Šiaulių universitetas
Fizikos ir matematikos fakultetas
Fizikos katedra
Fotovandenilinės energetikos panaudojimo perspektyvų eksperimentinis tyrimas
Darbą atliko: Ignas Lelis
Fizikos specialybės III kurso studentas
Vadovas: doc. A. Lankauskas
Šiauliai 2004
1. Įvadas
Žmonija XX amžiuje intensyviai didino naftos ir dujų gavybą. Pastovus gamtinių angliavandenių deginimas sukėlė neigimas pasekmes aplinkai- nuo smogo ant didžiųjų miestų iki šiltnamio efekto pasauliniu mastu. Ekologinių katastrofų priežastimi ne retai tampa naftos produktų transportavimas. Dėl pakankamai dažnų naftą gabenančių tanklaivių arba vamzdynų avarijų, ji patenka i vandens telkinius, skverbiasi į dirvą- teršia aplinką. O ir naftos atsargos nėra beribės- pačiomis optimistiškiausiomis prognozėmis dabartiniais gavybos tempais jos užtektų ne daugiau šimtui metų. Aišku, kad šiuolaikinei ekonomikai reikalinga kitos alternatyvos benzinui ir mazutui.
Tokios alternatyvos yra:
✓ Branduolinė energetika
✓ Hidroenergetika
✓ Biomasės energija:
– Augalinė biomasė
– Biodujos
– Biodegalai ir bioalyvos
✓ Geoterminė energija
✓ Vėjo jėgainės
✓ Saulės energija
✓ Vandenilis kaip kuras
Dabartinės branduolinės energetikos pranašumai ir trūkumai gerai žinomi. Techniškai tobula branduolinė energetika būtų ekologiškai viena pačių švariausių ir saugiausių iš visų didžiųjų energetikų. Tačiau visiškai tobulų realių technologijų nebūna, bet kokia technika genda, ją reikia prižiūrėti, taisyti. Vakarų Europos ilgametis patyrimas rodo (ten kai kurių reaktorių amžius yra apie 30 metų), kad dabartinė branduolinė energetika gali būti pakankamai saugi.
Hidroenergija – viena iš vietinių, atsinaujinančių ir atliekinės energijos šaltinių technologijų, kuri šiuo metu yra gana dideliu mastu komerciali. Ji pasižymi 4 svarbiausiais privalumais: atsinaujina; mažina “šiltnamio” dujų išmetimus; yra pigus būdas rezervuoti didelius energijos kiekius; paprastai prisitaiko prie elektros apkrovos kitimų.
Nepaisant privalumų, hidroelektrinės turi ir trūkumų. Statant elektrines užtvenkiamos upės ir užliejami dideli sausumos plotai. Tose vietose pasikeičia ekologinė pusiausvyra, gali išnykti tenykštė fauna ir flora. Ne gana to upės gali pradėti pelkėti.
Augalinė biomasė (mediena, šiaudai, energetiniai augalai) yra vienas iš reikšmingiausių atsinaujinančios energijos šaltinių Lietuvoje ir sudaro svarbią vietinio kuro dalį. Biomasė yra ekologiškai gana švarus kuras.
Augalinė biomasė naudojama biodujoms, biodegalams ir bioalyvoms gaminti.
Geoterminė energija(Žemės energija) – viena iš atsinaujinančios energijos rūšių Lietuvoje jau įsisavinta privačiame sektoriuje iš negiliai (iki 100 m) slūgsančių vandeningų horizontų Vilniuje ir Klaipėdoje (instaliuotas galingumas 0.114 MWt). Geoterminės energijos šaltinis yra žemės gelmėse ir pastoviai atnaujinamas radioaktyviųjų elementų (urano, radžio, torio ir kt.) skilimo energija bei mantijos šiluma iš vidaus ir
Saulės energija iš viršaus.
Nuo senų laikų naudojama ir vėjo energetika. Šiuo metu vėjo jėgainės labai ištobulintos ir gamina elektros energiją. Vienos tokios jėgainės galingumas yra iki 1,5-1,8MW, kai vėjo greitis kinta nuo 3 iki 25 m/s.
Moksliniams tyrimams ir technologijoms vėjo energijai skiriama 10,86
procento.
Fotoelektrinė saulės energija, kaip vienintelis nuolatinis energijos šaltinis gali būti panaudojama tik turint galimybę ją akumuliuoti, tokiu būdu perdengiant energijos nepakankamumą, sukeltą sezoninių, paros ir meteorologinių kitimų. Šiuo metu naudojami trys akumuliavimo būdai:
elektros akumuliatoriuose, vandens akumuliaciniuose baseinuose, jungiantis prie valstybinio elektros tinklo per reversinius skaitiklius. Perspektyvus kompensacijos būdas – jungimas su vėjo jėgaine. Esama atvejų, kai akumuliacija nereikalinga (pvz., tiltų, požeminių įrengimų katodinė apsauga).
Dėl saulės spinduliuojamosios energijos sezoninio, paros, meteorologinio kitimo negalima tikėtis visą reikiamą elektros energiją gauti iš fotoelektros. Tačiau fotoelektrinės energijos panaudojimas gali iš esmės sumažinti importuojamo iškasamojo kuro (urano, naftos, dujų, akmens anglies) reikmes. Situacija gali pasikeisti tolimesnėje perspektyvoje, panaudojus saulės energiją vandeniliui ir deguoniui gaminti iš vandens.
Vandenilis yra viena iš patraukliausių energijos kaupimo ir transportavimo medžiagų. Jis sudaro 75% visos visatos. Vandenilis yra didelės energinės vertės kuras, jį deginant neteršiama aplinka.
Suskystintas vandenilis yra perspektyvūs degalai. Šių lengvų degalų naudojimas praplėstų viršgarsinių lėktuvų ir kosminių laivų galimybes.
Deja, kol kas nežinomi pigūs vandenilio gavimo ir patikimi saugojimo būdai. Vandenilį galima būtų gaminti elektrolizuojant jūros vandenį, bet tam reikia pigios elektros energijos. Šis būdas būtų tinkamas, jei pavyktų sukurti termobranduolines elektrines.
Vandenilis susidaro termiškai skaidant vandenį, tačiau net 2000°C
temperatūroje skyla tik apie 1% vandens. Pasinaudojus termodinamikos dėsniais šią kliūtį galima būtų apeiti. Virsmą, kurį sunku atlikti tiesiogiai, galima atlikti aplinkinėmis reakcijomis. Svarbu tik, kad kiekviena iš tų reakcijų vyktų nelabai aukštoje temperatūroje, o sudėję visų reakcijų lygtis turėtume gauti vandens skilimo lygtį: 2 H2O(s) →2
H2(d) + O2(d). Mokslininkai gvildena klausimą, kaip būtų galima suskaidyti vandenį fotocheminiu būdu, t.y. naudojant saulės šviesą.
Jau dabar yra sukurtas elektrocheminis įrenginys, vadinamasis kuro elementas, kuriame vyksta vandenilio ir deguonies jungimosi reakcija, o atsipalaiduojanti energija iš karto paverčiama elektros energija. Tokių įrenginių efektyvumas yra daug didesnis, nei tradicinių elektros gamybos būdų. Kuro elementai jau dabar naudojami kosminiuose laivuose.
Ne menkesnė yra vandenilio saugojimo problema. Dujiniam vandeniliui laikyti reikia labai didelių indų, o jį suskystinti sunku. Vandenilis užverda – 253°C temperatūroje, vadinasi, indus su skystu vandeniliu reikia labai atšaldyti. Reikia nepamiršti dar ir to, kad vandenilis su deguonimi ir oru sudaro sprogiuosius mišinius. Kai kurie mokslininkai siūlo ištirpinti vandenilį metaluose arba jų lydiniuose, pavyzdžiui, geležies ir titano lydinyje, o po to išskirti silpnai pašildžius. Ateities automobilyje vietoj benzino bako galėtų būti vandenilį sugeriančio metalo luitas.
Vandenilio išskyrimui būtų panaudojama išmetamųjų dujų šiluma.
Jeigu pavyktų išspręsti visas paminėtas problemas, vandenilis galėtų pakeisti būstui apšildyti naudojamas gamtines dujas, metalurgijoje – akmens anglį ir koksą. Be abejo, kaip dabar, taip ir ateityje milžiniški vandenilio kiekiai būtų naudojami amoniakui sintetinti. Sukūrus ekonomiškai naudingus vandenilio gavimo būdus, žmonijos gyvenimas stipriai pasikeistų, prasidėtų vandenilio amžius.
Mes manome, kad vienas iš pigiausių vandenilio gavimo būdų yra naudojant saulės energiją. Savo darbe bandysime išsiaiškinti ar šis būdas yra perspektyvus Lietuvos sąlygomis.
2. Eksperimento pagrindimas
2.1 Vandenilio gavimas
Gryno vandenilio gamtoje yra nedaug. Jį galima gauti vandens elektrolizės, anglies monoksido konversijos, metano konversijos būdu ir išskirti iš koksavimo dujų.
VANDENS ELEKTROLIZĖ. Leidžiant nuolatinę elektros srovę panardintais į vandenį elektrodais, vanduo skyla į vandenilį ir deguonį: vandenilis skiriasi ant katodo (neigiamo elektrodo), Šiuo būdu gaunami labai gryni produktai, bet sunaudojama daug elektros energijos. Taip vandenilis gaunamas ten, kur pigi elektros energija.
2H2O → 2H2 + O2
ANGLIES MONOKSIDO KONVERSIJA. Anglies monoksido ir vandens garų mišinį leidžiant per katalizatorių ( 250-525 0C ), susidaro vandenilis ir anglies dioksidas:
CO + H2O→ CO2 + H2 + 20kJ (2.1.1)
Pagrindinės žaliavos vandeniliui šiuo būdu gauti – vandens garai ir anglis.
METANO KONVERSIJA. Norint gauti vandenilį, gamtinės dujos veikiamos vandens garais ir deguonimi. Šis procesas vadinamas metano konversija. Jo metu vyksta tokios reakcijos:
CH4 + H2O→CO + 3H2 – 203kJ (2.1.2)
CH4 + 1/2O2→CO + 2H2 + 36kJ (2.1.3)
Gautas anglies monoksidas toliau konvertuojamas pagal (2.1.1)
reakciją. Metano konversijos (2.1.2) reakcija – grįžtamoji endoterminė.
Metano konversijai reikalingą šilumą galima gauti atliekant (2.1.3)
reakciją.
VANDENILIO GAVIMAS IŠ KOKSAVIMO DUJŲ. Pramonėje gana daug vandenilio išskiriama iš koksavimo dujų. Koksavimo dujos gaunamos, anglį be oro kaitinant 800-1050 0C temperatūroje. Visi komponentai, išskyrus vandenilį, verda aukštesnėje kaip – 252,6 0C temperatūroje. Atšaldžius koksavimo dujas iki – 200 0C temperatūros, visi komponentai virs skysčiu – dujinis liks tik vandenilis. Taip vandenilis išskiriamas iš koksavimo dujų.
VANDENILIS IŠ ALKOHOLIO. Jau sukurtas kompaktiškas reaktorius.
Minesotos universiteto specialistų sukurtoji sistema gali pakeisti visą kuro elementų panaudojimo elektromobiliuose ateitį. Reaktoriaus prototipas, kuris gamina vandenilį yra 10 cm ilgio ir 2 cm skersmens. Dabartiniai pramoniniai vandenilį gaminantys reaktoriai yra gerokai didesni.
[pic]
Reaktoriuje alkoholis (etanolis) yra verčiamas vandeniliu pasitelkus dviejų etapų procesą. Pradžioje etanolio, vandens ir oro mišinys yra įpurškiamas į reakcijos kamerą ir įkaitinamas iki 140 oC temperatūros, kurioje visos jį sudarančios medžiagos išgaruoja. Garai yra praleidžiami pro rodžio ir cerio oksido katalizatorių, kuris suskaldo etanolį, paversdamas jį vandeniliu, anglies viendeginiu ir anglies dvideginiu. Tuo pat metu išsiskiria ir papildoma šiluma, pakelianti temperatūrą iki 700 oC
ir paspartinanti reakciją. Ši šiluma taip pat gali būti naudojama papildomai įpurškiamų dujų pašildymui.
Vėliau mišinys patenka į kamerą, kurioje jis atšaldomas iki 400 oC ir praeina platinos ir cerio oksido katalizatorių. Šioje vietoje su karštais vandens garais sureaguoja anglies viendeginis ir gaunasi anglies dvideginis ir vandenilis. Vandenilio iš reaktoriaus išeinančiose dujose yra apie 50
procentų.
Naujajam reaktoriui tiks etanolis, pagamintas fermentuojant grūdus ar bulves. Tokiu būdu gaunamo vandenilio kaina prilygtų benzino kainai, tuo tarpu visos procese naudojamos žaliavos būtų atsinaujinančios. Aišku, vandenilio kaina šiuo atveju svyruotų priklausomai nuo atitinkamų metų derliaus.
2.2 Fotovandenilis
Pastaruoju metu didžiausio dėmesio, tame tarpe ir finansinio, sulaukė fotovandenilinė arba Saulės – vandenilio energetika (agl. SolarHydrogen).
Fotovandenilinės energijos tyrimams ir šios srities technologijų kūrimui dižiosios pasaulio valstybės skiria nepaprastai daug dėmesio ir lėšų. Vien
JAV kitais metais numato finansuoti projektus , bendra vertė apie 1,2
milijardo dolerių. Neatsilieka Japonija, Kanada, Vokietija. Egzistuoja ir
Europos Sąjungos programa remianti minėtus tyrinėjimus ir technologijas.
Fizikiniai šių technologijų pagrindai buvo atrasti beveik prieš 150
metų, Kai seras William Robert Grove (1811-1896) ir Christian Friedrich
Schoenbein (1799-1868) sukūrė taip vadinamą kuro celę, kurioje cheminių reakcijų pagalba buvo generuojama elektros energija. Vandenilinio kuro celę išrado anglų inžinierius Francis Thomas Bacon(1902 –1992). Šis atradimas buvo prisimintas tik 1960 metais, kai NASA kosmoso įsisavinimo tikslais prireikė atsinaujinančio (angl. renewable) ir neteršiančio aplinkos energijos šaltinio. Labiausiai šiam tikslui tiko vandenilinio kuro celė, kurioje vandeniliui jungiantis su deguonimi išsiskiria elektros energija.
Vandenilis kosmose buvo gaunamas elektrolizės būdu skaidant vandenį.
Pirminis energijos šaltinis buvo puslaidininkiniai Saulės elementai. Tokiu pavidalu sukaupta vandenilio energija buvo naudojama efektyviau negu tradiciniai elektros energijos akumuliavimo būdai. Tačiau svarbiausia yra tai, kad tokio energijos gavimo būdo pašalinis produktas yra tas pats vanduo, kurį galima naudoti cikliškai ir visiškai neteršti aplinkos.
F.T.Bacon vandenilinio kuro celės pagrindas yra protoninių mainų membrana (angl. Proton Exshange Membrane), kuri yra laidi elektronams ir nelaidi protonams.
Labai paprastos cheminės reakcijos metu
2 H2 + O2 → 2 H2O (2.2.1)
išsiskiria keturi laisvieji elektronai, kurie protoninių mainų membranos pagalba atskiriami nuo protonų ir tarp celės (1 pav.) anodo ir katodo susidaro maždaug 1,16 voltų potencialų skirtumas.
Didesnei galiai ir voltažui gauti celės jungiamos į baterijas.
Dabartiniu metu daug dėmesio skiriama pramoninių didelės galios fotovandenilinių įrenginių kūrimui bei konstravimui.
Kuriami stacionarūs ir mobilūs fotovandeniliniai agregatai, šiuo principu veikiančios trasporto priemonės, šildymo sistemos ir kt.
Fotovandenilinės energijos panaudojimas turi techninių privalumų:
• Geri našumo rodikliai;
• Daugiacikliškumas;
• Mažatriukšmiai;
• Ekologiškumas
Tačiau norint plačiai naudoti fotovandenilinę energiją reikia išspręsti kai kurias problemas:
• Padidinti saugumą, kadangi vandenilis turi plačias sprogstamumo ribas. Tam reikalingos efektyvios kontrolės sprogimo prevencijos sistemos.
• Išspręsti saugojimo problemą, kadangi normaliomis sąlygomis vandenilio tūrinis energijos tankis yra mažas, o kriogeninės priemonės pernelyg techniškai sudėtingos. Reikia ieškoti ko nors panašaus į metalhidridines talpas.
• Sumažinti kainą, kadangi dabartiniu metu 1kW galios kuro celė kainuoja apie 8000 JAV dolerių.
• Sukurti efektyvias vandenilio gavybos sistemas, visų pirma panaudojant
Saulės energiją ir didinant Saulės baterijų našumą, kuris dabartiniu metu tesiekia vos keliolika procentų.
Mes savo darbe tyriame fotovandenilinės energijos panaudojimą Lietuvos sąlygomis. Šis darbas susideda iš trijų etapų: saulės elemento tyrimas, elektrolyzerio tyrimas, kuro celės tyrimas.
Šiame etape darėme eksperimentus su saulės elementu:
• Tyrėme voltamperines charakteristikas;
• Elemento galios priklausomybę nuo įtampos prie dirbtinės ir natūralios šviesos;
• Naudingumo koeficientą.
3. Eksperimento rezultatai
Mes savo darbe tyrėme saulės elemento voltamperines charakteristikas, elemento galios priklausomybę nuo įtampos prie dirbtines ir natūralios šviesos ir nustatėme naudingumo koeficiento.
3.1 Saulės elemento voltamperinių charakteristikų tyrimas
Sujungėme grandinę pagal schemą:
[pic]
Pastatėme šviesos šaltinį (P=600W) L atstumu nuo saulės elemento.
Keičiant varžą R surašėme ampermetro ir voltmetro parodymus i lentelę(žiūrėti 1 priedą). Bandymą pakartojome esant skirtingiems L.
Tą patį bandymą atlikome prieš saulę iš ryto, per pietus ir vakare.
Duomenis surašėme i lentelę(žiūrėti 2 priedą).
Pagal formulę P= U•I apskaičiavome galią. Nubrėžėme grafikus U=f(I)
ir P=f(U).
[pic]
[pic]
Iš 2 ir 3 paveikslo matome, kad galia priklauso nuo atstumo tarp saulės elemento ir šviesos šaltinio. Kuo atstumas didesnis, tuo galia mažesnė.
[pic]
[pic]
Iš 4 ir 5 paveikslo matome, kad šviesos intensyvumas didžiausias vidurdienį, nes tada saulė yra savo aukščiausiame pakilimo taške.
Iš lentelės(2 priedas) matome, kad saulės elemento maksimali galia yra tada, kai grandinės varža lygi 4 Ω.
Palyginę 2 ir 3 su 4 ir 5 paveikslais akivaizdu, kad galia, kurią suteikia saulės šviesa elementui yra žymiai didesnė nei dirbtinio apšvietimo. Santykis tarp maksimalios galios prie saulės ir maksimalios galios prie dirbtinio apšvietimo(L=0.2m) yra lygus 131. Tai reiškia, kad dirbtinės šviesos galia sudaro tik 0,7% saulės šviesos galios. Taip yra todėl, kad dirbtiniai šaltiniai skleidžia mažo spektro UV spindulius, kurie turi didžiausia energija.
3.2 Saulės elemento naudingumo koeficiento nustatymas
Iš lentelės(2 priedas) apskaičiavome saulės elemento naudingumo koeficientą prie didžiausios galios pagal formulę:
[pic]
Čia Pn – saulės elemento galia, Pv – į saulės elementą krintančios saulės galia.
Pv apskaičiuojamas pagal formulę:
[pic]
I0 – stipris, esant trumpam jungimui (R=0);
S – saulės elemento paviršiaus plotas(S=62,5 cm2);
f – saulės elemento efektyvumo rodiklis (f=2,86 W/m2 mA).
[pic]
Čia 1000 W/m2 yra apytikslis saulės šviesos intensyvumas saulėtą vasaros dieną, kai trumpo jungimo srovė lygi 350mA.
Skaičiavimus surašėme į 1 lentelę.
|t,va|I,A |Pn,W|Pv,W | η |
|l | | | | |
|10:2|1,94 |3,59|34,7 |10,4%|
|0 | | | | |
|13:2|2,12 |3,92|37,9 |10,3%|
|0 | | | | |
|16:2|1,85 |3,66|33,1 |11,1%|
|0 | | | | |
Vidutinis saulės elemento naudingumo koeficientas yra:
ηvid=10.6%
Šiuo metu gaminamų saulės elementų naudingumo koeficientas yra 12 –
15%. Mūsų apskaičiuotas yra mažesnis(10,6%). Taip yra dėl rodiklio f netikslumo, nes mes eksperimentą atlikome balandžio mėnesį, o efektyvumo rodiklis apskaičiuojamas vasarą, kai saulės intensyvumas didžiausias.
Mūsų saulės elemento galia P vidurdienį yra 3,92W, o tai yra 0,004
kWh. Mūsų elemento paviršiaus plotas S= 62.5 cm2. Jeigu plotas būtų 1m2, tada gautume 0,64kWh, o per dieną(jei tarsime, kad yra 6 valandos, kurios tinka gaminti saulės energiją) susidarytų apie 3,9 kWh. Tokie duomenys yra, kai saulės elemento naudingumo koeficientas tik 10,6%, tačiau mums svarbu tą energija naudoti vandenilio gavimui.
Žinant stiprį galima apskaičiuoti išsiskyrusio vandenilio tūrį V
normaliomis sąlygomis.
[pic]
R=8,314 J/mol•K (universali dujų konstanta);
p=1,013•105 Pa (slėgis n.s.);
F=96485 C/mol (Faradėjaus konstanta);
T=290 K (aplinkos temperatūra);
I=2,12 A (srovės stipris esant didžiausiai saulės elemento galiai prieš saulę);
t=3600 s (laiko tarpas per kurį kaupiasi vandenilis);
z=2 (vieno vandenilio atomo elektronų skaičius).
Tada per 1 valandą vandenilio išsiskiria V=9,5•10-4 m3=950 cm3
Vandenilio panaudojimą Lietuvos sąlygomis plačiau tirsime savo bakalauro darbe.
4. Išvados
Tirdami saulės elementą gavome šias išvadas:
▪ Didinant atstumą tarp šviesos šaltinio ir saulės elemento, elemento galia mažėja;
▪ Saulės šviesos intensyvumas yra didesnis nei dirbtinės;
▪ Natūralios šviesos intensyvumas yra didžiausias vidurdienį;
▪ Saulės elemento naudingumo koeficientas yra apie 10,6%;
▪ Saulės elemento naudojimas yra perspektyvus net ir Lietuvos sąlygomis.
5. Literatūra
1. Šiaulių kraštas.2004 kovo 19 d. Priedas Saulės miestas 3 psl.
2. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/06/06hidro.html
3. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/06/06atsi.html
4. http://news.mireba.lt/ml/179/branduoline.htm
5. http://saule.lms.lt/main/hidrol.html
6. http://saule.lms.lt/main/windl.html
7. http://saule.lms.lt/main/solarl.html
8. http://saule.lms.lt/main/geol.html
9. http://saule.lms.lt/main/biomassl.html
10. http://saulesenergija.w3.lt/lt/index.htm
11. http://vejoenergija.w3.lt/lt/FORTIS_Titulinis.htm
12. http://www.h-tec.com
13. http://www.waterland.lt/leidinys_lt/tomai/t10_lt.htm#s1
14. http://www.worldenergy.org/wec-
geis/publications/statements/stat2003lt.asp
15. http://www.chf.vu.lt/Elementai/AElem/vandenilis.htm
16. http://www.rtn.lt/mi/0307/vandenilis.html
F. T. BACON
3,00E-02
2,50E-02
2,00E-02
1,50E-02
1,00E-02
5,00E-03
0,00E+00
1 lentelė
5 pav. Saulės elemento P=f(U) priklausomybės grafikas prie saulės
4 pav. Saulės elemento voltamperinės charakteristikos prie saulės
3 pav. Saulės elemento P=f(U)priklausomybės grafikas prie dirbtinio apšvietimo
2 pav. Saulės elemento voltamperinės charakteristikos dirbtinio apšvietimo
500
0
3,50E-02
1000
1500
2000
2500
U,mV
P,W
L=0,2m
L=0,3m
L=0,4m
-200
300
800
1300
1800
2300
3
8
13
18
23
28
I,mA
U,mV
L=0,2m
L=0,3m
L=0,4m
0
0,5
1
1,5
2
2,5
0
0,5
1
1,5
2
2,5
3
I,A
U,V
10:20 val
13:20 val
16:20 val
0
0,5
1
1,5
2
2,5
3
3,5
4
4,5
0
0,5
1
1,5
2
2,5
U,V
P,W
10:20
13:20
16:20
1 pav. Eksperimento grandinė
(3.2.1)
(3.2.2)
(3.2.3)
(3.2.4)