Izaokas Niutonas

Izaokas Niutonas(1642—1727)

Izaokas Niutonas (Isaac Newton) yra bene įtakingiausia istorinė asmenybė Vakarų moksle. Savo laikais jis buvo laikomas didžiu intelektualu; beje, mokslininkų bendruomenė vis dar tebekeliaklupsčiauja prieš jį, nors šiek tiek mažiau negu prieš tris šimtus metų. Priežastis labai paprasta: fizinis pasaulis, kai Niutonas atėjo į ji, buvo vos suprantamas, o tuo metu, kai jisai mirė, pažvelgus į jo darbus, žinota, kad gamtą valdo nepaprastai tikslūs matematiniai dėsniai. Niutonas nepradėjo mokslinės revoliucijos, nes ji jau buvo pakeliui, kai jis gimė; jo moksliniai laimėjimai greičiau suteikė formą ir pagrindinius intelektualinius įrankius šiuolaikiniam fizikos mokslui. Niutono sąskaitoje – trys pagrindiniai judėjimo dėsniai ir visuotinės traukos dėsnis, su kuriuo visas fizikos fenomenas žemėje ir danguje pasidarė prognozuojamas, paprastas ir iš principo pakluso technologijos aiškinimams ir manipuliacijai. Tiktai dvidešimtajame amžiuje, kai mokslininkai pradėjo susidurti su mažiausiais dydžiais – atomais, Niutono dėsnių reikšmė šiek tiek susvyravo.Izaokas Niutonas gimė 1642 m. gruodžio 25 d. mažame kaimelyje Linkolnšyre, Anglijoje. Jo tėvas, smulkus žemės savininkas, mirė prieš gimstant sūnui, motina paliko jį prižiūrėti senelei, kai vaikas turėjo apie trejus metukus, o pati ištekėjo ir gyveno atskirai su antruoju vyru pamokslininku Barnabu Smitu (Barnabas Smith), patėviu, kurio Izaokas neapkentė. Nenuostabu, kad turėjęs sunkią vaikyste., Niutonas linko į paranoją ir smarkų įniršį. Bet, antra vertus, jis gebėjo tvardyti savo agresyvumą, kurį jautė, – savo jaunystės nuodėmių dienoraštyje įrašė: “Norėčiau sudeginti savo tėvą ir motiną Smitus ir stogą virš jų”. Reikėtų pažymėti, kad pirmuosius savo svarbius apskaičiavimus, kurie vedė prie integralinio ir diferencialinio skaičiavimo, Niutonas padarė mirusio patėvio užrašų knygutės tuščiuose lapeliuose.

Vaikystėje Niutonas buvo labai smalsus, turėjo, kaip sakoma, geras rankas, todėl aišku, jog neketino tapti ūkininku. 1661 m. jis buvo priimtas į Šv. Trejybės koledžą Kembridže. Universiteto programa iš esmės buvo paremta Aristotelio filosofija, tačiau per dvejus metus Niutonas prarado norą domėtis Nicomachean Ethics (nikomachine etika). Savo iniciatyva jis pradėjo skaityti ir konspektuoti Fransio Bekono (Francis Bacon), Renė Dekarto (Rene Descartes) ir kitų ankstyvųjų filosofų darbus; jaunuolis pajuto aistrą matematikai ir dangaus fenomenui. “Amicus Plato amicus Arisiolclcs įnagis ami-ca veritas”, – rašė jis savo užrašuose: – “Platonas ir Aristotelis yra mano draugai, tačiau geriausia draugė – tiesa.”

1664 m. Niutonui Šv. Trejybės koledže buvo paskirta stipendija. Ši padėtis jam leido laisvai dirbti po to, kai kitais metais gavo menų bakalauro laipsnį. Tačiau prasidėjo didysis maras. 1665 m. universitetas užvėrė savo duris, ir Niutonas grįžo pas motiną, kuri tuo metu jau buvo našlė. Čia jis gyveno dvejus metus, kuriuos vėliau apibūdino: “Tai buvo pats gražiausias mano amžius, palankus išradimams ir polinkiui į matematiką ir filosofiją; tas polinkis buvo stipresnis negu bet kada ligi tol”. Iš tikrųjų, remdamasis Dekarto geometrija, Niutonas išrado elementarų integralinį ir diferencialinį skaičiavimą – tą matematikos šaką, kuri suteikia priemones pasikeitimo normai apskaičiuoti. Niutono “diferencijavimo metodas”, išstumdamas Aristotelio fiziką, pirmą kartą per šimtmečius pasidarė būtinai reikalingas sprendžiant naujai iškilusias problemas. Šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Niutonas taip pat suformulavo, bent jau iš dalies, visuotinės traukos dėsnį ir, eksperimentuodamas su prizmėmis, ištyrė šviesos prigimtį. Nors savo užrašus rašė labai rūpestingai, beveik priverstinai kelis metus savo darbų neskelbė. Šiuolaikinio mokslo kūrėjas dažnai keitė savo duomenis dėl priežasčių, kurios buvo daugiau emocinės negu fizinės, ir ilgai tylėjo.1667 m., sugrįžęs į Šv. Trejybės koledžą, Niutonas buvo išrinktas Kembridžo universiteto garbės nariu. 1669 m. jis užėmė Izaoko Baro (Isaac Barrow) – kuris pirmasis pripažino jo genijų – fizikos ir matematikos katedros profesoriaus vietą. Naujasis profesorius sukūrė pirmąjį veidrodinį teleskopą, kuris sukėlė didelį susidomėjimą ir dėl kurio 1672 m. Niutonas buvo iSrinktas Londono karališkosios draugijos nariu. Tačiau, kai draugijai buvo pristatytas jo straipsnis “Nauja teorija apie šviesą ir spalvas”, autorių užsipuolė įžymusis Robertas Hukas (Robert Hooke). Įsižeidęs Niutonas pasitraukė ir tęsė savo tyrimus nuo visų atsiskyręs.
1684 m. Niutoną aplankė didysis astronomas ir matematikas Edmundas Halis (Edmond Halley), su kuriuo jie diskutavo ir aptarė planetų judėjimo problemą. Pavyzdžiui, Hukas manė, kad planetų judėjimą galima paaiškinti jų atstumo iki Saulės dėsniu, bet, deja, nepajėgė tinkamai argumentuoti. Atsakymą, kodėl planetos juda elipsinėmis orbitomis, Niutonas buvo atradęs jau prieš kelis metus, naudodamasis savo integraliniu ir diferencialiniu skaičiavimu. Dabar jis grįžo prie šių klausimų, 1684 m. išleisdamas “De motus corporum” (“Dangaus kūnų judėjimas”), o per kitus keletą metų dar papildė šią temą veikalu “Philosophiae naturalis principia mathematica” (“Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai”). Šiame veikale, remdamasis daugkartiniais stebėjimais, Niutonas suformulavo tris judėjimo ir visuotinės traukos dėsnius:1. Kūnas juda tolygiai, jeigu jo nepaveikia kokia nors jėga; kūnas yra rimties būsenos, t.y. nejuda, jeigu jo nepaveikia kokia nors jėga. Tai inercijos dėsnis.2. Kūno įgytas pagreitis yra tiesiog proporcingas tą kūną veikiančiai jėgai ir atvirkščiai proporcingas kūno masei. Tai galima išreikšti lygtimi: F = ma; taigi jėga (F) lygi masės (m) ir pagreičio (d) sandaugai.3. Kiekvienas veiksmas sukelia jam lygią ir priešingą reakciją. Niutono visuotinės traukos dėsnis sako, kad du kūnai traukia vienas kitą jėga, kuri yra tiesiog proporcinga jų masių sandaugai ir atvirkščiai proporcinga atstumo tarp tų kūnų kvadratui.Edmundo Halio (Edmond Halley) 1687 m. išleisti I. Niutono “Principia” (“Pagrindai”) susilaukė didelio įvertinimo, – Niutono, kaip mokslininko, karjera pasiekė viršūnę. Tai buvo mokslinės revoliucijos kulminacija.Nors Niutonas po “Pagrindų” išleidimo labai išgarsėjo ir tapo gyvu naujojo mokslo simboliu, toliau jo karjera nestokojo prieštaravimų. Po Anglijos revoliucijos, pradedant 1689 m., jis padarė trumpą ir nereikšmingą karjerą parlamente. 1695 m. Niutonas buvo paskirtas Karališkosios pinigų kalyklos prižiūrėtoju, o po trejų metų tapo jos direktoriumi; šiame poste jis galėjo persekioti pinigų klastotojus ir tai darė labai stropiai. 1703 m. jis buvo išrinktas Londono karališkosios draugijos prezidentu ir ėjo šias pareigas iki mirties – 1727 m. kovo 31 d. 1704 m., netrukus po Roberto Huko mirties, Niutonas išleido veikalą “Optics” (“Optika”). Jo autoritetas buvo toks didelis, kad korpuskulinė šviesos teorija dominavo ir kitame amžiuje nepaisant kai kurių jos trūkumų. Niutonas buvo pirmasis mokslininkas, kuriam 1705 m. karalienė Ona suteikė vieno iš aukščiausių Anglijos ordinų kavalieriaus vardą.
Po mirties Niutonas paliko daugybę neišleistų mokslinių darbų, tarp kurių buvo virš milijono žodžių apimties specialios mistinės alchemijos studija. Mokslininkas ją studijavo daugelį metų ir labai nuodugniai, darė eksperimentus ir tikėjosi netaurųjį metalą pakeisti “filosofiniu gyvsidabriu”. Niutono alcheminiai tyrinėjimai buvo kruopštesni negu racionalieji fizikoje, todėl dar ilgai drumstė ramybę mokslininkams. Džonas Meinardas Kemsas (John Maynard Keynes), įsigijęs ir studijavęs jo alcheminius veikalus, galiausiai pavadino Niutoną “burtininku”, o ne mokslininku, – tai išties įdomi ekonomisto nuomonė. Atrodo, kad alchemijoje Niutoną traukė religiniai elementai, virtę pagrindiniais tikslais; pavyzdžiui, vienas iš biografų Galis Kristiansonas (Gale Christianson) mano, kad Niutonas stengėsi suprasti didžiąją Visatą.Niutono gyvenimas buvo kupinas įvairių konfliktų, todėl, žvelgiant šių laikų akimis, mokslininkas gali atrodyti gan nesimpatiška asmenybė. Niutonas smarkiai įniršdavo ir įsiveldavo į nereikalingus piktus ginčus su amžininkais, tarp kurių buvo G. V. Leibnicas (G. W. Leibniz) ir R. Hukas (R. Hooke). Atrodo, jog patvariausius santykius palaikė sujaunu garbintoju Nikolu Fačiu de Duljė (Nicolas Fatio de Duillier); neatmestina, kad šių santykių nutraukimas sukėlė trumpą, bet skaudų psichinį išsekimą. Niutonas niekuomet nevedė ir beveik visą savo gyvenimą praleido vyriškoje kompanijoje. Jis retai juokdavosi, nors esama anekdoto, kuris pasiekė ir mūsų laikus ir kuris reikšmingas bei daug ką pasakantis. Kai vienas draugas Niutonui pasakė, kad nemato kokios nors naudos iš graikų matematiko Euklido (Euclides) studijavimo, pastarasis ėmęs linksmai juoktis. Erazmas Darvinas (Erasmus Darwin): “Newton Explored in Natures scenes the effect and cause/ And, charme’d, unravelled all her latent tlaws”. (“Gamtos scenoje Niutonas ištyrė veikimą ir pagrindus/ Ir pagautas žavesio atspėjo visus jos slaptus dėsnius”). Tačiau dar elegantiškesnis popiežiaus Aleksandro kupletas, kurį jis parašė po Niutono mirties, išgraviruotas Vulstrope, kambaryje, kuriame mokslininkas gimė: “Nature and Nature’s Laws lay hid in Night/ God said, l.et Newton be! and all was Light”. (“Gamta ir gamtos dėsniai slypi naktyje,/ Dievas tarė: “Tebūnie Niutonas!” ir viskas atsidūrė šviesoje”).