MAKROEKONOMIKA (II)REFERATAS
VALSTYBĖS MONETARINĖS POLITIKOS APŽVALGA
KAUNAS2007TURINYS
ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………….. 3
I. TEORINĖ DALIS ………………………………………………………………………………………..51. VALSTYBĖS FINANSINĖ POLITIKA KAIP MONETARINĖS IR FISKALINĖS POLITIKŲ JUNGTIS ………………………………………………………………. 5
II. LITERATŪROS ANALIZĖ ………………………………………………………………………. 101. ŠIUOLAIKINĖS BANKININKYSTĖS PERTVARKOS KRYPTYS ……………… 102. BANKININKYSTĖS SEKTORIAUS POVEIKIS EKONOMIKOS AUGIMUI ……………………………………………………………………………………………13
IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………. 17LITERATŪRA ………………………………………………………………………………………………18PRIEDAI ……………………………………………………………………………………………………. 19
ĮVADAS
TEMOS AKTUALUMAS. Jokios šalies ekonomika negali vystytis be geros ir stabilios bankų veiklos. Jų vaidmuo be jokių išimčių yra gyvybiškai svarbus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, tiek valstybinėms institucijoms. Šio darbo tikslas – aptarti bankų tipus ir jų vaidmenį bankinėje sistemoje.Išsivysčiusios valstybės turi kompleksinę finansų sistemą kur pinigai yra tik viena iš finansinio turto formų. Finansų sistemą sudaro priemones, kuriomis naudojamasi kuriant įsipareigojimus, teisėtus sandorius gauti pinigus ir pelną. Finansų sistema, reguliuodama kapitalo, prekių darbo judėjimą valstybinį biudžetą siekia makroekonominio stabilumo.
DARBO TIKSLAS – įvertinti valstybės monetarinės politikos principus.
DARBO UŽDAVINIAI:1. Atlikti literatūrinę analizę, nagrinėjančią valstybės monetarinės politikos principus.2. Pateikti išvadas.
Labai svarbus veiksnys, palaikantis šalies ekonomikoje stabilumą yra bankų sistema. Ji ypatinga vien tuo, kad susijusi su pinigais. Kita svarbi jos savybė, kad bankų sistema skiriasi nuo kitų sistemų, tuo, jog iš esmės ji grindžiama žmonių pasitikėjimu. Bankai yra ne tik tos šalies ūkio šerdis, bet ir smegenys, kurios, leisdamos pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą.Lietuvos bankų sistema formavosi iš esmės dviem keliais: dalis sektoriaus atsirado po to, kai buvę sovietiniai bankai, išlaikydami savo nuosavybinę struktūrą, transformavosi į universalius komercinius bankus, o kita dalis bankų atsirado kaip naujos privačios struktūros.Lietuvoje, kaip ir užsienio šalyse, priklausomai nuo banko vykdomų, operacijų pobūdžio, išskiriamos trys pagrindinės bankų grupės:1. Centrinis bankas (vykdo pinigų emisijos ir minimalių rezervų politiką, valdo operacijas su vertybiniais popieriais ir taip reguliuoja bankinės veiklos sritį).2. Komerciniai (universalieji) bankai (atlieka beveik visas bankų operacijas (išskyrus pinigų emisiją): priima indėlius ir saugo turtą, teikia kreditus, prekiauja vertybiniais popieriais, teikia konsultacijas ir t. t.).3. Specializuoti bankai (vykdo tam tikros apimties kreditinę – finansinę veiklą). Kadangi vyriausybės biudžetas savaime reaguoja į nacionalinio produkto pokyčius, faktiniu biudžetu negalima vertinti fiskalinės politikos veiksmų. Valstybės finansų valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sandara. Institucinė sandara, savo ruožtu, atspindi istorinius, kultūrinius ir technologinius veiksnius.Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų.
I. TEORINĖ DALIS
1. VALSTYBĖS FINANSINĖ POLITIKA KAIP MONETARINĖS IR FISKALINĖS POLITIKŲ JUNGTIS
Valstybės finansų valdymas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Visame pasaulyje finansų valdymui didelę įtaką daro Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje susiformavusios atitinkamos tradicijos, o konkreti forma priklauso nuo regioninių ypatumų (Premchand, 1990 m.). Monetarinė politika – apgalvotos akcijos, turinčios paveikti pinigų pasiūlą ekonomikoje su tikslu palaikyti ekonomikos stabilumą, augimą, visišką užimtumą, esant minimaliems infliacijos tempams.Pagrindinis monetarinės politikos tikslas rinkos ekonomikoje – užtikrinti stabilią makroekonominę aplinką, nes tik tokioje aplinkoje veikiantys ūkio subjektai gali racionaliai planuoti ir vykdyti savo ekonominę veiklą, pasitikėti kainų mechanizmo perduodama informacija ir turėti ilgalaikę savo veiklos strategiją.Vykdant monetarinę politiką vyriausybė parikiuoja veiksnių planą, o tiesiogiai šią jos politiką vykdo bankų bankas – centrinis bankas reguliuodamas pinigų pasiūlą. Kai darbo ištekliai yra panaudoti nevisiškai tuomet vykdoma lengvų pinigų taktika, tai yra mažinama palūkanų norma, o taip gyvėja investicinė veikla.Taigi monetarinė politika turi du svarbiausius tarpusavyje susijusius tikslus: palaikyti kainų stabilumą (t. y., užtikrinti žemą infliacijos lygį) ir garantuoti ūkio subjektų pasitikėjimą nacionaline valiuta.Galima teigti, kad pasirinktas valiutų valdybos modelis leido pakankamai efektyviai pasiekti šių dvejų pagrindinių monetarinės politikos tikslų: po lito ir valiutų valdybos modelio įvedimo infliacija pradėjo stipriai mažėti, kas sudarė makroekonomines prielaidas BVP augimui.Lietuvos monetarinę politiką įtakoja siekis integruotis į Europos Sąjungą (tuo pačiu ir siekis stiprinti ekonominius – finansinius Vakarų Europos ir Lietuvos ekonomikų ryšius).
Fiskalinė valstybės politika – tai valstybės pajamų surinkimo politika. Valstybės pajamos naudojamos jos funkcijoms vykdyti ir valstybės skolai finansuoti. Galime padaryti išvadą, kad fiskalinė politika – tai mokesčių politika ir valstybės biudžeto sudarymas bei vykdymas. Taigi, norint išanalizuoti Lietuvos fiskalinę politiką ir teikti pasiūlymus jos taisymui ar radikaliam keitimui, kas yra neišvengiama, turime trumpai apžvelgti esamus mokesčius, jų surinkimas ir ekonominį jų pagrįstumą.Fiskalinė politika – tai valstybę atstovaujančios vyriausybės veikla, priimant sprendimus dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindėta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausybės garantijų teikimas paskoloms, įmonių atleidimas nuo tam tikrų mokesčių. Be to, fiskalinei politikai priskiriami valstybės finansų tvarkymo procedūriniai klausimai, atitinkamos teisinės bazės palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas, priimant kasdienius sprendimus fiskalinėje srityje. Siekdama paveikti visuminę paklausą valstybė gali panaudoti dvi politines priemones: fiskalinę politiką ir pinigų (monetarinę) politiką. Kai valstybė keičia savo išlaidų apimtį ar / ir struktūrą (išlaidų programas) arba keičia mokesčių sistemą (įveda naujus mokesčius, naikina egzistuojančius, keičia mokesčių tarifus, apmokestinimo sąlygas ir pan.), teigiama, kad pasikeitė valstybės fiskalinė politika. Valstybės išlaidų padidėjimas padidina, o mokesčių padidėjimas – sumažina pusiausvyros nacionalinį produktą. Siekdama skatinti visuminę paklausą ir taip mažinti nedarbą, valstybė vykdo ekspansinę fiskalinę politiką – didina išlaidas ir / ar mažina mokesčius normas. Siekdama riboti visuminę paklausą ir taip pažaboti infliaciją valstybė vykdo restrikcinę fiskalinę politiką – mažina savo išlaidas arba/ir didina mokesčių normas.Kaip disciplina, fiskalinė politika yra tokia pat sena, kaip ir valstybė. Iš pradžių ji buvo susijusi daugiausia su socialine politika, socialinio teisingumo ir vertybių klausimais. Buvo laikoma, kad fiskalinė politika – tai socialinės sutarties tarp pavaldinių ir jų valdovų finansinė pusė. Apie valstybės finansus buvo sprendžiama pagal tai, ar jie leido palaikyti stabilią socialinė pusiausvyrą. Klausimas, ar finansai tvarkomi efektyviai ir teisingai socialine prasme, nebuvo dėmesio centre.Dvidešimtame amžiuje valstybės fiskalinis vaidmuo iš esmės pasikeitė. Industrializacija sudarė technologines galimybes pertvarkyti ir urbanizuoti agrarinę visuomenę, tačiau tam valstybinis sektorius turėjo mobilizuoti transporto ir energetikos sistemų modernizavimui reikalingus išteklius.Reaguojant į besikeičiančias aplinkybes ir vis didėjančius gyventojų reikalavimus, valstybės vaidmuo vis didėjo ir didėjo. Iki 1990 m. industrializuotuose kraštuose valstybės išlaidos jau buvo padidėjusios vidutiniškai iki 45 proc. bendro vidaus produkto. Komentuodamas dvidešimtojo amžiaus patirtį, žinomas ekonomistas Musgrave teigia, kad fiskalinės politikos vaidmenį galima suskirstyti į stabilizavimą, visuomeninių gėrybių teikimą ir pajamų perskirstymą.Nesutarimus dėl fiskalinės politikos kelia jau pati jos prigimtis, nes ji yra susijusi su vertybėmis bei įgaliojimų ir valdžios pasiskirstymu. Jau daugiau kaip tris šimtmečius fiskalinės politikos praktikai ir analitikai diskutuoja tris pagrindinius klausimus, būtent: Kokias prekes ir paslaugas ir kiek jų turėtų teikti valstybė? Kaip sukurti gerą ir teisingą mokesčių sistemą, galinčią finansuoti valstybės išlaidas? Kaip valstybės finansai gali užtikrinti visišką užimtumą ir mažą infliaciją?Šiuolaikinės fiskalinės politikos sprendimų istorija atspindi šių trijų iš seno paveldėtų fiskalinės politikos klausimų diskusijas. Sukurti nauji metodai ir priemonės šiems klausimams spręsti. Bet vis dėlto, priklausomai nuo aplinkybių, supratimo ir patirties, daromos labai skirtingos išvados.Stabilizavimas – tai vyriausybės pastangos išlaikyti nedidelį nedarbą, siekti visiško užimtumo ir subalansuoto mokėjimų balanso. Visuomeninių gėrybių teikimas – tai bendro naudojimo prekių ir paslaugų teikimas, nes negalima tikėtis, kad privatus sektorius jas teiktų ar norėtų teikti. Čia taip pat įeina ir valstybės kišimasis stengiantis ištaisyti rinkos netobulumus ir neigiamus socialinius reiškinius, kurie kyla dėl privačios veiklos rinkoje. Pajamų perskirstymas – tai visa valstybės vykdoma veikla perkeliant pajamas ir galimybes nuo vienos socialinės klasės, kartos, regiono ar grupės kitoms socialinėms klasėms, kartoms, regionams ar grupėms. Fiskalinės politikos pobūdį ir formą, valstybei atliekant šias tris funkcijas, apsprendžia socialinės vertybės, ekonominės ir finansinės normos. Laikui bėgant tos vertybės ir normos keičiasi. Joms keičiantis, atitinkamai, keičiasi ir fiskalinės politikos praktika.Šalia diskusijų apie mokesčių naštos teisingą paskirstymą mokslininkai nuo seno diskutavo ir įvairių mokesčių sistemų pranašumus pagal jų poveikį ekonominiam našumui. Klasikinės ekonominės teorijos atstovai teigė, kad mokesčiai turėtų būti kuo mažesne našta žmonėms. Praktikoje įgyvendinant fiskalinę politiką, kai kurių valstybių veiklos apimtis smarkiai išaugo, o kitos smarkiai padidino valstybės skolą.Naujos besivystančių šalių vyriausybės buvo skatinamos vykdyti ekspansines fiskalines programas, nes reikėjo finansuoti vidaus kapitalo formavimąsi. Įvyko nemažai valstybės skolos krizių. Šiuo metu manoma, kad diskretinė fiskalinė politika ekonominį nestabilumą ne gydo, bet jį sukelia.Nepriklausomų valstybių skolų krizės ir didelės infliacijos neigiami padariniai privertė iš naujo pabandyti įvertinti diskretinę fiskalinę politiką. Daugiau dėmesio imta skirta sąryšiui tarp valstybės išlaidų ir infliacijos, valstybės skolos tvarumo kriterijams bei valstybės finansų įtakai įvairioms žmonių kartoms.Fiskalinė politika ir šiandien lieka tokia pat diskusijų sfera kaip ir prieš tris šimtus metų. Tačiau skirtumas yra tas, kad daugumoje šalių ekonomika yra “mišri”, ten valstybė vaidina gana didelį ekonominį vaidmenį. Pagrindiniai klausimai dėl valstybės finansų išlieka tie patys: Ką valstybė turėtų daryti? Kaip turėtų būti finansuojama jos veikla? Kaip vyriausybė galėtų užtikrinti ekonomikos plėtrą? Geresnius atsakymus į šiuos klausimus padeda rasti besikeičiantis ekonominis kontekstas ir patirties pamokos. Trys šimtmečiai intelekto pažangos socialiniuose moksluose praturtino fiskalinės politikos praktiką instrumentais, kuriuos galima naudoti, vairuojant valstybės finansus.Rinkos ekonomikoje fiskalinė politika gali būti diegiama daugeliu įvairiausių būdų. Atsižvelgiant į nuo ekonomines sąlygas, vyraujančios politinės ir socialinės orientacijos yra didelis pasirinkimas. Tačiau fiskalinėje politikoje vis dėlto neturi būti vidinių prieštaravimų, ji neturi prieštarauti strategijai kitose srityse ir turi būti įteisintos procedūros, galinčios užtikrinti išvardintus dalykus. Trumpalaikiai uždaviniai turi būti skirti ilgalaikiams uždaviniams ir makroekonominiams tikslams. Interesų grupės visada siekia savų konkrečių tikslų ir tai dažniausiai tampa pagrindine priežastimi, kodėl fiskalinis valdymas pasidaro netikęs arba pradeda prieštarauti tolesnei plėtrai, ilgalaikiams uždaviniams ir tikslams. Lengva pareikšti, kad interesų ir socialinių grupių spaudimas turi būti valdomas, viešinamas, daromas aiškesnis, pagal politikos galimybes turi tapti neprieštaringo plano dalimi, šių grupių reikalavimai turi būti sugrupuoti pagal bendrus prioritetus. Tačiau tai neparastai sunku pasiekti. Būtent aiškios fiskalinio valdymo procedūros turi padėti iškelti viešumon fiskalines problemas ir leisti formuluoti neprieštaringus sprendimus, orientuotus į numatytą plėtrą. Pereinamojo laikotarpio pradžioje reformuojant fiskalinę politiką neišvengiamai buvo labai daug skubos. Kaip jau minėta anksčiau, fiskalinė politika reaguodavo į nenumatytas transformacijos staigmenas, transformacijos pagreitinimas buvo viską apimantis visos politikos uždavinys. Dėl šios priežasties skubėta reformuoti viešąją politiką, neturint pakankamai laiko įvertinti net svarbiausių politinių sprendinių, būsimas pasekmes ir neskiriant laiko viešiems svarstymams. Viešumo trūkumas leido dar paspartinti reformas, bet tai sudarė galimybes interesų grupėms įgyti nemažą įtaką priimant svarbius fiskalinės politikos sprendinius. Ekonominės transformacijos paskatas keičiant ekonominės sanglaudos paskatomis, fiskalinės politikos tolesnės reformos turi būti pagrįstos aiškiomis ir racionaliai pagrįstomis procedūromis. Kitaip tariant, svarbesni fiskalinės politikos pakeitimai neatskiriami nuo tinkamos analizės, ekonominio įvertinimo, aiškumo, nepriklausomų nuomonių kritikos, ir atviro aptarimo visuomenėje bei žiniasklaidoje. Per gana ilgą laikotarpį Vyriausybės pajamos ir išlaidos turi susilyginti. Toks balansas prisimintinas ne tik planuojant ir tvarkant apskaitą, bet ir analizuojant valdymą bei efektyvumą. Per pastarąjį dešimtmetį buvo gana ryški tendencija sumažinti pajamas, išleisti Vyriausybės vertybinius popierius arba pasiskolinti užsienyje kompensuojant nepakankamas valstybės pajamas. Tačiau tikrai per mažai padaryta derinant išlaidų dydį su visuomenės norais mokėti už teikiamas valstybės paslaugas. Daug daugiau dėmesio būtina skirti viešųjų išlaidų politikai, kaip pagrindinei fiskalinės politikos priemonei. Viešųjų išlaidų struktūra turi būti tvarkoma bei naudojama ir kaip mikroekonominio, ir kaip makroekonominio valdymo priemonė. Mokestinių pajamų struktūros pakeitimas įgijo deramą vaidmenį fiskaliniame valdyme, tačiau tiesioginių ir netiesioginių mokesčių santykio bei kitos problemos lieka neišspręstos. Viešųjų išlaidų efektyvumas gali būti iš esmės padidintas, geriau sukoordinuotas ir suplanuotas. Deficito finansavimo srityje Vyriausybės finansinė politika turi garantuoti makroekonominį stabilumą, paveikti ekonominį aktyvumą ir padėti plėtoti vidaus finansinę sistemą. Mažai atvirai ekonomikai vyriausybinė deficito politika yra pagrindinis dalykas, kad būtų užtikrinta tolydi mokėjimų balanso dinamika.Politiką formuojančios institucijos ir institucijos, atsakingos už jos įgyvendinimą, turi būti aiškiai atskirtos. Funkcijų sutapimas arba susikirtimas stabdo reformas. Tačiau ir pačios politikos formavimo funkcijos, ir politikos įgyvendinimo funkcijos turi būti labai aiškiai apibrėžtos. Daugelis fiskalinių reformų būtų įvykusios daug anksčiau, jeigu gerokai anksčiau būtų tiksliai paskirstyta ir atsakomybė. Apibendrinant galima pasakyti, kad toks politikos ir jos įgyvendinimo atskyrimas leistų asmenims, atsakingiems už politikos nustatymą, susikoncentruoti ir spręsti fiskalinės politikos problemas, o tiems, kurie vykdo politiką, susitelkti ir efektyviai administruoti politiką.II. LITERATŪROS ANALIZĖ
1. ŠIUOLAIKINĖS BANKININKYSTĖS PERTVARKOS KRYPTYS
Visa šiuolaikinės bankininkystės sistema yra pagrįsta dalinio rezervavimo principu. Tai reiškia, kad bankai negali skolinti visas turimas lėšas, turi palikti tam tikras atsargas, kad, reikalui esant, galėtų atsiskaityti su indėlininkais (depozitoriais). Esant dalinių rezervų sistemai, bankai laiko tam tikrą procentą, tik dalį indėlininkų pinigų, o likusią dalį skolina.Bankai yra svarbiausia stambiausių kredito įmonių rūšis. Pats žodis “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banko”, reiškusio stalą, prie kurio viduramžiais prekymečiuose sėdėdavo žmonės versdavęsi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijoje rinkoje šie stalai (graikų kalba – trappeza), prie kurių sėdėdavo pinigų keitėjai, mūsų laikais vadinami bankininkais.Šių laikų bankas – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai jau egzistavo senovės Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje. Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Mainai tampa daug patogesni, paprastesni ir efektyvesni tarpininkaujant pinigams. Mainų plitimas, o kartu su tuo ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo vykdyti kai kurias techniško požiūrio funkcijas, susijusias su pinigų vartojimu, t. y. jų saugojimas, keitimas, persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos. Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse.Šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą.Ryškus šio amžiaus pastarųjų dešimtmečių bruožas yra bankininkystės internacionalizavimas. Praktiniu požiūriu tai reiškia vieningos pinigų zonos sukūrimą ir vieningos kredito įstaigų paslaugų rinkos su vienodomis konkurencijos sąlygomis organizavimą. Tas reikalauja ne tik turėti vienodą teisinį reguliavimą, bet ir unifikuotą terminologiją, reikalavimų standartus, suderintą infrastruktūrą, glaudžiai koordinuotą ekonominę ir pinigų politiką, darniai sąveikaujantį bankų sektorių. Žinoma, šių tikslų ir strateginių gairių įgyvendinimas reikalauja kruopštaus ir ilgai trunkančio darbo. Skirtumų tarp skirtingo tipo kredito institucijų mažėjimas vyksta dviem kryptimis:• plečiant netradicines operacijas, • nebankams patenkant į bankų rinką.Pirmajai krypčiai galima priskirti komercinius ir investicinius bankus. Ilgai šių bankų grupių funkcijos turėjo aiškių skirtumų, įtvirtintų įstatymais arba susiformavusių praktikoje. Tačiau bandymas atimti iš bankų galimybę prekiauti vertybiniais popieriais buvo nerealus: dėl suvaržymų šalies viduje bankai prekiavo tarptautinėje rinkoje.Savo ruožtu naujas reiškinys – nebankinių institucijų patekimas į bankinę sferą: draudimo, brokerinės, taupomosios, trestinės kompanijos, pensijų fondai, prekybos – pramoninės korporacijos. Tačiau vyksta judėjimas ir priešinga kryptimi. Pavyzdžiui pastaruoju metu bankų praktikoje atsirado operacijų, susijusių su draudimu: klientams suteikiamos garantijos įsiskolinimui padengti, kaupiamos piniginės lėšos parduodant gyventojams draudimo liudijimus. Bankai įsigyja jau funkcionuojančių draudimo kompanijų, o tai naudinga ir bankams, gaunantiems stabiliai pelningas draudimo kompanijas, ir draudimo kompanijoms, kurioms suteikiama galimybė panaudoti platų bankų filialų ir atstovybių tinklą savo šalyje bei užsienyje.Bendra stambių bankų universalizacijos tendencija jungiama ir derinama su išsaugojimu ir netgi tam tikru specializacijos stiprinimu tais atvejais, kai tai sustiprina pozicijas finansinių paslaugų rinkoje arba padidina efektyvumą, pasirenkamas specializacijos, kaip savotiškos alternatyvos universalių bankų konkurenciniam pranašumui, kelias. Pati universalizacija atskirų tipų bankuose vystosi gana specifiškai, nevienodai. Šiuo atveju kalbama apie universalaus tipo kredito investicijų respecializaciją. Ši tendencija padeda gerinti paslaugų kokybę, pirmiausia atsiliepdama mažiems ir vidutiniams bankams, siekiantiems rasti nišą, t.y. tokias paslaugas, kurios nesudomino stambių arba vidutinių bankų. Respecializacijos tendenciją palaiko ir stiprėjanti konkurencija.
Dabarties bankininkystės plėtrai būdingas reiškinys – tai šimtmečiais formuotas bankų veiklos priemonių ir metodų kokybinis šuolis, proveržis; atsiranda visiškai naujų, originalių finansinių operacijų ir paslaugų, neturinčių analogų pasaulinėje praktikoje. Šiuolaikiniai bankai negali apsiriboti vien egzistuojančiais produktais, kurie šiandien duoda didelį pelną, nes rytoj jie gali būti nenaudingi. Bankai tiesiog verčiami nuolat žiūrėti į ateitį, o jų vadovams jau dabar pravartu žinoti, ko iš bankų tikimasi po dešimties ar net penkiasdešimties metų: ar bus siekiama išsaugoti iki pasaulinio lygio banko, ar pasilikti savo lygoje, išsikovojant specializuotą vietą rinkoje, kokia bus veiklos specializacija (didmeninė ar mažmeninė), kokios prioritetinės ekonominės sritys bus aptarnaujamos, kuo rengiamasi išsiskirti iš kitų konkurentų (paslaugų apimtimi, jų kokybe ar plačiu filialų tinklu) ir t. t. Greitas skirtumų tarp atskirų tipų bankų ir kitų finansinių bei nefinansinių (nebankinių) institucijų mažėjimas – viena svarbiausių pastarojo meto struktūrinių pokyčių tendencijų, t. y. tradicinės demarkacijos linijos tarp jų nykimas.Šiuolaikinis bankas yra universalus daugiafunkcinis kredito ir finansų kompleksas, teikiantis daugiau kaip 200 pavadinimų paslaugų. Universalaus tipo bankas, jungiantis depozitines – paskolų, investicines – emisines, atsiskaitymo – mokėjimo, informacines – konsultacines ir daugybę kitų “artimų bankinėms” operacijų, labiausiai atitinka dabarties poreikius. Komercinės bankininkystės aušroje dauguma naujų bankų buvo maži ir abejotinos kokybės visų pirma todėl, kad neretai buvo kuriami tik turint labai primityvų tikslą remti naujai atsiradusias pramonines – finansines grupuotes, kurios aktyviai formavosi prasidėjus čekinei privatizacijai Lietuvoje 1992 metais.2. BANKININKYSTĖS SEKTORIAUS POVEIKIS EKONOMIKOS AUGIMUI
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, stiprinant šalies ekonomiką ir ruošiantis pereiti prie bendros Europos Są¬jungos valiutos – euro, ypač didelę reikšmę turi patikima ir stabiliai funkcionuojanti finansų institucijų, kurių pagrin¬dą sudaro bankai, veikla. Bankai atlieka reikšmingą vaid¬menį šalies ekonomikoje. Pagrindinis bankininkystės sek¬toriaus produktas – pinigai – lemia šalies ekonominę gero¬vę, vystymąsi.Vien tik 2005 m. paskolų portfelis komerciniuose bankuose išaugo apie 54 proc, indėlių- 41 proc. Lietuvos finansinio tarpininkavimo sektoriuje išskiria¬mos penkios pagrindinės finansų tarpininkų grupės (ko¬merciniai bankai, kredito unijos, draudimo ir lizingo ben¬drovės bei investiciniai fondai), kurios ir sudaro finansinio tarpininkavimo branduolį. Bankų suteiktos paskolos apibūdina išorinio finansavi¬mo apimtis. Paskolų portfelio ban¬kuose didėjimas skatina ekonomikos augimą. Šis ryšys neprieštarauja ekonomikos teorijai, kadangi abu reiškinius -tiek bankų suteiktų paskolų apimčių didėjimą, tiek ekono¬mikos augimą (BVP didėjimas) – skatina panašios priežas¬tys ir susidariusios sąlygos [8].Straipsnyje (Dudzevičiūtė G. Bankininkystės sektoriaus poveikis ekonomikos augimui: teoriniai ir praktiniai aspektai. // Verslas: teorija ir praktika 2006, Vol VII, No 2,) nagrinėjamos Lietuvos finansinio tarpininkavimo sektoriaus, kurio pagrindą sudaro bankininkystės sektorius, tendencijos šalies ekonomikoje, pateikiami bankininkystės sektoriaus poveikio ekonomikos vystymuisi teoriniai aspektai. Taikant statistikos modelius, tiriama ekonomikos augimo priklausomybė nuo bankininkystės sektoriaus rodiklių, išryškinami labiausiai ekonomikos augimą lemiantys bankininkystės sektoriaus veiksniai, kiekybiškai įvertinamas jų poveikis bei pateikiama gautų ryšių ekonominė interpretacija.Straipsnyje „Bankininkystės sektoriaus poveikis ekonomikos augimui: teoriniai ir praktiniai aspektai“ teigiama, kad „<…> Lietuvai, tapus Europos Sąjungos nare, stiprinant šalies ekonomiką ir ruošiantis pereiti prie bendros Europos Są¬jungos valiutos – euro, ypač didelę reikšmę turi patikima ir stabiliai funkcionuojanti finansų institucijų, kurių pagrin¬dą sudaro bankai, veikla. Bankai atlieka reikšmingą vaid¬menį šalies ekonomikoje. Pagrindinis bankininkystės sek¬toriaus produktas – pinigai – lemia šalies ekonominę gero¬vę, vystymąsi.Autoriai pabrėžia, jog „<…> per paskutinius keletą metų Lietuvos bankininkystės sektoriaus veikla įgavo augimo pagreitį. Vien tik 2005 m. paskolų portfelis komerciniuose bankuose išaugo apie 54 proc, indėlių- 41 proc. Straipsnyje „Bankininkystės sektoriaus poveikis ekonomikos augimui: teoriniai ir praktiniai aspektai“ siekiama išsamiai išanalizuoti Lietuvos eko¬nomikos augimo priklausomybę nuo bankininkystės sek¬toriaus rodiklių ir kiekybiškai įvertinti statistiškai išmatuo¬jamų veiksnių poveikį ekonomikai. Siekiant nurodyto tiks¬lo, bus spendžiami šie klausimai: analizuojamas bankininkystės sektoriaus ir ekono¬mikos augimo ryšys teoriniu aspektu; nagrinėjamas Lietuvos finansinio tarpininkavimo sektoriaus, kurio pagrindą sudaro bankininkystės sektorius, plėtra ekonomikoje; taikant statistikos modelius, identifikuojami labiausiai ekonomikos augimą lemiantys bankininkystės sektoriaus rodikliai bei kiekybiškai įvertinamas jų daromas poveikis.
Straipsnyje „Bankininkystės sektoriaus poveikis ekonomikos augimui: teoriniai ir praktiniai aspektai“ teigiama, kad Lietuvos finansinio tarpininkavimo sektoriuje išskiria¬mos penkios pagrindinės finansų tarpininkų grupės (ko¬merciniai bankai, kredito unijos, draudimo ir lizingo ben¬drovės bei investiciniai fondai), kurios ir sudaro finansinio tarpininkavimo branduolį. Bankų suteiktos paskolos apibūdina išorinio finansavi¬mo apimtis. Tyrimas parodė, kad paskolų portfelio ban¬kuose didėjimas skatina ekonomikos augimą. Šis ryšys neprieštarauja ekonomikos teorijai, kadangi abu reiškinius -tiek bankų suteiktų paskolų apimčių didėjimą, tiek ekono¬mikos augimą (B VP didėjimas) – skatina panašios priežas¬tys ir susidariusios sąlygos. Pagrindiniai ty¬rimo rezultatai šie: finansinio tarpininkavimo vystymasis skatina dar¬bo jėgą judėti į perspektyvesnius, geriau apmoka¬mus ekonomikos sektorius ir daro įtaką gimstamu¬mo mažėjimui, šalims, kurios pasižymi aukštesniu finansinio tar¬pininkavimo išsivystymo lygiu, būdingas mažas gimstamumas ir aukštesnis užimtumo lygis geriau apmokamuose ekonomikos sektoriuose.Atlikta bankininkystės sektoriaus poveikio ekonomi¬kos augimui teorijų analizė leidžia teigti, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp bankininkystės sektoriaus ir ekonomi¬kos augimo, tačiau lemiamų veiksnių kiekybiniam identi¬fikavimui reikia papildomų tyrimų. Todėl straipsnyje bus analizuojami ir įvardijami bankininkystės sektoriaus rodik¬liai bei parodyta jų daroma įtaka ekonomikos augimui.Į stipriausiai veikiančių BVP tendencijas veiksnių gru¬pę pateko ir įmonių įsiskolinimo bankams lygio rodiklis. Analizė parodė, kad įmonių išorinio finansavimo dalies nuosavybėje didėjimas turi teigiamą įtaką ekonomikos plėt¬rai. Tiesa, ir šiuo atveju, remiantis koreliacijos analize, prie¬žasties ir pasekmės santykis lieka nenustatytas.Paskolos turėtų tapti įmonėms vienu iš priimtiniausių veiklos finansavimo šaltinių, kadangi: 1) tai lengviausiai prieinamas finansavimo šaltinis,2) patrauklios skolinimo¬si sąnaudos, 3) ekonomikai augant, papildoma grąža nu¬sveria skolinimosi rizikas. Straipsnyje teigiama, kad nors ir paskolų įmonių apimtys auga, tačiau toli gražu negalime pasakyti, kad tai pagrindi¬nis verslo finansavimo šaltinis Lietuvoje. Apie 69 proc. apklaustų ekspertų mano, kad įmonių skolinimosi lygis Lie¬tuvoje per žemas, nepaisant stabilaus jo augimo nuo 1998 metų. Intensyviausiai skolinasi smulkios įmonės, kurių ka¬pitalas sudaro iki 3,5 mln. Lt. Ekspertų nuomone, smul¬kios įmonės jau priartėjo prie skolinimosi galimybių ribos. Kitų įmonių skolinimosi potencialas išlieka didelis. Vidu¬tinių ir stambių įmonių skolinimosi lygis tris kartus ma¬žesnis negu smulkių įmonių. Į šiek tiek silpniau ekonomikos augimą veikiančių ro¬diklių grupę pateko užsienio kapitalo dalies bankų akci¬niame kapitale rodiklis. Nepaisant to, kad siekiant nustaty¬ti užsienio kapitalo poveikį tiek bankininkystės sektoriaus plėtrai, tiek ekonomikos augimui, teoriniu lygmeniu labai dažnai susiduriama su prieštaravimais, tyrimas parodė tei¬giamą minėto rodiklio augimo poveikį ekonomikos plėt¬rai. Tiesioginis koreliacinis ryšys tarp bendrojo vidaus pro¬dukto dinamikos ir užsienio kapitalo dalies akciniame bankų kapitale kitimo paaiškinamas teigiama užsienio kapitalo įta¬ka, užtikrinant bankininkystės sektoriaus stabilumą, pla¬tesnėmis finansinių išteklių pritraukimo galimybėmis ir pa¬lankesnėmis jų sąlygomis, kredito rizikos mažinimu, kon¬kurencijos didinimu, naujų banko produktų ir paslaugų spektro plėtimu, užsienio patirties perdavimu.Straipsnyje „Bankininkystės sektoriaus poveikis ekonomikos augimui: teoriniai ir praktiniai aspektai“ teigiama, kad paskolų ir indėlių palūkanų normų kitimas ir BVP di¬namika susieta atvirkštine priklausomybe.Mažėjant paskolų palūkanų normai, atsiranda daigiau galimybių skolintis, verslui finansuoti, naujiems projektams įgyvendinti ir investuoti, o tai skatina paklausą didėti, oekonomiką augti.Egzistuoja glaudus ryšys tarp bankininkystės sektoriaus ir ekonomi¬kos augimo, tačiau lemiamų veiksnių kiekybiniam identi¬fikavimui reikia papildomų tyrimų. Todėl straipsnyje bus analizuojami ir įvardijami bankininkystės sektoriaus rodik¬liai bei parodyta jų daroma įtaka ekonomikos augimui.Į stipriausiai veikiančių BVP tendencijas veiksnių gru¬pę pateko ir įmonių įsiskolinimo bankams lygio rodiklis.Paskolos turėtų tapti įmonėms vienu iš priimtiniausių veiklos finansavimo šaltinių, kadangi: 1) tai lengviausiai prieinamas finansavimo šaltinis,2) patrauklios skolinimo¬si sąnaudos, 3) ekonomikai augant, papildoma grąža nu¬sveria skolinimosi rizikas. Paskolų ir indėlių palūkanų normų kitimas ir BVP di¬namika susieta atvirkštine priklausomybe [4; p. 149].Bankų sistemos plėtrai ir naujų produktų kūrimui didelės reikšmės turi technologinė pažanga: kredito įstaigų valdymo automatizavimas, naujų komunikacijos priemonių naudojimas dirbant su klientais, naujų mokėjimo priemonių taikymas. Ši technologinė pažanga leidžia į apyvartą įvesti vis naujus produktus, kad būtų kuo geriau patenkinti klientų norai ir poreikiai. Jau seniai naudojama informacija, gaunama kompiuterių tinklais, prekiaujant vertybiniais popieriais. Tačiau anksčiau brokeris ar individualus investuotojas galėdavo gauti informacijos tik apie rinkos būklę. Dabar jis gali pirkti ir parduoti akcijas, obligacijas, keisti valiutą naudodamasis tarptautiniu kompiuterių tinklu.Vis labiau populiarėja ir tiesioginiai bankai, kai klientas su banku bendrauja tik elektroninio ryšio priemonėmis. Nuo įprastų tiesioginiai bankai skiriasi tuo, kad susisiekti su juo galima daug greičiau ir patogiau: paspaudus asmeninio kompiuterio mygtuką, surinkus telefono numerį, naudojantis elektroniniu pinigų išdavimo automatu.Dabartinai technologiniai pokyčiai bankų sferoje kartais vadinami revoliucija. Tokie radikalūs išsiveržimai reikalauja ne tik naujos įrangos instaliavimo, bet taip pat ir mąstymo pokyčio. Visa tai kompensuos naujovės. Kas nesugebės persiorientuoti, rizikuoja netekti labai daug. Naujų produktų ir paslaugų pasiūla dažnai yra vienintelis būdas esamiems klientams išlaikyti ir naujiems pritraukti. Komercinis bankas nuolat turi atsižvelgti į klientų poreikius, ieškoti naujų rinkų, palankių momentų ir laiku reaguoti rengdamas ir įgyvendindamas tinkamas bei efektyvias strategijas [1; p. 17].Bankai, reaguodami į išorinę aplinką ir joje vykstančius pokyčius, atitinkamai transformuoja savo veiklą, keičia organizacines struktūras, kuri ir diegia naujus produktus bei paslaugas, plečia rinkas. Dažnai informacijos technologijų panaudojimas leidžia nustatyti būdus, kuriais gali būti vykdomos verslo operacijos, kartu užimdamos tarpinę padėtį tarp kliento ir banko. Šio proceso pasekmė – elektroninės bankininkystės sistemos (EBS) atsiradimas ir išplėtojimas.IŠVADOS
1. Valstybės vykdoma ekspansinė fiskalinė politika dažnai neišvengia biudžeto deficito, kurį ji priversta finansuoti skolintomis lėšomis. Pastaruoju metu į didėjančius fiskalinį deficitą ir valstybės skolą vis dažniau žiūrima kaip į atskirą rimtą problemą. 2. Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra subalansuotas. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas bus deficitinis. O jei valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas perteklinis. 3. Pagrindinis monetarinės politikos tikslas rinkos ekonomikoje – užtikrinti stabilią makroekonominę aplinką.4. Fiskalinė politika – tai valstybę atstovaujančios vyriausybės veikla, priimant sprendimus dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausybė naudoja įvairias priemones. 5. Finansų rinka perleidžia sukauptas lėšas tiems ekonomikos dalyviams, kuriems reikia daugiau fondų, negu jų gauta išteklių rinkoje. Finansų rinka yra finansų sistemos šerdis, nustatanti reikiamas kredito apimtis, pritraukianti indėlius saugojimui, nustatanti palūkanų normas bei vertybinių popierių kainas. Tai gyvybinis ekonominės sistemos poreikis.6. Bankai yra komercinės įstaigos, kurios gauna pelną nenaudojamų indėlių skolinimą tiems, kuriems reikia skolintis, o už paslaugą dažniausiai imama tam tikrą sumą. 7. Viena svarbiausių (pati svarbiausia yra pinigu emisijos funkcija) centrinio banko funkcijų – teikti paskolas komerciniams bankams. Besivystančių šalių centrinių bankų nepriklausomybės laipsnis žemas, jų vyriausybės dažnai nevengia finansuoti biudžeto deficitą pertekline pinigų emisija, todėl infliacijos tempai ten gerokai didesni. Lietuvos centrinis bankas tobulina suteikiamas skolinimosi galimybes, taip siekdamas didinti bankų ir visos pinigų sistemos stabilumą. Centrinis bankas pasirinkdamas pinigų politikos priemones reguliuoja pinigų pasiūlą, o taip pat palūkanų normą.
LITERATŪRA
1. Ališauskas L., Vaškelaitis V. (1998) Šiuolaikinės bankų sistemos. – V.2. Buckūnienė O. (2003) Lietuvos finansų sistema: mokomoji knyga. – V.3. Dudzevičiūtė G. (2006) Bankininkystės sektoriaus poveikis ekonomikos augimui: teoriniai ir praktiniai aspektai. // Verslas: teorija ir praktika, Vol VII, No 2, 128-135.4. Drilingas B. (1997) ir kiti. Makroekonomikos pagrindai. – Kaunas, Technologija.5. Jakutis A., Petraškevičius V. Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev. (2000) Ekonomikos teorijos pagrindai. – K.6. (2000) KTU. Makroekonomika. – K.7. Lietuvos mokslų akademija. (2002) Lietuvos mokslas. – V.8. Kaunas – Technologija. (2001, 2002, 2004) Makroekonomika.9. Martinkus B., Žilinskas V. (2001) Ekonomikos pagrindai. – K.10. Skominas V. (2001) Pinigai, bankai, ir pinigų politika. IS – LM modelis. Mokomoji priemonė – V.11. Šimašius R. (1912 – 2006) In memoriam Milton Freidman [interaktyvus]. // LLRI. 2007-01-15. [žiūrėta 2007 metų balandžio 25 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/spaudai/straipsniai_ir_komentarai/in_memoriam_milton_freidman_19122006/4140 12. Wonnachott P., Wonnacott R. (1994) Makroekonomika. – Kaunas, Litterae Universitatis.13. V. Snieška ir kt. (2005) Technologija – Kaunas. – V.
PRIEDAI
1 PRIEDAS Šimašius R. (1912 – 2006) In memoriam Milton Freidman………………………………………………………………………………………………….202 PRIEDAS Dudzevičiūtė G. (2006) Bankininkystės sektoriaus poveikis ekonomikos augimui: teoriniai ir praktiniai aspektai………………………………………………………………………………………….23
In memoriam Milton Freidman (1912–2006)Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas 2007-01-15Straipsnis, “Naujasis židinys-Aidai” 2006 12Laisvos rinkos fundamentalistu, įtakingiausiu XX a. ekonomistu neretai vadinamas Miltonas Friedmanas nėra vienareikšmė figūra. Labiausiai jis išgarsėjo tuo, kad sąžininga, principinga, bekompromisė ir be užuolankų išsakoma jo analizė leido prieiti prie išvadų, kurios šokiravo daugelį, tačiau su kuriomis retas pajėgė argumentuotai diskutuoti.Visų pirma, tai jo monetarinę koncepciją atspindintis teiginys, kad cent¬rinį banką reikia pakeisti paprasta formule, kuri pinigus į rinką leistų periodiškai ir rutiniškai, o ne politiškai ir atsižvelgiant į aktualijas. Tai visiškai prieštaravo iki tol (Lietuvoje, deja, gal net iki šiol) madingoms Johno Maynardo Keyneso idėjoms, kad valdžia turi manipuliuoti pinigų pasiūla ir taip spręsti nedarbo problemą bei greitinti ekonominį augimą. Friedmanas buvo tas žmogus, kuris labiausiai prisidėjo, kad ne tik Ronaldas Reaganas ir Margareth Thatcher (pastarieji, būdami JAV ir Jungtinės Karalystės vadovais, net neslėpė Friedmano jiems daromos įtakos), bet ir daugybė kitų šalių vadovų ir paprastų žmonių suprastų, jog infliacinė politika yra pražūtinga visiems, kad klaidinga yra manyti, jog papildomos valdžios išlaidos visuomenę gali padaryti turtingesnę.
Ne mažiau žinomas Friedmano nu¬si¬statymas prieš XX a. užgimusią madą demonstruoti verslo socialinę atsakomybę, kuri, kaip parodo pats ekonomistas, yra ne kas kita kaip veid¬mainiavimas (geruoju atveju) arba akcininkų apiplėšimas (bloguoju atveju). Idant tai suprastume, užtenka atsiremti į vieną esminę tiesą – kad rinkoje verslas gali uždirbti tik tarnaudamas kitiems ir kad tik patys žmonės, o ne už juos sprendžiantieji gali žinoti, ko jie trokšta labiausiai. Be to, jei jūs investuojate pinigus, idant uždirbtumėte teikdami paslaugas vartotojams, tai kaip vertinti tuos vadybininkus, kurie pinigus gal ir uždirba, bet juos atiduoda ne jums, o kažkam kitam?..
Dar Friedmanas išpopuliarino vaučerius kaip valstybės finansuojamų paslaugų finansavimo būdą. „Moksleivio krepšelio“ pavidalu jo aidai atsirito ir iki Lietuvos. Idėja genealiai paprasta: jei valstybė nori skirti lėšų visiems reikalingai paslaugai, tarkime, visuotiniam švietimui užtikrinti, tam nebūtina griauti rinkos mechanizmo, kuris vienintelis gali garantuoti tokias paslaugas, kurios reikalingos vartotojams. Pavyzdžiui, valstybė kiekvienam mokiniui gali suteikti teisę į vaučerį (finansų krepšelį), kurį pastarasis gali atnešti į jam labiausiai patikusią mokyklą ir sumokėti už jam labiausiai patikusį švietimo paslaugos teikimo būdą. Beje, opozicija šiam siūlymui Jungtinėse Valstijose yra trejopa. Vieni nenori konkurencijos, kiti nenori, kad apskritai būtų bet koks valstybinis švietimo finansavimas. Tačiau, paradoksalu, didžiausia ir įtakingiausia oponuojanti grupė yra ta, kuri nenori duoti krepšelio ir leisti konkurencijos, nes tada valstybės pinigai patektų ne tik pasaulietinėms, bet ir bažnytinėms mokykloms.
Miltonas Friedmanas mėgo rašyti apie Jungtinių Valstijų kaip laisvos šalies aktualijas. Vieną iš pamokų norėčiau priminti ir šios dienos laisvai Lietuvai. „Laisvės plėtrai ir pačiam laisvės išlikimui šiandien gresia pavojai iš dviejų pusių. Pirmasis yra akivaizdus ir aiškus. Tai yra išorinė grėsmė, sklindanti iš piktavalių Kremliaus žmonių, pasižadėjusių mus palaidoti. Kitas pavojus yra kur kas klastingesnis. Tai yra vidinis pavojus: jį kelia žmonės, kurie, vedami geriausių ketinimų, nori mus reformuoti. Nekantriai siekdami savo įsivaizduojamų socialinių pokyčių ir bodėdamiesi lėta įtikinėjimo bei pavyzdinės praktikos tėkme, savo tikslams įgyvendinti jie godžiai griebiasi valstybės jėgos, būdami šventai įsitikinę, kad yra pajėgūs ja naudotis. Tačiau jeigu jie gautų valdžią, tai ne tik nepasiektų savo tiesioginių tikslų, bet dar sukurtų tokią kolektyvistinę valstybę, kurios jie patys pirmieji išsigąstų ir kurios pirmosiomis aukomis taptų. Sutelktos valdžios galios negali padaryti nekenksmingos geri ketinimai, kurie ją sukuria.“
Friedmanas labai aiškiai, konkrečiai išdėstė ir karo su narkotikais ekonominius ir politinius padarinius – daugybė prarastų gyvybių, didžiulės valstybės išlaidos, suklestėjęs nusikalstamumas, perpildyti kalėjimai, nuskurdusios ištisos visuomenės. Anaiptol nebūdamas svaiginimosi šalininkas, Friedmanas atkreipia dėmesį į paprastą faktą, kad tie, kuriems svaigintis patrauklu, savo potraukio neatsisakys dėl draudimo. Tačiau įvyks daugybė kitų pokyčių. Narkotikai, kaip alkoholio draudimo laikais alkoholis, taps stipresni, nes juk su jais „dirbti“ yra teisinė rizika, o kiekio sumažinimas leidžia sumažinti ir šią riziką. Narkotikų gamyba, prekyba ir vartojimu užsiimantys žmonės bus išstumti už įstatymo ribų ir todėl pateks į nusikaltėlių įtaką. Mokesčių mokėtojų lėšos bus leidžiamos karui ir kalėjimams, o ne žmonių ir jų nuosavybės saugumui užtikrinti. Netgi dabartinė situacija Afganistane būtų visiškai kitokia, jei ne karas su narkotikais, kuris šioje ekonomikoje yra gerokai aktualesnis valstiečiams negu karas už ar prieš demokratiją, už ar prieš islamo valstybę.
Visos šios išvados vargu ar laikytinos ekonomikos mokslo revoliucijomis. Veikiau jau tai yra nuoseklus taikymas tų ekonomikos metodų, kurių pagrindus jau buvo išpopuliarinęs Adamas Smithas, o ištobulinęs Lud¬wigas von Misesas.
Paties Friedmano asmeniškai nelaikyčiau labai stipriu ekonomikos teoretiku. Gal atvirkščiai – jo indėlis į ekonomikos metodologiją, nors ir plačiai žinomas bei originalus, tačiau labai abejotinos vertės. Friedmanas yra Karlo Popperio draugas ir sekėjas pozityvistas, kuris paskelbė ir atkakliai gynė tezę, kad ekonomikoje turi būti taikomi tie patys metodai, kaip ir gamtos moksluose. Jo manymu, ekonomikoje turi būti kuriamos prognozės, kurias vėliau galima falsifikuoti (paneigti) empirinių stebėjimų pagrindu, ir kol tokios prognozės nepaneigtos, tol jos yra visiškai tinkamos.
Ši pozityvistinė metodologija nėra nei teisinga, nei priimtina nagrinėjant visuomenės reiškinius. Ji nuvainikuoja ekonomikos mokslą, kuris pagrįstai skelbiasi nagrinėjantis priežastingumą ir atrandantis apriorinius dėsnius, ir žmones, kaip valios laisvę turinčias asmenybes. Pavyzdžiui, Friedmanas labai atkakliai (ir teisingai) priešinosi minimalaus darbo užmokesčio įstatymams. Tačiau kaipgi laikantis pozityvistinės metodologijos galima parodyti akivaizdų šių įstatymų žalingumą? Juk ne visada minimalios algos didinimą seks išaugęs nedarbas ar atskirų profesijų išnykimas. Šiuos, kaip ir daugybę kitų ekonominių reiškinių, veikia neišmatuojamas kiekis veiksnių, įskaitant žmogaus valią. Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti ekonomistas – tai įvertinti šių veiksnių poveikį. Be abejo, svarbu ir prognozuoti, kokią įtaką turi vienas ar kitas veiksnys, ir koks bus galutinis rezultatas. Tačiau pozityvistinis mokslas čia užklimpsta, nes akivaizdu, jog kitą kartą veiksniai gali susiklostyti kitokie ir joks žmogaus protas to neapčiuops. Tai, beje, labai gerai pade¬monstravo paties Friedmano geriausiu XX a. ekonomistu laikytas Friedrichas von Hayekas. Dar svarbiau yra tai, kad pozityvistinis mokslas nepajėgia aprėpti net mažos dalies paties svarbiausio veiksnio – žmogaus ir jo laisva valia daromų pasirinkimų.
Tačiau kaip ir dera pozityvistui, Friedmanas nebūtinai aklai laikėsi to, ko tarsi turėjo laikytis kaip pozityvistas. Žmogaus valios laisvę jis tikrai pripažino. Friedmanas suprato, kad laisvė pasirinkti yra faktas, nes sprendimą priima žmogus, o ne visuomenė ar koks kitas darinys. Juo labiau bandome apriboti šią laisvę, juo labiau artėjame prie tikslo paversti žmones ekonominiais sraigteliais. Žmogus ir jo pasirinkimas, o ne šalies darbo jėga ar ekonominis potencialas yra tos sąvokos, nuo kurių tegali prasidėti ekonominė analizė, ir tikriems dalykams gerinti turi būti skirta ekonominė politika.
Friedmanas, kaip ir kiek vyresnis von Hayekas, yra tapęs simboliu. Vieniems jie ekonominės gerovės ir laisvės šaukliai, kitiems – diktatoriaus Pinocheto ekonominės politikos įkvėpėjai, pamynę socialinio solidarumo vėliavą, ekonominio imperializmo propaguotojai. Norėdami matyti pasaulį realistiškai, neturėtume pasiduoti šiai simbolikai, o veikiau pažvelkime į reiškinių esmę, ką dažniausiai bandydavo daryti ir pats Friedmanas. Ne iš sportinio intereso ir ne dėl nusistovėjusių normų niekinimų jis pasisakydavo prieš vadinamąją verslo socialinę atsakomybę ar karą prieš narkotikus. Tai buvo tiesiog analizė, kuri rėmėsi ne tik ekonominiais padariniais, bet ir labai aiškiai suformuluota kiekvieno asmens savybe: „laisvas pasirinkti“. Šios savybės gynimas ir išsaugojimas buvo pagrindinis visų Friedmano darbų tikslas.
Neatsitiktinai pirmieji modernieji ekonomistai, adekvačiai paaiškinę mainų ir ekonominės daiktų vertės prigimtį, buvo, nors ir mažai kam žinomi, XV a. Ispanijos scholastai. Ekonominė veikla yra svarbi žmogaus egzistencijos dalis, o mainomų daiktų vertė kyla iš žmonių tarpusavio santykių prigimties, bet ne iš politinių užgaidų. Ne tik Friedmanas, tačiau ir daugybė kitų ekonomistų idėjo daug pastangų, idant parodytų, jog niekas visuomenėje neturi burtų lazdelės, kuria pamojavus ekonomikos dėsniai nustotų galioti ir norimi dalykai taptų turimais dalykais. Žmonės, kurie gerbia prigimtinę pasaulio tvarką, turėtų atkreipti dėmesį, kad ekonominė tvarka yra jos dalis.
Miltonas Friedmanas gal ir nepagilino teorinio suvokimo apie ekonomiką ir žmogų visuomenėje, tačiau parodė daugybę atvejų, kai prigimtinės tvarkos ignoravimas griauna visuomenę, tvarką ir žmonių likimus. Fried¬manas sugebėjo rasti kelią į milijonų protus ir širdis galbūt net ne todėl, kad buvo geras ekonomistas, o todėl, jog sugebėjo tiksliai ir aiškiai pasakyti savo pagrindines mintis, neskandindamas jų tuometinių diskusijų verpetuose, o tiesiog nuosekliai parodydamas, kas yra kas, kad žmonės elgiasi vadovaudamiesi savo laisva valia ir, norime to ar nenorime, neišvengiamai niekais paverčia dažnai gražius, bet nerealistinius tikslus pagerinti visuomenę valdžios prievartos pagalba.