VALIUTŲ VALDYBOS MODELIS

TURINYS:

1. ĮVADAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2
2. KAS YRA VALIUTŲ VALDYBA ? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .3
2.1. VALIUTŲ VALDYBOS SAMPRATA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3
2.2. VALIUTŲ VALDYBOS CHARAKTERISTIKOS . . . . . . . . . . . . .3
3. VALIUTŲ VALDYBOS MODELIS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5
3.1. VV PRINCIPAI . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .5
3.2. SKIRTUMAI TARP VV IR CB . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .6
3.3. VV PRIVALUMAI IR TRUKUMAI . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .8
3.4. PALŪKANŲ NORMOS IR INFLIACIJOS REGULIAVIMAS . . .9
4. VALIUTŲ VALDYBOS MODELIS LIETUVOJE . . . . . . . . . . . . . . . . 10
4.1. JO ATRADIMAS IR PRITAIKYMAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10
4.2. POŽIŪRIO Į VV RAIDA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .14
4.3. VV KAIP MP ALTERNATYVA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 21
4.4. VV PADĖJO IŠLAIKYTI NELIEČIAMUS PINIGUS . . . . . . . . . 23
5. IŠVADOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28

ĮVADAS

Šiemet sukako venuolika metų, kai Lietuvoje buvo įvesta valiutų valdybos sistema, “stabilizavusi nualintą šalies ekonomiką po audringų lito kurso svyravimų ir skandalų, lydėjusių centrinio banko veiklą. Valiutų vaaldybos dėka ūkis įgavo ilgalaikį stabilumą, hiperinfliacija šalyje nusirito iki rekordiškai mažo lygio, o žmonių pinigai tapo apsaugoti nuo valdžios intervencijų ir manipuliacijų [str.2004-04-01, www.lrinka.lt]. Spaudoje ir internete galima rasti daug straipsnių pažyminčių šį įvykį. Tad ir šio referato pagrindinis tikslas- išsiaiškinti kas gi yra Valiutų valdyba, kokia ji turi įtaka mūsų šaliai ir atsakyti į pagrindinį klausimą koks gi yra pinigų politikos pasirinkimas valiutų valdybos sąlygomis.

KAS YRA VALIUTŲ VALDYBA ?
Sanprata
Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Taikant Lietuvos sąlygoms tai reikštu, kad visi litai turi būti ir yra padengti aukso ir užsienio valiutos atsargomis, o bazinės valiutos ir lito kurso pakeitimas apribotas įstatymu (1994 m. kovo 17 d. Lito patikimumo įs

statymas). Tokia sistema leidžia gyventojams labiau pasitikėti nacionaline valiuta, o įmonėms užtikrina stabilią ir prognozuojama pinigų aplinka. Esminiai valiutų valdybos bruožai:
• Tai laisvas pinigų konvertavimas ir kapitalo judėjimas,
• visiškas pinigų padengimas užsienio rezervais,
• tvirtas neintervencinis valiutų kursas,
• pinigų apsaugojimas nuo bet kokio valdžios manipuliavimo, „atskiedimo“ arba dirbtinio pabranginimo,
• rinkos palūkanos, apsaugotos nuo intervencijų ir t.t.

Valiutų valdybos charakteristikos:
Bazinė valiuta: Bazinė valiuta yra valiuta pasirinka dėl laukiamo jos stabilumo bei tarptautinio priimamumo. Daugumoje valiutų valdybų kaip bazinė valiuta naudojamas JAV doleris, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų, Vokietijos markė ar euras.
Konvertuojamumas: valiutų valdyba išlaiko visišką, neribotą konvertuojamumą tarp vietinės valiutos ir bazinės valiutos nustatytu fiksuotu kursu. Nors ortodoksinė valiutų valdyba paprastai nekonvertuoja vietinių indėlių, denominuotų vietine valiuta, į bazinę valiutą, tačiau bankai paprastai siūlo taai padaryti už nedidelį mokestį. Valiutų valdyba neprisiima atsakomybės užtikrinant, kad indėliai bankuose yra konvertuojami į valiutos valdybos pinigus. Tai yra vien tik bankų atsakomybė. Valiutų valdyba rūpinasi tik pinigais, kuriuos ji išleido. Neribotas konvertuojamumas į bazinę valiutą reiškia, kad ortodoksinėje valiutų valdybos sistemoje nėra jokių apribojimų nei einamosios sąskaitos transakcijoms (prekių ir paslaugų pirkimui), nei kapitalo sąskaitos transakcijoms (finansinio turto, tokio kaip užsienio obligacijos, pirkimui ir pardavimui).
Rezervai: valiutų valdybos rezervai turi būti adekvatūs, kad būtų užtikrinama, jog visi vietinių pinigų tu
urėtojai galėtų pasikeisti savo turimus pinigus į bazinę valiutą. Valiutų valdybų rezervai dažniausiai sudaro ne 100%, o 105-110 % jų įsipareigojimų, kad apsisaugoti tuo atveju, jei jų turimos obligacijos prarastų vertę.
Pelnai: ne taip kaip obligacijos ar dauguma banko indėlių, gryni pinigai neneša palūkanų; jie yra kaip beprocentė žmonių, laikančių pinigus, paskola leidėjui. Leidėjo pelnas yra lygus iš rezervų uždirbtoms palūkanoms minus pinigų išleidimo į cirkuliaciją kaštai. Šios išlaidos paprastai yra mažesnės nei 1% turto per metus. Priedo, jei banknotai ar monetos yra sunaikinami, leidėjo grynasis turtas padidėja, kadangi įsipareigojimai sumažėja, tačiau turtas – ne.
Monetarinė politika: pagal savo prigimtį, valiutų valdyba veikia visiškai pasyviai ir automatiškai. Pagrindinė valiutų valdybos funkcija yra keisti banknotus ir monetas į bazinę valiutą fiksuotu kursu. Ne taip kaip centrinis bankas, ortodoksinė valiutų valdyba neskolina vietos vyriausybei, vietinėms įmonėms ar bankams. Valiutų valdybos sistemoje vyriausybė gali finansuoti savo deficitą tik didindama mokesčius arba skolindamasi, o ne spausdindama pinigus ir taip kurdama infliaciją.
Palūkanų normos ir infliacija: ortodoksinė valiutų valdyba nebando paveikti palūkanų normų nustatydama diskonto normą kaip tipinis centrinis bankas. Fiksuotas valiutos kursas su bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išsilaikyti palūkanų normas bei infliaciją valiutų valdybos šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau išimtys pasitaiko šalyse, pakeičiančiose centrinio banko sistemą su didele in
nfliacija į valiutų valdybos sistemą. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse. Tai yra normalu ir nesukuria ekonominio spaudimo devalvuoti valiutą.
Ryšys su bankais: kadangi valiutų valdyba neturi jokios dalies bankų pelnuose, ji neturi jokios pareigos veikti kaip paskutinis skolintojas, kad apsaugotų bankus nuo nuostolių. Ortodoksinėse valiutų valdybos sistemose bankų griūtys buvo gana retos, tačiau jos buvo dažnos į valiutų valdybas panašiose sistemose, kurios perėmė daug bankinių problemų iš centrinio banko sistemos.
Čia išdėstėme ortodoksinės valiutų valdybos požymius. Lietuvoje veikia šiek tiek modifikuota valiutų valdyba.

VALIUTŲ VALDYBOS MODELIS

Šis modelis nuo savo atsiradimo, atskirais gyvavimo periodais ekonominės padėties stabilizavimui buvo taikomas apie 70 šalių. VV modelio idėja buvo iškelta 1800 metais. Praktikoje valiutų valdybos modelis pradėtas naudoti 1849m. Mauritanijos salose. 1900m.VV pradėjo plisti Vakarų Afrikoje, 1950m. – naudojosi apie 50 šalių. XX a. 6-7-8 dešimtmetyje VV modelį pradėta keisti CB (taip padidėja šalies nepriklausomybė, nes atrišamas piniginis vienetas).
1991-1993m. modifikuotą VV modelį įvedė ir Lietuva, Argentina, Estija, Latvija ir kt. Klasikinis VV modelis – Honkonge įvestas 1983 metais [icb.int].
VV principai:
1. Pinigų kiekis turi būti mažesnis už turimas aukso atsargas.
2. Tvirtai fiksuotas valiutos kursas bazinės valiutos atžvilgiu. Bazinė valiuta – su kuria su

usiejama nacionalinė valiuta.
3. Bazinės ir nacionalinės valiutos kursai negali būti keičiami.
4. Nacionalinio piniginio vieneto konvertuojamumas. Pinigų konvertuojamumas – tai teisė neribotai keisti nacionalinę valiutą į bazinę ir atvirkščiai. Paprastai CB užtikrina konvertuojamumą per KB sistemą.
5. VV įsipareigoja konvertuoti tik pinigus išleistus CB, bet praktiškai tai konvertuoja ir indėlius ir pan.
6. VV turi turėti pakankamas užsienio valiutos ir aukso atsargas. Paprastai atsargos sudaro 105-110% nuo pinigų apyvartos rinkoje. Taip yra todėl, kad atsargos turi savo kainą, kuri gali svyruoti. Tam laikomas rezervas, kad padengti tuos svyravimus.
7. Stipriai apribota pinigų politika. VV sąlygomis pinigų politikos priemonės neturi prasmės. Pagrindinė ir vienintelė priemonė – valiutos keitimas. Kartais tai naudinga, kad CB yra pasyvus.
8. Griežtai apriboja CB pinigų skolinimą vyriausybei, dėl to, kad pinigų kiekis nebūtų didesnis už atsargas.

Išvada: esant VV modeliui, vienintelis pasiekiamas tikslas – stabilus valiutos kursas.

MP visiems kitiems tikslams įtakos daryti negali.

Pagrindiniai skirtumai tarp valiutų valdybos ir centrinio banko sistemų
Finansų maklerio tarpininko interneto puslapyje “Jūsų tarpininkas” pateikiama lentelė, kurioje galime matyti, kokiais pagrindiniais bruožais valiutų valdybos sistema skiriasi nuo tipinės centrinio banko sistemos :

LENTELĖ 1
Valiutų valdybos sistema Tipinis centrinis bankas
1. Išlaiko fiksuotą valiutos kursą su rezervine valiuta. Išlaiko susietą ar svyruojantį valiutos kursą.
2. Laiko užsienio rezervus, kad jie padengtų 100% pinigų bazės arba pinigų apyvartoje. Užsienio rezervų laikymas neparemtas jokiomis taisyklėmis
3. Valiuta pilnai konvertuojama, valiutų valdyba pasyviai keičia savo įsipareigojimus į rezervinę valiutą fiksuotu valiutos kursu neribotais kiekiais. Valiutos konvertuojamumams yra politikos sprendimas.
4. Negali vykdyti nepriklausomos monetarinės politikos. Negali daryti intervencijų į valiutų rinką. Gali vykdyti diskretišką monetarinę politiką.
5. Kadangi ji negali sukurti kredito, ji negali būti paskutinės vilties skolintoju nei valstybei, nei bankiniams sektoriui. Atlieka paskutinės vilties skolintojo vaidmenį.

Tačiau VU dėstytojai siūlo kitokia lentelę:

LENTELĖ 2

Klasikinė VV Klasikinis CB
Užsienio rezervai Turi sudaryti 100% arba daugiau pinigų masės Pastoviai kintami
Nacionalinės valiutos konvertavimas Pilnai konvertuojama Neįsipareigoja konvertuoti
Monetarinė politika Skurdi Turtinga
Likvidumo paskolos (paskutinės vilties paskolos) Neteikia Teikia
KB priežiūra Nevykdo Vykdo
Mechanizmas Skaidrus, aiškus Sudėtingas ir neaiškus
Santykis su politika Apsaugota nuo politinio spaudimo Neapsaugotas
Vyriausybės finansavimas kreditavimas Negali Gali
CB personalas Mažas Didelis

Diegiant valiutų valdybos sistemą, susiduriama tiek su jos privalumais, tiek trūkumais. Čia trumpai apibūdinsime pagrindinius iš jų.
Privalumai:
1. Monetarinis mechanizmas yra paprastas ir skaidrus, o kiekvienas rinkos dalyvis gali stebėti valiutų valdybos veiksmus paprasčiausiai stebėdamas užsienio rezervų bei pinigų apyvartoje dinamiką.
2. Užtikrinamas konvertuojamumas. Kadangi valiutų valdyba turi turėti didesnius už įsipareigojimus užsienio valiutos rezervus, ji visada galės pakeisti bet kokį kiekį savo įsipareigojimų į užsienio valiutą. Tačiau valiutų valdyba nedaro intervencijų į valiutų rinką. Tai yra kontrastas fiksuoto valiutos kurso sistemai kur centrinis bankas daro intervencijas į valiutų rinką kad išlaikyti fiksuotą kursą.
3. Ekonominės disciplinos ir pasitikėjimo išugdymas. Valiutų valdyba negali finansuoti fiskalinio deficito. Todėl Vyriausybė, turės subalansuoti savo biudžetą, jei ji nebegalės pasiskolinti viduje arba užsienyje. Valiutų valdyba taip pat užtikrins žemesnę infliaciją,nes rezervinė valiuta dažniausiai būna šalies, kurioje maža infliacija. Valiutų valdyba gali pasitarnauti kaip efektyvus mechanizmas užtikrinant pasitikėjimą vyriausybės ketinimais vykdyti tinkamą makroekonominę politiką ir taip išlaikyti visuomenės pasitikėjimą.
4. Kadangi valiutų valdyba neteikia paskutinės vilties paskolų (kai kurie valiutų valdybos kritikai įvardina tai kaip trūkumą), eliminuojama moralinės rizikos problema, kadangi paskutinės vilties paskolų buvimas skatina bankus būti mažiau apdairiais, nei kitu atveju.

Trūkumai:
1. Sukūrimo sudėtingumas. Iš pradžių sunku surinkti pakankamus konvertuojamos valiutos rezervus visos monetarinės bazės padengimui, o tai gali sutrukdyti valiutų valdybos sistemos sukūrimui. Nors pagal teoriją pilnai padengta turi būti tik monetarinė bazė, tačiau kuo didesni užsienio valiutos rezervai, tuo patikimesnė valiutų valdyba.
2. Dideli valiutos kurso neatitikimo ištaisymo kaštai. Valiutų valdybos sistemoje, norint ištaisyti realaus valiutos kurso neatitikimus yra keičiamas nominalus valiutos kursas. Jei darbo jėgos ir turto kainos nėra labai lanksčios, yra neišvengiamas aukštų palūkanų normų ir galimai didelio nedarbo periodas. Tai sukels abejones apie tai ar sistema išlaikoma ir ar vyriausybė pasiryžusi ją išlaikyti, o tai gali privesti prie spekuliatyvių valiutos atakų.
3. Aktyvios monetarinės politikos vykdymo negalimumas. Valiutų valdyba į monetarinių sąlygų pasikeitimą turi reaguoti visiškai pasyviai. Vidinis likvidumas tampa pro-cikliniu: kai laikai geri, sulaukiama pinigų įplaukų, ilgalaikės palūkanų normos krenta, ekonomika auga ir atvirkščiai. Tai padidina ekonomikos svyravimus.

Palūkanų normos ir infliacijos reguliavimas VV modelyje

CB daro įtaką palūkanų normai keisdamas koridoriaus plotį, gali padidinti ar sumažinti PN. VV modelyje tiesiogiai to daryti negali.

PN

(4,5%)P2 LTL 6%

PN

(2%)P1 EUR 4%

t

Užsienio investuotojai nori investuoti, kai jo šalyje PN mažesnė (4%) nei Lietuvoje (6%). Kadangi Lt susietas su Eur. Valiutos kursas pastovus ir nekintantis. Investuotojas gali savo pinigus pakeisti į litus, palaikyti banke, gauti palūkanas, po tam tikro laiko išsikeisti pinigus į eurus. Jis nieko nerizikuoja. Tačiau įdėjus į Lietuvos rinką naujų pinigų PN turėtų pradėti mažėti ir imti artėti prie 4%. PN tampa artima viena kitai.
Tai yra gerai, nes CB nereikia vykdyti jokių PP priemonių. Kaip Vokietijoje, taip ir pas mus.
Blogai, nes mes negalime daryti įtakos PN, negalime siekti savo tikslų.

VALIUTŲ VALDYBOS MODELIS LIETUVOJE

Kodėl pasirinkta VV?
1) fiksuotas valiutų kursas ir pilnas pinigų padengimas garantavo infliacijos mažėjimą, palūkanų normos kritimą ir eliminavo valiutų kurso riziką.
2) Susiejant litą su doleriu buvo tikimasi padidinti stabilumą.
3) Nustačius fiksuotą lito kursą buvo sustabdytos diskusijos dėl lito kurso teisingumo;
4) Įvedus valiutų valdybą vyriausybė netenka galimybės skolintis iš LB.
5) Tuo metu LB buvo pakankamai specialistų, galinčių vykdyti visas MP priemones.

Kitos priežastys:
6) Prieš tai VV buvo įvesta Estijoj;
7) Tuo metu VV Lietuvai siūlė tarptautinis valiutų fondas.
1994-04-01 įvestas VVM, įvedus lito patikimumo įstatymą. Lito patikimumo įstatymas nustato, kad nacionalinė valiuta yra pririšta su bazine tam tikru santykiu. Lito kursas bazinės valiutos atžvilgiu gali keistis tik labai ypatingais atvejais. Lietuvoje buvo įdiegta modifikuota VV. Skirtumai tarp klasikinės ir modifikuotos VV:

1) KB ir toliau turėjo laikyti privalomąsias atsargas CB;
2) LB buvo palikta galimybė teikti riboto dydžio paskolas Lietuvos bankams.
3) LB galėjo teikti paskutinės vilties paskolas;
4) Atsirado galimybė teikti 1 nakties paskolas;
5) Nuo LB nebuvo atskirtos bankų priežiūros padalinys.

Valiutų sistemos “atradimas” ir pritaikymas Lietuvoje
Valiutų valdybos modelį naudoja nedaug pasaulio šalių, tačiau tai visai nereiškia, kad tik atskiros šalys jį naudojo dėl jo neefektyvumo. Šis modelis su tam tikrais specifiniais niuansais atskirais laikotarpiais buvo taikomas daugiau nei 70-tyje pasaulio valstybių. Praktiškai visose iš jų tokia griežta pinigų politika davė labai teigiamų rezultatų stabilizuojant valiutų kursą, pažabojo infliaciją ir davė postūmį bendram ekonomikos augimui.
Valiutų valdybos modelio taikymu Lietuvoje buvo susidomėta tada, kai jis buvo diegiamas Estijoje. Ten tuo metu buvo pasiektas didžiausias ekonomikos augimas ir stabilumas, palyginti su visomis kitomis buvusios Sovietų sąjungos šalimis. Labai patraukliai atrodė valiutų valdybos diegimo istorija ir Argentinoje. Čia po didžiulės hiperinfliacijos periodo įvestas modelis padėjo pažaboti infliaciją, ir per labai trumpą laiką buvo pasiekta pozityvi šalies ekonomikos plėtra.
Būtent sėkmingi Estijos ir Argentinos pavyzdžiai mūsų nestabilios nacionalinės valiutos fone ir skatino kiek galima plačiau sužinoti apie šios specifinės pinigų politikos diegimo ir funkcionavimo aspektus. Susidomėjimas tapo ypač aktualus, kai Lietuvos banko vadovybės vykdoma politika pradėjo varyti į neviltį ne tik Vyriausybę, bet ir šalies ūkio subjektus.
Kai buvo pradėta kalbėti apie valiutų valdybos įvedimo galimybes Lietuvoje, konsultuoti Vyriausybę keletą kartų buvo atvykęs profesorius iš JAV. Būtent jis suteikė daug informacijos apie modelio privalumus ir patirtį atskirose pasaulio valstybėse. Daug naudingos informacijos apie valiutų valdybą davė Tarptautinio valiutos fondo atstovai – pirmiausia A. Knoblis ir P. Kornelijus. TVF visose modelio diegimo etapuose tvirtai palaikė Vyriausybės poziciją.
Reikia ypatingai išskirti LLRI prezidentės E. Leontjevos vaidmenį propaguojant valiutų valdybą mūsų šalyje. Ji asmeniškai ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas tapo labai svarbiais Vyriausybės pagalbininkais populiarinant šią idėją Lietuvoje.
Galutinį Vyriausybės apsisprendimą diegti šį modelį Lietuvoje lėmė keli aspektai. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad valiutų valdybos diegimas Lietuvoje vyko labai sudėtingomis ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis. 1993 m. pradžioje pradėjusi veiklą, šeštoji Vyriausybė gavo ypač liūdną ekonominį palikimą. Tais metais vidutinis atlyginimas Lietuvoje nacionaline valiuta siekė 27, o vidutinė pensija – 9 JAV dolerius. Ir šios mažos pajamos kiekvieną dieną smarkiai nuvertėdavo, nes šalyje siautėjo hiperinfliacija, 1992 m. sudariusi net 1263 proc.! Pasaulio banko duomenimis, didesnė infliacija iš visų 26 pokomunistinių valstybių tais metais buvo tik Armėnijoje ir Gruzijoje. Bet ten be ekonomikos suirutės dar siautėjo ir pilietinio karo audros. Beveik 100 mln. JAV dolerių sudarė Lietuvos valstybės įsiskolinimas Rusijos kompanijoms už dujas ir atominį kurą. Menkai šildomuose butuose nebuvo karšto vandens, degalinėse – naftos, o parduotuvėse – maisto produktų. Visuomenėje tvyrojo didžiulė socialinė įtampa ir susipriešinimas. Beveik kasdien prieš Vyriausybės rūmus būdavo organizuojami piketai ar kitokios nepaklusnumo akcijos. Politiniai oponentai siekė bet kokia kaina sutrikdyti mūsų vykdomas ekonomikos reformas. Taigi įvairaus tipo ekonominėms spekuliacijoms ir visuomenės gąsdinimams dirva tuo metu buvo itin palanki. O valiutų valdybos diegimo istorija tada dar net nebuvo prasidėjusi.
Tuo metu pirmiausia reikėjo įvesti nacionalinę valiutą. Lietuvos banko pastangomis tai buvo padaryta per labai trumpą laiką – per tris mėnesius nuo naujos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos veiklos pradžios. Lietuvoje Nacionalinė valiuta įvesta vėliausiai iš Baltijos šalių. Todėl beveik visi mikro ir makroekonominiai mūsų šalies rodikliai tada buvo tarp Baltijos šalių patys prasčiausi. Prireikė dvejų trejų metų, kol atsilikimas buvo likviduotas. O dabar Lietuva vis dažniau vadinama ”Baltijos tigru” ir ekonomikos plėtros lydere regione. Be jokios abejones, valiutų valdybos vaidmuo šioje sėkmės istorijoje nemažas.
Reikia paminėti, kad hiperinfliacija šalyje buvo pažabota jau įvedus apyvarton nacionalinę valiutą. Po nacionalinės valiutos – lito – įvedimo 1993 m. liepos mėnesį, mėnesio infliacija tesudarė 0,7 proc., tuo tarpu balandį ji dar viršijo 25 proc. Buvo sudarytos trapios prielaidos ekonomikos augimui. Tačiau pinigų politikos srityje tuo metu verslui ir gyventojams dar buvo likę labai daug suvaržymų. Įmonėms kildavo didžiulių sunkumų norint parduoti ar nusipirkti užsienio valiuta. Jos kursas lito atžvilgiu smarkiai svyravo. Lietuvos pramoninkų konfederacija ir kitos verslą vienijančios struktūros nuolat kritikavo Vyriausybę dėl įmonių ir verslo žlugdymo. Beje, kaip žinoma, vykdant pinigų politiką Vyriausybė neturėjo jokių įgaliojimų ir poveikio svertų. Pramoninkų konfederacijos skaičiavimais, dėl lito ir užsienio valiutos santykio svyravimų pramonės įmonės vien per 1993 m. prarado apie 350-400 mln. Litų pelno. Tuometinės Lietuvos ekonomikos sąlygomis tokie praradimai buvo ypač skausmingi. Suprantama, kad tos lėšos niekur nedingo. Jos pirmiausia atiteko komerciniams bankams.
Buvo akivaizdu, kad Lietuvos banką ir komercinius bankus tokia situacija visiškai tenkino. Į Vyriausybės raginimus įvesti šioje srityje tvarką praktiškai nebuvo reaguojama. Tuo metu tapo vis labiau pastebimas Lietuvos banko Valdybos pirmininko noras užsiimti daugiau politika ir komercija nei konkrečia pinigų politika. Būtent dėl šių priežasčių Vyriausybė buvo priversta inicijuoti Lietuvos banko Valdybos pirmininko R. Visokavičiaus atstatydinimo procedūrą. R. Visokavičiaus bankininkystė ir politikavimas tuo pat metu brangiai kainavo Lietuvos ekonomikai.
Besitęsiantis nacionalinės valiutos nestabilumas tik dar labiau sustiprino Vyriausybės poziciją dėl to, jog mūsų šalyje būtina įdiegti valiutų valdybos modelį. Tapo visiškai akivaizdu, kad tik nepriklausomai nuo subjektyvių Lietuvos banko vadovų arba politikų įtakos funkcionuojanti pinigų politika galėjo užtikrinti taip ekonomikai ir Lietuvos žmonėms reikalingą nacionalinės valiutos stabilumą. Vyriausybė tiesiog nebeturėjo jokių galimybių ir laiko limitų laukti, kad galbūt naujai suformuota Lietuvos banko valdyba užtikrins nacionalinės valiutos stabilumą.
Valiutų valdybos modelio įvedimo istorijoje svarbų vaidmenį suvaidino 1994 m. pradžioje Davoso pasauliniame ekonomikos forume įvykęs Lietuvos ministro pirmininko susitikimas su Argentinos ekonomikos ministru. Būtent jis tuo metu buvo labai sėkmingų ekonomikos reformų ir valiutų valdybos diegimo pagrindinis architektas Argentinoje. Taip pavyko išsiaiškinti daugybę valiutų valdybos modelio naudojimo aspektų ir privalumų. Po šio susitikimo bet kokios dvejonės dėl būtinumo taikyti valiutų valdybos modelį Lietuvoje buvo galutinai išsklaidytos. Tačiau natūralu, kad buvo ir šio modelio įdiegimo Lietuvoje priešininkų. Labiausiai šio įstatymo priėmimui priešinosi komerciniai bankai. Ir tai labai lengvai paaiškinama. Nėra lengvesnio būdo komerciniams bankams uždirbti pinigus kaip šalyje esant nestabiliai valiutai ir infliacijai. Komerciniai bankai panaudojo visas galimas priemones paveikti Vyriausybės nusistatymą dėl valiutų valdybos įvedimo Lietuvoje. Būta ir kolektyvinių komercinių bankų pareiškimų, naudotasi ir atskirų politikų bei ekonomistų paslaugomis.
Spauda ir kitos žiniasklaidos priemonės mirgėte mirgėjo įvairiais straipsniais ir pasisakymais apie valiutų valdybos pražūtingumą ne tik Lietuvos ekonomikai, bet net ir jos valstybingumui. Oponentų ratas buvo išties nesiauras. Net pačioje Vyriausybėje atsirado atskirų ministrų, abejojančių, ar būtina teikti Seimui Lito patikimumo įstatymą. Aišku, komerciniai bankai nepraleido progos pasinaudoti tokia šių ministrų pozicija, kad padarytų įtakos ir kitiems kabineto nariams. tačiau po didžiulių užkulisinių ir atvirų diskusijų, lobizmo, milžiniško pasipriešinimo savo gyvenimą pradėjo Lito patikimumo įstatymas. Įstatymas, kuris greta kitų ekonomikos reformos elementų padėjo esminius pagrindus šalies ūkio stabilizavimui ir jos augimui, žmonių realių pajamų didėjimui. Nuo idėjos iki galutinio Lito patikimumo įstatymo priėmimo Seime truko ne mažiau aštuonių mėnesių.
Rezervine lito valiuta buvo pasirinktas JAV doleris ir visai nesunku suprasti kodėl. Pasirinkimas nebuvo labai sudėtingas. Beveik visos tvirtos valiutos atsargos Lietuvos banke buvo JAV doleriais. Beveik visi Lietuvos ūkio subjektų prekybiniai sandėriai su užsienio partneriais taip pat buvo sudarinėjami JAV doleriais. Tuo metu dar buvo labai menkai tikėtina, kad Lietuva 2004 m. galėtų tapti pilnateise ES nare. Beje, ir ES valiutos – euro įvedimas – dar buvo tik planuose. Kurso nustatymas taip pat nebuvo lengvas klausimas šioje istorijoje. Apie tai gana ilgai ir nelengvai derėtasi su TVF atstovais, taip pat su Lietuvos pramoninkų konfederacijos, komercinių bankų ir kitų asocijuotų verslo struktūrų atstovais. Pramoninkai siekė, kad lito kursas JAV dolerio atžvilgiu būtų nustatytas ne mažesnis kaip 4,5:1 arba 5:1. TVF atstovai argumentuotai reikalavo, kad šis santykis būtų ne didesnis kaip 3,2-3,5. Po sunkių derybų pavyko pasiekti kompromisinį sprendimą. Lito ir JAV dolerio santykis 4:1 išsilaikė beveik šešerius metus iki kol litas buvo susietas su euru. Beje, labai greitai doleris gerokai nuvertėjo lito atžvilgiu.
Įdomu valiutų valdybos sistemos sukūrime Lietuvoje dar ir tai, kad nors ir buvo daug raginimų ir gąsdinimų, kad būtina atsisakyti valiutų valdybos modelio, tačiau nė viena valdžioje buvusi politinė partija tokio klausimo svarstymo Seime net nebuvo pradėjusi. Atskirų politikų ar pramoninkų samprotavimai negali būti priimti kaip mėginimai atsisakyti šios sistemos.
Svarbu paminėti ne tik tai, ką iš šios sistemos įvedimo “laimėjo” šalies ekonomika, bet ir ką laimėjo eiliniai Lietuvos piliečiai. Yra keletas laimėjimo aspektų. Griežta pinigų politika, be kitų ekonomikos reformų elementų, pirmiausia padėjo užtikrinti infliacijos, paprasta kalba kalbant – kainų augimo – pažabojimą. Pažabojus infliaciją buvo sudarytos prielaidos šalies ekonomikos kilimui ir gyventojų realių pajamų augimui. Didesnės pensijos ir atlyginimai, stabilios, lėtai kylančios kainos – tai tikslai, kurių siekia visos vyriausybės, o visuomenė iš vyriausybių to laukia.
Griežta pinigų politika, taikoma Lietuvoje nuo 1994 m. balandžio 1 d., užtikrino ir spartų aukso ir tvirtos valiutos atsargų didėjimą. Tik per nepilnus trejetą šeštosios Vyriausybės darbo metų jos padidėjo beveik 30 kartų! Taip buvo padėtas pagrindas ilgalaikiam lito stabilumui. O esant stabiliai nacionalinei valiutai pirmiausia laimi visi šalies žmonės.

Požiūrio į šiuolaikines valiutų valdybas raida per dešimtį šio modelio gyvavimo metų Lietuvoje. (S.Šiaudinio straipsnis.)
Lietuvos valiutų valdyba savo dešimtmetį pasitinka jau kelintus metus šalies ekonomikai veržliai augant ir tenkinant visus Mastrichto kriterijus, taikomus ES šaliai, norinčiai prisijungti prie euro zonos. Dominuojanti Lietuvos ir užsienio specialistų dalis bei visuomenė palankiai vertina Lietuvos siekį ir galimybes išlaikyti dabartinį lito kursą ir valiutų valdybą tiek prisijungiant prie Valiutų kursų mechanizmo II (VKM II) – ES reikalaujamos tarpinės stadijos šalies pasirengimui narystei euro zonoje įvertinti, – tiek ir dalyvaujant jame iki narystės Europos pinigų sąjungoje. Tačiau toks palankus požiūris į valiutų valdybą Lietuvoje ir kitur buvo ne visada ir per paskutinius dešimtį metų reikšmingai pasikeitė.
Lietuvoje valiutų valdyba buvo įsteigta paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje, šio modelio renesanso laikotarpiu. Trejais metais anksčiau (1991 m.) valiutų valdyba buvo įkurta Argentinoje, 1992 m. – kaimyninėje Estijoje, o trečiaisiais Lietuvos modelio veikimo metais – Bulgarijoje ir Bosnijoje.
Tuo metu akademiniuose sluoksniuose ir pinigų politikos praktikų tarpe vyravo nuomonė, kad valiutų valdyba tinka greitai stabilizuoti besivystančios šalies valiutą ir suteikti jai patikimų pinigų įvaizdį (pastarasis motyvas dominavo valiutų valdybą steigiant Lietuvoje, kur hiperinfliacijos laikotarpis jau buvo įveiktas anksčiau). Daugeliui atrodė, kad valiutų valdybos nebus tvarūs režimai dėl riboto, kaip buvo įprasta manyti, ekonomikos lankstumo reaguojant į stipresnius išorinius iššūkius, nepakankamo valdžios ryžto struktūrinėmis reformomis skatinti šį lankstumą ir vykdyti taupią fiskalinę politiką bei didėjančios tikimybės kilti likvidumo krizei natūraliai besiplečiančiame finansų sektoriuje. Taigi, valiutų valdyba gali būti tik laikinas „skydas“ aktyviai ruoštis lankstesnei pinigų politikai arba prisijungti prie šaliai tinkamos pinigų sąjungos (jeigu tokia yra), o staigi griūtis būtų labai skausminga.
Pirmaisiais Lietuvos valiutų valdybos gyvavimo metais šalies narystė ES, o tuo labiau tik įkurtoje pinigų sąjungoje, atrodė tolima ir neapibrėžta. Mūsų ūkio atsigavimas daugeliui atrodė pernelyg lėtas, o jauna finansų sistema patyrė nemažai bankų žlugimų ir 1995 m. pab. – sisteminę krizę. Esant šioms aplinkybėms, naujoji valdančioji dešiniųjų dauguma (1996 m. ruduo), pritariant daugeliui žinomų Lietuvos (taip pat ir centrinio banko) ekonomistų, parėmė laipsnišką valiutų valdybos atsisakymo planą. Jį formalizavo Lietuvos banko pinigų politikos programa 1997-1999 m. Rinkoms prognozuojant lito devalvaciją, litų palūkanos išliko aukštos iki 2001 m., nors vidutinė metinė infliacija 1997 m. nukrito iki vienaženklio skaičiaus, o nuo 1999 m. nebeviršijo 2 proc.
Ironiška, bet Rusijos krizei 1999 m. skaudžiai palietus Lietuvos ūkį buvo atidėti planai atsisakyti valiutų valdybos, kuri iki tol laikyta pernelyg nelanksčia ir trukdančia tinkamai reaguoti į besikeičiančias ekonomines sąlygas. To meto valdžios įsipareigojimas, derantis su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) dėl Prevencinės stabilizavimo programos atnaujinimo, dar kuriam laikui išlaikyti šį modelį ir radikaliai sugriežtinti fiskalinę politiką leido 1999 m. užsienyje pasiskolintais pinigais išsigelbėti nuo nemokumo. (Sutartis su TVF formaliai buvo pasirašyta 2000 m. kovo mėn., t.y. jau praėjus kritiniam valstybės finansų laikotarpiui).
Antrosios kartos valiutų valdyboms įrodžius savo gyvybingumą ir sukaupus ilgesnes ekonomikos duomenų eilutes, buvo paskelbti autoritetingų specialistų tyrimai, atskleidę valiutų valdybų kaip ilgalaikės strategijos efektyvumą. Po 1998-1999 m. vykusių tarptautinių diskusijų, ES institucijos 2000 m. oficialiai paskelbė, kad šalis, taikanti valiutų valdybą, gali prisijungti prie VKM II ir ruoštis narystei euro zonoje (Europos centrinio banko (ECB) prezidentas šią nuostatą išdėstė 2000 m. balandį, ES Vadovų Tarybos susitikimas – 2000 m. gruodį). Tuo pat metu ES pareigūnai pabrėžė, kad valiutų valdyba būtų vienašališkas ją taikančios šalies įsipareigojimas laikytis griežtesnio režimo, nei numato VKM II. Kiekvienos tokios šalies galimybė išlaikyti esamą fiksuotą kursą ir valiutų valdybą turės būti svarstoma atskirai pagal bendras daugiašalių derybų procedūras, vertinant šio modelio tvarumą ir tinkamumą tos šalies ūkiui konverguojant su euro zonos ekonominiu branduoliu.
Trys iš keturių geriausiai žinomų ir šiuo metu veikiančių valiutų valdybų yra šalyse, siekiančiose narystės ES ir euro zonoje. Tai Bulgarija, Estija ir Lietuva, kurios ketina šio režimo laikytis iki pat narystės euro zonoje.
Aiškus Lietuvos planas prisijunti prie pinigų sąjungos, prognozuojamas netolimas šios jungties laikas, konkurencingumą demonstruojantis ūkis, valstybės finansų drausmė, pakankamai sveika ir neišplėtota bankų sistema (maža likvidumo krizės rizika pinigų paklausos „susitraukimo“ atveju), objektyviai maža vietos finansų rinka (mažai erdvės spekuliacinei atakai), įsipareigojimai ES institucijoms tęsti ūkio lankstumą didinančias struktūrines reformas, – visų šių veiksnių derinys labai padidino pasitikėjimą šalies valiutų valdyba, ir net konceptualūs valiutų valdybos kritikai pripažino tokios politikos sėkmę.
Lietuvoje realių pajamų (BVP 1 gyventojui pagal perkamąją galią) ir kainų lygis iš lėto auga link turtingesnių ES kraštų, bet vis dar sudaro tik 40-50 proc. euro zonos vidurkio, todėl realus lito kursas, nepaisant ilgą laiką aukštesnės infliacijos, išlieka stipriai nuvertintas. Valiutos kurso aspektu Lietuva yra toli nuo ilgalaikės pusiausvyros, į kurią laipsniškai konverguoja, tačiau taip pat ir „neiššoka“ iš ES esamų ir būsimų narių, išsidėsčiusių pagal realių pajamų ir kainų lygį, trajektorijos.
Šiomis aplinkybėmis būtų sudėtinga įrodyti, kad kitoks lito kursas būtų geresnis, o neigiamos jo keitimo pasekmės pernelyg akivaizdžios. Lietuvos valiutų valdybos oponentai taip ir nepasiūlė įtikinamo alternatyvaus lito kurso svyravimų mechanizmo ir neišsklaidė abejonių dėl jo skaidrumo.
Honkongo valiutų valdyba susiduria su daug didesniais iššūkiais nei būsimos ES narės. Šios šalies ekonomika, spartėjant integracijai su keleriopai žemesnio kainų lygio Kinijos ūkiu, patyrė užsitęsusį defliacinį nuosmukį. Tuo pat metu pinigų sąjungos planai dar nesvarstomi dėl išliekančių didžiulių ūkio skirtumų ir ribotai konvertuojamos Kinijos valiutos. Vis dėlto Kinijos ir paties Honkongo valdžia bei žinomi ekonomistai laikosi nuomonės, kad naudingiausia išlaikyti dabartinį valiutos režimą ir suteikti daugiau lankstumo realiai ekonomikai.
Valiutų valdybos ir Eurosistemos pinigų politikos kasdienio įgyvendinimo priemonių (operacinių sistemų) skirtumai yra akivaizdūs, ir juos dažnai akcentavo valiutų valdybos oponentai. Tačiau euro zonos bankų sistemos likvidumo valdymo tendencijos rodo, kad tai nebus rimta kliūtis valiutų valdybų šalims.
Po pinigų sąjungos didieji euro zonos bankai savo likvidumo valdymą išplėtė į tarptautinę euro pinigų rinką ir vis labiau centralizuoja savo finansinės grupės iždo valdymą. Mažesnieji ir vidutiniai bankai, kuriems galima būtų prilyginti ir Lietuvoje veikiančius, savo pagrindinę veiklą ėmė dar labiau orientuoti į vietos rinką, o likvidumą dažniausiai valdo sandoriais su minėtais tarptautiniais bankais. Eurosistemos pinigų politikos operacijose tiesiogiai dalyvaujančių ir čia tarptautiniu mastu konkuruojančių kredito įstaigų sumažėjo iki 4-5 proc. potencialių dalyvių (įstaigų, kurioms ECB taiko privalomųjų atsargų reikalavimus). Taigi, tarpbankinė eurų rinka tampa vis svarbesnė perskirstant euro zonos bankų likvidžias atsargas ne tik šalies viduje, bet ir tarptautiniu mastu. Valiutų valdybos mechanizmas natūraliai skatina šalies bankus valdant savo likvidumą jau dabar aktyviai veikti šioje rinkoje.
Jau steigiant šiuolaikinės valiutų valdybos imtos lyginti su sėkmingomis pirmtakėmis – pirmosios kartos (ortodoksinėmis) valiutų valdybomis, veikusiomis nuo XIX a. vidurio iki XX a. pirmosios pusės daugiau kaip 70 to meto kolonijų. Valiutų valdybų šalininkai ir priešininkai šių kartų skirtumus naudojo savo argumentams pagrįsti. Ortodoksinio modelio šalininkai priekaištavo, kad šiuolaikines valiutų valdybas įgyvendinančios institucijos (paprastai – centriniai bankai) išsaugojo kai kurias papildomas pinigų politikos priemones, bankų priežiūros ir paskutinio skolintojo funkcijas, todėl gali iškreipti pinigų pasiūlos savireguliaciją ir pakenkti ilgalaikiam makroekonomikos stabilumui. Modelio oponentai, priešingai, nurodydavo, kad šiuolaikiniame finansų rinkų pasaulyje veikiančios valiutų valdybos privalo turėti daugiau lankstumo, bet turi jo nepakankamai. Daugelis šalininkų ir oponentų sutarė, kad šiuolaikiniai modeliai nebėra tikrosios valiutų valdybos, o tik panašūs į jas kvazi-pakaitalai.
Baigiantis dešimtmečiui pasirodė šiuolaikinės valiutų valdybų kartos savitumą nagrinėjančių ir pateisinančių publikacijų. Tačiau ši tema nesulaukė gilesnio nagrinėjimo tikriausiai todėl, kad ir antrosios kartos modeliai įgyvendino pinigų pasiūlos automatizmą, ir pagrindiniu klausimu liko pasirinkimas tarp valiutų valdybos ir lankstesnių valiutos kurso režimų.
Būtų sudėtinga įrodyti, kad Argentinos valiutų valdybos žlugimą (2001) lėmė jos nukrypimai nuo ortodoksinio etalono, o ne fundamentalūs veiksniai: pagrindinių prekybos partnerių atžvilgiu brangusi bazinė valiuta, ilgametė išlaidi fiskalinė politika, nelanksti darbo rinka, monopolizuota ekonomika ir nesugebėjimas krizės akivaizdoje sugriežtinti ekonominės politikos.
Vis dėl to atidesnis požiūris į aplinkybes, kuriomis veikia šiuolaikinės valiutų valdybos ir jų bendrus bruožus, atskiriančius tiek nuo ortodoksinio modelio, tiek nuo šių laikų kitų fiksuoto kurso režimų, leistų išvengti dalies ginčų.
Ortodoksinės valiutų valdybos buvo kolonijoms patogus metropolijos valiutos transformavimo vietos vartojimui mechanizmas. Bankų priežiūros ir paskutinio skolintojo funkcijas atlikdavo metropolijos centrinis bankas savo šalies bankams, kurių filialai ir sudarydavo kolonijų bankų sistemas.
Šiuolaikines valiutų valdybas dažniausiai pasirenka nepriklausomos valstybės. Šie modeliai taip pat remiasi pinigų pasiūlos savireguliacija, tačiau už savo pirmtakes turi daugiau atsakomybės dėl bankų sistemos stabilumo ir veikia sudėtingesnių finansų rinkų bei mobilesnio kapitalo sąlygomis. Šalia ortodoksinio modelio požymių (laisvo kapitalo judėjimo, įstatymais įtvirtintų fiksuoto kurso ir automatiško bazinės valiutos supirkimo-pardavimo) joms būdingi žemiau apibendrinti ypatumai:
1. Nacionalinių pinigų padengimo bazine valiuta reikalavimai yra švelnesni –reikalaujama padengti tik dalį centrinio banko įsipareigojimų (pinigų bazę (Argentina), įsipareigojimus nacionaline valiuta (Estija, Lietuva)) bendrosiomis, o ne grynosiomis užsienio valiutos atsargomis. Švelnesnius reikalavimus lėmė susiklostęs centrinių bankų įsipareigojimų padengimas prieš įvedant valiutų valdybą ir noras išsaugoti paskutinio skolintojo galimybes sisteminių bankų krizių atveju, kurių tikimybė buvo ypač didelė finansų stabilizavimo pradžioje. Kokybinis pokytis įvedant valiutų valdybas buvo ne absoliutus padengimas, bet perėjimas prie pinigų pasiūlos automatizmo ir susiejimas su mokėjimų balanso dinamika. Beje, daugelis ilgiau veikiančių valiutų valdybų (tarp jų Estijos, Honkongo ir Lietuvos), reinvestuojant dalį užsienio turtu uždirbto pelno, pasiekė ortodoksinį standartą – centrinio banko grynųjų užsienio atsargų perviršį virš visų jo vidaus įsipareigojimų.
2. Pirmosios kartos valiutų valdybos paprastai apsiribodavo grynųjų pinigų keitimu. Šiuolaikinėse finansų rinkose veikianti valiutų valdybų karta pinigų pasiūlos savireguliaciją įgyvendina greičiau ir pigiau. Dominuoja valiutos keitimo negrynaisiais operacijos, kurios yra natūraliai pigesnės, todėl centriniai bankai gali taikyti mažesnį supirkimo ir pardavimo kursų skirtumą arba iš viso jį panaikinti (Estija tai padarė 1996 m., Lietuva – 2004 m.). Pagrindiniai centrinių bankų operacijų partneriai, kaip ir kitų valiutos režimų atvejais, – vietos bankai, kurie, tarpininkaudami tarp ūkio ir pinigus leidžiančios institucijos, operatyviai pateikia jai grynąjį ūkio poreikį pinigams. Neatsitiktinai centriniai bankai organizuoja tarpbankinių atsiskaitymų sistemas, jas glaudžiai integruodami su pinigų savireguliacijos mechanizmu. Bulgarijoje ir Lietuvoje centrinis bankas tiesiogiai keičia valiutą ir vyriausybei, – tai neretai sukelia papildomus bankų sistemos likvidumo svyravimus ir vėl „įjungia“ savireguliacijos mechanizmą – bankų ir centrinio banko valiutos keitimo sandorius.
3. Naudodamos papildomas pinigų politikos priemones, šiuolaikines valiutų valdybas įgyvendinantys centriniai bankai siekia išlaikyti bankų sistemos likvidumo buferį, kurį bankai turi suformuoti be skolinimosi centriniame banke, ir kuris, pinigų paklausos trumpalaikių svyravimų metu, suteikia savireguliacijos mechanizmui daugiau stabilumo. Bulgarijos, Estijos ir Lietuvos centriniai bankai šiuo atveju taiko privalomųjų atsargų reikalavimus, o Honkongo pinigus reguliuojanti institucija analogišką buferį suformuoja, išplatindama bankams savo skolos vertybinius popierius. Anksčiau Estijos (1993-2000) ir Lietuvos (1997-2000) centriniai bankai taip pat vykdė ribotas atvirosios rinkos operacijas bankų sistemos likvidumo svyravimams sušvelninti, tačiau bankams išplėtojus likvidumo valdymo galimybes vietos ir tarptautinėje rinkoje, šių diskutuotinų operacijų buvo atsisakyta.
4. Šiuolaikines valiutų valdybas gretinant su kitais fiksuoto kurso režimais, matyti, kad faktinis padengimas nėra universalus skiriamasis bruožas. Paskutinį dešimtmetį prieš narystę euro zonoje Austrijos centrinio banko visų vidaus įsipareigojimų faktinis padengimas grynuoju užsienio turtu buvo teigiamas ir didesnis ne tik už Lietuvos, bet ir už Estijos padengimą pastaraisiais metais. Olandijos (iki pinigų sąjungos) ir Latvijos (dabar) pinigų analogiškas padengimas yra žemiau 100 proc., bet viršija Bulgarijos rodiklį. Esminį šių valiutos kurso režimų skirtumą atskleidžia centrinių bankų nuolat taikomos pinigų politikos priemonės. Valiutų valdybos tradiciškai remiasi pinigų pasiūlos savireguliacija – komercinių bankų inicijuojamu bazinės valiutos supirkimu-pardavimu centriniame banke. Tuo tarpu kitais fiksuoto kurso atvejais centriniai bankai pusiausvyros paprastai pirmiausia siekia atvirosios rinkos operacijomis, kuriomis stengiasi nustatyti ar išlaikyti pinigų rinkos palūkanų lygį, atitinkantį fiksuotą valiutos kursą. Automatiškas valiutos intervencijas jie vykdo jau antrajame kurso „gynybos ešalone“, bet, tuo pačiu, toleruoja didesnius nei valiutų valdybos rinkos kurso svyravimus apie oficialiai fiksuotą kursą.
Apibendrinant antrosios kartos valiutų valdybų savitumą būtų galima teigti, jog jį lemia siekis užtikrinti pinigų savireguliacijos mechanizmą šiuolaikinių finansų rinkų aplinkoje. Todėl šiuolaikinės valiutų valdybos neturėtų būti vadinamos su priešdėliu „kvazi-“.

Valiutų valdyba Lietuvai buvo tik viena iš daugelio pinigų politikos alternatyvų
Nors valiutų valdybos darbas Lietuvoje buvo sėkmingas, visgi jos susikūrimo laikotarpiu buvo ir prieštaraujančių šiam modeliui. Reikia paminėti, kad aršūs valiutų valdybos oponentai dabar, matydami valiutų valdybos darbo rezultatus, nebegali būti tokie kategoriški. Tačiau, norint geriau įsigilinti į valiutų valdybos padarytą naudą Lietuvai, reikia atsižvelgti ir į oponentų prieštaravimus.
Pagrindinis valiutų valdybos oponentų prieštaravimo šios sistemos kūrimui “vinis” yra manymas, kad yra keistoka, kai žmonės tiki, jog jų pačių rankų ir proto kūrinį – pinigus – gerai valdyti gali tik nuo jų valios ir sąmonės nepriklausantys ekonomikos dėsniai. Valiutų valdybos oponentų nuomone, tinkamiausias sprendimas – patikėti valdyti pinigus ekonomikos dėsnius išmanantiems specialistams, sykiu įstatymais atribojant centrinį banką nuo politikų kišimosi. Toks modelis ilgus dešimtmečius egzistavo Vokietijoje, jis sėkmingai taikomas ir JAV. Pastarojoje šalyje šiandien niekas rimtai nesvarstytų, ar geriau turėti A.Greenspaną (kartu su visa komanda, gebančia “užuosti” ūkio recesiją dar jai neprasidėjus), ar automatines žaidimo taisykles. Žinoma, mažoje valstybėje pasirinkimas yra kur kas menkesnis, nes jai vienaip ar kitaip tenka paisyti stipriųjų pasaulio valiutų, tačiau ir čia visada egzistuoja bent kelios alternatyvos.
Norint atsakyti į klausimą, ar valiutų valdyba buvo tinkamiausias modelis Lietuvai per pastarąjį dešimtmetį, tektų praktikoje patikrinti ir kitus variantus. Deja, tai yra neįmanoma. Pavyzdžiui, E. Repšės vadovaujamas Latvijos bankas veikė nė kiek ne prasčiau nei mūsų valiutų valdyba, tačiau tai nereiškia, kad susiklosčius panašioms aplinkybėms Lietuvai būtų pavykę įgyvendinti lygiai tokią pat efektyvią pinigų politiką. Sėkmę lemia ne tik centriniam bankui vadovaujanti asmenybė, bet ir daugybė kitų veiksnių, kurių visų neįvertinsi.
Nepritariantys valiutų valdybos modeliui teigia, kad niekada negalvojo ir dabar negalvoja, kad yra tik vienas optimalus pinigų politikos kelias, o visi kiti – blogi. Daug kas priklauso ne tiek nuo pačios pinigų politikos, kiek nuo jos ir fiskalinės politikos (taip pat kitų sudedamųjų ekonominės politikos dalių) derinio. Pagal tai pinigų politikos sprendimus veikiau galima skirstyti į labai gerus, gerus, patenkinamus, blogus ir labai blogus. Nors iš pradžių buvo skeptiškai nusiteikę valiutų valdybos atžvilgiu, jų manymu, būtų tiesiog nesąžininga ją priskirti blogų ar labai blogų sprendimų grupei.
Valiutų valdybos kaip specialios pinigų sistemos indėlis stabilizuojant Lietuvos ekonomiką tikrai nemenkas. Per 2-3 metus nuo jos įvedimo smarkiai sumažėjo ir infliacija, ir nominaliosios palūkanų normos. Be to, valiutų valdyba pasirodė besanti neblogas saugiklis prieš ekspansinę valstybės finansų politiką. Egzistuojant plaukiojančio valiutos kurso režimui, fiskalinės politikos klaidos dažnai praslysta nepastebėtos – juk sumažėjusį nacionalinės valiutos kursą užsienio valiutų atžvilgiu visada galima nurašyti netinkamai centrinio banko veiklai. Fiksuoto valiutos kurso (valiutų valdybos) sąlygomis pernelyg dosni fiskalinė politika lemia oficialių užsienio atsargų praradimą ir palūkanų normų kilimą. Padidėjus biudžeto išlaidoms ir skolinimosi poreikiui vidaus rinkoje bei nesant galimybės tiesiogiai skolintis iš centrinio banko, valstybei tenka kreiptis į privačius kreditorius (bankus, draudimo bendroves ir kt.), kurie sutinka skolinti lėšas už didesnę kainą. Kraštutiniais atvejais dėl finansų politikos voliuntarizmo pirminė rinka valstybei apskritai gali “užsidaryti” ir šalis atsiduria prie finansų krizės slenksčio.
Atimdama iš centrinio banko galią diskretiškai reguliuoti pinigų kiekį ir palūkanų normas, valiutų valdyba kartu padarė jį netinkamu objektu politiniam spaudimui. Iš tikrųjų, kaip Seimas ar Vyriausybė gali versti centrinį banką numušti palūkanų normas, “pakoreguoti” valiutos kursą arba suteikti paskolą biudžeto deficitui finansuoti, jei pastarasis neturi tokios teisės? Lietuvos politikai kurį laiką iš inercijos atakavo Lietuvos banką įvairiais reikalavimais, siekdami trumpalaikių politinių dividendų (pvz., G. Vagnorius populiarino idėją naudoti oficialias užsienio atsargas vidaus kreditavimui suaktyvinti), tačiau po kelerių metų įsitikino, jog tos pastangos beprasmiškos.
Kita vertus, gyvenimas parodė, kad valiutų valdyba negali apsaugoti bankų sistemos nuo sukrėtimų ir būti savotišku kredito įstaigų priežiūros pakaitalu. Atvirkščiai, efektyvi ir griežta bankų sistemos priežiūra yra būtina sėkmingo valiutų valdybos funkcionavimo sąlyga. Prasta kredito įstaigų (oficialių ir nelegaliai veikusių) kontrolė lėmė 1995-1996 m. sandūroje bankų krizę, kurios metu valiutų valdybos apribojimai pasirodė besantys visiškai neveiksmingi “gaisrui” užgesinti. Teko nusižengti “grynosios” valiutų valdybos principams ir laikinai pakeisti žaidimo taisykles – panaikinti sankcijas bankams už privalomųjų atsargų reikalavimų nevykdymą, teikti kai kuriems iš jų likvidumo injekcijas ir pan.
Oponentų manymu, buvo padaryta klaida, 1994 m. balandžio 1 d. susiejant litą su JAV doleriu, o ne su Vokietijos marke, kaip tai padarė estai. Valiutų valdybos diegėjai vietoje proaktyvaus požiūrio į bazinės valiutos parinkimo klausimą, užėmė pasyvią poziciją, atsižvelgdami į tuo metu akivaizdžiai dolerizuotą užsienio prekybos, paskolų, indėlių ir valiutų rinkos struktūrą. Viena vertus, tai sumažino ūkio jautrumą valiutos kurso svyravimams, kita vertus, ilgam “užkonservavo” aukštą dolerizacijos lygį. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą vėliau privertė laužyti pokyčių “nemėgstančią” valiutų valdybos sistemą ir 2002 m. pradžioje persieti litą nuo dolerio prie euro. Dėl subjektyvių priežasčių, t.y. susiejus litą su euru tuo metu, kai pastarojo kursas buvo itin žemo lygio, palyginti su doleriu, šis perorientavimas buvo finansiškai labai skausmingas inertiškiems šalies indėlininkams, kurie toliau laikė santaupas JAV doleriais ir patyrė didžiulių nuostolių.
Galvojant apie valiutų valdybos misiją ir artėjančią Lietuvos narystę Europos Sąjungoje bei Europos pinigų sąjungoje, galima prisiminti seną sentenciją “mauras padarė savo darbą, mauras gali išeiti”. Ketiname įstoti į bendrosios ES valiutos erdvę, kurioje išpažįstama diskretiška pinigų politika ir aktyvus centrinis bankas. Esama ir valiutų valdybos nuopelno, kad Lietuva išsiskiria iš kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių gana geru pasirengimo finansinei integracijai lygiu. Skirtingai nei daugeliui kitų šalių-kandidačių, Lietuvos verslui fiksuotas valiutos kursas nėra kažkoks naujas status quo, o įprastinė ir gerai pažįstama veiklos aplinkybė.

Valiutų valdyba padėjo išlaikyti patikimus ir neliečiamus pinigus
Po visų socializmo išbandymų Lietuva buvo sąmoningai pasirinkusi laisvosios rinkos kursą, o pinigai tokioje rinkoje nepriklauso (turi nepriklausyti) nuo politikų ir interesų grupių ir patikimai tarnauja žmonėms visose savo funkcijose. Tokie pinigai praeityje buvo auksas, sidabras, tačiau laipsniškai žmonės jų atsisakė, nes norėjo paimti pinigų ūkį į savo rankas. Tuo metu mąstyta apie galimybę grįžti prie aukso, tačiau nepaisant to, kad Lietuva turėjo aukso standartą iki pat TSRS okupacijos ir tam tikrų sentimentų priimti tokį sprendimą buvo, aplinka tam nebuvo tinkama. Tai, kad aukso standarto pasaulis nebenaudojo, buvo svarbiausias veiksnys, trukdantis Lietuvai ar bet kuriai mažai šaliai prie jo sugrįžti.
Taigi pasirinkimas nebuvo didelis – arba valiutų valdyba, arba diskrecinė pinigų sistema. Valiutų valdybos nebūta idealios sistemos, bet vis dėlto ji leido iš žmonių gyvenimo pašalinti daugybę opiausių problemų. Norint geriau suprasti kodėl 2004 metais Lietuvoje buvo pasirinktas valiutų valdybos modelis, reikia paminėti esminius valiutų valdybos bruožus:

• Tai laisvas pinigų konvertavimas ir kapitalo judėjimas,
• visiškas pinigų padengimas užsienio rezervais,
• tvirtas neintervencinis valiutų kursas,
• pinigų apsaugojimas nuo bet kokio valdžios manipuliavimo, „atskiedimo“ arba dirbtinio pabranginimo,
• rinkos palūkanos, apsaugotos nuo intervencijų ir t.t.
Taigi matyti, kad pagrindiniai valiutų valdybos pranašumai susiję su tuo, kad pinigai tampa įstatymo apsaugoti nuo valdžios sprendimų.
Taigi kodėl ir kokiomis aplinkybėmis Lietuvoje pradėjo veikti valiutų valdyba? Dėl „restrikcinės“, pinigų masę mažinančios, Lietuvos banko politikos litų trūko, lito kursas nesustabdomai augo, verslas buvo paralyžiuotas, neįmanoma buvo planuoti ne tik ilgalaikių investicijų atsipirkimo, bet ir kelias savaites trunkančios prekybos operacijos rentabilumo. Visa tai buvo Lietuvos banko pastangų „stabilizuoti“ litą pasekmės. Pinigų patikimumo ir neliečiamumo problema tuo metu tapo kaip niekad aktuali, ir pasinaudojusi proga buvo paskelbtas straipsnis apie modelį, kuris galėtų apsaugoti žmones nuo panašių nelaimių (apie jį buvo kalbama ir iki lito įvedimo, tačiau tuo metu žmonėms atrodė svarbiau turėti nacionalinį pinigą, o jo išleidimo mechanizmas rūpėjo kur kas mažiau). Po to sekė idėjos pristatymas Ekonomistų klube ir kitose auditorijose. Po to Vyriausybės galva Adolfas Šleževičius ėmė labiau gilintis į šį modelį. Tai, kad A. Šleževičius pasirodė aistringas šio modelio šalininkas, buvo pirmas lūžio taškas valiutų valdybos įgyvendinimo istorijoje; antras – kai Tarptautinis valiutos fondas pažadėjo Vyriausybei paremti valiutų valdybos įgyvendinimą, trečias – kai LDDP frakcija Seime pritarė idėjai, o paskui ir parengtam Lito patikimumo įstatymo projektui.
Laikui bėgant patikimai veikiančio modelio rėmėjų gausėjo ir šiandien niekas nebenori jo naikinti, niekas nebežada, kad jis „neatsilaikys“. Manoma, kad anuo metu valiutų valdybą kritikavo ne tik todėl, kad jos ekonominiai ir finansiniai pranašumai nebuvo gerai suprasti. Gal žmonės tiesiog apsvaigo nuo išsikovotos laisvės ir jiems trūko supratimo, kad tai, kas išsikovota, yra žmonių laisvė nuo bet kokių viršuje esančių valdytojų ir jokiu būdu ne viršūnės laisvė be suvaržymų daryti ką nori. Tuo metu Lietuva sunkiai pripažino šį principą pinigų valdžios atžvilgiu. Šiandien bet kuris žmogus, kalbėdamas apie visuomenę kamuojančias bėdas, tuo pačiu nurodo sritis, kur šis (valdžios apribojimo) principas nerado nuoseklaus ir detalaus įgyvendinimo. Žemės pardavimas, leidimai statyboms, mokesčių interpretavimas – kokią sritį bepaimtum, rastum tas pačias problemų ištakas – piktnaudžiavimą neapribota valdžia.
Reikia užakcentuoti, kad šis modelis ir negalėjo apsaugoti nuo valiutų kursų svyravimų, nes ne tokia jo paskirtis. Jis apsaugojo pinigus nuo valdžios ir interesų grupių kišimosi ir šį savo vaidmenį atliko patikimai. Buvo bent keli epizodai, kai valdžia turėjo pagundą išspręsti savo problemas, įkišdama ranką į kiekvieno mūsų kišenę. Pirmiausiai tai bankų krizė (1995 m.), valstybės finansų krizė (1999 m.). Tiesa, visose Centrinės Europos šalyse, neturinčiose panašaus modelio, infliacija ir devalvacija buvo (ir dar yra) nuolatiniai gyvenimo reiškiniai (išimtis – Latvija, kur įstatymais nustatytų saugiklių nėra, tačiau valiutų valdybos principai įdiegti Latvijos banko taisyklėse). O dėl kursų tai belieka įsivaizduoti, kad mūsų pinigų valdžia stengtųsi įsiteikti tai vienai, tai kitai interesų grupei. Pinigai taip šokinėtų, kad bet koks pastovus kursas atrodytų žmonėms kaip išganymas.
Puikiai suprantama, kad dirbant užsienio rinkose valiutų svyravimo klausimas yra aktualus, o neretai ir skausmingas. Tačiau dolerio ir euro kursas svyruotų nepriklausomai nuo to, ar litas prie kurios nors iš šių valiutų „pririštas“, ar jis būtų nuo bet kokio inkaro „atrištas“. Valiutų kursų svyravimai vis tiek liktų aktualija Lietuvos įmonėms, tačiau prie jos prisidėtų dar vienas kasdienis galvosūkis – kaip keisis lito kursas ir dolerio, ir euro, ir visų kitų pasaulio valiutų atžvilgiu.
Aišku, pinigas yra visa ko išraiška, ir todėl žmogiška suversti jam kaltę, kai esi kuo nors nepatenkintas, nors iš tiesų nepasitenkinimas turėtų būti nukreiptas į kitus dalykus. Jeigu pajamos mažesnės nei išlaidos, tai ne pinigas kaltas, nors juo ir išreiškiamas rezultatas. Tiesa, yra ir kitas nepasitenkinimo aspektas. Kai visame pasaulyje nacionalinę valiutą valdo valdžia, kuri stengiasi būti „gera“ savo gamintojams, turėti tvirtus pinigus yra nelengvas išbandymas. Tai kaip doro žmogaus dvikova su tokiu, kuris naudojasi klasta ir apgaule. Tikrai nelengva. Bet mūsų gamintojai ir prekiautojai atsilaikė šioje dvikovoje. Ir jų konkurencingumas paremtas jų pačių stiprybe, o ne nuolat nuvertinamų pinigų dopingu. Jie kur kas geriau pasirengę konkuruoti Europos ir pasaulio rinkose nei tie, kurie įprato dirbti nuolat nuvertėjančių nacionalinių pinigų sąlygomis.

IŠVADOS

Valiutų valdyba yra tokia pinigų sistema, kurioje šalies pinigai yra apsaugoti nuo vietos valdžios intervencijų bei manipuliacijų ir tampa tokie pat geri, kaip bazinė (rezervinė) valiuta. Mat valiutų valdybos sistemoje vietos valiuta yra išleidžiama tik tuomet, kai ant kitos svarstyklių lėkštės turima adekvati bazinės valiutos suma. Be to, šioji bazinė valiuta yra investuojama kuo saugiau, taip, kad kiekvienu pareikalavimu pateikusiam vietos valiutą, centrinis bankas nedelsdamas išduotų bazinę. Aiškumo dėlei galima įsivaizduoti, kad vietos valiutos nėra, o cirkuliuoja tik bazinė valiuta. Beje, esant valiutų valdybai, gana nesunku pereiti prie bazinės valiutos cirkuliavimo šalyje.
Vienintelis centrinio banko įsipareigojimas, esant valiutų valdybai, yra įsipareigojimas neribotu kiekiu keisti litus į rezervinę valiutą ir rezervinę valiutą į litus. Visos kitos centrinio banko operacijos – paskutinės vilties likvidumo paskolos (teikiamos tais atvejais, kai problemų ištiktas bankas nebegali pasiskolinti rinkoje), repo operacijos (atpirkimo sandoriai, centrinio banko paskolos komerciniam bankui, kai pastarasis įkeičia vyriausybės vertybinius popierius), indėlių aukcionai – nėra būdingos esant valiutų valdybai, todėl neturi būti vykdomos. Lietuvos bankas atviros rinkos operacijas vykdo nepažeisdamas litų padengimo užsienio atsargomis reikalavimo pagal Lito patikimumo įstatymą. Tiesa, Lito patikimumo įstatymas leidžia gana dideles intervencijas į rinką, todėl tikslinga būtų laikytis grynojo litų apyvartoje padengimo užsienio valiutos atsargomis reikalavimo (iki šiol Lietuvos bankas taip ir darė) arba visiškai nevykdyti atviros rinkos operacijų. Paskutinės vilties paskolos taip pat nepasiteisina nei teoriškai, nei praktiškai. Tai, kad bankas nebegali gauti išteklių rinkoje, yra geriausias indikatorius, bylojantis apie gilias banko problemas. Lietuvos banko teiktos likvidumo paskolos (“Tauro”, “Litimpex” bankams) neišsprendė šių bankų problemų, tik dar pagilino nuostolių mastą.
“Valiutų valdybos sistema yra patikima ir saugi pinigų politika. Kuo mažiau pasikeitimų šioje srityje, tuo ji tampa patikimesnė. Net ketinimas ką nors keisti labai sudrumsčia šios ypač jautrios srities ramybę, todėl geriausias receptas – neliesti gerai veikiančios pinigų sistemos.”- tai yra nuomonė autorių iš LLRI puslapio. Tačiau sutikti su ta nuomone be išlygų negalima. Mes gyvename dinamiškoje aplinkoje, viskas keičiasi ir atsiranda poreikiai tom Monetarinės politikos priemonėm, kurių VV nevykdo. Tai ir yra viena iš priežasčių dėl kurios LR vyriausybė pasirinko modifikuotą VV modelį.
Klasikinės Valiutų valdybos sąlygomis Monetarinė politika nevykdoma. Tačiau bet kurios šalies vyriausybė gali pasirinkti tokią šalies pinigų ūkio tvarkymo sistemą, kaip modifikuotą VV ir numatyti funkcijas, kurias vykdys valiutų valdyba ar centrinis bankas. Tuo momentų turi būti apsvarstytos ir patvirtintos taisyklės reglamentuojančios Valiutų valdybos vykdomą Monetarinę politiką. Praktiškai MVV atlieka pinigų rinkos kontrolieriaus funkciją, emituoja nacionalinę valiutą. Kadangi MVV sąlygomis Centrinis bankas nėra panaikinamas, o tik apribojamos jo galios, tai kitas Monetarinės politikos priemones vykdo CB. Išvardinsime Monetarinės politikos priemones, kurias gali taikyti Lietuvos bankas.
1) KB laiko privalomąsias atsargas CB;
2) CB teikia riboto dydžio paskolas komerciniams bankams.
3) CB gali teikti paskutinės vilties paskolas;
4) Yra galimybė teikti 1 nakties paskolas;
5) Nuo CB neatskirtas bankų priežiūros padalinys, t.y. CB kontroliuoja KB veiklą.
6) CB vykdo atpirkimo/ REPO sandorius.
7) Pastoviosios galimybės- t.y. išlieka galimybės pasiskolinti pinigus iš CB ir paskolinti CB t.y. padėti indelį. Tačiau CB neturi galimybės nustatyti diskonto lango.
Taigi – CB negali nustatyti palūkanų normos, negali išleisti piniginių banknotų, negali finansuoti vyriausybės veiklos, negali nustatyti valiutos kursų.
Išanalizavus VV veikimo principą bei šio modelio pritaikymo Lietuvos sąlygomis galime reziumuoti :
Viskas, kas buvo sakyta apie valiutų valdybos privalumus, kai buvo diskutuojama priimant LR vyriausybėj šį modelį, norint sureguliuoti pinigų rinka, išsipildė:
 infliacija pažabota,
 politinė įtaka eliminuota,
 ilgalaikis stabilumas įgytas,
 pinigai tapo ne valstybės, bet žmonių nuosavybe.
Žmonės nebijo tapti Europos pinigų sistemos dalimi, nes praktiškai jau dabar ja yra.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. VU monetarinės politikos paskaitų konspektai.
2. www.info.lt
3. www.lrinka.lt
4. www.jt.lt
5. www.lrs.lt
6. www.investopedija.com
7. www.icb.int
8. www.tripod.com
9. Pinigai.Bankai.Ekonomika. T.Mayer ir kiti. Litera. Vilnius. 1995.
10. Currency board arrangements.. T. Balino, C. Enoch. International Monetary fund. Washington, 1997.
11. Valiutų taryba.Steve.H.Hanke,Kurt Schuler.LLRI.Vilnius.1994.
12. Kauno diena.2002.02.21.14 psl.
13. Respublika.2004.04.02.12 psl.

Leave a Comment