Vertybinių popierių biržaBirža yra ypatingu būdu organizuota, reguliariai funkcionuojanti, turinti nuolatinę vietą ir sandorių sudarymo laiką, vertybinių popierių rinka. Biržoje koncentruojasi vertybinių popierių pasiūla ir paklausa. Finansiniai makleriai vykdo klientų pavedimus, perka ir parduoda vertybinius popierius. Finansiniai makleriai yra svarbiausi rinkos organizatoriai bei dalyviai. Finansinio maklerio įmonė – yra specializuota įmonė, kurios veikla yra operacijos su vertybiniais popieriais, konsultavimas v.popierių emisijos ir apyvartos klausimais. Emitentas – subjektas savo vardu išleidžiantis vertybinius popierius. Investitorius – fizinis ar juridinis asmuo savo vardu ir savo lėšomis įsigijęs vertybinius popierius. Makleriu vadiname – finansinės maklerio įmonės įgaliotą asmenį ar jos savininką, išlaikiusi v.popierius komisijos organizuotus kvalifikacinius egzaminus ir atstovaujantį finans.maklerio įmonę parduodant vert.popierius. Klientas – pirkėjas ar pardavėjas, kuris naudojasi finansinio maklerio paslaugomis perkant (parduodant) vertybinius popierius. Pasaulyje žinomi 2 pagrindiniai vertybinių popierių kurso nustatymo metodai: 1. Londono – Niujorko biržose naudojamas “kainos siūlymo” metodas – makleris (dileris) norėdamas parduoti (pirkti) v.popierius siūlo savo kainą. V.popierių paklausa ir pasiūla šiuo atveju gretinama pastoviai. Tam tikru metu v.popierių kursas lygus paskutinio sandorio kursui, bet jis gal nuolat keistis. Šis metodas iš rinkos dalyvių pareikalauja didelių kapitalo investicijų. Tam, kad parduoti v.popierius prieš tai reikia juos nupirkti ir jeigu pirkti juos norinčių yra daug, tai biržos sistema dirba nepilnu pajėgumu ir makleriai patiria nuostolius. 2. Naudojamas Paryžiaus, Frankfurto miestuose, vadinamas “pavedimų pateikimo” metodu. Esmė – iš pradžių biržoje akumuliuojami visi maklerių pavedimai pirkti (parduoti) vertybinius popierius. Nustatytą prekybos sesijos dieną (pvz.: 2 kartus per savaitę) sugretinami visi pavedimai pirkti (parduoti) kiekvienos emisijos v.popierius. Tai atlikus, sugretinus pasiūlą ir paklausą, yra nustatomas v.popierių kursas vadovaujamasi šiais principais: Maksimalios apyvartos, t.y. turi būti parduotas ar nupirktas didžiausias įmanomas v.popierių skaičius.
Minimalaus disbalanso – nenupirktų ar neparduotų v.popierių skaičius turi būti kuo mažesnis. Minimalaus kurso pokyčio – mažiausio skirtumo tarp prekybos sesijoje nustatyto kurso. Šie principai taikomi vienas po kito tuo atveju, jeigu remiantis ankstesniu v.popierių kursas nebuvo nustatytas.Investicijos ir jų rūšys Investicijos – lėšos ilgalaikiam materialiniam turtui kurti, įsigyti arba modernizuoti (renovuoti), nekilnojamam turtui įsigyti, siekiant gauti pelną ar rezultatą. Investicijų projektas – tai dokumentas, kuriame ekonomiškai, techniškai yra pagrindžiami finansiniai tikslai, įvertinama investicijų grąža ir kiti efektyvumo rodikliai ir numatomos projektui įgyvendinti reikalingos lėšos bei finansiniai šaltiniai. Projektas – iš anksto paruošta dokumentacija pagal kurią galima sukurti, rekonstruoti, renovuoti. Investicijos gali būti: vietinės, užsienio, tarptautinės. Užsienio investicija – tai užsienio investitoriaus piniginis, materialinis indėlis tam tikros veiklos sritis LR-e teisių į intelektualinę ar pramoninę nuosavybę perdavimas. Investicijos į Lietuvą patenka 2 būdais: 1. Per užsienio investitorius, kuriant naujas bendras su užsienio kapitalu įmones. Užsienio kilmės kapitalas – nuosavybės teisė priklausantis kapitalas, sukurtas ar įgytas ne Lietuvoje ir ne Lietuvos fizinėmis ar juridinėmis asmenimis, o taip pat reinvesticija.Per kreditą ar lėšų pavidalu iš tarptautinių rėmimo fondų ar Vakarų bankų. Užsienio kilmės kapitalo investavimo tvarką ir sąlygas nustato LR užsienio investicijų įstatymas. Kiti LR įstatymai tarptautinės Lietuvoje galiojančios sutartys. Užsienio kilmės kapitalo investitoriais gali būti: užsienio valstybių įmonės; fiziniai asmenys. Užsienio kilmės kapitalo formos: piniginės lėšos laisvai konvertuojama valiuta arba Lietuvos nacionalinė valiuta – litais.2. kilnojamas ir nekilnojamas turtas, pramoninė ir intelektualinė nuosavybė. Investuojant kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, intelektualią ir pramoninę nuosavybę reikia įvertinti laisvai konvertuojama valiuta ar Lietuvos nacionaline valiuta – litais. Valiutos atžvilgiu taikomas lito kursas, kuris paskelbtas įmones steigimo dieną.Užsienio kilmės kapitalo investavimo būdai:
įsigyti Lietuvoje veikiančių įmonių akcijų arba įmonių įstatinio (nuosavo) kapitalo dalį.steigiant įmonę (įsteigiant nustatyta tvarka ūkinį vienetą, tam tikrai ūkinei komerciniai veiklai)steigti Lietuvoje dukterines įmones arba tapti jų valdytojomis.atidaryti užsienio įmonių atstovybę. Atstovybės negali užsiimti ūkine komercine veikla. Užsienio kilmės kapitalą galima investuoti į visas Lietuvos ekonomikos šakas, išskyrus tas, į kurias užsienio kapitalo investicijos yra draudžiamos dėl valstybės interesų arba ribojamos licenzijomis. Licenzijomis gali būti ribojamas: naudingų iškasenų eksploatavimas;gydymo ir higienos įstaigų steigimas;mokymo įstaigų steigimas.Draudžiama: susijusios su valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimas;narkotinių medžiagų ir psichotropinių m. gamyba, platinimas;ginklų pardavinėjimas ir kt.Investicijos gali turėti formas:tiesioginis investavimas (šiuo atveju piniginės lėšos persiunčiamos tam tikro konkretaus pramonės objekto kūrimui);netiesioginis( kai perkami vertybiniai popieriai, kurie apyvartoje duoda pelną);humanitariniai tikslai (dažniausiai pelno nesiekiantis investavimas, kurį valdo vyriausybė)Finansų tvarkytojas įmonėje turi spręsti 3 tipų problemas:kokias ilgalaikes investicijas reikia daryti įmonėje?kokiu būdu gauti pinigų šioms investicijoms?kokias trumpalaikes investicijas reikia daryti?Daugiausia paskolų yra suteikę tarptautinis valiutos fondas, pasaulio bankas, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, ES, keli Japonijos bankai ir kiti. Paskolų galiojimo laikas nuo 1 m. iki neapibrėžto laiko, metinės palūkanos 2-15%. Investicijų efektyvumas yra apskaičiuojamas taip:Investicijų efektyvumas = Gautas pelnas / Investicijų sumaProjekto finansavimas – tam tikrą ekonominio vieneto finansavimas kai skolintoją tenkina pradinis pinigų srautas ir pelnas.Yra rengiami projektai:individualūstipiniaiParuošus projektus organizuojamas konkursas, kurio metu atrenkami geriausi. Projektų įvertinimui naudojami 4 pagrindiniai būdai:1. Atsipirkimo periodas2. Grynoji esamoji vertė3. Vidinis pelningumas4. Modifikuota vidinė pelno normaAtsipirkimo periodas – laikas, per kurį gaunamos grynosios įplaukos iš investicijų ir padengiamos investicijom skirtos lėšos (lėšos tampa išlaidom). Atsipirkimo periodą lengviausia apskaičiuoti susumuojant projekto grynuosius pinigų srautus, kol bendra suma tampa teigiama. Kuo trumpesnis atsipirkimo periodas, tuo projektas geresnis. Yra įvertinama projekto rizika ir taikoma jos nustatymo metodika. Rizikos įvertinimas svarbus visiems finansiniams sprendimams, ypač tiems, kurie susiję su įdėjimo planavimu.Išskiriami 3 projektų rizikos tipai:Išskirtinė rizika – kuri gresia turtui, jei jį sudarytų vienintelę įmonės nuosavybę. Yra nustatoma pagal laukiamų įplaukų, kurios apsprendžia turtas, kitimą.Vidinė rizika kyla tada, kai atsižvelgiama į akcininkų atliekamą diversifikacijos poveikį. Diversifikacija – gaminių, gaminamų prekių nomenklatūros plėtojimas, aktyvų ar vertybinių popierių portfelio išplėtimas finansinių priemonių pagalba.Rinkos rizika – projekto rizikos dalis, kuri negali būti eliminuota, t.y. padalinama ar panaikinama atliekant diversifikavimą. Diversifikacija gali būti:ü sisteminga;ü nesisteminga.Sisteminga rizika kyla dėl veiksnių sistemingai veikiančių visas įmones (infliacija, nuosmukis, palūkanų lygio pasikeitimas, mokesčių reformos, pasikeitimai pasaulinėje energetikos sistemoje). Šie veiksniai veikia visas akcijas vienodai. Nesisteminga rizika (bendrovės) – sukelia tokie įvykiai ir streikai:sistemingos ar nesistemingos marketingo programos;didelių sutarčių gavimas;praradimai;aukščiausio lygio valdymo personalo pasikeitimas, kurie būdingi konkrečiai įmonei, t.y. konkrečios įmones rizika.Mokesčiai
Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei. Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikrą apmokestinimo instrumentarijų, kuris apima mokesčių elementus:subjektą;objektą;šaltinį;apmokestinimo vnt.;lengvatas;mokesčio sumą;mokesčio ėmimo būdą ir nustatymo metodą.Mokesčio subjektas – tai mokėtojas fizinis ar juridinis asmuo privalantis mokėti įstatymais nustatytus mokesčius ar rinkliavas. Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokesčio mokėtojus priklausomai nuo mokesčio paskirties. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju, t.y. mokesčio nešėju.Mokesčio objektas – jais yra laikomos įstatymais apmokestinamas prekės, paslaugos, pajamos, turtai. Tai fizinių ir juridinių asmenų pajamos, turtas, parduodamo turto kitiems asmenims vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popierių finansinių bei kreditinių operacijų rezultatai bei kiti objektai. Atskiras mokestis turi vieną ar kelis apmokestinimo objektus ir tai priklauso nuo mokesčio pobūdžio. Žyminis ar konsulinis mokestis turi daug apmokestinamųjų objektų. Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis 1-ą objektą.
Mokesčio šaltinis – tai subjektų pajamas, pelnas, darbo užmokestis, renta, palūkanos, dividendai iš kurių mokami mokesčiai. Atskirais atvejais mokesčio objektas ir mokesčio šaltinis gali sutapti, tai pelnas, asmeninės pajamos.Apmokestinamas vienetas – mokesčio objekto, dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Apmokestinamu vienetu dažnai yra laikomas mokesčio objekto matavimo vienetas, pvz.: žemės mokesčio – arai, hektaras; pajamų mokesčio vienetas – šalies piniginis vienetas (Lt), nekilnojamas turtas.Mokesčio tarifas – mokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčio tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais. Procentiniai mokesčio tarifai taikomi, kaip proporciniai progresiniai, kartais ir regresiniai. Proporciniai mokesčių tarifai skaičiuojami pagal vienodą procentą nuo bendros apmokestinamojo objekto apimties. Tai bus juridinių asmenų pelno mokestis. Progresiniai tarifai didėja augant objekto apimčiai (pajamų mokesčio nuo nepagrindinės darbo vietos).Mokesčio bazė – tai pajamų arba pelno suma, aktyvų vertė, kuriomis remiantis apskaičiuojamas mokestis. Mokesčio ėmimo būdas yra:tiesiogiai iš pajamų;netiesiogiai per kainų sistemą ir dėl to mokesčiai skirstomi į:tiesioginiai;netiesioginiai.Pvz.: bendrovės pelno mokestis pagal ėmimo būdą yra tiesioginis mokestis, bet jei jis perkeliamas į prekių ar paslaugų kainą, jis tampa netiesioginių. PVM pagal ėmimo būdą yra netiesioginis mokestis, bet kai jis yra įtraukiamas į prekių ar paslaugų kainą – tampa tiesioginiu. Skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius yra gana sąlyginis. Mokesčio suma nustatoma 3 metodais:prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų susidarymo ir gavimo vietoje, pvz.: pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio. Šiuo metodu dažnai apmokestinamas daugiau ar mažiau fiksuotos pajamos. pagal pajamų deklaraciją, t.y. mokesčio mokėtojo oficialu pareiškimą apie gautas per ataskaitinį laikotarpį pajamos. Šiuo metodu apmokestinami vieno asmens daugelis pajamų šaltinių.pagal kadastrą. Kadastras yra pagal tam tikrus požymius suklasifikuotas fizinių apmokestinimo objektų sąrašas, nurodant vidutinį jų pajamingumą (derlingumą). Dažnai yra naudojamas nustatant žemės ir verslo mokestis.Valstybės mokesčio sistema – visuma įstatymais reglamentuojamų tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui, t.y. savivaldybei. Lietuvos mokesčių sistema išskiria:mokesčius Lietuvos valstybei, t.y. mokami į valstybės biudžetą privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo biudžetą;vietinius mokesčius (mokami į savivaldybių biudžetus).Mokesčiai sąlyginai skirstomi į:vietinius: žemės mokestis, įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;valstybinius: juridinių asmenų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis, konsulinis mokestis. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius, mokesčiai už gamtos teršimą. Mokesčio tarifai gali būti:mišrūs (fizinių asmenų pajamų mokesčiai, akcizai)progresiniai ( mokesčiai už aplinkos teršimą)vietiniai (patentai ,žyminis mokestis, konsulinis mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius, prekyviečių mokestis)proporciniai (juridinių asmenų pelno mokestis, įnašai soc. draudimui, žemės mokesčiai, sveikatos draudimas, žemės nuomos mokestis, atskaitymai į kelių fondą, muitai, PVM ir kt.).