Lietuvos pensijų sistemos tobulinimas

  LIETUVOS PENSIJŲ SISTEMOS TOBULINIMAS

Įvadas 21 . Dabartinė Lietuvos pensijų sistema 31.1. Pensijų sistemos formavimasis 31.2. Socialinio draudimo pensijos 51.3. Įvykdytos pensijų sistemos reformos 61.4. Ankstyvosios pensijos 61.5. Teisė gauti pensiją 71.6. Nauja pensijų formulė 81.7. Pensinis amžius 81.8. Privilegijuotos pensijos 91.9. Būtinybė keisti pensijų sistemą 102. Pensijų sistemos reformos prielaidos 112.1. Demografinis spaudimas pensijų sistemai 112.2. Mokesčių vengimo pasekmės 122.3. Finansinės pensijų reformos prielaidos 132.4. Mokestinės pensijų reformos prielaidos 142.5. Bendraekonominės pensijų reformos prielaidos 152.6. Politinės pensijų reformos prielaidos 162.7. Psichologinės pensijų reformos prielaidos ir poreikio kaupiamosiomspensijoms identifikavimas 172.8. Teisinės pensijų reformos prielaidos 182.9. Techninės pensijų reformos prielaidos 182.10. Išvados 183. Pasaulinė pensijų fondų praktika ir patirtis 203.1. Pensijų fondo sąvoka Europos Sąjungos dokumentuose 203.2. Pensijų fondų istorija 213.3. Tradicijos ir specifika 223.4. Reformos Rytų ir Centrinės Europos šalyse 243.5. Šiek tiek apie reformos turinį 254. LR Pensijų fondų įstatymas ir jo pagrindinės nuostatos 284.1. Įstatymo paskirtis 284.2. Pensijų fondo steigimo ir veiklos ypatumai 284.3. Pensijų programos ir jų dalyviai 304.4. Pensijų fondo finansai 334.5. Pensijų lėšų investavimas, reinvestavimas, valdymas ir saugojimas 334.6. Pensijų programų dalyvių interesų apsauga 355. Siūlomos pensijų sistemos tobulinimo kryptys 355.1. Dviejų pakopų pensijų sistema 355.2. Socialinės apsaugos sistemos reformos priemonės 37IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 39INFORMACIJOS ŠALTINIAI 40Įvadas  Pribrendo būtinybė iš esmės keisti pensijų sistemą. Nepasisekusi 1995m. reforma rodo, kad reikia keisti ir pakeitimų kryptį. Socialinę apsaugąbūtina individualizuoti, organizuoti ją kaupimo principu. Tik tuomet busįmanoma iš tiesų, o ne deklaratyviai susieti įmokas ir išmokas,suinteresuoti žmones draustis senatvei. Valstybinė apsauga turi būtisuvokiama ne kaip “atpildas” už asmens nuopelnus, tačiau kaip visuomenėspagalba negalintiems savęs aprūpinti, ir turi būti tiekiama tiek, kiek josnariai nuspręs reikalinga ir pajėgs. Kad pensijų sistemą reikia pertvarkytiindividualizavimo ir kaupimo linkme, jau suprato ir politikai. Todėlartimiausiu metu ketinama įvesti papildomą kaupimą pensijų fonduose. Tačiaušis žingsnis negali būti vienintelis, o tik pirmasis einant esminių reformųkeliu. Pagrindinę pajamų senatvėje dalį turėtų teikti privati apsauga, ovalstybės vaidmuo apsiriboti ties socialine šalpa.  Šio darbo tikslas – išanalizuoti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą,identifikuoti esmines jos problemas bei pasiūlyti pensijų sistemostobulinimo kryptis. Darbe keliami tokie uždaviniai: 1) išanalizuoti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą; 2) identifikuoti pensijų sistemos reformos prielaidas; 3) apžvelgti pasaulinę pensijų fondų praktiką ir patirtį; 4) pristatyti esmines LR pensijų fondų įstatymo nuostatas; 5) pateikti siūlomas pensijų sistemos tobulinimo kryptis. Darbą sudaro įvadas, penki skyriai, išvados ir pasiūlymai,informacijos šaltinių sąrašas.

1 . Dabartinė Lietuvos pensijų sistema 1.1. Pensijų sistemos formavimasisEuropoje socialinis draudimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje kaippramoninės revoliucijos padarinys. Bene žymiausias jo pradininkas buvoBismarkas. Bismarko modelis pasklido po pasaulį. Ir šiandien jo pagrinduformuojamos daugelio šalių socialinio draudimo sistemos.  Lietuva ilgai buvo agrarinė valstybė. Socialinis draudimas buvoįteisintas tik 1926 m., bet jis nebuvo visuotinis. Veikė tik atskirosdraudimo rūšys. 1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusiassusiklostyti socialinio draudimo tradicijas. Socialinio draudimo kaipsavitarpio pagalbos, bendros ir asmeninės atsakomybės už kiekvieno žmogausdabartį ir ateitį derinimo sistema ištirpo vieningoje valstybės lėšomisrealizuojamoje sovietinėje socialinio aprūpinimo sistemoje.  Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinioaprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti įatskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Taibuvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinioaprūpinimo pagrindų įstatymą. Tais pačiais metais prie Socialinės apsaugosministerijos buvo įsteigta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimovaldyba, kurios užduotis – organizuoti Lietuvoje valstybinį socialinįdraudimą.  Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Perpenkerius metus (1991- 1995 m.) buvo padėti jos teisiniai pamatai (priimtiValstybinio socialinio draudimo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijųįstatymai), suformuoti struktūriniai padaliniai, sukurta kompiuterinėinformacinė duomenų bazė.  Lietuva pasirinko ne tik Europoje, bet ir daugelyje pasaulio šaliųdominuojantį socialinio draudimo modelį. Jis grindžiamas kartų solidarumoprincipu: jauni ir sveiki žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems,kurie dėl senatvės, invalidumo, ligos ar netekę darbo negali dirbti iružsidirbti. Socialinio draudimo garantijos teikiamos iš lėšų, kuriossurenkamos iš šiuo metu dirbančių žmonių. Teisę gauti valstybiniosocialinio draudimo išmokas įgyja tik tie žmonės, kurie tam tikrąįstatymuose numatytą laikotarpį dirbo ir mokėjo valstybinio socialiniodraudimo įmokas. Jų nemokėję gali tikėtis valstybės, bet ne socialiniodraudimo paramos. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema(sutrumpintai ji vadinama “Sodra”) universali ir apima beveik visus kraštogyventojus.  Lietuvos Respublikoje privalomai draudžiami žmonės, dirbantys pagaldarbo sutartis, taip pat narystės pagrindais renkamose institucijose,ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijoseir gaunantys atlyginimą už darbą, taip pat individualių (personalinių)įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys,ūkininkai ir dirbantys ūkyje pilnamečiai jų šeimų nariai. Už samdomąjį darbą dirbančius žmonės valstybė imasi didesnėsatsakomybės. Jie draudžiami šioms valstybinio socialinio draudimo rūšims:pensijų draudimu (draudžiama senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičiųpensijoms), ligos ir motinystės draudimu (draudžiama ligos, motinystės(tėvystės), laidojimo pašalpoms), sveikatos draudimu (draudžiama gydymo irprofilaktikos išlaidų kompensacijoms), draudimu nuo nedarbo (draudžiamabedarbio pašalpoms), draudimu nuo nelaimingų atsitikimų gamyboje(draudžiama pašalpoms nuo suluošinimo darbe ir profesinių susirgimųatvejais.  Individualių įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškaidirbantys asmenys, ūkininkai ir pilnamečiai jų šeimų nariai privalomaidraudžiami tik pagrindinei (bazinei) pensijai ir laidojimo pašalpai.  Savarankiškai dirbantiems asmenims taip pat sudarytos sąlygos gautikitas socialinio draudimo garantijas. Priimti įstatymai leidžia jiemssavanori…škai draustis tam tikroms socialinio draudimo garantijoms. Norintysgauti abi pensijos dalis – pagrindinę (bazinę) ir papildomą, gali draustissavanoriškai ir be privalomosios pusės bazinės pensijos dydžio įmokos darmokėti kas mėnesį po 12 proc. nuo pačių deklaruoto uždarbio, bet nemažesnio už Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (ji šiuo metu 430Lt).  Nuo 1997 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Valstybinio savanoriškojosocialinio draudimo ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms taisyklės.Nedraudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu žmonės šiomsdraudimo rūšims gali draustis savanoriškai ir užsitikrinti didesnessocialines garantijas susirgus ar gimus kūdikiui.  Valstybinį socialinį draudimą Lietuvoje vykdo Valstybinio socialiniodraudimo fondas. Tai viena iš didžiausių ir svarbiausių institucijų,vykdančių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos formuojamą socialinępolitiką. Fondas turi savarankišką biudžetą, į kurį renkamos privalomosvalstybinio socialinio draudimo įmokos. Įmokų tarifą nustato Seimas irVyriausybė. (Nuo 1991 m. įmokų tarifas – 31 proc., dabar 34 proc.). Išsurinktų lėšų apdraustiems šalies gyventojams mokamos pensijos, pašalpos,kompensacijos.  Lietuvos Valstybinio socialinio draudimo fondui vadovauja Valstybiniosocialinio draudimo fondo taryba. Ji sudaryta trišaliu principu iš 15 narių– po 5 Vyriausybės, profsąjungų bei darbdavių atstovus. Tarybos pirmininkas– Socialinės apsaugos ir darbo ministras. Taryba numato einamuosius irperspektyvinius valstybinio socialinio draudimo uždavinius, teikiaVyriausybei siūlymus dėl draudimo įmokų tarifų, aprobuoja fondo biudžetoprojektą bei jo vykdymo ataskaitą ir teikia tvirtinti Vyriausybei, tvirtinadarbuotojų skaičiaus ir valstybinio socialinio draudimo išlaidų normatyvus,taip pat darbo apmokėjimo schemas, organizuoja fondo valdybos veiklospatikrinimus, taip pat nagrinėja ir sprendžia kitus valstybinio socialiniodraudimo klausimus. Ji skiria ir tvirtina Valstybinio socialinio draudimofondo valdybos direktorių. Tarybos sprendimai priimami paprasta balsųdauguma.  Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba vykdo fondo biudžetą,prižiūri, kaip įgyvendinami Valstybinį socialinį draudimą reguliuojantysįstatymai bei teisiniai aktai. Joje veikia 10 skyrių, kurie atsako užvalstybinio socialinio draudimo organizavimą ir vykdymą visoje LietuvosRespublikos teritorijoje, dalyvauja rengiant valstybinio socialiniodraudimo įstatymų bei kitų norminių aktų projektus, rengia metodiniusnurodymus, instrukcijas, išaiškinimus ir kitus dokumentus, teikia metodinęir praktinę pagalbą teritoriniams skyriams, nagrinėja draudėjų irapdraustųjų prašymus, skundus, laiškus, analizuoja ir apibendrina sukauptądarbo patirtį, teikia siūlymus valdybos vadovybei kaip gerinti valstybiniosocialinio draudimo organizavimą ir vykdymą ir kt. Valdyboje dirba apie 130specialistų. Socialinio draudimo funkcijas atlieka 53 miestuose ir rajonuoseveikiantys teritoriniai “Sodros” skyriai. Jie rūpinasi valstybiniosocialinio draudimo įmokų surinkimu, registruoja ir kontroliuoja draudėjus,atsako už teisingai ir laiku išmokamas pensijas, pašalpas, kompensacijas.  Valstybinio socialinio draudimo sistemos šiandien neįmanomaįsivaizduoti be automatizuotos informacinės sistemos. Visose pagrindinėse“Sodros” darbo srityse – skiriant ir mokant pensijas, pašalpas,kompensacijas, surenkant įmokas, perduodant informaciją teritoriniamsskyriams, naudojama kompiuterinė įranga. Ji vis labiau integruojamatarpusavyje. Tai padeda kontroliuoti įmokas bei išmokas, gerinti žmoniųaptarnavimą.  … 1.2. Socialinio draudimo pensijos  Valstybinio socialinio draudimo pensijos sudaro sistemos pagrindinędalį. Jos išlaidos, palyginus su valstybės biudžetu 1996 m. sudarė 36.3proc. Tuo tarpu valstybinės pensijos – tik 1.6 proc., socialinės – 2 proc.  Įmokų tarifas buvo 30 plius 1 : 30 procentų nuo priskaičiuoto darboužmokesčio mokėjo darbdavys, 1 procentą – darbuotojas. Tarifo dydį nustatoVyriausybė, jis pakito 1999 m. – padidintas iki 34 proc. Kokią dalį mokadarbuotojas, nustato Seimas.  Socialinis draudimas yra privalomas visiems dirbantiesiems pagaldarbo sutartis, taip pat ir dirbantiems savarankiškai (nors jie draudžiamitik bazinei pensijai). Personalinių įmonių savininkai ir ūkininkaidraudžiami tik bazinei senatvės pensijos daliai ir jų kasmėnesinė įmoka yra1/2 bazinės pensijos. Tačiau ūkininkų ir personalinių įmonių savininkų,kurie jau apsidraudė, yra labai nedaug. Tiems, kurie neprivalo draustisvalstybiniu socialiniu draudimu (menininkai, gaunantys atlyginimą pagalautorines sutartis), yra galimybė draustis savanoriškai.   1.3. Įvykdytos pensijų sistemos reformos  1995 m. įvykdyta pensijų reforma, tačiau ji neatnešė finansiniopalengvėjimo socialinio draudimo biudžetui.

 Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Valstybinių socialiniodraudimo pensijų įstatymas, kuris apima senatvės, invalidumo bei našlių irnašlaičių pensijas, bei įstatymai, reguliuojantys valstybines pensijas – Iir II laipsnio valstybines pensijas, nukentėjusių asmenų pensijas,pareigūnų pensijas, mokslininkų pensijas bei socialines pensijas. Iki tolbuvo susiklosčiusi beveik plokščia pensijų sistema, nes didelės infliacijosmetu pirmiausia ir palankiausiu režimu buvo indeksuojamos mažiausiospensijos. 1990 m. pabaigoje minimali pensija skyrėsi nuo vidutinės 3kartus, o 1994 m. pabaigoje ji jau sudarė 70 proc. vidutinės pensijos. Tokspensijų suvienodėjimas buvo laikomas socialine neteisybe. Naujuoju pensijųįstatymu norėta atstatyti pensijų diferenciaciją, sustiprinti ryšį tarpsumokėtų įmokų ir gaunamų išmokų, ir taip paskatinti žmones draustisvalstybiniu socialiniu draudimu.  1995 m. pensijų įstatymu buvo pakeista pensijų skaičiavimo formulė,sugriežtinti reikalavimai galintiems gauti pensiją, atidėtas pensinisamžius.   1.4. Ankstyvosios pensijos  Iki reformos buvo gana daug iš sovietinių laikų išlikusių ankstyvųjųpensijų, kurios buvo skiriamos tam tikroms profesijoms, daugiausiadirbantiesiems kenksmingose sąlygose. Dėl to taip pat didėdavo pensininkųskaičius visuomenėje. Visos šios pensijos buvo panaikintos. Perėjimuisušvelninti mokamos nedidelės kompensacijos priklausomai nuo asmens darbostažo ir tik prieš pat pensinį amžių.  Tačiau taip sumažinus socialinio draudimo išlaidas, padidėjospaudimas socialinės paramos sistemai. Nors jos finansuojamos iš skirtingųbiudžetų, tačiau į jas moka tie patys mokesčių mokėtojai, todėl sprendimai,priimami žiūrint tik vienos žinybos interesų, nėra racionalūs. Po reformostuoj pat iškilo tam tikrų profesinių grupių, kurios negali dirbti savoprofesijoje iki nustatytojo pensinio amžiaus (lakūnai, baleto artistai,žmonės, dirbę kenksmingomis sąlygomis), socialinio aprūpinimo problema, nesnėra sukurta nei jų perkvalifikavimo, nei kokios nors kitos jų socialinėsapsaugos sistemos.  Atskiros žmonių grupės, turėjusios teisę į ankstyvas pensijas, ėmėreikalauti jas atstatyti. Pirmoji nuolaida jau padaryta – Vyriausybė nutarėmokėti rentas valstybinių teatrų artistams, kurios vos ne dvigubai viršijavidutinę senatvės pensiją. Tokie sprendimai ne tik rodo sistemos nebuvimąpensijų sistemoje, bet ir pažeidžia pačios valdžios pasirinktus principus,kuriais ji buvo konstruojama.   1.5. Teisė gauti pensiją  Priėmus naują pensijų įstatymą pereita prie aiškaus pajamomisgrindžiamo (earning-related) pensijų modelio. Tik tie asmenys, kurie yramokėję socialinio draudimo įmokas, turi teisę gauti socialinio draudimopensijas. Į stažą pensijai gauti įskaitomi tik tas laikotarpis, už kurį yrasumokėtos įmokos. Tokios nuostatos iškart sukėlė problemų tiems, kuriedirbo įmonėse, įsiskolinusiose socialiniam draudimui – įmokos buvo tikpriskaičiuotos, bet ne pervestos, ir asmuo neteko dalies teisės į pensiją.Atsakomybė už įmokų mokėjimą yra uždėta dirbančiajam, o jo tarifas yra tik1 proc. Taigi, darbdavys nesumoka įmokų, o dirbančiajam neužskaitomasstažas pensijai gauti, jis praranda dalį pensijos.  Teisė į senatvės pensiją siejama su trimis sąlygomis, kurios visosturi būti patenkintos – būtina sukakti pensinį amžių, turėti bent minimalų15 m. draudimo stažą ir 3 m. draudimo stažą per paskutinius penkerius metusiki pensijos arba stažą per paskutinius vienerius metus. Didžiausiąsusirūpinimą kelia paskutinysis reikalavimas, kuris praktiškai reiškia, kadnorint išlaikyti teisę į pensiją, būtina dirbti iki pat pensinio amžiaus.Jei asmuo negali patenkinti šios sąlygos, tuomet jam būtina turėti 35 m.draudimo įmokų mokėjimo stažą, o tai bus nelengva įgyvendinti darbuotojams,turintiems karjeros pertrūkių ar dirbusiems ne visą darbo dieną (jukdirbantiems nepilną darbo dieną bus užskaitoma tik dalis stažo proporcingaimokėtoms įmokoms).  Toks reikalavimas gali atimti iš dalies senyvo amžiaus žmonių teisę įpensiją, nes esant sunkiai padėčiai darbo rinkoje būtent priešpensinioamžiaus žmonės daugiausia atleidžiami, jiems sunkiausia susirasti darbo arpersikvalifikuoti. Taigi, net ir 30 m. išdirbęs ir visą tą laiką sąžiningaimokėjęs įmokas žmogus gali netekti teisės į bet kokią pensiją. Todėlprognozuojama, kad visiškai įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui (apie2025 m.) pensiją gaus tik 54 proc. pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų.Neturintys teisės į pensiją galės kreiptis į savivaldybę socialinėsparamos, kuri yra teikiama patikrinus prašančiojo asmens gyvenimo sąlygasir mokama ribotą laikotarpį. Griežti draudimo stažo reikalavimai šiek tiekpagerins socialinio draudimo padėtį (reikės mokėti kur kas mažiau pensijų),tačiau labai padidins socialinės paramos išlaidas. Tokiomis aplinkybėmiskyla abejonė, ar pensijų sistema iš viso atliks savo užduotį, jei ji busskirta vos pusei šalies gyventojų.   1.6. Nauja pensijų formulė  Reformuojant pensijas, įvesta nauja pensijų formulė. Dabartinė pensijasusideda iš dviejų dalių – bazinės pensijos ir papildomos pensijos. Bazinėpensija yra vienoda visiems, turintiems reikiamą stažą. Ji nustatomaVyriausybės, taigi, nepriklauso nuo asmens uždarbio ir mokėtų įmokų.Papildoma pensija skaičiuojama pagal tam tikrą formulę, jis atspindi buvusįasmens uždarbį. Pensijos, paskaičiuotos pagal šią formulę, dydis labiausia priklausonuo apdraustojo asmens darbo užmokesčio dydžio ir nedaug nuo stažo. Pensijųformulė yra stipriai perskirstomoji, kadangi bazinė pensija sudaropagrindinę pensijos dalį. Asmeniui, uždirbančiam penkis kartus daugiau neišalies vidurkis, darbo užmokesčio pakeitimo pensija koeficientas bus vos 18proc., tuo tarpu kai žmogui, gaunančiam minimalią algą, pensija sudarys 48proc. jo uždarbio. Asmeniui, uždirbančiam penkis šalies vidurkius, gaunamapensija sudarys tik pusę jo įmokėtos kasmėnesinės socialinio draudimoįmokos. Kadangi pensijų pakeitimo norma yra labai nedidelė (vidutiniškai 35proc. 1996 m.), tai daugėja dirbančių senatvės pensininkų – per 1993 – 1996m. jų skaičius išaugo 2.7 proc., nors bendras senatvės pensininkų skaičiusdėl didinamo pensinio amžiaus netgi sumažėjo. Naujasis pensijų modelis gali būti tik moksliškai patrauklus, nesukuria labai brangią ir nelanksčią sistemą. Skirtingi pensijų sistemostikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamassenatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybineperskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną.Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildomapensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šietikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje,pensijų sistema tampa nelanksti. Norint padidinti mažiausias pensijas, kadseni žmonės neskurstų, tenka didinti ir visas kitas. Tačiau tai ne visadafinansiškai įmanoma. Todėl dažniausia mažinama pensijų diferenciacija.Tačiau tuomet nepasiekiamas pajamų išlyginimo tikslas. Principas, kas mokadaugiau socialiniam draudimui, daugiau iš jo ir gauna, dėl kurios reformair buvo daroma, lieka tik deklaruojamas, bet ne įgyvendintas.   1.7. Pensinis amžius  Kitas svarbus pensijų reformos sprendimas buvo atidėti pensinį amžių.Taip tikimasi bent kiek sušvelninti blogėjančios demografijos poveikįsocialinio draudimo biudžetui. Lietuva yra paveldėjusi ankstyvą pensinįamžių, buvusį įprastą visai Tarybų Sąjungai – 55 m. moterims, 60 m. vyrams.Todėl nuo 1995 m. imta laipsniškai didinti pensinį amžių. Tačiau ir šissprendimas nebuvo įgyvendintas nuosekliai – pensinis amžius bus didinamasne iki 65 m. abiem lytims, bet tik iki 62.5 m. vyrams ir 60 m. moterims,vėliau Seimas spręs, ką toliau daryti. Pensinio amžiaus atidėjimas šiektiek gelbsti pensijų draudimo sistemą, tačiau blogina nedarbo draudimosituaciją, nes didėja priešpensinio amžiaus žmonių nedarbas ir tuo pačiubedarbio išmokos, mokamos iš to paties fondo. Pagal Pasaulio bankoprognozes, kurios buvo patvirtintos ir kitų autorių, šis žingsnis pagelbėssocialinio draudimo biudžetui tik iki 2010 m. (t.y. tol, kol bus didinamaspensinis amžius), vėliau pensininkų ir dirbančiųjų santykis vėl imsblogėti.   1.8. Privilegijuotos pensijos  Nors vykdant reformą deklaruota, kad bus atstatytas socialinisteisingumas ir visos pensijos priklausys tik nuo mokėtų įmokų, tam tikrosprivileginės pensijų sistemos vis dėlto išliko.  Tai visų pirma visų jėgos struktūrų pensijos (prokuratūra, policija,kariuomenė), ir mokslininkų pensijos, kurios buvo įvestos 1992 m. kaipstipraus jų lobizmo pasekmė ir buvo laikomos tam tikra kompensacija užlabai mažus mokslinių darbuotojų atlyginimus. Yra dar ir valstybinėspensijos, skiriamos nusipelniusiems kraštui žmonėms bei nukentėjusiemsginant tėvynę. Visos šios pensijos mokamos šalia socialinio draudimopensijos.  Jų buvimas grindžiamas tuo, kad valstybinės pensijos yrafinansuojamos ne iš socialinio draudimo biudžeto, bet iš valstybėsbiudžeto. Tačiau ši argumentacija yra aiškiai nepakankama pateisinti, kodėlvaldžia nuosekliai nesilaiko savo deklaruojamų socialinio teisingumoprincipų. Juk į abu biudžetus moka tie patys šalies piliečiai, tačiau kaikuriems iš jų taikomas skirtingas traktavimas. Šių pensijų dydis buvosiejamas su valstybinio socialinio draudimo bazine pensija. Tai šiek tiekvaržė ir socialinio draudimo, ir valstybinių pensijų indeksavimą. Todėl nuo1998 m. sausio 1 d. valstybinių pensijų dydžiui nustatyti įvestavalstybinių pensijų bazė, kuri iš pradžių prilyginta socialinio draudimobazinei pensijai. Valstybinės pareigūnų, mokslininkų ir socialinės pensijosliko apskaičiuojamos senąją tvarka.  Nors socialinio draudimo ir valstybinių pensijų dydžiai buvo atsietisiekiant pastarąsias indeksuoti lėčiau, toks sprendimas gali turėti irkitokių, dabar nenuspėjamų pasekmių. Nukentėjusių asmenų pensijų gavėjaituri labai stiprią įtaką valdžioje, todėl visiškai įmanoma, kad šiospensijos ims ne mažėti, bet, atvirkščiai, didėti, kuomet jų nebevaržyssusiejimas su socialinio draudimo pensijomis. Kad šios privilegijos turitendenciją plėstis rodo nuo 1995 m. du kartus išaugęs jų gavėjų skaičius,nes prie turinčių teisę į tokias pensijas priskiriama vis naujoskategorijos žmonių. Už socialinio draudimo biudžeto yra dar ir socialinės pensijos, taippat mokamos iš valstybės biudžeto. Įvedus griežtą pensijos priklausomybęnuo mokėtų įmokų, niekada nedirbę arba labai mažai dirbę žmonės netekoteisės į bet kokią pensiją, nors ją garantuoja Lietuvos Konstitucija.Socialinės (arba šalpos) pensijos tik iš dalies užpildo tą spragą. Josskiriamos ne visiems, neturintiems darbo stažo, bet tik tiems, kuriųnedarbo priežastys yra pripažįstamos svarbiomis – motinoms, išauginusiomsdaug vaikų, slaugiusioms vaikus – invalidus arba patiems invalidams nuovaikystės. Visi kiti pensinio amžiaus gyventojai turi teisę kreiptissocialinės pašalpos, kuri skiriama patikrinus jų pajamas, bet ne pensijos.   1.9. Būtinybė keisti pensijų sistemą  Lietuvos pensinio draudimo problemos yra labai panašios kaip ir kitųRytų ir Centrinės Europos šalių. Išlaidos pensijoms vis didėja ir dabarsudaro jau virš 9 proc. BVP. Socialinio draudimo išlaidos nuolatos augogreičiau nei pajamos – nuo 1991 m. išlaidos padidėjo 77.8 karto, tuo tarpupajamos tik 61.6. Prie šio disbalanso žymiai prisidėjo ir 1995 m.įgyvendintas naujas pensijų įstatymas. Pensijų pakeitimo norma (replacementrate) nuo 1992 m. vis mažėjo: tuomet buvo 50 proc., o dabar jis nesiekia 40proc.  Socialinis draudimas finansuojamas iš atskiro fondo, tačiaukaupiamųjų rezervų jame visiškai nėra. Iki 1995 m. fondo biudžetas buvonežymiai perteklinis, dabar jis tapo deficitinis, nors pensijos yra labaimažos, neužtenkamos pragyventi (vidutinė pensija yra apie 75 JAV dol.).Kartais vėluojama išmokėti pensijas, deficitui dengti imamos trumpalaikėspaskolos iš bankų. Nors “Sodros” garantu yra valstybės biudžetas ir jisturi dengti fondo biudžeto trūkumus, taip dar nei sykio neįvyko.  Pribrendo būtinybė iš esmės keisti pensijų sistemą. Nepasisekusi 1995m. reforma rodo, kad reikia keisti ir pakeitimų kryptį. Socialinę apsaugąbūtina individualizuoti, organizuoti ją kaupimo principu. Tik tuomet busįmanoma iš tiesų, o ne deklaratyviai susieti įmokas ir išmokas,suinteresuoti žmones draustis senatvei. Valstybinė apsauga turi būtisuvokiama ne kaip “atpildas” už asmens nuopelnus, tačiau kaip visuomenėspagalba negalintiems savęs aprūpinti, ir turi būti tiekiama tiek, kiek josnariai nuspręs reikalinga ir pajėgs. Kad pensijų sistemą reikia pertvarkytiindividualizavimo ir kaupimo linkme, jau suprato ir politikai. Todėlartimiausiu metu ketinama įvesti papildomą kaupimą pensijų fonduose. Tačiaušis žingsnis negali būti vienintelis, o tik pirmasis einant esminių reformųkeliu. Pagrindinę pajamų senatvėje dalį turėtų teikti privati apsauga, ovalstybės vaidmuo apsiriboti ties socialine šalpa. 2. Pensijų sistemos reformos prielaidosReformų sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Perėjimui prieprivačios, kaupimu paremtos pensijų sistemos, yra labai svarbus tiekkapitalo rinkos, tiek visos ekonomikos išvystymas, dabartinė socialinėsapsaugos būklė, politinės bei psichologinės nuostatos visuomenėje. Savoruožtu, kaupiamųjų pensijų atsiradimas stimuliuos ir žymiai pakeis ir pačiąekonominę bei visuomeninę aplinką, kurioje šios pensijos funkcionuos. 2.1. Demografinis spaudimas pensijų sistemaiKaip kitos Vakarų bei Centrinės Europos valstybės, Lietuva išgyvenavisuomenės senėjimo procesą. Šalies demografinė situacija blogėja – mažėjadirbančių žmonių, daugėja pensininkų. Pensinio amžiaus žmonių pradėjodaugėti jau nuo 1973 m. Tuomet jie sudarė 17,7 proc. visų gyventojų, dabar– virš 20 proc. 1985 m. tūkstančiui darbingo amžiaus žmonių teko 315pensinio amžiaus žmonių, 1989 m. – jau 333, o 1995 m. – 357 pensinioamžiaus žmonės, 1996 m. – 415. Pensijų gavėjų skaičius, nepaisant 1995 m.įvykdytos pensijų reformos, nuolat didėja – 1993 m. jie sudarė 39,2 proc.darbingo amžiaus žmonių, 1994 m. – 39,7 proc., 1995 m. – 40,4 proc., 1996m. – 41,5 proc. Ypač didėja invalidumo, nukentėjusių asmenų pensijų gavėjųskaičius. Gimstamumas Lietuvoje ėmė mažėti nuo 1990 m. ir 1994 m. jis pasiekėmažiausią skaičių per visą šalies istoriją, o natūralus gyventojų prieaugistapo neigiamas (daugiau žmonių mirė nei gimė). Labai padidėjo darbingoamžiaus žmonių (ypač 30 – 35m. vyrų) mirtingumas – ir dėl ligų, ir dėltraumų. Tuo tarpu pensinio amžiaus žmonių tikėtina gyvenimo trukmė beveiknepasikeitė – asmuo sulaukęs 60 m. vidutiniškai dar gyvena apie 21 m., irtai yra gana ilgas laiko tarpas, kai jam reikia mokėti pensiją. Tokia demografinė situacija pay as you go paremtą pensijų sistemąpadaro labai pažeidžiamą. Esant tokioms tendencijoms, ši sistema visiškaineturi perspektyvos, ji yra tiesiog pasmerkta bankrutuoti. Tuo tarpukaupiamoji sistema, paremta apibrėžtų įmokų draudimo principu, galėtųišvengti demografinio spaudimo, nes joje nėra perskirstymo, o kiekvienoapdraustojo asmens pensijos finansavimas remiasi tik jo pateis mokėtomisįmokomis. 2.2. Mokesčių vengimo pasekmėsLabai išplitęs mokesčių vengimas taip pat mažina apdraustųjųsocialiniu draudimu skaičių. Apdraustųjų asmenų ir darbingo amžiaus žmoniųsantykis mažėja – 1991 m. jis buvo 83 proc., 1992 m. – 74 proc., 1993 m. –65 proc., 1994 m. – 61 proc., tik 1995 m. šiek tiek išaugo – 63 proc., 1996m. – 64 proc. Todėl vis didesnė pensininkų išlaikymo našta tenka tiems,kurie dar moka socialinio draudimo mokesčius: apdraustųjų skaičius,tenkantis vienam pensininkui 1991 m. buvo 2,1, 1992 m. – 1,91, 1993 m. –1,66, 1994 m. – 1,54 ir 1996 m. tik – 1,51. Jei 1976 m. 3 dirbantiejiišlaikė 1 pensininką, tai dabar jau 2 pensininkus, ir šis skaičius visdidėja. Nuo 1991 m. apdraustųjų skaičius sumažėjo nuo 1764.3 tūkst. iki1352.2 (1996), t.y. daugiau nei 400 tūkst. Kai kurie iš jų neteko darbo. Tačiau bedarbių, užsiregistravusių darbobiržoje, yra tik šiek tiek daugiau nei 100 tūkst. Likusioji dalis perėjodirbti į šešėlinę ekonomiką, taigi, nemoka ne tik socialinio draudimo, betir jokių kitų mokesčių, arba pagal įstatymą nėra draudžiami. Mažiau neipusė individualių įmonių savininkų draudžiasi (40 tūkst. iš 90 tūkst). Apie180 tūkst. yra 2-3 ha žemės savininkai ir pagal įstatymą yra nedraudžiami.Yra apie 50 tūkst. užsiregistravusių ūkininkų, bet tik 1 tūkst. iš jųdraudžiasi. Nors pateikti duomenys netikslūs, tačiau matyti, kad tik labainedidelė 400 tūkst. dingusiųjų iš apskaitos dalis gali grįžti į socialinįdraudimą. Todėl prognozuoti apdraustųjų skaičiaus didėjimą yra nerealu.Kita vertus, jo mažėjimas šiek tiek stabilizuojasi. Be to, reikiapripažinti, kad Lietuvoje užimtumo lygis (t.y. dirbančiųjų dalis darbingoamžiaus gyventojų skaičiuje) yra kur kas didesnis nei Vakarų Europosšalyse. Todėl sunku tikėtis, kad jis dar didės nekeičiant verslo sąlygų. Kadangi didžiausia socialinio draudimo tarifo dalis tenka darbdaviui,tai pagrindiniai “Sodros” įmokų mokėtojai yra įmonės. Pablogėjo tiekvalstybinių pramonės įmonių, tiek įmonių, išlaikomų iš valstybės biudžeto,įmokų mokėjimas. Privačios įmonės, kurių yra vis daugiau, taip pat vengiamokėti socialinio draudimo mokesčius, nors tai lemia ir kitos priežastys. Anksčiau daugiausia socialinio draudimo įmokų buvo surenkama išdidelių valstybinių įmonių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo prarastosdidžiulės rinkos buvusioje Tarybų Sąjungoje, kurioms dirbo šios įmonės.Daug tokių įmonių yra dar neprivatizuotos. Dauguma jų yra nemokios, antbankroto ribos, jų darbininkai yra priverstinėse atostogose arba gaunaminimalius atlyginimus. Įvairios socialinės garantijos, įtvirtintos darboįstatymuose, varžo tokių įmonių bankrotą ar išpardavimą. Šių įmoniųsocialinio draudimo įmokos yra arba labai mažos arba tik priskaičiuojamos,bet realiai nesumokamos. Beveik visos biudžetinės įmonės kenčia nuo nepakankamo valstybėsfinansavimo. Jos taip pat dažnai neišgali sumokėti socialinio draudimoįmokų. Visų įmonių įsiskolinimai socialiniam draudimui per 1996m. išaugodar 18 proc. Lietuvoje vyko spartus privatizavimo procesas – dabar apie 66 proc.visų įmonių yra privačios. Dideli socialiniai mokesčiai įmonėms labaipadidina darbo jėgos kaštus. Kad išliktų konkurencingos, jos yra priverstosslėpti tikruosius darbuotojų užmokesčius ar darbuotojų skaičių, dirbtinesudarant darbo sutarčių – taip įmokos į socialinio draudimo fondądirbtinai sumažinamos. Dirbančiųjų pagal darbo sutartis mažėja, o tik jieprivalo mokėti įmokas socialiniam draudimui. 1991m. jų buvo 94,9 proc. visųapdraustųjų, o 1996 m. – 92 proc. Norint išvengti socialinio draudimo įmokųįmonėse sudaromos kitos, ne darbo sutartys (pvz. pavedimo, kuriasreguliuoja Civilinis kodeksas), nors darbas ir yra nuolatinio pobūdžio.Darbuotojai taip pat yra linkę gauti didesnius atlyginimus iš karto neidides…nę socialinę apsaugą. 1995 m. pensijų reforma nors ir deklaravo griežtą išmokų susiejimą suįmokomis, tačiau ji iš esmės buvo nepajėgi šį tikslą pasiekti, nes naująsistemą grindė taip pat perskirstymu. Todėl apdraustųjų skaičius nenustojomažėti ir po reformos. Realus įmokų ir išmokų ryšys galimas tik realiaikaupiant šias įmokas ir apskaitant jas individualiai. 2.3. Finansinės pensijų reformos prielaidosVertybinių popierių rinkos išvystymas yra lemiamas veiksnys, pereinantprie privataus pensinio draudimo sistemos. Privačių kaupiamųjų pensijųfondų veikla remiasi apdraustųjų lėšų investavimu, siekiant išsaugoti įmokųvertę ir auginti prieaugį. Todėl vertybinių popierių rinkos likvidumas,platumas (kapitalizacija) ir saugumas yra būtini pensijų reformosatributai. Vertybinių popierių rinkos pamatai buvo padėti 1992 metais, kuometbuvo priimti vertybinių popierių rinką reglamentuojantys teisės aktai beiįsteigtos vertybinių popierių rinkos institucijos – vertybinių popieriųbirža, vertybinių popierių komisija ir depozitoriumas. Lietuvoje veikiaprancūziškasis vertybinių popierių rinkos modelis, kuomet akcijos yradematerializuotos, apskaitomos įrašais centriniame depozitoriume, kurisatlieka saugojimo ir kliringo funkciją. Vertybinių popierių birža sparčiai auga. Pirmojoje sesijoje,įvykusioje 1993 rugsėjo 14 dieną, buvo registruota 19 emitentų ir 22vertybiniai popieriai, teisę prekiauti turėjo 19 finansų maklerio įmonių.1998 metų gegužės 1 duomenimis, buvo įregistruota 609 emitentai, 665vertybinių popierių emisijos, iš jų oficialiame sąraše – 7 įmonės ir 7vertybiniai popieriai, A sąraše – 52 įmonės ir 53 emisijos, likusios –einamojo prekybos sąrašo B sąraše. Rinkos kainą turėjo 347 vertybiniaipopieriai. Per ketverius veiklos metus centrinio depozitoriumo apskaitomųvertybinių popierių kapitalizacija nominalia verte sudarė 16,584 mlrd.litų, arba 44.4 procentus šalies BVP. Per praėjusius 1997 metus akcijųkapitalizacija išaugo 12 procentų, VVP kapitalizacija išaugo net apie 70procentų. Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje gali prekiauti tiklicencijuotos finansų maklerio įmonės. Šias įmones prižiūri VPK, nustato jųkapitalo bei kitus veiklos reikalavimus. 1998 m. gegužės 1 dienosduomenimis 47 finansų maklerio įmonės turėjo teisę prekiauti VP, iš jų 10bankų finansų maklerio skyrių, 10 A kategorijos įmonių, ir 27 B kategorijosįmonės. Depozitoriumu leidžiama tapti bankui, finansų maklerio įmonei ar bankodukterinei įmonei, gavus VPK leidimą verstis šia veikla. Perduotą saugotiturtą depozitoriumas privalo atskirti nuo savo turto. Lietuvoje nėra įsteigtas nei vienas investicinis fondas. Visa kaltėverčiama mokesčių taisyklių skirtumams, apmokestinant įmonių ir gyventojųkapitalo prieaugį, kurie skatina investuoti tiesiogiai, o ne perinvesticinius fondus. Lietuvoje veikia kontroliuojančios investicinėsbendrovės. Nuo 1994 metų pradėti leisti Vyriausybės vertybiniai popieriai. 1998metų kovo mėn. VVP apyvarta sudarė 14.8 mln. Lt, o VVP rinkoskapitalizacija laikotarpio pabaigoje buvo 1561 mln. Lt. VVP indeksas LITINbuvo 1398.8. Mažiausiai išspręsta kapitalo rinkos tarpininkų problema – lėšųsaugumo užtikrinimas. Veikiantys buhalterinės apskaitos standartai nenumatogalimybės atskirti kliento lėšų nuo įmonės lėšų. Užbalansinės sąskaitos irapskaita nėra išvystytos, kad galėtų efektyviai atskirti kliento ir įmonėslėšas. Tačiau ši problema yra žinoma, todėl tikėtina, kad bus nustatytibūdai apsaugoti klientų lėšas. Tačiau tai – tik dalis problemos sprendimo.Komercinių bankų sistema taip pat yra rizikos šaltinis, kadangi daugumaatsiskaitymų vyksta negrynais pinigais, per banką. Net ir apsaugojusklientų lėšas kapitalo rinkos tarpininkuose, visos lėšos patiria bankinęriziką – kad jos bus prarastos banke.  Todėl nepakanka apsiriboti klientų lėšų atskyrimu tik kapitalo rinkostarpininkų įmonėse, būtina įteisinti rezervuotų sąskaitų galimybękomerciniuose bankuose. Tai leistų tradicinius ir Lietuvoje įsigalėjusiusvalstybinės priežiūros mechanizmus sektoriaus saugumui užtikrinti pakeistikur kas efektyvesnėmis – rinkos teikiamomis – ri…zikos valdymo priemonėmis. 2.4. Mokestinės pensijų reformos prielaidosPasirengimas pensijų reformai mokesčių aspektu turi būti įvertintasdvejopai. Viena – ar egzistuoja kaupimo pensijų fonduose pačių pensijųfondų apmokestinimo koncepcija, ir kita – ar mokesčių našta (perskirstymas)palieka pakankamai lėšų žmogaus kišenėje, kad jam dar liktų pensijųįmokoms. Į pirmąjį klausimą galima atsakyti labiau teigiamai, kadangi visisprendimų priėmėjai pritaria, kad privačiai pensijai apsidraudusio asmenspajamų mokestis turi būti atidedamas tam laikui, kai jis gaus išmokas išpensijų fondo. Tai reiškia, kad įmokos į pensijų fondą turi būtineapmokestinamos pajamų mokesčiais. Kol kas diskutuojama, kokianeapmokestinamųjų pajamų riba turėtų būti nustatyta. Siekiant mokesčiųatidėjimo principą įgyvendinti nuosekliai, nuo pajamų mokesčio turi būtiatleidžiamos visos asmens įmokos į pensijų fondą – neribojant nei sumos,nei į kieno sąskaitą mokamos įmokos. Jei norima išvengti dviguboapmokestinimo ir mokestį atidėti, tokią nuostatą tiesiog būtina įtvirtinti.Be to, visos įmokos į pensijų fondą turi būti atleidžiamos nuo socialiniodraudimo įmokų. Dėl šios nuostatos vieningos nuomonės nėra. 1998 metais mokesčių našta Lietuvoje siekė 35 procentus. Tai reiškia,kad vidutiniškai trečdalis pajamų yra paimama iš žmonių perskirstymui. Apie30 procentų šio perskirstymo sudaro socialinio draudimo įmokos. Tikimybė,kad žmogus turės pakankamai lėšų sukaupti pensijai ir užsitikrintipilnavertę senatvę, jei mokesčių našta nemažės, yra maža. Lietuvoje vykdomabiudžeto reforma yra tinkamas būdas ir metas įtvirtinti nuoseklią mokesčiųnaštos mažinimo kryptį. Deja, vykdoma biudžeto reforma apsiriboja biudžetosudarymo formos pakeitimu – nuo funkcijų finansavimo pereinama prieprograminio biudžeto formavimo. Realių prielaidų mokesčių naštai sumažintivykdoma biudžeto reforma nesudaro. Tačiau visuomenėje bręsta suvokimasmintis ir ieškoma būdų, kaip apriboti valstybės išlaidas ir sustabdyti jųaugimą. Yra siūlymų įstatyme įtvirtinti maksimalias biudžeto išlaidas,lyginant jas su BVP arba absoliučia suma. Tokiam žingsniui šiandieninėvaldžia dar nesiryžta. 2.5. Bendraekonominės pensijų reformos prielaidosLietuvos ekonomika, vertinant bendrąjį vidaus produktą, pradėjo augtinuo 1995 metų. 1995 metais augimas buvo 3.3, 1996 – 4.7 procentai, 1997metais BVP padidėjo 5.6 procentais, 1998 metais BVP padidėjo 5,7 procentai,o 1999 metais dėl Rusijos krizės poveikio sumažėjo. Griežta pinigų politika sąlygojo, kad infliacija Lietuvoje nuolatmažėjo: 1995 metais ji dar buvo 37.5 procentai, 1996 – 13.1, 1997 – 8.4, o1998 – tik 2,4. Pensijų reformai vykti ir pensijų fondams sėkmingai veikti būtinaprielaida – patikimi pinigai. Šalies pinigų politika turi būti pastovi irprognozuojama. Nuo 1994 metų balandžio 1 dienos Lietuvoje veikia valiutųtarybos sistema, nustačiusi fiksuotą lito ir dolerio kursą beišimtaprocentinius užsienio valiutos ir aukso rezervus apyvartojecirkuliuojantiems litams padengti. Valiutų tarybos principų įgyvendinimassąlygojo infliacijos mažėjimą, palūkanų litais ir valiuta normossuvienodėjimą bei mažėjimą, pinigų politikos pastovumą ir patikimumą. 1997 metais Lietuvos bankas patvirtino Lietuvos banko pinigų politikosprogramą 1997 – 2000 metams, numatančią atsieti litą nuo dolerio. Programąnumatyta įgyvendinti trimis etapais. Pirmajame etape, kuris baigėsi 1998metų pradžioje buvo pradėtos diegti atviros rinkos operacijos – buvoorganizuojami repo sandoriai, terminuotų indėlių aukcionai, pradėtos teiktilombardo ir vienos nakties paskolos. Šių instrumentų pagalba Lietuvosbankas stengiasi įtakoti palūkanų normas, suteikti bankų laisvų lėšųpanaudojimo galimybę arba teikti likvidumo paskolas komerciniams bankams.Antrajame etape numatoma pakeisti Valiutų tarybos principus įtvirtinantįLito patikimumo įstatymą, išplečiant į apyvartą išleistų litų padengimogalimybes dar ir vertybiniais popieriais, rediskontuotais vekseliais,paskolomis ir pan., šalia viso to mažinant padengimo procentą – nustatantjį tokį, kokio reikia “pinigų stabilumui palaikyti”. Trečiajame etapenumatoma litą susieti su Euro arba krepšeliu. Akivaizdu, kad vykdant pensijų sistemos reformą ir pereinant prieprivataus pensinio draudimo, 2-3 metų pinigų politikos ir pinigų stabilumoperspektyva yra nepakankama. Nepakanka “statyti” ant bendros valiutosįvedimo kortos, kadangi Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą klausimas yradaugiau negu neapibrėžtas. Jei pinigų stabilumas nebus garantuotasįstatymais valstybiniu lygiu, besisteigiantiems pensijų fondams tekspatiems saugotis nuo valiutos pasikeitimo rizikos. Jiems tai gali būti ganasudėtinga, jei įstatymai nustatytų griežtus investicijų portfeliodiversifikavimo reikalavimus, neleidžiančius draustis nuo valiutospasikeitimo rizikos. Tikėtina, kad atsiradus poreikiui apsisaugoti nuovaliutos kurso pasikeitimo rizikos, atsirastų išvestinių vertybiniųpopierių, skirtų šiam tikslui, pasiūla. Šiuo metu egzistuoja šešėlinėprekybos valiuta ateities sandorių rinka. 2.6. Politinės pensijų reformos prielaidosDauguma politinių jėgų, įskaitant TSLK, LCS, LLS pasisako už pensijųfondų įdiegimą. Pensijų fondų sistemos įdiegimo klausimas yra irVyriausybės programoje bei konkrečių priemonių plane. Pensijų fondųįdiegimui pritaria ir stambiausios darbdavių lobistinės grupės.Profsąjungos laikosi pasyviai. Prognozuojant situaciją galima teigti, kad norint net ir pamažuatsisakyti valstybinio socialinio draudimo Sodros, pasipriešinimas galikilti iš dabartinių pensininkų ir pagyvenusių žmonių. Tikėtina, kad jųnuomonės būtų labai paisoma, nes tai yra aktyviausių rinkėjų sluoksnis. Realus įsivaizdavimas, kaip turės atrodyti pensijų fondai, skiriasi.Dar labiau nuomonės išsiskiria kalbant apie tai, ar pensijų fondų sistematuri būti papildoma prie valstybinio socialinio draudimo, ar pamažu turipradėti jį išstumti. Optimistiškiau nuteikia tik tas faktas, kad bentnesijaučia rimto spaudimo didinti Sodros išmokas įmokų kėlimo sąskaita.Situacija yra tokia, kad nei vienoje iš minėtų grupių, įskaitant irVyriausybę, dar nėra suformuluota nuoseklesnė pozicija dėl pensijų fondo irbūsimos pensijų sistemos. Aiškesnę nuomonę, ypač dėl valstybinio draudimomažinimo ar atsisakymo, galbūt vengiama suformuluoti vien dėl didelėsrinkėjų dalies ypatingo jautrumo šiai problematikai. Lietuvos valdžiai pensijų fondų sistemos sukūrimo atžvilgiu didelęįtaką daro Pasaulio Bankas, kuris nuolat teikia rekomendacijas šiojesrityje bei planuoja susieti paskolų suteikimo klausimą su pensijų fondųįstatymu, konkrečiais jo principais bei pensijų fondų veiklos aplinka. Valstybės tarnautojai ir įvairios institucijos labai nedideliu mastuyra įtraukti į problematikos nagrinėjimą, todėl daugelis jų nuomonės arbaneturi, arba turi labai abstrakčią nuomonę. Išskirtinos grupės – VPK, kuripasisako už kaupiamuosius skaidriais principais grindžiamus pensijų fondus,bei Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba, kuri taip pat pasisako užkaupiamuosius pensijų fondus bei už kaupimo ir anuitetų mokėjimo atskyrimą. 2.7. Psichologinės pensijų reformos prielaidos ir poreikio kaupiamosioms pensijoms identifikavimasDidžioji dalis vyresniojo amžiaus Lietuvos žmonių praktiškai niekonenutuokia apie privačius pensijų fondus ir galimybę užsidirbti privačiąpensiją, visas viltis gauti pensiją sieja su Sodra ir, galbūt, jospataisymu. Daug jaunesnių žmonių yra itin skeptiškai nusiteikę valstybiniosocialinio draudimo atžvilgiu ir praktiškai nesieja savo apsirūpinimosenatvėje su šia sistema. Tačiau apie institucijas, padedančias sukauptilėšas pensijai, taip pat mažai galvojama. Ryžtas imtis atsakomybės už savogyvenimą, įskaitant ir apsirūpinimą senatvėje, taip pat didesnis yra tiktarp aktyvaus jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių. Ko gero, tai, jog nevaldžia, o pats žmogus turi rūpintis savo pensija, būtų didelispsichologinis šokas Lietuvos visuomenei. Tai, jog poreikis pačiam pasirūpinti senatve pasinaudojantinstitucija, nėra itin gajus, rodo tai, kad draudimo bendrovių siūlomąpensijos draudimą yra nusipirkę labai nedaug (kiek???) žmonių. Kita vertus,tokio draudimo siūlymas rodo bent potencialų poreikį ir verslo pasiruošimąpasiūlyti paslaugas. Dalis bankų, finansų maklerių įmonių ir draudimobendrovių taip pat labai suinteresuoti privačiais kaupiamaisiais pensijųfondais ir planuoja užsiimti šiuo verslu, kai tik tam bus sudaryta teisinėir mokestinė aplinka. Remiantis LLRI atlikta ekspertų apklausa, neabejotinai daugiau nei 10procentų visų piniginių pajamų namų ūkiai Lietuvoje skiria investicijoms irtaupymui, be to, prognozuojamas šios dalies augimas. Taigi, pensijų fondaigalėtų pretenduoti į dalies šių lėšų valdymą. 2.8. Teisinės pensijų reformos prielaidosLietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis teigia, kad “valstybėlaiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas …”. Taigi,Konstitucija neleidžia valstybei visiškai pasitraukti iš pensijų sistemos,nors ir neteigia, kokios konkrečiai pensijos turi likti valstybės žiniojebei kokiomis sąlygomis jos laiduojamos. Šiuo metu problema yra ta, kad Lietuvos Respublikos įmonių įstatymaiyra visiškai nepritaikyti kaupiamųjų pensijų fondų veiklai. Be specifiniųtik pensijų fondams taikomų taisyklių, egzistuoja problemos, susijusios suneaiškiais kompetencijos padalinimais tarp juridinio asmens organų,atsakomybe už nesąžiningus juridinio asmens organų veiksmus. Be to,Lietuvoje nėra išplėtotas patikėjimo teisės (“trust”) institutas, pagalkurį veikia dauguma Vakarų valstybių fondų. Įmonių teisė apskritai nėralabai lanksti ir pritaikyta specifiniams santykiams. Dar mažiau lankstumoyra taikant įmonių teisės normas teismuose. Draudimu paremtos pensijos beiįmonių pensijos gali egzistuoti ir esminių teisinių kliūčių joms nėra. 2.9. Techninės pensijų reformos prielaidosTechninių kliūčių įgyvendinti pensijų reforma nėra. Naivu galvoti, kadprivačios įmonės nesugebės atlikti uždavinio, kurį dabar vykdo valstybinisfondas. Juo labiau, kad Lietuvoje finansinės patirties yra sukauptapakankamai: veikia komerciniai bankai, draudimo bendrovės, investicinėsbendrovės, turinčios patirties ir mechanizmus valdyti paskolų, draudimo beiinvesticijų riziką. Pensijų fondai pasaulio rinkoje taip pat nėranaujadarai, kurių veikimą dar tik reikėtų patikrinti, todėl visada galimašią patirtį perimti tiek, kiek ji yra naudinga. 2.10. IšvadosDabartinė pensijų sistema yra finansiškai visiškai nepatikima irneturinti perspektyvos. Iki šiol vykdytos pensijų reformos nepasiekė savoiškeltų tikslų ir visiškai neišsprendė senatvės finansavimo problemų.Būtina keisti pensijų sistemos prigimtį, padaryti ją kaupiamąja irnepriklausoma nuo valdžios. Vis didesnį spaudimą pensijų sistemai daro šalies demografija ir sutuo pay as you go principais paremta sistema yra nepajėgi susidoroti.Priimtas pensinio amžiaus didinimas yra tik laikina priemonė, šiek tiekpadėsianti mažinti socialinio draudimo deficitą trumpame periode, bet neilgame. Stipriai susiejus įmokas su būsimomis išmokomis tikėtasi, kad sumažėsšešėlinė ekonomika, daug dirbančiųjų legalizuosis, ims mokėti įmokassenatvės pensijai, tačiau taip neįvyko – žmonės nepasitiki socialiniudraudimu ir nėra linkę juo draustis. Visaip vengiama mokėti didelessocialines įmokas, kurios suvokiamos pirmiausia kaip mokestis. Kadangisocialinis draudimas paremtas tikrais draudimo principais, o yra tikperskirstymo mechanizmas, siekiantis sukurti draudimo iliuziją, tai šiosįmokos iš tiesų gali būti laikomos dar vienu, mokesčiu. Tokį suvokimą tikpatvirtina tai, kad: – daugelis žmonių moka įmokas daug didesnes nei reikėtų jų pačiųpensijai finansuoti; – įmokos mokamos ir tada, kai teisė į pensiją jau yra įgyta (pvz.,dirbančių pensininkų atveju); – yra apribojimai (“lubos”) išmokoms, bet ne įmokoms: uždirbantysdaugiau moka daugiau, nors jie negauna daugiau išmokų už šias papildomasįmokas; – dalis apdraustųjų galų gale negauna jokios pensijos, nors ir yramokėję įmokas (pvz., per trumpas jų draudimo stažas). Aktuariškai yra paskaičiuota, kad jei socialinio draudimo įmokos būtųkaupiamos, o ne perskirstomos, apdraustųjų asmenų pensijoms finansuoti jųreikėtų kur kas mažesnių nei yra mokamos dabar (apie 10 proc. vietoje 25).Taigi, dalis asmens įmokų yra tiesiog prarandama (už jas negaunama jokiųišmokų), todėl jas galima laikyti mokesčiu. Socialinės įmokos labai išpučia darbo jėgos kaštus, stabdo įmoniųkonkurencingumą. Darbdaviams, kurie moka didesniąją įmokų dalį, tai yratiktai mokestis ir mokestis darbo jėgai, baudžiantis už naujų darbo vietųkūrimą. Be to, esant tokiai sistemai, darbuotojas nėra savarankiškas, jistampa tarsi darbdavio “įkaitu”, nes būsimoji pensija visiškai priklauso nuodarbdavio įmokų mokėjimo. Nors vykdant reformą buvo siekta atstatyti pensijų diferenciaciją irtuo pačiu deklaruojamą socialinį teisingumą, šios sistemos rėmuose taipasirodė neįgyvendinama. Pensijų diferenciaciją tuoj pat imta riboti, nesji pasirodė finansiškai nepakeliama socialinio draudimo biudžetui, norsįmokos socialiniam draudimui liko neribojamos. Pensijų formulė yra stipriaiperskirstomoji. Taigi, socialinio draudimo pensijos negalima laikytipensija,”uždirbta” mokant įmokas, nes ji labai priklauso nuo politikųvalios – pensijų įstatymai nuolat keičiami neatsižvelgiant į duotus pensijųpažadus. Dirbtinis pensijų finansavimo šaltinių atskyrimas (socialinio draudimoir valstybės biudžetai) ir iliuzinė išmokų priklausomybė nuo įmokų leidžiaišlaikyti ir pateisinti privilegines pensijas tam tikroms gyventojųgrupėms. Susidaro galimybės ir didelis potraukis vieniems mokesčiųmokėtojams gauti išmokas kitų sąskaita. Šios kategorijos pensijų gavėjųskaičius vis didėja.

Nenuostabu, kad pasitikėjimo socialiniu draudimu visuomenėje nėra – pati šisistema skatina vengti įmokų ir plečia šešėlinę ekonomiką. Ji turi ir kitųneigiamų pasekmių – įmokos socialiniam draudimui mažina žmonių pajamas, jiemažiau gali iš tiesų investuoti ir taupyti patys. Tai sumažina kapitalopasiūlą šalyje ir tuo pačiu ekonomikos augimą. Apskritai, kyla abejonių, ar veikianti socialinio sistema …atliekapensijų sistemos vaidmenį. Dėl stipraus perskirstymo ji neužtikrinapakankamų pajamų senatvėje. Ji taip pat nesuteikia ir tam tikro saugumo,nes įsigaliojus naujojo pensijų įstatymo reikalavimams tik pusė pensinioamžiaus Lietuvos gyventojų turės teisę gauti valdišką pensiją. Kylaklausimas, kam ji tokia reikalinga, jei senų žmonių aprūpinimo naštą teksdalytis su valstybės biudžetu. Tampa aišku, kad pensijų sistemos principusbūtina skubiai keisti ir kurti efektyvų senatvės apsaugos būdą,neiškraipantį žmonių iniciatyvų ir visos ekonomikos augimo. Būtinosios prielaidos tokiai reformai yra pribrendusios, žinomosproblemos, kurias reikėtų išspręsti, kad naujoji sistema būtų patikima.Visų pirma, būtina užtikrinti lėšų saugumą tiek bankuose, tiek kituosefinansiniuose tarpininkuose, vykdančiuose operacijas su pensijų fondųlėšomis. Viena iš sudedamųjų ir nepakeičiamų reformos dalių turėtų būtivalstybės biudžeto reforma, mažinanti mokesčių naštą rinkos subjektams irpiliečiams. Stabilūs pinigai taip pat yra sėkmingos kaupiamosios veikloslaidas. Tokia pensijų reforma yra ilgalaikė, vykdoma žingsnis po žingsnio,kartu keičiant ir kitas susijusias sritis. Šiems tikslams pasiektireikalingas ir politinių jėgų sutarimas, užtikrinantis pagrindinių reformosnuostatų stabilumą. 3. Pasaulinė pensijų fondų praktika ir patirtis 3.1. Pensijų fondo sąvoka Europos Sąjungos dokumentuoseEuropos Sąjungos dokumentuose nėra nusistovėjusios pensijų fondų(toliau – PF) sąvokos. Tai kyla pirmiausia iš PF prigimties dvilypumo: PFyra siekianti pelno organizacija, kuri kartu turi nesiekiančios pelnoinstitucijos statusą. Taigi neaišku, ar PF yra įmonė ir kokios tadataisyklės jiems turi būti taikomos. Tvirto sutarimo dėl apibrėžimo nėra,tačiau pagal Europos Sąjungos Sutartį 58, 85, 86 straipsnius PF yra įmonės.

Apibrėžimas: Ne pelno organizacija, valdanti schemą, papildančiąpagrindinę privalomąją schemą, veikianti kaupimo principu, tačiau pagaltaisykles, nustatytas valstybinės valdžios, yra ekonominis vienetas(įmonė). (“A non profit organization managing a scheme to supplement a basiccompulsory scheme, operating according to capitalisation but under ruleslaid down by public authorities is an economic undertaking”) Tačiau valdiška socialinė apsauga aiškiai išskiriama ir nelaikomaįmone: organas, valdantis privalomąją socialinę apsaugą, nėra įmonė (“abody managing a statutory social security function is not an undertaking.”) Specialių Europos Sąjungos direktyvų dėl PF nėra. Yra tik bendrasreikalavimas dėl laisvo asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo. PFinvesticijų apribojimai, atrodytų, prieštarauja laisvam kapitalo judėjimui,tačiau yra išlyga (73d*): laisvas kapitalo judėjimas turi būti taikomasnepažeidžiant MS (šalių narių) teisių imtis visų reikalingų priemoniųnacionalinių įstatymų pažeidimo prevencijai tinkamai prižiūrint finansinesinstitucijas. Pagrindiniai reikalavimai PF Europos sąjungos dokumentuose: 1. Išankstinė PF autorizacija (licencijavimas). 2. PF lėšų atskyrimas nuo sponsoriaus organizacijos. 3. PF investicijos laikantis apsukraus žmogaus (“prudent man”) taisyklių. Maždaug nuo 1990 m. PF pradedami išskirti iš kitų finansiniųinstitucijų. 1991m. buvo paruošta PF direktyva, tačiau ji nebuvo priimta.1995m. gegužės mėn. buvo pasiūlyta Europos Tarybos direktyva, užtikrinantimigruojančių darbininkų (realizuojančių judėjimo laisvę) papildomų pensijųteises. Ji taip pat nepriimta. 1996m. pavasarį sudarytos “Interservises”grupės papildomoms pensijoms nagrinėti. Europos Sąjungos dokumentuose naudojama “pensinio aprūpinimoinstitucijos” sąvoka. Tai institucija arba fondas: kita nei įstatymiškainustatytos socialinės apsaugos įstaiga, įsteigta atskirai nuo bet kuriosremiančiosios organizacijos su tikslu teikti papildomas pensines išmokas

sudaranti investuojamus rezervus. 3.2. Pensijų fondų istorijaIšsivysčiusiose šalyse PF vystėsi kaip darbdavių užtikrinamosprofesinės pensijos. Pirmiausia jos teiktos valstybės tarnautojams (nevisada jos buvo fondinės). Privatūs darbdaviai steigė kaupiamąsiaspensijas, nes kitaip būtų sunku išlaikyti pažadus – PAYG netiktų – turibūti stabilus ir ilgalaikis gyvavimas. Šios schemos buvo labai nevienodos – ne visi darbuotojai apimti,skirtingos sąlygos gauti pensiją, pensijos dydis. Darbdaviai jas naudojokaip kvalifikuotos darbo jėgos išlaikymo, lojalumo ugdymo instrumentą.Pensijos buvo traktuojamos kaip atsitiktinės išmokos, o ne darbuotojųteisės. Po II pasaulinio karo daugelyje šalių įmokos ir investicijų pajamos PFtapo neapmokestinamos. Tai pradėta laikyti atidėta darbo užmokesčio dalimi,geru pakaitalu atlyginimams (nes kitos santaupos tokių privilegijų neturėjoir neturi). Todėl profesiniai PF labai išplito. Tuo pačiu imta daug daugiaujuos reguliuoti. Viena iš priežasčių – darbdaviai turėjo daug daugiauinformacijos nei apdraustieji, todėl galėjo manipuliuoti – atleisti priešpat įgyjant teisę į pensiją, rizikingai investuoti. Atsiranda dvigubarizika prarasti darbą ir pensiją. Tai ypač svarbu, jei valstybinės pensijosyra orientuotos į tai, kad dar yra papildomos pensijos. Gali kiltisocialinių pasekmių, kurias teks gesinti valdžiai. Daugėjant reguliavimų ir stiprėjant darbo jėgos mobilumui, darbdaviamsapibrėžtų išmokų planai darosi vis mažiau patrauklūs ir sunkiauadministruojami. Dėl didelio reguliavimo pensijų planai įmonėse beveiksuvienodėjo ir yra nebe taip lanksčiai pritaikomi individualiems įmonėsporeikiams. Todėl vis daugiau darbdavių pereina prie apibrėžtų įmokųschemų, kur investicijų riziką neša dirbantieji, arba pensijųadministravimą perduoda išoriniams valdytojams. Šalia darbdavių schemų yra individualios sąskaitos senatvei. Jos galibūti atidaromos bet kurioje finansinėje institucijoje. Šios įmokos taip patgauna mokesčių atidėjimą, kol kaupiama. Tokios sąskaitos jau veikia tik DCprincipu ir jų turėtojui dažnai leidžiama pasirinkti kelias investavimostrategijas. Dabar vienas iš keturių pensininkų ir vienas trečdalis dirbančiųjųOECD šalyse turi papildomą pensiją. Nuo to, kaip sutvarkytas PF, dažnaipriklauso, ar jam bus taikomos mokestinės lengvatos. Taip pat galimybėpereiti iš valstybinės pensijos į privačią (kaip yra Didžiojoje Britanijojeir Japonijoje). Šveicarijoje nuo 1985 profesinės pensijos yra kaupiamosios irprivalomos. Kiekvienas darbdavys turi turėti savo pensijų fondą arbaprisijungti prie jau veikiančio. Iš tiesų toks reikalavimas įteisino jausenai egzistuojančią stambių firmų praktiką, o smulkios firmos ir dabar darnėra visos apimtos. Australijoje tokios pensijos tapo privalomomis nuo1991m. Danijoje ir Olandijoje profesiniai planai yra kuriami šakų lygyje kaipkolektyvinių susitarimų rezultatas. Jie yra privalomi visoms šakos įmonėms. Jungtinėje Karalystėje yra unikali praktika, kai galima išeiti išvalstybinės pensijų sistemos antrosios dalies, jei užtikrinama ne mažesnėprivati pensija, nei būtų valdiška. Vėliau buvo suteikta teisė pereiti ir įindividualią schemą, ne tik darbdavio. 3.3. Tradicijos ir specifikaPradėjus reguliuoti profesinius pensijų fondus ir siekiant ribotiriziką, kai įmonės lėšos laikomos kartu su pensijų fondo lėšomis, PF lėšosbuvo atskirtos į atskirą juridinį vienetą. Anglosaksiškoje tradicijoje tai“Trust”. Tai pinigų kaupyklos, valdomos pasitikėjimo teise. “Trustą” valdopatikėtiniai – “trustees”. Kadangi profesinių schemų dauguma veikiaapibrėžtų išmokų principu, t.y. darbdaviai turi vykdyti pensijų pažadus,tai jie ir skiria PF valdytojus – “trustees”. Šie samdo profesionaliusinvesticijų menedžerius. Pats PF nesiekia pelno sau kaip organizacijai, otik savo nariams (“trustees” dažnai net negauna atlyginimo). Taip PFprilyginamas ne pelno organizacijai. Tuo PF skiriasi nuo draudimo įmonės,kuri turi savo savininkus ir siekia pelno. Dažnai Lietuvoje galvojama, kad PF turėtų būti ne pelno organizacijos.Tačiau pagal mūsų teisinę ne pelno organizacijų sąvoką toks juridinisstatusas netinka. Ne pelno organizacija gali turėti pelno, bet negali joniekaip skirstyti (taip pat ir savo nariams), o tik dėti į tolesnįorganizacijos vystymą. Iš anglosaksiškos tradicijos eina ir apdairausžmogaus (“prudent man”) taisyklė. Tai įpareigojimas veikti sumaniai,rūpestingai ir kruopščiai. Ši taisyklė nusako būdą, kuriuo turi veiktipatikėtinis, bet nekalba apie tai, ką konkrečiai jis turi daryti arba nedaryti – nėra nei leidimų, nei draudimų. Trustees yra įpareigoti veikti PFnarių labui ir jie baudžiami, jei nerūpestingai ar neapdairiai vykdo savopareigas. “Trustai” daugiausia kuriami uždari įmonėse, kai darbdavys sprendžiaPF valdymą, o dirbantysis neturi galimybių pasirinkti. Dabar vis dažniaupereinama prie atvirų pensijų fondų, kuriuose draustis rinktųsidirbantysis. Taip žymai padidėtų pensijų fondų efektyvumas, nes dirbantiejipereitų iš vienų PF į kitus, prastai dirbantys PF nebūtų išlaikomi. Būtųpasirenkami geresni sprendimai. Atviri PF jau būna įvairesnių juridiniųformų – akcinės bendrovės (Danijoje, tiesa be dividendų), fondai(“foundations”) – Šveicarijoje. Vokiečiai turi savo specifinę PF sistemą“book reserve”, kai įsipareigojimai pensininkams atsispindi tik įmonėsbalanse, bet realiai pinigai nėra atskirai kaupiami. Pensijos finansuojamosiš eilinių įmonės įplaukų. Atidėjimai pensijoms gauna mokestines lengvatasir jie pasilieka įmonėje – tai labai patogus būdas finansuoti įmones.Tačiau ne visada šios investicijos būna pačios geriausios – nors kaip tikvokiečiai sako, kad įmonė tai geriausia žino. Tokia pensijų “book reserve”sistema iš dalies gali būti paaiškintas Vokietijos pokarinis suklestėjimasir vokiečiai siūlo šį būdą ir transitinėms šalims, kurioms reikia pakeltisavo pramonę. Tačiau šalia book reserve sistemos yra ir kitų dalykųVokietijoje, kurie padeda šiai sistemai gyvuoti – pirmiausia pačios įmonėsvaldomos visai kitaip, čia dalyvauja bankai. Lietuvoje ar kitosepostkomunistinėse šalyse tai būtų gana pavojingas būdas, nes net tosįmonės, kurios atrodo labai pajėgios, staiga turi finansinių sunkumų. Būtųsmarkiai rizikuojama pensijomis.Vokietijoje apie 58 proc pensijų yrafinansuojama “book reserve”. Iš esmės tai yra ta pati “pay-as-you-go”sistema, tik įmonėje. Garsi yra Singapūro Taupomojo fondo (Provident fund) praktika. Tai išesmės socialinio draudimo fondas, tačiau tvarkomas kaupiamuoju principu.Jame visi šalies gyventojai turi sąskaitas pensijai, sveikatai, namamsstatytis, užmokėti už mokslą. Draudimasis šiame fonde yra privalomas –atskaitoma 40 proc. algos. Taupomasis fondas yra valdomas valstybinėsagentūros. 1981 m. Čilė įvykdė pensijų reformą, kuri turėjo didžiulės įtakosvisam pasauliui. Čia visa pensijų sistema buvo privatizuota – ne tiksąskaitos privačios ir perskirstymas minimalus (tik invalidumo ir …našliųpensijų atveju), bet ir valdoma visiškai privačiai, prižiūrint valdiškaiagentūrai. Patys pensijų fondai tarsi susideda iš dviejų dalių – tai fondas,kuriame kaupiami pinigai, ir jį valdanti įmonė. Šie du vienetai yrajuridiškai atskirti. Fondas tai yra “foundation”, o valdymo įmonė yraakcinė bendrovė (Administradoras des Fondos des Pensiones). Taip atskyruslėšas, išsaugomas PF lėšų neliečiamumas. Per reformos metus 3 AFP žlugo,bet nežlugo nei vienas PF. Jų valdytos lėšos buvo perskirstytos kitiems PFir kitoms AFP. Viena valdymo įmonė gali turėti tik vieną PF – dėl sistemospaprastumo ir lengvumo kontroliuoti. Taip pat ir vienas apdraustasis vienąsąskaitą. Čia sistema konkurencinė – galima laisvai pereiti iš vieno fondoį kitą kas pusę metų. Valdymo įmonės gyvena iš komisinių mokesčių. Tai irprivalumas, ir trūkumas. Darbdavių fondų nėra, visi fondai atviri, juospasirenka apdraustasis, darbdaviui įmokos neprivalomos. Visi komisiniaituri būti vienodi visiems klientams, tačiau tai užkerta kelią grupiniamskontraktams ir nuolaidoms. Anuitetai įsigyjami tik draudimo rinkoje – PF jųnemoka, tik kaupia. Kitos Lotynų Amerikos šalys – Argentina, Peru,Bolivija, Kolumbija, Meksika – taip pat eina Čilės keliu. 3.4. Reformos Rytų ir Centrinės Europos šalyseKartu su visos ekonomikos reformavimu, keičiamos ir socialinėsapsaugos, ypač pensijų, sistemos. Šios šalys susiduria su ypač dideliaissunkumais. Visuomenės senėjimas, kuris būdingas ir išsivysčiusioms šalimsir dėl kurio jos taip pat galvoja daryti reformas, dar labiaukomplikuojamas perėjimo sunkumais – mokesčių vengimu, įmonių bankrotais,nedarbo išaugimu, pramonės restruktūrizavimu. Rytų ir Centrinės Europosšalys yra dar net palankesnėje situacijoje daryti reformas, nes jųvalstybinės pensijų sistemos baigia sugriūti. Pionierės čia yra Vengrija ir Čekija, pradėjusios reformas nuo 1994 m.Jos pasirinko visiškai skirtingus modelius. Čekijos PF yra akcinėsbendrovės, Vengrijos – savitarpio pagalbos fondai. Šiuo metu pensijų aprūpinimu nepatenkinti visi – ir išmokų gavėjai, irįmokų mokėtojai, ir politikai, ir Sodros darbuotojai. Pensininkai norididesnių pensijų, įmokų mokėtojai – mažesnių įmokų, politikai norėtųpakelti pensijas, bet įmokų neužtenka ir dabartiniams įsipareigojimamsvykdyti – taigi, žadėti aukštesnes pensijas darosi vis labiau rizikinga.Sodra norėtų turėti daugiau galių spręsti dėl įmokų ir išmokų dydžių. Šinorų grandinė yra visiškai suprantama – t.y., natūralu norėti daugiau gautibei duoti, kai skirstomi pinigai ne tavo, mažiau mokėti, kai pinigaiskiriami ne tau, natūralu norėti daugiau galių spręsti, kai esi atsakingasuž darbo atlikimo sėkmę. Tačiau nesant šioje grandinėje privačių verslo subjektų, turinčiųmotyvaciją veikti siekiant sau gerovės, skirtingų interesų konfliktuispręsti nėra rinkos priemonių. Taigi lieka tik prievartinės priemonės:pakelti privalomas įmokas, sumažinti išmokas, perkelti dalį naštosdarbdaviui ir pan. Reikia suvokti, kad kai pinigų kiekis yra baigtinis (o jis toksvisada) nepriklausomai nuo dalintojų talentų ir geranoriškumo, padalintitaip, kad visi liktų patenkinti neįmanoma. Taigi, belieka tiktai mažintidalinimą – t.y., sudaryti prielaidas žmonėms patiems kiekvienam asmeniškaikaupti ar kitaip taupyti savo pensijai ir taip išvaduoti dalintojus nuopagrįsto ir neišvengiamo žmonių nepasitenkinimo. Nors pasiūlymai reformuoti pensijų sistemą Lietuvoje ne naujiena, bentjau Laisvosios rinkos institutas tai siūlo jau nuo 1993 metų, iki šiolnebuvo politinės valio tai pripažinti oficialiai. Todėl buvo palankiosprielaidos susiformuoti atitinkamai žmonių nuomonei. Daugelis tiki (irliūdniausia, kad tarp jų yra ir politikų), kad Sodros reikalai“susitvarkys” – reikia tik pakelti tarifą ir sulaukti ekonomikos pakilimo.Tačiau karti tikrovė yra ta, kad savaime socialinio draudimo reikalai tikblogės. Dėl pagrindinių dviejų priežasčių: politinės rizikos, kad išmokosbus didinamos, neatsižvelgiant į įplaukas ir dėl visuomenės senėjimo.Taigi, esamą sistemą keisti reikia, bet juo vėliau pradėsime, juo didesniusnuostolius patirsime. 2000 m. balandžio 6 d. Seimas priėmė rezoliuciją dėl pensinioaprūpinimo reformos, beveik po savaitės Vyriausybė pritarė pensijų sistemosreformos koncepcijai, numatančiai privalomojo kaupiamojo draudimo pensijų,valdomų privačių pensijų fondų, sistemos įvedimą, nedidinant pensijųdraudimui skiriamo tarifo. T.y., dalį socialinio draudimo tarifo pervedantkaupimui pensijų fonduose. Seimo rezoliucijoje teigiama, kad pensijųreforma turi būti pradėta 2002 m. sausį. Iki to laiko turi būti parengtivisi reformai reikalingi teisės aktai bei atlikti kiti parengiamiejidarbai. Svarbu pažymėti, kad rezoliucijoje įtvirtinta nuostata pensijųreformai finansuoti skirti dalį privatizavimo lėšų. Neramina tik tai, kadta dalis nenurodyta, todėl yra tikimybė, kad ta dalis gali būti labai maža. 3.5. Šiek tiek apie reformos turinįVyriausybės patvirtinta Pensijų reformos koncepcija, kurią parengėPensijų reformos grupė, numato tripakopę pensijų sistemą: I pakopa – einamųjų įmokų-išmokų pensijos (t.y., dabartinis valstybinis socialinis draudimas), II pakopa – privalomasis kaupimas privačiuose pensijų fonduose ir III pakopa – savanoriškas kaupimas arba draudimas. Privalomojo kaupimo privačiuose pensijų fonduose įvedimas būtų labainaudingas. Privati pensijų sistema, paremta lėšų investavimu, užtikrintųdidesnes išmokas, esant toms pačioms ar net mažesnėms įmokoms. Padidėtųžmonių motyvacija kaupti senatvei. Kaupimu paremta pensijų sistema yralabai reikalinga ir šalies kapitalo rinkai. Jos sukūrimas sudarytųprielaidas atsirasti naujoms finansinėms paslaugoms, stiprėti privatiemskapitalo rinkos dalyviams, didėti taupymo bei investicijų galimybėms. Tiesa, kalbant iš principo, geriausia būtų, kad kaupimas pensijainebūtų privalomas. Juk kiekvienas suaugęs žmogus suvokia, kad jis pasens,ir kad senatve reikia pasirūpinti iš anksto. Yra įvairių taupymo senatveibūdų, ne tik kaupiamieji pensijų fondai: galima gyventi iš santaupų,draustis, tikėtis, kad senatvėje būsi darbingas ir gyvensi iš darbo pajamųir pan. Šia prasme visai nereikėtų versti žmonių investuoti būtent įpensijų fondus. Tačiau mes nesame tuščioje vietoje. Šiandien šalia žmogaus ir jodarbdavio, nuo kurių dažniausiai priklauso sprendimas pensijos “uždirbimo”būdo, yra Sodra ir 34 proc. privaloma socialinio draudimo įmoka. Tai keičiaklausimą apie privalomą kaupimą iš esmės. Šiandien turint privalomąperskirstymą, kaupimas, nors ir privalomas, būtų daug geriau. Gal būt taiyra vienintelis realus būdas susiaurinti dabartinį valstybinį socialinįdraudimą ir bent jaunesniems darbo rinkos dalyviams suteikti viltį, kadpadidinto tarifo ar naujų žiaurių akcijų grėsmė netrukdys jiems dirbtitaip, kaip šiandien tai trukdo dabartiniams darbdaviams bei darbuotojams. Todėl autorius palaiko privalomojo kaupimo įvedimą, atskiriant dalįdabartinės socialinio draudimo įmokos tarifo, ir pasisako, už tai, kad takaupimui skiriama dalis būtų kuo didesnė, o reforma apimtų kuo platesniusgyventojų sluoksnius ir būtų pradėta kuo greičiau. Pagrindinė šios reformos kliūtis – atsirandantis papildomas trūkumaslėšų dabartinėje Sodros sistemoje. Amžinas klausimas, iš kur gauti pinigų.Kadangi klausimas apie pinigų buvimą ar nebuvimą neturi prasmės, oprasminga kalbėti tik apie preferencijas, tai neišvengiamai reikiarevizuoti kitas valstybės išlaidas. Taigi reformos nulemtas deficitasturėtų būti dengiamas valstybei atsisakant dalies šiuo metu vykdomųfunkcijų, siaurinant Sodros įsipareigojimus bei tikslingai nukreipiant šiamtikslui privatizavimo lėšas. Privačių Kaupiamųjų fondų atsiradimas būtų pirmas žingsnis įvedantrinkos santykius socialinio aprūpinimo srityje. Kas leistų ateityje tikėtispadidėjusio šio sektoriaus efektyvumo ir didesnio žmonių socialiniosaugumo. Kadangi koncepcijoje pirmąja pakopa lieka dabartinė sistema, tai liekair visos dabartinės jos ydos: didelis perskirstymas, neefektyvumas,nepilnas, nors ir prievartinis darbo jėgos padengimas, finansinisnegyvybingumas. Koncepcijoje minimos kai kurios šias problemassumažinsiančios priemonės – tai pensinio amžiaus didinimas, pensijųribojimas dirbantiems pensininkams, privileginių pensijų naikinimas. Šiaspriemones įgyvendinti būtina, tačiau tikėtinas didelis atskirų gyventojųgrupių bei tam tikros pakraipos politinių jėgų pasipriešinimas. Taigi, jųįgyvendinimas labai priklausys nuo būsimos porinkiminės Vyriausybės beivaldančiųjų politinių partijų supratimo ir valios. Kadangi dabartinis socialinis draudima…s su laiku apims mažesniusgyventojų sluoksnius, atsiras vis daugiau žmonių, kurie neturės teisės įjokią valstybės paramą senatvėje. Šiai problemai spręsti Socialinėsapsaugos ir darbo ministerija siūlo įvesti Nacionalinę pensiją, kurigarantuotų nors ir minimalų, bet visų gaunamą pragyvenimo minimumąsenatvėje. Ji faktiškai pakeistų dabartinės socialinio draudimo pensijosbazinę pensiją bet būtų teikiama iš bendrųjų mokesčių. Iš pirmo žvilgsnionacionalinė pensija atrodo paprastas, skaidrus ir pigiai administruojamasmechanizmas kovojant su skurdu. Tačiau kažko čia akivaizdžiai trūksta. O trūksta čia rinkos. Pagal tokią sistemą, kiekvienas žmogus,nepriklausomai nuo to, kaip uždirbo ir kaip leido pinigus visą gyvenimą,gaus minimalią garantuotą pensiją. Gali būti, kad žmogus ir taip turipajamų ir turto, todėl neaišku kodėl mokesčių mokėtojai turėtų jį remti,vien dėl to, kad jis yra bendrapilietis sulaukęs garbaus amžiaus. Galibūti, kad žmogus visą gyvenimą nedirbo, o gyveno iš pašalpų arba dirbošešėlinėje ekonomikoje ir nemokėjo mokesčių, todėl vėl neaišku, kodėlmokesčių mokėtojai turėtų jį remti. Reikalo esmės nekeičia tai, kad tokianacionalinė pensija būtų minimalaus dydžio. Nes tikrai bus žmonių, kuriemsji bus vienintelis pragyvenimo šaltinis, taigi, ji turės būti pakankamapragyvenimui ir visuomet egzistuos spaudimas ją didinti. Nesant turto beipajamų kriterijaus, norint šiek tiek pakelti skurdžiausių pensininkųpajamas, neišvengiamai jas didinti teks visiems. Taigi, nacionalinė pensija, teikiama visiems gyventojams, sulaukusiemspensinio amžiaus, yra nors ir patraukli savo paprastumu, tačiau per brangipriemonė, kuri nesudaro prielaidų formuotis žmonių atsakomybei už savoateitį. Tai ypač aktualu šiandien Lietuvoje, kur požiūris, kad kažkas (otas kažkas yra visi kiti, išskyrus mane patį) turi pasirūpinti manosenatve, gydimu, vaikų mokymu bei auklėjimu ir dar daugybe kitų asmeninėsgerovės atributų. Skurdo sumažinimui reikėtų taikyti socialinės šalpospriemones. Ir nepaisant brangesnio administravimo (kaip jį atpiginti,galėtų būti atskiros diskusijos tema), turėtų būti kiekvieno,pretenduojančio į valstybės paramą, turto bei pajamų patikrinimas. Valstybėtuomet turėtų “paskutinio gelbėtojo”, o ne nuolatinio globėjo vaidmenį, omokesčių mokėtojų pinigai būtų nukreipiami tikslingai – tik tiems žmonėms,kuriems jie gyvybiškai reikalingi. Tačiau reali priemonė prieš skurdą yra ne minimali pensija, ir net nevalstybės parama. Vienintelė reali priemonė prieš skurdą yra ekonominisaugimas. Šia prasme socialinė politika ir ekonominė politika yra viena.Kalbėdami apie ekonominio augimo veiksnius, grįžkime prie šio pranešimopradžios, prie to ilgo sąrašo sričių, kuriose dar nėra rinkos. Visose josežmogaus padėtis yra tarsi plaukimas šalia valties, kuomet pats jos irkluotinegali – gali tik šaukti ant irkluotojų, spardyti į bortą arba ištiesusranką prašyti valtyje sėdinčiųjų pagalbos. Todėl kiekvienas įlipęs į laivąir gavęs į rankas irklą, mažina velkamųjų sąrašą ir didina savo bei kitųgerovę. 4. LR Pensijų fondų įstatymas ir jo pagrindinės nuostatos 4.1. Įstatymo paskirtisPensijų fondų kūrimosi Lietuvoje pagrindus apibrėžia LietuvosRespublikos Pensijų fondų įstatymas, priimtas 1999 metų birželio 3 d. Šis įstatymas sudaro teisinį pagrindą sukurti asmenų papildomosavanoriško pensinio apsirūpinimo (papildomo savanoriško socialiniodraudimo) sistemą ir padidinti šioje pensijų sistemoje dalyvaujančių asmenųpajamų lygį senatvėje. Įstatymas nustato pensijų programų sudarymo ir jų įgyvendinimo tvarką,pensijų fondų steigimo, leidimų pensijų fondų veiklai išdavimo irpanaikinimo sąlygas bei tvarką, šių fondų veiklos, reorganizavimo irlikvidavimo ypatumus, taip pat pagrindinius papildomo pensinio aprūpinimovalstybinio reguliavimo principus. 4.2. Pensijų fondo steigimo ir veiklos ypatumaiPensijų fondas yra ribotos turtinės atsakomybės ūkio subjektas,besiverčiantis pensijų fondo veikla, už savo prievoles atsakantis tiknuosavu turtu. Pensijų fondas neatsako už valstybės prievoles, o valstybėneatsako už šio fondo prievoles, išskyrus atvejus, kai valstybė patiprisiima tokius įsipareigojimus. Pensijų fondo veikla – finansinė-ūkinė veikla, kuria siekiama sukauptisenatvei papildomas gyventojų pajamas, pensijų sutarčių pagrindu renkantpinigines lėšas į pensijų fonde pensijų programų dalyviams atidarytaspensijų sąskaitas ir investuojant ar reinvestuojant šias lėšas įdiversifikuotą investicijų portfelį bei šiame įstatyme ir pensijųprogramoje nustatytomis sąlygomis jos dalyviams mokant pensijų išmokas. Pensijų fondams taikomos Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, jeiPensijų fondų įstatymas nenustato kitaip. Pensijų fondas steigiamas tik uždaruoju būdu. Pensijų fondas negali būti steigiamas ribotam laikui. Be Akcinių bendrovių įstatyme nustatytų reikalavimų įstatams, pensijųfondo įstatuose turi būti nurodyta: 1) dalyvavimo pensijų programose, pensijų programų dalyvių išstojimobei perėjimo į kitas programas tvarka; 2) dalyvavimo pensijų programose sustabdymo tvarka; 3) pensijų fondo lėšų atsargos, rezervai bei jų formavimo irpanaudojimo tvarka; 4) pensijų programų turto administravimo išlaidų padengimo tvarka; 5) pensijų programų tvirtinimo, pakeitimo ir nutraukimo tvarka; 6) auditoriaus rinkimo ir vidaus kontrolės tarnybų sudarymo tvarka; 7) pensijų programų vykdymo ataskaitų pensijų programų dalyviams, jųdarbdaviams ir tretiesiems asmenims, mokantiems įmokas pensijų programosdalyvių naudai ir pasirašiusiems pensijų sutartis, pateikimo tvarka; 8) pensijų fondo pranešimų pateikimo pensijų programų dalyviams, jųdarbdaviams bei tretiesiems asmenims, pasirašiusiems pensijų sutartis,tvarka; 9) investicinių pajamų, gautų iš pensijų programų turto,priskaičiavimo ir paskirstymo pagal pensijų programas tvarka. Be Vertybinių popierių komisijos išduoto leidimo verstis pensijų fondoveikla draudžiama. Leidimas pensijų fondo veiklai gali būti išduotas naujaiįsteigtam pensijų fondui ar jau veikiančiai bendrovei, kurios visuotinisakcininkų susirinkimas priėmė sprendimą verstis pensijų fondo veikla.Leidimui verstis pensijų fondo veikla gauti bendrovė pateikia Vertybiniųpopierių komisijai paraišką. Pensijų fondams nustatomi šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: 1) kapitalo pakankamumo; 2) likvidumo; 3) maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta. Normatyvų dydžius, apskaičiavimo metodiką ir informacijos apienormatyvų vykdymą pateikimo periodiškumą nustato Vertybinių popieriųkomisija. Pensijų fondas negali užsiimti jokia kita veikla, išskyrus tą, kurisusijusi su pensijų fondo veikla. Pensijų fondui draudžiama: 1) suteikti paskolas, garantuoti ar laiduoti už kitą asmenį dėl joprievolių įvykdymo; 2) imti paskolas, išskyrus trumpalaikes (iki 1 metų) likvidumuipalaikyti, kurių dydis negali viršyti 10 procentų pensijų fondo nuosavokapitalo dydžio; 3) įkeisti turimus vertybinius popierius ar kitą turtą, išskyrus šiosdalies 2 punkte numatytą išimtį, kai trumpalaikės paskolos grąžinimasužtikrinamas pensijų fondui priklausančių vertybinių popierių ar kito turtoįkeitimu; 4) įsigyti ir turėti vertybinių popierių ar kito turto, dėl kurių būtųpažeisti diversifikuotam investicijų portfeliui keliami reikalavimai,išskyrus naujai steigiamą pensijų fondą, kuris 6 mėnesius nuo leidimopensijų fondo veiklai gavimo dienos gali nesilaikyti diversifikavimoreikalavimų; 5) dalyvauti organizacijose, kurių narių turtinė atsakomybė užorganizacijos prievoles yra neribota; 6) …būti įmonių steigėju; 7) leisti obligacijas; 8) prisiimti įsipareigojimus, nesusijusius su pensijų fondo veikla; 9) įsigyti brangiųjų metalų ar brangiųjų metalų sertifikatų(liudijimų). Pensijų fondas pensijų programų turtą, taip pat nuosavą turtą galivaldyti pats (jei pensijų fondas vykdo nustatytus reikalavimus) arbaperduoti valdyti valdymo įmonei, kuri: 1) turi Vertybinių popierių komisijos išduotą atitinkamą leidimą. Šiųleidimų išdavimo bei panaikinimo tvarką ir sąlygas nustato Vertybiniųpopierių komisija; 2) vykdo Vertybinių popierių komisijos nustatytus reikalavimusminimaliam nuosavam kapitalui ir (ar) įstatiniam kapitalui. Pensijų fondų valdymo įmonėms taikomos Investicinių bendrovių įstatymonuostatos, jei šis įstatymas nenumato kitaip. Valdymo įmonė privalo teiktiVertybinių popierių komisijai periodines finansines ataskaitas, joskapitalo bei veiklos pagal Vertybinių popierių komisijos patvirtintastaisykles ataskaitas. Pensijų fondai turi teisę jungtis į asociacijas įstatymų nustatytatvarka. 4.3. Pensijų programos ir jų dalyviaiSavo veiklą pensijų fondai grindžia pensijų programomis. Pensijųprograma – teisinių ir organizacinių priemonių visuma, apibrėžianti pensijųįmokų ir išmokų mokėjimo sąlygas bei terminus, pensijų programos turtoinvestavimo strategiją bei kitas pensijų įmokų mokėtojų, pensijų programosdalyvių ir pensijų fondo teises bei pareigas. Pensijų programą (programas)tvirtina ir ją (jas) keičia pensijų fondo valdyba (stebėtojų taryba, jeivaldyba nesudaroma) įstatuose nustatyta tvarka, ją (jas) suderina suSocialinės apsaugos ir darbo ministerija ir registruoja Vertybinių popieriųkomisijoje pastarosios nustatyta tvarka. Pensijos sutartis yra sutartis tarp pensijų fondo ir įmokų mokėtojo(mokėtojų), pagal kurią pirmasis prisiima įsipareigojimus pensijų programųdalyviams pagal atitinkamą pensijų programą, o įmokų mokėtojas įsipareigojamokėti pensijos įmokas. Prieš sudarant pensijų sutartį, visi asmenys, kuriųnaudai sutartis sudaroma, turi būti supažindinti su pensijų programa,kurios dalyviais jie taps įsigaliojus pensijos sutarčiai. Pensijų programayra pensijos sutarties dalis. Pensijos sutartį su pensijų fondu sudaro įmokų mokėtojas (pensijųprogramos dalyvis, jo darbdavys arba kitas asmuo pensijų programos dalyvionaudai). Pensijos sutartis, sudaryta darbdavio ar kito asmens pensijųprogramos dalyvio naudai, gali būti individuali, sudaryta tarp pensijųfondo ir įmokų mokėtojo vieno programos dalyvio naudai, ir grupinė,sudaryta įmokų mokėtojo daugiau negu vieno programos dalyvio naudai.Darbdavys turi teisę sudaryti pensijos sutartį savo darbuotojų naudai.Grupinė pensijos sutartis gali būti kolektyvinės sutarties priedu. Tuo atveju, kai įsipareigojimą mokėti pensijos įmokas prisiimadarbdavys, darbuotojas turi teisę nurodyti pensijų fondą, su kuriuodarbdavys turi sudaryti pensijos sutartį jo naudai, jei kolektyvinėsutartis nenumato kitaip. Pensijos sutartis turi numatyti galimybę betkuriuo metu nutraukti pensijos sutartį pensijų programos dalyvio valia.Kitus pensijų sutarčių reikalavimus nustato Vertybinių popierių komisija,suderinusi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pensijos sutartiessąlygos, prieštaraujančios Vertybinių popierių komisijos bei Socialinėsapsaugos ir darbo ministerijos nustatytiems reikalavimams, negalioja. Pensijų fondas neturi teisės vienašališkai nutraukti pensijossutarties be pensijų programos dalyvio sutikimo, išskyrus šiame įstatymenumatytus atvejus. Pensijų fondas tvarko įmokų mokėtojų, sudariusių pensijų sutartis,dalyvių, kurių naudai tokios sutartys sudarytos, bei dalyvių, gaunančiųišmokas, registrus. Registro vedimo tvarką nustato Vertybinių popieriųkomisija. Pasirašius pensijos sutartį, pensijų fondas kiekvienam pensijųprogramos dalyviui atidaro asmeninę pensijos sąskaitą. Pensijų programos dalyviu tampama sudarius pensijos sutartį su pensijųfondu šio įstatymo nustatyta tvarka. Pensijų programos dalyvis – asmuo, sukuriuo arba kurio naudai yra sudaryta pensijos sutartis ir kurio vardupensijų fonde yra atidaryta asmeninė pensijos sąskaita. Pensijų programos dalyvis turi teisę: 1) gauti išmokas kaip nustatyta šiame įstatyme, pensijų fondoįstatuose, pensijų programoje ir pensijos sutartyje; 2) gauti dalį (priskaičiuojant į pensijos sąskaitą) pensijų programosturto investicijų pajamų, gautų pagal atitinkamą pensijų programą,proporcingai pensijos sąskaitoje turimų lėšų sumai; 3) gauti informaciją apie pensijų fondo veiklą, jo finansinę-ūkinębūklę ir turtą bei finansinius įsipareigojimus, taip pat apie savo pensijossąskaitoje esančias lėšas ir į ją priskaičiuotas investicijų pajamas; 4) raštu įspėjęs pensijų fondą, pakeisti pensijos įmokų dydį, tvarkąir periodiškumą, laikinai nutraukti įmokų mokėjimą;… 5) testamentu palikti pensijos sąskaitoje laikomas lėšas; 6) kitas įstatymų, pensijų programos bei pensijos sutarties nustatytasteises. Pensijų programos dalyvis privalo: 1) laikytis pensijų programos ir pensijos sutarties nuostatų; 2) neskleisti iš pensijų fondo gautos konfidencialios informacijos. Pensijų programos dalyvis, nesilaikantis savo pareigų, pensijų fondoįstatuose nustatyta tvarka gali būti pašalintas iš pensijų programos. Dalyvavimas pensijų programoje pasibaigia, kai pensijų fondas įvykdosavo įsipareigojimus pensijų programos dalyviui, kai šis išstoja iš pensijųprogramos, pereina į kitą pensijų programą arba miršta, taip pat kainutraukiama pensijų programa. Pensijų programos dalyvio naudai sudarytos pensijos sutartiesnutraukimas, nepereinant į kitą pensijų programą, ar pensijų programosdalyvio pašalinimas iš pensijų programos yra laikomi pensijų programosdalyvio išstojimu iš pensijų programos. Išstodamas iš pensijų programos, pensijų programos dalyvis turi gautiasmeninėje pensijos sąskaitoje priskaičiuotas lėšas, atskaičius iš jų įpensijos sąskaitą įskaitytas paskutinių 3 metų investicijų pajamas arba 5procentus nuo išimamos sumos, iš šių sankcijų taikant didesnę. Už šiassankcijas pensijų fondo gautos lėšos priskiriamos pensijų programos turtui. Kai pensijų programos dalyvis išstoja iš šios programos, pensijųfondas privalo atsiskaityti su juo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuopensijų programos dalyvio raštiško prašymo išstoti iš programos gavimo arsprendimo pašalinti pensijų programos dalyvį priėmimo dienos, pagal iki tosdienos jo sąskaitoje sukauptą sumą. Pensijų fondui, pensijų fondo akcininkams, pensijos įmokų mokėtojuiyra draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai riboti pensijų programos dalyvioteisę išstoti iš pensijų programos, taip pat atskaityti didesnę nei šiameįstatyme nustatytą dalį jo naudai sukaupto pensijų turto. 4.4. Pensijų fondo finansaiPensijų fondo nuosavo kapitalo sudėtį nustato Akcinių bendroviųįstatymas. Nei pensijų fondo nuosavas kapitalas, nei įstatinis kapitalasnegali būti mažesni kaip 4 mln. litų. Pensijų fondas įstatymo nustatyta tvarka privalo sudaryti garantijųrezervą. Nuosavas kapitalas turi būti investuotas į diversifikuotą investicijųportfelį. Diversifikuotas investicijų portfelis – investicijų portfelis,kuris atitinka šiuos reikalavimus: 1) investuota ne daugiau kaip 5 procentai turto į vieno emitentovertybinius popierius ar vieną turtinį objektą, išskyrus šios dalies 5 ir 6punktuose numatytus atvejus; 2) įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento balsąsuteikiančių akcijų; 3) įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento balsonesuteikiančių akcijų; 4) įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento kreditovertybinių popierių, išskyrus šios dalies 5 punkte numatytus atvejus; 5) investuota ne daugiau kaip 30 procentų turto į vienos emisijosvalstybės (savivaldybės) išleistus ar garantuotus vertybinius popierius irinvesticijų portfelį sudaro ne mažiau kaip šešių skirtingų valstybės(savivaldybės) išleistų ar garantuotų vertybinių popierių emisijųvertybiniai popieriai; 6) investuota ne daugiau kaip 10 procentų turto į vieno emitentoišleistus vertybinius popierius ir bendra tokių investicijų suma sudaro nedaugiau kaip 40 procentų bendros turto vertės. Pensijų fondas negali turėti kitokio skolinto kapitalo, išskyrustrumpalaikes paskolas likvidumui palaikyti. Pensijų fondo garantijų rezervas formuojamas iš pensijų programų turtoinvesticijų pajamų padarius atskaitymus pensijų programų dalyviams pagalpensijų programose prisiimtus įsipareigojimus. Šio rezervo minimalų dydį irformavimo tvarką nustato Vertybinių popierių komisija. Garantijų rezervas gali būti naudojamas tik dengti pensijų programoseprisiimtus įsipareigojimus pensijų programų dalyviams. 4.5. Pensijų lėšų investavimas, reinvestavimas, valdymas ir saugojimasKiekvienos pensijų programos lėšos investuojamos ar reinvestuojamos įdiversifikuotą investicijų portfelį. Šį portfelį sudaro vertybiniaipopieriai, nekilnojamasis turtas bei komercinių bankų indėliai, bankųišleisti depozitų sertifikatai. Vertybiniai popieriai, į kuriuos gali būti investuojama, yra: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės (vietos savivaldos institucijos)išleisti ar garantuoti vertybiniai popieriai; 2) vertybiniai popieriai, įtraukti į Lietuvos Respublikos veikiančiųvertybinių popierių biržų oficialųjį prekybos sąrašą; 3) naujai išleidžiami vertybiniai popieriai, jeigu jų emisijossąlygose yra numatytas emitento įsipareigojimas pateikti prašymą dėlįtraukimo į oficialųjį prekybos sąrašą ir yra garantijos, kad išleidžiamivertybiniai popieriai bus įrašyti į šį sąrašą per vienerius metus nuoišleidimo; 4) Vertybinių popierių komisijos likvidžiais pripažinti vertybiniaipopieriai. Vertybinių popierių komisija gali nustatyti apribojimus pensijų turtoinvesticijoms į komercinių bankų depozitus bei investicijoms į šiostraipsnio 2 dalyje nurodytus vertybinius popierius. Pensijų lėšas draudžiama investuoti į: 1) pensijų fondų išleistus vertybinius popierius; 2) valdymo įmonės, su kuria pensijų fondas yra sudaręs turto valdymosutartį, išleistus vertybinius popierius; 3) įmonių ar kitų organizacijų, susijusių su valdymo įmone, išleistusvertybinius popierius; 4) išvestinius finansinius instrumentus, išskyrus, kai yra naudojamiVertybinių popierių komisijos pripažinti išvestiniai finansiniaiinstrumentai tik rizikai valdyti. Bendra investicijų į vertybinius popierius, išleistus su pensijų fondu(jį kontroliuojančiais asmenimis) susijusių asmenų, suma negali viršyti 25procentų pensijų programos turto vertės. Pensijų programos dalyvių lėšosturi būti investuojamas pagal pensijų programoje ir sutartyje tarp pensijųfondo ir valdymo įmonės numatytą investavimo strategiją. Į nekilnojamąjį turtą gali būti investuota ne daugiau kaip 20 procentųpensijų programos lėšų. Pensijų fondui draudžiama naudoti išvestiniusfinansinius instrumentus spekuliaciniais tikslais ar naudoti Vertybiniųpopierių komisijos nepripažintus išvestinius finansinius instrumentus.Pensijų fondas turi teisę naudoti išvestinius finansinius instrumentus tiktuo atveju, jeigu jo įstatuose ir pensijų programoje yra nurodyta, kokiaisišvestiniais instrumentais ir kokiais tikslais ketina naudotis pensijųfondas. Kiekvienas išvestinis finansinis instrumentas turi būti pagrįstaskonkrečiu investiciniu sandoriu (investicine pozicija). Toks sandoris ir jorizikos valdymui naudojamas išvestinis finansinis instrumentas turi būtinurodytas pensijų fondo ataskaitose. Pensijų fondas pensijų programos turtą sudarančias pinigines lėšas irvertybinius popierius privalo saugoti pasirinktame depozitoriume. 4.6. Pensijų programų dalyvių interesų apsaugaPensijų fondas, valdymo įmonė ir depozitoriumas privalo veikti dėlpensijų programų dalyvių interesų, savo veiklą organizuoti pagalgaliojančius įstatymus, pensijų fondo įstatus ir kitus teisės aktus beiužtikrinti, kad jų veikla nepažeistų pensijų fondo akcininkų bei pensijųprogramos dalyvių turtinių teisių bei interesų. Pensijų fondas, valdymoįmonė bei depozitoriumas negali sudaryti jokio sandorio, kuris pažeistųpensijų fondo akcininkų ir jo pensijų programų dalyvių teises bei teisėtusinteresus. 5. Siūlomos pensijų sistemos tobulinimo kryptys 5.1. Dviejų pakopų pensijų sistema

  Išanalizavus dabartinę Lietuvos socialinio aprūpinimo sistemą,susipažinus su Europos šalyse taikoma praktika, galima apibrėžti tolesnespensijų sistemos tobulinimo kryptis.  Autoriaus nuomone, būtina neatidėliojant iš esmės pradėti pensijųsistemos reformą, nes kuo labiau ji bus atidėliojama, tuo vėliau bus galimaišvengti šiuo metu socialinio aprūpinimo sistemą kamuojančių problemų.  Autoriaus siūloma pensijų sistema turėtų būti sudaryta iš dviejųpakopų: privalomojo privataus kaupimo ir savanoriškojo privataus kaupimo. Pirmoji pakopa – tai privačių kaupiamųjų pensijų fondų išmokossenatvėje, priklausančios nuo kiekvieno asmens mokėtų įmokų dydžio, stažobei kitų sąlygų.  Antroji pakopa – pensijų fondų ar draudimo bendrovių išmokos pagaldraudimus, kuriais žmogus yra savanoriškai apsidraudęs ar darbdavioapdraustas.  Žmonės, kurie dėl kokių nors priežasčių nebūtų apsidraudęprivalomuoju draudimu arba jų išmokos būtų labai mažos, turėtų teisę, kaipir kiti gyventojai, pateikę savo turto ir pajamų deklaraciją, kreiptispašalpos.  Žinoma, prie tokios pensijų sistemos būtų einama palaipsniui, t.y.būtinas pereinamasis laikotarpis. Šio laikotarpio ilgis priklausytų nuopolitinio apsisprendimo, tačiau jis neturėtų būti vilkinamas. Pereinamuojulaikotarpiu būtų vykdomi Sodros įsipareigojimai mokėti socialinio draudimoišmokas tiems žmonėms, kurie teisę į pensiją įgijo iki pensijų reformospradžios.  Tokiu būdu dabartinė einamųjų įmokų bei išmokų sistema būtųsiaurinama palaipsniui, tuo pačiu šalia plėtojant privačius kaupiamuosiuspensijų fondus. Tam yra tikslinga visus Lietuvos gyventojus suskirstyti įatskiras grupes pagal jų gimimo datą ir nustatyti kiekvienos grupėsdalyvavimo senojoje ir naujojoje sistemoje laipsnį.  Hipotetinis gyventojų dalyvavimo abiejose sistemose pavyzdys galėtųbūti toks: [pic] 1. pav. Dalyvavimo pensinio aprūpinimo sistemose schema pensijųreformos metu  čia: KPF – kaupiamieji pensijų fondai

 Žinoma, tam, kad pensijų reforma vyktų sklandžiai bei tam, kadatsirastų ir stabiliai veiktų privatūs kaupiamieji pensijų fondai,reikalinga palanki įstatyminė bazė. Šiuo metu galiojantis Pensijų fondųįstatymas, kurį aptarėme 4. skyriuje, numato pernelyg daug apribojimų irsuvaržymų, dėl ko iki šiol neįsisteigė nei vienas privatus pensijų fondasLietuvoje. Didžiausi įstatyme numatyti apribojimai yra finansiniainormatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, atviros maksimalios pozicijos užsienio valiuta. Pirmieji du riboja pensijų fondų plėtrą, trečiasis – investicijasužsienyje. Kadangi Lietuvoje investavimo galimybės bei patikimumas yra daugmenkesni nei užsienyje, būtų labai neracionalu taikyti tokį apribojimą. Įstatyme taip pat numatyta, kad pensijų fondas kiekvienos programosdalyviams turi užtikrinti apibrėžto dydžio pajamingumą, kurio dydį nustatopats fondas. Šis reikalavimas padidina veiklos riziką bei sumažina galimainvesticijų pelningumą.  Pensijų fondams derėtų taikyti tik vienintelį finansinį normatyvą –investicijų diversifikavimą, o investicijų principas turėtų būti maksimaluslėšų saugumas. Pereinamasis pensijų sistemos laikotarpis gali būti pakankamai ilgas,todėl negalima nuošalyje palikti ir dabartinės socialinio draudimosistemos. Derėtų: mažinti jos administravimo išlaidas, atsisakyti tų draudimo rūšių, kurias gali vykdyti draudimo bendrovės, sumažinti įmokų bei išmokų diferenciaciją ir pan. 5.2. Socialinės apsaugos sistemos reformos priemonės  Visas siūlomas socialinės apsaugos reformos priemones būtina išskirtiį dvi grupes pagal reformos eigą:  Pirmas etapas: Dabartinės socialinės apsaugos sistemos susiaurinimasir supaprastinimas: Nustatyti žemas viršutines ribas socialinio draudimo įmokomis apmokestinamam darbo užmokesčiui ir taip sumažinti neatitikimą tarp įmokų ir išmokų. Kadangi Sodros įmokų ir išmokų santykis nėra paremtas draudiminiu principu, įvesti pensijų “lubas”, kurios apribotų santykinai dideles pensijas (pvz., vidutinė pensija + 50 proc.). Sujungti socialinio draudimo įmokų ir mokesčių administravimą. Panaikinti visas privilegijuotas pensijas, mokamas iš valstybės biudžeto. Panaikinti galimybę vienam asmeniui gauti kelias pensijas. Sumažinti darbo stažo reikalavimą įgyjant teisę į socialinio draudimo pensiją. Panaikinti privalomą draudimą nuo nedarbo, ligos, nelaimingų atsitikimų, invalidumo, motinystės bei našlystės. 2 etapas: Privalomojo kaupimo atsiradimas: Suskirstyti visus gyventojus į grupes pagal gimimo metus ir įvesti skirtingą dalyvavimo laipsnį senojoje ir naujoje socialinio draudimo sistemose. Modifikuoti šiandieninio socialinio draudimo pensijų formulę taip, kad joje atsispindėtų šiam fondui sumokėtų įmokų proporcija. Privalomąjį kaupiamąjį draudimą taikyti tik senatvės pensijoms. Privalomąjį kaupiamąjį draudimą senatvei taikyti privačiuose pensijų fonduose. Palaipsniui pereiti prie viso socialinio aprūpinimo finansavimo iš kaupiamųjų fondų bei bendraisiais mokesčiais. IŠVADOS IR PASIŪLYMAITaigi galima padaryti tokias išvadas ir pateikti tokius pasiūlymus: Šiuo metu Lietuvoje egzistuojantis pensijų sistemos modelis, paremtaseinamosiomis įplaukomis ir išmokomis, nėra adekvatus šiandienineisituacijai, kadangi įplaukos į socialinio draudimo fondo biudžetą auga kurkas lėčiau nei išmokos. Tokiu būdu susidarė ženklus socialinio draudimofondo biudžeto deficitas, keliantis grėsmę visai socialinio draudimosistemai. Vienas realiausių pensijų sistemos reformavimo būdų yra laipsniškasperėjimas prie privalomuoju kaupimu pagrįstos pensijų sistemos modelio. Pradiniame pensijų sistemos reformos etape būtina ženkliaisusiaurinti bei supaprastinti dabartinę socialinės apsaugos sistemą, t.y.sumažinti neatitikimą tarp įmokų bei išmokų, nustatant viršutines ribassocialinio draudimo įmokomis apmokestinamam darbo užmokesčiui, įvestipensijų “lubas”, sujungti socialinio draudimo ir mokesčių administravimą,panaikinti privilegijuotas pensijas, taip pat galimybę vienam asmeniuigauti kelias pensijas, sumažinti minimalų darbo stažą pensijai gauti,panaikinti privalomąjį draudimą nuo nedarbo, ligos, nelaimingų atsitikimų,invalidumo, motinystės bei našlystės, sumažinti finansinius apribojimus,keliamus pensijų fondų veiklai. Antrajame pensijų sistemos reformos etape būtina suskirstyti visusgyventojus į grupes pagal gimimo metus ir įvesti skirtingą dalyvavimolaipsnį senojoje ir naujoje socialinio draudimo sistemose, modifikuotišiandieninio socialinio draudimo pensijų formulę, privalomąjį kaupiamąjįdraudimą taikyti tik senatvės pensijoms ir tik privačiuose pensijųfonduose. INFORMACIJOS ŠALTINIAI1. Averting the old age crisis. World Bank Policy Research Report, 1994. 2. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. K.: Technologija, 1998. 3. Broer D. P., Lassila J. Pension policies and public debt in Dynamic CGE Models, 1997. 4. Butler E. Beyond Pensions Plus / Developing the Fortune Account, 1997. 5. Butler E. The Great Escape / Financing the Transition to Funded Pensions, 1997. 6. Golinowska S., Kurowski P. Rational Pension Supervision, 2000. 7. Insurance and pension funds: Community measures adopted or proposed / Commiss. of the Europ. Communities. – Luxembourg: Office for Offic. publ. of the Europ. Comunities, 1993. 8. Knyga 2000 – 2004 Seimo nariams ir rinkėjams.. – V.: UAB Biznio mašinų kompanija, 2000. 9. Poškutė V. Pensijų sistemos ir jų reformavimas, 2000. 10. Private Pension Systems and Policy Issues, 2000. 11. Rebuilding Pensions – Reccomendations for the European Code of Best Practice for Second Pillar Pension Funds. Simpson D. Regulating pensions, 1996. 12. Пенсионная реформа в России: причины, содержание, перспективы / под общей редакцией М.Э. Дмитриева и Д.Я. Травина. – Санкт-Петербург: Норма, 1998. 13. www.sodra.lt – Valstybinio socialinio draudimo fondas. 14. www.lrinka.lt – Lietuvos laisvosios rinkos institutas. 15. www.ekm.lt – LR Ekonomikos ministerija. 16. www.socmin.lt – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.