Arabijos pusiasalis

3108 0

Eligijus Petrikonis

18. ARABIJOS PUSIASALIS

Pačius Azijos pietvakarius užima didžiausias Žemės rutulyje Arabijos pusiasalis. Plotu (3 mln. km²) jis beveik lygus trečdaliui Europos.

Arabijos pusiasalis, arba Arabija, – tarpinė šalis tarp Azijos ir Afrikos. Visoje Azijoje jam labiausiai būdingi Afrikos gamtos bruožai. Arabijos pusiasalio, kaip ir Afrikos, pagrindą sudaro senovinės kristalinės uolienos platforma.

Visa vidinė pusiasalio dalis – didelis akmenuotas dykumų plokščiakalnis su senais ugnikalniais ir daugybe įdubų. Apie trečdalį paviršiaus užima smėlio dykumos, iš kurių didžiausios – Didysis Nefudas šiaurėje ir Rub el Chalis pietuose.

Iš vakarų, pietų ir piietryčių šį didžiulį dykumų plokščiakalnį supa kalnai. Kalnuočiausias jo vakarinis pakraštys.

Čia, palei siaurą Raudonosios jūros pakrantę, supamą koralinių rifų ir vulkaninių salelių, beveik nenutrūkstamai tęsiasi 1500 – 2000 metrų aukščio kalnų grandinės. Didžiausią aukštį kalnai pasiekia pietuose, pakildami iki 3600 m (En Nabi Šaibo kalnas-Jemeno Arabų respublikos teritorijoje). Arabijos pietryčiuose, Omano įlankos pakrantėje, iškyla Chadžarų kalnai, turintys 3019 m aukščio. Jie geologiškai svetimi Arabijai. Tai geosinklininis Alpių – Himalajų juostos ruožas, prisišliejęs prie Arabijos pusiasalio.

Šiaurės atogrąža kerta Arabijos pusiasalį beveik ties viduriu. Visa Arabija plyti šiaurės pusrutulio suubtropinių ir atogrąžų dykumų juostoje, pastovių sausų šiaurės vėjų – pasatų – zonoje. Klimatas čia karštas, žemyninis (vidiniuose rajonuose) ir labai sausas. Beveik visa Arabija tokia pat sausringa, kaip Sachara. Lyja vos keletą kartų per metus, o Arabijos pietuose ir rytuose iškrinta ik

ki 500 – 1000 mm kritulių per metus.

Kadangi vyrauja pasatai, Arabiją skalaujančios jūros daro nežymią įtaką pusiasalio klimatui. Jos, galima sakyti, padidina oro drėgnumą tik pakrantės žemumose, dėl to vasarą čia ne tik baisiai karšta, bet ir nepakenčiamai tvanku.

Menki ir nereguliarūs krituliai, todėl nėra ir pastoviai tekančių upių; tai viena iš bevandenių pasaulio šalių. Pusiasalio paviršių raižo tik laikinų vandentėkmių vagos, vadinamosios vadės, susidariusios buvusio drėgnesnio periodo metu. Apie retus šaltinius it žalios dėmės driekiasi oazės. Čia auga eglūnai, figmedžiai; daug vaismedžių sodų; dažni kviečių, kukurūzų, sorų pasėliai. Tačiau svarbiausias kultūrinis augalas Arabijoje, kaip ir Šiaurės Afrikos dykumose, – datulių palmė. Datulės ir kupranugarių pienas – pagrindiniai beduinų maisto produktai. Datulės pakeičia duoną didžiajai Arabijos gyventojų daliai. Arabai išima vaisių kauliukus, suspaudžia vaisius dėžėse ir gaauna “pyragus”, kuriuos raiko kaip duoną.

Medžių tipo augalijos Arabijos pusiasalyje pasitaiko oazėse, kalnų šlaituose ir Chadžarų kalnų drėkinamų šlaitų slėniuose. Atogrąžų miškus čia paprastai sudaro lapus numetantys medžiai ir krūmokšniai. Labiausiai paplitusios arabiškos akacijos, mimozos, figmedžiai, miros, smilkalų medžiai, tamarindai, karpažolės.

Pietų Arabija kai kur turi savanos su atskirais augančiais medžiais ir krūmokšniais (arabiškomis akacijomis, eglūnais, miromis ir kt.) pobūdį.

Tačiau miškai ir kultūrinė augalija užima iš viso 5 pusiasalio ploto. Visą likusią teritoriją dengia dykumų augalija, kurią sudaro efemerai, gipsažolių tipo augalai, ku
ulkšnės, pelynai, kai kurie varpiniai (aristidos), belapiai krūmokšniai (efedros), druskės. Šiaurės Arabijoje tik po žiemos lietų atželia žolė, teikianti puikias ganyklas. Bet vasaros kaitra greitai išdegina žoles. Didžiuliuose dykumų plotuose viešpatauja dygieji krūmokšniai ir druskės. Labai paplitę chados krūmai su daugybe plonų ir lanksčių šakų – kupranugarių mėgstamas maistas. Didžiojo Nefudo dykumai būdingos kerpės ir artimos joms valgomų kerpių rūšys, vadinamos bendru “manos” vardu. Šitos kerpės panašios į nedidelius gumulėlius, kurie lengvai pagriebiami vėjo ir kai kada nunešami labai toli. Turbūt tai davė dingstį atsirasti biblinei legendai apie maną, krintančią iš dangaus.

Arabijos augalija, o iš dalies ir gyvūnija (ypač pusiasalio pietvakariuose) labai artima Afrikos florai ir faunai. Afrikietiškos formos išliko d

. . .

Literatūra

Fizinės geografijos chrestomatija. Užsienio Azija. Kaunas, 1978.

Pasaulio geografija. Enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.

Физическая география материков и океанов. Москва, 1988.

Илюстрированный атлас мира. 1998.

Join the Conversation

×
×