Vabzdžiai

Žemėje gyvena maždaug 1 250 000 gyvūnų rūšių. Iš jų apie 80 yra vabzdžiai, priskiriami nariuotakojų tipui. Jau vien skaičiai rodo vabzdžių klasės klestėjimą, be to, jie visame pasaulyje paplitę plačiau už kurią kitą nors grupę.
Visur esantys vabzdžiai
Nedaug yra jūrose gyvenančių vabzdžių; kai kurie jų gyvena vandens paviršiuje, kiti – potvynių ir atoslūgių zonoje, o vienas uodas – net jūros dugne. Kur tik pasirodo kitų gyvūnų, ten atsiranda ir vabzdžių; jie būna ar laisvai gyvenančios formos prisitaikančios prie įvairiausių biotipų, ar kitų gyvūnų išorės ir vidaus paarazitai. Vabzdžiai vyrauja nuo pusiaujo iiki Arkties ir Antarkties. Kai kurie gyvena po sniegu ar ledu, kiti dykumose, dar kiti druskinguose ežeruose ir karštuose versmėse. Pietų Kalifornijoje yra viena smulkių musių rūšis Psilopa petrolei, kuri dalį gyvenimo praleidžia naftos klanuose.
Viena svarbiausių vabzdžių klestėjimo priežasčių – jų gebėjimas skraidyti; daugumai rūšių oro erdvė yra įprasta gyvenamosios vietos dalis. Skraidydami jie gali susirasti naujų teritorijų ar boicenozių ir įsikurti jose, išvengti plėšrūnų. Susirasti porą ir maisto jiems daug lengviau nei kitiems jiems artimiems neeskraidantiems bestuburiams. Kai kurie vabzdžiai net grobį gaudo ore.
Vabzdžių evoliucija buvo sėkminga daugiausiai dėl to, kad jie gebėjo skraidyti, nors jų svorio ir sparnų keliamos galios santykis yra toks, kad teoriškai skristi negalėtų. O gali todėl, kad tikrųjų vabzdžių spranų ra

aumenys energija gamina ir realizuoja nepaprastu greičiu. Sparnų mojavimo sparta kompensuoja jų nepakankamą keliamąją galią.
Vabzdžių dydis ir pavidalas
Dydis taip pat buvo svarbus vabzdžių evoliucijai. Kai jie atsirado daugiau kaip prieš 350 mln. metų, aplinka buvo įvairi, panaši į dabartinę. Vabzdžiai prisitaikė prie jos, užimdami daugelį laisvų ekologinių nišų. Tuo paaiškinama, kodėl vabzdžiai yra palyginti maži: jie gali gyventi ir daugintis ekologinėse nišose,nepalankiose dideliems gyvūnams.
Kitas svarbus jų gero prisitaikymo veiksnys yra jų kieta išorinė danga – griaučiai. Jie yra labai lengvi ir tvirti, bet trukdo augti, todėl vabzdžiai keletą kartų neriasi; tik išsinėręs vabzdys kurį laiką būna be kietos dangos. Kietas ir lankstus chinitas sudaro vabzdžių griaučių pagrindą. Vaškinis paviršius arba kietesnis paviršinis sluoksnis sklerotinas nepraleidžia vandens, o sausumoje gyvenantiems vabzdžiams labai svarbu neeprarasti vandens. Griiačių medžiaga tokia plastiška, kad vabzdžiai gali būti labai įvairių pavidalų; įvairumą iš dalis lemia ir visokios ataugos. Sparnai ir antsparniai, kojos, kiaušdėtės, burnos organai, šereliai, žvyneliai, antenos ir kitokios ataugos rodo, kokių įvairių pavidalų gali būti chitiniai išoriniai griaučiai.
Visų vabzdžių kūną gaubia griaučiai iš trijų pagrindinių dalių: galvos, krūtinės ir pilvelio. Prie galvos griaučių prisitvirtinę svarbiausi jutimo organai ir burnos dalys; joje yra smegenys, seilių liaukos ir ryklė. Prie krūtinės prisitvirtinusios ir trys galūnių poros. Pilvelis dažniausiai su
usideda iš 11 segmentų. Jame yra kopuliacijos organai, o kai kurių vabzdžių ir geluonis, kuris yra modifikavusi kiaušdėtė. Nariuotos kojos vabzdžiam leidžia būti labai judriems. Tą judrumą dar labia padidina sparnai, kurių sandara ir judesiai labai priklauso nuo griaučių medžiagos savybių. Šis nepaprastas vabzdžių judrumas neretai smarkiai paveikia žmonių gyvenimą. Pavyzdžiui, skėriai, kurie yra labai vislūsir puikiai skrenda, sunaikinę derlių vienoje vietoje, nesuskaičiuojmais būriais patraukia kitur.
Elgesio pavyzdžiai
Vabzdžių elgesys yra labai įvairus. Kai kuriemeilinasi, poruojasi ir rūpinasi palikuonimis labai sudėtingai. Tai ypač būdinga bendruomeniniams vabzdžiams – skruzdėlėms, bitėms, vapsvoms, kitiems plėviasparnių būrio nariams ir termitams.
Naminės bitės socialinė organizacija yra ypač tobula. Darbą pasidalina ne tik skirtingos kastos, bet ir įvairaus amžiaus bitės darbininkės. Pastarųjų organizacija nėra griežta ir gali keistis, kai keičiasi visos bendruomenės poreikiai.
Avilio bičių elgesys gerai organizuotas, bet jis yra daugiausia instinktyvus. Elgesį lemia genetinė programa, todėl į specifinį aplinkos dirgiklį vabzdys reaguoja tam tikru vienu būdu. Vabzdžiai negali savarankiškai spręsti, kaip tai daro žmogus. Taigi, kai kurios naktinių drugių rūšys išmoko gintis nuo šikšnosparnių skrisdamos nelygiai, blaškydamosi arba periodiškai skleisdamos į erdvę pluoštus ultragarso signalų, trikdančių šikšnosparnio radarų darbą, tačiau jos nemoka pasipriešinti stiprių šviesos šaltinių traukai.
Dabar gyvenančių vabzdžių žinoma daugiau kaip milijonas; dauguma jų sparnuoti. Besparniai vabzdžiai jungiami į Apterygota poklasį, o
sparnuoti – į Pterygota poklasį. Sparnuotieji vabzdžiai skirstomi dar į dvi dideles grupes pagal vystymosi ciklo skirtumus. Primityvesni jų yra Exopterygota, arba vabzdžiai su išoriniais sparnais; taip vadinami todėl, kad jų sparnai matomi visų vystymosi stadijų vabzdžio kūno išorėje. Kita grupė – Endopterygota, arba vabzdžiai su vidiniais sparnais; grupei priklauso tobulesni vabzdžiai, pavyzdžiui, drugiai, nes lėliukės stadijoje jų sparnų išorėje nematyti.
Nuo kiaušinio iki suaugusio vabzdžio
Iš Exopterygota grupės vabzdžių kiaušinių išsirita lervos, vadinamos nimfomis ir labai panašios į miniatūrinį vabzdį. Žinoma, jų, kaip ir daugelio jaunų gyvūnų, kūno dalių proporcijos skiriasi nuo suaugusio vabzdžio. Sparnai vos matomi, o lyties organai neišsivystę. Bet viskuo kitu jos visai atitinka jauną suaugusį vabzdį, kuriuo nimfa pagaliau ir tampa.
Nimfa auga pamažu pažangėjančiomis stadijomis, arba ūgiais; ji gerokai paauga laikotarpiais tarp ūgių, kai senieji išoriniai griaučiai numesti, o minkšti naujieji, kurie susidaro po senaisiais, būna dar nesutvirtėję. Evoliucijos teorijos požiūriu, senesnės rūšys neriasi daugiau kartų. Pavyzdžiui, lašalai neriasi 30 ir daugiau kartų, o skėriai tik keturis arba penkis kartus. Po kiekvieno nėrimosi padidėja antsparniai, gonados ir viso kūno proporcijos. grupės vabzdžių sparnai formuojasi lervos vidaus ertmėje ir lėliukės išorėje. Sparnuotieji vabzdžiai dar skirstomi dvi grupes pagal tai, ar sparnai prisiglaudžia išilgai pilvelio, ar ne.
Nimfos gyvensena iš esmės būna tokia pa
at, kaip ir suaugusio vabzdžio: ji gyvena daugiausiai tose pačiose vietose ir minta panašiu maistu. Yra ir ryškių išimčių: žirgelių būrio vabzdžių nimfos gyvena gėlame vandenyje, o suaugę vabzdžiai – laisvi oro skrajūnai.
Kita ryški išimtis iš Exopterygota grupės vabzdžių vystymosi taisyklės, pagal kurią visi tos pačios rūšies įvairių stadijų individai būna panašūs,- tai termitai. Šie vabzdžiai yra artimi tarakonų giminaičiai, bet jie evoliucionuodami pasidarė bendruomeniniai, panašūs į plėviasparnių būrį, kuriam priklauso skruzdėlės, bitės ir vapsvos. Jų lizde būna ne tik skirtingos kastos, bet kai kurios kastos yra belytės. Tie vabzdžiai tarytum nimfos stadijos. Belytės kastos atlieka visas suaugusiųjų vabzdžių funkcijas, išskyrus reprodukcija.
Vabzdių kenkėjų problema
Endopterygota grupės aukštesnieji vabzdžiai daro didelę žalą ūkiui arba platina pavojingas ligas, o iš Exopterygota grupės kenksmingos yra tik nedaugelis rūšių, pavyzdžiui, žmoginė utelė. Tačiau Exopterygota grupės skėriai gali padaryti neįtikėtinai didelę žalą augančiam derliui. Tik viena jų rūšis dykuminis skėrys, Egipte siautusio aštuntojo maro kaltininkas, gali pasmerkti badui daugiau kaip 10 Žemės gyventojų. Šie vabzdžiai po smarkių liūčių labai greit dauginasi, gali staigiai išplisti ir nusiaubti daugiau kaip 20 sausumos paviršiaus, nes pakeliui nuėda visą žalumą.
Augalų apgultis
Milijonai skėrių sudaro debesis, kurie užtemdo daugelį padangės kilometrų. Lemtingais metais jie paadro šimtus milijonų svarų sterlingų žalos, ir tūkstančiai žmonių gali mirti iš bado. Didelėmis tarptautinėmis pastangomis ir išlaidomis raudonojo skėrio ir skėrio keleivio plitimas yra sėkmingai kontroliuojamas, bet dykuminio skėrio nesiseka sustabdyti.
Viena Exopterygota vabzdžių klestėjimo sąlygų yra jų burnos organai. Daugeliui vabzdžių grupių per evoliuciją susidarė toks burnos aparatas, kuriuo gali siurbti augalų sultis ir gyvūnų kraują. Tikra kultūrinių augalų rykštė yra lygiasparnių antbūrio vabzdžiai: blakės, skydablakės, amarai ir cikados; pradūrę augalo audinius ir siurbdami jo sultis, atveria įvairiems patogeniniams mikroorganizmams. Taigi blakių būrio ir tripsų būrio vabzdžiai kenkia augalams ir tiesiogiai ir netiesiogiai.
Panašiai gyvūnams kenkia utėlės. Auslindos ir kurkliai yra palyginti nekenksmingi vabzdžiai, bet kai jų prisiveisia labai daug, gali gerokai pakenkti augalams, kuriais minta. Kiekvienas, kas augina augalus, neišvengiamai išlaiko vieną arba daugiau Exopterygota vabzdžių rūšių, jeigu neskiria daugybės laiko, energijos ir lėšų jiems naikinti.
Kai kurie Exopterygota vabzdžiai, galima sakyti, yra geriau prisitaikę gyventi nei aukštesnieji Endopterygota vabzdžiai. Tačiau labai nedaug jų rūšių yra naudingos žmogui. Išimtis yra košenilis, iš kurio gaunamas raudonas dažas karminas.
Aukštesnieji vabzdžiai
Iš visų vabzdžių labiausiai išsivystę ir plačiausiai paplitę yra tie, kurie turi keturių stadijų(kiaušinėlio, lervos, lėliukės ir suaugusio vabzdžio) gyvenimo ciklą. Jie sudaro du trečdalius iš milijono vabzdžių rūšių ir priklauso gerai žinomoms grupėms: drugiams, vabalams, plėviasparniams ir dvisparniams. Būdami gausūs ir visur paplitę, jie ir biologiškai yra labai reikšmingi. Žmogui gali būti ir naudingi ir žalingi.
Drugių gyvenimo ciklas
Drugių gyvenimo ciklas toks kaip ir kitų aukštesniųjų vabzdžių. Apvaisinta patelė deda kiaušinius. Ji pasirenka tą augalą, kuriuo maitinasi vikšras. Po kelių dienų iš kiaušinių išsirita vikšrai. Daugumos vabzdžių lervos labai kenkia derliui, pavyzdžiui, kupūstinio baltuko vikšrai tik per kelias dienas iš kopūsto lapų gali palikti vien griaučius.
Pilna metamorfozė tarp lervos ir suaugusio vabzdžio turi ramybės stadiją – lėliukę. Vikšrui virtus lėliuke audiniai persitvarko į suaugusio audinius. Daugiausia jie pasikeičia tada, kai vystosi sparnai ir juos valdantys raumenys, o daugelio vabzdžių ir tada, kai vystosi burnos aparatas.
Suaugę vabzdžiai gyvena trumpai, dažnai tik tol, kol išplinta ir pasidaugina. Daugelis net nesimaitina, o gyvena, naudodami rajos lervos sukauptas energijos atsargas. Tačiau kai kurie suaugę vabzdžiai, jei jie pasirodo tik rudenį, lieka žiemoti, o kiaušinius deda pavasarį. Tokie yra kai kurie dieniniai drugiai, pavyzdžiui, spungė.
Sėkmės raktai
Pilnos metamorfozės vabzdžiai yra daug pranašesni. Kadangi lervos ir suaugę vabzdžiai vartoja skirtinga maistą, lerva gali maitintis suaugusiam vabzdžiui neprieinamu maistu. Kadangi lerva nesidaugina, ji gali puikiai užsimaskuoti arba gyventi maisto šaltinyje, pavyzdžiui, augalų stiebuose ir gerai apsisaugoti nuo plėšrūnų. Nejudri lėliukė yra bejėgė, jai reikia saugotis priešų, todėl greit virsta suaugusiu vabzdžiu. Lėliukės stadijos ramybės būsena padeda pakelti nepalankias sezoninių orų sąlygas.
Aukštesniųjų vabzdžių evoliucija iškėlė tas rūšis, kurių lėliukės stadijos pabaiga sutampa su palankaus suaugusiems vabzdžiams, taigi ir būsimosioms kartoms sezono pradžia. Suaugę skraidantys vabzdžiai gali poruotis ir dideliame plote išnešioti apvaisintus kiaušinius.
Endopterygota grupės vabzdžiai yra labai svarbūs Žemės ekosistemoms. Jie sudaro pagrindinį daugelio paukščių ir daugumos šikšnosparnių maistą, jie yra svarbiausi augalų apdulkintojai, masiškai apninka ir perdirba negyvus organizmus, yrančią medieną. Daugelis minta visiems gyvūnams svarbiais žaliaisiais augalais, taip pat jie jungia gėlavandenių ekositemų mitybos grandis. Tačiau, ypač tropiniuose kraštuose, jie yra parazitai ir įvairių ligų platintojai.
Naudingi ir žalingi vabzdžiai
Vabzdžiai žmogui teikia įvairios naudos. Jie apdulkina daugelį žemės ūkio augalų, ypač vaismedžių. Bitės yra svarbiausi apdulkintojai, be to, jos gamina vieną seniausių žmogaus gaunamų produktų – medų. Kiti vabzdžių produktai yra bičių vaškas ir šilkas, gaunamas iš šilkaverpio kokonų, kuriuos susuka vikšras, prieš virsdamas lėliuke.
Aukštesniuosius vabzdžius žmogus naudoja biologinei kovai su kenkėjais. Tuo tikslu įveisiami plėšrūs arba parazituojantys vabzdžiai, pavyzdžiui, Kalifornijoje australiškasis skydmaris buvo sėkmingai įveiktas, įveisus australiškąją boružę. Nenutrūkstanti kova neleidžia galimiems kenkėjams išplisti iki pavojigos ribos.
Kaprofagai, pavyzdžiui, mėšlavabalis, taip pat yra labai veiksmingi. Į Australiją atvežtų galvijų mešlas paversdavo gamyklas nenaudojamomis dykromis, kol nebuvo introdukuoti mėšlavabaliai, kurie ganyklas vėl atkūrė. Antra vertus, vabzdžiai gali padaryti didžiulę ekonominę žalą. Vabzdžiai kenkėjai gali apgadinti derlių ir sandėliuose laikomus produktus, be to, išplatinti mirtinas žmogui ir naminiams gyvuliams ligas. Uodai platina maliariją, o musė cėcė miegligę ir skausmingą galvijų ligą naganą.
Derliaus nuostoliai gali būti labai dideli. Sakykim, medvilninis straubliukas JAV medvilnės derliui kasmet padaro 200 mln. dolerių nuostolių; obuolių kenkėjas Cydia pomonella pažeidžia iki 50 obuolių. Kolorado vabalas, kurio pirminė populiacija gyveno ant bulvių šeimos laukinių augalų, pamėgo žmogaus auginamas bulvesir sparčiai išplito visame pasaulyje, kur tik jos auginamos.
Blakių ir vabalų margumynas
Blakių ir vabalų būriai kelia antipatiją ir nepasitikėjimą. Šnekamojoje kalboje jie neskiriami, visi vadinami vabalais. Tačiau tai yra savitos grupės, kartais nesiejamos netgi tolimos giminystės. Jie sudaro arti pusės visų žinomų vabzdžių rūšių – vabalų yra 350 000 rūšių, blakių daugiau kaip 50000 rūšių.
Blakių ir vabalų yra beveik visuose gyventi įmanomose sausumos biotipuose. Jie būna įvairių dydžių ir pavidalų. Kai kurie jų – pačios didžiausios, sunkiausios ir spalvingiausios vabzdžių rūšys. Visoms blakėms būdinga siurbiamasis burnos aparatas, kuriuo jos siurbia augalų sultis arba gyvūnų kraują. Vabalai dažniausiai turi graužiamuosius burnos organus tiek augalinės, tiek ir gyvūlinės kilmės maistui graužti. Dauguma blakių ir vabalų skraido viena pora sparnų. Vabalų ir kai kurių blakių kita sparnų pora, o daugumos blakių tik sparnų pamatas, yra pakilę ir sukietėję, virtę lyg apsauginiu dangčiu.
Aukštesnių vabzdžių įvairovė
Drugiai ir vapsvos, bitės ir skruzdėlės yra vieni geriausiai pažystamų vabzdžių. Šie vabzdžiai priklauso dviem labiausiai išsivysčiusių vabzdžių būriams. Dieniniai ir naktiniai drugiai priklauso drugių būriui, bitės, vapsvos ir skruzdėlės – plėviasparnių būriui. Dienių ir naktinių drugių šeimose yra pačių gražiausių vabzdžių. Bitėms, ypač naminėms, vapsvoms ir skruzdėlėms būdinga bendruomeninė gyvensena. Naminės bitės daugelyje pasaulio dalių gamina žmogui maistą. Labai naudingi drugiai yra šilkaverpiai.
Iš viso žinoma 165 000 dieninių ir naktinių drugių rūšių ir 110 000 plėviasparnių rūšių. Abi grupės paplitusios beveik visame pasaulyje, visose platumose. Daug drugių būrio rūšių yra patys žalingiausi žemės ūkio augalų ir miško kenkėjai. Jų vikšrai būna labai ėdrūs.
Skruzdėlė
Skruzdėlės tai – smulkūs plėviasparniai vabzdžiai, pasižymintys formų įvairove ir bendruomeniniu gyvenimu. Stiebelis, jungiantis krūtinę su pilveliu yra su statmena plokštele arba su 2 mazgeliais. Sparnai gerokai ilgesni už pilvelį. Antenos alkūninės, su ilgu stiebeliu.
Skruzdėlės turi nuodingąją liauką, tačiau geluonį turi ne visos rūšys. Burnos organai graužiamieji.
Skruzdėlių bendrija susideda iš sparnuotųjų patinų bei patelių ir iš besparnių darbininkių. Darbininkės yra lytiškai nesubrendusios patelės. Jos rūpinasi lizdų statyba, maisto rinkimu, jauniklių maitinimu bei priežiūra. Skruzdėlynus įsirengia pastatų aukštų perdangose, žemėje prie balkonų, pamatų plyšiuose. Iš ten prasiskverbia į gyvenamąsias patalpas ir ieškodamos maisto teršia produktus.

Sodinė skruzdėlė (Lasius niger)
Tai 3 – 4 mm tamsiai rudos ar juodos skruzdėlės. Skruzdėlės darbininkės, ieškodamos maisto, prasiskverbia į gyvenamąsias patalpas. Čia jos teršia maisto produktus. Skruzdėlės ypač mėgsta saldumynus, o jų būna ne tik virtuvėje. Todėl skruzdėlės labai noriai lanko kambarines gėles, pažeistas kenkėjų, kurių saldžiomis išskyromis jos minta.
Faraoninė skruzdėlė (Monomorium pharaonis)
Tai mažiausia Lietuvoje aptinkama skruzdėlė. Ji mėgsta šilumą ir drėgmę, todėl gali gyventi ir vystytis tik šildomose patalpose.
Faraoninės skruzdėlės motinėlė būna iki 5 mm, blyškiai gelsvai ruda. Iš pradžių ji turi sparnus, o po poravimosi juos numeta. Motinėlė gyvena apie 250 – 270 dienų. Per tą laiką ji sudeda iki 350 kiaušinėlių. Patinai – 2.8 – 3.0 mm, tamsiai rudi, turi dideles akis, gyvena apie 3 savaites. Tuo pat metu lizde būna kelios dešimtys patinų ir net keli šimtai besparnių motinėlių. Daugiausia lizde būna skruzdėlių darbininkių (iki 2000). Jos 1.8 – 2.5 mm, blyškiai gelsvos
Faraoninės skruzdėlės gyvenimo ciklas
Faraoninės skruzdėlės labai ėdrios. Jos ėda viską – miltus ir duonos produktus, cukrų, medų, mėsą, sūrį ir kt. Labai mėgsta pūlingas žaizdas, pragulas, todėl dažnai apsigyvena ligoninių chirurgijos skyriuose. Motinėlės be maisto gali išbūti kelis mėnesius. Darbininkės, neturėdamos maisto, iš pradžių ėda savo lervas, lėliukes, vėliau minta kritusiomis draugėmis.
Faraoninės skruzdėlės veisiasi antisanitarinėmis sąlygomis. Ypač jos pavojingos ligoninėse., nes gali užkrėsti sterilius įrankius, baltinius, platinti įvairias bakterijas ir virusus. Jų įkandimas žmogui skausmingas, paskui niežti, iššoka pūslelės, ypač nuo jų nukenčia vaikai.
Musė
Musės priklauso dvisparnių būrio vabzdžių šeimai. Kūnas 2 – 15 mm ilgio. Turi vieną porą sparnų, vietoje antrųjų sparnų yra dūzgai. Daugumos musių burnos organai laižomieji, kai kurių musių – duriamieji. Kūnas pilkas, juosvas, mėsmusių metališkai žvilgantis, kartais apaugęs standžiais šereliais. Labai vislios. Lervos gyvena pūvančiose organinės kilmės atliekose, mėšle, kai kada gyvuose augalų ir gyvūnų audiniuose. Vienos minta žiedų nektaru, kitos irstančiomis augalinės ir gyvulinės kilmės medžiagomis, dar kitos plėšrios ir kraujasiurbės.
Musės tūpdamos ant išmatų šiukšlynų, įvairiausių pūvančių atliekų, dvėselienos, kojomis, plaukeliais, burnos organais perneša mikrobus, askaridžių ir kitų parazitinių kirmėlių kiaušinius, įvairias Daug ligų sukėlėjų jos nešioja ir savo žarnyne, kuriuos platina kartu su išmatomis, nutūpdamos ant maisto produktų, indų, drabužių, baldų
Kambarinė musė (Musca domestica)
Tai įprastos musės, dažniausiai sutinkamos žmonių gyvenamosiose vietose. Kūno ilgis 6 – 8 mm, pilkos. Suaugusios musės ar lėliukės žiemoja įvairiuose plyšiuose. Pradeda skraidyti jau nuo ankstyvo pavasario.
Be kambarinės musės dar labai paplitusios naminė musė (Muscina stabulans), piktmusė (Stomoxys calcitarns), mėlynoji mėsmusė (Caliphora erythrocephala), lavoninė musė (Lucilia caesar).
Kambarinės musės (Musca domestica) gyvenimo ciklas
Patelė vienu kartu padeda iki 100 – 150 kiaušinėlių. Palankiomis sąlygomis deda kas 2 – 4 dienas, taigi iš viso viena patelė padeda apie 600 Kiaušinėlių. Juos kambarinė musė deda į įvairias atliekas, pamazgas, šiukšles, fekalijas. Pūvančiose atliekose vystosi musių lervos. Jų virškinimas išorinis. Jos atrajoja virškinamąsias sultis į maistą, o šiam suskystėjus, čiulpia pusiau suvirškintą maistą. Lerva neriasi tris kartus. Susiformavusi lėliukė po kelių dienų virsta suaugusia muse.

Leave a Comment