Įmonių rūšys ir finansinės ataskaitos

1103 0

ĮVADAS

Visame pasaulyje smulkusis verslas įgyja vis didesnę reikšmę. Mažųjų įmonių gausa – tai sėkmingai besiplėtojančios ekonomikos požymis. Verslininkai iš pradžių kuria nedideles įmones, kuriose veiksmingiausiai naudoja turimą nedidelį kapitalą Didelė įmonių įvairovė reikalauja kiek galima tiksliau apibrėžti tiriamąjį objektą. Kiekviena nuosavybės forma, kaip ir kiekvienas įmonės tipas, turi savo privalumų ir trūkumų. Finansinės ataskaitos atspindi labai įvairius objektus. Tai sąlygoja ir jų pačių nevienodumą, nes reikia derinti skirtingus reikalavimus. Viena, reikalaujama tiksliai atspindėti kiekvieno objekto būklę ir jo specifinius bruožus tam tiikru laiko momentu. Antra vertus, informacija apie įmones turi būti pateikta vienoda tvarka, kad jos vartotojai galėtų palyginti investavimo į įvairius objektus privalumus ir trūkumus. Būtent finansinės ataskaitos rodo ūkinio darinio finansines sąlygas, jo išteklius ir piniginių lėšų naudojimą. Tokia informacija padeda priimti reikiamus finansinius sprendimus.

Darbo tikslas – aptarti įmonių rūšis,jų veiklą ir finansines ataskaitas.

Darbo uždaviniai :

1) panagrinėti verslo organizavimo formas bei jų privalumus ir trūkumus;

2) aptarti finansinių ataskaitų sudėtines dalis;

3) aptarti finansinių ataskaitų sudarymo pagrindus.

Darbo objektas – įmonės ir jų finansinės ataskaitos.

1. ĮMONĖS, JŲ RŪŠYS IRR BENDRIEJI JŲ KLAUSIMAI

Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra komercine – ūkine veikla. Įmonę sudaro medžiaginių, daiktinių, finansinių ir nematerialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Taip įmonę apibrėžia Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas. Remiantis šiuo įstatymu, įm

monės sąvoka neapima pelno nesiekiančių organizacijų. Valstybės požiūriu yra svarbus veiklos pobūdis. Nuo veiklos pobūdžio priklauso mokesčių ar muitų dydis, leidimas užsiimti ta ar kita veikla.

Įmonė turi teisę užsiimti bet kokia komercine – ūkine veikla, jei Lietuvos Respublikos įstatymai to nedraudžia. Kai kuriai veiklai reikalingos licenzijos. Pavyzdžiui, eksploatuoti gamtinius išteklius, gaminti alų ir nespiritinį vyną, steigti mokymo įstaigas.

Įmonės privaloma tvarka veda apskaitą, turi teisę neviešinti savo komercinės veiklos dokumentų. Įmonę gali steigti vienas arba keli steigėjai. Įmonės steigimo dokumentai yra įstatai, leidimas (licenzija), kvalifikacijos atestatas, žemės sklypo suteikimo aktas ar kiti įstatymais numatyti dokumentai.

Svarbi įmonės charakteristika yra jos teisinė padėtis, arba kitaip sakant, juridinis statusas. Žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės stteigimo bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsako už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius ištikus nesėkmei. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių paskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju ir t.t.

Teisėje įmonės savininkas ar valdytojas (įmonininkas) įvardijamas kaip fizinis arba juridinis asmuo.

Fizinis asmuo yra teisės sąvoka, apibrėžianti žmogaus galimybes turėti turtą, užsiiminėti ūkine, komercine veikla, kurti įmones, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą be
ei kitokias turtines ir neturtines teises.

Fizinių asmenų statusą turi individualios (personalinės), ūkinės bendrijos (tikrosios ir komanditinės pasitikėjimo)).

Teisinės galimų įmonių rūšys Lietuvoje išvardintos Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 6 straipsnyje. Priėmus Lietuvos Respublikos kooperacijos įstatymą, sąrašą papildė kooperacinė įmonė.

1.1.Individualioji įmonė

Individualioji (personalinė) įmonė (IĮ) nuosavybės teisė priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims (pvz.: šeimos nariams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Paprastai privačių firmų apskaitos knygos yra nepasiekiamos asmenims, tiesiogiai nesusijusiems su firmos veikla. Todėl ne visada įmanoma gauti objektyvią ir tikslią informaciją apie jų veiklą ir finansinę padėtį. Jas kurti pigu ir lengva, todėl jos ir labiausiai paplitę. Tai smulkaus verslo įmonės. IĮ savininkas yra kartu ir vadovas. Įmonė neturi juridinių asmens teisių. Jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Įmonininkas už įmonės prievoles atsako visu savo turtu. Lietuvoje IĮ teisinio reguliavimo klausimams atskiro įstatymo nėra. Įmonės steigimui ir veiklai numatyti minimalūs teisiniai reikalavimai. Tai matyti iš dokumentų kiekio, kurį reikia pateikti registruojant įmonę. IĮ pajamos apmokestinamos pagal individualią pajamų deklaraciją. Apmokestinant, įmonininko alga nėra išskiriama. Apmokestinamoji suma apskaičiuojama kaip įplaukų ir dokumentuotų išlaidų skirtumas. Iš apmokestinamosios sumos atimamos išlaidos, kurias nurodo įstatymas ar savivaldybių sprendimai (labdara, rėmimai).

Individualių įmonių trūkumai:

1. individualios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu turtu. Ka

ai kuriose valstybėse turtinė atsakomybė apima ne tik savininko, bet ir jo šeimos narių asmeninį turtą;

2. pagal daugelio šalių įstatymus firmos pavadinimu turi būti įvardytas firmos savininkas;

3. kapitalo ribotumas. Pinigų, kuriais savininkas gali naudotis, yra tik tiek, kiek savininkas turi sukaupęs ar gali pasiskolinti;

4. savininkui mirus nelieka verslo;

5. profesionalios vadybos stoka;

6. įmonė vieniša aplinkoje;

7. ribotas įmonės dydis.

Individualių įmonių privalumai:

1. tai labiausiai paplitusi įmonių forma Vakarų valstybėse, kadangi tokios įmonės lengvai steigiamos ir likviduojamos;

2. jų veiklos nevaržo griežta teisinio reguliavimo sistema;

3. tokioms įmonėms sukurti paprastai nereikia didelių kapitalinių įdiegimų;

4. visas veiklos teikiamas pelnas atitenka savininkui;

5. įmonės savininkas yra pats sau šeimininkas, gali laisvai daryti kokius tik nori pakeitimus;

6. nėra apkrauti jokiais specialiais mokesčiais, kokiais apkraunamos bendrovės;

7. įmonininkas turi visas konstitucines piliečio teises, privilegijas ir pareigas.

1.2. Ūkinė bendrija

Pagrindiniai ūkinės bendrijos bruožai:

1. steigimo paprastumas. Bendrija (Vakarų šalyse) gali būti įsteigta be jokių juridinių formalumų. Dviem dalyviams susitarus įsteigti ūkinę bendriją, pastaroji pradeda veiklą; Jas gali steigti keli veiksnūs asmenys (juridiniai ir fiziniai). Tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB) kapitalą sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas. Šios įmonės neturi juridinio asmens teisių. Bendrijų narių skaičius yra ribojamas: ne mažiau 2 ir ne daugiau kaip 20. Nariais gali būti valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės.

2. galimybė kiekvienam bendrijos nariui jas atstovauti (komanditinėse bendrijose – tikrajam nariui). Kiekvienas bendrijos narys gali lygiomis teisėmis atstovauti be

endrijai, pasirašant bet kokias sutartis ar susitarimus. Bendrijai didelės problemos iškyla, kai vienas iš narių nori išstoti iš bendrijos. Išstojimas iš bendrijos galimas tik iš anksto susitarus, ir bendrijos visiems nariams sutikus. Jei norintis išstoti tokio sutikimo negauna, ginčas perduodamas teismui. Tokia tvarka taikoma todėl, kad nario išstojimas gali būti nuostolingas. Jei narys išstoja iš bendrijos, ji teisiškai nustoja egzistavusi ir ją būtina perregistruoti. Išstojęs narys atsako už pasižadėjimus, kuriuos bendrijai davė, jam esant jos nariu. Bendrijos nariai įnašus gali įmokėti pinigais, bei materialinėmis ir intelektualinėmis vertybėmis. Įstatymas draudžia vertybinių popierių įnašus, bei turto, kurio naudojimo teisė yra ribota. Nepiniginiai įnašai yra vertinami visų narių susitarimu.

3. bendras narių disponavimas bendrijos nuosavybe ir pelnu. Pavyzdžiui, jei vienas iš bendrijos narių perduoda bendrijai namą, tai šis vienodai priklauso visiems bendrijos nariams (komanditinėse bendrijose – tikriesiems nariams). TŪB narys, neturėdamas kitų bendrijos narių sutikimo, negali steigti individualios įmonės ir vykdyti veiklą, kuri konkuruoja su bendrijos veikla. Naujo nario įstojimo tvarka panaši: įstojama tik visiems nariams sutikus ir perregistravus įmonę. Naujam nariui būtina žinoti, kad jis su kitais atsako už visas bendrijos skolas, ne tik nuo įstojimo dienos. Bendrijos balanse nurodomas tiktai nario įnašas, o ne turtas. Pagal įnašo dydį skirstomas pelnas. Lėšos sudaryti rezervui išskaičiuojamos iš pelno. Gali būti ir kitoks pelno paskirstymo būdas, jei tai numatyta sutartyje. Bendrija savarankiškai nustato veiklos apskaitos tvarką. Jos veiklą gali kontroliuoti finansų, teismo ir tardymo įstaigos. Tačiau kontrolė negali trukdyti bendrijos veiklai. Atsiradus trukdymui, bendrija gali reikalauti atlyginti nuostolius.

Keli ūkinių bendrijų pranašumai prieš kitas įmonių organizavimo formas:

1. galimybė sujungti atskirų bendrijos narių kapitalus;

2. galimybė bendradarbiauti įvairių sričių ir skirtingo profesinio pasirengimo specialistams;

3. apmokestinimo pranašumai. Bendrijos pajamos yra prilyginamos jos narių pajamoms ir apmokestinamos kaip fizinių asmenų pajamos;

4. kaip ir personalines įmones, ūkines bendrijas palyginti nesudėtinga organizuoti, joms nereikia mokėti specialių mokesčių.

Bendrijų trūkumai yra šie:

1. ribotas veiklos laikas. Pasitraukus vienam bendrijos nariui iš jos veiklos, bendrija nutraukia savo egzistavimą ir įvykdžius jos nariams projektą, kurio vykdymui bendrija buvo įkurta. Veiklai pratęsti kiekvienu minėtu atveju turi būti kuriama nauja bendrija. (Lietuvos bendrijų įstatyme yra kiek kitokia tvarka, leidžianti minėtais atvejais tęsti bendrijos veiklą);

2. neribota turtinė atsakomybė. Kiekvienas bendrijos narys atsako už jos įsipareigojimus visu turtu;

3. nedideli veiklos mastai ir nedidelis kapitalas nulemia santykinai mažesnį bendrijos veiklos efektyvumą ir galimybes smarkiai didinti kapitalą;

4. bendrijos nariai gali nesutarti dėl firmos valdymo, o tai gresia jos egzistavimui.

Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) yra visiškos (neribotos) turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei – ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. TŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas narys. Fiziniai asmenys patys dalyvauja firmos reikaluose ir atsako ne tik įdėtu kapitalu, bet ir visu savo turtu. Ūkinė bendrija remiasi visišku jos narių tarpusavio pasitikėjimu. Visi tikrosios ūkinės bendrijos nariai turi teisę atstovauti savo bendrijai sudarant sandėrius (jei įstatuose numatyta kitaip). Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezulattų. Tais atvejais, kai bendrija negali įvykdyti savo įsipareigojimų, bendrijos nariai materialiai atsako pagal tarpusavio susitarimą, o jeigu kuris nors iš bendrijos narių negali išsimokėti, jos nuostolius atlygina visi kiti bendrijos nariai.

Ši forma patogi tada, kai bendrijos narių skaičius nesikeičia. Tačiau jei bent vienas narys išstoja ar reikia priimti naują narį, sutartį reikia įforminti iš naujo pas notarą, ir vėl reikės mokėti registravimo mokesčius.

Komanditinę (pasitikėjimo) ūkinę bendriją (KŪB) sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB pavadinime turi būti įvardintas bent vienas tikrasis narys. Bendrijoje turi būti ir bent vienas komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o nuo tikrųjų narių – neatskirtas. Tokios firmos vardu sandėrius gali sudarinėti tik jos tikrieji nariai. Taigi komanditorius iš esmės jau yra akcininkas, o bendrija – pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Bendrijos neturi teisės išleisti vertybinių popierių, tai jas skiria nuo akcinių bendrovių. Bendrija likviduojama tik visiems tikriesiems nariams nutarus, pasibaigus sutarties laikui ir kai bendrija negali sėkmingai veikti ir apmokėti skolų. Tikrasis bendrijos narys pašalinamas tik tuo atveju, jei nesilaiko sutarties sąlygų, o komanditorius gali būti pašalinamas reikalaujant jo kreditoriams. Jiems išstojus iš bendrijos, jie neatleidžiami nuo atsakomybės už bendrijos prievoles, kurias jie turėjo iki išeinant iš bendrijos. Bendrija lieka veikti tol, kol joje lieka nors vienas tikrasis narys ir nors vienas komanditorius. Tikrojo nario mirtis panaikina jo dalyvavimą bendrijoje. Įpėdiniams pereina tik turtas. Komanditoriaus mirtis neturi įtakos bendrijos narių skaičiui. Tikrieji KŪB nariai negali sudarinėti sutarčių su savo bendrija, komanditoriai gali. Tačiau bendrijai bankrutavus, komanditoriui sumokamas ieškinys, tik sumokėjus kitiems kreditoriams. Komanditoriai ūkinės bendrijos veikloje nedalyvauja, bet gali būti samdomi kaip bendrijos darbuotojai, įgaliotiniai. Jie gali turėti atskirą verslą, tikrinti protesto ir prekybos knygas, bet neturi informacijos teisės, nes ja pasinaudodami gali verstis konkuruojančia veikla.

Juridinis asmuo yra fiktyvus (fizine prasme) asmuo, kuriam suteiktos realaus asmens teisės ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti; veikia neribotą laiką, nesvarbu, kiek laiko gyvuoja jam atstovaujantys realūs fiziniai asmenys; jo valia nepriklauso nuo atskirų jį sudarančių fizinių ar juridinių asmenų valios ir gali su ja nesutapti; jo turtas atskirtas nuo jį sudarančių realių (fizinių) asmenų turto, pats atsako už savo prievoles ir įsipareigojimus ir visada tik savo turtu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, turi teisę sudaryti sandorius savo vardu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, gali būti ieškovas ir atsakovas tesime savo vardu.

Juridinio asmens statusą turi akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės (kai kurios jų gali būti specialiosios paskirties bendrovėmis); kooperacinės bendrovės; valstybės (savivaldybės) įmonės; investicinės akcinės bendrovės; žemės ūkio bendrovės.

1.3. Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė

Akcinė bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises, kurių įstatinis (nuosavas) kapitalas yra padalytas į dalis – akcijas. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, tampa jos akcininkais. Bendrovės akcininkas yra jos kolektyviniai savininkai. Akcininkas neatsako savo turtu už bendrovės prievoles prieš kreditorius. Šių įmonių steigimą, veiklą bei likvidumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, priimtas 1994 m. liepos mėn. ir vėlesni jo pakeitimai.

Akcininkais gali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ir valstybė, kuriai atstovauja atitinkamas valstybės organas. Steigiant AB ir vykdant akcijų apyvartą galima apgaulė. Šią pavojaus galimybę mažina įstatymo apibrėžtas steigimo, reorganizavimo, valdymo ir kontrolės mechanizmas. Akcines bendroves prižiūri valstybiniai organai ir valstybė.

Bendrovių steigėjais gali būti vienas ar keli Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys. Jie sudaro bendrovės steigimo sutartį. Steigimo sutartis ar aktas suteikia teisę atidaryti kaupimo sąskaitą LR įregistruotame banke. Steigėjai parengia bendrovės įstatus. Platinti akcijas galima tik įregistravus įstatus LR rejestro įstatymo nustatyta tvarka ir patvirtinus akcijų emisiją Vertybinių Popierių komisijoje. Bendrovės pelnas paskirstomas tik sumokėjus mokesčius į biudžetą. Bendrovės pelnas turi būti paskirstomas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo ūkinių metų pabaigos, prieš tai patvirtinus metinį balansą. Už akcijas, metų pabaigoje mokami dividendai, jų dydis priklauso nuo įmonės veiklos rezultatų, gauto pelno. Dividendas – tai pelno dalis, kuri proporcinga turimų akcininko akcijų nominalioms vertėms. Nominali akcijos vertė būna pažymėta akcijoje ir išreikšta tam tikra pinigų suma. Akcijos kaina priklauso nuo akcijų kurso rinkoje. Akcijos nominali vertė turi būti 100 litų arba kitoks dydis, dalus iš 100 litų. Akcijos skirstomos į klases pagal jų savininkų teises. Akcijos gali būti šių rūšių:

* vardinės ir pareikštinės;

* paprastos arba privilegijuotos.

Bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis nei 100 000 Lt. Jos akcijos gali būti platinamos viešai, perkamos ir parduodamos biržoje ir gali turėti ribotą cirkuliacijos sferą.

Skiriamos atviros (viešos) ir uždarosios akcinės bendrovės. Paprastai atviros akcinės bendrovės akcininkų skaičius neribojamas (minimalus akcinės bendrovės steigėjų skaičius yra 5 asmenys – akcininkai). Atvirosios akcinės bendrovės akcijos platinamos viešai, parduodamos biržoje. Uždarosios akcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas (minimalus steigėjų skaičius yra 2 asmenys – akcininkai), taip pat ribojamas viešas jos akcijų platinimas bei jų pardavimas biržoje. Kiekvienas bendrovės steigėjas turi būti akcininkas. Pavyzdžiui, uždaros akcinės bendrovės steigėjai gali pasiūlyti įsigyti bendrovės akcijų savo pažįstamiems, draugams ir t.t. neskelbdami apie akcijų pardavimą per masinės informacijos priemones. Atvira bendrovė, išleisdama akcijas į rinką, turi didesnes galimybes (esant lygioms kitoms sąlygoms), negu uždara bendrovė, panaudoti išorinius finansinius šaltinius, kadangi apie jos akcijas per masinės informacijos priemones gali sužinoti kur kas daugiau žmonių.

Valstybinės valdžios ir valdymo organai taip pat gali dalyvauti bendrovėje juridinio asmens teisėmis, tačiau jų nominali akcijų vertė negali sudaryti daugiau kaip 50 % šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymas numato, kad akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis nei 100 tūkstančių litų, o uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas – ne mažiau kaip 10 tūkstančių litų.

Individualios įmonės ir bendrijos paprastai disponuoja kapitalu, ne didesniu nei 100 tūkstančių dolerių; kapitalu nuo 100 iki 500 tūkstančių dolerių disponuoja akcinės bendrovės (korporacijos) ir individualūs savininkai; kapitalu didesniu nei 500 tūkstančių dolerių – dažniausiai tik akcinės bendrovės.

2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Akcinių bendrovių įstatymas įvedė nuostatą, kad steigiant bendrovę, pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas mokami tik pinigais į kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą. Šioje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė gali naudoti tik po jos įregistravimo. Taip pat neteko galios nuostata, kad AB gali būti steigiama atviruoju būdu, kuomet steigiamos bendrovės akcijos galėjo būti platinamos viešai, t.y. jas galėjo įsigyti ne tik steigėjai, bet ir kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Dabar AB akcijos gali būti platinamos viešai, tik po to kai bendrovė įregistruojama Lietuvos Respublikos įmonių rejestre ir tampa juridiniu asmeniu.

Pagrindiniai akcinės bendrovės pranašumai prieš kitas ūkinių organizacijų formas yra šie:

1. galimybė koncentruoti didelį kapitalą. Nedidelių kapitalų savininkams įnešant savo pajų į akcinės bendrovės turtą, gali būti sukauptas didžiulis kapitalas.

2. ribota akcininkų turtinė atsakomybė;

3. galimybė perduoti teises. Savininko teisė nėra fiksuota akcininkui visiems laikams. Kiekvienas akcininkas gali perduoti arba parduoti savo akcijas, kartu perduodamas visas jų suteikiamas teises.

4. neribotas egzistavimo laikas. Akcinės bendrovės egzistavimo stabilumas garantuojamas tuo, kad pasitraukus vienam arba keletui akcinės bendrovės narių iš veiklos, ši ir toliau egzistuoja; pavyzdžiui, akcininkui mirus, jam priklausantis akcinis kapitalas gali būti paveldimas;

5. valdymo centralizavimas. Vyriausiasis akcinės bendrovės valdytojas yra jos prezidentas. Konkrečioms funkcijoms vykdyti jis gali skirti įvairius vykdytojus, bet galutinis sprendimas visais svarbiausiais akcinės bendrovės valdymo klausimais priima jos prezidentas. Tai padidina valdymo priėmimo operatyvumą.

6. profesionalus valdymas. Akcininkai tiesiogiai nedalyvauja akcinės bendrovės valdyme, o samdo valdymo funkcijoms atlikti profesionalius vadybininkus. Tai nulemia akcinės bendrovės veiklos efektyvumą;

7. mokesčių privalumai. Tam tikrais atvejais pavieniai žmonės gali sumažinti mokesčių naštą, susijungdami į akcinę bendrovę;

8. akcijų pirkimas ir pardavimas rodo tik jų savininkų pasikeitimą, o ne AB pokyčius;

9. vieša atskaitomybė;

10. AB jau iš pat pradžių būdingas ilgaamžiškumas;

11. lengvas įėjimas ir išėjimas iš bendrovės.

Pagrindiniai akcinės bendrovės trūkumai yra tokie:

1. įsteigti akcinę bendrovę sudėtinga ir tai daug kainuoja. Norint oficialiai įregistruoti akcinę bendrovę bei jos nuostatus dažnai reikia teisininko paslaugų. Daugelis mažųjų firmų išlaidų vengia, todėl kuria personalines įmones arba ūkines bendrijas;

2. didesni mokesčiai. Akcinės bendrovės, būdamos juridiniais asmenimis, apmokestinamos paprastai didesniais mokesčiais negu individualios arba ūkinės bendrijos, turinčios fizinio asmens statusą. Ypač dideli mokesčiai draudimui, nes bankrutavus AB, kažkas turi padengti nuostolius;

3. įstatyminiai apribojimai. Akcinių bendrovių veiklą griežčiau reglamentuoja įstatymai bei įvairūs juridiniai aktai negu ūkinių bendrijų veiklą. Pavyzdžiui, norint padidinti bendrovės įstatinį kapitalą, būtina sušaukti akcininkų susirinkimą. Susirinkimui sušaukti atitinkami įstatymai numato tam tikrą tvarką;

4. atviros akcinės bendrovės praranda teisę į komercinį slaptumą. Įstatymas reikalauja, kad jos teiktų duomenis apie savo finansus ir operacijas kiekvienam besidominčiam. Tokio įstatymo tikslas – informuoti žmones apie bendroves, į kurias jie ketina investuoti pinigus. Ši informacija naudinga ne tik investitoriams, bet ir konkurentams. Dėl to kai kurios akcinės bendrovės pasirenka būti uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, o ne atskleisti informaciją, kurią mieliau laikytų paslaptyje;

5. apmokestinamas ir AB pelnas ir dividendai.

Uždaroji akcinė bendrovė (UAB). Ji steigiama uždaruoju būdu (visas akcijas įsigyja steigėjai) arba išplatinant akcijas steigėjams ir kitiems asmenims. Ribojamas akcininkų skaičius: ne daugiau 50. UAB steigėjai turi parengti ir įregistruoti įstatus, išplatinti akcijas. Įstatai įregistruojami savivaldybėje, kurios teritorijoje numatoma įkurti bendrovės buveinę. UAB steigiamąjį akcininkų susirinkimą privalo organizuoti įstatymo ar steigimo sutarties numatytais atvejais.

1.4. Valstybinės įmonės

Valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės valstybinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei arba vietos savivaldybei, turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Valstybės ir savivaldybės įmonės turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja turto pasitikėjimo teisėmis. Jos pagal savo prievoles atsako tik tuo įmonės turtu, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas. Įmonės neatsako už valstybės ir savivaldybės prievoles.

1.5. Žemės ūkio bendrovės

Žemės ūkio bendrovės yra fizinio asmens įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai. Turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Ją turi sudaryti ne mažiau kaip 2 nariai. Žemės ūkio bendrovių steigimą, valdymą ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Žemės ūkio bendrovių įstatymas, priimtas 1991 metais ir vėlesni jo pakeitimai.

1.6. Kooperatinė bendrovė

Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) – tai grupės fizinių ar fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams, socialiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Kooperatinė bendrovė yra juridinis asmuo, turi ribotą turtinę atsakomybę. Ją sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys. Juridinių asmenų skaičius kooperatinėje bendrovėje negali būti didesnis kaip ½ visų narių skaičiaus. Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), jų sąjungų steigimą, veiklos pagrindus, reorganizavimą, valdymą, kapitalo formavimą, pelno paskirstymą bei likvidavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas priimtas 1993 m. birželio mėn. 1 d. ir vėlesni jo pakeitimai.

1.7. Ne pelno organizacija (įmonė)

Jeigu asmuo ar jų grupė pageidauja dirbti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir jei jų veiklos tikslas nėra pelno siekimas , galima steigti vieną iš ne pelno organizacijų – viešąją įstaigą, asociaciją, labdaros ir paramos fondą, visuomeninę organizaciją, žemės ūkio rūmus.

Populiariausia ne pelno organizacija yra viešoji įstaiga (toliau – VšĮ), kadangi ji vienintelė iš ne pelno organizacijų gali vykdyti ūkinę komercinę veiklą. VšĮ yra viešasis juridinis asmuo, kuris nesiekia naudos sau ir gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams. VšĮ moka tik 5 proc. pajamų mokestį.

VšĮ gali steigti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys. Steigėjų skaičius neribojamas. Valstybės ir savivaldos institucijos valstybės (savivaldybės) turtą VšĮ gali perduoti tik panaudos pagrindais. Kai kurie išskirtiniai VšĮ bruožai:

· įstaigos turi veikti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, verslo rėmimo ar kitose panašiose srityse;

· įstaiga gali gauti pajamas už veiklą, numatytą viešosios įstaigos įstatuose, tačiau ji gauto pelno negali skirstyti savo dalininkams (savininkui), todėl didžioji dalis pajamų naudojama pagrindinei veiklai plėtoti;

· įstaiga gali gauti labdaros forma materialinę ir finansinę paramą.

Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas nustato VšĮ steigimo, valdymo, veiklos, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką.

2. ĮMONIŲ FINANSINĖS ATASKAITOS

2.1. Finansinių ataskaitų apibūdinimas, reikšmė ir tikslai

Finansinės ataskaitos- tai apskaitos duomenų apie kompanijos ūkinę-komercinę veiklą periodinis apibendrinimas siekiant patenkinti vartotojų poreikius. A. Mackevičius savo ,,Žodynėlyje sąskaitininkams” pateikia tokį finansinių ataskaitų apibrėžimą: ,, Finansinės apyskaitos(financial statements) – periodinis įmonės finansinio stovio, uždirbto pelno, nuosavybės vertės pakitimų bei lėšų tėkmės skelbimas apyskaitų forma, prisilaikant visuotinai pripažintų sąskaitybos dėsnių”. Daugelyje Vakarų šalių literatūrinių šaltinių, apibrėžiant finansines ataskaitas, nurodomi šie svarbiausi momentai: 1)apskaitos informacijos apibendrinimas arba susisteminimas tam tikru būdu, 2) periodiškumas, 3) praeities įvykių ir operacijų atspindėjimas, 4) įvairių vartotojų poreikių patenkinimas, 5) duomenų susisteminimas vadovaujantis bendraisiais (pripažintais) apskaitos principais, standartais ir taisyklėmis, 6) visos įmonės veiklos apibendrinimas ir 7) piniginių matų naudojimas sisteminant apskaitos duomenis ir kt. šie momentai rodo, kad finansinės ataskaitos iš esmės skiriasi nuo vidinių ataskaitų , kurios sudaromos įmonės administracijai ir kuriose gali būti atvaizduojama tik tam tikra įmonės veiklos dalis.

Finansinės ataskaitos turi atvaizduoti visus svarbiausius įvykius, turinčius įtakos vertinimams ir sprendimams. Vadinasi, jos teikia naudingą informaciją apie įmonės finansinę būklę, ūkinės veiklos rezultatus ir kitus rodiklius, dominančius daugelį informacijos vartotojų. Tai apibūdina jų reikšmę ir tikslus laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis. Finansinių ataskaitų tikslas – teikti informaciją apie įmonės finansinę būklę, finansinių užduočių įvykdymą ir jų pasikeitimus. Jos reikia vartotojams ir priimant ekonominius sprendimus. Finansinės ataskaitos rodo administracijos vadovavimo rezultatus ir jos atsakomybę už patikėtus jai išteklius.

Finansinių ataskaitų vartotojams svarbu gauti visapusę informaciją apie įmonių veiklą. Juos, be abejo, domina, kokiu turtu disponuoja įmonė ir svarbiausia – kam jis priklauso. Tačiau savininkai gali netekti net ir labai didelio turto, jeigu jis bus neracionaliai naudojamas. Kiekvienas kartas, kai įmonė savo prekes parduoda pigiau negu pati pirkdama mokėjo, reiškia ne ką kita kaip savininkams priklausančio turto ,,pravalgymą”. Todėl jie labai suinteresuoti, kad dėl to nenuvertėtų turimos akcijos, ir nuolat stebi įmonės veiklą, vadovaudamiesi išorine finansine atskaitomybe, kuri jiems laisvai prieinama.

Duomenys apie visą turtą, kuriuo disponuoja įmonė, ir šio turto savininkus pateikiami ataskaitoje, kuri vadinama balansu. Tai iš prancūzų kalbos kilęs žodis, jo pirminė reikšmė – svarstyklės. Toks šios ataskaitos pavadinimas visiškai pagrįstas, nes joje atspindimos dvi visuomet viena kitai lygios fundamentinės apskaitos lygybės dalys – turtas ir nuosavybė (įmonės įsipareigojimai savininkams bei tretiesiems asmenims). Tačiau vien šios informacijos nepakanka, Atspindint savininkų nuosavybę, balanse nurodoma ir jiems priklausančio pelno arba patirto nuostolio suma, bet ši ataskaita nieko nesako, kokiu būdu (kokias pajamas uždirbdama ir kokias sąnaudas patirdama) įmonė pasiekė tokių rezultatų. Juk gali būti ir taip, kad įmonė didelį turtą įgijo ne savo pačios geru darbu, bet todėl, kad šį turtą kas nors jai padovanojo, nors pati įmonė dirba nuostolingai. Todėl per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms ir jas uždirbant patirtoms sąnaudoms fiksuoti skirta speciali finansinių ataskaitų forma – pelno (nuostolio) ataskaita.

Taigi dviejose pagrindinėse finansinių ataskaitų formose – balanse ir pelno (nuostolio) ataskaitoje- atspindima visa fundamentine apskaitos lygybe išreiškiama informacija:

Tačiau ir šios informacijos savininkams nepakanka. Mat kiekviena įmonė turi vieną ypatingą turto rūšį, kuria galiausiai suinteresuoti visi: tiek įmonės savininkai, tiek jos darbuotojai, tiek ir kreditoriai, tiekėjai bei kiti. Šis turtas-pinigai. Finansinių ataskaitų vartotojai paprastai pageidauja kuo tiksliau žinoti, dėl kokių priežasčių pinigų įplaukų buvo daugiau ar mažiau negu uždirbta pelno. O taip atsitikti gali labai dažnai. Tiksliau sakant, tokia padėtis normali. Juk įmonė už uždirbtus pinigus gali ne tik prekes pirkti, skirtas perparduoti, bet ir įsigyti ilgalaikio turto, paskolinti šiuos pinigus tretiesiems asmenims, vykdyti daugybę kitų operacijų. Apskaitininkai neturi pamiršti, kad už atliktą darbą ar pateiktas prekes, kaip ,beje, ir su savininkais, atsiskaitoma ne abstrakčiu pelnu ar kokiu nors ,,efektyvumu”, bet realiais pinigais iš kasos ar sąskaitos banke. Finansinių ataskaitų forma, kurioje nurodoma, iš kur ir kiek buvo gauta pinigų ir kiek bei kam išleista, lyginant su uždirbtomis pajamomis ir patirtomis sąnaudomis, vadinama pinigų srautų ataskaita.

2.2. Metinės finansinės ataskaitos turinys

Kiekviena įmonė, rengianti pilnąją finansinę ataskaitą, finansiniams metams pasibaigus, privalo sudaryti ir nustatyta tvarka paskelbti šias viena kitą papildančias ir todėl visumą sudarančias ataskaitas: balansą, pelno (nuostolio), pelno (nuostolio) paskirstymo ir pinigų srautų ataskaitas. Jose atspindimi esminiai įmonių veiklos, jų turto bei nuosavybės elementai. Smulkiau šie klausimai aptariami paaiškinamajame rašte, kuris taip pat yra sudėtinė metinės finansinės ataskaitos dalis. Paaiškinamąjį raštą sudaro bendrosios pastabos, kuriose įmonė laisva forma pateikia informaciją apie savo padėtį rinkoje, svarbiausius turto bei nuosavybės pasikeitimus, taip pat aprašo principus, kuriais remiantis tvarkė apskaitą per ataskaitinius finansinius metus. Po bendrųjų pastabų einančiose pažymose detalizuojama jau minėtose keturiose finansinėse ataskaitose pateikta informacija. Šių pažymų turinį tvirtina Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Prie kiekvienos pažymos prireikus pridedamos pastabos ir čia įmonių apskaitininkai laisva forma aprašo, jų nuomone, reikšmingus faktus, neatsispindėjusius pažymose. Paaiškinamasis raštas baigiamas pastabomis, kuriose atspindimi klausimai, neaptarti nei finansinėse ataskaitose, nei pažymose, tačiau galintys būti reikšmingi savininkams, valstybei (1 schema).

2.3. Juridinio asmens teises turinčių įmonių metinės finansinės ataskaitos sudėtis

Apskaitos duomenys, nepriklausomai nuo įmonės veiklos, dydžio ir kitų savybių, turi būti pateikiami vieningos formos ataskaitose. Lietuvoje tai reglamentuoja LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas bei LR Vyriausybės nutarimai ir Finansų ministerijos raštai. Juridinio asmens teises turinčios įmonės pildo tokias ataskaitų formas: balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą, pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitą, pinigų srautų ataskaitą (kartais ji vadinama finansinės būklės pakitimų ataskaita) ir paaiškinamąjį raštą. Specialūs įstatymai bei poįstatyminiai aktai reglamentuoja bankų finansinę atskaitomybę, nes šių įmonių turtas, jų uždirbamos pajamos bei patiriamos sąnaudos yra labai specifinės.

1 schema. Metinės finansinės ataskaitos sudėtis

Nustatant metinės ataskaitos sudėtį bei turinį, atsižvelgiama ir į akcinių bendrovių bei uždarųjų akcinių bendrovių ir visų juridinio asmens teises turinčių įmonių dydį. Nedidelės tokio tipo įmonės rengia supaprastintą (sutrumpintą) finansinių ataskaitų variantą.

Visos juridinio asmens teises turinčios įmonės (kitaip sakant, įmonės, kurių savininkai rizikuoja ne visu asmeniniu turtu, bet tik į įmonę įdėta jo dalimi) savininkams ir valdžiai pateikia tas pačias metines finansinių ataskaitų formas, tačiau kai kurioms įmonėms leidžiama jas sutrumpinti, nelabai reikšmingus rodiklius jungti į stambesnius straipsnius.

Individualios (personalinės) įmonės bei ūkinės bendrijos, neturinčios juridinio asmens teisių, finansinių ataskaitų nepildo, valstybinėms mokesčių inspekcijoms pateikia tik pajamų deklaracijas. Jos nėra finansinės apskaitos objektas.

Tam,kad giliau suprastume metinės finansinės ataskaitos esmę, pateikiamas sutartinis “Linkuvos” įmonės pavyzdys:užpildytos svarbiausios 19X5 m. finansinių ataskaitų formos (žr.priedą).

2.3.1. Balansas

Balanse nurodoma, kokiu turtu disponuoja įmonė ir kam šis turtas priklauso. Balansas sudarytas iš dviejų didelių dalių. Turto dalyje nurodoma, kokiu turtu disponuoja įmonė, o Savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų dalyje atsakoma į klausimą, kam šis turtas priklauso.

Privalomi balanso rekvizitai:

1) Prie kiekvienos ataskaitos būtina įrašyti įmonės pavadinimą, nurodyti jos tipą (UAB, AB ir pan.) bei tikslų adresą (jeigu įmonė turi filialų, jie pateikia savo balansus pagrindinei įmonei, o ši sudaro bendrą balansą ir jame užrašo savo adresą). Patvirtinimo datos eilutėje įrašoma balanso patvirtinimo data: akcinėse bendrovėse –visuotinio akcininkų susirinkimo, patvirtinusio finansinę ataskaitą, data.

2) Tiksliai nurodoma, kurių metų, kokio mėnesio ir kurios dienos balansas.

3) Pirmojoje skiltyje, kaip ir įprasta visose lentelėse, nurodomi straipsnių eilės numeriai.

4) Pateikiami balanso skyrių, grupių, pogrupių bei straipsnių pavadinimai.

5) Kodų skiltyje žymimi kodai sąskaitų, kurių duomenų pagrindu užpildomi straipsniai.

6) Finansinių metų skiltyje pateikiamos ataskaitinių metų, kurių balansas ir parengtas, sumos. Straipsnių sumoms įrašyti išskirtos taškeliais pažymėtos vietos. Jos yra kairiausiai, pogrupių sumos įrašomos ištisine linija p

. . .

2.3.5. Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita

Per ataskaitinį laikotarpį uždirbtą pelną paskirsto savininkai, nebūtinai išsimokėdami dividendus, bet tam tikrą jo dalį rezervuodami įvairiems tikslams arba palikdami kaip nepaskirstytą pelną, kitaip sakant, skirdami jį veiklai plėtoti. Todėl savininkai skirsto ne pinigus (kurie jau savaime riboja išmokėtinas sumas), bet pelną. Nurodydami, kiek kokiems tikslams jie skiria nuosavybės, drauge apriboja ir turto paskirstymą, nes visos skolos turi būti dengiamos turtu, dažniausiai – pinigais.

Visa ši procedūra pateikiama pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje. Ji susieja pelno )nuostolio) ataskaitą ir balansą. Pelno (nuostolio) ataskaitoje nustatytas uždirbtas pelnas didina įmonės turtą – tai atsispindi balanse. Patirtas nuostolis mažina įmonės turtą – tai irgi atsispindi balanse. Jeigu įmonė patyrė nuostolį, tai pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje nurodoma, iš ko jis dengiamas.

Privalomi šios ataskaitos rekvizitai:

1) Prie kiekvienos ataskaitos būtina įrašyti įmonės pavadinimą, nurodyti jos tipą (UAB, AB ir pan.) bei tikslų adresą. Patvirtinimo datos eilutėje įrašoma visuotinio akcininkų susirinkimo, patvirtinusio metinę finansinę ataskaitą, data.

2) Tiksliai nurodoma, kurių metų, kokio mėnesio ir kurios dienos pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita.

3) Pirmojoje skiltyje, kaip ir įprasta visose lentelėse, nurodomi straipsnių eilės numeriai.

4) Antroje skiltyje pateikiami straipsnių, pogrupių, grupių pavadinimai.

5) Kodų skiltyje žymimi kodai sąskaitų, kurių duomenų pagrindu užpildomi straipsniai.

6) Finansinių metų skiltyje pateikiamos ataskaitinių metų, kurių pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita ir parengta, sumos. Straipsnių sumoms įrašyti išskirtos taškeliais pažymėtos vietos. Jos yra kairiausiai, grupių sumos įrašomos ištisine linija pažymėtose vietose.

7) Praėjusių finansinių metų skiltyje įrašomos prieš tai buvusių metų atitinkamų straipsnių sumos. Jos perkeliamos iš ankstesnių metų pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitos.

8) Kiekvieną ataskaitą savo parašais tvirtina vyriausiasis buhalteris ir įmonės vadovas.

2.3.6. Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitos rodiklių paaiškinimai

I. Nepaskirstytasis rezultatas- pelnas (nuostolis) ataskaitinio laikotarpio pradžioje. Čia pateikiamos iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos nepaskirstyto pelno arba nepadengto nuostolio sumos.

II. Grynasis ataskaitinio laikotarpio rezultatas – pelnas (nuostolis). Čia įrašomas ataskaitinio laikotarpio įmonė veiklos rezultatas – uždirbtas pelnas arba patirtas nuostolis.

III. Paskirstytinas rezultatas – pelnas (nuostolis) – ataskaitinio laikotarpio pabaigoje – ankstesnių laikotarpių nepaskirstytos sumos (pelno arba nuostolio) ir ataskaitiniais metais uždirbto pelno arba patirto nuostolio algebrinė suma.

IV. Akcininkų įnašai nuostoliams padengti. Čia fiksuojamos sumos, kurias akcininkai nutaria įnešti įmonės nuostoliams padengti.

V. Pervedimai iš rezervų reiškia ankstesniais laikotarpiais sudarytų ir dar nepanaudotų rezervų sumų prijungimą prie ataskaitinio laikotarpio rezultato.

VI. Paskirstytinas pelnas. Šio straipsnio suma apskaičiuojama kaip algebrinė straipsnių suma: paskirstytinas rezultatas-pelnas(nuostolis)-ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, akcininkų įnašai nuostoliams padengti ir pervedimai iš rezervų.

VII. Pelno paskirstymas. Čia nurodoma, kokiems tikslams ir kokios pelno sumos paskirstytos visuotiniame akcininkų susirinkime.

VIII.Nepaskirstytasis rezultatas-pelnas(nuostolis)- ataskaitinio laikotarpio pabaigoje – po akcininkų susirinkimo likęs nepaskirstytas pelnas ar nepadengtas nuostolis.

Kaip matome, pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita susieja dvi labai svarbias finansinių ataskaitų formas: balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą.

2.3.7. Pinigų srautų ataskaita

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme ši ataskaita vadinama ir finansinės būklės pasikeitimų ataskaita. Mat dar visai neseniai rinkos šalių apskaitininkai rengė finansinės būklės pasikeitimų ataskaitas. Jose buvo pateikiama informacija apie viso apyvartinio turto pasikeitimus. Vėliau pradėtos rengti pinigų srautų ataskaitos. Todėl Lietuvoje pildomos ataskaitos tikrasis pavadinimas yra Pinigų srautų ataskaita.

Privalomi šios ataskaitos rekvizitai:

1) Prie kiekvienos ataskaitos būtina įrašyti įmonės pavadinimą, nurodyti jos tipą (UAB, AB ir pan.) bei tikslų adresą. Patvirtinimo datos eilutėje pažymima visuotinio akcininkų susirinkimo, patvirtinusio metinę finansinę atskaitomybę, data.

2) Tiksliai nurodoma, kurių metų, kokio mėnesio ir kurios dienos pinigų srautų ataskaita..

3) Pirmojoje skiltyje, kaip ir įprasta visose lentelėse, nurodomi straipsnių eilės numeriai.

4) Antroje skiltyje pateikiami straipsnių, pogrupių, grupių pavadinimai.

5) Finansinių metų skiltyje pateikiamos ataskaitinių metų, kurių pelno (nuostolio) ataskaita ir parengta, sumos. Straipsnių sumoms įrašyti išskirtos taškeliais pažymėtos vietos. Bendros grupių sumos rašomos stačiakampiuose.

6) Praėjusių finansinių metų skiltyje įrašomos prieš tai buvusių metų atitinkamų straipsnių sumos. Jos perkeliamos iš ankstesnių metų pinigų srautų ataskaitos”Finansinių metų” stulpelio.

7) Kiekvieną ataskaitą savo parašais tvirtina vyriausiasis buhalteris ir įmonės vadovas.

2.3.8. Paaiškinamasis raštas

Visos informacijos į griežtus rėmus neįsprausi, neretai tam tikrus atvejus įmanoma paaiškinti tik laisva forma. Jiems ir skirtas paaiškinamasis raštas, sudarytas iš trijų tipų dokumentų:

– laisva forma pateikiamų pastabų,

– griežtai reglamentuotos struktūros ir sudėties pažymų,

– laisvos formos pastabų apie pažymose nurodytus duomenis.

Paaiškinamajame rašte buhalteriai gali aiškiau, tiksliau ir detaliau paaiškinti tam tikrus rodiklius, užfiksuotus kitose ataskaitose, taip pat tam tikrus atvejus, kurių neįmanoma įtraukti į kitas ataskaitas. Kartu jie turi būti atsargūs, kad pildydami paaiškinamąjį raštą, neatskleistų įmonės komercinių paslapčių.

2.4. Metinės finansinės ataskaitos paskelbimas

Kadangi metinė finansinė ataskaita pirmiausia skirta įmonės savininkams, tai turi būti ir atitinkamai paskelbta, kad su ja galėtų susipažinti kiekvienas akcininkas. Be abejo, galutinai ji sutvarkoma tik po visuotinio susirinkimo, kai paskirstomas ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatas (pelnas arba nuostolis), parengiama pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita ir į balansą įrašoma nepaskirstyto pelno arba nepadengto nuostolio suma.

Tačiau šiems darbams atlikti akcininkai turi būti pasirengę: dar prieš susirinkimą susipažinę su svarbiausiais įmonės veiklos rezultatais per ataskaitinius finansinius metus. Todėl įmonės privalo visus akcininkus supažindinti su veiklos rezultatais įmonės įstatuose numatyta tvarka. Tai nereiškia, kad kiekvienam akcininkui prieš susirinkimą būtina išsiųsti balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą ar pinigų srautų ataskaitą. Dažniausiai pakanka viešo skelbimo spaudoje (atvirosioms akcinėms bendrovėms ) ar laiško (uždarosioms akcinėms bendrovėms), kuriais pranešama apie susirinkimo datą ir ame numatomus nagrinėti klausimus. Tuomet kiekvienas savininkas gali kreiptis į įmonę ir gauti jį dominančią informaciją.

Pasibaigus ketvirčiui, įmonės rengia sutrumpintas ataskaitų formas (balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitas), kuriose apskaičiuojami apytikriai ataskaitinio laikotarpio rezultatai.

Visuotinio ataskaitinio akcininkų susirinkimo patvirtinta metinė finansinė ataskaita parengiama galutinai ir skelbiama kiekvienai įmonei prieinamu būdu: mažesnės akcinės bendrovės gali ją išsiuntinėti savo akcininkams paštu, o didelės – kartais skelbia ir viešoje spaudoje arba daro specialius spalvotus bukletus. Jie teikia įmonėms solidumo, kelia prestižą, todėl pritraukia daugiau naujų akcininkų.

IŠVADOS

1. Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra komercine – ūkine veikla. Įmonę sudaro medžiaginių, daiktinių, finansinių ir nematerialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Taip įmonę apibrėžia Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas.

2. Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybę steigti šių teisinių formų (rūšių) įmones: individualias (personalines) įmones; tikrąsias ir komanditines (pasitikėjimo) ūkines bendrijas; akcines, uždarąsias akcines, investicines, žemės ūkio, kooperatines bendroves, valstybės ir savivaldybės įmones. Tais atvejais, kai veiklos tikslas nėra pelno siekimas, galima steigti ne pelno organizacijas.

3. Finansinės ataskaitos- tai apskaitos duomenų apie kompanijos ūkinę-komercinę veiklą periodinis apibendrinimas siekiant patenkinti vartotojų poreikius.

4. Finansinių ataskaitų tikslas – teikti informaciją apie įmonės finansinę būklę, finansinių užduočių įvykdymą ir jų pasikeitimus. Jos reikia vartotojams ir priimant ekonominius sprendimus. Finansinės ataskaitos rodo administracijos vadovavimo rezultatus ir jos atsakomybę už patikėtus jai išteklius.

5. Juridinio asmens teises turinčios įmonės pildo tokias ataskaitų formas: balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą, pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitą, pinigų srautų ataskaitą (kartais ji vadinama finansinės būklės pakitimų ataskaita) ir paaiškinamąjį raštą.

Join the Conversation

×
×