televizija

Įvadas

Televizija (gr. tele – toli + lot. visio – matymas) – judančių vaizdų ir paveikslų perdavimas laidais arba radijo bangomis. Moksle ir technikoje televizija taikoma įvairiems tyrimams, pramonėje – gamybos procesams stebėti. Ypač plačiai televizija naudojama kultūros reikalams: jos programos iš vieno televizijos centro perduodamos radijo bangomis daugybei abonentų, turinčių specialius imtuvus – televizorius.

Ši tema yra aktuali ne tik dėl to, kad televizija transliuoja vis daugiau įvairių laidų, rodo filmus, informuoja žmoniją apie svarbiausius Lietuvos ir pasaulio įvykius, bet ir todėl, kad televizija garantuoja demokratiją šalyje beei užtikrina visuomenės socialinius ir kultūrinius poreikius.
Kokia gi yra šito darbo praktinė nauda?
Daugelis žmonių puikiai supranta, kokie yra televizijos uždaviniai. Daugelis iš mūsų vos ne keikvieną dieną žiūri Tv, bet taipogi dauguma net neįsivaizduojame, su kokiais sudėtingais darbais, per kokius komlikuotus etapus reikia praeiti, kad vaizdas būtų kokybiškas, kad visapusė informacija būtų prieinama kiekvienam.

Taigi šio darbo tikslas yra išsiaiškinti televizijos veikimo principą.
Mano uždavinys yra, remiantis įvairiais informacijos šaltiniais, apibendrinti, kaip yra siunčiamas Tv vaizdas, ištirti spalvotosios ir neespalvotosios Tv sitemas ir jų suderinamumą. Taip pat, išanalizavus turimą informaciją, suformuluoti atsakymą, kaip per atstumą yra perduodami judantys ir nejudantys daiktų vaizdai.

Televizijos raida
Televizija pasaulyje atsirado maždaug apie 1935-uosius metus. Šis periodas yra vadinamas “mechanine televizijos epocha”. Tas t

televizijos tipas buvo visiškai nepanašus į šiuolaikinę Tv sistemą.

Laikotarpis po antrojo pasaulinio karo yra laikomas galutiniu JAV televizijos atgimimu. Nuo 1939 iki šiandien JAV veikė apie 220 televizorių gamintojų.

Japonijoje pirmasis experimentuoti pradėjo Kenjiro Takayanagi 1925 metais. 1939 NEC ir TOSHIBA pagamino pirmąji televizorių.
Lietuvoje pirmuosius elementarius televizijos bandymus darė radijo megėjai dar prieš II pasaulinį karą, bet plačiau į buitį televizija atėjo tik 1957m (kai kurių š. Lietuvos rajonų gyventojai nuo 1955m galėjo matyti Rygos televizijos laidas), Plečiantis retransliatorių tinklui, sparčiai plito ir televizoriai (1958 jų buvo 1500, 1970 – 403 000).
1957 metų balandžio 30 dieną iš Vilniaus buvo pradėta transliuoti pirmoji Lietuvos televizijos programa. Siųstuvo galia 15/7.5 kW, metalinio bokšto aukštis 180 metrų. TV laidos buvo matomos iki 100 kilometrų atstumu nuo Vilniaus.

1958 metais Kaune, Prisikėlimo bažnyčios patalpose (čia veikė radijo gamyklos cechai) buvo sumontuotas laikinas 1000 W televizijos retransliatorius. 1960 metais vietoje jo Žaliakalnyje buvo pastatyta galinga radijo ir televizijos stotis.

Radijo relinė linija Vilnius – Kaunas pastatyta 1961 m. Į telecentrą buvo pakloti koaksialiniai kabeliai iš Kauno sporto halės bei “Žalgirio” aikštyno. Tai leido Vilniaus kilnojamai televizijos stočiai rengti tiesioginius reportažus.

Vilniaus televizijos stoties aprėptis sparčiai plėtėsi. 1958 metais pradėjo dirbti 100 W galios televizijos retransliatorius Kėdainiuose, 1959 metais – Panevėžyje. Tokie retransliatoriai taip pat buvo pastatyti Raseiniuose, Tauragėje ir kitur. 1960 metais televizija jau aprėpė teritoriją, kurioje gyveno 60 % Lietuvos gyventojų.

1959 metais buvo pradėta statyti pirmoji ra

adijo relinė linija Lietuvoje Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Magistralės ilgis 230 kilometrų. Tada Klaipėdoje buvo pastatytas 100 W galios TV siuntimo stotis. 1962 m. buvo sumontuotas 5/2,5 kW galios siųstuvas “Igla”.

Tuo pat metu per Lietuvos teritoriją buvo statoma kita galinga radijo relinė linija Minskas-Vilnius-Kaunas-Ryga-Talinas-Leningradas, per kurią keitėsi programomis Vilnius, Leningradas, Talinas, Ryga ir Maskva. Tam tikslui buvo pastatyta galinga radijo stotis Šiauliuose. Būtent ši radijo relinė linija leido mums išeiti į interviziją. 1961 metų balandžio 14 dieną per ją buvo perduodama Maskvos televizijos laida apie kosmonauto J.A.Gagarino sutikimą, kurią pirmą kartą žiūrėjo milijonai Europos šalių gyventojų.

Panevėžio RRS
1970 metų sausio 23 dieną pradėjo veikti Anykščių radijo ir televizijos stotis Viešintose. Nuo šios dienos televizijos laidas praktiškai gali matyti žiūrovai visoje Lietuvos teritorijoje. Viešintų radijo televizijos stotyje įrengtas 5 kW galios televizijos siųstuvas, pagamintas Čekijoje. Programų transliacijai iš Vilniaus pastatyta radijo relinė linija per Molėtus ir Uteną. Molėtuose buvo pastatytas 100 metrų aukščio stiebas. Vėliau radijo relinė linija buvo prailginta per Panevėžį iki Šiaulių, nes iki tol Šiaulių ir Anykščių televizijos stočių bei Panevėžio retransliatoriaus aptarnaujamos zonos teležiūrovai neturėjo galimybės žiūrėti respublikinę programą tuo metu, kai per radijo relinę liniją Vilnius – Kaunas – Šiauliai – Ryga buvo transliuojama Maskvos centrinės televizijos programa.

2. Skyrius – Šiuolaikinė situacija

Šiuo metu Lietuvoje yra daug Tv kanalų. Svarbiausias ir didžiausias iš jų tai LRT. Nu

uo 1993 metų Lietuvos radijas ir televizija yra Europos Transliuotojų Sąjungos (European Broadcasting Union) narė. Nuo 1997 metų pavasario veikia ir yra gausiai lankomas Lietuvos radijo ir televizijos muziejus, kuris kaupia senovinę radijo ir televizijos techniką.
Kiti Tv kanalai tai TV3, LNK, TV4 ir t.t., kurios šiuo metu pateikia be galo daug įdomios, naudingos ir lavinančios programos.

Tačiau Televizijoje nėra vieningos standartinės sistemos. Perdavimo charakteristikos labai skirtingos ir priklauso nuo šalies. Pavyzdžiui, Europos šalyse kadrų dažnis yra 25 kadrai per sekundę, Amerikoje jis siekia 30. Europoje pagrindinė charakteristika yra vaizdo aiškumas – 625 eilutės kadre, o Prancūzijoje, be šių, dar perduodamos laidos, kurių aiškumas – 819 eilučių. Amerikoje vaizdo aiškumas siekia 525 eilutes. Amerikos šalys ir Japonija naudoja sistemą, vadinamą NTSC, o Europiečiai naudoja Prancūzų sistemą SECAM ir Vokiečių sistemą PAL.
Televizijos įtaką visuomenei ir studentams
Visuomenės informavimo priemonės ir masinė kultūra yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Būtent visuomenės informavimo priemonių atsiradimas bei paplitimas sudarė sąlygas masinės kultūros, kuri ignoruoja regioninius, religinius ir klasinių subkultūrų ypatumus, atsiradimui. Ypač svarbų vaidmenį platinant masinę kultūrą vaidina televizija.
Masinė kultūra siūlo juslinį, vizualinį pasaulio suvokimą, paverčia žmogų vizualine būtybe. Masinės kultūros subjektas yra iš esmės vizualinis žmogus. Taigi, televizija, kaip vaizdinė priemonė, yra labai “patogi” sklisti masinei kultūrai, kuri visų pirma reiškiasi vaizdų pagalba.
Televizija tai pagrindinė la
aisvalaikio forma daugelyje šalių, neišskiriant ir Lietuvos. Nei viena kita visuomenės informavimo priemonė taip neužvaldė šiuolaikinės žmonijos kaip televizija. Televizija kartais net vadinama visuotiniu ritualu. Ji padeda sklisti kultūrai, žinioms, informacijai. Kaip ir kitos visuomenės informavimo priemonės, televizija tai ir įvairios propagandos, socialinės kontrolės bei reguliavimo instrumentas. Ji pateikia gyvenimo būdo modelius, elgesio normas, vertybių sistemą. Svarbu pažymėti, kad visuomenės informavimo priemonės, pateikdamos tam tikrus elgesio modelius, iššaukia visuotinį konformizmą, nes dauguma žmonių pradeda aklai vadovautis visuomenės informavimo priemonių siūlomais elgesio modeliais bei normomis. Kai kurių mokslininkų nuomone, visuomenės informavimo priemonės įsiskverbė ne tik į mūsų išorinės realybės supratimą, bet ir į mūsų savęs pažinimo sritį: visuomenės informavimo priemonės pateikia mums kriterijus, kuriais remiantis mes vertiname save, formuoja mūsų tikslus bei būdus juos pasiekti.
Tačiau televizija – visų pirma masinės kultūros platintoja ir propaguotoja, taigi ir dauguma jos pateikiamų žiūrovams gyvenimo būdo modelių bei elgesio normų yra masinės kultūros produktai. Televizija platina masinius įvaizdžius: ko siekti, ko norėti, kaip rengtis, elgtis ir pan. Ji diktuoja madas, modeliuoja gyvenseną, jauseną, galvoseną; formuoja nuomones, skonį (visuomenės informavimo priemonių skleidžiamos masinės kultūros pasekmė – prastėja gyventojų estetinis bei meninis skoniai). Ji taip pat propaguoja ir masinės kultūros skleidžiamą vartotojišką psichologiją. Beje, mūsų gyvenimo „komerciškėjimas“, žiūrėjimas į gyvenimą per “rinkos akinius”, taip pat yra vienas veiksnių, sąlygojančių Vakarų masinės kultūros sparčią plėtrą mūsuose.

Ne tik daugėja žmonių, žiūrinčių televiziją, skaičius, bet kartu nuolatos auga ir televizijos žiūrėjimo dažnumas bei trukmė. O kuo ilgiau bei dažniau žmonės žiūri televiziją, tuo mažiau jie sugeba atsirinkti, tuo greičiau televizijos siūloma vertybių sistema internalizuojama visuomenės informavimo priemonių siūlomos vertybės, elgesio būdai tampa “savi”, esantys individo viduje.
Šių metų pavasarį buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo tiriama, kokią vietą Vilniaus Universiteto studentų laisvalaikio struktūroje užima televizija. Viso tyrime dalyvavo 44 VU studentai. Kaip rodo tyrimo rezultatai, studentai mielai leidžia laisvalaikį prie televizoriaus ekrano – televizijos žiūrėjimas studentų laisvalaikio struktūroje užima antrą vietą po bendravimo (vidutiniškai studentai žiūri televizorių 69.9 minutes per dien¹).

1 lentelė. Televizijos žiūrėjimo dažnumas (procentais).
Ar dažnai žiūrite televizorių %
Mažiau nei 1 kartą per savaitę 4.5
1-2 kartus per savaitę 20.5
3-4 kartus per savaitę 20.5
5 ir daugiau kartų per savaitę 54.5
Kaip matome iš lentelės, didesnė pusė studentų televiziją žiūri 5 ir daugiau kartų per savaitę. Tuo tarpu mažiau nei 1 kartą per savaitę TV žiūri tik 4.5 % studentų. Tai rodo didelį televizijos, kaip laisvalaikio formos, paplitimo studentų tarpe laipsnį.

2 lentelė. Pasitikėjimas visuomenės informavimo priemonėmis (procentais).
Visuomenės informavimo priemonės Nepasitiki Nei pasitiki, nei nepasitiki Pasitiki
Televizija 9.1 % 45.45% 45.45 %
Radijas 11.5 % 34 % 54.5 %
Spauda 11.5 % 45.5 % 43 %
Taigi, kaip matome, studentai pasitiki visuomenės informavimo priemonėmis. Galime daryti prielaidą, kad visuomenės informavimo priemonių, ir, konkrečiau, televizijos įtaka studentams yra nemaža, nes kuo pasitikima, tuo ir tikima.
Televizija, kaip informacijos šaltinis, užima lyderio pozicijas tarp visuomenės informavimo priemonių. Net 50% studentų prioritetą kaip informacijos šaltiniui teikia televizijai jie labiau linkę rinktis pažiūrėti žinias per TV, nei perskaityti informaciją laikraštyje, ar pasiklausyti žinias per radiją. Prioritetas televizijai kaip informacijos šaltiniui dažniausiai motyvuojamas tuo, kad televizija tai vaizdinė priemonė. Vaizdo pateikimas iššaukia taip vadinamą dalyvavimo efektą TV žiūrovai pasijunta taip, lyg jie dalyvautų įvykiuose, kurie yra stebimi televizoriaus ekrane. Tai “prilipdo” žmones prie televizoriaus ekrano. Kai kurių mokslininkų nuomone, būtent ši TV savybė ir yra pagrindinė tokio didelio TV paplitimo priežastis.
Šiuolaikiniame pasaulyje vykstanti visuomenės informavimo priemonių, ypač televizijos, plėtra nėra kaip kažkas esantis šalia, neįtakojantis studentų laisvalaikio formų pasirinkimo. Kaip ir daugumos šiuolaikinio pasaulio žmonių, studentų laisvalaikio struktūroje televizijos žiūrėjimas užima svarbią vietą 20% savo laisvalaikio studentai praleidžia prie televizoriaus ekrano.
Televizija viena iš šiuolaikinį pasaulį apibūdinančių charakteristikų. Šiuolaikinis žmogus ir televizija gretimai esančios kategorijos. Tai patvirtina ir tas faktas, kad 43% studentų savo gyvenimo neįsivaizduoja be televizijos ir net 75% studentų neįsivaizduoja šiuolaikinio žmogaus gyvenimo be televizijos.
Remiantis šiuo tyrimu galime daryti išvadą, kad televizijos žiūrėjimas studentų gyvenime gana giliai įsišaknijęs.
Čia glūdi pavojus studentijai, kaip būsimiesiems inteligentams, tautos kultūros puoselėtojams, nes visuomenės informavimo priemonės, ir ypač televizija, visų pirma yra masinės kultūros nešėjos.
Reikia tikėtis, kad studentija sugeba priimti tai, kas skleidžiama visuomenės informavimo priemonių, kritiškai; kad ji sugeba analizuoti, vertinti ir atsirinkti.
Kas geriausia televizija Lietuvoj? Balsavo: 13

LTV
2 (15.4 %)

TANGO TV
0 (0 %)

LNK
6 (46.2 %)

11K
0 (0 %)

VTV
0 (0 %)

PLAY TV
0 (0 %)

S PLIUS
1 (7.7 %)

TV3
4 (30.8 %)

LTV2
0 (0 %)

KITA
0 (0 %)

Dėl Interneto daugiausiai pralaimi televizija

Švedijoje atlikta apklausa liudija, kad daugiausiai nuo padažnėjusio naršymo Internete nukenčia televizija. Apklausus virš 1500 respondentų paaiškėjo, jog net 20,8 proc. nuo tada, kai pradėjo naudotis Internetu žymiai sumažino laiką, skiriamą kitoms žiniasklaidos priemonėms. Net 17,8 proc. teigia daug mažiau nei anksčiau žiūrį televizijos laidas, tuo tarpu dienraščių skaitymas tesumažėjo 7,5 proc.

Beveik 85 proc. apklaustųjų švedų lankosi Internete bent po kartą savaitėje. 80 proc. naršo Internete namuose, o 47 proc. – savo darbe. Daugiausia laiko yra praleidžiama lankant savo šalies internetines svetaines.

3. Skyrius – Tiriamoji dalis

-Televizijos veikimo principas

Televizinis signalas užima labai plačią juostą – visus 6MHz. Jie vadinami videosignalais.Televizijoje per sekundę perduodami 25 kadrai, o to daugiau negu pakanka. Broliams Luji ir Ogiustui Liumjerams pavyko sukurti filmą todėl, kad žmogus sugeba įsiminti regėjimo pojūčius. Tie pojūčiai išlieka maždaug vieną dešimtąją sekundės dalį, tik ne akių tinklainėje, kaip dažnai sakoma, o mūsų samonėje. Iš pradžių negarsiniame kine rodydavo 16 kadrų per sekundę. Kadangi regimieji pojūčiai kurį laiką išlieka, tai kiekvienas kadras nesuvokiamas atskirai nuo prieš jį ėjusio ar vėlesnio. Viskas suvokiama nenutrūkstamai. Nuo 1930m , kai atsirado garsinis kinas, kadrų keitimo dažnis buvo paaukštintas iki 30 per sekundę, o tai šiek tiek skiriasi nuo įprasto televizijoje. Kai dabar per televiziją rodo filmus, pagamintus negarsinio kino epochoje, mus stebina skubūs žmonių judesiai ir gestai. Tą reiškinį galima paaiškinti labai paprastai: filmus, nufilmuotus 16 kadrų per sekundę dažniu, rodoma 25 kadrų per sekundę greičiu.
Tarp kino ir televizijos yra nedidelis skirtumas: kiekvienas kino kadras pasirodo visas iš karto, o televizijoje vaizdas formuojamas, nuosekliai atsirandant visiems jį sudarantiems elementams. Elementu vadinama pati mažiausia vaizdo dalelė: jo paviršius toks mažas, jog galima laikyti , kad skaistis vienodas. Tie elementai tokie maži, kad net sąlyginai vadinami “taškais”. Vaizdo elementai siunčiami tokia tvarka kaip skaitant knygą. Iš kairės į dešinę prabėgi akimis teksto eilutės elementus – raides. Pasiekęs eilutės galą, žvilgsnis truputi nuslysta žemyn ir greitai grįžta į kairę, prie sekančios eilutės pradžios, o po to vėl bėga raidėmis. Kiekvienas siunčiamas televizijos kadras atitinka knygos puslapį. Tokių puslapių perskaitoma 25 per sekundę..
Kiekvienoje eilutėje yra 833 elementai. Taigi susidaro daugiau kaip 13 milijonų taškų per sekundę. Jiems persiųsti reikalingas videosignalas, turintis labai daug periodų per sekundę. Kadangi laikome, kad kiekvieną elementą galima persiųsti vienu videosignalo pusperiodžiu. Tuomet kiekvienas signalo periodas gali persiųsti du elementus. Vadinasi, 6,5 milijono periodų per sekundę gali persiųsti kadrus, išskaidytus į 625 eilutes. Praktikoje tenkinamasi 6 MHz pločio juosta. Siunčiant kiekvieno kadro visas 625 eilutes nuosekliai nuo pirmos iki paskutinės kyla pavojus, kad siunčiamas vaizdas svyruos kaip jūros bangos. Mat, nors regėjimo pojūtis ir išlieka 1/25s, intervalas iki kitos eilutės atsiradimo toje pat vietoje kiek per didelis, todėl susidaro mirgėjimo įspūdis. Dėl šios priežasties reikia kaitalioti eilutes. Siunčiamos ne nuosekliai visos iš eilės, o iš pradžių visos nelyginės eilutės, tai užima 1/50s, paskui kitą 1/50s siunčiamos visos lyginės eilutės. Žiūrovui atrodo, kad jis regi 50 kadrų per sekundę, todėl visiškai išnyksta mirgėjimo efektas.
Televiziniai siųstuvai dirba metrinėmis bangomis, kurių dažnis nuo 41MHz iki 68MHz ir nuo 162MHz iki 230MHz. Bet pastaruoju metu sukonstruoti siųstuvai dirba decimetrinėmis bangomis dažnio juostoje nuo 470 MHz iki 582MHz. Decimetrinių bangų ilgis apie 30cm. Realus tokio siųstuvo nuotolis siekia 50km. Štai kodėl kiekvienas televizinių stočių tinklas privalo turėti daug retransliatorių. Pastarieji su pagrindiniu siųstuvu sujungiami bangolaidžiais (tai metalinių vamzdžių linijos, kuriomis sklinda centimetrinės bangos). Tose linijose taip pat naudojamos labai trumpos bangos, kurios siauru pluošteliu sklinda į priimamasias antenas. Tai buvo bendra idėja kaip siunčiamas televizinis vaizdas.
Ir siųstuve ir imtuve elektronų spinduliai keliauja elektroninio vamzdžio vakumu. Siųstuve elektrono spindulys prabėga paviršių, kuriame objektyvas projektuoja siunčiamą vaizdą. Tas paviršius sudarytas iš fotoelementų, kurie keičia elektronų spindulio intensyvumą pagal kiekvieno vaizdo elemento skaistį. Taip sukuriami video signalai. Imtuve elektronų spindulys nueina tokį pat kelią, o jo intensyvumą valdo priimtasis siųstuvo video signalas. Elektronai atsimuša į liuminescencinį ekraną ir sukuria jame šviesą, proporcingą spindulio intensyvumui. Štai toks yra pagrindinis televizijos principas.
Elektroninis vamzdis naudojamas ir siuntimui ir priėmimui. Jis turi netiesiogiai kaitinamą katodą, kuris skleidžia elektronus.

Juos traukia anodas, kurio potencialas katodo atžvilgiu yra teigiamas. Elektronų srauto intensyvumą valdo kitas elektrodas, esantis tarp katodo ir anodo. Tas elektrodas vadinamas moduliatoriumi, yra cilindro formos ir iš dalies supa katodą, o jo dugne yra anga elektronams praeiti. Moduliatoriaus funkcija ta pati kaip ir triodo tinklelio. Visi tie elektrodai kartu sudaro elektronų patranką. Anode yra anga pro kurią pralekia dauguma jo traukiamų elektronų. Siųstuve elektronų pluoštas “peržiūri” įvairius vaizdo elementus, prabėgdamas šviesai jautriu paviršiumi, į kurį tas vaizdas projektuojamas. Imtuve elektronų pluoštas sukuria vaizdą fluorescuojančiame ekrane. Elektronų pluoštą reikia sufokusuoti ir tai daroma magnetiniu lauku, sukuriamu rite tekančios srovės .
Nejudanti dėmė ekrano centre neduoda jokios praktinės naudos. Reikia priversti dėmę “prabėgti” besikaitaliojančiomis abiejų puskadrių eilutėmis. Elektronų pluoštą galima valdyti keičiant elektrinį arba magnetinį lauką. Elektriniai laukai sukuriami sudarius potencialų skirtumą tarp dviejų metalinių plokštelių, išdėstytų iš abiejų spindulio pusių. Teigiamas elektrodas traukia elektronus, o neigiamas stumia . Elektronų pluoštui kreipti horizontalia kryotimi naudojamos vertikalios plokštelės .

Tačiau šiuo metu televizorių elektroniniuose vamzdžiuose pluoštas kreipiamas magnetiniais laukais.Tuos laukus kuria elektromagnetai, įtaisyti vamzdžio išorėje.

Tokiais magnetais praleidžiama tinkamos formos srovė, kuri verčia pluoštą nueiti visą kelią, reikalingą vaizdui išskleisti. Taigi, elektroninis vamzdis apsuptas nemažu kiekiu ričių. Aplink vamzdį apsuktas solenoidas, fokusuojantis elektronų pluoštą. Jį kreipia dvi poros ričių : pirmoji ričių pora kreipia pluošta iš kairės į dešinę, o antroji – į viršų ir į apačią.
Elektronai atsimuša į fluorescuojantį ekrano sluoksnį ir išmuša antrinius elektronus. Neleistina, kad ekranas kauptų pirminius ir antrinius elektronus, nes jie sukurtų neigiamą krūvį, kuris stumtų kitus elektronų patrankos skleidžiamus elektronus. Kad pirminiai ir antriniai elektronai nesikauptų, išorinės kolbos sienelės nuo ekrano iki anodo padengiamos laidžiu sluoksniu.
Tuomet, patekusius į fluorescuojantį sluoksnį elektronus pritraukia anodas, turintis aukštą teigiamą potencialą ir sugeria juos. Elektroninio vamzdžio ekranas padengtas fluorescuojančios medžiagos sluoksniu. Ši medžiaga švyti kai ją bombarduoja elektronai. Kuo stipresni smūgiai, tuo labiau ji švyti. Nespalvotuose televizoriuose toji šviesa – balta. O spalvotųjų televizorių fluorescuojantis sluoksnis susideda iš pusantro milijono elementų, kurių vienas trečdalis skleidžia raudoną, antras, mėlyną, o paskutinis trečdalis žalią šviesą.
Siunčiamieji televiziniai vamzdžiai turi būti labai jautrūs šviesai, kad būtų galima perduoti silpnai apšviestas scenas. Be to video signalai turi kisti taip pat greitai, kaip kinta peržiūrimų vaizdo elementų skaistis. Skaistį pakeisti elektriniais signalais galima, pasinaudojus medžiagomis, pasižyminčiomis fotoemisija arba fotolaidumu. Fotoemisija, kai medžiagos veikiamos šviesos, skleidžia elektronus. Kai šviesos spinduliai krinta į fotolaidžias medžiagas, sumažėja jų specifinė varža. Selenas pasižymi fotolaidumu, o prie medžiagų, pasižyminčių fotoemisija, priskiriami šarminiai metalai: litis, natris, rubidis ir cezis. Cezis naudojamas dažniau negu kiti, nes jo jautrumas labai artimas žmogaus akies spektriniam jautrumui.
Vienas iš plačiausiai naudojamų vamzdžių yra vidikonas.

Čia vaizdas projektuojamas į metalinę plokštelę, tokią ploną, kad net persišviečia. Plokštelė praleidžia šviesos spindulius į fotolaidų sluoksnį, kuris dengia jos kitą pusę. Foto laidaus sluoksnio, sudaryto iš seleno arba stibio sulfido, laidumas proporcingas į jį krintančios šviesos intensyvumui. Praėję pro labai ploną plokštelę, šviesos spinduliai suteikia fotolaidaus sluoksnio ploteliams didesnį ar mažesnį laidumą. Taigi, plokštelės teigiamas potencialas pritraukia daugiau ar mažiau pluošto elektronų pro fotolaidų sluoksnį, esantį kitoje jos pusėje. Dėl to toji pusė pasidaro teigiamai poliarizuota, ir kiekvieno elemento potencialas būna teigiamas ir proporcingas atitinkamo vaizdo taško šviesos intensyvumui. Spindulio, prabėgančio tuo paviršiumi elektronai daugiau ar mažiau sugeriami, žiūrint koks kiekvieno vaizdo elemento teigiamas potencialas. Apibendrinant: Priklausomai, koks tuo momentu siunčiamo vaizdo taško apšviestumas, daugiau ar mažiau elektronų praeina pro fotolaidųjį sluoksnį į ploną metalinę plokštelę; po to jie teka rezistoriumi R ir sukuria jo išvaduose kintamą potencialą, tai ir yra videosignalas.
Spalvotoje televizijoje naudojamos trys pagrindinės spalvos, kurioms yra jautri akių tinklainė: raudona, žalia ir mėlyna. Sumaišius pagrindines spalvas galima gauti visą regimųjų spalvų gamą. Dozuojant visų pagrindinių spalvų intensyvumus galima gauti visus norimus atspalvius. Visuose spalvotosios televizijos sistemose suderinamumas pasiekiamas kartu su spalva siunčiant skaisčio signalą. Televizoriuje tris pagrindines spalvas spinduliuoja pats kineskopo liuminescencinis ekranas. Jis sudarytas iš milžiniško skaičiaus liuminescencinių taškų, vadinamų liuminoforais; jie išdėstyti grupėmis po tris elementus. Kiekviena tokia grupė (triada) turi tris liuminoforus: žalią, mėlyną ir raudoną. Tokių trijadų kineskope yra apie 500 000. Į kiekvieną liuminoforą reikia nukreipti elektronų pluoštą, atitinkantį jo spalvą.
Nespalvotosios ir spalvotosios televizijos sistemos yra suderintos, t.y galima žiūrėti spalvotas programas nespalvotuoju televizoriumi (žinoma, jas matysime nespalvotai) arba nespalvotas programas spalvotuoju televizoriumi.

4. Skyrius – Situacijos gerinimas/ tobulinimas
Kiekvienos televizijos, televizorių gamintojų ar kitų asmenų susijusių su panašia veikla tikslas yra lyderiauti savo srityje. Todėl kaip įmanoma reikia stengtis tobulinti ir gerinti savo tiekiamas paslaugas.
Visų pirma, jei tai yra gamybinė organizacija, reikia siekti to, kad produktas atitiktų visus standartus, būtų kokybiškas ir nepriekaištingas. Norint pasiekti lyderio statusą, būtina žinoti visus vartotojų poreikius ir jų interesus. Sunku būtų nepastebėti konkurencijos tarp įvairių įmonių. Akivaizdu, kad kiekviena gamina vis modernesnius ir tobulesnius produktus.
Jeigu tai televizija, reikėtų įvertinti šalies situaciją, išsiaiškinti, kokią informacija yra aktualiausia ir reikalingiausia. Televizijos vadovybė turi siekti aiškiai perteikti veiklos misiją bei vertybes savo darbuotojams, taip pat savo auditorijai ir visuomenei.

Tam tikrame literatūros šaltinyje teigiama, kad siekdamos įgyvendinti savo tikslus ir misiją, televizijos savo veikloje vadovaujasi tokiomis vertybėmis:
 Objektivumas
 Nešališkumas
 Sąžiningumas
 Tolerancija
 Įvairovė
 Auditorijos poreikių akcentavimas
 Atskaitomybė
 Pagarba žmogaus orumui
SKAITMENINĖ TELEVIZIJA IR NAUJOJI MIKROSCHEMA TDA10045
Skaitmeninė televizija suteiks didesnę vaizdo gebą, geresnę vaizdo kokybę bei daugybę kitų funkcijų, kurių neturėjo analoginė televizija. Skaitmeninė televizija ne tik privers žiūrovus pakeist savo televizorius, bet ir reiks keist senus analoginius siustuvus į naujus. Analoginių siustuvų principai nekinta jau nuo 1950 metų. Europoje COFDM (Coded Orthogonal Frequency Division Multiplex) yra pagrindinė transliavimo sistema, kurią apibrėžia antžeminio skaitmeninio signalo transliavimo DVB-T (Digital Video Broadcast – Terrestrial) standartai.

Televizijos revoliucija
Didžiojoje Britanijoje pristatytas pirmas DVB-T standarto tinklas, kuris transliuoja skaitmeninę TV vartotojams. Didžiausios problemos buvo dėl naujojo tinklo išplitimo ir transliavimo kokybės. Antžeminių siustuvų siunčiamas skaitmeninis signalas nevisada yra pakankamai stiprus, kad užtikrintų nepriekaištingą skaitmeninį TV signalą. Dauguma vartotojų šiandien dar renkasi palydovinę ar kabelinę televiziją vietoje skaitmeninės. Skaitmeninei televizijai pakankamai išplitus, vyriausybė žada visiškai atsisakyti analoginės televizijos.
Impulsiniai triukšmo efektai

Šiandien didžiausia skaitmeninės televizijos problema yra užtikrinti kokybišką signalą vartotojų namuose. Automobilių, namų ar kitų objektų aktyvumas televizijos signale sukuria impulsinę interferenciją ir dinaminį kanalų kitimą. Šie trukdžiai ypač pasireiškia kai TV imtuvas yra prie transliavimo zonos ribų t.y. signalas būna per silpnas.
Skaitmeninei TV reikalingas naujas skaitmeninis TV imtuvas (iDTV – integrated Digital TV). Nesant pakankamam skaitmeniniam signalo stiprumui ir gerai vaizdo kokybei, TV imtuvų platintojai nenori jais prekiauti.
PHILIPS SEMICONDUCTORS kompanija pasiūlė naują DVB-T kanalų dekoderį su mikroschema TDA10045, kuris sukėlė didelį susidomėjimą visose šalyse, kurios transliuoja TV bangas pagal DVB-T standartą. Dekoderį išbandant realiom salygom, jis gerai slopina impulsinius triukšmus bei labai pagerina signalo kokybę.
TDA10045 mikroschema atlieka DVB-T signalo kodavimą, signalo srauto pernešimą bei signalo demoduliavimą TV imtuve. Naujoji mikroschema susideda iš pigaus kristalo oscilatoriaus (4MHz). Ji demoduliuoja bei prafiltruoja signalą, kad būtų panaikinti trukdžiai ir būtų gautas švarus MPEG2 signalo srautas.
Kompanija Humax jau naudoja TDA10045 mikroschemą visuose savo gaminiuose, kurie susiję su antžeminio skaitmeninio signalo gavimu.

Ar butu idomi skaitmenine televizija vartotojams ?
Tik to ir laukiu!

45% [ 21 ]
Aisku butu gerai.

43% [ 20 ]
Turiu kabeline su n kanalu. bet kartais paziureciau.

4% [ 2 ]
O kam ? Kabeline geriau.

4% [ 2 ]
Aisku kad ne!

2% [ 1 ]

Iš viso balsavimų : 46

AB Lietuvos radijo ir televizijos centras, siekdamas vartotojui pateikti aukštesnės kokybės vaizdą, 2003 m. rugpjūčio 29 d. pradėjo siųsti televizijos programas skaitmeniniu formatu DVB-T (angl. Digital Video Broadcasting – Terrestrial). Ši sistema suteikia galimybę siųsti aukštos kokybės TV signalus bei duomenys.
DVB savybės:
• aukštos kokybės vaizdas ir garsas (garso dažnių diapazonas 20 . 20000 Hz);
• kokybiškas vaizdas ir garsas priimant signalus su kilnojamais DVB imtuvais (nešiojami, automobiliniai);
• sistema atspari triukšmams, nepavojingi atspindžiai;
• ekonomiškas dažnių resursų naudojimas (8 MHz dažnių kanalu galima transliuoti 6-8 TV programas);
• papildomų duomenų priėmimo galimybė (tekstas, radijo programos, Internet);
• papildomos funkcijos (ineraktyvi TV, video pagal užsakymą).

Skaitmeninė televizija turi plačias perspektyvas
2002-06-17

Naujausia “Strategy Analytics” prognozė skelbia, kad iki metų pabaigos skaitmeninė televizija (DTV) bus įrengta 103 mln. namų ūkių, o iki 2008 m. – 374 mln.

Analitikų teigimu, daugėja palydovinės skaitmeninės televizijos ir ypač skaitmeninės kabelinės televizijos vartotojų.

Šiuo metu, net 78 proc. skaitmeninės televizijos vartotojų gyvena Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, tačiau ateityje laukiama spartaus Azijos rinkos augimo.

Lietuvoje taip pat pradedama galvoti apie skaitmeninę televiziją. Mūsų skaitmeninės televizijos atsiradimo pradžia galima laikyti 1999 metus, kai LTV įdiegė keturias skaitmenines vaizdo kameras ir skaitmeninį mikšerinį pultą. 1999 metais gruodžio mėnesį Lietuvos Respublikos Seime buvo įkurta analoginė-skaitmeninė studija, kuri transliuoja tiesioginius Seimo posėdžių reportažus per optinę ryšio liniją į Prezidentūros analoginę-skaitmeninę stotį. Kol kas tai yra pirma ir vienintelė tokia skaitmeninės televizijos sistema Lietuvoje. Jai toliau vystyti reikalingas skaitmeninės televizijos signalų paskirstymo tinklas.
Praeitų metų pabaigoje kompanija TV-3 pradėjo transliuoti programas per palydovinę ryšio liniją, kurias galima matyti ne tik Lietuvoje.

Išvados: Judantys arba nejudantys daiktų vaizdai per atstumą perduodami šitaip: šviesinis vaizdas (spalvos arba perduodamo vaizdo taškų skaisčiai) nuolat verčiamas elektriniais signalais (videosignalais), tie signalai perduodami ryšio kanalais į priėmimo punktą ir jame verčiami matomuoju (nespalvotu arba spalvotu) vaizdu.

6. Skyrius – Literatūra
1. http://www.lrt.lt/
2. http://www.lrtc.net/apie_mus/istorija_2.htm
3. http://www.tvhistory.tv/
4. http://www.high-techproductions.com/historyoftelevision.htm
5. http://sk.mch.mii.lt/izanga.html
6. http://mokslo.centras.lt
7. http://history.acusd.edu/gen/recording/television1.html

http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=30

http://www.lietuviai.de/nuorodos/tv-info.shtml

Leave a Comment