ūkiui ir t.t.(3;114-116)

RENTA IR ŽEMĖS MOKESTIS

Renta yra apmokestinamos pajamos. Žemės savininkas, išnuomojęs žemę ir gaudamas už ją rentą, moka žemės mokestį. Idėja apmokestinti žemės rentą priklauso amerikiečių rašytojui H. George. Jo nuomone, žemės rentos apmokestinimas nesumažina efektyvaus žemės panaudojimo. Žemės pasiūlos apimtis negali sumažėti, reaguodama į tai, kad žemės savininkų rentinės pajamos, sumokėjus žemės mokestį, sumažėja. Rentos dydis išliks tas pats, nors ir pusė žemės rentos bus paimama mokesčio pavidalu. Egzistuojanti konkurencija tarp žemės savininkų neleis perkelti mokesčių naštos žemės nuomotojams, t.y. padidinti rentą. Žemės apmokestinimas, vadinasi, neturi įtakos dirbamam žemės kiekiui, todėl nėra pagrindo manyti, kad žemės panaudojimo efektyvumas sumažės.

ŽEMĖ ARBA GAMTOS ISTEKLIAI

Kai kalbama apie gamtinius išteklius kaip gamybos veiksnį, ekonomistai vartoja ir terminą žemė plačiąja prasme, norėdami nusakyti tai ne tik kaip fermerių (ūkininkų) dirbamą žemę, sodybinius sklypus, vietą namui ar įmonei pastatyti, bet apibūdinti viską, kas gamtos duota, t.y. visus gamtos turtus (išteklius). Žemė yra natūralus gamybos veiksnys, duotas gamtos ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. Tačiau, naudojant žemę gamybos procese, žmogus suteikia jai papildomų savybių.

Gamtiniai ištekliai (žemė) – visa tai, kas sukurta gamtos; tai gamtos gėrybės (produktai), kurios naudojamos prekėms gaminti bei paslaugoms kurti.

Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai (žemė, vanduo, oras, klimatas, augalija, gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaftas), naudojami visuomenės reikmėms tenkinti. Tarp žmogaus ir gamtos išteklių yra abipusė priklausomybė. Gamtos ištekliai sudaro sąlygas žmonijai egzistuoti ir vystytis. O žmogus, plėtodamas gamybą, mokslo ir technikos pažangą, keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas.

Gamtos teikiamos žmogui dovanos yra dvejopos rūšies: vienomis jų galima naudotis tokiomis, kokios jos yra (vandenų pasiskirstymas, žemės paviršiaus forma, saulės šviesa), o kitas galima gerinti, dauginti, tvarkyti pagal savo norą, pavyzdžiui, natūraliąsias dirvožemio savybes – dirvos našumą. Ir vienos ir kitos rūšies gamtiniai ištekliai yra bet kurios gamybos pagrindas, nes pati gamyba, yra ne kas kita, kaip gamtos teikiamų turtų pritaikymas visuomenės poreikiams.

Tokių gamtinių išteklių mums teikia žemė arba dirva. Dirvos teikiamos medžiagos yra dvejopos: vienos, nors ir sunaudotos, vėl atsinaujina (augalų maisto medžiagos), o kitos, paimtos, jau neatsinaujina (iškasamieji iš žemės mineralai, akmens anglis, durpės, nafta, smėlis ir pan.). Pastarųjų gėrybių žmogus jau negali padidinti, ir žemės mineraliniai turtai (naudingosios iškasenos) baigsis juo greičiau, juo daugiau jų bus imama ir vartojama. Tuo tarpu dirvos maitinamosios medžiagos dalis atsinaujina pati savaime. Be to, augalų maisto medžiagos dirvoje gali būti žmogaus papildomos ir net padauginamos trąšų pavidalu. Vis dėlto maisto medžiagų papildymas augalams dirvos našumo nuolatos ir be galo nedidina. Pavyzdžiui, derlingas neliestas dirvožemis iš pradžių duoda gana gausų derlių, ir visai mažai stengiantis. Jis gali būti įdirbamas santykinai mažomis darbo bei išlaidų sąnaudomis ir teiks daug maisto produktų. Tačiau gamtos dosnumas nėra beribis. Peržengus tam tikrą ribą, gamta tampa šykšti ir išgauti jos turtus tada darosi vis sudėtingiau, tai kainuoja brangiau. Po kiek laiko nesunku pastebėti, kad tokios pat darbo ir pinigų išlaidos duoda mažėjantį rezultatą.

Mažėjantis žemės derlingumas – tai tokia ekonominė situacija, kai, esant tam tikram darbo ir kapitalo kiekiui, kiekvieno papildo žemės sklypo įtraukimas į gamybą duoda vis mažesnį derliaus prieaugį.

Tai atsitinka dėl to, kad naudojamos vis mažesnio derlingumo žemės, kurių įdirbimui reikia didesnių sąnaudų.

Nuolat kartojamas to paties žemės ploto tręšimas duoda mažėjantį rezultatą. Tręšdami dirvą, prieiname tam tikrą ribą, ir toliau tręšti nebeišsimoka, nes žemės derlingumas, palyginti su tolesnėmis išlaidomis, mažėja. Šis dėsningumas vadinamas mažėjančio žemės rezultatyvumo dėsniu. Tas pats atsitiks ir tada, kai vis daugiau ir daugiau žmonių dirbs tame pačiame ūkyje. Analogiškai ir kasyboje – kiekvienas piniginių išlaidų vienetas duos vis mažesnį rezultatą, šachtoms vis gilėjant, o naudingų iškasenų, pavyzdžiui, anglių klodams, vis labiau tolstant. Kuo giliau slūgso kasamoji anglis, kuo toliau nuo įprastų vietų turime brautis, ieškodami naftos, dujų arba retųjų metalų, kuo didesnius vandens plotus turime aprėpti žvejodami, tuo mažesnis mūsų darbo rezultatyvumas.

Ši gamtos ypatybė išreiškiama vienu svarbiausių ekonomikos teorijos dėsniu – mažėjančio rezultatyvumo dėsniu. Ekonomistai rezultatyvumo mažėjimo dėsnį formuluoja taip:

Kadangi kintamosios sąnaudos pridedamos prie pastoviųjų sąnaudų, tai, pridėjus daugiau kintamųjų sąnaudų prie pastoviųjų, išeiga sąnaudų vienetui didėja. Tačiau tolydžio pridedant kintamųjų sąnaudų, pasiekiamas toks taškas (rezultatyvumo mažėjimo taškas), kai išeiga sąnaudų vienetui ima mažėti.

Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis byloja, kad pridėjus daugiau kintamųjų sąnaudų prie pastoviųjų sąnaudų, išeiga iš pradžių didėja, tačiau, tęsiant šį procesą, pasiekiamas toks taškas (rezultatyvumo taškas), kai iš sąnaudų vieneto išeiga ima mažėti.

Minėtasis dėsnis galioja ne tik gamtiniams ištekliams, bet ir darbui bei kapitalui.

Žemės naudojimą apibūdinantis mažėjančio rezultatyvumo dėsnis teigia, kad žemei dirbti panaudoto kapitalo ir darbo prieaugis lemia, ne proporcingą, o mažesnį gaunamos produkcijos prieaugį.

Trumpai tariant, mažėjančio žemės rezultatyvumo dėsnis perspėja, kad už tam tikros ribos esamame žemės plote gaunamos produkcijos kaštai turi tendenciją didėti sparčiau negu pati produkcija. Nekintantį žemės plotą dirbantis ūkininkas pagaliau visada supras, kad kiekvienu atveju darbo ir kapitalo sąnaudų rezultatyvumas tokiame pačiame žemės plote yra mažesnis už ankstesnių sąnaudų rezultatyvumą ir kad pagaliau ateina toks momentas, kai jam nebeapsimoka eikvoti tai žemei daugiau darbo ir kapitalo. Tada rezultatas arba pajamos, kurias jis gauna iš paskutinių sąnaudų, vien tik kompensuoja išlaidas darbui apmokėti ir medžiagoms pirkti. Daryti tolesnes išlaidas reikštų paprasčiausiai kurti sau nuostolius. Ir tas taškas, kuriame nebelieka prasmės toliau didinti kapitalo ir darbo įdėjimų į tą patį žemės sklypą, vadinamas apdirbimo riba.

Nors mažėjančio rezultatyvumo dėsnis veikia pirminėse žemės ūkio, medžioklės, žvejybos bei gavybinės pramonės šakų (kasybos) stadijose, tačiau jis turi galioti ir visose kitose šakose. Apdirbamoje pramonėje šio dėsnio veikimas gali būti tam tikram laikui atidėtas, pasitelkus naujus žmonių sugebėjimus bei jų išradingumą, bet ir čia gamta bei žmogus pagaliau sulėtins rezultatų didėjimo tempą. Šis dėsnis yra visuotinis ir skelbia, kad, kai kintantis gamybos veiksnys sąveikauja su nekintančiu, iš pradžių rezultatas didėja sparčiau negu papildomos kintančio veiksnio sąnaudos. Tačiau vėliau pasiekiamas taškas, kada rezultatas didėja lėčiau už sąnaudas.

Gamtos ištekliai lemia šalių ekonominę raidą. Gamtos turtų turtingos valstybės turi gerokai didesnes galimybes plėtoti gamybą, prekybą, socialinę sferą. Šių išteklių eksportas yra svarbus pajamų šaltinis. Pavyzdžiui, dabar dideles pajamas gauna naftą ir metalus eksploatuojančios šalys.

Gamtos turtų naudojimas sukelia dvejopas problemas. Pirmiausia, kai kurių gamtos turtų ištekliai senka. Naujų išteklių paieškai ir išgavimui reikia milžiniškų lėšų, dažnai iš esmės keičiasi jų geografinis išsidėstymas. Dėl to didėja išteklių transportavimo bei bendros gamybos išlaidos, ypač tuomet, kai dėl išteklių išsekimo įmonės priverstos keisti technologijas ir gamybos profilį. Antra problema ta, kad dažnai išgaunami tik pagrindiniai mineralinių išteklių komponentai. Kiti prilyginami atliekoms, kuriomis teršiama aplinka. Todėl kompleksinis visų išteklių komponentų naudojimas yra ypatingai svarbus ekonominis ir gamtos apsaugos veiksnys.

Racionalus gamtos išteklių išgavimas bei naudojimas tiesiogiai susijęs su natūralios gamtinės ir žmogaus sukurtos (antropogeninės) aplinkos išsaugojimu. Tuo rūpinasi aplinkos apsauga. Ji apima visą kompleksą tarptautinių, valstybinių ir visuomeninių priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti natūralius ekologinius ryšius, išvengti žalingų gamybos procesų ar žmonių veiklos pasekmių arba maksimaliai jas sumažinti. Aplinkos apsauga kaip mokslas yra dviejų mokslo grupių sandūroje ― gamtos ir ekonominių – socialinių. Tik kompleksinis ekonominių, teisinių, techninių, biologinių priemonių naudojimas gali garantuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą ir ateityje.

Pagal savo savybes, išgavimo bei reprodukcijos sąlygas gamtos ištekliai skirstomi į 2 grupes:
1. realūs ir potencialūs;
2. išsenkantys ir neišsenkantys. (5; 349-350)

Realūs gamtos ištekliai yra tokie, kurie naudojami ūkinėje žmonių veikloje jų poreikiams tenkinti. Tai žmogui reikalingos žemės bei jūros gelmių iškasenos, jų telkiniai, dirvožemiai, miškai ir vandenys, atmosferos oras, augalijos ir gyvūnijos pasaulis. Realių išteklių kiekis nuolat didėja, apimtis plečiama dėl jų potencialių atsargų.

Potencialūs gamtos ištekliai – gamtos turtai, kurie dėl įvairių priežasčių šiuo metu negali būti naudojami. Tai naudingų iškasenų telkiniai, kurių dėl mokslo ir technikos pažangos lygio žmonės dar negali įsisavinti ir efektyviai naudoti. Potencialių gamtos išteklių grupei reikia priskirti ir kol kas dar neįsisavintus žemės ūkiui tinkamų dirvožemių plotus. Šiai gamtos išteklių grupei siūlytume priskirti ir saulės, vėjų, jūrų potvynių ir atoslūgių, ežerų ir upių vandens energiją, kurių milžiniškų galimybių žmonija kol kas dar nesugeba efektyviai panaudoti, tačiau jiems priklauso ateitis. Nors tai šiandien atrodo nerealu, bet potencialių gamtos išteklių grupei ilgainiui bus priskiriami Mėnulio, kitų planetų ištekliai, kosmoso energija.

Žmonija, tenkindama vis sparčiau augančius ir labai greit kintančius poreikius, kiekvienais metais sunaudoja vis daugiau ir daugiau gamtos turtų. Dėl kai kurių mes dar palyginti neseniai visiškai nesinaudojome, nes jie buvo labai lengvai atkuriami arba iš viso neišsenkami, o dėl kai kurių vis labiau pradedame nerimauti, nes jų lieka vis mažiau. Šiuo principu gamtos ištekliai skirstomi taip:

Neišsenkamų išteklių gamtoje nedaug. Nors orą ir vandenį priskiriame prie jų, tačiau jie faktiškai jau nėra neišsenkantys. Žmonės iki šiol juos labai neracionaliai naudojo, todėl pablogėjo jų cheminė sudėtis ir visuomenei kasmet reikia vis daugiau lėšų vandens ir oro valymui. Neišsenkančiais gamtos ištekliais atmosferos oras ir vanduo vėl gali tapti tik labai tikslingai ir saikingai juos naudojant bei nepriekaištingai valant.
Milijonus metų mūsų planetos augalija nuolat atsinaujindavo ir taip nusistovėjo jos pusiausvyra. Žmogus savo neapgalvota veikla pažeidė šį ekologiškai stabilų procesą, jis labai dažnai veikia kaip viską griaunanti ekologinė jėga, kaip nevaldoma stichija. Gamtoje nyksta augalai ir gyvūnai, didėja Raudonųjų knygų apimtys, nuolat pasipildo negrįžtamai išnykusių augalų ir gyvūnų sąrašai. Nyksta miškai, kurie, kurie sausumoje sukaupia daugiausia biomasės ir jų naikinimo procesas praktiškai nestabdomas. Situacija paradoksali: didėjant aplinkos, ypač atmosferos oro užterštumui, mažėja ją valančių miškų ir kitos augalijos plotai.
Iš atkuriamų gamtos išteklių labai svarbūs yra dirvožemiai. Juos išsaugoti visuomenei atsieina daug pigiau, negu, tarkime, atkurti erozijos pažeistų žemės ūkio naudmenų derlingumą. Tereikia tik protingai ūkininkauti. Daug gerų, derlingų dirvožemių sugadiname neracionaliai naudodami mineralines trąšas, įvairius pesticidus ir kitas chemines augalų apsaugos priemones. Didžiulius dirvožemių plotus pažeidžia rūgštūs lietūs, sunkieji metalai. Norėdami juos išsaugoti mes privalome tam reikalui skirti pakankami investicijų. Jeigu to nedarysime, iškils daug naujų maisto produktų gamybos problemų.
Daugiausia problemų žmonija turi dėl neatkuriamų gamtos išteklių. Naudingųjų iškasenų telkinių plotai yra riboti, be to, ir pati mūsų planetos pluta nėra begalinė. Neišvengiamai ateis laikas, kada žemės gyventojai pamatys tų telkinių dugną. Todėl mes privalome visais būdais, tarp jų ir efektyviomis ekonominėmis priemonėmis, skatinti kuo taupiau naudoti neatkuriamus gamtos išteklius. Taupiai ir efektyviai naudoti per milijonus metų žemės gelmėse sukauptą turtą būtina jau dabar, kol šių atsargų dar gali užtekti dešimtims ar, geriausiu atveju šimtams metų.
Klasifikuoti gamtos išteklius galima ir pagal jų pakeičiamumo galimybes. Juk mineralinius ir organinius kuro bei energetinius išteklius galima pakeisti atomine, vėjo, saulės, vandens energija. Tačiau daugelio gamtos išteklių, kaip, pavyzdžiui, atmosferos oro ar vandens – niekuo kitu pakeisti negalima.(2; 322 – 323)

GAMTOS IŠTEKLIŲ TAUPYMAS RINKOS EKONOMIKOJE

Dabarties visuomenė savo poreikiams kasmet sunaudoja vis daugiau ir daugiau gamtos turtų, kurių išteklius mūsų planeta savo gelmėse kaupė milijardus metų. Buvo net paplitusi nuomonė, kad gamtos išteklių yra pakankamai, plačiai skelbiama, kad jie neišsenkami. O iš tikrųjų, viskas šioje žemėje turi ribas, kad nereprodukuojami gamtos resursai taip pat nėra neišsemiami. Tam, kad jų pakaktų kuo ilgesniam laikui, naudoti juos reikia kuo racionaliau.(2; 356)

Daugumos neatkuriamų gamtos išteklių naudojimas kasmet didėja, kai kurie iš jų tampa vis retesni. Tačiau jų kainų kitimo tendencijos priklauso nuo kapitalo pelno normos ir nuo išteklių paklausą lemiančių veiksnių. Tarp pastarųjų išskirsime ir trumpai aptarsime šiuos:
a) naujų išteklių šaltinių paieška;
b) substitucijų efektas prekių gamybos ir vartojimo sferose;
c) antrinis gamtos išteklių naudojimas ir technologijų be atliekų diegimas

A) Naujų išteklių šaltinių paieška.
Naujų išteklių paiešką šiuo metu labai spartina naujausi mokslo ir technikos pasiekimai. Kuo didesnės išteklių kainos, tuo šios paieškos intensyvesnės ir sėkmingesnės. Galbūt ateityje kai kurių išteklių atsargos pasibaigs, bet kol kas daugumos išteklių nauji telkiniai atrandami tokiais tempais, kad jų pasaulinės atsargos ne mažėja, o didėja. 1950m. naftos atsargos pasaulyje buvo vertinamos 75 mlrd. tonų. Ir nors per sekančius 20 metų jos buvo išgauta 180 mlrd. tonų, 1970m. naftos atsargos jau buvo vertinamos 445 mlrd. tonų.
Išteklių taupymo požiūriu, naujus išteklių šaltinius, ypač turtingesnėms šalims, atskleidžia besiplečianti pasaulinė rinka. Dažnai gamtos turtai importuojami iš ekonomiškai silpnesnių šalių.
Taigi galima daryti išvadą, kad, suintensyvėjus išteklių paieškai ir susiformavus pasaulinei rinkai, prognozuoti išteklių pasiūlą, paklausą bei kainas reikia labai atsargiai. Išteklių pasiūlos ir paklausos dinamika vis labiau priklauso nuo susiklosčiusių tendencijų pasaulinėje rinkoje.
B) substitucijos efektas prekių gamybos ir vartojimo sferose.
Kylant išteklių kainoms, tiek gamintojai, tiek vartotojai stengiasi mažinti jų vartojimą. Automobilių gamintojai vietoje metalo daugiau naudoja plastikų, baldų gamintojai vieną medienos rūšį keičia kitomis. Pabrangus metalui, gyventojai stogus dengia keraminėmis medžiagomis, pabrangus akmens angliai, daugiau naudojama durpių, malkų ir pan.
Substitucijos efektas, be abejo, turi savo ribas. Yra daug gamybos ir vartojimo sferų, kuriose pakeisti natūralius išteklius pakaitalais kol kas neįmanoma. Pavyzdžiui, boksitų-aliuminio, o kokso-ketaus gamyboje. Pabrangus naftai, kai kurių daugiabučių namų gyventojai, norintys atsisakyti šildymo, negalėtų to padaryti jau vien dėl techninių dalykų. Ir vis dėlto substitucijos efekto įtaka taupant gamtos išteklius yra labai didelė ir ateityje dar didės. Naujų, tikslinio pobūdžio substitutų kūrimą skatina pati šiuolaikinė gamyba ir atkakli konkurencinė kova pasaulinėje rinkoje. Kai kurioms ūkio šakoms, substitutai tampa “išgyvenimo” šaltiniu, nes, tik pagerinus gaminių kokybę, galima išlaikyti ar net išplėsti savo dalį vietinėje ir tarptautinėje rinkoje.
Naujų medžiagų kūrimu ir gamyba užsiima daugybė pasaulio firmų. Atsižvelgiant į jų tikslus, jas galima suskirstyti į 3 pagrindines grupes: pirma, pramoninių medžiagų gamintojai, siekiantys substitutais diversifikuoti savo gamybą. Šiai stambiausiai grupei daugiausia priklauso apdirbamosios pramonės firmos: metalurgijos, metalo apdirbimo, naftos perdirbimo. Antrai grupei priklauso pramonės firmos, siekiančios pakelti savo technologijos lygį. Čia išskiriamos statybinių medžiagų, keramikos įmonės. Trečiai grupei priskiriamos tos pramonės firmos, kurios kuria tikslinius substitutus konkretiems gamybos poreikiams tenkinti. Tai elektrotechnikos, automobilių, karinės technikos įmonės.
C) antrinis gamtos išteklių naudojimas. Technologijų be atliekų diegimas.
Platus antrinių žaliavų naudojimas ūkinėje veikloje yra pagrindinis veiksnys, leidžiantis taupyti gamtinius išteklius. Utilizavimo ekonominis tikslingumas ypač pasireiškia, esant aukštoms energijos kainoms. Antrinėms žaliavoms perdirbti energijos reikia kur kas mažiau negu pirminiam jų apdirbimui. Pavyzdžiui, aliuminio laužui perdirbti energijos reikia net 36 kartus mažiau negu aliuminį gaminti iš boksitų.
Svarbu utilizuoti ne tik pramonines, bet ir buitines atliekas. Pastarosios gali būti naudojamos kaip energijos šaltinis (jas deginant), tepalų, kieto kuro gamyboje.
Negalima pamiršti ir to, kad antrinių žaliavų bei atliekų perdirbimas turi be galo didelę reikšmę aplinkos apsaugai. Viena, mažėja sąvartynų užimami plotai bei jų sukeliama žala. Antra, visuomenė gali mažiau skirti lėšų ekologinėms problemoms spręsti. Naudojamo kapitalo efektyvumo požiūriu, tai turi labai didelę reikšmę. Lėšos aplinkos apsaugai dažnai skiriamos nesitikint pelno, tuo investicijos pramoniniams utilizavimo įrenginiams skiriamos, orientuojantis į rinkoje susiklosčiusią pelno normą.
Racionaliam antrinių išteklių naudojimui didelę įtaką daro valstybės vykdoma ekonominė politika, ypač mokesčių srityje. Jei ji palanki, antrinių žaliavų, taip pat buitinių atliekų perdirbimas ir jų pritaikymas naujoms reikmėms spartėja.
Svarbus gamtinių išteklių taupymo rezervas yra beatliekinių technologijų taikymas. Optimalias sąlygas joms įdiegti turi metalurgijos, chemijos pramonės įmonės. kartu reikia pažymėti, kad dažnai viename technologiniame procese visiškai išvengti pramoninių atliekų neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad šių atliekų negalima pavartoti kitose, nebūtinai tos pačios šakos įmonėse. Šiuo atveju svarbią reikšmę įgauna informacija apie šių atliekų savybes ir panaudojimo būdus. Tam tikru mastu šią problemą gali spręsti antrinių žaliavų birža. (5; 356-358)

ENERGETINIŲ GAMTOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO EFEKTYVUMO DIDINIMO BŪTINYBĖ

Žmonijos civilizacijos raida visada buvo ir šiandien yra susijusi su energetinių poreikių tenkinimo galimybėmis. Didėjant gyventojų skaičiui, industrializacijai ir urbanizacijai spartėjo ir energetinių išteklių naudojimas. Dabar mūsų visuomenė apie 80 procentų pasaulio energetinių poreikių tenkina naudodama naftą, gamtines dujas, akmens anglį. Kokios yra šių labai svarbių gamtos resursų naudojimo efektyvumo didinimo galimybės ir perspektyvos?
Nafta šiuo metu plačiausiai naudojama energetinių gamtos išteklių rūšis. Naudojant naftos perdirbimo produktus pagaminama daugiau nei trečdalis pasaulio visuomenei reikalingos energijos. Todėl gamybos vystymasis netolimoje ateityje ir dabar tiesiogiai priklauso nuo naftos naudojimo. Naftą neveltui vadina ekonomikos krauju.
Žemėje yra didžiulės naftos atsargos, jų telkiniai beveik nepajudinamai gulėjo po žeme iki XX-jo amžiaus pradžios. Žmonės iki to laiko neturėjo didesnio supratimo apie šio gamtos išteklio naudojimo galimybes ir vargu ar galėjo prognozuoti jo reikšmę šiame amžiuje. Pasaulyje šiuo metu naftos atsargos skirstomos į dvi grupes: išžvalgytas ir patikimai įvertintas bei potencialias. Pirmosios grupės naftos atsargos apskaičiuotos gana tiksliai – paklaida ± 10 procentų, o antrosios grupės išteklių vertinimas labai jau apytikslis. Tačiau įvairiausi antrosios grupės – potencialios naftos atsargų vertinimai vis dėlto pakankamai vienodi: esant dabartinei naftos produktų naudojimo apimčiai – jos atsargų pasaulyje turėtų pakakti dar XXI-jam amžiui. Džiugina mus tai, kad nuo 1980-jų metų naftos produktų sunaudojimas mūsų planetoje stabilizavosi ir net ėmė mažėti, nepaisant to, kad ekonomika augo pakankamai sparčiai.
Naudojant gamtines dujas šiuo metu pasaulyje pagaminama apie penktadalis energijos. Detaliai išžvalgytos ir pakankamai tiksliai įvertintos dujų atsargos kur kas mažesnės – apie 66 trilijonus kubinių metrų. Kadangi ši energetinių gamtos išteklių rūšis turi labai daug privalumų, jų gavyba nuolat didinama ir auga spartesniais tempais, negu, pavyzdžiui, naftos gavyba. Tačiau visuomenė turi nemažai dujų transportavimo problemų. Kadangi gamtinės dujos – ne tik palyginti švarus ir kaloringas kuras, bet ir labai svarbi chemijos pramonės žaliava, labai dažnai visuomenei tenka rinktis, kam pirmiausia naudoti dujas – kurui ar kaip žaliavą chemijos pramonei. Dėl to naujai iškyla klausimas, ar ilgam dar mums pakaks dujų, ir į tai atsakyti nelengva. Pirmiausia todėl, kad žemėje gamtinių dujų telkiniai yra ištirti daug mažiau, nei kitų energetinių gamtos išteklių. Ir dar dėl to, kad tobulėjant gamybos technologijai, gerokai daugiau gamtinių dujų bus išgaunama iš tų pačių telkinių. Mokslininkai linkę manyti, kad ir ateinančiame amžiuje gyvensiančios kartos dar neturėtų pajusti gamtinių dujų stygiaus.
Akmens anglys duoda pasauliui daugiau nei ketvirtadalį jam reikalingos energijos. Šios energetinių gamtos išteklių rūšies išžvalgyti kiekiai turėtų nuteikti mus optimistiškai. Manoma, kad šiuo metu pasaulyje žinomos potencialios akmens anglies atsargos siekia 9-11 trilijonų tonų, perskaičiavus ją į sąlyginius kuro vienetus. Tai būtina padaryti atsižvelgiant į labai jau skirtingą anglių kokybę.
Mažėjant naftos bei gamtinių dujų atsargoms ir sparčiai didėjant jų sunaudojimui žmonija įtemptai ieško ne tik naujų akmens anglies telkinių, bet ir naujų, daug pažangesnių ir efektyvesnių jos naudojimo būdų. Akmens anglys pradėtos naudoti energetikoje kur kas anksčiau, negu nafta ir gamtinės dujos, kurios labai greitai praktiškai išstūmė akmens anglis ir jos vėliau buvo tarsi užmirštos, pradeda vėl užimti energetikoje svarbiausią vietą. Vis dažniau ir rimtai ieškoma galimybių ir būdų anglimis pakeisti vis labiau deficitinėmis tampančias naftą ir gamtines dujas.
Nereprodukuojami gamtiniai energetiniai ištekliai, sudarantys šių dienų ekonomikos pagrindą, vis vien išseks, kai kurie iš jų gana greitai. Žmonija turi kuo efektyviau stimuliuoti alternatyvių – reprodukuojamų energetinių išteklių paieškos ir diegimo procesus.(2; 325-327)

APLINKOS APSAUGA

Didėjant Žemės gyventojų skaičiui ir nuolat augant jų poreikiams, didėja ir žmonių ūkinės veiklos įtaka gamtai, aplinkai. Ypač visa tai mes jaučiame dabar, nes dar praeitame šimtmetyje pati gamta sugebėdavo neutralizuoti jai žalingų veiksnių pasekmes. Tačiau šios unikalios gamtos savybės, kaip ir visa kita, turi ribas. Neįmanoma aprašyti visų būdų, kuriais mes patys žalojame ir gadiname aplinką. Jau pačių mūsų egzistavimas sukelia aplinkos taršos problemas. Mūsų planetoje, pavyzdžiui, yra miestų, kuriuose nepalankių sveikatai dienų skaičius per metus jau viršija 220.

Aplinkos tarša – tai žemės, vandens arba atmosferos užteršimas žmogui bei gamtai žalingomis pramoninėmis ir buitinėmis atliekomis. Šiuolaikiniai miestai, pramonė, energetika bei transportas yra pagrindiniai aplinkos teršėjai. Jau pasiektas toks taršos lygis, kai gamta pati natūraliai nebepajėgia apsivalyti. Savo pačios ir ateities kartų labui žmonija privalo išsaugoti švarų ir sveiką gamtos prieglobstį.

Yra daug būdų atsikratyti atliekų. Paprasčiausias ir pigiausias – išmesti jas į aplinką arba nors į sąvartyną. Kiti metodai – utilizavimas, beatliekinės technologijos, deginimas, kompostavimas – taupo gamtos išteklius, bet kartu reikalauja didelių tiek darbo, tiek ir kapitalo sąnaudų. Dažniausiai nei privačios firmos, nei valstybinės įmonės nėra tuo suinteresuotos. Todėl efektyvi aplinkos apsauga turi būti valstybės reguliuojama. Valstybė turi nustatyti išmetamų teršalų kiekybines bei kokybines ribas, sukurti efektyvią gamtosaugos teisinę bazę, laikytis racionalios ekonominės politikos.

Šiuolaikinis visuomenės raidos lygis dar nepajėgus visiškai išvengti gamtai daromos žalos. Pagal savo išgales galime tik mažinti šią žalą, stengtis, kad ji mažėtų.

Kad ir kokia būtų aplinkos apsaugos forma bei metodai, jos išlaidos labiau ar mažiau gula ant visos visuomenės pečių. Vienu atveju visuomenė tai pajunta mokėdama mokesčius, išlaikydama aplinkos apsaugos tarnybas, finansuodama specialias gamtosaugos programas. Kitu atveju, kai aplinkos apsaugos išlaidas dengia firmų savininkai, visuomenė tai pajunta kaip vartotoja, pirkdama brangesnes prekes. Trečiu atveju, nesvarbu, kas finansuotų gamtosaugos programas – firmos ar valstybė – šių lėšų negalima panaudoti alternatyviems tikslams: gamybai plėtoti, socialinėms reikmėms tenkinti. Todėl visuomenė patiria nuostolius tiek dabar, tiek ir ateityje.

Pasirenkant aplinkos apsaugos formas, orientuojamasi į pigiausius ir efektyviausius būdus taršos sukeltai žalai mažinti. Negalima visiškai atsisakyti gamybos plėtojimo, nes tuo būdu tik stabilizuojamas esamas užterštumo lygis, bet nesumažinamas pats užterštumo mastas. Negalima pamiršti ir to, kad aplinkos apsaugai skirtas lėšas dažnai galima efektyviai panaudoti ir netiesiogiai. Pavyzdžiui, stengiantis šiek tiek sumažinti nepavojingų dūmų kiekį, kurį gali absorbuoti pati gamta, tikslinga apsvarstyti infrastruktūros objektų – poilsio parkų, automobilių kelių plėtojimo variantus.(5; 358)

APLINKOS APSAUGOS VEIKSMŲ PROGRAMOS

Pastaruoju metu Europos taryba, aukščiausia politinė Europos Sąjungos valdžia, pabrėžia savo ypatingą dėmesį aplinkos apsaugos padėčiai Bendrijoje. Tai yra labai svarbus politikos elementas visame Europos Sąjungos politikos kontekste. O konkreti ES aplinkos apsaugos politikos raida siejama su penkiomis aplinkos apsaugos veiksmų programomis. Šios programos – tai bendrieji ES aplinkos apsaugos politikos rėmai.

Pirmoji programa, apėmusi 1973-1976 metus, nustatė pagrindinius Europos Bendrijos aplinkos apsaugos principus. Po pirmosios programos buvo dar keturios: II – 1977-1981 metams, III – 1982-1986 metams, IV – 1987-1992 metams, V – 1993-2000 metams. Paprastai šios programos buvo priimamos Tarybos nutarimais.

Pirmoji veiksmų programa kėlė tokius tikslus: užkirsti kelią, sustabdyti, o kur įmanoma, pašalinti aplinkos teršimą; garantuoti efektyvų gamtos išteklių naudojimą; plėtrą grįsti kokybės reikalavimais, ypač kreipiant dėmesį į darbo ir gyvenimo sąlygas; užtikrinti, kad planuojant miestus bei žemės naudojimą būtų atsižvelgiama į aplinkosaugos dalykus; siekti, kad aplinkosaugos problemos būtų sprendžiamos kartu su šalimis – ne Europos Bendrijos narėmis.

Antroji aplinkos apsaugos veiksmų programa patvirtino, pagilino ir praplėtė pirmosios tikslus. Tam tikras prioritetas buvo numatytas vandens ir oro apsaugos priemonėms bei triukšmo valdymui. Taip pat programa pabrėžė prevencinį EB aplinkos apsaugos politikos pobūdį ir racionalaus erdvės bei gamtos išteklių naudojimo svarbą.

Trečioji programa aplinkos apsaugos politikoje įtvirtino naujus elementus, reiškiančius didelę aplinkos apsaugos politikos Europos Bendrijoje pažangą. Šie elementai susiję su tokiais aspektais:
 Aplinkos apsaugos politikos integravimu į kitus sektorius;
 Prevencinių aplinkos apsaugos priemonių svarba – čia buvo iškeltas poveikio aplinkai vertinimo principas ir nustatyta, kad tokia procedūra yra būtina;
 Pirmą kartą nustatyti tam tikri aplinkos apsaugos politikos prioritetai;
 Tam tikros probleminės pastabos, į kurias Europos Komisija, rengdama pasiūlymus teisės aktams bei kitoms priemonėms aplinkos apsaugos srityje, turėtų atsižvelgti. Tai: pareiga kur įmanoma įvertinti planuojamų veiksmų sąnaudas ir naudą, vengti dubliavimosi, turėti omenyje skirtingą ekonomikos ir aplinkos apsaugos situaciją bei skirtingą struktūrą įvairiose Bendrijos šalyse.
Ketvirtosios aplinkos apsaugos veiksmų programos pabaiga 1992 metais sutapo su vidaus rinkos sukūrimu, kai nebeliko daugumos prekybos ir žmonių judėjimo suvaržymų. Šiek tiek pakeitusi formą, t.y. daugiau orientuodamasi į galimus skirtingus požiūrius, ši programa iškėlė keletą naujų idėjų. Buvo pasiūlyta įvesti konkrečius aplinkosaugos reikalavimus, suteikti daugiau svarbos direktyvų aplinkos apsaugos srityje kontrolei ir praktiniam įgyvendinimui, atkreiptas ypatingas dėmesys į aplinkosauginio švietimo ir informacijos teikimo politikos įgyvendinimą, kad padidėtų iki tol vyravusio teisinio požiūrio efektyvumas.
Ketvirtoji programa išplėtė ir sukonkretino ankstesnių programų pagrindinius principus. Buvo stengiamasi įgyvendinti iniciatyvas naujose aplinkosaugos srityse, ypač biotechnologijos bei gamtos išteklių valdymo, susijusio, iš vienos pusės, su dirvos apsauga, iš kitos – su miestų, kalnų ir ypač pakrančių zonų apsauga.
Penktoji veiksmų programa, kuri vykdoma iki šiol ir į kurios veiklą įtraukta ir Lietuva, vadinasi “Tvarumo (subalansuotumo) link”. Tai reiškia, kad pagrindinis šios programos tikslas yra ne tik aplinkos apsauga, o tokia visuomenės plėtra, kuria siekiama subalansuoti ekonominius ir socialinius pažangos ir aplinkos apsaugos aspektus, t.y. kad ateities kartoms būtų perduodamos ne tik pažangios technologijos, bet ir saugi gyventi aplinka.
Penktoji programa pagrįsta subsidiarumo principu. Joje atkreipiamas dėmesys į penkis sektorius, kuriuose, manoma, ES aplinkos apsaugos politika gali būti efektyviausia. Tai pramonė, energetika, transportas, žemės ūkis ir turizmas. Konstatuojama, kad didžiausia pažanga padaryta gamybos sektoriuje, o žemės ūkio ir turizmo srityse nuveikta mažiausiai. Transporto sektoriuje didėja poreikis įsisąmoninti, kad reikia išsaugoti aplinką, o energetikos sektoriuje trūksta paskatų požiūriui, kad reikia rūpintis ekologiškai saugesne aplinka, diegti. Todėl kiekvienai iš šių šakų penktojoje programoje numatomi specifiniai tikslai. Be to, šioje programoje, skirtingai nuo ankstesniųjų, labai pabrėžiama ne tik teisinių, bet ir ekonominių, pagrįstų rinkos mechanizmo veikimu, priemonių nauda.
Šioje programoje, kaip ir ankstesnėse, nustatomos tam tikros prioritetinės kryptys:
 Gamtos išteklių, ypač vandens, dirvos, natūralių vietų ir pakrančių zonų tvarus (subalansuotas) valdymas;
 Integruota taršos ir atliekų prevencija;
 Neatsikuriančios energijos naudojimo mažinimas;
 Racionalesnė ir efektyvesnė aplinkos apsaugos požiūriu gyvenamųjų vietų kūrimo politika ir transporto priemonės;
 Nuoseklios priemonės, padedančios pasiekti, kad miestų aplinka būtų gera;
 Visuomenės sveikatos ir saugos gerinimas, ypač pramoninės rizikos nustatymas ir valdymas, branduolinė sauga ir apsauga nuo radiacijos.
Visos aplinkos apsaugos programos orientacinės, jos neturi privalomosios juridinės galios. Tačiau aišku, kad teisės aktai, išleidžiami Europos Sąjungoje, atspindi veiksmų programoje numatytus prioritetus, tad tokiu būdu tam tikri orientaciniai siūlymai tampa privalomi.
Nepaisant gana sunkios pradžios ir to, kad Europos Sąjungos aplinkos kokybė vis dar blogėja, aplinkos apsaugos politika yra laikoma viena iš sėkmingiausių ES. Tai lėmė keletas veiksnių. Europos Komisijos aktyvi veikla ir iniciatyvos šioje srityje, didėjantis šalių narių domėjimasis ir noras nagrinėti aplinkos apsaugos problemas, ir galiausiai keletas stambių avarijų, kurios įrodė, kaip svarbu rūpintis aplinkos apsauga.

PAGRINDINIAI ES TEISINIAI APLINKOS APSAUGOS REIKALAVIMAI

Bendrijos aplinkos apsaugos politikos tikslai buvo nustatyti Bendruoju Europos aktu, kai Europos Bendrijos sutartis buvo papildyta dalimi apie aplinkos apsaugą, susidedančia iš trijų straipsnių (130r, 130s, 100a). Straipsnis 130r išvardija aplinkos apsaugos politikos tikslus. Tai:
 Išsaugoti aplinkos kokybę ir ją gerinti;
 Plėtoti žmonių sveikatos apsaugą;
 Protingai ir racionaliai naudoti gamtos išteklius;
 Kad būtų sprendžiamos regioninės ir pasaulinės aplinkos apsaugos problemos, skatinti pasitelkti tam tarptautines priemones.
Šis straipsnis nurodo pagrindinius principus, kuriais remiantis reikia siekti šių tikslų. Bendrijos veikla turi būti grindžiama įspėjimo ir prevencijos principu, žala aplinkai turi būti ištaisoma veikiant žalos šaltinį; aplinkos teršėjas privalo mokėti. Taip pat aplinkos apsaugos reikalavimai turi būti sudedamoji visų kitų sričių plėtros dalis.
EB sutarties 130s straipsnis, vėliau pakeistas ES sutartimi, sako, kad aplinkos apsaugos priemonės gali būti patvirtintos Tarybos kvalifikuotąja balsų dauguma ir bendradarbiaujant su Parlamentu, išskyrus su mokesčiais susijusius klausimus, tam tikras priemones dėl miestų ir kitų teritorijų planavimo ir žemės naudojimo bei sprendimus dėl galimybių valstybėms narėms pasirinkti skirtingus energijos šaltinius ir bendrą energijos tiekimo struktūrą.
Taip pat labai svarbios aplinkos apsaugos srities nuostatos yra pateiktos 100a (su bendrąja rinka susiję teisės aktai, svarbūs aplinkos apsaugai) straipsnyje. Tokio teisinio pagrindo svarba pirmiausia yra ta, kad jis gali turėti poveikį šalies galimybėms įvesti griežtesnes aplinkos apsaugos normas už tas, kurios yra ES direktyvose ir reglamentuose.
Per pastaruosius 30 metų sukurta maždaug 300 ES aplinkos apsaugos teisės aktų. Šį paketą sudaro direktyvos, reglamentai, sprendimai ir rekomendacijos. Prie to galima pridėti didelį skaičių pranešimų ir kitų politinių dokumentų, susijusių su ES aplinkos apsaugos politika.
Plačiąja prasme ES aplinkos apsaugos teisės aktai apima:
 Gaminius: pavyzdžiui, statybos įrenginių triukšmo kontrolę, autotransporto priemonių emisijų kontrolę, atliekų judėjimą, pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų kontrolę, bei prekybą nykstančiomis gyvūnų rūšimis.
 Veiklą arba gamybos procesus, kurie gali turėti poveikį aplinkai ir sveikatai: statybą, pramonės įmonių eksplotavimą, atliekų šalinimą, gamtos apsaugą.
 Aplinkos kokybės apsaugą: pavyzdžiui, pavojingų medžiagų ore, vandenyje ar dirvoje kontrolę, biologinę įvairovę.
 Tvarką ir procedūrines teises, tokias kaip poveikio aplinkai vertinimą, priėjimą prie informacijos ir viešas konsultacijas.
Paprastai visi ES teisės aktai ir atitinkamai politikos kryptys aplinkos apsaugos srityje skirstomi į aštuonias dalis:
 Vandens kokybė
 Oro kokybė
 Atliekų tvarkymas
 Gamtos apsauga
 Pramoninės taršos kontrolė ir rizikos valdymas
 Cheminės medžiagos ir genetiškai modifikuoti organizmai
 Transporto priemonių ir mechanizmų triukšmas
 Branduolinė sauga ir radiacinė apsauga
Horizontalūs teisės aktai. Teisės aktai vadinami horizontaliais, kai jie susiję su bendraisiais aplinkos apsaugos valdymo klausimais, o ne su pavieniais sektoriais, gaminiais ar emisijų tipais. Trys šios kategorijos direktyvos nustato informacijos apie aplinką ir žmogaus veiklos, darančios poveikį aplinkai, rinkimą ir vertinimą.
Direktyva dėl priėjimo prie aplinkos apsaugos informacijos siekiama suteikti galimybę visuomenei gauti informaciją apie aplinkos apsaugą, kurią turi valstybinės institucijos ar vyriausybės kontroliuojamos įstaigos, atsakingos už aplinkos apsaugą. Joje reikalaujama periodiškų valstybių narių ataskaitų apie aplinkos būklę.
Direktyva dėl poveikio aplinkai vertinimo (PAV) reikalauja, kad, prieš duodant oficialų pritarimą kai kuriems plėtros projektams, būtų įvertintas galimas jų poveikis aplinkai.
Direktyva dėl ataskaitų apie aplinkos apsaugos direktyvų įgyvendinimą siekiama gerinti valstybių narių ataskaitas Komisijai ir jas suvienodinti.

Vandens kokybė. Vandens apsauga yra viena iš visapusiškiausiai reguliuojamų ES aplinkos apsaugos teisės aktų sričių. Ankstyvoji Europos vandens politika prasidėjo 8-ąjį dešimtmetį. 1973 m. buvo parengta pirmoji aplinkos apsaugos veiksmų programa, kurią lydėjo teisės aktai, pradedant 1975 m. direktyva dėl paviršinio vandens.
Iki šiol ES yra priėmusi devyniolika direktyvų, nustatančių vandens aplinkos apsaugos reikalavimus. Jas galima suskirstyti į direktyvas, kuriomis reguliuojama 1-vandens kokybė, 2- pramonės sektoriaus poveikis, 3-įvairios vandenį teršiančios medžiagos, 4-gaminių kontrolė. Be to, yra keletas kitų sričių direktyvų, kurios yra svarbios vandens kokybės valdymui.
ES vandens teisė šiuo metu yra iš esmės peržiūrima. Dabar svarstoma siūlomoji Bendroji vandens direktyva, pagal kurios nuostatas ES teisė šioje srityje turės daugiau įtakos nacionalinei teisei ir valdymo sistemai.
Pagal Bendrąją vandens direktyvą bus reikalaujama paviršinius ir požeminius vandenis tvarkyti pagal upių baseinų valdymo planus. Kiekvienam upės baseino rajonui turės būti sudaryti upės baseino valdymo planai ir priemonių skirtų “gerai” vandens kokybei pasiekti visuose vandens telkiniuose iki 2010 metų, programa. Bus reikalaujama, jog paslaugų vandens vartotojams kainos padengtų visas vandens tiekimo ir jo aplinkos apsaugos sąnaudas. Išimtys galės būti daromos tik vandens tiekimui buitinėms reikmėms, kad vandens kaina būtų prieinama žmonėms.
Direktyva dėl maudyklų vandens kokybės siekiama užtikrinti kokybišką vandenį visoje ES tiek gėlo vandens, tiek jūros pakrančių maudyklų plotuose.
Direktyvos dėl nitratų taršos iš žemės ūkio šaltinių tikslas – kontroliuoti nitratų patekimą į dirvą ir paviršiaus vandenis iš išsklaidytos taršos šaltinių. Valstybės narės turi parengti Geros žemės ūkio praktikos kodeksą, pagal kurį būtų ribojamas trąšų ir mėšlo naudojimas.
Direktyva dėl geriamojo vandens kokybės skirta saugoti žmonių sveikatai nustatant griežtas geriamojo vandens kokybės normas. Joje apibrėžiami geriamojo vandens ir naudojamo maistui ruošti vandens minimalūs reikalavimai.
Direktyva dėl pavojingų medžiagų vandenyje ir ją papildančios direktyvos nustato bendruosius emisijų ir aplinkos kokybės standartus, kurie leidžia kontroliuoti tam tikras vandens aplinkai ypač pavojingas medžiagas.
Taip pat atskirais ES teisės aktais reglamentuojama gėlavandenių žuvų vandenų kokybė, monitoringo programa, požeminio vandens kokybė.

Oro kokybė. Oro kokybės valdymo srityje ES politika šiek tiek vėlavo, palyginti su vandens problemų sprendimu. Tik 1980-aisiais oro sektoriuje buvo priimta pirmoji direktyva dėl oro kokybės reikalavimų.
Bendrojoje direktyvoje dėl oro kokybės išsamiai apibūdinama oro kokybės valdymo strategija valstybėse narėse. Emisijų kontrolė siejama su oro kokybės valdymo strategija valstybėse narėse. Emisijų kontrolė siejama su oro kokybės tikslais. Reikalavimai dėl sieros dioksido ir dalelių, švino ir azoto oksido kiekio ore nustatomi trimis atitinkamomis direktyvomis.
Kitas oro sektoriaus direktyvas galima skirti į dvi dalis: direktyvas, nustatančias teršalų, išmetamų į orą iš stacionarių teršimo šaltinių, limitus; direktyvas, kuriomis reglamentuojamos emisijos iš mobilių šaltinių.
Oro taršos iš pramonės įmonių direktyvoje pateikiami baziniai taršos iš pramonės įmonių kontrolės reikalavimai. Taip pat tam tikrų kategorijų įmonės įpareigojamos turėti specialius leidinius, monitoringo sistemas, konsultuotis tarpvalstybinio teršimo atvejais bei informuoti visuomenę.
Didelių deginimo įmonių direktyvoje nurodomi tam tikri specifiniai procentiniai teršalų sumažinimo reikalavimai ne mažesnėms kaip 50 megavatų galingumo deginimo įmonėms.
Dvi Municipalinių atliekų deginimo direktyvos susijusios su oro teršimo dėl atliekų šalinimo kontrole.
Pasiūlyta tirpiklių direktyva, kai ji bus priimta, reglamentuos lakiųjų organinių junginių išsiskyrimo iš tirpiklių problemas tam tikrose pramonės šakose ir tam tikro didumo įmonėse.
Kelios direktyvos susijusios su emisijomis iš autotransporto priemonių.

Atliekų tvarkymas. Atliekos kokybine prasme yra didžiausia aplinkosaugos problema ES. Dėl to Europos Komisija 1989 metais paskelbė pranešimą, kuriame numatytos penkios programos: atliekų prevencijos, perdirbimo ir pakartotinio naudojimo, surinkimo ir transportavimo bei šalinimo ir nukenksminimo.
Viena su atliekų valdymu susijusi teisės aktų grupė nustato atliekų šalinimo įrenginių leidimų ir eksploatavimo reikalavimus. Antrojoje grupėje aprašomi konkretūs atliekų tipai, tokie kaip tepalai, pakuotės ir akumuliatoriai.
Bendrojoje atliekų ir papildomoje Pavojingų atliekų direktyvose nustatoma atliekų tvarkymo sistema. Pirmąja direktyva numatytas atliekų tvarkymo principų eiliškumas, pagal kurį teikiami atliekų ir jų kenksmingumo prevencijos ar mažinimo prioritetai. Jei tai neįmanoma, valstybės narės turėtų skatinti atliekų perdirbimą. Atliekų šalinimas sąvartynuose ar deginimas negaunant energijos yra žemiausioje eiliškumo pakopoje.
Pavojingų atliekų direktyvoje reikalaujama, kad valstybės narės sudarytų pavojingų atliekų tvarkymo planus, užtikrintų, kad kiekviena vieta, į kurią pavojingos atliekos gabenamos, būtų registruojama, ir kad pavojingos atliekos būtų pakuojamos bei ženklinamos pagal Bendrijos ir tarptautines normas. Be to, pavojingos atliekos negali būti maišomos su kitomis atliekomis.
Atliekų gabenimo taisyklės pateikiamos Atliekų gabenimo reglamente.
Naujojoje Direktyvoje dėl sąvartynų reikalaujama, kad nauji ir esami sąvartynai būtų griežčiau kontroliuojami pagal išsamią leidimų tvarką. Direktyvos tikslas yra sumažinti į sąvartynus vežamų atliekų kiekį ir nutraukti pavojingų atliekų gabenimą į tuos pačius sąvartynus kaip ir miesto atliekas. Šalinimo sąvartynuose kainos turi padengti sąvartynų uždarymo ir tvarkymo sąnaudas, taip pat mažiausiai 50 metų priežiūros išlaidas sąvartyną uždarius.

Gamtos apsauga. ES gamtos apsaugos direktyvos yra susijusios su gamtinių buveinių apsauga ES ir jose esančia augmenija bei gyvūnija. Reglamentai riboja nykstančios augmenijos ir gyvūnijos importą ir prekybą ES viduje ir nustato Antarktidos apsaugos monitoringo bei inspekcijos sistemą.
Direktyva dėl buveinių tapo pagrindiniu Europos gyvūnijos ir augmenijos rūšių bei jų buveinių apsaugos mechanizmu. Direktyva dėl paukščių siekiama apsaugoti laukinių paukščių rūšis ir vietas, svarbias laukinių paukščių populiacijoms išsaugoti. Ja reguliuojamas paukščių transportavimas ir laikymas, medžioklė, gaudymas spąstais ir užmušinėjimas.
Specialus reglamentas garantuoja ES gamtos apsaugos įsipareigojimų pagal Vašingtono Konvenciją dėl tarptautinės prekybos nykstančiomis rūšimis įgyvendinimą. Taip pat ES reglamentais reguliuojama miškų apsauga nuo atmosferos taršos, nuo gaisrų.

Pramoninės taršos kontrolė ir rizikos valdymas. Šios direktyvos ir reglamentai apima tris sritis: pramonės išmetamų teršalų kontrolę, su pavojingomis medžiagomis susijusių stambių avarijų kontrolę ir aplinkos auditą bei ekoženklinimą.
Pirmajai sričiai priklauso direktyvos, kuriomis nustatomi leidimų tam tikroms pramonės įmonėms eksploatuoti reikalavimai, kad būtų kontroliuojami išmetimai į orą bei vandenį ir atliekos. Šiai grupei priklauso Direktyva dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės, Direktyva dėl emisijų iš didelių kurą naudojančių įmonių. Jos taikomos, norint sumažinti valstybėse narėse bendrąjį išmetamų į aplinką teršalų kiekį, taip pat sieros dioksido, azoto oksidų ir dalelių išmetimus. Taip pat yra Direktyva dėl oro taršos iš pramonės įmonių.
Antroji sritis apima Seveso direktyvą, pavadintą Italijos miesto, kuriame įvyko stambi nuodingųjų dujų nutekėjimo avarija, vardu. Šia direktyva reikalaujama, kad pramonės įmonių eksploatuotojai nustatytų pavojingas medžiagas, galinčias sukelti stambias avarijas, ir imtųsi veiksmų joms kontroliuoti bei apriboti jų poveikį.
Trečiąją sritį sudaro reglamentai dėl Ekovadybos ir audito schemos ir dėl ekoženklinimo. Šiais teisės aktais įmonės skatinamos savanoriškai dalyvauti kuriant valdymo sistemų ir audito programas, kaip priemones savo aplinkos apsaugos veiklai gerinti, taip pat naudoti ekoženklą, skirtą remti gaminių, kurių gamybos ir gyvavimo ciklas turi mažesnį poveikį aplinkai, projektavimą, gamybą, tiekimą rinkai ir naudojimą.

Cheminės medžiagos ir genetiškai modifikuoti organizmai. Pati svarbiausia ES chemines medžiagas kontroliuojančių teisės aktų sritis susijusi su cheminių medžiagų ir preparatų bandymais bei pranešimais apie juos. Kiti teisės aktai susiję su genetiškai modifikuotais organizmais, eksperimentais su gyvūnais, gera laboratorine praktika, pavieniais gaminiais.
ES išskiriamos “naujos” ir “esamos” (tos, kurios pateko į Bendrijos rinką iki 1981 m. rugsėjo 18 d.) cheminės medžiagos. Jų bei cheminių preparatų pavojingumui žymėti nurodomi simboliai, standartinės rizikos ir saugumo frazės. Išdėstomi pagrindiniai pavojingų medžiagų pakavimo reikalavimai. Visos cheminės medžiagos, kurias Bendrija klasifikuoja kaip pavojingas, išvardytos specialiame vienos iš pagrindinių direktyvų Priede, kuris reguliariai atnaujinamas.
Direktyva dėl geros laboratorinės praktikos suvienodinimo ir su ja susijusi Direktyva dėl geros laboratorinės praktikos inspekcijos ir patvirtinimo skirtos atitinkamiems EBPO Tarybos aktams įgyvendinti, taip pat užtikrinti, kad EBPO šalys narės pripažintų duomenų, gautų cheminių medžiagų bandymais pagal suvienodintas geros laboratorinės praktikos normas, pagrįstumą.
Pagaliau ES galioja speciali Direktyva dėl asbesto, kurioje pateikiama integruota asbesto išmetimo į orą, vandenį ir dirvą kontrolės priemonių sistema.

Transporto priemonių ir mechanizmų triukšmas. Nors nėra kokio nors vieno bendro teisės akto dėl triukšmo reguliavimo, Komisija iki šiol yra priėmusi nemažai teisės aktų, skirtų triukšmo lygių matavimo metodams bei maksimaliems tam tikrų objektų keliamo triukšmo lygiams derinti. Esamus triukšmo kontrolės teisės aktus galima suskirstyti į keturias kategorijas. Motorizuotų transporto priemonių garso emisijai skirtos dvi direktyvos, kuriose pateikiami garso dydžių matavimo bei išmetamųjų sistemų ir duslintuvų reikalavimai. Trys direktyvos riboja lėktuvų keliamą triukšmo emisijas pagal Tarptautinę civilinės aviacijos konvenciją. Buitinių prietaisų keliamas triukšmas yra Bendrosios direktyvos dėl buitinių prietaisų objektas. Paskutinis sektorius susijęs su statybos įranga. Čia galioja bendroji direktyva bei septynios antrinės direktyvos dėl konkrečių įrangos tipų. Kiekviena iš septynių direktyvų aprašo konkrečią įrangą.
Bendrojoje direktyvoje dėl triukšmo, kurį kelia buitiniai prietaisai, nurodomos normos ir tikslios informacijos apie buitinių prietaisų triukšmo dydžius pateikimo tvarka naudojant ženklus kartu su kita privaloma informacija, pavyzdžiui, reikalingos energijos kiekiu. Tuo siekiama išvengti nacionalinių ženklų plitimo ir skatinti gamintojus bei importuotojus tiekti kuo mažiau triukšmingus prietaisus.

Branduolinė sauga ir radiacinė apsauga. ES galioja keletas direktyvų ir reglamentų, nustatančių dirbančiųjų ir gyventojų sveikatos apsaugos nuo jonizuojančio spinduliavimo keliamo pavojaus normas. Šie teisės aktai grindžiami bendrąja pagrindinių saugos normų direktyva, kuri pagrįsta Euratomo sutarties 31 straipsniu. Šį pagrindinį teisės aktą papildo konkretesni teisės dokumentai.
Direktyva dėl greito keitimosi informacija ekstremalių radiologinių situacijų atveju nustato ES informavimo sistemą, kai reikia reaguoti į branduolines ekstremalias situacijas. Vėlesnėse direktyvose dėl informacijos visuomenei ir dirbančiųjų išorėje radiacinės apsaugos reikalaujama, kad normaliomis aplinkybėmis valstybės narės iš anksto informuotų gyventojus, kurie gali būti paveikti radiacijos. Šiais teisės aktais siekiama užtikrinti, kad dirbantieji už galinčio sukelti radiacinį poveikį objekto ribų gautų tokio pat lygio apsaugą, kaip ir tiesiogiai dirbantieji prie branduolinių ir radiologinių įrenginių.
Direktyvoje dėl radioaktyviųjų atliekų vežimo ir Reglamente dėl radioaktyviųjų medžiagų vežimo nustatoma griežta radiacijos šaltinių judėjimo priežiūros sistema.
Taip pat yra priimti Reglamentai dėl užterštų maisto produktų, jais nustatomi maksimalūs leistini radioaktyvaus užterštumo dydžiai branduolinės avarijos atveju tiekiant rinkai maisto produktus ir pašarus. Viename iš tokių reglamentų nustatomos žemės ūkio produktų, išaugintų trečiosiose šalyse po Černobilio branduolinės avarijos, importo sąlygos.
Dauguma Pagrindinių ES teisinių aplinkos apsaugos reikalavimų skirsniuose minėtų aplinkos apsaugos teisės aktų priimami remiantis 130s straipsniu, bet senesni teisės aktai ir tie dabartiniai teisės aktai, kurie, kaip manoma, pirmiausia susiję su prekybos tarp valstybių narių sąlygomis, o aplinkos apsaugos reikalai minimi tik tarp kitko, grindžiami 100 arba 100a straipsniu.(6; 159-167)

IŠVADOS

Pirmiausia žemė yra gamtinis gamybos veiksnys. Ji susideda tarsi iš dviejų elementų, kurie tikrovėje sudaro neišardomą vienybę ir tik teoriškai gali būti išskirti. Vienas jų – nuolatinis elementas. Tai tam tikras klimatas, kuriame yra žemė, jos reljefinis išsidėstymas ir natūrali žemės kokybė. Kitas – kintamasis elementas – natūralios žemės kokybės gerinimas, panaudojant darbą ir kapitalą. Žemę, kaip gamybos veiksnį, iš kitų gamybos veiksnių tarpo išskiria tam tikros savybės. Žemė yra vienintelis gamybos veiksnys, kuriam būdingas nuolatinis jos išsidėstymas erdvėje. Ji, skirtingai nei darbas ar kapitalas, negali būti perkelta iš vienos vietos į kitą. Be to, skirtingai nei kiti gamybos veiksniai, žemė yra nesąnaudinis gamybos veiksnys, t.y. ji nėra gaminama, jos atsiradimas nėra susijęs su kokiomis nors sąnaudomis. Tai yra gamtos dovana. Dėl tos priežasties žemė negali būti atgaminama arba padidinamas jos kiekis.
Teorinius žemės rentos pagrindus pirmas suformulavo D. Rikardas (1772-1823). Žemės renta paprastai apibrėžiama kaip pajamos iš nuosavybės arba iš žemės naudojimo ūkininkaujant.

Išskiriamos tokios žemės rentos rūšys:
1. pirmoji diferencinė renta
2. antroji diferencinė renta

3. absoliutinė renta
Renta yra apmokestinamos pajamos. Žemės savininkas, išnuomojęs žemę ir gaudamas už ją rentą, moka žemės mokestį. Idėja apmokestinti žemės rentą priklauso amerikiečių rašytojui H. George. Jo

Leave a Comment