TURINYS1.Buvusi Lietuvos pensijų sistema………………………………………………………………5 1.1.Pensijų sistemos formavimasis…………………………………………………..51.2.Įvykdytos pensijų sistemos reformos…………………………………………..81.3.Socialinio draudimo pensijos……………………………………………………..81.4.Ankstyvosios pensijos……………………………………………………………….81.5.Teisė gauti pensiją…………………………………………………………………….91.6.nauja pensijų formulė……………………………………………………………….111.7.Pensinis amžius……………………………………………………………………….121.8.Privilegijuotos pensijos…………………………………………………………….131.9.Būtinybė keisti pensijų sistemą………………………………………………….142.Pensijų sistemos reformos prielaidos……………………………………………………….152.1.Demografinis spaudimas pensijų sistemai…………………………………..152.2.Mokesčių vengimo pasekmės……………………………………………………152.3.Finansinės pensijų reformos prielaidos……………………………………….162.4.Mokestinės pensijų reformos prielaidos………………………………………162.5.Bendraekonominės pensijų reformos prielaidos…………………………..172.6.Politinės pensijų reformos prielaidos………………………………………….172.7.Psichologinės pensijų reformos prielaidos…………………………………..172.8.teisinės pensijų reformos prielaidos……………………………………………182.9.techninės pensijų reformos prielaidos…………………………………………182.10.Pensijų išmokų nematomumas ir rizika……………………………………..183.LR pensijų fondų įstatymas ir jo pagrindinės nuostatos………………………………193.1.Įstatymo paskirtis……………………………………………………………………..193.2.Pensijų fondo steigimo ir veiklos ypatumai………………………………….203.3.Pensijų programos ir jų dalyviai…………………………………………………233.4.Pensijų fondo finansai……………………………………………………………….253.5.Pensijų lėšų investavimas, reinvestavimas, valdymas ir saugojimas.253.6.Pensijų programų dalyvių interesų apsauga…………………………………274.Siūlomos pensijos reformos kryptys………………………………………………………..285.Išvados…………………………………………………………………………………………………336.Naudota literatūra………………………………………………………………………………….36
ĮVADAS
Pagal demografinius duomenis, didėja senų žmonių, kuriems reikia aprūpinti senatvę, ir mažėja dirbančiųjų, kurie galėtų tai padaryti. Todėl atsirado būtinybė pakeisti pensijų sistemą. Socialinė apsauga yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Jos pagrindą sudaro Valstybinio socialinio draudimo sistema, užtikrinanti apdraustiems šalies gyventojams pajamas senatvės, ligos, invalidumo, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe atvejais.Pensinis draudimas – viena svarbiausių Lietuvos socialinio draudimo dalių. Jis apima beveik visus šalies gyventojus: vieni moka socialinio draudimo įmokas busimai pensijai, kiti gauna pensijas. Pensinis draudimas suteikia žmonėms saugumą senatvėje, invalidumo, našlystės atvejais. Mūsų visuomenėje galioja atsakomybės už save principas, todėl pensinis draudimas kiekvienam iš mūsų yra labai svarbus. Nes tik suvokdami, kad jei patys sau nepadėsime – valstybė nebus pajėgi padėt, galėsime žengti brandų žingsnį įgyvendinant reformą. Šiuo metu nemažai žmonių gauna įvairias pensijas, tačiau valstybė nepajėgi jas mokėti, ji gali suteikti tik minimalią pagalbą. Dėl nepalankios ekonominės, demografinės situacijų, dėl nedarbo pensijos yra labai mažos. Todėl valstybė negali užtikrinti pensijų didėjimo. Atsiranda būtinybė pensijų reformai, kurios pagalba būtų galima užtikrinti kur kas didesnes pensijas. Lietuvoje pensijų sistema buvo reformuota 1994-1995 metais, kai po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo pradėjo veikti pirmieji Lietuvos Respublikos pensijų įstatymai. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų, kartų solidarumo principais. 1998 m. išryškėjo šios sistemos trūkumas – pasireiškiantis finansiniu nepajėgumu išmokėti pensijas, kurį lėmė Lietuvos ekonominės bei demografinės problemos. Norint užtikrinti pensijų išmokėjimą esantiems ir būsimiems pensininkams būtina reformuoti pensijų sistemą taip, kad padidėtų finansiniai ištekliai. Sukaupta patirtis leidžia svarstyti tolesnės reformos perspektyvas. Ta perspektyva susijusi su kaupiamojo principo pensijų sistemoje įvedimu. Įvairi Centrinės ir Rytų Europos patirtis steigiant kaupiamąją pensijų sistemos pakopą skatina patyrinėti šios pakopos steigimo galimybes ir Lietuvoje. Manoma, kad pensijų reformą optimaliausia pradėti ne anksčiau kaip 2004 m. ir ne vėliau kaip 2008 m., kadangi 2005-2020 m. numatomas ženklus darbingo amžiaus asmenų daugėjimas, susijęs su ankstesne 1980-1990 m. gimstamumo banga. Dėl šios demografinės bangos socialinio draudimo biudžetas 2005-2020 m. gali būti perteklinis, o 2040-2070 m. laukiama socialinio draudimo biudžeto deficito, kurį lems dabar esantis mažas gimstamumas.Reformos pagrindas yra tai, kad kiekvienas žmogus, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu savanoriškai, galės dalį pensijos pats kaupti asmeninėje sąskaitoje, esančioje pasirinktame pensijų fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje. Tyrimo objektas – Lietuvos pensijų sistemos reforma.Tyrimo metodai: literatūros šaltiniu analizė, logine analizė, lyginamoji analizė, statistinių duomenų analizė. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą, išskirti pagrindines jos problemas, dėl kurių iškyla pensijos reformos būtinybė, bei pasiūlyti pensijų sistemos tobulinimo kryptis.Darbe keliami uždaviniai:1) išanalizuoti buvusią Lietuvos pensijų sistemą;2) identifikuoti pensijų sistemos reformos prielaidas;3) pristatyti esmines LR pensijų fondų įstatymo nuostatas;4) pateikti siūlomas pensijų sistemos tobulinimo kryptis.
1. BUVUSI LIETUVOS PENSIJŲ SISTEMA
1.1. PENSIJŲ SISTEMOS FORMAVIMASIS
Socialinis draudimas Europoje atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje kaip pramoninės revoliucijos padarinys. Jo pradininku laikomas Bismarkas, kurio sukurtas modelis pasklido po visą pasaulį, ir net dabartiniu laikotarpiu jo pagrindais remiantis Vidurio Europoje formuojamos socialinio draudimo sistemos. Net ir Europos Sąjungos (ES) įsteigimo metu 6 šalyse, jos narėse, dominavo Bismarko modelis. Socialinės pašalpos ir socialinė apsauga daugiausia buvo grindžiama socialiniu draudimu. Neapdrausti šalies piliečiai galėdavo gauti pašalpų ar paramą iš humanitarinių organizacijų.Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Ši data ir šiandien Lietuvoje minima kaip socialinio draudimo darbuotojų profesinė diena. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos, minėtame įstatyme nurodoma, kad Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”. Ji aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, tvirtino jų sąmatas, taip pat rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas. Tarpukario Lietuvoje nespėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams bei pasižymėjusiems visuomenės veikėjams.Teisė į pensiją buvo suteikiama ištarnavus valstybinėje tarnyboje 25 metus. Pensijos dydis sudarė 60 proc. buvusios algos. Tarpukario Lietuvos socialinio draudimo istoriją 1940 m. užbaigė Liaudies komisarų taryba, savo nutarimu Socialinio aprūpinimo komisariatui perdavusi visas socialinės paskirties įstaigas, ligonių kasą bei Vyriausiąją socialinio draudimo tarybą.1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias susiklostyti socialinio draudimo tradicijas. Socialinio draudimo kaip savitarpio pagalbos, bendros ir asmeninės atsakomybės už kiekvieno žmogaus dabartį ir ateitį derinimo sistema ištirpo vieningoje valstybės lėšomis realizuojamoje sovietinėje socialinio aprūpinimo sistemoje. Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Tuo metu valstybinis socialinis draudimas buvo taikomas visiems darbininkams ir tarnautojams, nepriklausomai nuo darbo trukmės ir apmokėjimo formų. Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų iš savo atlyginimo nemokėdavo. Socialinio draudimo išmokos nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto.Iki 1990 metų socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos. Jos valdė socialinio draudimo lėšas, joms priklausančias sanatorijas, profilaktoriumus, poilsio namus, kultūros ir švietimo, turizmo ir sporto įstaigas. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinio aprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti į atskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Tai buvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo pagrindų įstatymą. Tais pačiais metais prie Socialinės apsaugos ministerijos buvo įsteigta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kurios užduotis – organizuoti Lietuvoje valstybinį socialinį draudimą Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Jau praėjo 15 metų, kai Lietuvoje buvo padėti socialinio draudimo pamatai. 1990 metais vasario 13 dieną tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo”, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion. Tais pačiais metais, praėjus vos kelioms dienoms po Nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 15), prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Jau tuomet Vyriausiajai valstybinio socialinio draudimo valdybai prigijo trumpesnis pavadinimas – „Sodra“ (žodžių „socialinis draudimas“ trumpinys). Tai buvo pirmojo direktoriaus šviesaus atminimo Evaldo Kliučinsko sumanymas. 1990 m. spalio 23 d. buvo priimamas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, kuris socialinį draudimą atskyrė nuo globos ir rūpybos ir įteisino savarankišką socialinio draudimo biudžetą.
1991 metų gegužę įsigalioja LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus bei valdymą. Įstatyme buvo apibrėžta, kad „valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų ir dėl įstatymo numatytų priežasčių turi papildomų išlaidų.“ 1991 m. lapkričio 21 d. „Sodra“ buvo priimta į Tarptautinę socialinio draudimo asociaciją (ISSA) tikrąja nare. Tai įgalino socialinio sistemos darbuotojams ne tik dalyvauti ISSA Generalinėje asamblėjoje, konferencijose, bet ir semtis iš kitų šalių patirties. 1992 m. vasario 7 d. Valstybinio socialinio draudimo taryba nutarė, kad kovo 23 diena būtų paskelbta Valstybinio socialinio draudimo diena. Tą dieną 1926 m. buvo priimtas pirmasis socialinio draudimo įstatymas Lietuvos istorijoje. Per pirmuosius penkerius socialinio draudimo gyvavimo metus buvo suformuota teisinė bazė, sukurti struktūriniai padaliniai, pradėtos kurti kompiuterinės informacinės duomenų bazės. 1994-1995 m. vyko pensijų reforma. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Jis pakeitė iki tol galiojusį dar 1956 metais sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą. Naujoji sistema buvo orientuota į ateitį ir turėjo būti taikoma tiems asmenims, kurie į pensiją išeis po 1995 metų sausio 1 d., tai yra, po įstatymo įsigaliojimo datos. Tačiau Seimo sprendimu, remiantis naujuoju įstatymu, buvo perskaičiuotos visų pensininkų pensijos, taikant pensijos nemažinimo taisyklę. Padidėjusioms pensijoms mokėti „Sodrai“ papildomai prireikė 130 mln. litų. Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos didinant bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Šiam tikslui prireikė dar 153 mln. litų. Iš viso padidėjusioms pensijoms mokėti 1995 metais reikėjo papildomai 283 mln. Lt. 1995 m. Seimas priėmė sprendimą dar kartą perskaičiuoti pensijas. Šį kartą atsižvelgiant į palankiausią uždarbį. Padidėjusioms pensijoms mokėti 1996 metais prireikė papildomai 216,4 mln litų. 1995 metų laikotarpis į „Sodros“ istoriją įėjo kaip vienas sunkiausių. Pensijų reforma pareikalavo daug papildomų lėšų, vėlavo pensijos ir kitos socialinės išmokos. Be to, tuometinė bankų krizė neaplenkė ir „Sodros“. 1996 – 1998 m. buvo įgyvendinamas projektas „Phare“ parama „Sodrai“. Pagrindiniais projekto vykdytojais iš Europos Sąjungos pusės buvo Airijos socialinės gerovės ministerijos ekspertai. 1997 m. prasidėjo sveikatos reforma, sveikatos draudimo funkcijos iš „Sodros“ perėjo ligonių kasoms. Buvo įkurtas atskiras Sveikatos draudimo fondas. 1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas sudarė galimybes pensijų fondų steigimui ir veiklai. Tikimasi, kad privatūs pensijų fondai papildys esamą socialinio draudimo pensijų sistemą ir šalies gyventojams sudarys geresnes sąlygas pasirūpinti savo ateitimi. 2000 m. įstatymu įteisinta nauja draudimo rūšis – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas. 2003 m. pradėta pensijų sistemos reforma. Nuo 2004 m. sausio 1 d. gyventojai dalį įmokų „Sodrai“ gali savarankiškai nukreipti pensijoms kaupti. Pirmaisiais reformos metais įmoka kaupiamajam draudimui yra 2,5 proc. – tiek, kiek dabar socialiniam pensijų draudimui moka pats apdraustasis. Kaupiamosios įmokos tarifas kasmet bus didinamas po 1 procentinį punktą iki 5,5 proc. 2007 metais. Per pirmąjį pensijų sistemos reformos etapą, trukusį nuo rugsėjo 16 d. iki gruodžio 1 d., pensijų kaupimo sutartis pasirašė 441 606 Lietuvos gyventojai, arba 36,6 proc. visų apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu.1.2. ĮVYKDYTOS PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS
1995 m. įvykdyta pensijų reforma, tačiau ji neatnešė finansinio palengvėjimo socialinio draudimo biudžetui. Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuris apima senatvės, invalidumo bei našlių ir našlaičių pensijas, bei įstatymai, reguliuojantys valstybines pensijas – I ir II laipsnio valstybines pensijas, nukentėjusių asmenų pensijas, pareigūnų pensijas, mokslininkų pensijas bei socialines pensijas. Iki tol buvo susiklosčiusi beveik plokščia pensijų sistema, nes didelės infliacijos metu pirmiausia ir palankiausiu režimu buvo indeksuojamos mažiausios pensijos. 1990 m. pabaigoje minimali pensija skyrėsi nuo vidutinės 3 kartus, o 1994 m. pabaigoje ji jau sudarė 70 proc. vidutinės pensijos. Toks pensijų suvienodėjimas buvo laikomas socialine neteisybe. Naujuoju pensijų įstatymu norėta atstatyti pensijų diferenciaciją, sustiprinti ryšį tarp sumokėtų įmokų ir gaunamų išmokų, ir taip paskatinti žmones draustis valstybiniu socialiniu draudimu.1995 m. pensijų įstatymu buvo pakeista pensijų skaičiavimo formulė, sugriežtinti reikalavimai galintiems gauti pensiją, atidėtas pensinis amžius.
1.3. SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJOS
Valstybinio socialinio draudimo pensijos sudaro sistemos pagrindinę dalį. Jos išlaidos, palyginus su valstybės biudžetu 1996 m. sudarė 36.3 proc. Tuo tarpu valstybinės pensijos – tik 1.6 proc., socialinės – 2 proc. Įmokų tarifas buvo 30 plius 1 : 30 procentų nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio mokėjo darbdavys, 1 procentą – darbuotojas. Tarifo dydį nustato Vyriausybė, jis pakito 1999 m. – padidintas iki 34 proc. Kokią dalį moka darbuotojas, nustato Seimas. Socialinis draudimas yra privalomas visiems dirbantiesiems pagal darbo sutartis, taip pat ir dirbantiems savarankiškai (nors jie draudžiami tik bazinei pensijai). Personalinių įmonių savininkai ir ūkininkai draudžiami tik bazinei senatvės pensijos daliai ir jų kasmėnesinė įmoka yra 1/2 bazinės pensijos. Tačiau ūkininkų ir personalinių įmonių savininkų, kurie jau apsidraudė, yra labai nedaug. Tiems, kurie neprivalo draustis valstybiniu socialiniu draudimu (menininkai, gaunantys atlyginimą pagal autorines sutartis), yra galimybė draustis savanoriškai.
1.4. ANKSTYVOSIOS PENSIJOS
Iki reformos buvo gana daug iš sovietinių laikų išlikusių ankstyvųjų pensijų, kurios buvo skiriamos tam tikroms profesijoms, daugiausia dirbantiesiems kenksmingose sąlygose. Dėl to taip pat didėdavo pensininkų skaičius visuomenėje. Visos šios pensijos buvo panaikintos. Perėjimui sušvelninti mokamos nedidelės kompensacijos priklausomai nuo asmens darbo stažo ir tik prieš pat pensinį amžių. Tačiau taip sumažinus socialinio draudimo išlaidas, padidėjo spaudimas socialinės paramos sistemai. Nors jos finansuojamos iš skirtingų biudžetų, tačiau į jas moka tie patys mokesčių mokėtojai, todėl sprendimai, priimami žiūrint tik vienos žinybos interesų, nėra racionalūs. Po reformos tuoj pat iškilo tam tikrų profesinių grupių, kurios negali dirbti savo profesijoje iki nustatytojo pensinio amžiaus (lakūnai, baleto artistai, žmonės, dirbę kenksmingomis sąlygomis), socialinio aprūpinimo problema, nes nėra sukurta nei jų perkvalifikavimo, nei kokios nors kitos jų socialinės apsaugos sistemos. Atskiros žmonių grupės, turėjusios teisę į ankstyvas pensijas, ėmė reikalauti jas atstatyti. Pirmoji nuolaida jau padaryta – Vyriausybė nutarė mokėti rentas valstybinių teatrų artistams, kurios vos ne dvigubai viršija vidutinę senatvės pensiją. Tokie sprendimai ne tik rodo sistemos nebuvimą pensijų sistemoje, bet ir pažeidžia pačios valdžios pasirinktus principus, kuriais ji buvo konstruojama.
1.5. TEISĖ GAUTI PENSIJĄ
Priėmus naują pensijų įstatymą pereita prie aiškaus pajamomis grindžiamo (earning-related) pensijų modelio. Tik tie asmenys, kurie yra mokėję socialinio draudimo įmokas, turi teisę gauti socialinio draudimo pensijas. Į stažą pensijai gauti įskaitomi tik tas laikotarpis, už kurį yra sumokėtos įmokos. Tokios nuostatos iškart sukėlė problemų tiems, kurie dirbo įmonėse, įsiskolinusiose socialiniam draudimui – įmokos buvo tik priskaičiuotos, bet ne pervestos, ir asmuo neteko dalies teisės į pensiją. Atsakomybė už įmokų mokėjimą yra uždėta dirbančiajam, o jo tarifas yra tik 1 proc. Taigi, darbdavys nesumoka įmokų, o dirbančiajam neužskaitomas stažas pensijai gauti, jis praranda dalį pensijos. Teisė į senatvės pensiją siejama su trimis sąlygomis, kurios visos turi būti patenkintos – būtina sukakti pensinį amžių, turėti bent minimalų 15 m. draudimo stažą ir 3 m. draudimo stažą per paskutinius penkerius metus iki pensijos arba stažą per paskutinius vienerius metus. Didžiausią susirūpinimą kelia paskutinysis reikalavimas, kuris praktiškai reiškia, kad norint išlaikyti teisę į pensiją, būtina dirbti iki pat pensinio amžiaus. Jei asmuo negali patenkinti šios sąlygos, tuomet jam būtina turėti 35 m. draudimo įmokų mokėjimo stažą, o tai bus nelengva įgyvendinti darbuotojams, turintiems karjeros pertrūkių ar dirbusiems ne visą darbo dieną (juk dirbantiems nepilną darbo dieną bus užskaitoma tik dalis stažo proporcingai mokėtoms įmokoms).
Toks reikalavimas gali atimti iš dalies senyvo amžiaus žmonių teisę į pensiją, nes esant sunkiai padėčiai darbo rinkoje būtent priešpensinio amžiaus žmonės daugiausia atleidžiami, jiems sunkiausia susirasti darbo ar persikvalifikuoti. Taigi, net ir 30 m. išdirbęs ir visą tą laiką sąžiningai mokėjęs įmokas žmogus gali netekti teisės į bet kokią pensiją. Todėl prognozuojama, kad visiškai įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui (apie 2025 m.) pensiją gaus tik 54 proc. pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų. Neturintys teisės į pensiją galės kreiptis į savivaldybę socialinės paramos, kuri yra teikiama patikrinus prašančiojo asmens gyvenimo sąlygas ir mokama ribotą laikotarpį. Griežti draudimo stažo reikalavimai šiek tiek pagerins socialinio draudimo padėtį (reikės mokėti kur kas mažiau pensijų), tačiau labai padidins socialinės paramos išlaidas. Tokiomis aplinkybėmis kyla abejonė, ar pensijų sistema iš viso atliks savo užduotį, jei ji bus skirta vos pusei šalies gyventojų. Socialinis draudimo stažas yra tas laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos pensijų draudimo įmokos. Minimalus draudimo stažas, suteikiantis asmeniui teisę gauti senatvės pensiją, ir vyrams ir moterims vienodas – 15 metų. Būtinasis draudimo stažas moterims ir vyrams yra skirtingas (žr. 2 lentelę). 1995 m. vyrams buvo nustatytas 26 metai, o moterims – 21 metai. Toliau šis stažas kasmet didinamas ir vyrams, ir moterims vieneriais metais kol pasieks 30 metų. Kaip matome iš lentelės, vyrams 30 metų būtinasis stažas jau pasiektas 1999 metais, taigi jau nuo 1999 metų jiems šis stažas nebedidėja. Moterys 30 metų stažą pasieks 2004 metais, o šiuo metu būtinasis socialinio draudimo stažas joms yra 29 metai.Metai Būtinasis stažas moterims vyrams1995 21 m. 26 m.1996 22 m. 27 m.1997 23 m. 28 m.1998 24 m. 29 m.1999 25 m. 30 m.2000 26 m. 30 m.2001 27 m. 30 m.2002 28 m. 30 m.2003 29 m. 30 m.2004 30 m. 30 m.
1 lentelė. Būtinasis socialinio draudimo stažas
1.6. NAUJA PENSIJŲ FORMULĖ
Reformuojant pensijas, įvesta nauja pensijų formulė. Dabartinė pensija susideda iš dviejų dalių – bazinės pensijos ir papildomos pensijos. Bazinė pensija yra vienoda visiems, turintiems reikiamą stažą. Ji nustatoma Vyriausybės, taigi, nepriklauso nuo asmens uždarbio ir mokėtų įmokų. Papildoma pensija skaičiuojama pagal tam tikrą formulę, jis atspindi buvusį asmens uždarbį.Pensijos, paskaičiuotos pagal šią formulę, dydis labiausia priklauso nuo apdraustojo asmens darbo užmokesčio dydžio ir nedaug nuo stažo. Pensijų formulė yra stipriai perskirstomoji, kadangi bazinė pensija sudaro pagrindinę pensijos dalį. Asmeniui, uždirbančiam penkis kartus daugiau nei šalies vidurkis, darbo užmokesčio pakeitimo pensija koeficientas bus vos 18 proc., tuo tarpu kai žmogui, gaunančiam minimalią algą, pensija sudarys 48 proc. jo uždarbio. Asmeniui, uždirbančiam penkis šalies vidurkius, gaunama pensija sudarys tik pusę jo įmokėtos kasmėnesinės socialinio draudimo įmokos. Kadangi pensijų pakeitimo norma yra labai nedidelė (vidutiniškai 35 proc. 1996 m.), tai daugėja dirbančių senatvės pensininkų – per 1993 – 1996 m. jų skaičius išaugo 2.7 proc., nors bendras senatvės pensininkų skaičius dėl didinamo pensinio amžiaus netgi sumažėjo.Pensijos dydis apskaičiuojamas sudedant pagrindinę ir papildomą dalis. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:B + 0,005 * s * k * D + 0,005 * S * K * D, B – pagrindinė (bazinė) pensija; s – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994m. sausio 1d.; k – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal bet kurių 5 paeiliui einančių kalendorinių metų pajamas, gautas 1984-1993 m. laikotarpiu; S – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994m. sausio 1d. K – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1d. D – vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos pagal ketvirčio duomenis. Jas tvirtina VyriausybėSkirtingi pensijų sistemos tikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamas senatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybine perskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną. Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildoma pensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šie tikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje, pensijų sistema tampa nelanksti. Norint padidinti mažiausias pensijas, kad seni žmonės neskurstų, tenka didinti ir visas kitas. Tačiau tai ne visada finansiškai įmanoma. Todėl dažniausia mažinama pensijų diferenciacija. Tačiau tuomet nepasiekiamas pajamų išlyginimo tikslas. Principas, kas moka daugiau socialiniam draudimui, daugiau iš jo ir gauna, dėl kurios reforma ir buvo daroma, lieka tik deklaruojamas, bet ne įgyvendintasTaigi didesnes pajamas gaunantiems žmonėms valstybinių pensijų sistema gali pasirodyti nelabai „viliojanti“, nes būsimos senatvės pensijos neatspindės gaunamų pajamų. Asmenys, uždirbantys daugiau, net ir norėdami pasididinti būsimas senatvės pensines pajamas valstybinės pensijos pagalba, to atlikti nelabai gali. Todėl žmonės, turintys didesnes pajamas, gali būti suinteresuoti privačiais pensijų fondais
1.7. PENSINIS AMŽIUS
Kitas svarbus pensijų reformos sprendimas buvo atidėti pensinį amžių. Taip tikimasi bent kiek sušvelninti blogėjančios demografijos poveikį socialinio draudimo biudžetui. Lietuva yra paveldėjusi ankstyvą pensinį amžių, buvusį įprastą visai Tarybų Sąjungai – 55 m. moterims, 60 m. vyrams. Todėl nuo 1995 m. imta laipsniškai didinti pensinį amžių. Tačiau ir šis sprendimas nebuvo įgyvendintas nuosekliai – pensinis amžius bus didinamas ne iki 65 m. abiem lytims, bet tik iki 62.5 m. vyrams ir 60 m. moterims, vėliau Seimas spręs, ką toliau daryti. Pensinio amžiaus atidėjimas šiek tiek gelbsti pensijų draudimo sistemą, tačiau blogina nedarbo draudimo situaciją, nes didėja priešpensinio amžiaus žmonių nedarbas ir tuo pačiu bedarbio išmokos, mokamos iš to paties fondo. Pagal Pasaulio banko prognozes, kurios buvo patvirtintos ir kitų autorių, šis žingsnis pagelbės socialinio draudimo biudžetui tik iki 2010 m. (t.y. tol, kol bus didinamas pensinis amžius), vėliau pensininkų ir dirbančiųjų santykis vėl ims blogėti.
Metai Pensinis amžius Gimimo metai1995 60 m. 2 mėn. 1935m. sausio 1d. – 1935m. spalio 31d.1996 60 m. 4 mėn. 1935m. lapkričio 1d. – 1936m. rugpjūčio 31d.1997 60 m. 6 mėn. 1936m. rugsėjo 1d. – 1938m. balandžio 30d.1998 60 m. 8 mėn. 1937m. liepos 1d. – 1938m. balandžio 30d.1999 60 m. 10 mėn. 1938m. gegužės 1d. – 1939m. vasario 28d.2000 61 m. 1939m. kovo 1d. – 1939m. gruodžio 31d.2001 61 m. 6 mėn. 1940m. sausio 1d. – 1940m. birželio 30d.2002 62 m. 1940m. liepos 1d. – 1940m. gruodžio 31d.2003 62 m. 6 mėn. 1941m. sausio 1d. ir t. t.2 lentelė:Vyrų senatvės pensijos amžius
Metai Pensinis amžius Gimimo metai1995 55 m. 4 mėn. 1940m. sausio 1d. – 1940m. rugpjūčio 31d.1996 55 m. 8 mėn. 1940m. rugsėjo 1d. – 1941m. balandžio 30d.1997 56 m. 1941m. gegužės 1d. – 1941m. gruodžio 31d.1998 56 m. 4 mėn. 1942m. sausio 1d. – 1942m. rugpjūčio 31d.1999 56 m. 8 mėn. 1942m. rugsėjo 1d. – 1943m. balandžio 30d.2000 57 m. 1943m. gegužės 1d. – 1943m. gruodžio 31d.2001 57 m. 6 mėn. 1944m. sausio 1d. – 1944m. birželio 30d.2002 58 m. 1944m. liepos 1d. – 1944m. gruodžio 31d.2003 58 m. 6 mėn. 1945m. sausio 1d. – 1945m. birželio 30d.2004 59 m. 1945m. liepos 1d. – 1945m. gruodžio 31d.2005 59 m. 6 mėn. 1946m. sausio 1d. – 1946m. birželio 30d.2006 60 m. 1946m. liepos 1d. ir t. t.3 lentelė: Moterų senatvės pensijos amžius
1.8. PRIVILEGIJUOTOS PENSIJOS
Nors vykdant reformą deklaruota, kad bus atstatytas socialinis teisingumas ir visos pensijos priklausys tik nuo mokėtų įmokų, tam tikros privileginės pensijų sistemos vis dėlto išliko. Tai visų pirma visų jėgos struktūrų pensijos (prokuratūra, policija, kariuomenė), ir mokslininkų pensijos, kurios buvo įvestos 1992 m. kaip stipraus jų lobizmo pasekmė ir buvo laikomos tam tikra kompensacija už labai mažus mokslinių darbuotojų atlyginimus. Yra dar ir valstybinės pensijos, skiriamos nusipelniusiems kraštui žmonėms bei nukentėjusiems ginant tėvynę. Visos šios pensijos mokamos šalia socialinio draudimo pensijos.
Jų buvimas grindžiamas tuo, kad valstybinės pensijos yra finansuojamos ne iš socialinio draudimo biudžeto, bet iš valstybės biudžeto. Tačiau ši argumentacija yra aiškiai nepakankama pateisinti, kodėl valdžia nuosekliai nesilaiko savo deklaruojamų socialinio teisingumo principų. Juk į abu biudžetus moka tie patys šalies piliečiai, tačiau kai kuriems iš jų taikomas skirtingas traktavimas. Šių pensijų dydis buvo siejamas su valstybinio socialinio draudimo bazine pensija. Tai šiek tiek varžė ir socialinio draudimo, ir valstybinių pensijų indeksavimą. Todėl nuo 1998 m. sausio 1 d. valstybinių pensijų dydžiui nustatyti įvesta valstybinių pensijų bazė, kuri iš pradžių prilyginta socialinio draudimo bazinei pensijai. Valstybinės pareigūnų, mokslininkų ir socialinės pensijos liko apskaičiuojamos senąją tvarka. Nors socialinio draudimo ir valstybinių pensijų dydžiai buvo atsieti siekiant pastarąsias indeksuoti lėčiau, toks sprendimas gali turėti ir kitokių, dabar nenuspėjamų pasekmių. Nukentėjusių asmenų pensijų gavėjai turi labai stiprią įtaką valdžioje, todėl visiškai įmanoma, kad šios pensijos ims ne mažėti, bet, atvirkščiai, didėti, kuomet jų nebevaržys susiejimas su socialinio draudimo pensijomis. Kad šios privilegijos turi tendenciją plėstis rodo nuo 1995 m. du kartus išaugęs jų gavėjų skaičius, nes prie turinčių teisę į tokias pensijas priskiriama vis naujos kategorijos žmonių.Už socialinio draudimo biudžeto yra dar ir socialinės pensijos, taip pat mokamos iš valstybės biudžeto. Įvedus griežtą pensijos priklausomybę nuo mokėtų įmokų, niekada nedirbę arba labai mažai dirbę žmonės neteko teisės į bet kokią pensiją, nors ją garantuoja Lietuvos Konstitucija. Socialinės (arba šalpos) pensijos tik iš dalies užpildo tą spragą. Jos skiriamos ne visiems, neturintiems darbo stažo, bet tik tiems, kurių nedarbo priežastys yra pripažįstamos svarbiomis – motinoms, išauginusioms daug vaikų, slaugiusioms vaikus – invalidus arba patiems invalidams nuo vaikystės. Visi kiti pensinio amžiaus gyventojai turi teisę kreiptis socialinės pašalpos, kuri skiriama patikrinus jų pajamas, bet ne pensijos.1.9. BŪTINYBĖ KEISTI PENSIJŲ SISTEMĄ
Lietuvos pensinio draudimo problemos yra labai panašios kaip ir kitų Rytų ir Centrinės Europos šalių. Išlaidos pensijoms vis didėja ir dabar sudaro jau virš 9 proc. BVP. Socialinio draudimo išlaidos nuolatos augo greičiau nei pajamos – nuo 1991 m. išlaidos padidėjo 77.8 karto, tuo tarpu pajamos tik 61.6. Prie šio disbalanso žymiai prisidėjo ir 1995 m. įgyvendintas naujas pensijų įstatymas. Pensijų pakeitimo norma (replacement rate) nuo 1992 m. vis mažėjo: tuomet buvo 50 proc., o dabar jis nesiekia 40 proc. Socialinis draudimas finansuojamas iš atskiro fondo, tačiau kaupiamųjų rezervų jame visiškai nėra. Iki 1995 m. fondo biudžetas buvo nežymiai perteklinis, dabar jis tapo deficitinis, nors pensijos yra labai mažos, neužtenkamos pragyventi (vidutinė pensija yra apie 75 JAV dol.). Kartais vėluojama išmokėti pensijas, deficitui dengti imamos trumpalaikės paskolos iš bankų. Nors “Sodros” garantu yra valstybės biudžetas ir jis turi dengti fondo biudžeto trūkumus, taip dar nei sykio neįvyko. Pribrendo būtinybė iš esmės keisti pensijų sistemą. Nepasisekusi 1995 m. reforma rodo, kad reikia keisti ir pakeitimų kryptį. Socialinę apsaugą būtina individualizuoti, organizuoti ją kaupimo principu. Tik tuomet bus įmanoma iš tiesų, o ne deklaratyviai susieti įmokas ir išmokas, suinteresuoti žmones draustis senatvei. Valstybinė apsauga turi būti suvokiama ne kaip “atpildas” už asmens nuopelnus, tačiau kaip visuomenės pagalba negalintiems savęs aprūpinti, ir turi būti tiekiama tiek, kiek jos nariai nuspręs reikalinga ir pajėgs. Kad pensijų sistemą reikia pertvarkyti individualizavimo ir kaupimo linkme, jau suprato ir politikai. Todėl artimiausiu metu ketinama įvesti papildomą kaupimą pensijų fonduose. Tačiau šis žingsnis negali būti vienintelis, o tik pirmasis einant esminių reformų keliu. Pagrindinę pajamų senatvėje dalį turėtų teikti privati apsauga, o valstybės vaidmuo apsiriboti ties socialine šalpa.
2. PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS PRIELAIDOS
Pensijų reformų sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Perėjimui prie privačios, kaupimu paremtos pensijų sistemos, yra labai svarbus tiek kapitalo rinkos, tiek visos ekonomikos išvystymas, dabartinė socialinės apsaugos būklė, politinės bei psichologinės nuostatos visuomenėje. Savo ruožtu, kaupiamųjų pensijų atsiradimas stimuliuoja ir žymiai pakeičia ir pačią ekonominę bei visuomeninę aplinką, kurioje šios pensijos funkcionuoja.
2.1.DEMOGRAFINIS SPAUDIMAS PENSIJŲ SISTEMAI
Kaip kitos Vakarų bei Centrinės Europos valstybės, Lietuva išgyvena visuomenės senėjimo procesą. Šalies demografinė situacija blogėja – mažėja dirbančių žmonių, daugėja pensininkų. Pensijų gavėjų skaičius, nepaisant 1995 m. įvykdytos pensijų reformos, nuolat didėja – 1993 m. jie sudarė 39,2 proc. darbingo amžiaus žmonių, o jau 1996 m. – 41,5 proc. Tokia demografinė situacija pay as you go paremtą pensijų sistemą padaro labai pažeidžiamą. Esant tokioms tendencijoms, ši sistema visiškai neturi perspektyvos, ji yra tiesiog pasmerkta bankrutuoti. Tuo tarpu kaupiamoji sistema, paremta apibrėžtų įmokų draudimo principu, galėtų išvengti demografinio spaudimo, nes joje nėra perskirstymo, o kiekvieno apdraustojo asmens pensijos finansavimas remiasi tik jo paties mokėtomis įmokomis.
2.2.MOKESČIŲ VENGIMO PASEKMĖS
Labai išplitęs mokesčių vengimas taip pat mažina apdraustųjų socialiniu draudimu skaičių. Todėl vis didesnė pensininkų išlaikymo našta tenka tiems, kurie dar moka socialinio draudimo mokesčius. Apdraustųjų asmenų ir darbingo amžiaus žmonių santykis mažėja, todėl vis didesnė pensininkų išlaikymo našta tenka tiems, kurie dar moka socialinio draudimo mokesčius. Jei 1976 m. 3 dirbantieji išlaikė 1 pensininką, tai dabar jau 2 pensininkus, ir šis skaičius vis didėja. Didžiausia socialinio draudimo tarifo dalis tenka darbdaviui, todėl pagrindiniai „Sodros“ įmokų mokėtojai yra įmonės. Tačiau reikia konstatuoti, kad pablogėjo įmonių, išlaikomų iš valstybės biudžeto, įmokų mokėjimas, privačios įmonės irgi įvairiais būdais vengia mokėti socialinio draudimo mokesčius. Beveik visos biudžetinės įmonės kenčia nuo nepakankamo valstybės finansavimo. Jos taip pat dažnai neišgali sumokėti socialinio draudimo įmokų. Lietuvoje vyko spartus privatizavimo procesas – dabar apie 66 proc. visų įmonių yra privačios. Dideli socialiniai mokesčiai įmonėms labai padidina darbo jėgos kaštus. Kad išliktų konkurencingos, jos yra priverstos slėpti tikruosius darbuotojų užmokesčius ar darbuotojų skaičių, dirbti nesudarant darbo sutarčių – taip įmokos į socialinio draudimo fondą dirbtinai sumažinamos. Norint išvengti socialinio draudimo įmokų įmonėse sudaromos kitos, ne darbo sutartys (pvz. pavedimo, kurias reguliuoja Civilinis kodeksas), nors darbas ir yra nuolatinio pobūdžio. Darbuotojai taip pat yra linkę gauti didesnius atlyginimus iš karto nei didesnę socialinę apsaugą.1995 m. pensijų reforma nors ir deklaravo griežtą išmokų susiejimą su įmokomis, tačiau ji iš esmės buvo nepajėgi šį tikslą pasiekti, nes naują sistemą grindė taip pat perskirstymu. Todėl apdraustųjų skaičius nenustojo mažėti ir po reformos. Realus įmokų ir išmokų ryšys galimas tik realiai kaupiant šias įmokas ir apskaitant jas individualiai.
2.3.FINANSINĖS PENSIJŲ REFORMOS PRIELAIDOS
Vertybinių popierių rinkos išvystymas yra lemiamas veiksnys, pereinant prie privataus pensinio draudimo sistemos. Privačių kaupiamųjų pensijų fondų veikla remiasi apdraustųjų lėšų investavimu, siekiant išsaugoti įmokų vertę ir auginti prieaugį. Todėl vertybinių popierių rinkos likvidumas, platumas (kapitalizacija) ir saugumas yra būtini pensijų reformos atributai.
2.4.MOKESTINĖS PENSIJŲ REFORMOS PRIELAIDOS
Pasirengimas pensijų reformai mokesčių aspektu turi būti vertinamas dvejopai. Viena – ar egzistuoja kaupimo pensijų fonduose pačių pensijų fondų apmokestinimo koncepcija, ir kita – ar mokesčių našta (perskirstymas) palieka pakankamai lėšų žmogaus kišenėje, kad jam dar liktų pensijų įmokoms. Į pirmąjį klausimą 2000 metais, ruošiant pensijų reformą, buvo galima atsakyti labiau teigiamai, kadangi visi sprendimų priėmėjai pritarė, kad privačiai pensijai apsidraudusio asmens pajamų mokestis turi būti atidedamas tam laikui, kai jis gaus išmokas iš pensijų fondo. Tai reiškia, kad įmokos į pensijų fondą turi būti neapmokestinamos pajamų mokesčiais. Siekiant mokesčių atidėjimo principą įgyvendinti nuosekliai, nuo pajamų mokesčio turi būti atleidžiamos visos asmens įmokos į pensijų fondą – neribojant nei sumos, nei į kieno sąskaitą mokamos įmokos. Jei norima išvengti dvigubo apmokestinimo ir mokestį atidėti, tokią nuostatą tiesiog būtina įtvirtinti. Be to, visos įmokos į pensijų fondą turi būti atleidžiamos nuo socialinio draudimo įmokų.
2.5.BENDRAEKONOMINĖS PENSIJŲ REFORMOS PRIELAIDOS
Lietuvos ekonomika, vertinant bendrąjį vidaus produktą, pradėjo augti nuo 1995 metų. Pensijų reformai vykti ir pensijų fondams sėkmingai veikti būtina prielaida – patikimi pinigai. Šalies pinigų politika turi būti pastovi ir prognozuojama. Akivaizdu, kad vykdant pensijų sistemos reformą ir pereinant prie privataus pensinio draudimo, 2-3 metų pinigų politikos ir pinigų stabilumo perspektyva yra nepakankama. Jei pinigų stabilumas nebūtų garantuotas įstatymais valstybiniu lygiu, besisteigiantiems pensijų fondams tektų patiems saugotis nuo valiutos pasikeitimo rizikos. Jiems tai gali būti gana sudėtinga, jei įstatymai nustatytų griežtus investicijų portfelio diversifikavimo reikalavimus, neleidžiančius draustis nuo valiutos pasikeitimo rizikos. Tikėtina, kad atsiradus poreikiui apsisaugoti nuo valiutos kurso pasikeitimo rizikos, atsirastų išvestinių vertybinių popierių, skirtų šiam tikslui, pasiūla.
2.6.POLITINĖS PENSIJŲ REFORMOS PRIELAIDOS
Rengiant pensijų reformą, realus įsivaizdavimas, kaip turės atrodyti pensijų fondai, skyrėsi. Dar labiau nuomonės išsiskyrė kalbant apie tai, ar pensijų fondų sistema turi būti papildoma prie valstybinio socialinio draudimo, ar pamažu turi pradėti jį išstumti. Tačiau nebuvo juntamas rimtas spaudimas didinti „Sodros“ išmokas įmokų kėlimo sąskaita. Lietuvos valdžiai pensijų fondų sistemos sukūrimo atžvilgiu didelę įtaką darė Pasaulio Bankas, kuris nuolat teikė rekomendacijas šioje srityje.
2.7.PSICHOLOGINĖS PENSIJŲ REFORMOS PRIELAIDOS
Dzikevičius 2000 metais teigė, kad „didžioji dalis vyresniojo amžiaus Lietuvos žmonių praktiškai nieko nenutuokia apie privačius pensijų fondus ir galimybę užsidirbti privačią pensiją, visas viltis gauti pensiją sieja su „Sodra“ ir, galbūt, jos pataisymu. Daug jaunesnių žmonių yra itin skeptiškai nusiteikę valstybinio socialinio draudimo atžvilgiu ir praktiškai nesieja savo apsirūpinimo senatvėje su šia sistema. Tačiau apie institucijas, padedančias sukaupti lėšas pensijai, taip pat mažai galvojama. Ryžtas imtis atsakomybės už savo gyvenimą, įskaitant ir apsirūpinimą senatvėje, taip pat didesnis yra tik tarp aktyvaus jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių. Ko gero, tai, jog ne valdžia, o pats žmogus turi rūpintis savo pensija, būtų didelis psichologinis šokas Lietuvos visuomenei.“
2.8.TEISINĖS PENSIJŲ REFORMOS PRIELAIDOS
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis teigia, kad „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas…“. Taigi, Konstitucija neleidžia valstybei visiškai pasitraukti iš pensijų sistemos, nors ir neteigia, kokios konkrečiai pensijos turi likti valstybės žinioje bei kokiomis sąlygomis jos laiduojamos.Lietuvos Respublikos įmonių įstatymai, rengiantis pensijų reformai, dar buvo visiškai nepritaikyti kaupiamųjų pensijų fondų veiklai. Be specifinių tik pensijų fondams taikomų taisyklių, egzistavo problemos, susijusios su neaiškiais kompetencijos padalinimais tarp juridinio asmens organų, atsakomybe už nesąžiningus juridinio asmens organų veiksmus. Be to, Lietuvoje nėra išplėtotas patikėjimo teisės („trust“) institutas, pagal kurį veikia dauguma Vakarų valstybių fondų. Įmonių teisė apskritai nėra labai lanksti ir pritaikyta specifiniams santykiams. Dar mažiau lankstumo yra taikant įmonių teisės normas teismuose .
2.9.TECHNINĖS PENSIJŲ REFORMOS PRIELAIDOS
Techninių kliūčių įgyvendinti pensijų reformą nebuvo. Naivu buvo galvoti, kad privačios įmonės nesugebėtų atlikti uždavinio, kurį vykdė valstybinis fondas. Juo labiau, kad Lietuvoje finansinės patirties buvo sukaupta pakankamai: veikė komerciniai bankai, draudimo bendrovės, investicinės bendrovės, turinčios patirties ir mechanizmus valdyti paskolų, draudimo bei investicijų riziką. Būsimus Lietuvos privačių kaupiamųjų pensijų fondų sistemos parametrus (pensijų fondų struktūrą, pelningumą, pensijų fondų valdymo išlaidas ir kt.) buvo galima prognozuoti tik remiantis užsienio šalių pensijų fondų veiklos patirtimi, nes Lietuvoje tuo metu neveikė nė vienas pensijų fondas .
2.10.PENSIJŲ IŠMOKŲ NEMATOMUMAS IR RIZIKA
Pensijų sistemos funkcionavimas pagrįstas pažadais tiems dirbantiesiems, kurie dalyvauja sistemoje. Vyriausybės pažadai reiškia, kad dirbančiajam, kuris per visus savo darbo metus nuolatos mokėjo pensijų įmokas, pensijų sistema teiks pajamas senatvėje. Pažadai, išreikšti konkrečiu pensijų išmokos dydžiu, turi prasmę tik pragyvenimo lygio atžvilgiu. Vyriausybės verčiamas dirbantysis moka įmokas į pensijų sistemą, tikėdamas turėti tam tikrą pragyvenimo lygį senatvėje – tada, kai jau nebegalės dirbti. Kad dirbantysis – pensijų sistemos dalyvis pasiektų šį tikslą, senatvėje jis turės gauti atitinkamą pinigų sumą, kuri leistų išlaikyti jam pažadėtą pragyvenimo lygį.Dirbantysis – pensijų sistemos dalyvis turi pasitikėti pensijų programa ir tikėti pažadais, nors tie pažadai dėl pragyvenimo lygio buvo duoti prieš dvidešimt ar keturiasdešimt metų. Pagrindinis pensijų išmokų pažadų tikslas – leisti žmonėms protingai planuoti savo ateitį. Tokie pažadai turi vertę tiktai tada, kai žmonės įtraukia juos į savo gyvenimo planus: numato, kokį gyvenimo laikotarpį dirbs, kiek taupys, kaip finansuos vaikų mokymąsi arba kokią paramą teiks seniems tėvams. Jeigu dirbantysis – pensijų sistemos dalyvis nepasitiki tokiais Vyriausybės pažadais, t. y. neįtraukia jų į kasdienius savo sprendimus, jis stengsis slėpti darbo pajamas ir pats taupyti senatvės išlaidoms. Tai ypač svarbu, nes II pakopos privalomoji kaupiamoji pensijų sistema nėra susieta su socialiniu draudimu nuo ligų ir panašių dalykų. Taigi Vyriausybės pažadų dėl pensijų išmokų numatomumas yra sėkmingos pensijų sistemos reformos pagrindas. Pensijų fondo pensijų išmokos dydis bus veikiamas ekonominės, institucinės ir asmeninės rizikos, tačiau pensijų fondas negali bankrutuoti, o pensijų programų dalyviai – prarasti savo įmokų.Ekonominė rizika atsiranda dėl atlyginimų arba kainų ar finansinio turto pelningumo dydžių nenumatytų pokyčių, vykstančių visą pensijų įmokų mokėtojo darbinės veiklos laiką.Institucinė rizika kyla dėl privačiojo pensijų fondo galimo bankroto ir/arba vyriausybinių priežiūros institucijų nesugebėjimo atlikti joms pavestų funkcijų ar negalėjimo gauti pensijų išmokų dėl netinkamai tvarkomos apskaitos ar dėl kitų nekompetentingų pensijų sistemos administratorių veiksmų.Asmeninė rizika atsiranda dėl asmeninės darbo veiklos neapibrėžtumo .
3. LR PENSIJŲ FONDŲ ĮSTATYMAS IR JO PAGRINDINĖS NUOSTATOS3.1.ĮSTATYMO PASKIRTIS
Pensijų fondų kūrimosi Lietuvoje pagrindus apibrėžia Lietuvos Respublikos Pensijų fondų įstatymas, priimtas 1999 metų birželio 3 d. Šis įstatymas sudaro teisinį pagrindą sukurti asmenų papildomo savanoriško pensinio apsirūpinimo (papildomo savanoriško socialinio draudimo) sistemą ir padidinti šioje pensijų sistemoje dalyvaujančių asmenų pajamų lygį senatvėje. Įstatymas nustato pensijų programų sudarymo ir jų įgyvendinimo tvarką, pensijų fondų steigimo, leidimų pensijų fondų veiklai išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, šių fondų veiklos, reorganizavimo ir likvidavimo ypatumus, taip pat pagrindinius papildomo pensinio aprūpinimo valstybinio reguliavimo principus.
3.2.PENSIJŲ FONDO STEIGIMO IR VEIKLOS YPATUMAI
Pensijų fondas yra ribotos turtinės atsakomybės ūkio subjektas, besiverčiantis pensijų fondo veikla, už savo prievoles atsakantis tik nuosavu turtu. Pensijų fondas neatsako už valstybės prievoles, o valstybė neatsako už šio fondo prievoles, išskyrus atvejus, kai valstybė pati prisiima tokius įsipareigojimus. Pensijų fondo veikla – finansinė-ūkinė veikla, kuria siekiama sukaupti senatvei papildomas gyventojų pajamas, pensijų sutarčių pagrindu renkant pinigines lėšas į pensijų fonde pensijų programų dalyviams atidarytas pensijų sąskaitas ir investuojant ar reinvestuojant šias lėšas į diversifikuotą investicijų portfelį bei šiame įstatyme ir pensijų programoje nustatytomis sąlygomis jos dalyviams mokant pensijų išmokas. Pensijų fondams taikomos Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, jei Pensijų fondų įstatymas nenustato kitaip. Pensijų fondas steigiamas tik uždaruoju būdu. Pensijų fondas negali būti steigiamas ribotam laikui.Be Akcinių bendrovių įstatyme nustatytų reikalavimų įstatams, pensijų fondo įstatuose turi būti nurodyta;1) dalyvavimo pensijų programose, pensijų programų dalyvių išstojimo bei perėjimo į kitas programas tvarka;2) dalyvavimo pensijų programose sustabdymo tvarka;3) pensijų fondo lėšų atsargos, rezervai bei jų formavimo ir panaudojimo tvarka;4) pensijų programų turto administravimo išlaidų padengimo tvarka;5) pensijų programų tvirtinimo, pakeitimo ir nutraukimo tvarka;6) auditoriaus rinkimo ir vidaus kontrolės tarnybų sudarymo tvarka;7) pensijų programų vykdymo ataskaitų pensijų programų dalyviams, jų darbdaviams ir tretiesiems asmenims, mokantiems įmokas pensijų programos dalyvių naudai ir pasirašiusiems pensijų sutartis, pateikimo tvarka;
8) pensijų fondo pranešimų pateikimo pensijų programų dalyviams, jų darbdaviams bei tretiesiems asmenims, pasirašiusiems pensijų sutartis, tvarka;9) investicinių pajamų, gautų iš pensijų programų turto, priskaičiavimo ir paskirstymo pagal pensijų programas tvarka.Be Vertybinių popierių komisijos išduoto leidimo verstis pensijų fondo veikla draudžiama. Leidimas pensijų fondo veiklai gali būti išduotas naujai įsteigtam pensijų fondui ar jau veikiančiai bendrovei, kurios visuotinis akcininkų susirinkimas priėmė sprendimą verstis pensijų fondo veikla. Leidimui verstis pensijų fondo veikla gauti bendrovė pateikia Vertybinių popierių komisijai paraišką.Pensijų fondams nustatomi šie veiklos riziką ribojantys normatyvai:• kapitalo pakankamumo;• likvidumo;• maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta.Normatyvų dydžius, apskaičiavimo metodiką ir informacijos apie normatyvų vykdymą pateikimo periodiškumą nustato Vertybinių popierių komisija. Pensijų fondas negali užsiimti jokia kita veikla, išskyrus tą, kuri susijusi su pensijų fondo veikla. Pensijų fondui draudžiama: suteikti paskolas, garantuoti ar laiduoti už kitą asmenį dėl jo prievolių įvykdymo; imti paskolas, išskyrus trumpalaikes (iki 1 metų) likvidumui palaikyti, kurių dydis negali viršyti 10 procentų pensijų fondo nuosavo kapitalo dydžio; įkeisti turimus vertybinius popierius ar kitą turtą, išskyrus šios dalies 2 punkte numatytą išimtį, kai trumpalaikės paskolos grąžinimas užtikrinamas pensijų fondui priklausančių vertybinių popierių ar kito turto įkeitimu; įsigyti ir turėti vertybinių popierių ar kito turto, dėl kurių būtų pažeisti diversifikuotam investicijų portfeliui keliami reikalavimai, išskyrus naujai steigiamą pensijų fondą, kuris 6 mėnesius nuo leidimo pensijų fondo veiklai gavimo dienos gali nesilaikyti diversifikavimo reikalavimų; dalyvauti organizacijose, kurių narių turtinė atsakomybė už organizacijos prievoles yra neribota; būti įmonių steigėju; leisti obligacijas; prisiimti įsipareigojimus, nesusijusius su pensijų fondo veikla; įsigyti brangiųjų metalų ar brangiųjų metalų sertifikatų (liudijimų).Pensijų fondas pensijų programų turtą, taip pat nuosavą turtą gali valdyti pats (jei pensijų fondas vykdo nustatytus reikalavimus) arba perduoti valdyti valdymo įmonei, kuri:1) turi Vertybinių popierių komisijos išduotą atitinkamą leidimą (šių leidimų išdavimo bei panaikinimo tvarką ir sąlygas nustato Vertybinių popierių komisija); 2) vykdo Vertybinių popierių komisijos nustatytus reikalavimus minimaliam nuosavam kapitalui ir (ar) įstatiniam kapitalui.Pensijų fondų valdymo įmonėms taikomos Investicinių bendrovių įstatymo nuostatos, jei šis įstatymas nenumato kitaip. Valdymo įmonė privalo teikti Vertybinių popierių komisijai periodines finansines ataskaitas, jos kapitalo bei veiklos pagal Vertybinių popierių komisijos patvirtintas taisykles ataskaitas.Pensijų fondai turi teisę jungtis į asociacijas įstatymų nustatyta tvarką.Įmonė Fondo pavadinimasVyriausybių obligacijų pensijų fondai Medicinos banko investicijų valdymas Pensija 1Sampo gyvybės draudimas Konservatyvaus valdymo Sampo pensijaPZU Lietuva gyvybės draudimas PZU Lietuva KonservatyvusErgo Lietuva gyvybės draudimas ERGO KonservatyvusisNORD/LB investicijų valdymas Konservatyvaus investavimo pensijų fondas “NORD/LB 1”Hansa investicijų valdymas Pensija 1SEB VB investicijų valdymas VB pensija 1Commercial Union Lietuva gyvybės draudimas EuropensijaFinasta investicijų valdymas Konservatyvaus investavimo pensijų fondasSeesam Lietuva gyvybės draudimas Seesam ObligacijųParex investicijų valdymas Parex pensija 1
Mažos akcijų dalies pensijų fondai (iki 30 proc.) Finasta investicijų valdymas Augančio pajamingumo pensijų fondasHansa investicijų valdymas Pensija 2NORD/LB investicijų valdymas Padidinto pajamingumo pensijų fondas “NORD/LB 2”
Vidutinės akcijų dalies pensijų fondai (30-70 proc.)Finasta investicijų valdymas Aktyvaus investavimo pensijų fondasSEB VB investicijų valdymas VB pensija 2Ergo Lietuva gyvybės draudimas ERGO BalansPZU Lietuva gyvybės draudimas PZU Lietuva SubalansuotasHansa investicijų valdymas Pensija 3Sampo gyvybės draudimas Sampo pensija 50NORD/LB investicijų valdymas Maksimalaus prieaugio pensijų fondas “NORD/LB 3”Commercial Union Lietuva gyvybės draudimas Europensija pliusMedicinos banko investicijų valdymas Pensija 2Seesam Lietuva gyvybės draudimas Seesam OptimalusParex investicijų valdymas Parex pensija 2
Akcijų pensijų fondai (iki 100 proc.) Finasta investicijų valdymas Racionalios rizikos pensijų fondasSampo gyvybės draudimas Sampo pensija 100
4 lentelė: Pensijų reformoje dalyvaujančios įmonės ir ju fondai
3.3.PENSIJŲ PROGRAMOS IR JŲ DALYVIAI
Savo veiklą pensijų fondai grindžia pensijų programomis. Pensijų programa – teisinių ir organizacinių priemonių visuma, apibrėžianti pensijų įmokų ir išmokų mokėjimo sąlygas bei terminus, pensijų programos turto investavimo strategiją bei kitas pensijų įmokų mokėtojų, pensijų programos dalyvių ir pensijų fondo teises bei pareigas. Pensijų programą (programas) tvirtina ir ją (jas) keičia pensijų fondo valdyba (stebėtojų taryba, jei valdyba nesudaroma) įstatuose nustatyta tvarka, ją (jas) suderina su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir registruoja Vertybinių popierių komisijoje pastarosios nustatyta tvarka. Pensijos sutartis yra sutartis tarp pensijų fondo ir įmokų mokėtojo (mokėtojų), pagal kurią pirmasis prisiima įsipareigojimus pensijų programų dalyviams pagal atitinkamą pensijų programą, o įmokų mokėtojas įsipareigoja mokėti pensijos įmokas. Prieš sudarant pensijų sutartį, visi asmenys, kurių naudai sutartis sudaroma, turi būti supažindinti su pensijų programa, kurios dalyviais jie taps įsigaliojus pensijos sutarčiai. Pensijų programa yra pensijos sutarties dalis.Pensijos sutartį su pensijų fondu sudaro įmokų mokėtojas (pensijų programos dalyvis, jo darbdavys arba kitas asmuo pensijų programos dalyvio naudai). Pensijos sutartis, sudaryta darbdavio ar kito asmens pensijų programos dalyvio naudai, gali būti individuali, sudaryta tarp pensijų fondo ir įmokų mokėtojo vieno programos dalyvio naudai, ir grupinė, sudaryta įmokų mokėtojo daugiau negu vieno programos dalyvio naudai. Darbdavys turi teisę sudaryti pensijos sutartį savo darbuotojų naudai. Grupinė pensijos sutartis gali būti kolektyvinės sutarties priedu.Tuo atveju, kai įsipareigojimą mokėti pensijos įmokas prisiima darbdavys, darbuotojas turi teisę nurodyti pensijų fondą, su kuriuo darbdavys turi sudaryti pensijos sutartį jo naudai, jei kolektyvinė sutartis nenumato kitaip. Pensijos sutartis turi numatyti galimybę bet kuriuo metu nutraukti pensijos sutartį pensijų programos dalyvio valia. Kitus pensijų sutarčių reikalavimus nustato Vertybinių popierių komisija, suderinusi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pensijos sutarties sąlygos, prieštaraujančios Vertybinių popierių komisijos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatytiems reikalavimams, negalioja.Pensijų fondas neturi teisės vienašališkai nutraukti pensijos sutarties be pensijų programos dalyvio sutikimo, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.Pensijų fondas tvarko įmokų mokėtojų, sudariusių pensijų sutartis, dalyvių, kurių naudai tokios sutartys sudarytos, bei dalyvių, gaunančių išmokas, registrus. Registro vedimo tvarką nustato Vertybinių popierių komisija.Pasirašius pensijos sutartį, pensijų fondas kiekvienam pensijų programos dalyviui atidaro asmeninę pensijos sąskaitą.Pensijų programos dalyviu tampama sudarius pensijos sutartį su pensijų fondu šio įstatymo nustatyta tvarka. Pensijų programos dalyvis – asmuo, su kuriuo arba kurio naudai yra sudaryta pensijos sutartis ir kurio vardu pensijų fonde yra atidaryta asmeninė pensijos sąskaita.Pensijų programos dalyvis turi teisę:gauti išmokas kaip nustatyta šiame įstatyme, pensijų fondo įstatuose, pensijų programoje ir pensijos sutartyje;gauti dalį (priskaičiuojant į pensijos sąskaitą) pensijų programos turto investicijų pajamų, gautų pagal atitinkamą pensijų programą, proporcingai pensijos sąskaitoje turimų lėšų sumai; gauti informaciją apie pensijų fondo veiklą, jo finansinę-ūkinę būklę ir turtą bei finansinius įsipareigojimus, taip pat apie savo pensijos sąskaitoje esančias lėšas ir į ją priskaičiuotas investicijų pajamas; raštu įspėjęs pensijų fondą, pakeisti pensijos įmokų dydį, tvarką ir periodiškumą, laikinai nutraukti įmokų mokėjimą; testamentu palikti pensijos sąskaitoje laikomas lėšas; kitas įstatymų, pensijų programos bei pensijos sutarties nustatytas teises.Pensijų programos dalyvis privalo:laikytis pensijų programos ir pensijos sutarties nuostatų;neskleisti iš pensijų fondo gautos konfidencialios informacijos.Pensijų programos dalyvis, nesilaikantis savo pareigų, pensijų fondo įstatuose nustatyta tvarka gali būti pašalintas iš pensijų programos.Dalyvavimas pensijų programoje pasibaigia, kai pensijų fondas įvykdo savo įsipareigojimus pensijų programos dalyviui, kai šis išstoja iš pensijų programos, pereina į kitą pensijų programą arba miršta, taip pat kai nutraukiama pensijų programa.Pensijų programos dalyvio naudai sudarytos pensijos sutarties nutraukimas, nepereinant į kitą pensijų programą, ar pensijų programos dalyvio pašalinimas iš pensijų programos yra laikomi pensijų programos dalyvio išstojimu iš pensijų programos.Išstodamas iš pensijų programos, pensijų programos dalyvis turi gauti asmeninėje pensijos sąskaitoje priskaičiuotas lėšas, išskaičiavus iš jų į pensijos sąskaitą įskaitytas paskutinių 3 metų investicijų pajamas arba 5 procentus nuo išimamos sumos, iš šių sankcijų taikant didesnę. Už šias sankcijas pensijų fondo gautos lėšos priskiriamos pensijų programos turtui.
Kai pensijų programos dalyvis išstoja iš šios programos, pensijų fondas privalo atsiskaityti su juo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pensijų programos dalyvio raštiško prašymo išstoti iš programos gavimo ar sprendimo pašalinti pensijų programos dalyvį priėmimo dienos, pagal iki tos dienos jo sąskaitoje sukauptą sumą.Pensijų fondui, pensijų fondo akcininkams, pensijos įmokų mokėtojui yra draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai riboti pensijų programos dalyvio teisę išstoti iš pensijų programos, taip pat atskaityti didesnę nei šiame įstatyme nustatytą dalį jo naudai sukaupto pensijų turto.3.4.PENSIJŲ FONDO FINANSAI
Pensijų fondo nuosavo kapitalo sudėtį nustato Akcinių bendrovių įstatymas. Nei pensijų fondo nuosavas kapitalas, nei įstatinis kapitalas negali būti mažesni kaip 4 mln. litų.Pensijų fondas įstatymo nustatyta tvarka privalo sudaryti garantijų rezervą.Nuosavas kapitalas turi būti investuotas į diversifikuotą investicijų portfelį. Diversifikuotas investicijų portfelis – investicijų portfelis, kuris atitinka šiuos reikalavimus:investuota ne daugiau kaip 5 procentai turto į vieno emitento vertybinius popierius ar vieną turtinį objektą, išskyrus šios dalies 5 ir 6 punktuose numatytus atvejus; įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento balsą suteikiančių akcijų; įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento balso nesuteikiančių akcijų; įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento kredito vertybinių popierių, išskyrus šios dalies 5 punkte numatytus atvejus; investuota ne daugiau kaip 30 procentų turto į vienos emisijos valstybės (savivaldybės) išleistus ar garantuotus vertybinius popierius ir investicijų portfelį sudaro ne mažiau kaip šešių skirtingų valstybės (savivaldybės) išleistų ar garantuotų vertybinių popierių emisijų vertybiniai popieriai; investuota ne daugiau kaip 10 procentų turto į vieno emitento išleistus vertybinius popierius ir bendra tokių investicijų suma sudaro ne daugiau kaip 40 procentų bendros turto vertės. Pensijų fondas negali turėti kitokio skolinto kapitalo, išskyrus trumpalaikes paskolas likvidumui palaikyti.Pensijų fondo garantijų rezervas formuojamas iš pensijų programų turto investicijų pajamų padarius atskaitymus pensijų programų dalyviams pagal pensijų programose prisiimtus įsipareigojimus. Šio rezervo minimalų dydį ir formavimo tvarką nustato Vertybinių popierių komisija.Garantijų rezervas gali būti naudojamas tik dengti pensijų programose prisiimtus įsipareigojimus pensijų programų dalyviams.
3.5.PENSIJŲ LĖŠŲ INVESTAVIMAS, REINVESTAVIMAS, VALDYMAS IR SAUGOJIMAS
Kiekvienos pensijų programos lėšos investuojamos ar reinvestuojamos į diversifikuotą investicijų portfelį. Šį portfelį sudaro vertybiniai popieriai, nekilnojamasis turtas bei komercinių bankų indėliai, bankų išleisti depozitų sertifikatai.Vertybiniai popieriai, į kuriuos gali būti investuojama, yra: Lietuvos Respublikos Vyriausybės (vietos savivaldos institucijos) išleisti ar garantuoti vertybiniai popieriai; vertybiniai popieriai, įtraukti į Lietuvos Respublikos veikiančių vertybinių popierių biržų oficialųjį prekybos sąrašą; naujai išleidžiami vertybiniai popieriai, jeigu jų emisijos sąlygose yra numatytas emitento įsipareigojimas pateikti prašymą dėl įtraukimo į oficialųjį prekybos sąrašą ir yra garantijos, kad išleidžiami vertybiniai popieriai bus įrašyti į šį sąrašą per vienerius metus nuo išleidimo; Vertybinių popierių komisijos likvidžiais pripažinti vertybiniai popieriai.Vertybinių popierių komisija gali nustatyti apribojimus pensijų turto investicijoms į komercinių bankų depozitus bei investicijoms į šio straipsnio 2 dalyje nurodytus vertybinius popierius.
Pensijų lėšas draudžiama investuoti į:• pensijų fondų išleistus vertybinius popierius;• valdymo įmonės, su kuria pensijų fondas yra sudaręs turto valdymo sutartį, išleistus vertybinius popierius;• įmonių ar kitų organizacijų, susijusių su valdymo įmone, išleistus vertybinius popierius;• išvestinius finansinius instrumentus, išskyrus, kai yra naudojami Vertybinių popierių komisijos pripažinti išvestiniai finansiniai instrumentai tik rizikai valdyti.Bendra investicijų į vertybinius popierius, išleistus su pensijų fondu (jį kontroliuojančiais asmenimis) susijusių asmenų, suma negali viršyti 25 procentų pensijų programos turto vertės. Pensijų programos dalyvių lėšos turi būti investuojamas pagal pensijų programoje ir sutartyje tarp pensijų fondo ir valdymo įmonės numatytą investavimo strategiją. Į nekilnojamąjį turtą gali būti investuota ne daugiau kaip 20 procentų pensijų programos lėšų. Pensijų fondui draudžiama naudoti išvestinius finansinius instrumentus spekuliaciniais tikslais ar naudoti Vertybinių popierių komisijos nepripažintus išvestinius finansinius instrumentus. Pensijų fondas turi teisę naudoti išvestinius finansinius instrumentus tik tuo atveju, jeigu jo įstatuose ir pensijų programoje yra nurodyta, kokiais išvestiniais instrumentais ir kokiais tikslais ketina naudotis pensijų fondas. Kiekvienas išvestinis finansinis instrumentas turi būti pagrįstas konkrečiu investiciniu sandoriu (investicine pozicija). Toks sandoris ir jo rizikos valdymui naudojamas išvestinis finansinis instrumentas turi būti nurodytas pensijų fondo ataskaitose. Pensijų fondas pensijų programos turtą sudarančias pinigines lėšas ir vertybinius popierius privalo saugoti pasirinktame depozitoriume.
3.6.PENSIJŲ PROGRAMŲ DALYVIŲ INTERESŲ APSAUGA
Pensijų fondas, valdymo įmonė ir depozitoriumas privalo veikti dėl pensijų programų dalyvių interesų, savo veiklą organizuoti pagal galiojančius įstatymus, pensijų fondo įstatus ir kitus teisės aktus bei užtikrinti, kad jų veikla nepažeistų pensijų fondo akcininkų bei pensijų programos dalyvių turtinių teisių bei interesų. Pensijų fondas, valdymo įmonė bei depozitoriumas negali sudaryti jokio sandorio, kuris pažeistų pensijų fondo akcininkų ir jo pensijų programų dalyvių teises bei teisėtus interesus. Teisė į pensijos išmokas įgyjama pensijų programos dalyviui sulaukus pensijų programoje nurodyto pensinio amžiaus, kuris negali būti daugiau negu 5 metais mažesnis negu pensinis amžius, nustatytas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti.Pensijos išmokos pensijų programos dalyvio pasirinkimu gali būti mokamos šiais būdais:• vienkartine išmoka;• reguliariai dalimis;• nuperkant pensijų anuitetą draudimo bendrovėje, vykdančioje gyvybės draudimą. Pensijos anuitetą pensijų programos dalyvis gali pirkti pasirinktoje draudimo įmonėje, vykdančioje gyvybės draudimą, už jo pensijos sąskaitoje sukauptas sumas.Tuo atveju, kai pensijų programos dalyvis neturi teisės gauti pensijos iš valstybės socialinio draudimo fondo biudžeto arba pensijos iš valstybės biudžeto, vienkartinė išmoka iš pensijos sąskaitos gali būti mokama tik po to, kai gyvybės draudimą vykdančioje įmonėje pensijų programos dalyvio vardu yra nuperkamas anuitetas, kurio dydis turi būti ne mažesnis negu valstybės socialinio draudimo bazinė pensija. Kaupiamoji pensija finansuojama tik iš individualių įmokų ir jomis uždirbtų pajamų. Jokio perskirstymo iš kitų apdraustųjų (sakysim jaunesnių, kuriems pensija dar toli) čia nėra. Taigi, kiek sąskaitoje sukaupta, tokia pensija ir bus. Todėl didelei pensijai reikės didelių ir įmokų. Tuo tarpu jei į fondus bus atidedama po 10-15 proc. algos kas mėnesį, pensija sieks du trečdalius buvusio uždarbio. Pensijos dydis priklauso ir nuo to, kaip ilgai bus kaupiama. Kadangi jaunesni žmonės turi ilgesnį kaupimo laiką iki pensijos, jiems reikės mažesnių įmokų tai pačiai pensijai negu vyresnio amžiaus apdraustiesiems. Įmokos bus mokamos į asmenines sąskaitas, šios lėšos investuojamos per kapitalo rinką. Praktika rodo, kad taip investuojamų įmokų grąža, būtent ir yra tai, kas galų gale išmokama pensininkui, yra kur kas didesnė negu valstybės socialinio draudimo. Be to, uždirbtos investicijų pajamos ir toliau investuojamos, ko visiškai nėra Sodros fonde. Todėl ir pensija uždirbama kur kas didesnė – iki 60-70 proc. buvusio uždarbio. Kitas labai svarbus dalykas – apdraustieji yra savo lėšų senatvei savininkai. Jie patys susikaupia savo senatvei, todėl teisė į pensiją ir jos dydis nepriklauso nuo politikų valios, nuo to, kaip kaitaliojami pensijų įstatymai, ir pan. Pensijų fondai nedideles sumas surenka į vieną didžiulį rezervą, kurį galima kur kas sėkmingiau investuoti negu mažyčius įnašus pavieniui. Todėl ši taupymo priemonė yra ypač patraukli kaip tik vidutinių pajamų žmonėms. Tie, kurie turi daugiau laisvų lėšų, paprastai randa būdų kaip jomis pasinaudoti – tai jie daro jau dabar ir pensijų fondų jiems vargu ar reikia. Tuo tarpu galintys atidėti tik keletą dešimčių litų per mėnesį nepajėgs samdytis finansų maklerių tokioms sumoms valdyti.
4.SIŪLOMOS PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS KRYPTYS
Prognozuojamas socialinio draudimo fondo pensijų biudžeto ilgalaikis deficitas gresia ne tik Lietuvai – analogiška padėtis numatoma ir išsivysčiusiose ekonomikos šalių prognozėse. Šią iš esmės demografinę problemą bandoma spręsti įvairiais būdais: didinti išėjimo į pensiją amžių ir socialinio draudimo įmokų tarifą, mažinti pajamų pakeitimo santykį, kurti kaupiamuosius pensijų fondus.
Kaip rodo teorinė analizė ir kitų šalių praktika, vienas iš efektyvių būdų šiai problemai išspręsti – transformuoti dabartinę pensijų sistemą į du posistemius: viena dalis pensijos būtų mokama iš perskirstomuoju principu pagrįsto einamųjų įmokų-išmokų posistemio, o kita dalis – iš kaupiamųjų pensijų fondų posistemio.Per kelerius pastaruosius metus Vyriausybė pasiūlė du pensijų sistemos reformos variantus, kurie rėmėsi privalomuoju socialinio draudimo įmokos dalies kaupimu pensijų fonduose. Vyriausybė laikėsi pozicijos, kad vien savanoriško pensijų kaupimo egzistavimas nepakeistų pensijų sistemos iš esmės, nes juo pasinaudotų tik didesnių pajamų gavėjai, pajėgūs mokėti papildomas įmokas, taigi ateities pensijos nebūtų apsaugotos nuo demografinių problemų poveikio.Tada Vyriausybė pasiūlė antrą pensijų sistemos reformos variantą, kuris rėmėsi privalomuoju socialinio draudimo įmokos dalies kaupimu pensijų fonduose.2000 m. balandžio 26 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 465 buvo sudaryta komisija, parengusi Pensijų sistemos reformos Baltąją knygą, kurioje aptariamos galimos Lietuvos pensijų sistemos pertvarkymo kryptys bei galima būsimos pensijų sistemos struktūra. Buvo numatyta įvesti trijų pakopų pensijų sistemą, kurioje: – Pirmosios pensijų sistemos pakopos pensija kiekvienam Lietuvos gyventojui turėtų užtikrinti apsaugą nuo skurdo ir kompensuoti dalį pajamų, prarastų dėl senatvės ir negalios. Ji būtų finansuojama einamųjų įmokų-išmokų principu. Pajamų kompensavimo funkcija šioje pakopoje pamažu silpnėtų plėtojantis antrajai pakopai. Pensijos dydis priklausytų nuo valstybės išgalių teikti paramą ir visuomenės dalyvavimo kartų solidarumu pagrįstoje sistemoje, kai dirbančiųjų įmokomis būtų finansuojamos nedirbančių asmenų pensijos bei pašalpos. Šį draudimą vykdytų Valstybinio socialinio draudimo fondas. – Antroji pensijų sistemos pakopa – privalomojo kaupiamojo pensijų draudimo pensijos. Ši pakopa garantuotų didesnį nei dabar pajamų, prarastų dėl senatvės, kompensavimą, t. y. didesnę pensiją. – Trečioji pensijų sistemos pakopa – pensijos, paremtos savanoriško kaupimo principu. Ši pakopa būtų skirta tiems, kurie norėtų gauti senatvėje pajamų daugiau, nei numatyta ankstesnėse pakopose. Buvo numatyta, kad reformos pradžioje asmenims iki 30 metų dalyvavimas kaupiamojo draudimo sistemoje yra privalomas, o asmenims iki 50 metų – savanoriškas. Abiem atvejais pensijų fondams būtų pervedama apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis – 5 proc. punktai iš pensijai skiriamų 25 procentų.Svarstant pirmąjį ir minėtą pensijų reformos variantus Seime iškilo abejonių, ar siūlytų variantų įgyvendinimas nepareikalaus pernelyg didelių reformos išlaidų. Tai galėtų neigiamai atsiliepti šalies raidai, šalies finansų rinkai būtų problematiška absorbuoti didelės apimties lėšas. Taip pat abejota, ar privalo kai kurios gyventojų grupės (atsižvelgiant į amžių) dalyvauti naujoje pensijų sistemoje, abejota ir dėl pensijų administravimo išlaidų. Todėl numatomos pensijų reformos variantai – privalomojo kaupimo privačių pensijų fondų kūrimas – Lietuvoje neįgavo įstatymo pavidalo ir buvo sustabdyti.2002 m. spalio 4 d. Vyriausybė pateikė Seimui naują Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Pensijų sistemos reformos įstatymo projektą, o 2002 m. gruodžio 4 dieną Seimas pritarė šiam projektui.Atsižvelgiant į įvairių Lietuvos politinių jėgų sutarimą, šio pensijų reformos varianto esmė ta, kad pensijų sistemoje būtini du elementai – einamosiomis įmokomis pagrįsta sistema ir kaupiamoji, – įteisinti valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimą pensijų fonduose ir gyvybės draudimo bendrovėse. Taigi gyventojams suteikiama teisė kaupti socialinio draudimo įmokos dalį ne tik pensijų fonduose, tai numatyta ankstesniame pasiūlyme, bet ir gyvybės draudimo bendrovėse. Tokia nuostata pasiūlyta atsižvelgiant į tai, kad draudimo sistema Lietuvoje jau turi susiformavusią infrastruktūrą ir dėl to naujos sistemos administravimo išlaidos turėtų būti mažesnės. Kadangi numatomos pensijų reformos kaupimo įmokos tarifas bus nedidelis ir dalyvių skaičius sunkiai prognozuojamas, buvo tikėtina, kad pensijų fondai apskritai nebus steigiami. Kita vertus, dauguma potencialių pensijų fondų steigėjų (bankai, draudimo bendrovės), jau turėjo įsteigę gyvybės draudimo bendroves, tad buvo tikimasi, kad jos siūlomo įstatymo nustatytą pensijų kaupimą vykdytų naudodamos jau esančią struktūrą. Gyvybės draudimo įmonės jau turi sukurtą infrastruktūrą ir darbo patirties. Be to, Lietuvoje gerai išplėtota šių įmonių priežiūros struktūra.Siekiant užtikrinti gyvybės draudimo ir kitų bendrovių, kaupiančių pensijas, saugumą, valstybė nustatė griežtus reikalavimus.Visų pirma steigiant tokią bendrovę, be įstatinio kapitalo reikalavimo, bendrovės darbuotojams, ypač vadovams, buvo keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai. Šių bendrovių veikla griežtai licencijuojama ir prižiūrima kompetentingų valstybės institucijų.Pensijų kaupimo bendrovių veiklą reglamentuoja Draudimo ir Pensijų fondų įstatymai, Pensijų sistemos reformos įstatymo projekte numatytos pagrindinės šių bendrovių veiklos saugumą užtikrinančios priemonės. Siekiant garantuoti visišką savanoriškumą ir laisvę rinktis, siūloma, kad kaupti socialinio draudimo įmokos dalį pensijų kaupimo bendrovėse teisę turi visi asmenys, draudžiami visai valstybinei socialinio draudimo pensijai. Tam tikras privalomumo požymis siūlomoje sistemoje išliks, kadangi į asmenų pensijų sąskaitą, atidarytą pensijų fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje, bus pervedama socialinio draudimo įmokos dalis, kurią dabar turi mokėti gyventojai, būdami darbo santykių dalyviai, taip pat jų darbdaviai. Asmenys turi teisę laisvai rinktis pensijų kaupimo bendrovę, veikiančią Lietuvos Respublikoje ir turinčią teisę kaupti pensijas. Siekiant išvengti diskriminacijos pagal amžių, nenustatoma ir amžiaus riba, iki kada rinktis kaupiamąją sistemą.Pensijų kaupimo įmokos dydis pirmaisiais reformos metais buvo 2,5 proc. apdraustojo pajamų, nuo kurių buvo skaičiuojamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Ši įmoka siūlyta kasmet didinti 1 proc. punktu iki 5,5 proc. 2007 metais. Svarbu buvo tai, kad bendrasis valstybinio socialinio draudimo įmokos tarifo dydis (34 proc.) pensijų kaupimo įmokos dydžiu dėl vykdomos pensijų reformos nedidės. Kadangi numatyta, jog pensijų kaupimo įmoka yra apdraustojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo dalis, Seimas, priimdamas VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą, nuo 2005 metų iki 2007-ųjų turi perskirstyti bendrąjį valstybinio socialinio draudimo įmokos tarifą (34 proc.): kasmet sumažinant darbdavio įmokos tarifą 1 proc. punktu (iki 28 proc. 2007 metais) ir atitinkamai padidinti apdraustojo kaupimo įmokos tarifą. Taip pat reformos projekte buvo numatyta, kad paskirtos pensijos dėl reformos nebus mažinamos.Žmogui pasirinkus pensinį kaupimą, jo darbdavys kaip ir iki šiol pervedinės tas pačias įmokas „Sodrai“, tuo tarpu „Sodra“ perves reikiamas lėšas į asmenines sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse. Taigi asmenys, dalyvaujantys pensijų kaupime, gaus pensijas iš dviejų šaltinių – iš „Sodros“ ir pasirinktos privačios pensijų kaupimo bendrovės.Tiems, kurie nuspręs nedalyvauti kaupiant pensijas, pensijos bus apskaičiuojamos kaip ir iki šiol. Tiems, kurie dalyvaus pensijų fonduose, pensija bus apskaičiuojama skirtingai: už laikotarpį iki dalyvavimo pensijų fonde valstybinio socialinio draudimo pensija bus apskaičiuojama visa, o nuo dalyvavimo pensijų fonde momento bus apskaičiuojama proporcingai mažesnėms įmokoms ir asmuo papildomai gaus išmokas iš pensijų fondo.Be to, nors siūloma pensijų pakopa sudarys sąlygas dalyviams gauti išmokas tik sukakus pensiniam amžiui, minėtame projekte numatytos tam tikros išimtys asmenims, tapusiems visiškai neįgaliais. Šiuo atveju tokiems asmenims bus leista pasiimti savo sąskaitoje sukauptą sumą ir jos investicinį prieaugį. Svarbu ir tai, kad asmens pensijų kaupimo bendrovėje kaupiamas turtas bus traktuojamas kaip asmeninė nuosavybė, kuriai taikoma paveldėjimo teisė, t.y. asmeniui mirus jo artimieji nustatyta tvarka įgis teisę į palikėjo pensijų kaupimo bendrovėje sukauptą pensijų turtą. Ši aplinkybė turėtų paskatinti gyventojus mokėti socialinio draudimo įmokas.Taigi, pirmaisiais metais kaupiamos lėšos bus nedidelės ir augs palaipsniui, todėl Lietuvos finansų rinka nesunkiai galėjo panaudoti tas lėšas. Taip pat tai reiškia, kad reformos finansavimo našta didės tik palaipsniui, kuomet vis didesnę Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito dalį bus galima dengti šiame biudžete susidarysiančio pertekliaus lėšomis. Šis perteklius prasidėjo nuo 2004 metų. Jis siejamas su laukiamu trumpalaikiu šalies demografinės situacijos pagerėjimu – darbingo amžiaus žmonių ir pensinio amžiaus žmonių santykis šiek tiek padidėjo. Tai lėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto būklės pagerėjimą ir kartu palankesnį pensijų reformos finansavimą.Reformos kaina pirmaisiais metais buvo prognozuojama nuo 20 mln. Lt. iki 140 mln. Lt. – priklausomai nuo kaupiamosios pensijų sistemos dalyvių skaičiaus. Dėl pensijų reformos įgyvendinimo atsiradusį VSDF biudžeto deficitą padengė valstybės biudžetas. Susikaupus VSDF biudžeto pertekliui, buvo padidintos pensijos, ir iš dalies padengtos pensijų reformos išlaidos. Taigi Lietuvoje vykdoma pensijų reforma – tai laipsniškas perėjimas nuo perskirstomosios pensijų sistemos prie kaupiamuoju principu paremtos pensijų draudimo sistemos. Kiekvienas žmogus gali pats sau kaupti pensiją asmeninėje sąskaitoje, kurią gali atsidaryti pasirinktame pensijų fonde arba gyvybės draudimo bendrovėje. Pensijų kaupimo bendrovės imasi investicinės veiklos, sukauptas lėšas investuodamos ir gaudamos palūkanas. Todėl, žmogus, sulaukęs pensinio amžiaus, gaus pensiją, kurios dydis priklausys nuo mokėtų įmokų dydžio ir pensijų kaupimo bendrovių uždirbtų palūkanų.Kaip rodo pasaulio šalių patirtis, pensijos, finansuojamos kaupimo būdu, yra didesnės, nei gaunamos iš valstybinių perskirstomųjų sistemų, mokant tą patį įmokų tarifą. Pagrindinė priežastis – akumuliacijos efektas – įmokos investuojamos kartu su jau sukauptu kapitalu. Tai sumuojama ir per ilgą laiką gaunamas didesnis uždarbis.Ateityje ši pensijų sistema leis darbuotojams sumažinti pensijų finansavimo naštą, kuri dėl blogėjančios demografinės padėties vis didės. Taigi, jei dalis įmokų senatvei bus taupoma, ateityje pensininkų išlaikymo našta sumažės, nes patys pensininkai bus sukaupę savo pensijai.Be to, kaupiamuoju principu finansuojamų pensijų įmokos investuojamos į vertybinius popierius, iš dalies į nekilnojamąjį turtą bei bankų depozitus. Taigi didėja kapitalo pasiūla, stiprėja finansų infrastruktūra. Visa tai turi teigiamą poveikį ekonomikos augimui.Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė G. Steponavičienė išskiria tokius kaupiamojo privataus draudimo privalumus ir trūkumus: Privalumai:1. Efektyvumas: mokėdami tokias pačias įmokas, žmonės gaus didesnes išmokas nei dabar. 2. Gyvybingumas: gyventojų įmokos kaupiamos bei investuojamos, o ne išmokamos tik surinktos.3. Galimybė taupyti.4. Žmonių iniciatyvos skatinimas: pensijų fondų dalyviai patys pasirinks fondą, apsispręs dėl programos.5. Motyvacija dalyvauti: pensijų fondai konkuruodami stengsis patraukti žmones, sudarydami jiems palankesnes sąlygas daugiau sutaupyti savo senatvei.6. Nėra priklausomybės nuo demografinės situacijos ir užimtumo struktūros.7. Teigiama įtaka šalies kapitalo rinkai.8. Valstybės funkcijų mažinimas: perėjimas prie kaupiamųjų privačių pensijų fondų reiškia pensinio aprūpinimo privatizavimą.9. Mažesnė politinė rizika: įsipareigojimus prisiima fondą valdanti įmonė. Nei Seimas, nei Vyriausybė negalės nei pakeisti išmokų dydžių, nei priversti išmokėti pensijas įmokų nemokėjusiems žmonėms.10. Teisingumas: kaupiamuosiuose fonduose kiekvienas žmogus kaupia sau, niekas nesinaudoja privilegijomis kitų sąskaita. Trūkumai:1. Investicinė rizika: nors riziką sumažina įstatymai (apibrėžtas atsargų investicijų krepšelis, griežta pensijų fondų veiklos priežiūra), tačiau vis tik ji išlieka.2. Rizika, kad nebus norinčių kurti kaupiamuosius fondus, dėl per didelių apribojimų fondų steigimui bei veiklai ir dėl nepakankamos teisinės reglamentacijos. Taigi po reformos socialinio draudimo pensijų sistemą turėtų sudaryti dvi skirtingai finansuojamos ir valdomos pakopos: valstybinis socialinis pensijų draudimas, finansuojamas einamosiomis įmokomis ir privatus savanoriškas pensijų draudimas, finansuojamas kaupiamuoju principu5.IŠVADOSIšaanalizavus ir apžvelgus pensijų sistemos kūrimosi ypatybes, teisinę bazę, susipažinus su finansavimu bei kitomis sistemai turinčiomis įtakos aplinkybėmis, taip pat apžvelgus pagrindines pensijų sistemos problemas, įvertinus siūlomos reformos uždavinius, galima būtų padaryti sekančias išvadas:1) Pensinis draudimas Lietuvoje yra socialinio draudimo sistemos pagrindas. Jis apima beveik visus šalies gyventojus, kurie moka įmokas, o senatvės, invalidumo ar našlystės atveju gauna išmokas. Daugėjant Lietuvoje senyvo amžiaus žmonių tampa vis sunkiau išlaikyti valstybinių pensijų finansavimą. Dirbantieji turi išlaikyti vis daugiau pensininkų. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito susidarymą sąlygojo nepakankamas įmokų surinkimas, augantis pensijų gavėjų skaičius, įsipareigojimai tiems Lietuvos piliečiams, kurie dirbo sovietiniais metais bei neapgalvoti politikų sprendimai pensinio draudimo srityje. Dėl to turi būti mažinamas arba pensijų dydis, arba didinami socialinio draudimo mokesčiai. Ir vienu, ir kitu atveju „nuskriaudžiama“ tam tikra visuomenės dalis: arba pensininkai, gaunantys mažesnes pensijas, arba dirbantieji, kuriems mokesčių našta gali tapti per sunki. Mažiau uždirbę ir mažesnes socialines draudimo įmokas mokėję asmenys iš valstybinio socialinio draudimo pensijų negali pragyventi (neužtikrinama net ir minimali apsauga nuo skurdo senatvėje), o didesnes pajamas turėjusiems ir didesnes socialinio draudimo įmokas mokėjusiems žmonėms šios išmokos neužtikrina atitinkamo gyvenimo lygio nebedirbant (nepakankamai kompensuojamos dėl senatvės, invalidumo prarastos pajamos). Mažas pensijas apskritai sąlygoja šalies ekonominė padėtis ir palyginti nedideli dirbančiųjų atlyginimai. Tam, kad nusistovėtų finansiškai stabili Lietuvos pensijų sistema, tikslinga kuo greičiau pradėti šios srities reformą. Užtikrinti ilgalaikį pensijų sistemos gyvybingumą galima pakeitus jos finansavimo būdą.2) Vis didesnį spaudimą pensijų sistemai daro šalies demografija ir su tuo pay as you go principais paremta sistema yra nepajėgi susidoroti. Priimtas pensinio amžiaus didinimas yra tik laikina priemonė, šiek tiek padėsianti mažinti socialinio draudimo deficitą trumpame periode, bet ne ilgame. Stipriai susiejus įmokas su būsimomis išmokomis tikėtasi, kad sumažės šešėlinė ekonomika, daug dirbančiųjų legalizuosis, ims mokėti įmokas senatvės pensijai, tačiau taip neįvyko – žmonės nepasitiki socialiniu draudimu ir nėra linkę juo draustis. Visaip vengiama mokėti dideles socialines įmokas, kurios suvokiamos pirmiausia kaip mokestis. Kadangi socialinis draudimas paremtas tikrais draudimo principais, ir yra tik perskirstymo mechanizmas, siekiantis sukurti draudimo iliuziją, tai šios įmokos iš tiesų gali būti laikomos dar vienu mokesčiu. Kyla abejonių, ar veikianti socialinio sistema atlieka pensijų sistemos vaidmenį. Dėl stipraus perskirstymo ji neužtikrina pakankamų pajamų senatvėje. Ji taip pat nesuteikia ir tam tikro saugumo, nes įsigaliojus naujojo pensijų įstatymo reikalavimams tik pusė pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų turės teisę gauti valdišką pensiją. Pensijų sistemos principus būtina skubiai keisti ir kurti efektyvų senatvės apsaugos būdą, neiškraipantį žmonių iniciatyvų ir visos ekonomikos augimo. 3) Pensijų reforma siekiama keleto tikslų: subalansuoti socialinio draudimo pensijų sistemos finansinius srautus; pakeisti pensijų sistemą, kad sulaukę pensinio amžiaus asmenys gautų didesnę darbo ar kitų pajamų, nuo kurių buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, dalį nei gavo iki šiol; atsisakyti nepagrįstų privilegijų mokant papildomas valstybines pensijas; paskatinti taupymą šalyje bei sumažinti mokesčių vengimą. Lietuvos pensijų sistema remiasi universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, einamojo finansavimo principais. Pensijų sistemos veikimas pastaruoju principu, reiškia, kad socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas investuojant, o jas surinkus iš karto panaudojamos pensijoms finansuoti. Šiuo metu Lietuvos pensijų sistema apima valstybinį pensinį draudimą ir savanorišką kaupimą senatvei privačiuose pensijų fonduose. Valstybinės pensijos sistemos finansinį savarankiškumą užtikrina savarankiškas socialinio draudimo fondo biudžetas, neįtraukiamas į Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetus. Šis biudžetas formuojamas iš tikslinės paskirties socialinio draudimo įmokų. Norint užtikrinti socialinio draudimo pensijų sistemos gyvybingumą ilgalaikėje perspektyvoje bei išspręsti VSD problemas būtina reformuoti VSD pensijų sistemą, papildant ją savanoriškuoju kaupimu senatvei. . Steigiant privatų kaupiamąjį draudimą, turi būti sudarytos tam tikros išankstinės sąlygos: socialinio draudimo įmokų administravimas turi būti perduotas Valstybinei mokesčių inspekcijai; turi būti parengta reformos teisinė bazė; įsteigti privačius pensijų fondus; įsteigti valstybinės pensijų fondų priežiūros instituciją; parengti šalies finansų sistemą; vykdyti visuomenės šviečiamąją kampaniją pensijų reformos klausimais.4) Kuriant pensijų sistemą Lietuvoje, buvo siekiama dviejų tikslų – užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje ir kompensuoti dėl senatvės, invalidumo, našlystės prarastas pajamas. Pagal šiuo metu galiojančią valstybinę pensijų sistemą skiriamos 3 rūšių pensijos: senatvės, invalidumo ir našlių bei našlaičių. Didžiausią dalį sudaro senatvės pensijos, nors pastaruoju metu daugėja ir invalidumo bei našlių pensijų gavėjų. Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją sudaro dvi dalys: bazinė ir papildoma pensija. Bazinė pensija atlieka pajamų perskirstymo funkciją, o papildoma pensija siekiama susieti pajamas senatvėje su buvusiomis darbo pajamomis. Visas per pastaruosius metus išryškėjusias valstybinės pensijų sistemos problemas galima apjungti ir išskirti iš jų dvi pagrindines – nepakankamas pensijų finansavimas, iš to išplaukiantis valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitas, bei mažos pensijos. Bene aktualiausia pensinio draudimo problema yra pensijų dydis. Valstybinis socialinis draudimas nepasiekia nė vieno iš jam keliamų uždavinių. Tai yra, mažiau uždirbę ir mažesnes socialines draudimo įmokas mokėję asmenys iš valstybinio socialinio draudimo pensijų negali pragyventi (neužtikrinama net ir minimali apsauga nuo skurdo senatvėje), o didesnes pajamas turėjusiems ir didesnes socialinio draudimo įmokas mokėjusiems žmonėms šios išmokos neužtikrina atitinkamo gyvenimo lygio nebedirbant (nepakankamai kompensuojamos dėl senatvės, invalidumo prarastos pajamos). Mažas pensijas apskritai sąlygoja šalies ekonominė padėtis ir palyginti nedideli dirbančiųjų atlyginimai. Tam, kad nusistovėtų finansiškai stabili Lietuvos pensijų sistema, tikslinga kuo greičiau pradėti šios srities reformą. Užtikrinti ilgalaikį pensijų sistemos gyvybingumą galima pakeitus jos finansavimo būdą. Turi būti sukurta reikiama infrastruktūra – sujungtas mokesčių ir įmokų administravimas, duomenų bazės pritaikytos tam, kad būtų visiškai aišku, koks žmogus, kokią dalį ir į kokį pensijų fondą moka. Labai svarbu informacinė kampanija, kurios pagrindinis tikslas – Lietuvos visuomenei išaiškinti kaupimo pensijų sistemą kaip galimybę užsitikrinti didesnes pajamas senatvės atveju bei dalyvavimo šioje sistemoje tvarką. Reikia detaliai paaiškinti apie naujos pensijų sistemos privalumus, pateikti paprastą metodiką, kad kiekvienas galėtų pasiskaičiuoti tikėtiną pensiją. Skirtingai nuo ankstesnių pensijų sistemos reformos variantų, naujuoju projektu leidžiama gyventojams kaupti socialinio draudimo įmokos dalį ne tik pensijų fonduose, bet ir gyvybės draudimo bendrovėse. Pensijų draudimas – svarbi socialinės apsaugos dalis, su ja neišvengiamai susiduria kiekvienas žmogus. Gerai sutvarkyta pensijų sistema skatina tos šalies piliečių pasitikėjimą savo valstybe
6.NAUDOTA LITERATŪRA1. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. K.: Technologija, 1998.2. Poškutė V. Pensijų sistemos ir jų reformavimas, 2000.3. Valstybinio socialinio draudimo fondas //www.sodra.lt4. Lietuvos laisvosios rinkos institutas //www.lrinka.lt5. LR Ekonomikos ministerija //www.ekm.lt6. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija //www.socmin.lt7. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos duomenys // www.lsc.lt8. Lazutka R. Pensijų ekonomikos principų taikymas ir Lietuvos pensijų reformos numatomos pasekmės // www.osf.lt9. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos duomenys // www.lsc.lt10. Pensijų reformos Baltoji knyga / Ats. red. A. Morkūnienė. Vilnius: LR SADM, 2000 11. Steponavičienė G. Kaupiamieji privatūs pensijų fondai//Esu. 2000. Nr. 2 (199) 12. Ignatavičius M. Kodėl reikia pensijų sistemos reformos? // Lietuvos žinios. 2001. Nr. 29813. Perminienė L. Kaip užsidirbti pensiją ? // Lietuvos žinios. 2001. Nr. 1914. Palubinskaitė D. Kaip apskaičiuojama senatvės pensija // Esu. 2000. Nr. 715. Katkus V., Martinaitytė E. Pensijų reforma: pensijų fondų sistemos Lietuvoje kūrimo problemos. Vilnius. 2002. Steponavičienė G.16. Kaupiamieji privatūs pensijų fondai // Esu. 2000. Nr. 2 (199).