Valstybės išlaidų politika

ĮvadasValstybės kaip institucijos formavimąsi lėmė du svarbiausi veiksniai – siekimas apginti savo piliečius nuo priešų ir palaikyti vidaus tvarką. Laikui bėgant valstybės vaidmuo išsiplėtė, jis apėmė vis naujas visuomenės gyvenimo sritis. Bet kurioje šalyje valstybė prisiėmė tokias funkcijas: palaikyti tvarką, saugoti kraštą, garantuoti socialinę kultūrinę šalies plėtrą, administruoti šalį. Valstybė ėmėsi dalyvauti gamybinėje ir komercinėje veikloje, ginti skurstančiuosius ir palaikyti visuomenės narių lygybę kurdama įvairias socialinės rūpybos sistemas. Augant ūkiui valstybė ėmė jį reguliuoti, kurti ir palaikyti ūkio infrastruktūros sistemas. Reikia pastebėti, kad valstybė dažniausiai dalyvauja didelio pelno negeneruojančiose ekonominio gyvenimo srityse, kur privatusis sektoriaus negali (arba nenori) dėl didelių, tik tolimoje perspektyvoje atsiperkančių investicijų arba žemo pelningumo lygio. Be to, valstybė, atlikdama savo pajamų, išlaidų ir reguliavimo veiklą, taiso rinkos mechanizmo spragas. Todėl galima teigti, kad valstybės išlaidos yra valstybinės veiklos, kuri apima prekių ir paslaugų gamybą/teikimą bei įvairius pervedimus, visuomeninė kaina. Valstybės išlaidos veikia tiek visuomeninę paklausą, tiek visuomeninę pasiūlą (arba kitaip tariant – gamybą), nes pagal nacionalinių sąskaitų lygybę: BVP = C+ G + I + X – M, valstybės išlaidos yra vienas iš agreguotos paklausos elementų. Įtaka pasiūlai gali būti tiesioginė ir gana greita, pvz., tuo atveju, kai siekiama likviduoti “siaurąsias” infrastruktūros vietas. Tačiau apskritai valstybės investicijų grąža pasireiškia tik ilgalaikėje perspektyvoje, ypač švietimo ir mokslo sferose. Produktyvios valstybės išlaidos kuriant ir plėtojant fizinį ar žmogiškąjį kapitalą didina investicijų grąžą ir kartu, skatina privačias investicijas bei ekonominį augimą. Valstybinis sektorius nuolat konkuruoja su privačiuoju dėl ribotų visuomeninių išteklių, todėl kai kuriose srityse valstybės išlaidos gali “išstumti” privačias išlaidas, taip pat ir privačias investicijas. Pereinamosios ekonomikos šalys paprastai turi gana ribotas galimybes finansuoti išlaidas surinktų mokesčių ar skolintų lėšų sąskaita, kadangi tam neturi nei tinkamų administravimo galimybių padidinti mokesčių surinkimą, nei išplėtotų vidaus finansinių rinkų valstybės skolinimuisi palaikyti, o centrinio banko paskolos gali sukelti infliaciją. Šiuo atveju valstybės išlaidos, daromos ne pagal galimybes, sukelia finansines problemas, nes skatina gyventojus atidėti mokesčių mokėjimą didėjančios infliacijos sąlygomis ir kartu mažina realią mokesčių vertę. Didėjantis valstybės skolinimasis gali padidinti palūkanų normą, investicijų kainą ir paties skolinimosi kainą. Tai sumažina šalies ilgalaikio augimo potencialą ir padidina valstybės skolos naštą. Jei valstybė nesugebės produktyviai panaudoti skolintų lėšų, kad jos generuotų valstybinio sektoriaus produktą ir nacionalines pajamas, būtinus užtikrinti tokių biudžeto pajamų surinkimą, kad pakaktų finansuoti palūkanų mokėjimą ir skolų grąžinimą, ji bus priversta finansuoti savo skolą mažindama išlaidas. Turint galvoje didelį tarptautinio kapitalo mobilumą, vidinės palūkanų normos didėjimas paskatintų kapitalo įplaukas į šalį, valiutos kurso didėjimą ir šalies išorinio konkurentabilumo pablogėjimą. Valstybės išlaidų makroekonominiai ir struktūriniai aspektai yra dvi tos pačios problemos pusės. Valstybinio sektoriaus išlaidų programų architektūra ir jų tinkamumas lygiagrečiai priklauso nuo politikų sugebėjimo suderinti efektyvų tiekimą su makroekonominiu efektu. Pirmasis reiškia, kad valstybės išlaidų pasiskirstymas pagal funkcijas glaudžiai susijęs su ekonomine išlaidų struktūra. Sektorinių programų dizainas ir jų įgyvendinimas turi būti integruojamas į nuoseklius makroekonominius rėmus siekiant pastovaus ekonominio augimo, stabilaus kainų lygio, patikimos tarptautinių mokėjimo pozicijos ir perskirstymo lygybės.1. Valstybės išlaidos ir valstybės vaidmuoValstybės išlaidos susijusios su dviejų tipų prekių ir paslaugų tiekimu. Tai tiesioginio (individualaus ar kolektyvinio) vartojimo prekės (pvz., visuomeninis transportas arba nacionaliniai parkai) ir tos prekės bei paslaugos, kurios didina gamybos veiksnių našumą (pvz., pramoniniai uostai). Dauguma išlaidų, pvz., išlaidos infrastruktūrai (kelių statybai ir palaikymui), yra kombinuoto tipo. Kai kurios valstybės išlaidos, pvz., pensijoms ar nedarbo pašalpoms mokėti, yra tiesioginiai pervedimai gyventojams (šeimoms) ar įmonėms. Ekonomikos teorijoje valstybės vaidmuo dažniausiai siejamas su tokia ekonomine veikla:

 Visuomeninimų gėrybių gamyba/tiekimas (pvz. krašto apsauga, įstatymų leidyba, nacionalinių parkų palaikymas). Šioms gėrybėms būdingas nekonkurentinis vartojimas, neaiškios nuosavybės teisės. Nors be jų sunku apsieiti gyvenime, dažnai niekas asmeniškai nenorėtų už jas mokėti, t.y. tokiu būdu provokuojamas “zuikių” atsiradimas. Kolektyvinio vartojimo prekių gamyba/tiekimas (pvz., kelių, tiltų, kanalų tiesimas, uostų, elektrinių statyba bei šių objektų priežiūra ir palaikymas). Vartojimo atžvilgiu jos paprastai būna konkurencinio pobūdžio. Dėl išorinių efektų atsiranda sankirta tarp privačių ir visuomeninių vertybių.  Natūraliųjų monopolijų reguliavimas. Paprastai tai pramonės šakos su mažėjančiais vidutinėmis sąnaudomis, kur valstybinis sektorius padeda dengti tinklo sąnaudas. Socialinės rūpybos funkcija. Socialinių paslaugų teikimas, kurio imasi valstybė, negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims. Dažniausiai privatūs asmenys neturės nei paskatų, nei lėšų šiai veiklai plėtoti. Gali atsitikti taip, kad jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) bus nepriimtinos vartotojams. Tai reiškia, kad valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, ypač kai jie laikinai arba visam laikui netenka darbo, tampa invalidais, gyvena amoraliai, ydingai, ir teikti jiems pagalbą bei rūpintis bendrąja piliečių gerove (plėtoti mokslą, remti meną ir t.t). Informacijos srautų išlyginimas. Valstybė, ištaisydama vartotojams teikiamos informacijos trūkumus (pvz., atskirdama kokybiškas prekes nuo nekokybiškų), veikia piliečių interesų naudai. Nacionalinių pajamų perskirstymas taikant pervedimų (transferų) mechanizmą. Valstybė siekia išlyginti galimybes ir išlaikyti visuomenės susitelkimą. Esant dabartiniam civilizacijos lygiui valstybės įsikišimas į visuomeninį gyvenimą yra būtinas. Tai pripažįsta beveik visų ekonominių mokyklų atstovai, tačiau kartu diskutuojama, kiek platus turėtų būti tas dalyvavimas. Vieni, gindami rinkos laisvę, mano, kad šiuolaikinė valstybė visuomeninį gyvenimą reguliuoja daugiau, negu jai derėtų. Kitų nuomone, valstybė privalo daug daugiau prisidėti prie piliečių gyvenimo lygio gerinimo. Dar prieštaringesni samprotavimai apie tai, kiek valstybė turėtų dalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje, pvz., kištis į darbdavio ir samdomojo darbuotojo arba vartotojo ir monopolisto-gamintojo santykius; reguliuoti prekių judėjimą tarp šalių muitais, valiutine sistema ar netarifiniais barjerais; daryti įtaką išteklių paskirstymui ekonomikoje teikdama eksporto subsidijas ir pan. Įvairiose šalyse valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra nevienodas. Tie, kas gina didesnį valstybės kišimąsi, grindžia savo nuomonę rinkos netobulumo pavyzdžiais ir būtinybe užtikrinti lygybę. Tačiau dėl tokio valstybės aktyvumo gali atsirasti didelės tiesioginės ir netiesioginės visuomeninės išlaidos. Dauguma pereinamosios ekonomikos šalių deklaruoja tikslą sumažinti ekstensyvų valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo iš planinio ekonominio modelio, o daugelyje besivystančių šalių žemas valstybės išlaidų lygis BVP atspindi greičiau ribotas valstybės finansines galimybes ir iškreiptas kainas, o ne sąmoningai pasirinktą valstybės vaidmens modelį.2. Valstybės išlaidų tipaiValstybės veiklos administravimas, kontrolė bei analizė prasideda nuo valstybės finansinių sandorių klasifikavimo. Galima pasiūlyti klausimus, sudarančius klasifikavimo pagrindą: Kas yra atsakingas už sandorį? – taip nustatoma administracinė atskaitomybė už valstybės fondų įplaukas ir išmokos iš šių lėšų. Organizacinė klasifikacija išskiria sandorį su atsakinga už jį organizacija/įstaiga/organizacinės hierarchijos padaliniu.  Kokia sandorio prigimtis? – visi pajamų ir išlaidų elementai grupuojami biudžeto rengimo, kontrolės ir analizės tikslais. Panašūs pagal savo ekonominę esmę (pvz., išlaidos komunalinėms paslaugoms ar transporto išlaidos) elementai priskiriami tai pačiai grupei, ir taip sudaromos prielaidos biudžeto kontrolei elementų atžvilgiu ir naudos/išlaidų analizei. Čia dažniausiai taikoma GFS rekomenduojama ekonominė išlaidų klasifikacija. Ši klasifikacija yra ypač svarbi makroekonominiu požiūriu į valstybės finansus. Kodėl atliekamas finansinis sandorius? – šiai problemai nagrinėti labiausiai tinka išlaidų funkcinė ir programinė klasifikacija. Pirmoji susijusi su išteklių paskirstymu pagal pagrindines valstybės funkcijas, antroji – su išteklių panaudojimu siekiant specifinių valstybės politikos tikslų (pvz., gyventojų neraštingumo likvidavimo). Tokios klasifikacijos ypač informatyvios nustatant vykdymo atskaitomybę ir atliekant jos analizę.
Funkcinė valstybės išlaidų struktūra atspindi išlaidų nukrypimą pagal pagrindines valstybes funkcijas arba tikslus konkrečiose ekonominėse sferose (pvz., švietimo, krašto apsaugos, viešosios tvarkos ir t.t.), todėl kartais jos apibūdinamos kaip sektorinės valstybės išlaidos. Pradedant konsoliduotu ir baigiant vietiniu biudžeto lygiu pagrindinis klausimas išlieka toks pats: koks valstybės išteklių pasiskirstymas tarp sektorių maksimizuotų socialinę gerovę. Pasiskirstymas nagrinėjamas keliais pjūviais: tarp regionų ir laiko atžvilgiu (dinaminis aspektas), kaip dalis BVP ir kaip lyginamasis svoris visose išlaidose.Nagrinėjant atskirus sektorius galima daryti preliminarią išvadą apie valstybės išlaidų pakankamumą siejant jas su tam tikrų valstybės tikslų įgyvendinimu. Pvz., valstybės išlaidos pramonei yra per mažos, kadangi nepavyko pašalinti rinkos mechanizmo spragų. Tačiau kitų sektorių atveju būtų gerokai sudėtingiau kalbėti apie išlaidų lygio adekvatumą, nes skirtingi sektoriai pasižymi nevienodu valstybės ir privataus sektoriaus dalyvavimu, grynosios naudos efektu ir poveikiu skurdui. Todėl būtina papildomai išanalizuoti vidinę kiekvieno sektoriaus išlaidų struktūrą. Analizę apsunkina ir atskaitomybės pasiskirstymas tarp įvairių lygių biudžetų ir juos vykdančių institucijų. Toks sprendimų priėmimo decentralizavimas yra būdas pagerinti išteklių paskirstymo tikslingumą (vietiniai savivaldos organai yra geriau informuoti apie situaciją regione) ir užtikrinti lokalinių tikslų pasiekiamumą. Bendras rezultatas taip pat priklauso nuo visų vyriausybės grandžių veiklos suderinamumo, tarpvyriausybinių pervedimų mechanizmo veiksmingumo. Pagal ekonominę klasifikaciją pagrindinės valstybės išlaidų kategorijos yra išlaidos darbo užmokesčiui, prekėms ir paslaugoms, subsidijoms, kitiems transferams, palūkanų mokėjimams ir investicijoms (kapitalinės išlaidos). Išlaidos darbo užmokesčiui. Valstybės tarnautojų ir jų darbo apmokėjimo politika labiausiai veikia visų valstybės išlaidų efektyvumą. Maži atlyginimai ir neadekvati darbo užmokesčio diferenciacija silpnina kokybiško darbo motyvaciją ir mažina valstybinio sektoriaus našumą. Kartu paplitęs požiūris į valstybę kaip į “paskutinės vilties” darbdavį gerokai didina valstybės išlaidas darbo užmokesčiui. Per pastaruosius metus sukaupta įdomi įvairių šalių patirtis, kai valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio reformų metu buvo taikomos tokios priemonės kaip valstybės tarnautuojų cenzo įvedimas ir “perbėgėlių” (t.y. darbuotojų, “skraidančių” iš vienos darbovietės į kitą) eliminavimas; tuščių ir laikinų etatų mažinimas, draudimas priimti naujus darbuotojus, tam tikrų garantijų pristabdymas, savanoriško išėjimo į pensiją programos, darbo užmokesčio užšaldymas; ir pagaliau sudėtingiausias žingsnis – personalo “valymas” ir dalies darbuotojų atleidimas. Taip kai kuriose šalyse padidėjo skirtumai tarp aukštos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotuojų darbo apmokėjimo (kvalifikuotų specialistų naudai). Išlaidos prekėms ir paslaugoms. Daugumoje šalių ši išlaidų kategorija sudaro nemažą dalį einamųjų išlaidų. Joms priskiriamos administravimo ir “pridėtinės” valstybės veiklos išlaidos. Dažniausiai būtent ši išlaidų grupė turi paslėptą didelį taupymo ir mažinimo potencialą, bet jas “apkarpant” svarbu nesukompromituoti pačios valstybės funkcijų efektyvaus tiekimo idėjos, nes dėl finansavimo stokos gali sutrikti visuomeninės tvarkos palaikymas, sveikatos apsaugos paslaugų tiekimas ar kita valstybės veikla. Veikiančio kapitalo funkcionavimo ir palaikymo išlaidos sudaro kitą reikšmingą išlaidų prekėms ir paslaugoms dalį. Nepakankamas operacinių (pvz., maitinimo ar komunalinių) išlaidų finansavimas gali reikšti išlaidų švietimui ar sveikatos apsaugai žemą našumą,. Panašiai ir skurdus palaikymo išlaidų (pvz., remonto) finansavimas spartina fizinio kapitalo nusidėvėjimą. Tokia politika, kai kuriamas naujas kapitalas, kartu leidžiant anksčiau laiko sugriūti jau egzistuojančiai infrastruktūrai, yra pernelyg brangi, neracionali ir neproduktyvi. Atliekant makroekonominę korekciją reikėtų vengti paviršutiniško visuotino (visuose sektoriuose ir programose) kapitalo palaikymo išlaidų mažinimo, nes tai gali “sprogdinti” visų valstybės išlaidų efektyvumą.
 Išlaidos subsidijoms. Subsidijos – tai visų tipų negrąžintiniai lėšų pervedimai gamintojams ir vartotojams. Jos gali pasireikšti kaip: (i) tiesioginės išmokos gamintojams ir /ar vartotojams (grynieji neatlygintini pervedimai); (ii) lengvatinės paskolos su palūkanų norma, mažesne nei vidutinė komercinių bankų paskolų palūkanų norma arba paskolos su valstybės garantija (paskolų subsidijos); (iii) atleidimas nuo mokesčių arba mokesčių įsipareigojimų sumažinimas (mokesčių subsidijos); (iv) prekių ir paslaugų teikimas mažesnėmis nei rinkos kainomis (malonės subsidijos); (v) prekių ir paslaugų “valstybiniai” pirkimai didesnėmis nei rinkos kainomis (teikimo subsidijos); (vi) paslėptos išmokos per valstybinio reguliavimo veiksmus: pardavimo kainų nustatymą, įėjimo į rinką ribojimą ir pan. (reguliuojančios subsidijos) ir (vii) pervertintos valiutos palaikymas, t.y. dirbtinai mažas valiutų kursas (valiutos kurso subsidijos). Atviros ar paslėptos subsidijos daugelio, ypač pereinamosios ekonomikos, šalių biudžetams reiškia nuolatinių išsekimo pavojų. Subsidijos yra atviros (akivaizdžios), jei jos parodomos kaip biudžeto išlaidos ir paslėptos, jeigu jos nerodomos. Kadangi dauguma valstybės subsidijų yra paslėptos (žr. subsidijų klasifikaciją aukščiau), biudžeto išlaidos subsidijoms toli gražu neatspindi visos jų apimties bei mastų. Be to, subsidijos iškreipia išteklių perskirstymą, o tai apriboja ekonominės sistemos lankstumą. Vien dėl šios priežasties subsidijos dažnai būna kritikos objektas, o vykdant makroekonominę korekciją, jos peržiūrimos pirmiausiai. Pvz., energijos kainų subsidijavimas, t.y. energetikos produktų kainų palaikymas žemesniu nei rinkos kainų lygiu, tampa viena iš netaupus energijos vartojimo priežastimi.Skiriant biudžeto lėšas subsidijoms reikėtų skirti dėmesio šiems dalykams: Efektyvumas. Ne visos subsidijos yra blogybė, tačiau efektyviomis galima vadinti tik tas subsidijas, kurios leidžia pasiekti pasirinktus tikslus, pervedant minimalius resursus ir esant minimalioms neigiamoms pasekmėms paskatų sistemai. Paprastai tokios subsidijos skiriamos naudotis konkrečiam tikslui. Trukmė. Subsidijų teikimo laikotarpis turėtų būti nustatytas itin atidžiai, kadangi žmonės gali keisti savo elgseną tam, kad būtų įtraukti į subsidijuojamą grupę arba visais įmanomais būdais išvengtų eliminavimo iš jos pasikeitus asmeninėms aplinkybėms. Būtent dėl šios priežasties laikui bėgant dauguma subsidijų praranda efektyvumą. Nors kai kurios subsidijos turėtų būti apribojamos nuo pat jų teikimo pradžios, efektyvi subsidijų taikymo sistema reikalauja reguliariai stebėti gavėjų grupių elgseną, nuolatos peržiūrėti ir patikslinti subsidijų gavėjų ratą ar/ir subsidijų trukmę. Skaidrumas. Visos subsidijos turėtų atsispindėti biudžete valstybės išlaidų dalyje. Skaidrumas yra pageidautinas kiek visuomeniniu, tiek privačiu požiūriu, kad galima būtų tiksliai nustatyti kiekvienos atskiros programos naudą ir sąnaudas. Subsidijų klasifikacijos atžvilgiu grynieji pervedimai yra bene skaidriausia ir lengviausiai apčiuopiama subsidijų forma. Finansavimas. Subsidijos turėtų būti finansuojamos tik iš biudžeto. Bandymai finansuoti jas per nebiudžetinius fondus, valstybines rinkodaros komisijas ir įvairias agentūras yra rizikingi, nes tokie metodai mažina skaidrumą ir paprastai orientuojami į gamintojų kainų sumažinimą, o tai iškreipia pastarųjų paskatas dirbti efektyviau. Pragmatiškas požiūris. Subsidijų programos turėtų būti suderintos su valstybės instituciniu ir administravimo pajėgumu. Akivaizdžias subsidijas paprastai lengviau kantruoliuoti ir tai yra papildomas argumentas paversti visas valstybės subsidijos akivaizdžiomis. Socialinio draudimo išlaidos. Skurstančiųjų apsaugos išlaidos (pvz., pensijos ar bedarbių pašalpos) atskirose šalyse sudaro didžiąją biudžeto išlaidų dalį. Centralizuoto planavimo sistemoje tai buvo našta ir atsakomybė (tiesioginė ar netiesioginė) valstybinėms įmonėms. Kai pereinamajame laikotarpyje šios įmonės buvo reformuotos, o jų socialiniai įsipareigojimai sumažinti arba jų išvis nebeliko, valstybė turėjo sukurti naują adekvačią socialinės rūpybos sistemą. Kapitalinės išlaidos. Ekonominio augimo reformoms reikia valstybinių investicijų palaikymo politikos, su kuria būtų koreguojami įvairūs iškraipymai. Be jokios abejonės, esminiu tampa investicinių projektų dizainas. Valstybės investiciniai projektai turėtų papildyti ir palaikyti rinkų veiklą. Švietimas, sveikatos priežiūra, komunalinis ūkis ir miestų infrastruktūra yra prioritetinės valstybės investavimo sferos.

3. LR valstybės biudžeto išlaidos pagal valstybės funkcijas 2003-2004 metais ir jų palyginimas1 lentelėAsignavimai 2003 m. 2004 m. Finansavimo pokytis tūkst. Lt % tūkst.Lt % tūkst.Lt %Viso išlaidų: 10833478 100,00 12676488 100,00 1843010 Ekonomikai 2010745 18,56 2504120 19,75 493375 1,19Socialinei sferai 2884704 26,63 2781098 21,94 -103606 -4,69Švietimas 1223857 11,30 1352862 10,67 129005 -0,62Sveikatos apsauga 688996 6,36 207785 1,64 -481211 -4,72Socialinė apsauga, globa ir rūpyba 679857 6,28 873973 6,89 194116 0,62Sveikatingumas, rekreacija ir kultūra 291994 2,70 346478 2,73 54484 0,04Kitoms valstybės funkcijoms 5938029 54,81 7391270 58,31 1453241 3,50Bendrosios valstybės paslaugos 3937542 36,35 5192941 40,97 1255399 4,62Krašto apsauga 942201 8,70 1074555 8,48 132354 -0,22Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga 1058286 9,77 1123774 8,87 65488 -0,90

4. Produktyvios ir neproduktyvios valstybės išlaidosKiek egzistuoja valstybė, atliekanti kintančias laiko tėkmėje funkcijas, tiek politikai ir ekonomistai ieško atsakymo į klausimą: kokio dydžio ir kokios sudėties turėtų būti valstybės išlaidos? Šiuolaikinė šio klausimo interpretacija galėtų skambėti taip: kaip atskirti neproduktyvias valstybės išlaidas nuo produktyvių? Čia galima išskirti kelias pagrindines problemas: Lygio problema. Kokios dydžio turi būti valstybės išlaidos? Kiekvienu momentu šalis turi tam tikrą išlaidų finansavimo (iš mokesčių surinktų pajamų ar skolintų lėšų) potencialą. Bandymas nuolat išlaidauti neatsižvelgiant į savo galimybes yra neproduktyvus ir visada gresia makroekonominiu ir finansiniu disbalansu. Išlaidų ekonominė struktūra turėtų atitikti makroekonominius tikslus (įvertinant atskirų išlaidų elementų poveikį ekonominiams rodikliams, pvz., darbo užmokesčio – užimtumui ir pan.) ir mikroekonominę aplinką. Produktyvumo/efektyvumo problema. Kaip užtikrinti, kad valstybės sektoriaus “produktas” – keliai, švietimo paslaugos, krašto apsauga – būtų “pagamintas” su minimaliomis sąnaudomis (atsižvelgiant ne tik finansines, administracines ar kontrolės išlaidas, bet ir galimą neigiamą įtaką ekonominei privačiojo sektoriaus veiklai). Prioritetų problema. Kaip atrasti optimalų visuomeninio sektoriaus produkto sudėtį? Kadangi valstybės sektoriaus ištekliai yra riboti, iškyla valstybės teikiamų prekių ir paslaugų pasirinkimo, atitinkančio gyventojų kolektyvinius interesus, problema. Pirmoji problema yra makroekonominio, o antroji ir trečioji – struktūrinio pobūdžio. Jos yra ypač būdingos besivystančioms ir vykdančioms reformas šalims, kur jaučiama finansinių išteklių ir finansinio valdymo rinkos sąlygomis patirties stoka. Nustatant valstybės išlaidų dydį šiuolaikinis požiūris į fiskalinę politiką siūlo neapsiriboti tik biudžeto išlaidų dalies analize. Jis apeliuoja į vadinamąją “mokesčių išlaidų koncepciją” (angl. tax expenditure concept). Nors ši teorija atsirado gana seniai, bet tik mūsų amžiaus antroje pusėje kai kuriose išsivysčiusiose šalyse, pvz., JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, pirmą kartą buvo pabandyta įvertinti mokesčių išlaidų apimtį. 1984 m. šešių OECD valstybių atstovai užbaigė pirmąją palyginamosios analizės studiją apie mokesčių išlaidas savo šalyse. Kartą atkreipę dėmesį į egzistuojančias mokesčių sistemoje mokesčių išlaidas, politikai pradeda suprasti, kad tik planuojant ir valdant šį valstybės išlaidų elementą galima visiškai kontroliuoti fiskalinę, mokesčių ir biudžeto politiką. Mokesčių išlaidų koncepcija teigia, kad mokesčių sumą (visu pirma pajamų mokesčio) sudaro du komponentai. Pirmasis komponentas yra normalūs mokesčių įsipareigojimai (nesvarbu, ar mokesčių mokėtojai pajėgūs juos vykdyti, ar, laikui bėgant, jie padidins mokesčių nepriemoką), nustatomi pagal normatyvinę mokesčių struktūrą. Antrasis komponentas – tai visų tipų nukrypimai nuo normatyvinės struktūros. Pastarieji dar vadinami “mokesčių subsidijomis”, kadangi paprastai būtent jie suteikia tam tikras privilegijas atskiroms pramonės šakoms, veiklos rūšims, socialinėms grupėms arba netgi asmenims. Tai realizuojama įvairių mokesčių lengvatų forma: atskaitymų arba neapmokestinamų pajamų padidinimu, atleidimais nuo mokesčių, mokesčių sumos sumažinimu arba mokesčių kreditais (grąžinamais arba užskaitomais į vėlesnio mokestinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus). Bet kokiu atveju šiuolaikinė mokesčių teorija plačiai pripažįsta, kad minėti nukrypimai sudaro valstybių išlaidų dalį kaip ir tiesioginiai pervedimai iš biudžeto (subsidijos gamintojams, kainų subsidijos, kompensacija už šilumą arba kita parama šeimoms ir mažas pajamas gaunantiems žmonėms) bei kita piniginė pagalba, kurią valstybė teikia, pavyzdžiui, lengvatinių kreditų forma.

Iš mokesčių išlaidų koncepcijos seka pagrindinė išvada, kad vertinant valstybės išteklių, nukreiptų į tam tikra sferą (pvz., paramą šeimoms) apimtį, būtina išnagrinėti tris esminius elementus. Tai:  tiesioginės valstybės (biudžeto) išlaidos;  mokesčių (dažniausiai pajamų) išlaidos;  mokesčių administravimo išlaidos, kadangi kuo daugiau mokesčių struktūroje nukrypimų nuo normos, tuo sunkiau juos administruoti. Pastarasis elementas tampa kertiniu, pasirenkant tiesioginę arba netiesioginę valstybės paramos formą.Struktūrinės problemos yra kur kas gilesnės, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jos susijusios su fundamentaliąja ekonomine problema – pasirinkimo problema. Kaip parinkti “geriausią” valstybės išlaidų programą? Jei gretinamos programos turi identiškus ar panašius tikslus (pvz., “pagerinti transporto sąlygas regione”) ar jų adekvatus numatomas makroekonominis poveikis (augimui, infliacijai, mokėjimų balansui, lygybei ir t.t.), logiška būtų pasirinkti efektyvesnę naudos/sąnaudų atžvilgiu išlaidų kryptį/programą. Praktikoje, deja, jokios programos ar kryptys nėra visiškai sugretinamos ir todėl patartina vengti taikyti aklai bet kokius formalius normatyvus. Be to, grįžtant prie nacionalinių prioritetų kaip tam tikros atramos, priimant sprendimus dėl išlaidų klausimo, reikia atsižvelgti į šių prioritetų adekvatumą esamai situacijai šalyje ir pasaulyje bei perspektyvoms plačiąja prasme. Neproduktyvių išlaidų identifikavimas yra pagrindas nustatant valstybės išlaidų struktūrą, bet pati ši sąvoka sunkiai apibrėžiama. Dėl pridengto šalies politinių tikslų iškaba asmeninės rentos siekimo gali būti priimti nuostolingi investiciniai projektai (jie vadinami “baltaisiais drambliais”, kurie gal ir egzistuoja, bet kokia iš to nauda?). Kitas pavojus gresia tada, kai dėl netinkamo programų tikslų apibrėžimo, nepakankamo ar nenuoseklaus jų vykdymo stebėjimo ir programų poveikio įvertinimo pernelyg vėlai atsiranda išlaidų nesubalansuotumo techninės pasekmės (pvz., perpildyti uostai ir tušti keliai). “Prašauti pro šalį” galima todėl, kad labai sudėtinga nustatyti visuomeninių gėrybių paklausą, kurias paprastai gamina/teikia valstybė. Čia gali padėti ir ekonominiai tyrimai, ir “nekaltas eksperimentavimas” šiek tiek keičiant tarifus.Galima išskirti šiuos išlaidų produktyvumo/efektyvumo tipus:  neefektyvūs valstybinio sektoriaus mastai, kai valstybinis sektorius užsiima veikla, kurią nė kiek ne prasčiau gali atlikti privačios struktūros;  išteklių paskirstymo neefektyvumas, kai valstybės teikiamos prekės ir paslaugos neatitinka socialinės gerovės funkcijos;  gamybos neefektyvumas (kai pagal įdėtas sąnaudas nėra gaunama maksimali produkcijos gamybos apimtis);  neefektyvumas makroekonomikos požiūriu (susijęs su valstybės išlaidų įtaka kitiems ekonominiams rodikliams, pvz., visiško užimtumo augimui).

5. Valstybės išlaidų politikos principaiRacionali valstybės išlaidų politika turėtų būti grindžiama tokiais principais: Agreguotas valstybės išlaidų lygis turi atitikti nacionaliniu valstybės politikos prioritetu, turi būti suderintas su makroekonominėmis sąlygomis (ir trumpalaikėje, ir vidutinės trukmės perspektyvoje) ir užtikrinti valstybės skolos bei fiskalinio deficito stabilumą. Kai kurių prekių ir paslaugų tiekimą tikslinga perduoti privačiajam sektoriui (jeigu valstybės finansavimas yra neišvengiamas, visuomeninės išlaidos pirmiausiai turėtų dengti visuomeninių gėrybių, išorinių efektų sustiprinimo/eliminavimo ir socialinės rūpybos programas, t.y. valstybė turėtų finansuoti būtent tas sferas, kuriose privatusis sektorius visai nenori veikti arba veikia nepakankamu mastu). Finansavimas turi būti orientuotas į siekiamą rezultatą – socialinės gerovės maksimizavimą ir vertinamas pagal jo įgyvendinimo laipsnį, ir atskirų sektoriuose ar programų rėmuose, ir tarp jų. Einamosios ir kapitalinės išlaidos kiekvienai programai, taip pat ir kiekvienam sektoriui turėtų būti gerai apsvarstytos ir tinkamai subalansuotos. Turėtų būti atlikta detali biudžetinių įstaigų išlaidų analizė ir įsitikinta, kad egzistuojanti institucinė struktūra, taisyklės ir instrukcijos padeda, o ne trukdo kontroliuoti visuomeninę paklausą ir skatinti išlaidų sudėtinių dalių efektyvumą ir lygybę.

Jeigu šalis vykdo makroekonomines korekcijos ar struktūrines reformos programas taikydama fiskalinės politikos priemones, tai reiškia tam tikrus pokyčius valstybės pajamų ar išlaidų srityse. Pavyzdžiui, fiskalinio deficito mažinimas dažniausiai susijęs su reikšmingu “fiskaliniu sutraukimu”. Neigiamos mokesčių tarifų didinimo ar naujų mokesčių įvedimo pasekmės bei alternatyvių išteklių šaltinių trūkumas reikalauja racionalizuoti ir mažinti valstybės išlaidas. Pereinamosios ekonomikos šalyse, kuriose biudžeto apribojimai yra ypač griežti, išlaidų prioritetai turėtų būti fiskalinių reformų dėmesio centre. Valstybė, siekianti reformuoti savo išlaidas, privalo nustatyti sferas, kuriose rinkos struktūros pajėgios efektyviai pakeisti valstybinį sektorių, o ribotus savo išteklius koncentruoti ten, kur jie yra reikalingiausi.Anksčiau paminėti išlaidų politikos principai gali puikiai tikti tada, kai šalyje normali ekonominė situacija ir turint užtenka laiko nuosekliai atlikti visus analizės žingsnius. Ekstremaliomis sąlygomis, atsirandus vadinamajai fiskalinei rizikai, politikams reikalingi specifiniai įrankiai. Bet parengti greitojo reagavimo politinių priemonių paketai neveiks, jei nebus suderinti įvairių valstybinių institucijų, susietų biudžeto tinklu, veiksmai, ir pasiektas tam tikras lankstumo laipsnis priimant politinius sprendimus. Deja, tai nėra įgimti bruožai, be to, jie ugdomi ne vienerius metus. Fiskalinė rizika turėtų būti vertinama iš anksto, o valdoma kaip ir kita bet kokio pobūdžio rizika. Ją detalizuojant galima išskirti tris tipus: mažesnis negu buvo prognozuota ekonominis augimas (ekonominė rizika), didesnės skolinimosi išlaidos, jeigu pastebima įtampa finansinėse rinkose (finansinė rizika) ir brangesnis, negu buvo apskaičiuota, programos įgyvendinimas (išlaidų arba sąnaudų rizika).Vyriausybė gali taikyti įvairius išlaidų kontrolės ir valdymo metodus bei procedūras ir reaguoti į pajamų surinkimo kritimą ar deficito finansavimo sutrikimus. Vienas iš metodų yra išlaidų sekvestravimas (apribojimas) žemiau lygio, numatyto biudžete. Nors toks metodas atrodo gana racionalus, vis dėlto jis parodo momentinę (trumpalaikę) reakciją ir pagrįstas tik ekstremaliose sąlygose, nes sukelia tam tikras prieštaringas pasekmes. Kadangi sekvestravimas reiškia totalinį išlaidų mažinimą visais straipsniais, jo metu neatsižvelgiama į išlaidų efektyvumą, lėšų paskirstymo tarp programų racionalumą, rinkėjų / gyventojų prioritetus ir ilgalaikius valstybės tikslus. Tarkime, sveikatos ir švietimo bei socialinės rūpybos išlaidas reikia apginti nuo bet kokio neapgalvoto mažinimo, nes jos susijusios su žmogiškojo kapitalo formavimu ir skurdo mažinimu. Kita vertus, šalyse, kur šios sistemos yra reformuojamos, egzistuoja gana didelė lėšų paskirstymo ir panaudojimo efektyvumo atsarga. Vienas iš galimų problemos sprendimo būdų yra sąnaudų naštos paskirstymas tarp valstybinio biudžeto ir privačiojo sektoriaus atsižvelgiant į maksimalų efektyvumą visuomenės požiūriu. Išlaidų sekvestravimo/racionalizavimo metu būtina atsižvelgti ir į jų funkcinę, ir į ekonominę struktūrą. Pagal ekonominę išlaidų klasifikaciją mažinimas pirmiausiai susijęs su kapitalinėmis arba nepaprastosiomis išlaidomis. Vargu ar tai visada tikslinga, nes kai kuriose pereinamosios ekonomikos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, visuomeninių investicijų lygis, lyginant su ES, yra pakankamai žemas. Kita vertus, galima teigti, kad investicijų apimtis konsoliduotame biudžete apskaičiuota netiksliai. Santykinai žemą oficialių nepaprastųjų išlaidų lygį kompensuoja valstybės vykdomas užsienio paskolų grynasis perskolinimas, nukreiptas investicinėms programoms finansuoti. Nemaža kapitalinių investicijų dalis finansuojama iš nebiudžetinius fondus, pvz., iš Kelių fondo, o jų apskaitoje šios lėšos ne visada parodomos kaip nepaprastosios išlaidos. Papildomai egzistuoja išlaidų klasifikavimo problema. Tai, kas vadinama kapitalinėmis išlaidomis, dažnai yra tiesiog parama valstybinėms įmonėms. Investicinių išlaidų mažinimas neigiamai atsilieps ateityje, kai ekonominės infrastruktūros kokybė suprastės. Didelė tarptautinė patirtis rodo, kad kapitalo palaikymo išlaidos (pvz., vandens tiekimo sistemų renovacijai, švietimo ir sveikatos sistemos materialinio turto atnaujinimui ar panašioms reikmėms) kiekvienu metų biudžete negali būti sumažintos žemiau tam tikro lygio, nes dėl to galima netekti gebėjimo konkuruoti tarptautiniu mastu. Prie minėtų problemų prisideda ir mikroekonominės problemos – papildomos išlaidos atsiranda stabdant ir vėl atnaujinant statybas, taip susiformuoja vyriausybes kaip nepatikimo ir nenuspėjamo užsakovo įvaizdis.
Paaiškinti makroekonominį pobūdį paaiškinimas – kodėl valstybinių investicinių išlaidų suma neturėtų mažėti – galima taip: kuo didesnė valstybinių kapitalinių išlaidų dalis, tuo mažesnis einamosios sąskaitos deficito spaudimas. Ši priklausomybė yra tiesioginė, nes kuo didesnė valstybės dalis visose investicijose, tuo aukštesnis turėtų būti ir valstybės taupymo lygis, kurį būtina pasiekti norint užtikrinti šių investicijų finansavimą. Logiška, kad Vyriausybė neturėtų išlaidų mažinti būdu, didinančiu mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitą.6. Kvazifiskalinė veikla ir sąlyginiai įsipareigojimaiPastaruoju metu vis aktualesnis tampa valstybės dalyvavimo skaidrumo klausimas ir vadinamosios kvazifiskalinės veiklos legalizavimas ir jos tinkama apskaita biudžete. Yra keletas priežasčių. Demokratiniai procesai išsivysčiusiose šalyse verčia valstybės išlaidas būti skaidrias. “Nepermatomos” išlaidos palieka biudžetą ir teisės į atitinkamas lėšas masiškai pereina nebiudžetiniams fondams ir nebiudžetinio finansavimo mechanizmams. OECD valstybėse ekspertai konstatuoja, kad nebiudžetinės lėšos susilpnina fiskalinį lankstumą, reaguojant į cikliškus nuosmukius ir į staigius išorės pokyčius. Be to, plataus mąsto finansinės krizės Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Rusijoje parodė, kokią katastrofiškai didelę ekonominę riziką slepia besąlygiškos privačiojo skolinimosi valstybės garantijos, kokį didžiulį poveikį tai turi užsienio tiesioginėms investicijoms ir kapitalo srautams augančiose rinkose, kaip garantuota privačioji skola galų gale migruoja ir tampa valstybės numanomais įsipareigojimais. Tai ypač aktualu pereinamosios ekonomikos šalims, kur valstybinės įmonės vis dar išlieka pagrindinė jėga rinkos ekonomikoje, o valstybiniai kreditai ir kredito garantijos finansuoja didelę investicijų dalį.Pagrindiniai kvazifiskalinės veiklos tipai yra: Centrinio banko veikla: valiutos kurso subsidijos, administruojamos per valiutos keitimo sistemą;  lengvatinės paskolos vyriausybei, valstybinėms įmonėms bei parama finansinėms institucijoms;  užsienio valiutos dengimas, garantijos ir apsikeitimas valiutomis (angl. swaps);  valstybės skolos restruktūrizavimo nuostoliai. Subsidijos komunalinių paslaugų tarifams dengti (praktiškai tai yra subsidijos gyventojams, nes jie moka pagal tarifus, kurie gali būti netgi mažesni nei savikaina). Privačių įmonių mokesčių (nepriemokos) ir kitų mokėjimų įsiskolinimai, nesumokėtos gautinos sumos. Plėtros ir valstybinių bankų veikla: paskolų subsidijavimas (ilgalaikės išperkamosios nuomos (lizingo) ir draudimo paslaugose) bei tiesioginiai kreditai. SODRos ir kitų nebiudžetinių fondų nesubalansuotumas. Kai kuriose šalyse kvazifiskalinės veiklos mastai yra pakankamai dideli, todėl šiuo atveju konvencinio fiskalinio deficito rodiklis neparodo tikrosios fiskalinės situacijos. Pavyzdžiui, centrinio banko nuostoliai, atsirandantys teikiant paskolų subsidijas ar valiutos kurso garantijas, gali būti tokio dydžio, kad keltų grėsmę finansiniam šalies stabilumui, o mokesčių subsidijos reikšmingai iškreipia išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, jeigu siekiama išbaigto fiskalinės situacijos vaizdo, specialistai siūlo taikyti tam tikras politines priemones. Pirma, vadovaujantis GFS gairėmis, konsoliduoti nebiudžetinių fondų lėšas, netiesiogines subsidijas ir centrinio banko finansinę paramą bendrosiose vyriausybės sąskaitose. Antra, valstybinių įmonių ir centralizuotų akcijų paketų priežiūrą ir apskaitą vykdyti remiantis Tarptautiniais apskaitos standartais (International accounting standarts, IAS). Trečia, norint parodyti sąlyginius ir numanomus įsipareigojimus, nuosekliai įvedinėti apskaitą kaupimo pagrindu. Tačiau reikia pabrėžti, kad nei kiekviena priemonė atskirai, nei visas priemonių paketas neužtikrins šimtaprocentinės sėkmės ir fiskaliniai rezultatai visada bus apytikriai.Vyriausybės gali turėti įsipareigojimų, kurie ne visada atsispindi biudžete. Kartais tai yra įsiskolinimai, nes nebuvo sumokėti praėjusių metų įsipareigojimai. Kai kurie iš tokių įsipareigojimų yra aiškūs, o kiti priklauso nuo būsimų įvykių. Pagal tikimybės laipsnį analitiniais tikslais galima išskirti vadinamuosius sąlyginius ir numatomus įsipareigojimus. Kadangi abiejų tipų įsipareigojimai daro įtaką dabartiniams ekonomikos įvykiams ir veiks įplaukų ir išlaidų poreikius ateityje, juos reikėtų pabandyti atspindėti biudžeto balanse. Svarbiausias iš tokių įsipareigojimų yra skirtumas tarp valstybinio pensijų fondo įplaukų ir tikėtinų būsimų pensijų išmokų, kreditų garantijos įmonių sektoriui ir aplinkos gerinimo įsipareigojimai. Jei vyriausybė nepakankamai finansuoja savo valstybinių pensijų programą atsižvelgdama į tai, kiek ji turės mokėti pensijų tada, kai dabartinė mokesčių mokėtojų karta išeis į pensiją, tai vyriausybė perkelia įsipareigojimus būsimoms kartoms. Jei vyriausybė garantuoja kreditus “rizikingoms” įmonėms, tai tokia paslėpta kredito subsidija šioms įmonėms faktiškai yra paslėptos (numatomos) valstybės išlaidos. Kreditų negrąžinimo rizikos dydis yra vyriausybės prisiimamas sąlyginis įsipareigojimas, kuris priklauso nuo tam tikro įvykio (kredito grąžinimo).
Kitas sąlyginių įsipareigojimų pavyzdys susijęs su taršos šalinimu. Daugeliu atvejų vyriausybė yra atsakinga už valstybei priklausančių įrenginių daromą taršą. Jei vyriausybė ar valstybei priklausanti įmonė daro žalą aplinkai, aplinką teršianti įmonė arba vyriausybė turėtų kaupti išteklius, reikalingus taršai pašalinti. Jei valstybinio sektoriaus subjektas teršia aplinką, tačiau nekaupia būtinų lėšų taršai pašalinti, tada vyriausybė kaupia savo įsipareigojimą, kurį turės finansuoti ateityje. Be išvardintų įsipareigojimų galima paminėti ir tokius sąlyginius įsipareigojimus, būdingus Lietuvai: su Ignalinos atomine elektrine susijusios išlaidos; energetikos sektoriaus įmonių skola, pareinanti nuo “mažų tarifų” laikų; blogos paskolos bankų sektoriuje, žemės ūkio produktų gamintojų kainų parama, indėlių draudimas. Prie numanomų įsipareigojimų galima priskirti pagalbą nelaimės atveju, bankų sistemos gelbėjimą, pagalbą valstybinėms įmonėms bankroto atveju, užimtumo apsaugą, valiutų valdybos valiutos kurso garantiją.Įvairios vyriausybės būsimoms kartoms “perduoda sąnaudas” nevienodu mastu. Tais atvejais, kai vyriausybė generuoja naujus aiškius ar sąlyginius įsipareigojimus, faktiniame biudžeto balanse turėtų atsispindėti padaryto įsipareigojimo vertė, bet vertės priskyrimas tokiems įsipareigojimams kelia analitines problemas. Kokiu mastu pensijoms trūksta finansavimo, priklauso nuo to, kiek didės pajamos, kaip keisis politika, nustatanti teisę gauti pensiją, demografinių prognozių. Įsipareigojimų kaina, susijusi su valstybės teikiamomis įmonėms garantijomis, priklausys nuo tikimybės, ar tos įmonės galės (ar negalės) grąžinti paskolas. Nepakankamai finansuojamų valstybės įsipareigojimų aplinkos saugos srityje vertė dalinai priklausys nuo to, kaip sparčiai plėtosis taršos šalinimo technologijų pažanga. Numatyti šiuos parametrus, ypač ilgesniam laikui, yra labai sudėtinga. Bet tais atvejais, kai vyriausybė prisiima didelius, aiškiai išreikštus ar sąlyginius įsipareigojimus, biudžeto balanso vaizdas nebus išsamus, jei jame neatsispindės grynieji vyriausybės nebiudžetinių įsipareigojimų pokyčiai.

IŠVADOSDauguma pereinamosios ekonomikos šalių deklaruoja tikslą sumažinti ekstensyvų valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo iš planinio ekonominio modelio, o daugelyje besivystančių šalių žemas valstybės išlaidų lygis BVP atspindi greičiau ribotas valstybės finansines galimybes ir iškreiptas kainas, o ne sąmoningai pasirinktą valstybės vaidmens modelį.Atviros ar paslėptos subsidijos daugelio, ypač pereinamosios ekonomikos, šalių biudžetams reiškia nuolatinių išsekimo pavojų. Subsidijos yra atviros (akivaizdžios), jei jos parodomos kaip biudžeto išlaidos ir paslėptos, jeigu jos nerodomos. Kadangi dauguma valstybės subsidijų yra paslėptos, biudžeto išlaidos subsidijoms toli gražu neatspindi visos jų apimties bei mastų. Be to, subsidijos iškreipia išteklių perskirstymą, o tai apriboja ekonominės sistemos lankstumą. Vien dėl šios priežasties subsidijos dažnai būna kritikos objektas, o vykdant makroekonominę korekciją, jos peržiūrimos pirmiausiai. Pvz., energijos kainų subsidijavimas, t.y. energetikos produktų kainų palaikymas žemesniu nei rinkos kainų lygiu, tampa viena iš netaupus energijos vartojimo priežastimi.Iš mokesčių išlaidų koncepcijos seka pagrindinė išvada, kad vertinant valstybės išteklių, nukreiptų į tam tikra sferą (pvz., paramą šeimoms) apimtį, būtina išnagrinėti tris esminius elementus. Tai:  tiesioginės valstybės (biudžeto) išlaidos;  mokesčių (dažniausiai pajamų) išlaidos;  mokesčių administravimo išlaidos, kadangi kuo daugiau mokesčių struktūroje nukrypimų nuo normos, tuo sunkiau juos administruoti. Paminėti išlaidų politikos principai gali puikiai tikti tada, kai šalyje normali ekonominė situacija ir turint užtenka laiko nuosekliai atlikti visus analizės žingsnius. Ekstremaliomis sąlygomis, atsirandus vadinamajai fiskalinei rizikai, politikams reikalingi specifiniai įrankiai. Bet parengti greitojo reagavimo politinių priemonių paketai neveiks, jei nebus suderinti įvairių valstybinių institucijų, susietų biudžeto tinklu, veiksmai, ir pasiektas tam tikras lankstumo laipsnis priimant politinius sprendimus. Deja, tai nėra įgimti bruožai, be to, jie ugdomi ne vienerius metus. Fiskalinė rizika turėtų būti vertinama iš anksto, o valdoma kaip ir kita bet kokio pobūdžio rizika.

Naudota literatūra1. Klaus Ehrhart. Biudžetas ir finasai. Vilnius. 2002.2. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas.3. Lietuvos fiskalinė politika: patirtis ir galimybės.4. www.finmin.lt5. www. fmmc.lt6. www.vmi.lt7. www.lrinka.lt