Aktyvieji mokymo metodai fizikos pamokoje

Šiaulių universitetas

Fizikos ir matematikos fakultetas

Fizikos katedra

Referatas

Aktyvieji mokymo metodai

fizikos pamokoje

Daiva Šiaudkulytė

Fizika – informatika

5 kursas

Šiauliai, 2004

Turinys
Įvadas 3
Aktyviųjų mokymo metodų samprata 4
Aktyviųjų mokymo metodų rūšys 5

Įtraukianti paskaita 5

Klausimų pateikimas 5

Klasės diskusija 6

Grupės diskusija 7

Svarbus įvykis 8

Atvejo analizė 9

Skaitymas 9

Minčių lietus 10

Jėgos lauko analizė 11

Mokinių interviu 12

Grupės pranešimas 13

Debatai arba pranešimas nurodytu klausimu 13

Vaidmenų atlikimas 14

Mokymosi kontraktas 14

Akvariumas 14

Aukcionai 15

Dėstymas etapais 15

Euritmijos metodas 15

Kampų metodas 15

Minčių ežys 16

Maltinukas 16

Meno metodas 16

Modelio metodas 17

Projektų kūrimas 17

Užmokyklinių užduočių metodas 17

Žmogaus pažinimo metodas 18
Aktyviųjų mokymo metodų pritaikymas fizikos pamokoje 19
Išvados 21
Literatūra 22

Įvadas

Ilgai buvo naudojami tradiciniai mokymo metodai, nuo kurių buvo
nedrąsu nutolti, ir pamokos tapo vienodos bei nuobodžios. Mokiniams buvo
stengiamasi suteikti kuo daugiau žinių. Tačiau šiandien atsirado galimybė
rinktis programas ir naudoti naujus metodus, kurie skatina mokinių
savarankiškumą, loginį mąstymą, pratina aktyviai dalyvauti ugdymo procese.

Aktyviųjų mokymo metodų samprata

Aktyvaus mokymosi metodai – tai būdas pasiekti tikslą. Jie padeda
mokytojams išdėstyti dalyko turinį taip, kad mokiniai lengviau
įsisąmonintų. Šiuo atžvilgiu svarbu ne tik žinių suvokimo, bet ir tų žinių
panaudojimo aspektas. Mokantis aktyviaisiais mokymosi metodais, įgyjama ir
žinių, ir geebėjimų.

Aktyvaus mokymosi metodai – tai pedagogikos įrankiai, kuriais
mokytojai naudojasi siekdami padėti mokiniams įsitraukti į kritinį mąstymą.

Kritinis mąstymas reiškia būdus, kuriais perdirbamos, sutelkiamos
ir apmąstomos žinios. Tai ne pats turinys, o informacijos apsvarstymo
procesas, kuris gali būti taikomas visose srityse.

Mes gyvename greitai besikeičiančiame ir nenuspėjamame p

pasaulyje.
Kad išliktume ir klestėtume, mums reikia išmokti tokių mąstymo būdų, kurie
nepasentų atsirandant naujoms specialybėms, naujai informacijai. Privalome
galvoti ne tik apie save pačius, bet ir apie didesnį pasaulį.

Gebėjimas kritiškai mąstyti:

➢ Skatina visuomenės atvirumą;

➢ Skatina tarpusavio supratimą, pagarbą, ryšius tarp žmonių;

➢ Ugdo mokinių ir mokytojų gebėjimą klausytis;

➢ Padeda suprasti įvairius požiūrius;

➢ Įgalina mokinius, pasinaudojant tuo, ko išmoko, suvokti

neapibrėžtų situacijų prasmę;

➢ Leidžia imtis naujos veiklos;

➢ Garantuoja mokinių mokymosi integralumą ir saviraišką.

Kritinis mąstymas nėra negatyvus, priešingai – jis pozityvus ir
produktyvus. Nors jis gali sukelti sunkumų, verčiančių patikrinti
ankstesnes prielaidas, kritinis mąstymas padeda mums keistis.

Gebėjimas kritiškai mąstyti yra svarbus tam, kad žmonės aktyviai
gyventų, veiksmingai dirbtų besikeičiančioje visuomenėje. Mokiniai kasdien
turi rinktis, vertinti, spręsti apie:

➢ Informaciją, kuri gaunama, panaudojama ir kuria tikima;

➢ Kuriamus planus;

➢ Veiksmus, kurių imamasi.

Užaugę mokiniai gyvens sudėtingame pasaulyje, demokratiškoje visuomenėje,

kur ir individualūs, ir kolektyviniai sprendimai reikalaus riinktis,

perdirbti ir naudoti informaciją.

Aktyviųjų mokymo metodų rūšys

Įtraukianti paskaita

Mokytojas turi perteikti informaciją taip, kad mokiniai apmąstytų
temą įvairiais aspektais ir prieitų prie savo išvadų apie šios informacijos
tinkamumą. „Faktai“ pateikiami kaip tokie, bet daugelis temų pateikiama
pasiūlant kelis požiūrius. Mokytojas išdėsto medžiagą ir pagrindžia jos
tinkamumą. Mąstymas stimuliuojamas duodant klausimus ir parodant įvairius
požiūrius į dalyką.

Pavyzdžiui, matematikos formulės ne tik pateikiamos, bet ir
paaiškinamas jų išvedimas. Jei mokoma literatūros, pateikiamos kelios
galimos interpretacijos ir duodami klausimai, skatinantys mokinius
apsvarstyti kiekvieną požiūrį.

Tai naudinga tam, kad:

➢ būtų perduodama informacija, kurios pagrįstumą mokiniai

apsvarsto, o ne

e priima kaip „abstrakčią tiesą“;

➢ mokiniai pradėtų svarstyti kelis požiūrius prieš prieidami

prie išvados;

➢ būtų modeliuojamas kritinio mąstymo procesas.

Būtini elementai:

➢ atsižvelgti į mokinių interesus ir tai, kokia medžiaga juos

gali sudominti;

➢ pateikti kelis požiūrius į tą patį dalyką;

➢ pateikti mokiniams klausimus apmąstymams;

➢ suteikti mokiniams galimybę klausinėti.

Vengtini pavojai: Venkite pateikti medžiagą kaip faktus, kai yra
įvairių nuomonių; venkite nesustodami pasakoti – skirkite laiko klausimams
ir tam, kad juos pateiktų mokiniai. Kitas kraštutinumas – nesileiskite
mokinių įtraukiami į nuklystančius nuo temos klausimus bei atsakymus. To
išvengti galima garantuojant, kad mokinių klausimas laiko tikrai liks
pamokos gale.

Klausimų pateikimas

Paprašykite mokinių ką nors atsiminti ar įvertinti, taip
paskatindami juos palyginti ar supriešinti sąvokas, pateikite pagrįstą
sprendimą.

Svarbiausi klausimų tipai yra šie: faktų atsiminimo, kelių galimų
atsakymų į klausimą išvardijimas (pasirinkimas iš kelių variantų),
palyginimo ir supriešinimo, atviri klausimai.

Tai naudinga tam, kad mokiniai būtų įtraukti į mąstymo procesą.
Patyrimas parodė, kad grupė, aktyviai dalyvaudama šiame mąstymo procese,
lengviau supranta, priima ir įsimena medžiagą.

Kritinio mąstymo gebėjimams ugdyti klausimai turi būti formuluojami
taip, kad stimuliuotų mokinių mąstymą ir padrąsintų juos diskutuoti.
Būtini elementai:

➢ Kritinio mąstymo akivaizdumas: galėjimas analizuoti

alternatyvas, kad būtų prieita prie pagrįstų vertinimų bei

išvadų.

➢ Paverskite klaidas pamokančiu patyrimu, o ne bauskite už

jas. Svarbiau ne tai, kad būtų atsakyta „teisingai“, o tai,

kad mąstymo procesas būtų logiškas. Panaudokite klaidas kaip

pamokantį patyrimą, padėdami mokiniams analizuoti minčių

eigą, atvedusią prie neteisingo atsakymo.

➢ Reikalaukite, kad mokiniai pagrįstų atsakymus, prašykite,

kad jie patvirtintų išvadas faktais.

Vengtini pavojai: Nepateikite ne

epakankamai pasirengusioms grupėms
atvirų klausimų. Duokite klausimus, kurie suteikia tam tikrą kryptį ir
nurodo, ką mokiniai turėtų veikti, kad imtų kritiškai mąstyti.

Klasės diskusija

Mokytojas siekia įtraukti mokinius, pasinaudodamas jų patyrimu,
skaitymu, dėstomąja medžiaga, ir skatina mokinius reikšti nuomonę pamokos
tema. Mokinių prašoma atsakinėti į mokytojo pateiktus klausimus ir patiems
duoti klausimus mokytojui bei kitiems mokiniams.

Tai naudinga tam, kad mokiniams būtų sudaryta galimybė patiems
pagalvoti apie temą, kad jie susidarytų savo nuomonę ir išmoktų medžiagą, o
mokytojas galėtų stebėti mokinių minčių eigą ir suteiktų mokiniams galimybę
mokytis vieniems iš kitų.

Buvimas grupės nariu skatina mokinius veikti, suteikia tapatumo
jausmą, naujų minčių, plečia požiūrį, skatina kūrybiškumą.

Būtini elementai – privalomos taisyklės:

➢ Gerbkite grupės narius.

➢ Nustatykite aiškų diskusijos tikslą ir konkrečius

rezultatus.

➢ Nekalbėkite apie asmeninius dalykus.

➢ Elkitės konstruktyviai (rekomenduokite, o ne kritikuokite).

➢ Būkite imlūs.

➢ Nenukrypkite nuo temos.

➢ Kalbėkite po vieną.

➢ Aktyviai klausykite vieni kitų.

Vengtini pavojai: Svarbu išdėstyti taisykles ir jų laikytis; tai
padeda kontroliuoti sąveiką, garantuoti pamokos produktyvumą, sumažinti
konfliktus, kontroliuoti klasę.

Neleiskite diskutuoti be tikslo ar nukrypti nuo temos.

Grupės diskusija

Mokytojas siekia įtraukti klasės mokinius į diskusiją, naudodamasis
jų patyrimu, skaitymu ar pamokos medžiaga, skatina mokinius reikšti savo
nuomonę pamokos tema. Mokiniai raginami atsakinėti į mokytojo klausimus ir
pateikti klausimus mokytojui bei kitiems mokiniams.

Homogeninis ir heterogeninis mokinių paskirstymas į grupes turi
savų privalumų. Homogeninėse grupėse panašių sugebėjimų mokiniai dirba
kartu. Šis paskirstymas pranašesnis tuo, kad mokiniai dirba vienodu tempu,
kuris gali būti lėtesnis ar greitesnis negu kitų grupių. T

Taigi geriau
besimokantys mokiniai gali dirbti greičiau ir atlikti sudėtingesnes
užduotis. Tačiau menkesnių sugebėjimų mokiniai gali nejausti susidomėjimo
ir nesistengti iš visų jėgų.

Heterogeninėse grupėse kartu dirba įvairių sugebėjimų mokiniai. Tai
skatina silpnesnius mokinius rimčiau dirbti, o stipresniems mokiniams tenka
„trenerių“ vaidmuo.

Tai naudinga, nes būdami mažos grupės nariai, mokiniai turi sąlygas
aktyviai dalyvauti darbe; mokytojas gali palyginti ir analizuoti grupių
darbo rezultatus visoje klasėje; buvimas grupės nariu skatina veikti, jis
gali skatinti ir bendradarbiauti, ir konkuruoti, padeda susitapatinti su
mokomąja grupe. Grupė, kurioje mokiniai bendrauja tarpusavyje, – tai naujų
minčių ir kūrybiškumo šaltinis.

Būtini elementai – privalomos taisyklės:

➢ Gerbkite grupės narius.

➢ Konkretizuokite ir paaiškinkite diskusijos tikslus

(laukiamus rezultatus).

➢ Neaptarinėkite asmeninių dalykų.

➢ Analizuodami ir ką nors siūlydami, būkite konstruktyvūs ir

konkretūs.

➢ Nenukrypkite nuo temos.

➢ Kalbėkite po vieną.

➢ Klausykitės vieni kitų.

Vengtini pavojai: Būtina pateikti taisykles ir jų nuosekliai
laikytis. Tai kontroliuoja sąveiką tarp mokinių ir garantuoja pamokos
produktyvumą, padeda sumažinti konfliktus ir kontroliuoti grupę, kad ji
siektų produktyvių rezultatų.

Svarbus įvykis

Svarbaus įvykio metodas skatina mokinius įvardyti tam tikrą jiems
svarbų įvykį, susijusį su pamokos tema. Mokytojas paaiškina, kokią
konkrečią situaciją reikėtų prisiminti, o mokinių prašoma parašyti vieną ar
dvi pastraipas, atsakant į mokytojo nurodytus klausimus apie tą situaciją.

Šie atvejai turi būti aprašyti kiek galima konkrečiau, nurodant
mokytojo reikalaujamas detales.

Yra du svarbaus įvykio metodo panaudojimo būdai: 1) kai mokiniai
turi aprašyti savo gyvenimo įvykį pagal mokytojo nurodymus; 2) mokytojo
užrašyti svarbūs įvykiai pateikiami klasei nagrinėti ir aptarti.

Pirmo būdo instrukcijos, kurią mokytojas pateikia mokiniams,
pavyzdys: „Pagalvokite apie situaciją, kai jūs mokykloje išmokote ko nors
naujo. Aprašykite viena pastraipa: 1) Ko jūs išmokote? 2) Kaip to išmokote?
3) Iš kur žinojote, kad to išmokote? Kodėl jums tai buvo svarbu?“

Tai naudinga tam, kad mokiniai imtų mąstyti naudodamiesi savo pačių
svarbiu patyrimu. Padeda mokiniams atrasti ryšį tarp abstrakčios mokomosios
medžiagos ir jos taikymo, kuris jiems yra svarbus. Padeda pajausti vidinį
ryšį su mokymusi.

Mokytojai ir mokiniai nustato svarbias išankstines prielaidas ir
vertybes.

Susitelkti ties kuo nors konkrečiu lengviau, negu abstrakčiai
mąstyti. Mokytojas gali vesti klasę nuo konkrečių dalykų prie
apibendrinimų.

Svarbaus įvykio metodo privalumas yra tas, kad jis skatina mokinius
kurti prielaidas remiantis konkrečiomis situacijomis ir įvykiais.

Mokinių prašoma rašyti ne abstrakčias sąvokas, o susitelkti ties
tam tikrais atsitikimais. Apie tai lengva reikšti savo nuomonę ir
prielaidas. Tai taip pat padeda sutelkti dėmesį, nukreipia diskusiją į
asmeninę patirtį.

Būtini elementai:

➢ Konkretūs nurodymai ir klausimai.

➢ Kiekvienam mokiniui prasmingas situacijos kontekstas.

➢ Sutelktas pratimas ir diskusija.

Vengtini pavojai: Po to, kai jau užduosite užduotis, neatsakinėkite
į mokinių klausimus ir neduokite patarimų. Mokiniai turi savarankiškai
galvoti apie tai, kokia konkreti situacija jiems yra svarbi.

Atvejo analizė

Situacija turi būti aprašyta ypač detaliai, išdėstant matytus ar
girdėtus faktus, jų nevertinant. Ji gali būti paslaptinga, neturėti
galutinio sprendimo. Galima pateikti situaciją, kad klasė ją analizuotų,
arba paprašyti, kad mokiniai parašytų savo situaciją.

Atvejo analizė gali būti atliekama bent trim skirtingais būdais: 1)
raštu; 2) individualiai; 3) grupėje.

Tai naudinga tam, kad būtų:

➢ nustatytos svarbiausios mokinių vertybės ir atskleistas

analizės procesas;

➢ vertinama faktinė informacija;

➢ sprendžiamos problemos, priimami sprendimai;

➢ dirbama grupėse kartu su kitais mokiniais sprendžiant

problemas.

Būtini elementai:

➢ Atvejis turi atitikti mokinių interesus ir jų motyvaciją.

➢ Parodykite faktus, bet neužrašykite nuomonės. Mokiniams turi

būti leista patiems susidaryti nuomonę apie pateiktos

informacijos svarbą ir neatskleistus faktus.

➢ Būkite objektyvūs. Venkite atskleisti rašančiojo požiūrį į

faktus.

➢ Pateikite išplėstą, įvairiapusišką požiūrį, o ne tik faktų

interpretaciją.

➢ Pasistenkite aprašyti tarpusavio santykius.

➢ Perteikite procesą, t. y. kaip viskas ilgainiui keitėsi.

➢ Būkite lankstūs. Kai mokiniai ieško atvejo prasmės,

priminkite jų pagrįstas interpretacijas.

➢ Įtraukite problemų sprendimą ir sprendimų priėmimą. Kai

atvejis analizuojamas grupėje, atsiranda galimybių

eksperimentuoti su įvairiais darbo būdais, kurie gali padėti

išspręsti daugelį problemų.

Vengtini pavojai: Atvejo aprašymas neturėtų būti labai ilgas ir
detalus, kad mokiniams nebūtų nuobodu jį skaityti.

Skaitymas

Skaitymas – tai žinių įgijimo variklis. Jis tinka visiems dalykams
visiems amžiaus tarpsniams. Skaitymas ypač svarbus kritinio mąstymo
gebėjimams ugdyti. Kai mokiniai skaitydami kritiškai mąsto, jie pereina nuo
žinių prie žinojimo.

Baigę mokyklą, žmonės toliau mokosi skaitydami knygas, be mokytojo.
Todėl nenutrūkstantis mokymasis visą gyvenimą labai priklauso nuo to, kaip
mokiniai išmokomi kritiškai mąstyti tada, kai jie skaito.

Tai naudinga padedant mokiniams skaityti apie faktus, tam, kad jie
suprastų, analizuotų, sintetintų ir įvertintų mokomąją medžiagą.

Būtini elementai:

Mokinių prašoma:

➢ Apibūdinti problemą, kurią autorius mėgina spręsti (žinių

lygmuo).

➢ Interpretuoti svarbiausius autoriaus vartojamus žodžius bei

terminus (supratimo lygmuo).

➢ Nustatyti, kokie yra autoriaus argumentai ir bendras

požiūris (analizė, sintezė).

➢ Nustatyti, kurias problemas autorius išsprendė ir kurios

liko neišspręstos (sintezė).

➢ Rasti skirtumą tarp žinojimo ir asmeninės nuomonės

pateikiant pagrįstus sprendimus (įvertinimas).

➢ Parodyti, kokių autoriui trūksta žinių, kokios žinios

netikslios ar nelogiškos (įvertinimas).

Mokiniai gali atsakyti į šiuos klausimus individualiai (paprastai
raštu) ir tada aptarti grupėje. Atsakinėdami į klausimus, mokiniai ugdo
savo mąstymo sugebėjimus. Užrašydami atsakymus, jie susitelkia ir apmąsto.
Rašymas padeda atskleisti mintis ir jų eigą, plėtoti mintis.

Priimdami sprendimą, mokiniai geriau supranta dalyką ir peržiūri
savo atsakymus, remdamiesi požiūriais, apie kuriuos išgirdo iš kitų
mokinių.

Vengtini pavojai: Nepateikite mokiniams medžiagos, kurios jie
nesupras. Šiam tikslui geriau tinka homogeninės grupės.

Minčių lietus

Minčių lietus – tai spontaniškai atliekamas struktūrinis pratimas:
mokiniai aktyviai skatinami kurį laiką pateikti kuo daugiau idėjų. Jo
tikslas – pateikti klausimą ir leisti mokiniams siūlyti kuo daugiau galimų
problemos sprendimų.

Generuojant idėjas laikinai susilaikoma nuo vertinimų – tai leidžia
išgauti originalių minčių. Po to mokiniams skiriama 15 minučių idėjoms
sugrupuoti, apsvarstyti jų tinkamumą ir galimumą.

Mokytojas pateikia klausimą ir nurodo pagrindines taisykles.
Pratimui vadovauja arba mokytojas, arba paskirtas mokinys, kuris
garantuoja, kad bus laikomasi taisyklių. Jei jos pažeidžiamos, pratimas
kurį laiką sustabdomas.

Trumpai pasiruošę, mokiniai atsakinėja į klausimą. Atsakymai turi
būti greiti ir neapmąstyti. Mokytojas užrašo atsakymus lentoje.

Tai trunka tol, kol klasės idėjos išsenka. Tada mokytojas prašo
mokinių tęsti dar 5 minutes. Dažnai tai būna laikas, kai gimsta pačios
geriausios idėjos.

Tada mokytojas veda diskusiją, kurios metu įvertinamas visų idėjų
galimumas. Mokiniai pamato, kurie atsakymai iš tikrųjų padeda spręsti
problemą.

Tai naudinga tam, kad būtų generuojamos naujos idėjos ir problemų
sprendimai, ugdomas mokinių kūrybiškumas ir mąstymo įgūdžiai. Taip pat
naudinga ugdant mokinių įgūdžius dirbti grupėje, gerbti ir toleruoti kitų
nuomones.

Būtini elementai:

Elgesio gairės, kurių turi griežtai laikytis visi grupės nariai:

➢ Gerbkite grupės narius.

➢ Nusistatykite aiškius ir konkrečius diskusijos tikslus.

➢ Nekalbėkite apie asmeninius dalykus.

➢ Būkite konstruktyvūs (rekomenduokite, o ne kritikuokite).

➢ Būkite imlūs.

➢ Nenukrypkite nuo temos.

➢ Kalbėkite po vieną.

➢ Aktyviai klausykitės vieni kitų.

Idėjų vertinimo kriterijai:

➢ Ar idėja tikrai susijusi su problema?

➢ Ar idėja gali sukelti kitų problemų?

➢ Ar idėja yra praktiška ir realiai panaudojama?

Vengtini pavojai: Svarbu išdėstyti pagrindines taisykles ir kurį
laiką jų laikytis. Tai garantuoja pratimo atlikimo produktyvumą, mažina
konfliktus, įgalina kontroliuoti grupę.

Būtina turėti apibrėžtus tikslus ir jų siekti. Neleiskite
diskusijai nukrypti nuo temos ir tikslo.

Kadangi susilaikoma nuo vertinimų, grupė gali nukrypti nuo temos ir
duoti nerealius pasiūlymus. Tai nėra blogai, jei grupė žino, kad po idėjų
generavimo bus vertinamas kiekvienos idėjos realumas. Minčių lietaus
metodas padeda realiai spręsti problemas.

Jėgos lauko analizė

Mokytojas veda klasėje diskusiją (arba duoda instrukcijas
diskusijai mažose grupėse), kurios metu kiekvienas problemos sprendimas
įvertinamas pagal tai, kiek jis yra realus. Tai naudinga daryti po minčių
lietaus metodo.

Kiekvienas galimas sprendimas patikrinamas: mokiniai paprašomi
išvardyti visus palankius veiksnius, kurie galėtų padėti sėkmingai
įgyvendinti sprendimą, o po to – veiksnius, kurie tam trukdytų. Tai yra
„jėgos laukas“, kurį sudaro aplink sprendimą esančios teigiamos ir
neigiamos jėgos.

Klasė įvertina, ar naudojant kūrybišką strategiją kurie nors iš
neigiamų veiksnių gali būti paversti teigiamais ar neutraliais. Tada,
pasverdama teigiamus ir neigiamus veiksnius, klasė galutinai nusprendžia,
ar įmanoma šį sprendimą sėkmingai įgyvendinti.

Tai naudinga tam, kad būtų patikrintos prielaidos, mokiniai
apmąstytų, vertintų ir nuspręstų, kūrybiškai susiedami mokomąją medžiagą su
problemų sprendimu.

Būtini elementai: pagrindinės taisyklės, galimi problemos
sprendimai.

Vengtini pavojai: Visa turi būti daroma realiai. Nereali kritika
turėtų būti apsvarstoma. Šis pratimas turi sietis su realiu pasauliu ir
konkrečių problemų sprendimu.

Mokinių interviu

Mokiniai pateikia iš anksto parengtus klausimus kitiems mokiniams,
svečiams ar kitiems pasirinktiems žmonėms. Mokiniai gauna užduotį
pasinaudoti šiais klausimais, kad išaiškintų konkrečią informaciją ar
nuomonę. Vėliau jie atsiskaito apie interviu rezultatus.

Jei imamas vienas interviu, pabrėžiamos žinios ir supratimas, jei
daugiau negu vienas – gali būti atliekama lyginamoji analizė, sintezė bei
vertinimas.

Tai naudinga tam, kad mokiniai naudotųsi kitais žmonėmis kaip
mokymosi šaltiniais, aktyviai įsiklausytų į kitų požiūrius ir juos
užsirašytų nevertindami. Įgalina pamatyti kitus požiūrius.

Būtini elementai:

Interviu tikslas, suderintas su pamokos kontekstu (ką mes siekiame
išsiaiškinti ir kodėl); parengti klausimai, kuriuos pateikiant bus renkama
informacija ar nuomonės, susijusios su tikslais; užrašymo, analizės ir
ataskaitos apie rezultatus metodai.

Tikslą nurodo mokytojas. Kitus elementus gali nurodyti mokytojas
atba užrašyti patys mokiniai – šiuo atveju mokytojas peržiūri klausimus ir
jiems pritaria prieš imantis interviu.

Vengtini pavojai: Tikslas turi būti aiškus. Mokinių klausimai
privalo būti gerai parengti, kad jie gautų norimą informaciją, o ne tik
išgirstų neapibrėžtus klausinėjamo žmogaus teiginius.

Interviu, kaip aktyvaus mokymosi metodą, galima labai plačiai
taikyti:

➢ Planuojant naujos temos pamokas. Rengiantis pamokoms, labai

svarbu remtis ir mokinių nuomone. Mokytojas turi žinoti, ko

vaikai tikisi iš naujos temos pamokų, kas juos domina. Todėl

interviu su mokytoju (ar mokinių interviu vienų su kitais)

įvadinėje pamokoje suteiks daug informacijos, kaip pasirengti

kitoms temos pamokoms.

➢ Tikrinant, kaip mokiniai atliko namų darbą. Mokiniai ima

interviu vieni iš kitų (poromis ar mažomis grupėmis). Iš to,

kokius klausimus mokiniai duoda vieni kitiems, galima

spręsti, kaip jie pasirengę pamokai. Šiuo atveju mokiniai

paprastai duoda tokius klausimus, į kuriuos patys galėtų

atsakyti. Todėl mokytojas gali įvertinti ne tik

atsakinėjančius, bet ir pateikiančius klausimus mokinius.

➢ Įgyjant naujų žinių. Tai galėtų būti interviu su pamokos

svečiu ar mokiniu (grupe mokinių), kurie iš anksto daugiau

pasiruošę nagrinėjamais klausimais. Šiuo atveju galimi

vaidybiniai žaidimai – interviu.

➢ Interviu, kaip pamokos įvertinimas. Pamokos pabaigoje

mokiniai ima interviu vieni iš kitų (ar grupėmis). Iš

interviu klausimų, mokinių aktyvaus (ar pasyvaus) dalyvavimo

mokytojas gali įvertinti pamokos informatyvumą, nustatyti, ar

tema sudomino mokinius, ar jiems ji buvo aktuali.

➢ Interviu – namų darbas. Mokiniams pateikiama užduotis (prieš

tai aptarus detales) parengti interviu pagal pamokoje

nagrinėtus klausimus ar problemas.

Nusprendžiama, iš kokių asmenų (savo šeimos narių, kaimynų,
bendraamžių) bus imamas interviu. Pasiskirsčius grupėmis, galima imti
interviu iš įvairaus amžiaus, įvairių profesijų asmenų. Tuomet mokiniai
galės palyginti įvairius požiūrius į vieną problemą.

Grupės pranešimas

Paprašykite mokinių patyrinėti ir pranešti apie savo atradimus
nurodyta programos tema. Tai gali būti atliekama grupėse ar individualiai.

Tai naudinga tam, kad mokiniai imtųsi atsakomybės už mokymąsi.
Geriausias būdas ko nors išmokti – tai ką nors tyrinėti ir mokyti to kitus.

Būtini elementai: aiškus tikslais ir rezultatas; prieš mokiniams
pradedant darbą, mokytojas turi patvirtinti projektą; mokiniai turi
parengti pranešimą ir perskaityti jį visai klasei, laikydamiesi tam tikrų
taisyklių.

Debatai arba pranešimas nurodytu klausimu

Pasirenkamas klausimas (problema, į kurią yra du vienodai galimi,
bet vienas kitam prieštaraujantys požiūriai). Mokinių prašoma išanalizuoti
kiekvieną poziciją ir parašyti pranešimą (arba diskutuoja dvi opozicinės
grupės), pagrindžiantį vieną požiūrį ir atmetantį kitą. Būtina pagrįsti
poziciją faktais, o ne nuomone. Pozicija turi būti dėmesingai išnagrinėta
ir išdėstyta arba užrašyta.

Tai naudinga tam, kad mokiniai visapusiškai ištyrinėtų ir pagrįstų
požiūrį.

Vaidmenų atlikimas

Vaidmenų atlikimas sutelktas į svarbiausią kritinio mąstymo
elementą – gebėjimą įsijausti į kitų žmonių požiūrius. Siekiama padėti
mokiniams pritaikyti tai, ko jie išmoko, konkrečiomis aplinkybėmis,
įsijaučiant į nurodyto asmens vaidmenį. Taigi taikant šį mokymo metodą
(taip pat ir išgyvenant jausmus, kylančius atliekant vaidmenį) svarbus yra
ir patyrimo elementas.

Tai naudinga tam, kad padėtume mokiniams patirti kitų žmonių
jausmus, mintis, veiksmus, pasijusti kitais žmonėmis, atsikratyti drovumo,
elgtis laisvai. Greičiausiai jie aktyviai dalyvaus darbe, nes mokiniai
mėgsta susitapatinti su kitais žmonėmis.

Būtini elementai: aiškiai išreikštas tikslas, konkrečiai
paskirstyti vaidmenys. Paskirkite stebėtoją, kuris palaikys objektyvų
atgalinį ryšį, paremtą stebėjimais.

Mokymosi kontraktas

Mokinys pasirenka mokymosi tikslus ir projektą, susijusį su tuo, ko
jis nori išmokti iš mokomojo dalyko temos. Tai kontraktas tarp mokinio ir
mokytojo. Mokytojas sutinka peržiūrėti ir patvirtinti kontraktą bei
projektą ir padeda mokiniui nuspręsti, kaip atlikti šį darbą.

Tai naudingą tam, kad mokinys pats pajustų dalyko prasmę ir jo
taikymo galimybes.

Būtini elementai:

➢ Mokinio nustatyti mokymosi tikslai.

➢ Mokinio pateiktas pagrindimas, kodėl jis nori to išmokti ir

kaip tai bus galima taikyti.

➢ Tikslo ir projekto apibrėžimas.

➢ Mokinio nustatyti mokymosi metodai (skaitymas, interviu,

rezultatus analizuojantis pranešimas).

➢ Projekto įvertinimo kriterijai. (Kaip mokinys žinos, ar jis

įgyvendino mokymosi tikslus? Ar tie tikslai buvo tinkami?)

➢ Puslapio apimties įvertinimas, parašomas baigiant projektą.

Čia mokinys analizuoja savo projektą kaip mokymosi patyrimą.

Vengtini pavojai: Mokiniams tai visiškai naujas dalykas, ir
pradžioje jiems bus sunku apibrėžti mokymosi tikslus. Leiskite jiems
pakovoti.

Akvariumas

Baigus temą daromas aptarimas, kuriame išsiaiškinama, kas buvo
teigiama, kas kritikuotina, kas nauja, kas naudinga ir pan. Į „akvariumą“
kviečiami dalyviai – kaskart nauji mokiniai, tokiu būdu savo nuomonę
išreiškia ne tik aktyviausi dalyviai, bet ir pasyvieji. Akvariumo metodu
siekiama suaktyvinti mokinius pamokoje, pačią pamoką padaryti prasmingesnę
ir įdomesnę, ugdyti mokinių kalbinę raišką, mokėjimą klausytis ir ypač
lavinti jų kūrybiškumą.

Aukcionai

Tai vienas iš azartiškiausių netradicinio ugdymo metodų,
skatinantis mokinių, mokytojo ir tėvų bendradarbiavimą bei kūrybiškumą.
Aukciono organizavimo eiga mokykloje: trimestro metu už geras žinias,
elgesį gaunami „bonai“, kurie turi perkamąją galią, o trimestro gale,
susumavę mokymosi rezultatus, mokiniai suskaičiuoja savo „bonus“ ir visi
dalyvauja aukcione. Aukcioną rengia tėvai, jie turi prizų fondą. Mokiniai
perka ne tik prekes, bet ir idėjas. Pirkti galima tik už tą sumą, kurią
turi surinkę per trimestrą.

Dėstymas etapais

Tai to paties dalyko mokymas 2-3 savaites. Dėstymas etapais
taikomas ne daugiau kaip 2 kartus per mokslo metus. Taikant šį metodą
mokiniai mažiau pavargsta, noriau mokosi, pasidaro aktyvūs ir kūrybiški.
Pavyzdžiui, mokiniai, pradėję mokytis gimtosios kalbos, kitų pagrindinių
dalykų laikinai nesimoko, bet daug piešia, vyksta muzikos, darbelių
pamokos. Praėjus 2-3 savaitėms, gimtąją kalbą keičia matematika ir t. t.

Euritmijos metodas

Šis metodas pradėtas taikyti R. Steinerio (gr. eurythmia – tolygus
pasikartojimas, kaitaliojimas). Tai kalbos ar muzikos garsų išraiška kūno
judesiais. Vaikai mokomi judesiu išgyventi kiekvieną garsą, tobulai
įvaldyti savo kūną, pajusti ryšį su gamta, kosmosu.

Kampų metodas

Tai debatų metodo atmaina. Jeigu įprastuose debatuose būna dvi
priešingos stovyklos, tai pagal kampų metodą – bent trys: už, prieš ir
neapsisprendusieji. Metodo taikymas. Pristatant temą prašoma mokinių
apibrėžti savo poziciją diskutuojamu klausimu, kurią galima rinktis iš
kelių mokytojo siūlomų. Mokiniai turi savo poziciją suformuluoti raštu ir
po to 3 minutes kalbėti, atskleisti savo požiūrį. Artimų ar panašių pažiūrų
mokiniai susigrupuoja, išrenkami grupelių lyderiai – kalbėtojai. Po to tarp
šių grupių pradedami debatai. Darbe daromos pertraukos, o debatams
pasibaigus požiūriai reziumuojami raštu.

Minčių ežys

Tikslas – nustatyti, kokios mokinių žinios prieš naujų sąvokų
pateikimą. Mokiniai skatinami mąstyti, savo teiginius grįsti argumentais,
įvairiais faktais; mokosi laisvai reikšti mintis, diskutuoti.

Ežio metodas daugiausia naudojamas per geografijos, fizikos,
chemijos pamokas. Ežį sudaryti mokiniai gali ir individualiai, ir grupėmis.

Mokytojas lentoje nubrėžia patį ežį – sąvoką ir 1 – 2 pagrindinius
spyglius – klausimus. Mokiniams pateikiami dar keli klausimai. Kiekvienam
naujam atsakymui mokiniai brėžia naujus spyglius ir mąsto toliau. Gali
pateikti ir neteisingų, mokslo nepagrįstų atsakymų. Gali kilti diskusijų,
būtina viską aptarti.

Žaisdami minčių ežį, mokiniai geriau supranta sąvokas, gali
išreikšti save, atskleisti ir turtinti intelektą, mąstyti apie mokslo
laimėjimus, jų reikšmę ir praktinį taikymą. Išryškėja mokinių sugebėjimai.

Maltinukas

Diskusijos forma, įtraukianti į darbą kuo daugiau dalyvių ir
mokanti būti gerais klausytojais. Optimalus dalyvių skaičius – iki
dvidešimties.

Dalyviai sudaro vidinį ir išorinį ratus. Vidiniame rate sėdi 2-3
dalyviai, kurie tarpusavyje diskutuoja. Išorinio rato dalyviai tylėdami
stebi diskusiją. Norėdami išsakyti savo nuomonę, jie turi pakeisti kurį
nors vidinio rato dalyvį tuo metu, kaišis nekalba. Tai daroma priėjus ir
palietus nekalbančiojo petį. Dirbant apibrėžiamas laikas, o pasibaigus
darbui grupėje daromas aptarimas.

Meno metodas

7 – 14 metų vaikas (nuo dantų pasikeitimo iki lytinės brandos) tam
tikra prasme yra menininkas. Jį veikia ir ugdo meniniai vaizdai, todėl ir
pedagogas, perteikdamas mokomąją medžiagą, turi būti kūrėjas, menininkas.
Medžiaga turi būti tiesiog sunkte persunkta vaizdais. Vaikas juos išgyvena.
Dailė, muzika, choreografija, teatras – patikimi mokytojo pagalbininkai.

Mokinys šio amžiaus tarpsnyje – jutimų organas. Jis visu kūnu
jaučia skonį, mato spalvą, girdi garsus, užuodžia kvapus, visu kūnu
reflektyviai reaguoja į tai, kas vyksta aplinkoje. Taip yra dėl to, kad
kūnas, siela ir dvasia dar neišsiskyrę, o persmelkę vienas kitą.

Šio amžiaus moksleiviui mokymo vaizdumas geriausiai padeda pažinti
pasaulį.

Modelio metodas

Tai išmokimo stebint metodas, tai yra stebint kitų elgesio
modelius. Pagrindinė išmokimo stebint prielaida – dėmesys. O modeliu galui
būti mokytojas, filmas, literatūra, paveikslas ir kt. Šis metodas padeda ne
tik įgyti žinių, bet ir skatina motyvaciją, moko socialinių įgūdžių,
trinkamo elgesio, ugdo kūrybiškumą.

Projektų kūrimas

Metodo tikslas – paruošti mokinius gyvenimui, išmokyti kūrybiškai
taikyti žinias praktikoje. Dirbama mažose grupėse pagal tokį projekto
schemą:

➢ Problemos iškėlimas ir įvardijimas.

➢ Kontekstas (su problema susijusių faktų nustatymas).

➢ Tikslai.

➢ Grupės analizė.

➢ Metodologija (aprašymas to, kaip bus veikiama ir siekiama

norimų rezultatų).

➢ Šaltiniai, kuriais remiamasi.

➢ Bendradarbiavimas su mokykla, jos pagalba.

➢ Įvertinimas (projekto sėkmė).

➢ Ataskaita.

Ši schema tinka darbui pamokose, bet ypač popamokinei veiklai.
Projektai gali būti kuriami įvairiems dalykams ir pačiomis įvairiausiomis
temomis. Projekte gali dalyvauti tėvai, tačiau visas idėjas kuria ir
projektą vykdo patys vaikai. Mokytojas konsultuoja projekto kūrimo metu.
Rengiant projektus mokinių kūrybiškumui nėra ribų.

Užmokyklinių užduočių metodas

Tai metodas, leidžiantis pamoką vesti ne įprastoje klasės ar
kabineto aplinkoje, o už jos ribų. Metodikos tikslas – mokymo žinias
pajusti realiu gyvenimu, patirti mažos grupės solidarumo jausmą, ugdyti
poreikį tyrinėti aplinką, kūrybingumą.

Rengtis tokiai pamokai reikia iš anksto. Metodas tinka integruotam
mokymui, tad reikėtų bendradarbiauti su kitų dalykų mokytojais ar numatytą
išvyką vesti keliems pedagogams kartu.

Metodo reikšmė ta, kad jis atveria plačias integruoto mokymo
galimybes, kiekvieną moksleivį įtraukia į aktyvią mokslinę-tiriamąją
veiklą, ugdo kūrybingumą, padeda pajusti grupinio darbo privalumus.

Žmogaus pažinimo metodas

Valdorfo pedagogai teigia, kad mokymo ir auklėjimo esmė – tai, kas
vyksta mokytojo ir mokinių sielose. Išmokę suprasti žmogų, galėsime suvokti
subtilius žmonijos dvasinius ryšius, tobulinti juos.

Tad vienas iš svarbiausių mokytojo uždavinių – nustatyti savo
mokinių temperamentus. Po to pagal charakterius klasėje susodinti grupėmis
(vaikams to neįtariant). Tai labai patiks melancholikams – jie vieni
kitiems neįkyrės. Plepieji sangvinikai ir peštukai cholerikai, veikiami
nuolatinės tarpusavio konfrontacijos, turės puikią progą „gludinti“
charakterio nelygumus. Flegmatikai taip įkyrės vieni kitiems, kad norom
nenorom pagyvės.

Labai svarbu ir mokytojo temperamentas. Jam reikia taikytis. Visų
vaikų akys į jį nukreiptos, visus veikia mokytojo artumas. Ne žinios, o
bendravimo menas, dvasios lobiai yra pedagogikos ir didaktikos viršukalnė.
Pažindamas save ir vaikus, mokytojas kaip geras aktorius turėtų būti toks
gyvas, nuolat besikeičiantis, kad sangvinikas vos spėtų sekti paskui jį;
toks užjaučiantis, viską suprantantis, nuoširdus, kad melancholikas
pamirštų amžinąsias savo negandas; toks dramatiškas, kad „pagautų“
choleriką ir sutelktų jo dėmesį dėstomam dalykui.

Mokytojas neturi pamiršti, kad jo sėkmės paslaptis – veikti ne
prieš vaiko temperamentą, o kartu su juo. Nereikia stengtis nugalėti ar
palaužti sudėtingą charakterį. Kurio nors kelio dalį paėjėti kartu, o
paskui atsargiai, harmoningai stengtis keisti.

Mokytojas turi mokėti reikiamu momentu pasirodyti:

flegmatikui – abejingas, bet audringai išgyvenantis;

cholerikui – susijaudinęs, bet išlaikantis vidinę rimtį;

sangvinikui – susidomėjęs, sujaudintas, bet gebąs susikaupti,
susitvardyti;

melancholikui – kenčiąs, bet gyvenimo sunkumus bei negandas gebąs
įveikti humoru ir vidine energija.

Išmokti šito – vadinasi, suvokti pedagogikos meną.

Aktyviųjų mokymo metodų pritaikymas fizikos pamokoje

Ne visus čia išvardintus aktyviuosius metodus galima pritaikyti
fizikos pamokose.

Įtraukiančią paskaitą galima naudoti beveik visose fizikos
pamokose, kai dėstoma nauja medžiaga. Naudojant šį metodą galima labiau
mokinius sudominti dėstomu dalyku.

Klausimų pateikimo metodas taip pat gali būti taikomas beveik
visose fizikos pamokose. Mokiniai tada priversti įsitraukti į mokymo
procesą. Jie skatinami mąstyti. Taip pat šis metodas patogus, kai norima
patikrinti mokinių žinias.

Klasės diskusiją galima panaudoti tada, kai dėstoma medžiaga buvo
nagrinėjama žemesnėse klasėse. Todėl kai ši medžiaga nagrinėjama plačiau,
šio metodo pagalba, galima išsiaiškinti, pakartoti tai kas jau žinoma.

Svarbaus įvykio metodą galima pritaikyti temai “Fizikos
panaudojimas buityje”. Tada mokiniai gali papasakoti kur buityje pastebi
fizikinius reiškinius.

Atvejo analizės metodą galima panaudoti nagrinėjant atvejį aprašytą
knygos ištraukoje, arba matytą per televizorių. Tai gali būti “Paprastųjų
mechanizmų” nagrinėjimas arba “Laiko mašinos” konstravimas.

Skaitymo metodas naudojamas visų dalykų pamokose. Tad fizikos taip
pat. Mokiniai dažniausiai namuose skaito teorinę medžiagą vadovėliuose. Bet
skaitymo metodą galima pritaikyti ir pamokoje nagrinėjant naują medžiagą. O
po to taikomi kiti metodai (pvz., diskusija) šiai medžiagai apibendrinti.

Minčių lietaus ir debatų metodus šiek tiek sunkiau pritaikyti
fizikos pamokoms, tai labiau tiktų fakultatyvams, nagrinėjant problemines
situacijas.

Po šių metodų reikėtų taikyti jėgos lauko analizę, kad būtų
įvertinti problemų sprendimai.

Interviu galima panaudoti norint praplėsti mokinių akiratį. Pvz.,
suorganizuoti ekskursijas į Ignalinos atominę elektrinę, Molėtų
observatoriją. Mokiniai turėtų paimti interviu iš ten dirbančių žmonių ir
taip plačiau sužinotų apie atitinkamas temas.

Grupės pranešimo metodą galima pritaikyti norint paskatinti
mokinius dirbti grupėse . Pvz., temą išskaidyti į dalis ir duoti kiekvienai
grupei paruošti pranešimą. Tada mokiniai mokosi vieni iš kitų, mokosi
klausytis vieni kitų. Po pranešimų daromas apibendrinimas ir prieinamos
išvados.

Mokymosi kontaktą būtų galima pritaikyti ruošiantis kontroliniam
darbui, egzaminui.

Minčių ežį galima panaudoti kartojant sąvokas, matavimo vienetus,
dėsnius, formules.

Kitus metodus pritaikyti sunkiau, bet manau įmanoma. Pvz. dėstymą
etapais jau reikia derinti su kitų dalykų mokytojais.

Išvados

Aktyviaisiais mokymo metodais yra paįvairinamas mokymo procesas.
Mokiniai yra labiau sudominami, įtraukiami, skatinami mąstyti, domėtis,
bendradarbiauti.

Tačiau ne visus metodus galima taikyti vienodai. Reikia atsižvelgti
į klasės pasirengimą.

Koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tik tada, kai
tiksliai įvertinamos mokinių savybės ir mokymo tikslai. Vieni metodai
padeda geriau išmokyti vienus mokinius, kiti – kitus.

Literatūra

1. Aktyvaus mokymosi metodai. (1998). Vilnius.

2. Černius V. Mokytojo pagalbininkas. (1992). Vilnius.

3. Jansen E. Tobulas mokymas. (1999). Vilnius.

4. Netradiciniai mokymo metodai. (1995). / Mokykla. Nr. 10-11.

5. Petrulytė A. Kūrybiškumo ugdymas mokant. (2001). Vilnius.

Leave a Comment