IŠTEKLIŲ RINKOS

MATERIALAUS KAPITALO RINKA IR JOS FUNKCIONAVIMO MECHANIZMAS
Referatas
2

TURINYS

ĮVADAS .............................. 3
1.MATERIALUS KAPITALAS ..................... ..4
2.TRUMPALAIKIO MATERIALAUS KAPITALO RINKA ..........5
3.ILGALAIKIO MATERIALAUS KAPITALO RINKA............7

3.1 Žemės rinka............................8

3.2 Pastatų, statinių ir įrenginių rinka...................12
IŠVADOS ..............................13
LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................14

3
ĮVADAS

Ištekliai- visi aplinkos objektai ir atsargos, kurie yra valstybėje ir gali būti panaudojami gamybiniams ir negamybiniams poreikiams, siekiant kuo geriau patenkinti visuomenės reikmes. Valstybės ekonominį pagrindą sudaro gamyba, o gamybos pagrindinis šaltinis yra ištekliai.
Gamybos ištekliai- visuma gamtinių, materialinių, techninių bei dvasinių jėgų, kurios gali būti panaudotos gaminant įvairias prekes, teikiant paslaugas. Kadangi jie būtini organizuojant gamybą, toodėl vaidina labai svarbų vaidmenį ekonomikoje- jų dėka užtikrinamas nepertraukiamas gamybos procesas, reprodukuojami (atgaminami) gamybai reikalingi gamybos veiksniai, sukuriamos žaliavos, pagaminami mechanizmai gamybinei veiklai užtikrinti, statybinės medžiagos, technika, automatizavimo, transporto priemonės ir kt. Racionalaus šių išteklių naudojimo rezultate bei pritaikant pažangiausias technologijas pagaminamas pakankamas kiekis produktų, tai leidžia didinti ūkių pajamas, pelną, stiprinti valstybės ekonomiką, gerinti bei didinti veiklos ekonominį efektyvumą. Ekonominiai ištekliai būna: materialiniai- techniniai, finansiniai, informaciniai ir darbo.
Materialiniai- techniniai ištekliai- visuma žmogaus darbu sukurtų gamybos priemonių, kurios naaudojamos ir gali būti panaudotos reprodukcijos procese, apima tuos gamybos elementus, kurie turi daiktinę formą- ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis kapitalas.
Rinka atlieka įvairias funkcijas tik sklandžiai veikiant visam mechanizmui. Rinkos teikia plačią informaciją visiems jos dalyviams ir norintiems dalyvauti- valstybinėms, mokslo ir

r mokymo institucijoms, įvairių rūšių įmonėms, gyventojams.
Rinka yra mainų institucija, kuri tarnauja visuomenei, organizuodama ekonominę veiklą. Gerai veikiančios rinkos jėga yra sprendimų priėmimo ir mainų procesas, kur nereikalingas joks pagrindinis planuotojas, kuris paskirstytų išteklius. Kainos paskirsto išteklius tiems, kurie juos daugiausiai įvertina, ir tokiu būdu pasiekiama tai, kas geriausia visuomenei kaip kolektyvui.
Referato tikslas: išanalizuoti materialaus kapitalo rinką, kas ją sudaro, kaip veikia rinkos mechanizmas.
Referato uždaviniai:
1. apibūdinti materialų kapitalą;
2. išsiaiškinti materialaus kapitalo sandarą;
3. nustatyti kaip funkcionuoja materialaus kapitalo rinka.
Tyrimo metodai: literatūros šaltinių analizė.
4
1.MATERIALUS KAPITALAS

Materialusis kapitalas skiriamas į ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį kapitalą. Trumpalaikiam kapitalui priskiriamas toks turtas, kuris ekonominėje veikloje sunaudojamas per trumpą laiką, o ilgalaikiam- naudojamas ilgą laiką. Laiko kriterijus paprastai yra vieneri ūkiniai metai. Vadinasi kapitalas, kuris naudojamas trumpiau kaip vienerius metus, sudaro trrumpalaikį turtą, o ilgiau kaip vienerius metus naudojamas kapitalas- ilgalaikį turtą. Pirmosios grupės turtui būdinga palyginti greita apyvarta, o antrosios grupės turtui- lėta apyvarta. Dėl to kai kurioje ekonominėje literatūroje pirmosios grupės turtas vadinamas apyvartiniu turtu arba apyvartiniu kapitalu, o antrosios grupės turtas- neapyvartiniu, arba pastoviuoju, arba pagrindiniu turtu ar kapitalu.
Trumpalaikis materialusis turtas susideda iš:
1 prekės, skirtos perparduoti;
2 gatava produkcija;
3 nebaigtoji gamyba;
4 žaliavos ir medžiagos.
Ilgalaikis materialusis turtas skirstomas:
1 nekilnojamas turtas: žemė, pastatai;
2 kilnojamas turtas: mašinos ir įrengimai, transporto priemonės, gamybinis bei ūkinis inventorius.
Kiekviena įmonė, nepriklausomai nuo ve

eiklos pobūdžio, turi didesnį ar mažesnį ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, jo efektyvus naudojimas žymia dalimi lemia įmonės veiklos sėkmę.
Ilgalaikis turtas, išskyrus žemę, turi ribotą eksplotavimo laiką, jo priežastys- fizinis ir moralinis turto nusidėvėjimas, todėl materialus turtas juda- jis perkamas arba parduodamas.
Svarbiausi rinkos struktūros elementai:
1)firmų skaičius ir dydis – yra daug firmų, dėl to kiekviena iš firmų gamina ir parduoda tik mažą produkcijos dalį,
2) gaminamos produkcijos pobūdis – visos vienos šakos firmos gamina ir parduoda rinkoje homogenišką, arba vienarūšį produktą.
3) firmos poveikis kainai – pirkėjai turi tobulą informaciją apie kainas,
4) įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos sąlyga – firmos gali lengvai įeiti į šaką ir išeiti iš jos. Esant tobulos konkurencijos rinkai, nėra jokių įėjimo į šaką arba išėjimo iš jos barjerų. Ši aplinkybė sąlygoja laisvą niekieno nevaržomą konkurenciją tarp firmų.

5
2.TRUMPALAIKIO MATERIALAUS KAPITALO RINKA

Trumpalaikis materialusis kapitalas susideda iš prekių, skirtų perparduoti, gatavos produkcijos, nebaigtosios gamybos, žaliavų ir medžiagų. Rinkoje dalyvauja prekės, skirtos perparduoti, gatava produkcija ir žaliavos bei medžiagos. Šis turtas parduodamas mažmeninės ir didmeninės prekybos rinkoje.
Plačiausią prekybos objektų tinklą turi kasdienės paklausos prekės, retesnį- periodinės ir rečiausią – epizodinės paklausos prekės.
Mažmeninės ir didmeninės prekybos apyvarta formuojasi iš pirkinių, kuriuos prekybos tinkle įsigyja: vietiniai gyventojai, pirkėjai atvykę iš kitų vietovių, t.y. nevietiniai gyventojai ir įmonės, įstaigos bei or

rganizacijos.
Didmeninė prekyba- kiekiai dideli, parduodami tarpininkams ir mažmeninė- parduodama tiesiogiai vartotojui. Prekiaujant gamybinės paskirties prekėmis pardavėjų ir pirkėjų būna palyginti nedaug, o vartojimo prekių rinkoje dalyvauja didelis skaičius subjektų, pirkėjai dažniausiai būna anoniminiai.
Rinkos dėsnius lengviau suprasti, nagrinėjant idealų rinkos modulį. Idealios rinkos subjektai yra individualus pirkėjas ir individualus pardavėjas arba vartotojas ir gamintojas. Pirkėjas ir pardavėjas yra dvi rinkoje veikiančios jėgos. Pirkėjas kaip veikianti jėga formuoja rinkos paklausą, o pardavėjas – rinkos pasiūlą.
Paklausa pasireiškia pirkėjo siekimu įsigyti konkrečią prekę ar paslaugą. Tačiau jei pirkėjas nori tik tos prekės, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Vadinasi, paklausą galime apibrėžti kaip troškimą arba poreikį, egzistuojantį drauge su pasiruošimu ir galėjimu užmokėti už tai, ko norime.
Kiekvienas pirkėjas žino, kad perkamos prekės kiekis priklauso nuo kainos: kuo aukštesnė kaina, tuo mažiau jis gali įsigyti, ir atvirkščiai, kuo mažesnė kaina, tuo daugiau prekių gali pirkti, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (pajamoms, poreikiams, madai.). Vadinasi, paklausa suprantama ne kaip fiksuotos perkamos prekės kiekis, o kaip kiekis, kurį sąlygoja tos prekės kaina. Kainos ir norimo įsigyti prekės kiekio ryšys rodo, ar prekė bus perkama.

Kaip žinome, pirkėjų ir pardavėjų požiūriai į kainas nėra vienodi. Aukšta kaina atbaido pirkėjus ir priverčia juos pirkti alternatyvius produktus, bet ta pati aukšta kaina sk
katina pardavėjus gaminti ir parduoti daugiau prekių. Taigi kuo aukštesnė kaina, tuo didesnė pasiūla. Kaina nėra vienintelis perkamą prekės kiekį lemiantis veiksnys. Prekės paklausą rinkoje sąlygoja kitų prekių kainos, vartotojo pajamos ir jų kitimas, vartotojo poreikiai, skonis ir mada, numatomas kainų pasikeitimas ir kiti veiksniai.
6
Paklausa pakelia kainas. Kuo daugiau kiekvienoje šalyje yra gamintojų ir kuo įvairesnė jos gamyba, tuo lengvesnė, įvairesnė ir platesnė rinka, ir visiškai natūralu- tuo ji pelningesnė.
Paklausa gaminiams paprastai būna tuo gyvesnė, kuo veiklesnė gamyba, nereikia ypatingai rūpintis, kuriai pramonės šakai geriausia imtis tos gamybos. Sukurti gaminiai žadina įvairią paklausą, priklausomai nuo papročių, poreikių, kapitalų ir pramonės būklės, nuo gamtinių veiksnių; didžiausia paklausa būna tokioms prekėms, kurių padidėjusi paklausa duoda daugiausia pajamų įdėtiems kapitalams, daugiausia pelno verslininkams, didžiausią uždarbį darbininkams. Visuomenėje, mieste, provincijoje ar tautoje, kuri daug gamina ir kur gaminių masė nuolat auga, beveik visos prekybos, gamybos, pramonės rūšys duoda gražų pelną, kadangi poreikiai čia dideli ir visuomet gausu gaminių, tinkamų apmokėti naujas gamybos paslaugas.
Pasiūlą formuoja įmonės, firmos, ūkio subjektai, kurie jas gamina, arba tiekėjai, kurie jas pateikia rinkai. Jų apimtis- pasiūlos rinkai dydis, priklauso nuo to, kokia yra gaminamų prekių paklausa. Šių vertybių pasiūlą lemia ūkio subjektų ekonominis finansinis pajėgumas, įtakos turi ir valstybės ekonominis pajėgumas, jos taikoma mokesčių sistema, fiskalinė sistema. Kapitalinių medžiaginių techninių vertybių paklausą formuoja ūkio subjektai, gaminantys atitinkamas vartojamąsias prekes, tai yra tas, kurias naudoja gyventojai ar gamybinio vartojimo prekes. Šių prekių poreikis skirtingose šalyse būna skirtingas. Materialinių techninių vertybių paklausa yra išvestinė- jei nebepirks pyragų, nebeaugins kviečių ir pan. Kapitalinių vertybių pasiūlos ir paklausos formavime ypač svarbus namų ūkių vaidmuo, kurie savo laisvas pinigines lėšas dažnai patiki bankams, kurie šias iš namų ūkių sukauptas lėšas skolina iš vienos pusės ūkio subjektams, kurie gamina šias vertybes ir stokoja savų lėšų, iš kitos pusės skolina ūkio subjektams, kurie gamina vartojamąsias prekes. Kapitalinių vertybių pasiūla išreiškiama didėjančios kreivės pavidalu, paklausa- mažėjančios kreivės pavidalu.

P SK

PE E

DK

KE K
1 pav. Trumpalaikio materialaus kapitalo pasiūlos ir paklausos kreivės
SK- kapitalinių vertybių pasiūla DK- kapitalinių vertybių paklausa P- rinka K- kapitalo suma.
7
Pasiūlos ir paklausos formavimas toks pat kaip ir kitų vertybių, bet skiriasi tuo, kad kapitalinių vertybių rinkoje jų paklausa pirmiausia priklauso nuo kapitalo ribinio produkto vertės (pajamų dydžio) ir lėšų, reikalingų šioms vertybėms įsigyti, dydžio, juo didesnis ribinis produktas, įsigijus papildomą kapitalinės vertės vienetą, tuo didesnė pelno suma tenkanti kapitalinių investicijų vienetui.
Kapitalinių vertybių nuoma- šiame rinkos segmente reiškiasi ekonominiai santykiai tarp kapitalinių vertybių nuomotojų ir nuomininkų, šių vertybių nuomos rinkos mechanizme funkcionuoja tokie pat instrumentai- pasiūla, paklausa, nuomos kaina, konkurencija ir kt., tik šioje rinkoje skirtingai nei žemės, jų pasiūla yra elastinga nuomos mokesčio dydžiui.

3.ILGALAIKIO MATERIALAUS KAPITALO RINKA

Ilgalaikis materialusis kapitalas skirstomas į nekilnojamą turtą- žemę, pastatus ir kilnojamą turtą- mašinas ir įrengimus, transporto priemones, gamybinį bei ūkinį inventorių. Kilnojamojo turto rinka analogiška trumpalaikio materialaus kapitalo rinkai.

Nekilnojamasis turtas klasifikuojamas pagal rūšis:
· neužstatyti pastatais žemės sklypai,
· užstatyti pastatais žemės sklypai,
· pastatai bei jų priklausiniai,
· patalpos,
· komunikacijų statiniai.

Kiekviena iš išvardintų nekilnojamojo turto rūšių apibūdinama skirtingai. Viena iš svarbiausių charakteristikų yra naudojimo paskirtis bei pobūdis. Užstatytas pastatais žemės sklypas daugeliu atveju yra vertingesnis negus neužstatytas žemės sklypas, kadangi jie skirasi ne tik kiekybe, bet ir kokybe (žemės kokybė dėl nutiestų komunikacijų yra geresnė); taip pat pastato, esančio nuosavybėje be žemės sklypo, vertė visuomet bus mažesnė vien dėl kokybinių (teisinių) charakteristikų, negu toks pats pastatas su žemės sklypu; ar jeigu žemės ūkio paskirties žemės paskirties pakeitimas numatytas Teritorijų planavimo bendrajame plane, tai tokios žemės vertė bus visuomet aukštesnė, negu žemės ūkio paskirties žemės, neturinčios galimybės teisiškai pakeisti paskirties.

Kiekvienos rūšies nekilnojamasis turtas turi tam tikrą pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, kurią reglamentuoja teisinė bazė bei patvirtintos teritorijų planavimo taisyklės.
8
3.1 Žemės rinka

Žemės sklypai gali būti:
· žemės ūkio paskirties:
1. ūkininkų ūkių žemė;
2. gyvenamųjų asmeninių ūkių žemė ir kitų neprekinių ūkių žemė;
3. žemės ūkio įmonių žemė;
4. specializuotų sodininkystės, gėlininkystės, šiltnamių ir medelynų ūkių žemė;
5. sodininkų bendrijų sodų žemė;
6. laisvos valstybinės žemės fondo žemė;
· miškų ūkio paskirties:

1. ūkiniai miškai;

2. apsauginiai miškai;

3.rekreaciniai miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kt.miškai;

4.ekosistemų apsaugos miškai;
· koncervacinės paskirties:

1. valstybinių rezervatų teritorijos;
2. valstybinių parkų bei monitoringo teritorijų ir rezervacinių apylinkių teritorijos;
3. gamtos, istorijos, archeologijos ir kultūros paminklų teritorijos, kurioms nustatytas rezervacinio naudojimo režimas;
4. saugomų kraštovaizdžio objektų teritorijos, kuriose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia paskirtimi;
5. neveikiančių kapinių teritorijos;
· kitos paskirties:

1. gyvenamoji teritorija (teritorija, skirta namų valdoms, gyvenamiesiems namams statyti ir eksploatuoti);
2. visuomeninės paskirties teritorija (teritorija, skirta visuomeninės paskirties, taip pat valstybės pripažintos tradicinės bažnyčios bei kt. religinių organizacijų objektams statyti ir eksploatuoti);
3. pramonės teritorija (teritorija, skirta pramonės sandėliavimo objektams statyti ir eksploatuoti);
4. komercinė teritorija (teritorija, skirta komercinės paskirties ir smulkiojo verslo objektams statyti ir eksploatuoti);
5. infrastruktūros teritorijos (teritorijos, skirtos susisiekimo, ryšių ir kt. komunikacijoms bei jų objektams statyti ir eksploatuoti);
9
6. naudingųjų iškasenų teritorijos (teritorijos, skirtos naudingosioms iškasenoms, durpynams ir požeminio gėlojo ir mineralinio vandens ištekliams eksploatuoti);
7. bendrojo naudojimo teritorijos (teritorijos, skirtos bendram (viešam) naudojimui bei kitiems savivaldybių poreikiams);
8. rekreacinės teritorijos (teritorijos, skirtos rekreacijai (visuomenei bendrai naudoti) ir rekreacijos objektams bei įrenginiams stayti ir eksploatuoti);
9. krašto apsaugos teritorijos (teritorijos, skirtos krašto apsaugos tikslams);
10. sąvartynų teritorijos (teritorijos, skirtos atliekoms saugoti, rūšiuoti ir utilizuoti).
Žemė- pagrindinis funkcionuojantis gamtinis išteklius, ji būtina žmonijos egzistavimo sąlyga, svarbiausias žemės ūkio gamybos veiksnys. Žemės ūkyje žemė- svarbiausia gamybos priemonė, ji taip pat ir nekilnojamas turtas, o kartu ir darbo objektas. Užsiimantys žemės ūkio veikla, savo veiklą nukreipia į įvairių augalų, teikiančių prekinį derlių, pašarus, auginimą skirtingos kokybės žemės sklypuose. Žemės ūkyje žemė vertinga paviršinio sluoksnio (dirvožemio) požiūriu. Išgaunamojoje pramonėje žemė tik žmonių darbo objektas, nes jie su tam tikromis techninėmis priemonėmis įsisavina žemės gelmių turtus. Kitose ekonominės veiklos srityse žemė tik bazė (vieta), ant kurios išdėstomi veiklos sričių objektai. Žemės rinka- vienas iš svarbiausių rinkos ekonominių komponentų (dalių), žemės rinka- ekonominė kategorija, išreiškianti prekinius piniginius ir kitokius ekonominius santykius, susijusius su žemės pardavimu, pirkimu, nuoma, įkeitimu, dovanojimu ir kitomis operacijomis. Žemės rinka, lyginant su prekių ir paslaugų ir kitų gamybos išteklių rinkomis, pasižymi tokiais ypatumais, kuriuos apsprendžia žemės kaip gamybos priemonės specifika:
1. Žemė, kaip funkcionuojantis gamybos išteklius, tampriai susijusi su dviem ekonominėm kategorijom- žemės nuosavybe ir žemės naudojimu. Žemės nuosavybė- istoriškai susiformavę žmonių santykiai dėl žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja. Žemės naudojimas- tam tikrų sklypų paskyrimas įvairiems tikslams bei įvairiai žemės ūkio produkcijai gaminti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Žemės naudotojas ne būtinai yra jos savininkas, nes daugeliu atvejų savininkas pats naudoja žemę žemės ūkio produkcijai gaminti, tam tikrais atvejais žemės naudotojais būna ūkio subjektai, neturintys nuosavos žemės, bet nuomojantys ją iš savininkų, naudojantys ją tam tikromis suderėtomis sąlygomis.
2. Skirtingai nuo prekių ir paslaugų, mobilių gamybos priemonių, darbo jėgos, ji pasižymi absoliučiu nemobilumu.
3. Žemė kaip gamybos priemonė yra ne vienodo produktyvumo (našumo). Produktyvumas- dirvožemio gebėjimas akumuliuoti augalams reikiamas maisto medžiagas
10
ir perduoti jas jiems.Skirtingo našumo žemės apsprendžia, kad gaunamas skirtingo dydžio derlius, gaunamos skirtingos pajamos, derlingesnės žemės- visada brangesnės jas perkant ar nuomojant gamybinei ūkinei veiklai plėtoti.
4. Žemės kainai nemažą reikšmę turi sklypų geografinė padėtis- vieta, kurioje yra sklypas. Arčiau produkcijos pardavimo vietų, trąšų, žaliavų, kitų materialinių vertybių įsigijimo punktų ūkininkaujantys subjektai sunaudoja mažiau gamybos išlaidų produkcijai pagaminti ir realizuoti.
5. Žemės sklypų skaičius (žemės ištekliai) yra ribotas, išsivysčiusiose šalyse nėra galimybių didinti žemės ūkio paskirties žemių plotą, tai apsprendžia žemės pasiūlą.
6. Žemės rinkai įtaką daro gamtos ir klimato sąlygos- temperatūra, krituliai, šviesa. Itin nepalankiais metais (drėgni, šalti, sausi), žemės ūkio produkcijos gamintojai išaugina nedidelius derlius, todėl sumažėja ūkio subjektų pajamos, brangiai atsieina produkcijos pagaminimas, tai veda prie to , kad nuomininkams būna sunku sumokėti nuomą, savininkams- sumokėti visus mokesčius, o negavus pelno iš viso- skirti reikiamas lėšas trąšoms, chemikalams ir kitoms žaliavoms, būtinoms gamybos procesui, įsigyti.
7. Žemės rinka- viena iš svarbiausių rinkų ekonomikoje. Kaip rodo pasaulinė statistika, žemės rinkos apyvartoje dalyvauja 1-3 % žemės ūkio naudmenų, kitokios paskirties žemės apyvarta didesnė.
8. Žemės naudojimas jos savininkams arba nuomavimas nuomininkams savininkui atneša ypatingas pajamas- žemės rentą. Šios pajamos gana pastovios, daro nemažą įtaką ūkinei veiklai, žemės ūkio ekonominiams santykiams. Žemė, kaip nekilnojamasis turtas, labai svarbi vertybė, kuri naudojama kaip tvirtas užstatas siekiant gauti paskolų veiklai renovuoti, naujoms technologijoms įdiegti, gamybai plėsti. Visos šios ypatybės suformuoja atitinkamus ekonominius santykius tarp ūkio subjektų, finansinių institucijų, valstybės ir panašiai, tai daro įtaką ir žemės teisiniams santykiams, valdymo, naudojimo, administravimo, apmokestinimo ir pan. santykiams.

Žemės pasiūla- žemės ypatumas, susijęs su jos nemobilumu, įtakoja žemės pasiūlą. Žemės pasiūlai dar didesnę reikšmę turi tai, kad žemės ūkio paskirties žemių sklypai yra riboti, taipogi žemės sklypų ribotumą bei pasiūlą įtakoja tai, kad šis gamybos veiksnys yra neatgaminamas. Ekonomikos teorijoje teigiama- absoliučiai nemobilūs žemės sklypai, kurie neatkuriami ir kurių sklypų dydis yra ribotas, žemės savininkams duoda specifines pajamas, vadinamas žemės renta. Žemės renta- pinigų suma, gaunama jos saviniko per tam tikrą laikotarpį už naudojimąsi žeme, kurios pasiūla ribota ir neelastinga kainai. Žemės rentą gauna ir jos savinikas, kai pats dirba žemę ir gamina žemės ūkio produkciją, taip pat, kai žemę išnuomoja kitam žemės ūkio subjektui. Nustatant žemės rentos dydį, kai žemę
11
naudoja savininkas, atsižvelgiama į ribinį produktą bei pajamas ir alternatyvius darbo paslaugų kaštus. Pagal žemės ūkio teoriją, esant tobulai konkurencijai, savininkas nesamdys darbininkų, jei jų sukuriamas ribinis produktas atneš mažesnes pajamas, nei jis išleis darbo užmokesčiui sumokėti.
Žemės rentą jos savininkai gauna ne tik patys ją naudodami, bet ir ją nuomodami, nes visuomet žemės savininkas, kuris dėl tam tikrų priežasčių negali pats naudoti žemės ir gaminti žemės ūkio produkcijos, ją išnuomoja kitiems ūkio subjektams. Žemės ūkio žemių nuoma- visos valstybės mastu žemė yra gamybos veiksnys, kuris neturi alternatyvios vertės, ji naudojama tik žemės ūkio produkcijai gaminti.
Žemės rinkos teorijoje labai svarbią vietą užima ne tiktai jos pasiūlos, paklausos, kainų ir nuomos mokesčio klausimai, bet ir diferencinės žemės rentos susidarymo teorija. Diferencinė žemės renta yra labai svarbios pajamos, kurias gauna žemės savininkai, naudodami skirtingas žemes. Šios rentos- papildomų pajamų- susidarymą, nustatymą, paskirstymą, pasisavinimą ir kitas problemas tyrė ekonomikos klasikai Smitas, Rikardas, Maršalas, Marksas. Nepaisant tam tikrų diferencinės žemės vertinimo skirtingumų, beveik visi ekonomistai pabrėžė, kad pagrindinė sąlyga, kuri apsprendžia diferencinės žemės rentos susidarymą- žemės sklypų kokybės (našumo) skirtingumai ir šių sklypų geografinė padėtis (išsidėstymas teritorijose). Materialinį pagrindą diferencinei žemės rentai sudaro papildomas produktas, kurį pagamina žemės naudotojai (savininkai, nuomininkai), turintys (ūkininkaujantys) vidutinės ir geros kokybės žemėse, taip pat šį pagrindą sudaro papildomos pajamos, gaunamos žemės naudotojų, esančių arčiau žemės ūkio produkcijos pardavimo ir žemės ūkio materialinių vertybių įsigijimo vietų (tiekėjų, pirkėjų, trąšų). Diferencinės žemės rentos negauna blogiausios kokybės žemes naudojantys žemės ūkio produkcijos gamintojai, taip pat toliausiai nuo strategiškai svarbių vietų apsirūpinimui nutolę žemės naudotojai.
Žemė- kapitalinė vertybė, jos vertė parodoma turto dalyje, jei žemė yra kapitalinė vertybė, vadinasi ji yra perkama ir parduodama, tai reiškia, kad ji turi tam tikrą vertę. Žemė perkama ir parduodama už tam tikrą- rinkos kainą. Ji savo esme atspindi žemės vertę. Žemės kainos dydis priklauso nuo: žemės rentos, kurią gauna žemės sklypo savininkas ir nuo palūkanų normos dydžio. Žemės sklypo pirkėjas, norėdamas plėtoti žemės ūkio gamybą, šį sklypą įsigyja dėl pastovių pajamų, gaunamų gaminant ir parduodant žemės ūkio produkciją. Žemės sklypą įsigijęs savininkas įgyja teisę kasmet gauti reguliarias pajamas žemės rentos pavidalu. Ekonomikos teorija sako, kad savininkas, rengdamasis pirkti žemės sklypą, turėdamas tam lėšų, turi ir kitą alternatyvą- savo turimas lėšas gali

12
padėti į depozitus (bankus), jei tų bankų mokamos palūkanos pakankamos ir atneša didesnes palūkanas, negu rentinės pajamos, tada daugiau apsimokės lėšas laikyti bankuose.
Žemės renta daro tiesioginę įtaką žemės kainai, o palūkanų norma daro atvirkštinę įtaką kainai, nes didėjant rentai, palūkanų normai nekintant, didės žemės kaina. Esant didesnei palūkanų normai, kaina mažės, normai mažėjant, žemės kaina didės.
Žemės kainą lemia ir kiti įvairūs veiksniai, kurie daro įtaką pasiūlai, paklausai. Ją įtakoja: paskirtis (kam naudosim), vietovė, kurioje yra sklypas, socialinės infrastruktūros komunikacijos, esančios arti sklypų- keliai, geležinkeliai, logistikos sandėliai.

3.2 Pastatų, statinių ir įrenginių rinka

Lietuvoje pastatų pirkimas ir pardavimas pradėjo plėtotis po nepriklausomybės atkūrimo. Pastatų rinkos plėtotei didelę reikšmę turi gyvenamųjų namų, gamybinių patalpų bei komercijai skirtų pastatų statyba. Pastatų rinkos funkcionavimas labai priklauso nuo perkamų ir parduodamų pastatų kainų. Pastatų kainos priklauso nuo šių veiksnių:
1. vietovės, kurioje pastatytas pastatas;
2. pastato ploto;
3. pastato konstrukcijos, dizaino ypatumų;
4. pritaikytų techninių, technologinių naujovių;
5. infliacijos lygio.
Didžiausia pastatų paklausa yra Vilniuje, Kaune ir Palangoje, pastatus stengiasi įsigyti vietiniai verslininkai komerciniais tikslais.

Pastatų rinka- viena iš labiausiai intensyviai besivystančių rinkos ekonomikos elementų, kuris yra patikima investicija, prekė, turtinis garantas, būstas ar veiklos priemonė ir t.t. Todėl natūralu, kad egzistuoja labai daug nekilnojamuoju turtu suinteresuotų grupių: valstybė, vertintojai, investuotojai, pardavėjai, pirkėjai, kreditoriai ir kt.
Pastatų įkeitimas- hipotekos rūšis, kai pastatai įkeičiami, norint gauti lėšų veiklai vystyti, renovuoti ar diversifikuoti, bankai išduoda paskolas už garantą- nekilnojamąjį turtą, ir privalo nustatyti įkeičiamo turto ir paskolos vertes. Šiam tikslui įgyvendinti nustatoma turto rinkos vertė ir turto likvidumo rizika. Ištyrus rinkos konjunktūrą nulemiančius kriterijus, būtina numatyti pasiūlą ir paklausą ne tik įkeitimo momentu, bet ir paskolos grąžinimo termino pabaigoje.

Visą nekilnojamojo turto judėjimą, t.y. pirkimą ir pardavimą, nuomą reglamentuoja įvairūs įstatymai, norminiai dokumentai, kurie yra priimami makrolygmeniu.

13
IŠVADOS

Kiekviena įmonė, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio, turi didesnį ar mažesnį ilgalaikį ir trumpalaikį kapitalą, jo efektyvus naudojimas žymia dalimi lemia įmonės veiklos sėkmę. Trumpalaikis materialusis kapitalas susideda iš prekių, skirtų perparduoti, gatavos produkcijos, nebaigtosios gamybos, žaliavų ir medžiagų. Ilgalaikis materialusis kapitalas skirstomas į nekilnojamą turtą- žemę, pastatus ir kilnojamą turtą- mašinas ir įrengimus, transporto priemones, gamybinį bei ūkinį inventorių.
Trumpalaikis materialusis kapitalas parduodamas mažmeninės ir didmeninės prekybos rinkoje. Šių vertybių pasiūlą lemia ūkio subjektų ekonominis finansinis pajėgumas, vertybių paklausą formuoja ūkio subjektai, gaminantys atitinkamas vartojamąsias prekes- tas, kurias naudoja gyventojai, ar gamybinio vartojimo prekes.
Kapitalinių vertybių nuoma- šiame rinkos segmente reiškiasi ekonominiai santykiai tarp kapitalinių vertybių nuomotojų ir nuomininkų, šių vertybių nuomos rinkos mechanizme funkcionuoja tokie pat instrumentai- pasiūla, paklausa, nuomos kaina, konkurencija ir kt.
Ilgalaikis materialusis turtas skirstomas į nekilnojamą turtą- žemę, pastatus ir kilnojamą turtą- mašinas ir įrengimus, transporto priemones, gamybinį bei ūkinį inventorių. Kilnojamojo turto rinka analogiška trumpalaikio materialaus kapitalo rinkai.
Žemės rinka- vienas iš svarbiausių rinkos ekonominių komponentų (dalių), žemės rinka- ekonominė kategorija, išreiškianti prekinius piniginius ir kitokius ekonominius santykius, susijusius su žemės pardavimu, pirkimu, nuoma, įkeitimu, dovanojimu ir kitomis operacijomis. Skirtingai nuo kitų rinkų, žemės rinka pasižymi absoliučiu nemobilumu, žemės ūkio paskirties žemių sklypai yra riboti, neatgaminami, todėl žemės pasiūla-nekintantis dydis.

Pastatų rinka- viena iš labiausiai intensyviai besivystančių rinkos ekonomikos elementų, kurie yra patikima investicija, prekė, turtinis garantas, būstas ar veiklos priemonė ir t.t. Todėl natūralu, kad egzistuoja labai daug nekilnojamuoju turtu suinteresuotų grupių: valstybė, vertintojai, investuotojai, pardavėjai, pirkėjai, kreditoriai ir kt.
Pastatų įkeitimas- hipotekos rūšis, kai pastatai įkeičiami, norint gauti lėšų veiklai vystyti, renovuoti ar diversifikuoti.
Nekilnojamo turto rinkoje galioja tie patys santykiai- pirkimas, pardavimas, nuoma ir rinkos veiksniai- pasiūla, paklausa, konkurencija. Šias funkcijas rinka atlieka tik sklandžiai veikiant visam mechanizmui.
14
LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bružauskas V. Buhalterinės apskaitos pagrindai: vadovėlis. – K.: LŽUŪ Leidybos centras, 2001.
2. Dubinas V. Nekilnojamojo turto rinka – V.: Lietuvos informacijos institutas, 1997.
3. McGrath P.T. Tarptautinės ekonomikos pagrindai- V.: Margi raštai, 1999.
4. Strange S. Valstybės ir rinkos. – V.: Eugrimas, 1998.
5. Urniežius R. Rizika. – V.: Mintis, 2001.

Leave a Comment