Žmogaus statika
Žmogaus statika nagrinėja sąlygas, kuriomis žmogaus kūnas laikosi nejudėdamas. Statinėje padėtyje susidaro pusiausvyra tarp sunkio jėgos ir atramos reakcijų. Kūno statika analizuoti pradedama nuo masės centro. Bendroji masės centro padėtis priklauso nuo kūno būklės. Žmogui tiesiai stovint, bendrosios masės centras yra vidurinėje plokštumoje. Projekcinė vertika-lė, nusileidžianti iš masės centro, pataiko į žmogaus plokštumą, kurią apriboja pėdos. Kai tik ši vertikalė išeina už atramos plokštumos ribų, pusiausvyra sutrinka ir žmogus virsta. Masės centro vieta priklauso nuo kūno sudėjimo, nuo jo lyties, amžiaus ir individualios įvairovės. Vyrų masės centras yra aukščiau, nes jiems būdinga masyvios pečių lanko ir krutinės sritys; moterų žemiau, nes jų lieknesnė viršutinė liemens dalis ir masyvesnė dubens sritis. Vaikų masės centro padėtis įvairuoja priklausomai nuo amžiaus; ji reliatyviai aukščiau yra jaunesnių vaikų. Tiesiai stovint, masės centro vertikalė eina per atlantinio pakaušio sąnario skersines ašis, prieš stuburą, už klubų sąnarių ir per blauzdinių pėdos sąnarių skersines ašis. Stovėsena priklauso nuo tipingos žmogaus pasyviojo judamojo aparato konstrukcijos, kur svarbų vaidmenį turi stuburo įlinkimai ir tam tikrų raumenų grupių statinė įtampa, pasipriešinant sunkio jėgai. Žmogaus kūno matmenys priklauso nuo lyties, individualybės ir t.t., ūgis įvairuoja tarp 120-210 cm. Senatvėje ūgis sumažėja 3 %. Žmogaus kūno dalių padėtį ir kryptį nusako pagrindinės ašys, plokštumos kryptys. Skiriamos 3 pagrindinės ašys: stačioji ( ), skersinė ( ), strėlinė ( ). Stačioji (vertikalioji, išilginė) eina iš viršaus žemyn ir yra statmena į Žemės paviršių. Skersinė ašis eina iš kairės į dešinę arba atvirkščiai, vienydama simetriškas kūno puses, statmena į vertikaliąją ašį. Strėlinė eina kaip strėlė iš užpakalio į priekį ir yra statmena į vertikaliąją bei skersinę ašis. Taigi žmogaus organizme yra visa koordinačių sistema. Visą kūną į 2 simetriškas (dešinę ir kairę) puses dalija vidurinė (medianinė) plokštuma, kuri sutampa su išilgine ašimi. Ji taip pat yra strėlinė. Lygiagrečios su žemės paviršiumi yra gulsčiosios, horizontaliosios plokštumos, statmenos į strėlinę. Lygiagrečiai su kakta ir statmenai į strėlinę bei horizontaliąją eine kaktinė, frontalioji, plokštuma. Plokštumų kaip ir koordinačių ašių, yra 3.
Taškų ir smulkių dalių vietai žmogaus kūne apibūdinti vartojami terminai: viršutinis ( žmogaus padėtis įprasta, t. y. Jis stovi stačias, nuleistomis rankomis) ir apatinis. Dar yra terminai: galvinis, uodeginis, priekinis (pilvinis), užpakalinis (nugarinis), paviršinis, gilusis, artimasis, tolimasis, vidurinis, vidinis, šoninis. Dėl sąnarių koordinacijos kūno dalių judesių amplitudė didelė ir jie gali prisitaikyti įvairioms padėtims. Kiekvienas laisvas kūnas, taip pat ir žmogus, turi 6 laisvės laipsnius. Laisvės laipsniai apibūdina kūno judėjimą 3 ašimis (vertikaliąja, skersine, strėline). Žmogaus kūnas gali slinkti išilgai trijų ašių. Toks kūnas yra ir atskiras kaulas. Skeleto kaulai yra susijungę, ir dėl to jų slinkimas beveik negalimas, todėl 3 laisvės laipsnių šiuo atveju nėra. Kūnas gali suktis apie kurią nors iš 3 ašių. Toks judesys galimas skeleto kaului. Sąnarinis kaulas sukasi apie ašį, kuri paprastai eina per sąnario centrą arba arti jo. Taigi kaulas gali turėti 3 laisvės laipsnius. Įvairūs sąnariai turi 1,2 ar 3 laisvės laipsnius. Juose galimi judesiai 1,2,3 ašim. Sąnarių judesys gali būti trejopas: riedėjimas, slydimas, sukimasis (pan. į 3 trinties rūšis). Žmogaus kūno dalių judesiai per sąnarius apie pagrindines ašis turi tam tikrus pavadinimus: lenkimas, tiesimas, atitraukimas (pritraukimas), sukimas (pan. į deformacijų rūšis). Sąnariai nebūna tobulų geometrinių formų, tad jie negali turėti pastovios judėjimo ašies. Elastingos sąnarinės kremzlės gali deformuotis, ir judesio ašis gali pasislinkti. Rutuliniai sąnariai gana taisyklingos formos, jų ašys yra gana pastovios. Daugelio elipsoidinių skridininių sąnarių spirališkai išsigaubę paviršiai leidžia judesio metu tam tikrą ašies translokaciją. Sąnario judesys turi tam tikrą amplitudę, kuri matuojama laipsniais kampo, kurio viršūnę sudaro sąnarys. Sąnario judesio amplitudę gali apriboti lavinimo kapsulė, raiščiai, raumenų įtampa, oda ir t. t. Kuo stipresni raumenys, tuo labiau varžo judesius. Dėl to moters judesiai laisvesni, didesnės amplitudės negu vyrų, vaikų – didesni negu suaugusiųjų. Sąnariai pagal funkciją būna: vienaašiai (ritiniai, skridiniai), dviašiai (elipsoidiniai, krumpliniai, balniniai – panašūs į balną), daugiaašiai (rutuliniai, riešutiniai, plokštieji). Kaulai dažniausiai būna susijungę nuosekliai ar lygiagrečiai. Dėl nuoseklaus sujungimo susidaro išilginė kaulų grandinė, pvz., piršto. Jų judesių suma leidžia didelę judesio amplitudę. Lygiagrečiame jungime keletas kaulų eina greta (pvz., dilbio kaulai). Lygiagretūs sąnariai leidžia didesniai konstrukcijai keisti formą, padidina jos elastingumą. Sąnarių koordinacija yra labai svarbi. Susirgus vienam sąnariui, sutrinka įprastinė sąnarių koordinacija, kiti sąnariai ir raumenys varginami. Sąnarių koordinacija yra svarbi, kai kuris nors sąnarys ,,išeina iš rikiuotės” (pvz.: nuoseklaus sujungimo peties sąnarį pavaduoja mentės judrumas bei alkūnės sąnarys, o lygiagretaus jungimo klubo sąnarį pavaduoja kitas klubo sąnarys). Klubo sąnarys yra daugiaašis rutulinis sąnarys su riešutine duobe, ribojančia jo judesių amplitudę. Žmogui stovint sąnarys yra įtemptas. Apie skersinę ( ) ašį galimas linkimas (į priekį) ir tiesimas (atgal). Linkimas apie šią ašį galimas 120 kampu, o tiesimas – 150 kampu. Visas judesys 135 kampu. Ištiesę per kelią koją galima pakelti tik 80 kampu, nes įsitempdami užpakaliniai raumenys stabdo lenkimą. Apie strėlinę ( ) ašį koją frontalioje plokštumoje galime atitraukti 40 kampu. Abi kojas galime praskėsti 80 kampu. Apie vertikaliąją ašį ( ) rutulinis klubo sąnarys leidžia sukimąsį 50, sulenkus koją – 100.