Judėjimas

Judėjimas

PIRMUONIŲ JUDĖJIMAS
AMEBA
Kai citoplazmos srovė juda kurio nors vieno amebos paviršiaus taško kryptimi, toje vietoje atsiranda iškyšulys. Jis didėja , virsta kūno išauga – pseudopodija, į kurią suteka citoplazma, ir taip ameba pasislenka.
EUGLENA
Euglenos kūno forma judant mažai tekinta. Euglena gali tik šiek tiek susitraukti – sutrumpėti ar praplatėti. Jos kūno priekyje yra plona kaip siūlas citoplazmos išauga – žiuželis. Euglena suka žiuželį, tarsi sriegdama vandenį, ir taip plaukia bukuoju galu į priekį.
KLUMPELĖ
Visą klumpelės kūną eilėmis dengia smulkių blakstienėlių. Banguodama blakstienėlėmis, klumpelė plaukia bukuoju galu į priekį.
DUOBAGYVIŲ JUDĖJIMAS
HIDRA
Hidros kūną suudaro choderma, raumeninės skaidulos, odos raumenų ląstelės. Hidra padu prisitvirtina prie įvairių povandeninių daiktų. Jos kūnas kartu su stiebeliu paprastai esti ne ilgesnis kaip 7mm, užtat čiuptuvai gali išsitempti iki kelių centimetrų. Hidra judėdama pasilenkia ir čiuptuvais prisitvirtindama prie dugno iškelia visą savo kūną ir paskui vėl pasilenkdama į tą šoną, apsiverčia.
PLOKŠČIŲJŲ KIRMĖLIŲ JUDĖJIMAS
BALTOJI PLANARIJA
Planarijos kūnas apaugęs blakstienėlėmis, kuriomis irdamasi planarija lengvai juda. Po odos danga yra keli raumenų sluoksniai. Jie glaudžiai suaugę su oda, sudarydami odos-raumenų maišelį. Raumenys padeda planarijai keeisti kūno formą ir judėti.
KEPENINĖ SIURBIKĖ
Kepeninė siurbikė turi prisitvirtinimo organus – siurbtukus: priekinį, arba burnos, esantį kūno priekyje, ir pilvo pusėje – pilvo siurbtuką. Jais siurbikė laikosi šeimininko kūne.

APVALIŲJŲ KIRMĖLIŲ JUDĖJIMAS
ŽMOGINĖ ASKARIDĖ
Askaridė šeimininko kūne laikosi remdamasi aštriais kūno galais į žarnyno sieneles. Askaridės kū

ūną dengia tvirta daugiasluoksnė plėvelė, po kuria yra suaugę su ja raumenų sluoksnis. Šie raumenys išilginiai, todėl askaridė gali lankstyti kūną, bet negali jo ištempti arba sutrumpinti.
ŽIEDUOTOJŲ KIRMĖLIŲ JUDĖJIMAS
SLIEKAS
Ant kiekvieno narelio išaugę mažyčiai stangrūs šereliai. Jais sliekas judėdamas kabinasi už dirvos nelygumų. Gleivės palengvina slieko judėjimą dirvožemyje. Po oda yra suaugę su ja žiediniai raumenys, o po jais sluoksnis išilginių raumenų – taip susidaro odos-raumenų maišelis. Žiediniai raumenys daro slieko kūną ploną ir ilga, o išilginiai – trumpą ir storą. Pakaitomis judindamas šiuos raumenys sliekas juda. Jeigu dirvožemis minkštas, sliekas rausia jį kūno priekiu. Tada kūno priekis suplonėja, ir sliekas prakiša jį tarp dirvožemio grumstelių. Po to priekis sustorėja, praskirdamas žemę, ir sliekas patraukia užpakalinę kūno dalį. Kietame dirvožemyje sliekas pasidaro urvą, ryydamas žemę ir praleisdamas ją pro žarnyną.
MOLIUSKŲ ARBA MINKŠTAKŪNIŲ JUDĖJIMAS
DIDŽIOJI KŪDRINUKĖ
Iš kriauklės pro angą gyvūnas gali iškišti tik galvą, priekinę liemens dalį ir koją. Raumeninga kūdrinukės koja yra kūno pilvo pusėje. Šliauždama pado raumenimis per dugną arba pakibus iš apačios prie vandens paviršiaus pleveles, kūdrinukė juda.
BEDANTĖ
Judėdama bedantė iškiša koją į priekį, įsispiria į grunta, o paskui patraukia kūną. Taip ji tarsi eina mažais 1-2 cm žingsniukais, per val. nušliaužiadama 20-30cm. Išgąsdinta bedantė greitai įtraukia koją į kriauklę ir sandariai suveriamaisiais raumenimis uždaro geldeles.
NARIUOTAKOJŲ JUDĖJIMAS
UPINIS VĖ
ĖŽYS
Paprastai dugnu juda vaikščiojamosiomis kojomis galva į priekį. Bet tereikia jį išgąsdinti, ir jis smarkiai mosteli uodegos peleku po savimi ir greitai atsispirdamas nuplaukia atbulas. Raumenys prisditvirtinę prie chitnininės dangos. Atramos funkciją atlieka: galvakrūtinė, žnyplės, vaikščiojamosios kojos ir plaukiajamosios skiautės.
VORAGYVIŲ JUDĖJIMAS
VORAS KRYŽIUOTIS
Voras turi raumenis ir juda 8 vaikščiojamojom kojom. Užpakaliniame pilvelio gale matyti trys poros voratinklinių karpų, kurios atsiveria voratinklinėmis liaukomis. Jų išskiriama pusiau skysta medžiaga ore kietėja, sudarydama voratinklinius siūlus. Voras suveja juos į vieną siūlą užpakalinių kojų nageliais.
ERKĖS
Erkės juda ė porų vaikščiojamųjų kojų pagalba.
VABZDŽIŲ KLASĖ
GRAMBUOLYS
Grambuolys gali palenkti galvą, bet negali jos sukioti į šalis. Grambuolio krūtinę sudaro trys nareliai, kurių kiekvienas turi po porą kojų. Taigi vabzdžiai turi po š kojas. Be to, prie vidurinio ir užpakalinio narelio prisitvirtinę sparnai. Prieš skrisdamas vabalas pakelia ir pasuka į šoną antsparnius, ištiesia po jais sudėtinius sparnus ir pakyla. Vabalo antsparniai skrendant – tai lyg keliamosios lėktuvo plokštumos, o sparnai atlieka propelerių vaidmenį. Aštriais kojų nageliais grambuolys tvirtai įsikimba į šakeles bei lapus ir vikriai laipioja jais. Lygia vieta jis ropoja lėtai, nerangiai krypuodamas.
DRUGIAI
Ant jų lervų pilvelio yra mėsingos nenariuotos su smulkiais nageliais netrikrosios kojelės, jomis lerva juda. Drugiai juda sparnų pagalba, ant kurių yra žvynų.
DVISPARNIAI
Būdingas bruožas priekinių sparnų pora, kuria dvisparniai skraido. Tūpdamos ant įvairiausių atliekų ir nešvarumų, musės le
etenėlėmis arba per išmatas perneša ligų mikrobus ant maisto produktų.
CHORDINIŲ JUDĖJIMAS
IEŠMUTIS
Išilgai iešmučio nugaros eina chorda – standi tampri styga, sudaryta iš tam tikrų viena prie kitos prigludusių ląstelių. Chorda atstoja vidinius griaučius. Ji yra vidaus organų atrama ir suteikia iešmučio kūnui standumo. Raumenys dviem juostom nutįsę palei chordą. Iešmutis gali atlikti gana vienodus judesius. Išlenkdamas kūną čia į vieną, čia į kitą pusę, jis plaukioja ir įsirausia į smėlį.
ŽUVYS
Žuvies judėjime dalyvauja: uodegos peleko griaučiai, šalinamosios angos peleko griaučiai, stuburas, šonkauliai, krūtinės peleko griaučiai, nugaros peleko griaučiai. Po oda prie kaulų prisitvirtinę raumenys. Raumenims susitraukiant ir atsipalaiduojant, kūnas gali lankstytis. Kūnas yra aptakus dėl to žuvys gali greitai judėti vandenyje. Judindamos iš šonų suplotą kūną ir uodegą čia į vieną, čia į kitą pusę, žuvys plaukia pirmyn. Plaukti padeda pelekai. Plaukiant pirmyn, svarbiausias žuviai yra uoegos pelekas. Porinių pelekų prireikia posūkiuose, sustojant, lėtai plaukiant pirmyn ir išlaikant pusiausvyrą. Nugaros ir šalinamosios angos pelekai padeda žuvies kūnui tvirtai laikytis plaukiant pirmyn, taip pat staigiuose posūkiuose. Žuvys ant žvynų turi gleivines, kurios plaukiant sumažina trintį vandenyje. Kaikurios žuvys turi plaukiojimo pūslę, kuri padeda reguliuoti grimzdimo greitį.
RYKLIAI
Ryklių kūnas panašus į torpedą, su stipriu uodegos peleku. Oda apaugusi ypatingais žvynais. Kiekvienas žvynelis – storas su išauga – dangteliu, apaugusiu kieta emale.
RAJOŽUVĖS
Rajos plaukioja vingiuodamos suaugusius kr
rūtinės pelekus.
VARLĖS
Varliagyvių stuburas trumpas. Varlės šonkauliai neišsivystę. Stuburas baigiasi ilgu uodegikauliu. Kaukolės dėžė paslankiai sujungta su kaklo slanksteliu, todėl gali sukioti galvą į šalis, ją palenkti. Gerai išsivysčiusios varlės porinės galūnės – priekinės ir užpakalinės kojos. Priekinę galūnę sudaro krūtinkaulis, raktikaulis, žastikaulis, dilbio kaulai ir plaštaka. Varlės plaštaka baigiasi keturiais pirštais. Užpakalinės sudarytos iš dubens kaulų, uodegikaulio, šlaunies, blauzdikaulio ir letenos, kuri sudaryta iš penkių pirštų. Galūnių dalis gaubia raumenys, jos paslankiai sujungtos sąnariais. Užpakalinės kojos gerokai ilgesnės ir stipresnės už priekines, jos yra svarbiausios judant. Tupėdama varlė remiasi truputį sulenktomis priekinėmis kojomis, o užpakalinės tada būna sudėtos kūno šonuose. Greitai ištiesdama jas varlė šokuoja, o priekinės kojos apsaugo nuo susitrenkimo su žeme. Varlė plaukioja, pritraukdama ir ištiesdama užpakalines kojas, o priekines priglaudusi prie kūno. Uodeguotieji varliagyviai vaikšto vinguriuodami liemenį ir uodegą.
ROPLIAI
Driežas turi ū kaklo slankstelius, todėl gali judinti galvą. Prie krūtinės slankstelių iš abiejų pusių jungiasi po šonkaulį. Kitas šonkaulio galas kremzle suaugęs su neporiniu krūtinkauliu. Susidaro krūtinės ląsta, sauganti gyvūno plaučius ir širdį. Driežas laipioja kabindamasis pirštų galuose iš raginio sluoksnio susidariusiais nagais.
GYVATĖS
Neturi kojų. Šliaužia vinguriuodamos savo kūną žeme. Gyvatės oda nerentis nusmunka iš karto, išsiversdama kaip kojinė.
VĖŽLIAI
Turi raginius-kaulinius arba kaulinius-odinius šarvus, kuriuos sudaro nugaros ir pilvo skydai. Šarvai – tai paplatėję griaučių kaulai. Ištikus pavojui, vėžlys įtraukia galvą, kojas ir uodegą į šarvus arba slepia po jų atbrailomis. Stuburo kaklo ir uodegos skyriai judrūs, kiti suaugę su šarvų nugaros skydu. Vėžliai gyvenantys ežeruose ir upėse, tarp kojų pirštų turi plaukiojamąją plėvę, o jūros vėžlių kojos virtusios plaukmenimis.
KROKODILAI
Ant užpakalinių kojų yra plėvelė, o uodega suplota iš šonų. Krokodilai gerai plaukioja ir nardo.
PAUKŠČIAI
Stuburo kaklo dalis ilga, o slanksteliai jame ypatingi, balno formos. Todėl kaklas labai lankstus, o paukštis gali pasukti galvą atgal 180° kampu arba lesti maistą aplink save, nepritūpdamas ir nepasukdamas kūno. Krūtinės slanksteliai beveik nejuda, o juostos ir kryžkaulio tvirtai suaugę ir yra patikima liemens atrama. Tai svarbu skrendant. Keli paskutinieji uodegos slanksteliai suaugę į vieną stuburgalio kaulą. Prie jo prisitvirtinusios vairuojamosios plunksnos. Paukščių krūtinės ląsta gaubia stuburas, šonkauliai ir platus krūtinkaulis, panašus į valtelę. Krūtinkaulio apačioje yra ketera, prie jos prisitvirtinę raumenys, kilnojantys sparnus. Prie krūtinės slankstelių prisitvirtinę šonkauliai. Paukščio šonkaulis susideda iš dviejų dalių. Viršutinioji dalis judriai prisitvirtinusi prie stuburo, apatinioji – prie krūtinės kaulo. Paukščių priekinių galūnių juostą sudaro trys poriniai kaulai: varnakauliai, mentės ir raktikauliai. Raktikauliai suaugę apatiniais galais sudaro šakutę. Paukščio sparnų griaučius sudaro vienas žastikaulis, du dilbio kaulai – alkūnkaulis ir stipinkaulis – ir keli plaštakos kaulai. Sparnas teturi tris pirštus; keli smulkūs plaštakos kauliukai suaugę į vieną sudėtingą kaulą. Kadangi pirštų mažiau ir smulkūs kauliukai suaugę vienas su kitu, ši sparno dalis esti tvirta ir jai tenka didžiausias krūvis paukščiui skrendant. Šakutė priekinių galūnių juostoje padidina tvirtumą ir kartu sušvelnina smūgius išskleidžiant smūgius. Kojų griaučius sudaro gana storas šlaunikaulis, plonesnis ir ilgesnis blauzdikaulis, susidedantis iš dviejų suaugusių kaulų, pastaibis it pirštai. Pastaibis – tik paukščiams būdinga kojos griaučių dalis, kurios keli smulkūs letenos kauliukai yra suaugę į vieną kaulą. Prie apatinio pastaibio galo priaugę pirštai. Pastaibis padeda pakelti kūną ir sušvelnina smūgį paukščiui leidžiantis po skrydžio. Stambiausi visų skraidančių paukščių raumenys – poriniai didieji krūtinės raumenys. Prie šoninių keteros paviršių prisitvirtinę stipriausi paukščių raumenys. Pagrindinė jų funkcija – nuleisti sparnus. Sparnus pakelia kiti, silpnesni poraktikauliniai raumenys, esantys po didžiaisiais krūtinės raumenimis. Gerai išsivystę ir kojų raumenys. Per kojų sąnarius eina sausgyslės, kurių galai siekia pirštus. Kai paukštis tupia ant šakos, sausgyslės išsitempia, pirštai sulinksta ir stipriai apkabina šaką. Todėl paukštis gali ne tik tupėti, bet ir ramiai miegoti, nenukrisdamas nuo šakos. Kaklo raumenys padeda judinti galvą: pasukti, pakelti ir nuleisti.
VANDENS PAUKŠČIAI
Vandens paukščiai prisitaikę plaukti ir nardyti, tarp kojų pirštų yra plaukiajamoji plėvė, o pačios kojos – daugiau kūno gale. Dauguma vandens paukščių žeme vaikščioja lėtai ir nerangiai.
PINGVINAI
Jų sparnai trumpi ir siauri, panašūs į plaukmenis, skridimui nepritaikyti. Pingvinai jais iriasi. Ant paukščių letenėlių yra plaukiojamosios plėvelės. Kojos prisitvirtinusios prie liemens užpakalinės dalies, todėl sausumoje pingvinai stovi vertikaliai. Tačiau nardant tokia kojų padėtis ir yrimasis sparnais padeda pasiekti 30km/h greitį. Pingvinai net gali iššokti iš vandens ant 1 m aukščio stataus kranto arba ledo. Griaučiai sunkūs, tai irgi palengvina nardymą.
STEPIŲ IR DYKUMŲ PAUKŠČIAI
Jiems tenka daug vaikščioti, ieškant maisto, todėl šių paukščių kojos paprastai gerai išsivysčiusios. Kai kurių rūšių paukščiai gelbstisi nuo pavojaus ne skrisdami, bet bėgdami.
KANOPINIAI
Vietoj nagų ant pirštų turi ragines kanopas.
ŽINDUOLIAI
Jų liemuo grakštus ir raumeningas. Ant žinduolių pirštų galų yra raginiai nagai arba kanopos. Kartais raginių išaugų esama ir ant galvos (raganosių, antilopių, galvijų) arba uodegos (pvz., raginiai žiūrkių žvyneliai). Būdinga žinduolių ypatybė – 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kartu su šonkauliais ir krūtinkauliu sudaro tvirtą krūtinės ląstą. Dideli juosmens slanksteliai sujungti labai judriomis jungtimis. Šioje dalyje liemuo gali susilenkti ir išsitiesti. Stuburo kryžmuo suaugę su dubens kaulais. Uodegos slankstelių skaičius priklauso nuo uodegos ilgumo. Užpakalines galūnes sudaro: padikauliai su pirštikauliais,, blauzdikaulis, šeivikaulis, šlaunikaulis. Priekines – delniakauliai su pirštikauliais, alkūnkaulis, stipinkaulis, žastikaulis, mentė. Ypač išsivystę nugaros, galūnių ir jų lankų raumenys. Stiprūs raumenys judina ir apatinį žandikaulį.
VABZDŽIAI
Turi trumpas kojas, bet bėgioja greitai, labai judrūs. Kurmiai rausia žemę stipriomis priekinėmis kojomis – jos trumpos, bet turi plačias letenas su tvirtais nagais. Tokia letena kurmis kaip kastuvu purena ir meta žemę atgal. Ežiai, ištikus pavojui, susiriečia į kamuoliuką.
ŠIKŠNOSPARNIAI
Jų priekinės galūnės virtusios sparnais, todėl jie gali ilgai ir aktyviai skraidyti. Priekinių galūnių pirmasis pirštas laisvas – jais šikšnosparnis tūpdamas kabinasi už medžių kamienų ir olų sienelių.
JŪROS ŽINDUOLIAI
Gyvenančių vandenyje jūros žvėrių sandara labai pakito. Jų galūnės virto judėjimo vandenyje organais – plaukmenimis, išvaizda primenančiais porinius žuvų pelekus. Jūros žvėrių kūnas taip pats yra žuvų kūno formos, aptakus. Plaukų danga neapsaugo vandenyje nuo šalčio, todėl po jūros žverių oda yra susikaupęs storas riebalų sluoksnis, padedantis išlaikyti pastovią kūno temperatūrą.
IRKLAKOJAI
Tai stambūs žvėrys, turintys verpsitiškos formos kūną, trumpą kaklą ir plaukmenimis virtusias galūnes. Didelę dalį laiko praleidžia vandenyje. Į krantą išlipa tik veistis arba trumpai pailsėti
BANGINIAI
Tai vandens gyvūnai, niekada neišlipantys į sausumą. Plaukioja, irdamiesi uodegos peleku ir pora priekinių galūnių, virtusių plaukmenimis. Užpakalinių galūnių neturi, bet iš dviejų nedidelių kaulelių, esančių dubens vietoje, galima spręsti apie tai, kad banginių protėviai turėjo taip pat ir užpakalines galūnes.
PRIMATAI
Sudėtingiausios sandaros žinduoliai. Laipiodami apkabina šaką ilgais, gerai išsivysčiusiais pirštais. Primatų priekinių ir užpakalinių galūnių pirmasis pirštas sudaro statų kampą su visais pirštais. Todėl gyvūnai gali tvirtai laikytis už šakų, imti pirštais smulkiausius daiktus. Primatų galūnės labai jautrios, jomis gyvūnai ne tik juda, bet ir ima maistą, valgo ir šukuoja įvairių kūno vietų plaukus.
ŽMOGBEŽDŽIONĖS
Užpakalinėmis galūnėmis gali greitai ir gerai vaikščioti žeme, remdamosi taip pat viršutine plaštakos puse. Taip einančio gyvūno kūnas yra palinkęs. Uodegos šios beždžionės neturi. Žmogbeždžionių elgseną lemia labai išsivysčiusios galvos smegenys. Žmogbeždžionės turi puikią atmintį ir nuovoką. Jos sugeba padaryti paprasčiausius įrankius ir jais naudotis. Šimpanzės bendrauja garsais ir ženklais. Jų veido raumenys labai judrūs. Mimika išreiškia išgąstį, pyktį, pasitenkinimą. Šiuo atžvilgiu žmogbeždžionės primena žmones. Žmogus yra artimiausias gorilai ir ypač šimpanzei, tai ypač rodo judėjimo būdas ir vidinė sandara.
ŽMOGAUS JUDĖJIMAS
Skeletas, arba žmgau kūno griaučiai, palaiko kūno formą ir tarnauja kaip atrama. Kartu su raumenimis griaučiai leidžia kūnui judėti. Tarp stuburo slankstelių yra jungiamojo audinio – skaidulinių kremzlių, tai yra mažai paslankių tarpląstelinių diskų. Kremzliniai diskai leidžia stuburui judėti. Pertraukiamos jungyts tarp kaulų – tai sąnariai, kuriuos sudaro du ar daugiau kaulų, tarp kurių yra ertmė ir juos gaubianti kapsulė. Sąnariai leidžia kaulams judėti vienas kito atžvilgiu. Žmogaus skeletas sudaryti iš kaulinio bei kremzlinio jungiamojo audinio. Tarp stuburo slankstelių esantys kremzliniai tarpslanksteliniai diskai teikia jam lankstumo, tamprumo, švelnina smūgius.
Žmogaus kūne esama daugelio įvairių raumenų. Raumenys, prisitvirtinę prie kaulų, vadinami griaučių raumenimis. Jie būna prisitvirtinę sausgyslėmis bei plėvelėmis. Paprasčiausiai judinant kurią nors kūno dalį, išsyk dirba net keletas raumenų. Pavyzdžiui, dvigalvis žasto raumuo, arba bicepsas, sausgyslėmis prisitvirtinęs prie mentės ir stipinkaulio, lenkia ranką bei alkūnę. Kadangi raumenys geba tiktai susitraukti, reikalinga ir priešingai veikianti raumenų grupė, kuri ranką ištiestų. Tiesiant ranką, priešingo veikimo raumuo (trigalvis) susitraukia, o dvigalvis raumuo atsipalaiduoja. Lenkiamieji bei tiesiamieji raumenys bendradarbiauja veikdami priešingai. Nervų sistema atsakinga už tai, kad jie nesusitrauktų vienu metu.

Leave a Comment