Moksliškai, lietuvių kalbą imta tirti nuo XIX amžiaus vidurio. Tai buvo susiję su lyginamosios-istorines indoeuropiečių kalbotyros atsiradimu bei suklestėjimu. Į XIX a. pabaigą užsienyje lietuvių kalbos studijos labai išsiplėtė. Įvairiose šalyse susiformavo tam tikri lituanistiniai centrai. Lietuvoje tuo metu – tamsūs laikai. „Diduomenė ir miestų inteligentija iki XIX a. vidurio spėjo, galima sakyti, visai nutausti. Lietuvių kalba liko daugiausia tik beraščių kaimo baudžiauninkų lūpose. Susidarė paradoksas: didžiuosiuose Europos universitetuose mokslininkai žavisi lietuvių kalba kaip iš visų gyvųjų kalbų geriausiai išlaikiusia senovės indoeuropiečių prokalbės modelį, o pačioje Lietuvoje ši kalba niekinama ir persekiojama. Į XIX a. pabaigą , atsiradus iš kaimo kilusiai naujai inteligentijai ir prasidėjus nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, Lietuvoje ėmė rastis gimtosios kalbos mėgėjų ir savamokslių jos tyrinėtojų”.¹Kazimieras Būga buvo pirmasis lietuvių kalbininkas profesionalas, išėjęs gerą lingvistikos mokyklą ano meto Peterburgo (dab. Leningrado) universitete, tobulinęsis užsienyje, gerai pasirengęs ir sugebąs dirbti mokslo darbą. Lietuvių kalbos ir apskritai baltų kalbų tyrimo jis mokėsi iš savo pirmtakų: Juškų, Baranausko, Jauniaus, Kuršaičio ir ypač iš užsienio indoeuropeistų baltistinių bei lituanistinių studijų. Iš jų paėmė tai, kas buvo geriausia, papilde savo paties su didžiausia aistra sukauptais kalbiniais duomenimis ir sukūrė lituanistikos bei baltistikos mokslą Lietuvoje.Kazimieras Būga gimė 1879 m. lapkričio 6 d. Pažiegės vienkiemyje, netoli Dusetų. Būsimas mokslininkas elementorių skaityti išmoko iš tėvo. Sulaukęs devynerių metų, tėvo leidžiamas slapta mokytis pas „daraktorius”, nes lietuviams skaityti ir rašyti gimtąja kalba tada caro valdžios buvo griežtai draudžiama.Vėliau K. Būga mokėsi Dusetų ir Zarasų pradinėse mokyklose, vėliau baigė keturklasę mokyklą Sankt Peterburge. 1897 m. rudenį, tėvų verčiamas, įstojo į Peterburgo kunigų seminariją, iš kurios po metų išstojo, tuo užsitraukdamas tėvų ir visos giminės rūstybę.
Savo autobiografijoje Būga teigia, jog su draudžiamais lietuvių raštais susipažinęs seminarijoje iš katedros zakristijonu tuomet dirbusio Juozo Zaukos, kuris tarp bažnytinių drabužių ir indų laikęs lietuvių laikraščių ir knygų sandelį. Seminarijoje 1898 m. Būga susipažino ir su tik ką išėjusiu iš spaudos pirmuoju Juškos žodyno sąsiuviniu ir mokinių hektografuota (tam tikru būdu padauginta) Jauniaus gramatika.Netekęs tėvų paramos, nuo 1898 m. spalio mėn. pirmųjų dienų Būga pradėjo savarankišką gyvenimą. Grįžti į namus jis nebegalėjo, juo labiau svajoti apie paramą, nes tėvas ir taip jau buvo įsiskolinęs. Tad nieko kito neliko daryti, kaip priimti vieno seminarijos draugo pasiūlymą vykti I Mosarį pas ten dirbusį lietuvį Bernotą mokyti jo broliavaikių.Būga Mosaryje praleido 1898 – 1899 m. žiemą, mokydamas Antaną ir Juozą Bernočiukus, kurie taisėsi Peterburge stoti į mokyklą. Šitaip užsidirbęs kiek pinigų, tikėjosi toliau gyventi Peterburge. Kadangi vaikai buvo tinkamai parengti ir sėkmingai išlaikė egzaminus, Bernotas pavedė Būgai ir toliau juos globoti. Tų pačių metų lapkričio ar gruodžio mėn., moksladraugių padedamas, Būga gavo tarnybą Meteorologijos observatorijoje, kurioje ištarnavo beveik ketverius metus.Anuomet anksčiau negu kituose dideliuose Rusijos miestuose Peterburge pradėjo burtis emigravę lietuviai į tam tikras sąjungas. Susidarė iniciatyvinė grupė, į kurią įėjo ir Būga. Buvo gautas valdžios leidimas ir įkurta „Peterburgo lietuvių savitarpinės pagalbos draugija”, trumpiau vadinama „Savitarpiečiais”. Būgą netrukus išrinko šios draugijos sekretoriumi. Jis aktyviai įsijungė į naujosios draugijos darbą ir daug nuveikė jos labui.¹ Zinkevičius Z. Kalbininkas K. Būga. – Kaunas,1981 m., P.7
Be to, Būga, turėjęs labai aiškią, gražią rašyseną, buvo vadinamas veikalų perrašinėtojas. Tekdavo švariai ranka perrašyti net po du egzempliorius kiekvieno vaidinimo. Stingant lietuviškų dramų, Būgai teko tapti ir „dramaturgu”. Neretai jis pats dramas vertė į lietuvių kalbą, perdirbinėjo jas perrašydamas.
Spaudoje bendradarbiauti Būga pradėjo anksti. Dar 1900 m. kartu su draugais buvo sumanęs leisti nelegalų literatūros, mokslo ir politikos mėnesinį laikraštį „Žiburį”. Šio laikraščio 1900 m. pavyko išleisti hektografu du numerius, o 1901 m., atrodo, tik vieną. Po to laikraštis liovėsi ėjęs, nes trūko lėšų.1900 m. „Tėvynės sarge” pasirodė Būgos straipsnis „Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė”. Pasirašytas K. Sėlio slapyvardžiu. Tai pirmasis jo darbas kalbos klausimais. Šiame straipsnyje Būga ragino lietuvius inteligentus rūpintis rašybos suvienodinimu. Pradėjęs bendradarbiauti „Tėvynės sarge”, Būga susipažino ir artimai susidraugavo su šio laikraščio redaktoriumi Juozu Tumu-Vaižgantu, su kuriuo pradėjo intensyviai susirašinėti. Korespondencijose Būga demaskuodavo caro žandarmerijos kėslus, skatino lietuvius būti budrius, mokė slėpti draudžiamas lietuviškas knygas ir pan.Sėkmingai dirbdamas visuomeninį ir spaudos darbą, Būga artimiau susipažino su žymesniais Peterburgo lietuvių inteligentijos atstovais: E. Volteriu, A. Dambrausku (Adomu Jakštu) ir kt. Ypač didelės reikšmės jam turėjo pažintis su Eduardu Volteriu. Volteriui teko suvaidinti labai reikšmingą vaidmenį ir Būgos gyvenime.Jis buvo pirmasis įvertinęs Kazio Būgos gabumus. Jis pasiryžo rūpintis, kad tie gabumai nežūtų veltui.Į Peterburgo universiteto Filologijos skyrių Būga įstojo 1905 m. rudenį. Jis ėjo į universitetą kupinas pasiryžimo pagaliau atsidėti vien tik kalbotyros studijomis. Universitetą jis baigė 1912 m. pavasarį. Normalei laikyti egzaminus trukdė mokslo darbų rašymas ir spausdinimas. Pirmuosius dvejus metus Būga beveik ištisai sugaišo rašydamas „Aistiškus studijus” – stambų veikalą, kuriuo norėjo paskelbti pasauliui Jauniaus mokslą.Tačiau šis veikalas nebuvo išleistas, Būga nesurado knygai leidėjo. Todėl nutarė tai atidėti vasarą.Vasarą galutinai sutvarkęs „Aistiškus studijų” pirmąją dalį, kreipėsi į šv. Kazimiero draugiją, kuri sutiko būti knygos leidėju. 1908 m. gegužės mėn., praėjus vos trims mėnesiams nuo Jauniaus mirties, pirmoji „Aistiškų studijų” dalis išvydo dienos šviesą. Šio veikalo antroji dalis, kurią Būga parašė 1906 – 1907m.., liko nespausdinta ir dabar saugoma Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštyne. Vietoj antrosios dalies jis išleido rusų kalba hektografuotą „Aistiškų studijų” autokritiką, kurioje paneigė beveik visus svarbesnius Jauniaus mokslo teiginius. „Aistiškų studijų” istorija rodo Būgą buvus labai sąžiningą mokslininką, kuriam už viską labiau rūpėjo mokslo tiesa.„Studijuodamas Būga dar intensyviau ėmė rinkti lietuvių kalbos turtą, ypač iš šnekamosios liaudies kalbos. To meto laiškai pilni entuziastingų raginimų rinkti tautosaką ir kitą kalbos medžiagą. Pasiryžęs organizuočiau tyrinėti gyvąją liaudies kalbą, Būga 1910 m. „Viltyje” išspausdino 62 klausimus kalbos dalykų mėgėjams bei rinkėjams, prašydamas suteikti žinių apie atskirus jam mažai žinomus ar abejotinus kalbos faktus”¹. Tačiau pasitenkinti tik kitų surenkama informacija Būga jau nebegalėjo. Jam pačiam rūpėjo aplankyti svarbiausias mūsų tarmes, pagyventi tarmės aplinkoje, vietoje tirti tarmę.Dar tik baigęs abitūros egzaminus, tą pačią 1905 m. vasarą Būga daug keliavo: Vilniuje, Trakuose, Verkiuose, Šiauliuose, Kaune.Vėliau visas atostogas praleisdavo Lietuvoje. Tačiau labiausiai jį traukė rytiniai ir pietiniai Lietuvos pakraščiai. Sukaupęs daugybę šnekamosios kalbos duomenų, Būga padėjo tvirtą pagrindą būsimiems moksliniams lietuvių kalbos tyrinėjimams. Tačiau ne vien dėl to jis kaupė medžiagą. Jam rūpėjo ja praturtinti ano meto lietuvių raštų kalbą.Lingvistiniai studento Būgos interesai buvo labai platūs. Tai rodo jo straipsniai, tuo metu paskelbti tiek lietuvių, tiek rusų spaudoje.¹ Zinkevičius Z. Kalbininkas K. Būga. – Kaunas,1981 m., P.44Paliktas prof. J. Bodueno de Kurtenė vadovaujamoje lyginamosios kalbos katedroje, Būga turėjo pradėti rengtis profesūrai. Fakulteto vadovybė nutarė pasiųsti jį tobulintis dvejiems metams į užsienį. Buvo atlikti reikalingi formalumai, ir liko laukti Švietimo ministerijos patvirtinimo.Tuo tarpu Mokslų Akademija pasiūlė Būgai redaguoti jos lėšomis leidžiamo Antano Juškos lietuvių kalbos žodyno K – L raides, kurias anksčiau buvo pasiėmęs prof. G. Uljanovas, bet nebaigęs darbo numirė. Būga šį pasiūlymą priėmė. Tačiau įsitraukęs į žodyno redagavimą, susidūrė su nemažais sunkumais. Mat šiame žodyne rado tokių žodžių kurių anksčiau nebuvo girdėjęs.
1913 m. pradžioje Būgai buvo pranešta, kad valdžia jam, kaip nerusui, atsisakiusi skirti stipendiją studijoms užsienyje. Teko susitaikyti ir pradėti rengtis magistro egzaminams Peterburge. Šalia žodyno nuo 1912 m. pabaigos Būga vis daugiau laiko ėmė skirti saviems mokslo darbams. Jie, be kita ko, turėjo papildyti ir pragyvenimo minimumą, kurio negalėjo gauti iš lėtai spausdinamo Juškos žodyno.Gegužės mėn. Būga baigė rašyti pirmąjį savo darbą iš toponimikos (vietovardžių tyrinėjimo), t.y. tos srities, kurią vėliau labai pamėgo ir kurios studijoms gyvenimo pabaigoje skyrė ypač daug laiko. Tai – didokas straipsnis, paskelbtas vokiečių kalba Krokuvos lingvistiniame žurnale „Slavų metraštis”(T.6) antrašte „Ar galima įrodyti keltų pėdsakus baltų krašte?”.Ypač jis vertino negyvenamąją vietų, pirmiausia vandenų (upių, ežerų, balų…), vardus. Iš 1912 m. rugsėjo 27 d. laiško J. Basanavičiui sužinome, jog tuo metu vien tik Lietuvos, Latvijos ir Prūsijos žemės vandenų vardų turėjo prisirankiojęs apie tris tūkstančius.Tais pačiais 1913 m. Būga paskelbė dar tris straipsnius, kurie buvo skirti plačiajai visuomenei, nors ir juose yra atskirų pastabų, reikšmingų mokslui. Pirmasis jų – tai „Kalbų mokslas bei mūsų senovė”, kuriame Būga supažindino lietuvių visuomenę su lyginamojo kalbų mokslo laimėjimais, tyrinėjant baltų senovę. Antrajame straipsnyje, pavadintame „Apie senovės prūsų ir lietuvių tikrinius vardus” Būga apibūdino neseniai pasirodžiusią lotynų kalba knygą „Apie Sambijos prūsų vietovardžius” ir papildė ją savo paties sukaupta baltų kalbų vardyno medžiaga.Trečiajame, „Kalėdų vardo kilmė”, nagrinėjo senovės lietuvių santykius su kaimynais, daugiausia slavais.Intensyviai rengtis magistro egzaminams Būga galėjo pradėti tiki nuo 1913 m. vasaros. Spalio mėn. jau laikė magistro egzaminus iš sanskrito ir lyginamosios kalbotyros. Likusius du egzaminus – graikų ir lotynų kalbų – atidėjo pavasariui.„Tų pačių metų pabaigoje žengė naują žingsnį savo gyvenime: lapkričio 16 d. Kaune susituokė su Juze Stankūnaite, kilusia nuo Suvalkų Naumiesčio. Vedybos tolesnį Būgos gyvenimą paveikė teigiamai. Apsukresnė ir daugiau praktinius reikalus išmananti žmona vėliau jam labai padėjo žengti nelengvu gyvenimo keliu”¹.1914-ieji metai Būgai prasidėjo nelaimingai. Prieš pat Naujuosius metus jis susirgo ir išgulėjo iki kovo pradžios.Bet pasveikus laukė džiugi naujieną. Fakulteto vadovybės nuolat klebinama Švietimo ministerija pagaliau nusileido ir sutiko skirti Būgai bent nuo antrųjų magistratūros metų stipendiją, komandiruodama jį dvejiems metams tobulintis į užsienį.1916 m. pradžioje Būga pagaliau baigė laikyti magistro egzaminus ir gavo teisę būti Petrogrado universiteto privatdocentu. Tačiau paskaitų skaityti jam čia neteko. Mat tuo metu kilo sumanymas dalį Petrogrado perkelti į Permę. Būgai buvo pasiūlyta lyginamosios kalbotyros katedra Permėje. Jis sutiko ir nuo 1916 m.vidurio buvo paskirtas Permės universiteto privatdocentu, o 1917 m. pradžioje pakeltas ekstraordinariniu profesoriumi. Tačiau prasidėjus Rusijoje pilietiniam karui, įsigalėjus Permėje baltagvardiečiams, K. Būga prievarta buvo perkeltas į Tomską (Vakarų Sibiras), iš kur tik 1920 m. grįžo į Lietuvą.Grįžęs į Lietuvą, Būga pastebėjo, kad lietuvių bendrinė kalba pasuko labai slidžiais keliais.¹ Zinkevičius Z. Kalbininkas K. Būga. – Kaunas,1981 m., P.68„Kalbos mažmožiuose” jis paskelbė griežtą kovą tokių žodžių gujimui. Būga atsidėjęs kantriai aiškino savo straipsniuose jau senai žinomas tiesas, jog panašiai skambą žodžiai nebūtinai turi būti paskolinti, jog jie gali būti ir iš senovės paveldėti, jog atskirti , kuris žodis yra savas ir kuris svetimas, negalima vadovaujantis kalbos jausmu ir žodžio skambėjimo panašumu, jog tai padaryti galįs tik kalbos mokslo specialistas, gerai išstudijavęs garsų raidos dėsnius. Moksliškai įrodydamas gujamųjų žodžių lietuviškumą, Būga parodė kokią žalą lietuvių kalbai daro jos pseudogrynintojai.
„Kalbos mažmožiais” Būga įrodė, jog kalbos taisymas nėra lengvas darbas, todėl jo turi imtis tik gerai kalbą išstudijavę ir puikiai išsilavinę specialistai. Taigi jis parodė, kad kalbininkui vien kalbos jausmo toli gražu nepakanka, reikia dar ir kalbos mokslo.Tačiau pats svarbiausias darbas, į kurį Būga, grįžęs į Lietuvą, sudėjo visą savo sielą ir visas jėgas buvo lietuvių kalbos žodynas. Žodyno tekstas buvo pradėtas rašyti 1923 m. gegužės 13 d. Būga rašė į paprastus sąsiuvinius. Kiekvieno sąsiuvinio pradžioje pažymėdavo , kurią dieną ir valandą tas sąsiuvinis pradėtas. 1924 m. sausio mėn. pasirodė pirmasis spausdintas Būgos žodyno sąsiuvinis, kurį sudarė didžiulis įvadas, užimąs 64 didelio formato puslapius, ir 80 puslapių paties žodyno tekstas. Pasirodžiusį pirmąjį žodyno sąsiuvinį mokslo pasaulis labai gerai įvertino, tačiau mokslininkai smerkė Būgą už tai, kad žodyną spausdinti jis pradėjo per anksti, neturėdamas sukaupęs visos reikiamos medžiagos ir jos gerai neapdorojęs.Ankstyva prof. K. Būgos mirtis buvo labai skaudus smūgis lietuvių kalbos mokslui. Jis buvo pirmasis lietuvis kalbininkas profesionalas, labai gerai pasirengęs mokslo darbui ir puikiai sugebąs jį dirbti. Mirė turėdamas tik 45 metus, taigi pačiame jėgų žydėjime.Kad ir neilgai gyvenęs, K. Būga padarė labai daug. Jo nuopelnai lietuvių kalbos mokslui neįkainojami. K. Būgą galima laikyti tikruoju lietuvių kalbos mokslo Lietuvoje kūrėju. Jo vardu pavadinta Dusetų vidurinė mokykla. Gimtojoje Pažiegėje saugomas namas, kuriame Būga gimė. Jame įrengtas memorialinis muziejus. Ne viena gatvė respublikos miestuose pavadinta Būgos vardu. Vilniaus universiteto Lituanistikos centre įrengta memorialinė Būgos auditorija. 1979 m. iškilmingai buvo paminimas jo gimimo 100 metų jubiliejus.