Naciolaliniai parkai
JAV saugomų objektų tinklas skiriasi savo sudetingumu. Pagrindinė saugomu teritorijų dalis sutelkta nalionalinių parkų sistemoje, į ją įeina daugiau nei 300 sričių kurių bendras plotas siekia daugiau nei 125000 kv. km. Neįskaitant nesianiai sukurtų parkų ir paminklų Aliaskoje. Į nacionalinių parkų sistemą įeina plotai, patenkantys į daugiau nei 25 kategorijas iš 3 grupių – gamtinių, istorinių, ir nesianiai sukurtų. Į gamtinę grupę išskyrus nacionalinius parkus taip pat įeina nacionaliniai paminklai ir nacionaliniai rezervatai. Jeigu nacionalinis parkas sukuriamas tam kad būtų apsaugoti gamtiniai kompleksai ir vietos koncentruotos gamtiniuose objektuose, tai nacionaliniam paminkle saugomos viena – dvi vietos. Pagrindiniai skirtumai tarp jų yra įstatymiški. Plotas neturi jokios reikšmės. Kai kuriais atvejais paminklai yra pervedami į nacionalinius parkus. Tokie šiandien garsųs parkai kaip: Dydisis kanjonas, Karbadų uolos, seniau buvo nacionaliniais paminklais. Paminklais taip pat tapo daug parkų Aliaskoje kiekvieno iš jų siekia daugiau kaip 10000 kv. km. 70- ujų pradžioje ir 80-aisiais metais šita žemių grupė labai išaugo; yra sukurti dar 17 nacionalinių paminklų. Aliaskoje kurių bendras plotas 224000 kv. km., tačiau jie vadinami parkais tik dokumentuose. 1980 metais įvesta nauja kategorija „Nacionalinis rezervatas“ kurio statusas toks pat kaip ir nacionalinio parko, tačiau jame leidžiama medžioti. Aliaskoje kur medžioklė yra pagrindinis vietos gyventojų pragyvenimo šaltinis. Padaryta 10 tokių rezervatų 6 iš jų pritampa nacionaliniams parkams. Teritorijos turinčios mažesnę reikšmę nei unikalūs parkai ar paminklai būna paskelbiamos poilsio zonomis, dažniausiai ežerų ir jūros pakrantės ir dar 7 kategorijos. Jose egzistuoja mažesni reikalavimai buičiai nei gamtinėje ar istorinėje zonų kategorijoje, nors patatyta į valstybės saugomas teritorijas. 60-aisiais metais teritorijų vyksta dėl gamtinės teritorijų sudėties. 1974 metams bendras plotas pasiekė 18000 kv. km., 70-aisiais buvo tas pats dėl gamtinės teritorinės grupės skaitosi, kad nacionalinių parkų statusas palyginus su kitom saugomom teritorijomis užtikrina aukštesnį saugumo laipsnį tai teritorijai. Visose JAV saugomose teritorijose labai mažą turinčioms ar kokiai kokiai nors organizacijai leidžiama ten poilsiauti. Būtina išsaugoti gamtą, saugomose teritorijose, kuriose iki 60-ųjų vidurio pasiekė kritinę padėtį. Tai privedė prie ypatingai saugomų žemių. Neliestos teritorijos buvo pradėtos įvedinėti į saugomas JAV teritorijas. Jas galima apžiųrinėti kaip nori. Tai yra ir saugomų žemių ir valstybinių miškų sistema ir apsaugos režimas nacionalinių pakrų sistemoje. Istoriniai ir ekonominiai veiksniai padėjo atsirasti Kanadoje kitokio tipo nacionaliniam parkams, negu JAV. Su daugiau nei 10 kartų mažesne populiacija ir palyginus mažu miesto gyventojų kiekiu gamtai negresia jokie pavojai ir poilsis nelaikomas grėsme gamtai. Užtenka pasakyti kad vienam gyventojui tenka 0,54 ha nacionalinio parko žemių o JAV tik 0,03 ha. 1930 metų įstatyme visų pirma sakoma kam skirti parkai (Kanados žmonių naudai ir t.t. ) o po to tik kaip juos eksplotuoti, kad išsaugoti ateinančiom kartom. Ir parkų valdyme labiausiai kreipiamas dėmesys į poilsio sąlygas. Iš šito kai kuriuose parkuose yra maži miesteliai ir keliai. Dabar šie principai pasikeitė ir supanašėjo į JAV sistemą. Išsiskiria neliečiamų gamtos zonų apsauga, atsiranda turistinės pažintinės kelionės po Kanadą visa nacionalinių parkų sistema skaičiuoja 31 vienętą ir užima 90% saugomų teritorijų, įrašytų įtarptautines gamtos saugos organizacijos dokumentus.
Tarp kitų saugomų teritorijų galima pavadinti saugia zona paukščiams.