Galilėjus gimė 1564 m. vasario 15d. Pizos mieste, Italijoje. Čia mokėsi, nepavyuks tapti kandidatu į vienuolius, Galilėjus įstojo į Pizos universitetą, tačiau nebaigė jo dėl finansinių sunkumų. Vėliau pradėjo dėstyti matematiką Pizos universitete, šiek tiek vėliau persikėlė į Padua universitetą, kur dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją iki 1610 metų. Tai buvo nesausas, neužsidaręs mokslininkas, savo atradimus jis labai vaizdžiai bei įtikinamai propagavo knygose, viešose diskusijose, paskaitose ir laiškuose. Tai jam padėjo įveikti scholastus (t.y. prisiskaitėlius ir sausus teoretikus) ir atverti kelius naująjai fizikai. Galilėjus teigė, kad gamtos knyga parašyta matematikos kalba, kad griežtai vienareikšmiškai fizikos dėsningumus galima užrašyti tik matematinėmis formulėmis. Galilėjus atsisakė ambicingo, bet nevaisingo senojo mokslo tikslo iš karto ieškoti atsakymų į svarbiausius klausimus ir ėmė kelti realistiškesnius klausimus: kaip vyksta reiškiniai? kokie jų dėsningumai? To principo laikosis ir šiuolaikinė fizika. Daugeliu sėkmingų tyrimų Galilėjus įrodė šio metodo efektyvumą.Galilėjo Galilėjus, Italų fizikas, mechanikas, astronomas. Nacionalinės Akyliųjų akademijos akademikas (1611), Pizos ir Florencijos un-tuose studijavo mediciną, filosofiją, matematiką. 1589-1592 ir nuo 1610 Pizos, 1592-1610 Paduvos un-to matematikos profesorius. Savo pirmąjį atradimą – švytuoklės svyravimo dėsnį – padarė dar jaunystėje. 1590 Galilėjus rašo traktatą “Apie judėjimą”, kuriame griežtai pasisako prieš Aristotelio teiginius ir atranda, kad kūnų laisvojo kritimo pagreitis nepriklauso nuo jų masės. Svarbiausias Galilėjaus pasiekimas dinamikoje buvo reliatyvumo principo sukūrimas, kuris tapo šiuolaikinės reliatyvumo teorijos pagrindu. Ryžtingai atmetęs Aristotelio teiginius apie judėjimą, Galilėjus priėjo išvados, kad judėjimas (turima mintyje tik mechaniniai procesai) yra reliatyvus, tai yra negalima kalbėti apie judėjimą, nepatikslinus, kokio “atskaitos kūno” atžvilgiu jis vyksta.
Pirmosios žinios apie Olandijoje išrastus žiūronus, Veneciją pasiekė jau 1609 metais. Susidomėjęs šiuo atradimu, Galilėjus žymiai patobulino prietaisą. 1610 metų sausio 7-osios naktį įvyko reikšmingas įvykis: nukreipęs į dangų savo sukonstruotą teleskopą (didinantį 30 kartų), Galilėjus pastebėjo prie Jupiterio planetos tris šviesius taškelius, tai buvo Jupiterio palydovai (vėliau Galilėjus aptiko ir ketvirtąjį). Po tam tikro laiko, jis įsitikino, kad palydovai sukasi aplink Jupiterį. Galilėjaus stebėjimai pro teleskopą, leido įsitikinti, kad Paukščių Takas sudarytas iš daugybės žvaigždžių. Mėnulio paviršiaus tyrimas parodė, kad jį dengia kalnai, lygumos ir įdubos. Tai Galilėjus aprašė knygoje “Žvaigždžių žinynas” (1610). Vėliau atrado Veneros fazių kitimą, Saulės dėmes ir jų slinkimą viena kryptimi, kurį visiškai teisingai paaiškino Saulės sukimusi apie savo ašį, pastebėjo Saturno žiedus, bet negalėjo nustatyti jų tikros formos. Netgi šis trumpas atradimų sąrašas leistų priskirti Galilėjų prie didžiausių astronomų, tačiau jo vaidmuo buvo išskirtinis jau dėl to, kad jis sukėlė tikrą revoliucinį perversmą, davęs pradžią instrumentinei astronomijai.Inkvizijos tribunolui 1616 uždraudus Mikalojaus Koperniko raštus ir teoriją, Galilėjus buvo verčiamas neginti ir neskleisti Koperniko idėjų. Dėl to tik 1623 išleista Galilėjaus knyga “Prabuotojas” apie 1618 pasirodžiusias 3 kometas, šilumą ir šaltį. Tikėdamas popiežiaus Urbono VIII palankumu, 1632 išleido knygą “Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas”. Šioje knygoje gynė Koperniko teorijos teisingumą, rašė apie inercijos principą ir klasikinį reliatyvumo principą. Joje aprašyta 1604 pastebėta nauja žvaigždė, Žemės judėjimas per metus, potvyniai ir atoslūgiai; pastarieji aiškinami neteisingai – Žemės judėjimo netolygumu. Tardymais ir gąsdinimu kankinimais, inkvizicija 1633 privertė Galilėjų viešai išsižadėti savo raštų ir Koperniko teorijos. Jau garbaus amžiaus, Galilėjus buvo priverstas gyventi inkvizicijos priežiūroje (iš pradžių Romoje, vėliau savo viloje Arčetryje). 1637 apako. Jo “Dialogas” buvo uždraustas iki 1835, ir tik 1992 popiežius Jonas Paulius II paskelbė inkvizicijos teismo sprendimą klaidingu ir reabilitavo Galilėjų.1638 Leidene (Olandija) išleista Galilėjaus knyga “Pokalbiai ir matematiniai įrodinėjimai apie dvi naujas mokslo šakas – mechaniką ir vietinį judėjimą”. Pirmojoje knygos dalyje kalbama, kad šviesos greitis turi ribą, įrodoma, kad tuštumoje visi kūnai krinta vienodu greičiu. Kitos dalys skirtos dinamikai.Galilėjus buvo eksperimentinio metodo gamtai pažinti kūrėjas. Jo darbai padėjo sugriauti geocentrinį Visatos supratimą, įrodė, kad pasaulis egzistuoja objektyviai, jis begalinis, materija amžina. Laikydamasis mechanistinio materialistinio požiūrio, Galilėjus teigė, kad vienintelė ir universali materijos judėjimo forma yra mechaninis judesys.Padaręs kulkų iš nevienodo tankio daiktų – švino, vario, akmens, medžio, vaško, ir užlipęs ant bokšto visas kulkas vienu metu žemyn paleido, stebėdamas, kada kuri ant žemės nukris. Visos kulkos buvo vienodo apvalumo, tačiau jų svarumas buvo labai skirtingas. Jos visos ant žemės nukrito beveik vienu metu. Menkas per kurį jos nukrito negalėjo skirtumas laiko priklausyti nuo skirtingo jų svorio, kuris buvo labai žymus. Kartodamas tą patį tyrinėjimą vandenyje su kulkomis, padarytomis iš medegos, kurių tankis didesnis už vandens, Galilėjus pamatė, jog ten kritimo greitis buvo kitoks. Tuo jis įsitikino, jog vienintelė priežastis, kad esti nevienodas greitis krintant daiktams – tai aplinkos, kurioje krenta daiktas, pasipriešinimas. Galilėjus, tirdamas nustatytą jo kitimo tolygumą, įžvelgė, kad tai yra priemonė konkrečiam judėjimui suprasti. Patį greitėjimą pavadinęs pagreičiu, jis apibūdino jį kaip pastovų greičio didumo kitimą. Jeigu kūną paliktume judėti į begalybę, jis judėtų atitinkamai greitėdamas. Štai iš kur tokia begaline kūnų judėjimo greičių įvairovė! Bet tiesiaeigis judesys gamtoje nedažnas. Kaipgi atsiranda netiesiaeigis? Jeigu judėdamas tiesiaeigiu judesiu, kūnas sutinka kitą kūną, krypsta jo link. Galilėjus, apibūdindamas pagreitį, prideda: pagreitis yra greičio dydžio arba krypties kitimas. Ištyrinėjęs judesius apskritimu, jis nustato, kad judėjimas apskritimu — tai pagreitis centro link.Tad jam pirmajam pavyko suformuluoti dėsnį, tvirtinantį, kad skirtingos masės kūnai, veikiami Žemės traukos, juda tuo pačiu pagreičiu. Mokslo istorikai ilgai spėliojo, kada ir kaip jam atėjo ši idėja, leidusi pirmąkart paneigti Aristotelio sukurtą judėjimo teoriją. Judėjimas yra toks sudėtingas, kad iš tiesų gali atrodyti, jog jam diriguoja, jį valdo kokia nors aukštesnė galia. Tuo tarpu visi kūnai, jeigu juos paleisime kristi beorėje erdvėje, kris vienodu greičiu — ar plunksna, ar švino gabalėlis — greitėdami kas sekundę 9,8 m. Tas pastovus kritimo vakuume greitėjimas parodė, kad daiktai, nepriklausomai nuo jų konkrečių pavidalų, iš tiesų yra pavaldūs vienam fundamentaliam santykiui, vėliau pavadintam gravitacijos santykiu ir Niutono išreikštam visuotiniu traukos dėsniu.
Pirmasis termometras buvo išrastas Galilėjaus apie 1592 m., kai prie tusčiavidurio stiklinio rutuliuko jis prilydė ilgą ploną vamzdelį. Pašildžius rutulį rankomis, jame esantis oras išsiplėsdavo. Tada įleidus atvirąjį vamzdelio galą į indą su vandeniu ir orui rutulyje vėstant, vanduo truputį pakildavo vamzdeliu. Jo aukštis svyravo priklausomai nuo oro temperatūros. Deja, Galilėjui neatėjo mintis prie vamzdelio pritaisyti skalę, todėl tas netikslus prietaisas dažnai vadinamas termometro pirmtaku – termoskopu. Suprasdamas tikslių matavimų svarbą, Galilėjus sukonstravo ne tik termometrą, bet ir jautrias svarstykles, pirmąjį skaičiavimo prietaisą – proporcionalą, paparasčiausią teleskopą XVII amžiaus pradžioje Galilėjus pradėjo naudoti eksperimentus siekdamas patikrinti teorijų teisingumą, tuom padėdamas pagrindą moksliniam metodui. Galilėjus suformulavo ir sėkmingai patikrino keletą dinamikos rezultatų. Jis atrado švytuoklės švytavimo dėsnį ir sukonstravo hidrostatines svarstykles kietujų kūnų tankiui matuoti. 1589 m. tapęs matematikos profesoriumi, pasvirusiame Pizos bokšte tyrė laisvojo kritimo dėsni. Pasisakė už Koperniko heliocentrinę sistemą, užsitraukdamas Katalikų bažnyčios nemalonę. Už scholastinės Aristotelio fizikos neigimą 1632 m. jam teko stoti prieš inkvizicijos teismą. Iš pradžių priverstas tylėti, vėliau, grasinamas kankinimais, atsisakė savo pažiūrų. Nuo 1633 m. laikytas namų arešte. Jo konfliktas su Bažnyčia įkvėpė daugelį žymių rašytojų (pvz., B Brechtą). Praėjus daugiau kaip trims amžiams po Galilėjaus mirties, popiežius Jonas Paulius II Katalikų bažnyčios vardu pripažino, kad su Galilėjumi buvo elgtasi neteisingai. Dangaus kūnų judesiai yra dėsningi, tačiau tas dėsningumas priklauso nuo pačių kūnų. Kokias galias slepia patys kūnai? Gal jos ir tvarko jų santykius? Į šį klausimą pabandė atsakyti Galilėjus atskleidęs kūnų netolygaus judėjimo paslaptį, vadovaudamasis prielaida, kad gamta sau reikštis renkasi paprasčiausias priemones ir trumpiausius kelius. Judėjimas yra toks sudėtingas, kad iš tiesų gali atrodyti, jog jam diriguoja, jį valdo kokia nors aukštesnė galia. Tuo tarpu visi kūnai, jeigu juos paleisime kristi beorėje erdvėje, kris vienodu greičiu — ar plunksna, ar švino gabalėlis — greitėdami kas sekundę 9,8 m. Tas pastovus kritimo vakuume greitėjimas parodė, kad daiktai, nepriklausomai nuo jų konkrečių pavidalų, iš tiesų yra pavaldūs vienam fundamentaliam santykiui, vėliau pavadintam gravitacijos santykiu ir Niutono išreikštam visuotiniu traukos dėsniu. Galilėjus, tirdamas nustatytą jo kitimo tolygumą, įžvelgė, kad tai yra priemonė konkrečiam judėjimui suprasti. Patį greitėjimą pavadinęs pagreičiu, jis apibūdino jį kaip pastovų greičio didumo kitimą. Jeigu kūną paliktume judėti į begalybę, jis judėtų atitinkamai greitėdamas. Štai iš kur tokia begaline kūnų judėjimo greičių įvairovė! Bet tiesiaeigis judesys gamtoje nedažnas. Kaipgi atsiranda netiesiaeigis? Jeigu judėdamas tiesiaeigiu judesiu, kūnas sutinka kitą kūną, krypsta jo link. Galilėjus, apibūdindamas pagreitį, prideda: pagreitis yra greičio dydžio arba krypties kitimas. Ištyrinėjęs judesius apskritimu, jis nustato, kad judėjimas apskritimu — tai pagreitis centro link.Aristotelio paradigma trukdė suvokti tuštumą Regis, niekam nekyla bent kiek didesnių abejonių, kad būtent Galilėjas Galilėjus laikytinas vienu žymiausių moderniojo mokslo pradininku, nors, žinoma, net ir didžiausi genijai turi pasilypėti ant pirmtakų pečių: nuo jų toliau matyti. Vienas iš moderniojo mokslo kūrėjų G. Galilėjus suformulavo idealių sąlygų fizikoje taikymo principą. Buvo aišku, kad norint nustatyti laisvojo kūno kritimo pagreitį, būtina pašalinti oro pasipriešinimą. Tačiau pagal Aristotelio paradigmą, tuštuma negali egzistuoti. G. Galilėjaus laikais dar nebuvo išrastas oro siurblys, Oto fon Gerikė (Otto von Guericke, 1602-1686 m.) dar nedarė savo viešų eksperimentų, taigi dar nebuvo sukurtos tuštumos, vakuumo. Todėl G. Galilėjus liko nesuprastas ir sulaukė priekaištų: tai nesanti realybė. Daiktai tuštumoje – tai ne gamta, bet išgalvotos sąlygos… G. Galilėjus siūlo įsivaizduojamą tuštumą ir joje laisvai krintantį kūną. Plunksna ir geležinis rutuliukas, pasak G. Galilėjaus, kris vienodu greičiu. Šį dėsnį suformulavęs G. Galilėjus dabar jau ‘grąžina’ oro pasipriešinimą, tarsi nežymų pataisymą į gyvenimo realybę. Vertinant griežtai matematiškai, balistikoje iš tiesų nėra taisyklingos parabolės trajektorijos, kuria turėtų lėkti iš patrankos iššautas sviedinys. Kiekvienas sviedinys sutinka skirtingą oro pasipriešinimą, pagaliau ir vamzdyje parako kiekis nėra preciziškai vienodas. Skirtingas oro pasipriešinimas ir kitos atsitiktinės sąlygos sviedinius veikia skirtingai. Taip ar panašiai samprotavo G. Galilėjus, tačiau jis nežinojo, kaip tą oro pasipriešinimą ‘grąžinti’. Šitai sugebės padaryti tik XVIII a. matematikai ir balistinės švytuoklės (angl. balistic pendulum) išradėjas Benžaminas Robinsas (Benjamin Robins, 1707-1751 m.). Dėl visų šių jo nuopelnų astronomijoje, matematikoje ir fizikoje (mechanikoje, balistikoje) G. Galilėjų visai teisėtai galime vadinti moderniojo mokslo ‘tėvu’. Negana to, ne kas kitas, bet jėzuitai suformavo Galilėjų kaip modernaus mąstymo mokslininką.
Kai mokslo atradimai pajudino nusistovėjusias tiesas už pernelyg didelį modernumą ne kas kitas, bet jėzuitai surengė G. Galilėjui inkvizicijos teismą, kuriame mokslininkas buvo priverstas atsisakyti savo ‘klaidingų’ įsitikinimų. Gal todėl ne visai taktiška ir moralu teigti, kad tai jėzuitai išugdė didįjį mokslininką Galilėjų. Viena jėzuitų karta padėjo G. Galilėjų išugdyti kaip mokslininką, (ypač Kristoferis Klavijus), o kitos kartos atstovai prisidėjo prie jo teismo. Jų buvo trys – Kristupas Šaineris (Christoph Scheiner, 1573-1650 m.), Oracijo Grasi (Orazio Grassi, 1583-1654 m.) ir Melchioras Inchoferis (Melchior Inchofer, 1585-1648), ir visi trys su G. Galilėjumi susikirto dėl mokslo dalykų. K. Šaineris pirmasis teleskopu pastebėjo Saulės dėmes ir manė, kad jos – tai objektai, besisukantys aplink Saulę, o G. Galilėjus tikino, kad tai Saulės paviršiaus dariniai. Štai dėl to prioriteto G. Galilėjus ir susikirto su jėzuitu. Kas iš tikrųjų tas dėmes pamatė pirmas? Pirmasis paskelbęs tą žinią buvo jėzuitas. G. Galilėjus gynė savo prioritetą. Antrasis jėzuitas, dalyvavęs Galilėjaus teisme, buvo O. Grasi, kuris ant G. Galilėjaus griežė dantį už negailestingą kritiką. Mat šis jėzuitas vis dar rėmėsi pasenusiomis, Antikos laikus siekiančiomis tiesomis. Jau tuometinio mokslo požiūriu buvo visiškai akivaizdu, kad tai – gryniausia išmonė. Pavyzdžiui, jis citavo Antikos Babilonijos šaltinį, kad galima iškepti kiaušinį įdėjus jį į svaidyklę ir smarkiai sukant. G. Galilėjus pasiūlė jam padaryti eksperimentą: paimti karštą kiaušinį ir smarkiai pasukti. Jis atšals. Tai kodėl, žmogau, neatlieki tokio paprasto eksperimento…Taip išjuokęs O. Grasi teorijas, Galilėjus pelnė jo didžiausią pagiežą. Tai galima suprasti, nes Galilėjus mokslinėje polemikoje būdavo labai negailestingas. Trečiasis – M. Inchoferis buvo paskirtas perskaityti G. Galilėjaus Dialogus… ir pasakyti, ar tik autorius neremia Koperniko teorijos. M. Inchoferis priėjo išvadą, kad G. Galilėjus, nors ir netiesiogiai, bet pritaria Mikalojaus Koperniko nuomonei, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Taigi šie trys jėzuitai kaip ekspertai, nors ir netiesiogiai, bet dalyvavo dominikonų teisme prieš G. Galilėjų. G. Galilėjus pateko į teologines pinkles, kai jo atradimai pajudino nusistovėjusias to meto religines tiesas. Visa bėda, kad jis, neturėdamas teologinio išsilavinimo, ėmė reikšti savo nuomonę apie teologinius dalykus, teigė, kad reikia atriboti bažnyčią ir mokslą, o tuo metu tai buvo tikra šventvagystė. Jis sakė: ‘Biblija moko, kaip patekti į dangų, bet ne to, kaip sukasi dangaus kūnai’. G. Galilėjaus oponentai, nerasdami mokslinių argumentų, griebėsi religinių ir jiems pavyko. Tai rodo, kad moderniojo mokslo pradininkams teko laviruoti ir tarp religijos doktrinų. Kai kuriems iš jų, pavyzdžiui, Johanui Kepleriui, kuris buvo įgijęs teologinį išsilavinimą, tai pavyko.Kodėl buvo persekiojamas Galilėjus?Kritikai mėgsta cituoti Galilėjo istoriją kaip krikščionybės priešiškumo mokslui įrodymą. 1995 metais atrodė, kad net katalikų bažnyčia su tuo sutiko. Antraštės skelbė, jog galiausiai Galilėjus pasirodė esąs teisus. Naujienų agentūros skelbė, jog Romos katalikų bažnyčia oficialiai atšaukė savo pasmerkimą Galilėjui, padarytą daugiau nei prieš tris amžius. Popiežius Jonas Paulius II pripažino, jog bažnyčia padarė tragišką klaidą versdama Galilėjų atsisakyti savo įsitikinimo, jog žemė skrenda aplink saulę.Tačiau ši istorija nėra vien tik paprasta geriečių kova prieš blogiečius. Popiežius, kuris pasmerkė Galilėjų, priešinosi ne jo mokslinėms idėjoms. Iš tiesų tai popiežius kažkada net buvo Galilėjo rėmėjų grupės nariu. Popiežiui kėlė rūpestį ne Galilėjaus mokslas, bet tai, kaip jis mokslą naudojo, kad sukritikuotų katalikų bažnyčios filosofiją, kurią ji buvo perėmusi iš Aristotelio.
Aristotelis sukūrė suprantamą filosofiją, kuri apėmė ne tik metafiziką ir etiką, bet ir biologiją, fiziką ir astronomiją. Kada Galilėjus pasigamino pirmąjį teleskopą ir nukreipė jį į dangų, jis pamatė, kad Aristotelis nepaprastai klydo dėl astronomijos. Pavyzdžiui, Aristotelis mokė, jog saulė tobula, tačiau Galilėjus surado saulės dėmes ir kitus jos “netobulumus”.Greitai Galilėjus pradėjo kritikuoti visą Aristotelio filosofiją. Jis tikėjosi ją pakeisiąs nauja, mechanistine filosofija, kuri į pasaulį žiūrėjo kaip į didžiulę mašiną, veikiančią vien pagal matematinius dėsnius. Dievas šioje filosofijoje būtų Didžiuoju mechaniku.Būtent tuomet katalikų valdžia pradėjo nerimauti. Jie aiškiai pamatė, kad Galilėjus nori įtakoti ne tik mokslinius klausimus, bet kritikuoja visą Aristotelianizmą kaip sistemą. Bet Aristotelis mokė klasikinio požiūrio į etiką, kuriuo rėmėsi daugelis teologų gindami biblijinę etiką. Jie išsigando, kad Galilėjaus puolimai gali sunaikinti socialinės santvarkos moralinį pagrindą.Būtent šis susirūpinimas morale ir socialine tvarka, o ne priešiškumas mokslui, motyvavo katalikų hierarchiją pasipriešinti Galilėjui. Konfliktas buvo ne tarp religijos ir mokslo kaip tokio, bet tarp krikščionių, besilaikančių skirtingų pasaulėžiūrų: Aristotelio pasaulėžiūros, kurią buvo priėmusi katalikų bažnyčia, ir konkuruojančios mechanistinės pasaulėžiūros, pasiūlytos Galilėjaus.Popiežius Jonas Paulius II Katalikų bažnyčios vardu 1982 m. atsiprašė už G. Galilėjaus teismą, pripažindamas Bažnyčios klaidą. Tai padaryta praėjus 350 metų po G. Galilėjaus teismo. Vatikanas atvėrė to proceso archyvus. Iš kur Galilėjus sėmėsi žiniųKaip atsitiko, kad, Pizos universiteto Galilėjus taip ir nesugebėjęs baigti, praėjus trejiems metams grįžo į tą patį universitetą jau kaip dėstytojas? Galilėjus mokėsi privačiai, matematiką ir astronomiją studijavo pas Otilijų Ričį (Otilio Ricci), taip pat ir pas kitus du mokslininkus. Vienas žymus XX a. mokslo istorikas dominikonas Viljamas Volesas (William Wallace) nuvyko į Romą, padirbėjo Grigaliaus universitete (anksčiau buvo Romos kolegija – Collegio Romano). V. Volesas tyrinėjo Galilėjaus rankraščius, tuos pačius, kurie buvo į rankas patekę italui Antonijui Favaro (Antonio Favaro, 1847-1922 m.), kuris XIX a. pabaigoje buvo pradėjęs leisti G. Galilėjaus raštus – jo darbus ir laiškus. A. Favaro tuos rankraščius datavo klaidingai, padarydamas išvadą, kad tai Pizos universiteto studento Galilėjaus aristoteliško kurso užrašai. V. Volesas įrodė, kad tai gerokai vėlesni Galilėjaus užrašai. Jis nebaigė Pizos universiteto, bet po kelerių metų pasinaudojęs pažintimis į jį grįžo kaip matematikos dėstytojas. Dėstė ir filosofiją, praktiškai visą aristotelizmo kursą. Tuo metu G. Galilėjui buvo 23 metai ir tokiam darbui jis nebuvo rimtai pasirengęs. Vis dėlto labai drąsiai žengė šį žingsnį. Jis įvedė keletą matematikos teoremų ir tuos įrodymus nusiuntė į Romos kolegiją K. Klavijui, kaip žymiausiam to meto matematikui. K. Klavijus susidomi, pradeda susirašinėti su Galilėjumi. G. Galilėjus prašo K. Klavijų atsiųsti jam matematikos vadovėlių. K. Klavijus tą prašymą patenkina. Iš gautų knygų G. Galilėjus daro išrašus, pagal juos dėsto savo studentams. Beje, jis pirmą kartą vyksta į Romą, kad susitiktų su K. Klavijumi, iš jo gautų kuo daugiau žinių ir idėjų. Galilėjus buvo labai susidomėjęs savo dėstomu dalyku Pizos universitete, o K. Klavijus tapo tikru jo mokytoju.
Geriau patyrinėjus paaiškėjo, kad K. Klavijus Galilėjui atsiuntė ne tik savo paties parašytą vadovėlį, bet ir dar aštuonių kitų dėstytojų jėzuitų rankraščius arba vadovėlius. Tie autoriai jau patys buvo pasukę modernėjimo kryptimi, bandė transformuoti Aristotelio fiziką. Skaitydamas tuos rankraščius, Galilėjus daro išvadas, eina toliau fizikos ir mechanikos moderninimo keliu, taigi pats formuojasi kaip mokslininkas. Mokslo istorikas V. Volesas parašė knygą apie šaltinius, iš kurių Galilėjus sėmėsi žinių. Jo pavyzdys įrodo, kad visai nebūtina studijuoti universitete, nes gabus žmogus iš kito gabaus gali labai greitai daug išmokti. Tačiau jau tada ne tokiems gabiems žmonėms kaip G. Galilėjus universitetas buvo tiesiog būtinas. Tik įgiję žinių, susipažinę su darbo metodais ir perpratę savo mokytojų teorijas, jie galėjo stengtis pranokti savo mokytojus. Galilėjaus siekis tapti Medičių rūmų filosofu Dėstydamas matematiką Padujos universitete, G. Galilėjus svajojo dėstyti filosofiją kaip labai gerai apmokamą discipliną. Kai G. Galilėjus Venecijos dožams parodė, kaip teleskopu galima pamatyti laivą, kurį plika akimi bus galima išvysti tik po 2 valandų įplaukiantį į uostą, tai jam bemat buvo dvigubai padidintas atlyginimas. Vis dėlto jo užimamos pareigos universitete dar buvo nelabai prestižiškos. Mokslininkui to prestižo labai reikėjo. Jis svajojo grįžti į Florenciją, nes ten tikėjosi kunigaikščių Medičių palankumo ir palaikymo. G. Galilėjus svajojo apie gerai apmokamą filosofo vietą Medičių rūmuose. G. Galilėjaus svajonė išsipildė, jis tapo Medičių rūmų filosofu. Tačiau ką šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti: net jei tokiam moderniojo mokslo kūrėjui kaip G. Galilėjus buvo taip reikalingas prestižas, tai ką reikėtų sakyti apie ankstesnius laikus? K. Klavijus sukūrė naują matematikos mokyklą, tuo metu kone visi matematikai buvo arba K. Klavijaus, arba jo mokinių mokiniai, įgiję kvalifikaciją kitose jėzuitų mokymo įstaigose. Toli gražu ne iš karto į matematiką buvo žvelgiama kaip į fundamentinę mokslo šaką. Matematika drauge su fizika ir sudarys moderniojo mokslo bazę, bet tai įvyks gerokai vėliau, kai I. Niutono pastangomis fizika pasieks didelių laimėjimų. Fizika taps moderniojo mokslo pavyzdžiu, joje bus labai daug matematikos