observatorijos

Įvadas

Įvairiose pasaulio šalyse (Airijoje,Anglijoje,Meksikoje ir kitur) rasta prieš tūkstančius metų statytų observatorijų specialiai įrengtų įstaigų dangaus kūnams stebėti, liekanų. Dažniausiai tai būdavo megalitai-dideli akmeniniai blokai Saulės, Mėnulio ir šviesiausių žvaigždžių tekėjimo bei leidimosi taškams žymėti.

15 amžiaus pradžioje uzbekų astronomas M. Ulukbekas įkūrė puikią tais laikais observatoriją Samarkande ir čia sudarė daugiau kaip tūkstančio žvaigždžių katalogą.
Nuo neatmenamų laikų pradėjusi žengti koja kojon su civilizacija,astronomija ir šiandien yra savotiškas kultūros rodiklis.Pasaulyje yra apie 300 observatorijų bei astronomijos institutų, iš jų 60 yra JAV, po to eiina Prancūzija, Italija, Anglija, Lenkija, Šveicarija, Belgija, Čekoslovakija ir kt.valstybės.
Astronominės įstaigos dažniausiai būna įrengtos toli nuo miestų, judrių magistralių, kur nepasiekia naktinės miestų šviesos, gamyklų dūmai ir triukšmas. Neretai astronomai įsikuria kelių kilometrų aukštyje, kur mažiau drėgmės ir dulkių. Žiemą kelius į kalnus užverčia sniego lavinos, vienintelė susisiekimo ir ryšio priemone tampa malūnsparniai ir radijas, o atpildas astronomui – giedras ir juodas, tankiai žvaigždžių žiburėliais nusėtas dangus.
Ne vien teleskopo dydis, optikos bei registruojančios aparatūros kokybė nulemia astronomo darbo sėkmę.Labai nedaug mūsų planetoje viietų, kur astronomams netrukdytų nuolatiniai jų priešai – debesys ir rūkai bei atmosferos turbulencija.Sena astronomų svajonė – įkurti stebėjimo bazę Mėnulyje. Ten žymiai mažesnė sunkio jėga, vadinasi, įmanoma įrengti dar didesnius teleskopus. O svarbiausia – kiaurą parą puikiausia giedra – stebėk,kiek sveikatos turi.
Pirmosios kosminės ob

bservatorijos jau kuris laikas veikia. Tai specialūs dirbtiniai Žemės palydovai, kuriuose įrengti teleskopai dirba dieną ir naktį, nepaisydami jokių Žemės atmosferos užgaidų.
ASTRONOMIJA LIETUVOJE

Kaip ir daugelio pasaulio šalių, lietuvių astronomijos pradmenys siekia akmens amžių. Senovės lietuvių domėjimąsi astronomija rodo išlikę senoviški originalūs planetų, žvaigždžių, žvaigždynų ir kitų dangaus šviesulių pavadinimai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad lietuviai buvo sukūrę savitą laiko skaičiavimo sistemą. Manoma, kad senovės pagoniškosios šventyklos galėjo būti panaudojamos ir astronominiams stebėjimams
Vilniaus universiteto įsteigimas 1579 metais paskatino įvairių mokslo krypčių jų tarpe ir astronomijos vystymąsi. Seniausia žinoma astronominių paskaitų rankraštį yra paruošęs 1629 metais matematikos profesorius Andriejus Milevskis (1591-1656). Pirmoje XVII amžiaus pusėje išgarsėjo matematikas ir išradingas modernių prietaisų meistras Osvaldas Kriugeris (1598-1665). Savo paskaitose jis daug vietos skirdavo ir astronomijai. Manoma, kad jo paastangomis Vilnių pasiekė ir teleskopas Pažymėtina išimtinai tik astronomijos tematikai skirta Dyblinskio knyga Centuria Astronomica, (Astronomijos šimtinė) išleista 1639 m. Šioje knygoje, remiantis to laikmečio žymiausių astronomų darbais, buvo pateikta išsami ir populiari tų laikų astronomijos pasiekimų apžvalga. Tikriausiai, tai buvo viena iš geriausių to meto astronomijos knygų. Astronomijos observatorijos statyba prasidėjo 1753m. Ji buvo pastatyta ant trijų aukštų pagrindinio universiteto pastato. Observatorija sudarė Baltoji salė, užimanti ketvirtąjį aukštą, ir prietaisų paviljonas, užimantis penktąją aukštą, bei du trijų aukštų keturkampiai bokšteliai. Gr

raži šių patalpų išorės ir vidaus puošyba astronomine tematika žavi mus ir šiais laikais. Pirmą teleskopą observatorijai padovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausias kariuomenės vadas Mykolas Radvila (1702-1762). Tai buvo 13,5cm reflektorius. Kita, 10cm reflektorių padovanojo Vilniaus vyskupas Juozapas Sapiega (1708-1754). Apie Žebrausko astronominius stebėjimus nedaug kas žinoma. Yra duomenų, kad jis stebėjo Mėnulį ir Jupiterio palydovus. Jis taip pat nustatė observatorijos geografinę platumą.
Astronomija mūsų šalyje atgijo tik po I Pasaulinio karo. Lenkų okupuotame Vilniuje vėl atidarius Vilniaus universitetą jame buvo įsteigta Astronomijos katedra. Senosios observatorijos patalpos netiko astronominiams stebėjimams. Todėl 1921m. buvo nuspręsta statyti naują observatoriją. Tam tikslui buvo išskirtas žemės sklypas miesto pakraštyje netoli Vingio parko, dabartinėje M.K.Čiurlionio gatvėje. Per 15 metų buvo pastatyti keli astronominiai bokšteliai teleskopams ir laboratorijų pastatas
1939 m., kai Vilniaus kraštas buvo gražintas Lietuvai, buvo nuspręsta Kauno ir Vilniaus universitetų observatorijas sujungti perkeliant visus instrumentus į Vilnių. Tačiau prasidėję karo veiksmai Lietuvos teritorijoje tam sutrukdė.
Po Antrojo Pasaulinio karo vėl atsidariusiame Vilniaus universitete savo darbą atnaujino ir Astronomijos katedra bei observatorija. Kauno observatorija per karą buvo sunaikinta, o išlikę prietaisai perduoti Vilniaus AO. Daugelį metų (1944-1952, 1956-1969) AO vadovavo prof. Paulius Slavėnas (1901-1991). Jis ypač rūpinosi astronomijos specialistų rengimu bei AO teleskopų ir instrumentų atstatymu ir atnaujinimu. 1957-1962m. energingų jaunų AO ir tuometinio Fizikos ir
r matematikos instituto astronomų pastangomis buvo atnaujinti ir suremontuoti 12cm ir 16cm astrografai, 25cm ir 48cm reflektoriai bei beplyšinės Zeiss firmos spektrografas. Tuo laikotarpiu AO astronomai įsijungė į kintamųjų žvaigždžių tyrimus. 1957m. prie AO buvo įsteigta Dirbtinių Žemės palydovų stebėjimų stotis, veikusi iki 1964m. 1960-1962m. fotometriniai ir spektrofotometriniai žvaigždžių stebėjimai parodė kad dėl miesto šviesų ir oro užterštumo iš AO teritorijos nebegalima atlikti tikslių astronominių stebėjimų. Tada ir kilo mintis iškelti astronominius teleskopus už miesto ribų. Čia svarbu pažymėti, kad septintajame dešimtmetyje Fizikos ir matematikos institute Vytauto Straižio vadovaujama astronomų grupė sukūrė Vilniaus fotometrinę sistemą ir ją pritaikė žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos fizinių savybių bei galaktikos sandaros tyrimams.
Molėtų rajone ant Kaldinių kalvos 1969 m. pradėta statyti Lietuvos mokslų akademijos observatorija. Ją užbaigus, atsivėrė naujos perspektyvos astronomijos mokslo plėtotei Lietuvoje. Šiandien galime džiaugtis naujos astronomų kartos, visų pirma jos atstovo prof. Vytauto Straižio, darbais. Vis dėlto derėtų nepamiršti ir kitų astronomijai Lietuvoje nusipelniusių žmonių: Pauliaus Slavėno (1901-1991) , Antano Juškos (1902-1985) ir kt.

Nauja kosminė observatorija

Ji skrieja aplink Žemę 600×650 km aukščio, 1,95° į pusiaują pasvirusia orbita. Čia 2000 m. spalio 9 d. ją iškėlė nešančioji raketa „Pegasus XL“. Observatorijos kaina – 8,4 mln. dolerių, masė – 130 kg, korpuso matmenys – 89×66 cm. Skriejant dieninėje Žemės pusėje, 4 saulės baterijos kaupia energiją. Stebėjimai vykdomi naktinėje pusėje. Šitaip per me

etus bus apžiūrėta visa ekliptikos zona, t. y. apie 60% dangaus skliauto. Naujoji observatorija vadinasi HETE-2 (High Energy Transient Explorer). Skaičius 2 rodo, jog tai yra antroji tokio tipo observatorija (pirmąją nesėkmingai bandyta paleisti 1996 m. lapkričio 4 d.). Mokslinius prietaisus – vieną gama ir du rentgeno spindulių imtuvus – pagamino JAV, Prancūzijos ir Japonijos specialistai. HETE paskirtis – fiksuoti gama spindulių blyksnius. HETE-2 pirmą kartą galės 10″ tikslumu nustatyti, iš kur jie sklinda. Koordinatės iškart bus perduotos į skrydžio valdymo centrą Godarde, o iš čia – antžeminėms observatorijoms, kurios nedelsiant ieškos gama spindulių šaltinio atitikmens optiniame bei radijo bangų ruože. Gama blyksnius 1967 m. pirmąkart užregistravo JAV žvalgybiniai palydovai „Vela“, kurių paskirtis buvo fiksuoti branduolinio ginklo bandymus. Supratus kosminę gama blyksnių prigimtį spėliota, jog tai gali būti energijos iškrovos Saulės sistemoje – savotiški tarpplanetiniai žaibai. 1991 m. balandžio 5 d. iškėlus į orbitą gama observatoriją CGRO paaiškėjo, kad gama blyksniai neturi nieko bendra nei su Saulės planetomis, nei su Paukščių Taku. Jie kone kasdien blyksi iš įvairių dangaus vietų, trunka nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. 1997 m. pirmąkart pavyko vieną gama blyksnį identifikuoti su optiniu objektu ir nustatyti jo atstumą – 12 mlrd. šviesmečių. Vadinasi, tai kosmologiniai reiškiniai. Tarp galimų versijų – dviejų neutroninių žvaigždžių susiliejimas, neutroninės žvaigždės baigtis juodojoje skylėje, taip pat – itin masyvių žvaigždžių sprogimai – hipernovos. Tikimasi, kad per keturis HETE-2 skrydžio metus pavyks bent dalinai šią mįslę įminti

NAUDOTA LITERATŪRA

1. http://www.itpa.lt/ldangus/astro/00/ap001020.htm
2. http://www.astro.ff.vu.lt/history_lt.asp

TURINYS

· Įvadas...........1psl.
· Astronomija Lietuvoje......2psl.
· Nauja kosminė observatorija...4psl.
· Didžiausi pasaulio teleskopai...5psl.
· Naudota literatūra........7psl.
· Turinys............8psl.

Leave a Comment