Ekonomika, verslo kontrolinis

Vyr. dėst. B. Rinkevičienė

Vilniaus kolegijos
Verslo vadybos fakulteto
Suaugusiųjų mokymo skyris
VVN02A – 26 – 2002 m.
Oksana Ivancova
Įvado į verslo studijas kontrolinis darbas

2 variantas
1. Verslo esmė ir vaidmuo rinkos ekonomikoje.

Šiandien verslas daugelio Lietuvos žmonių akyse atrodo viliojantis ir kartu rizikingas užsiėmimas. Tačiau akivaizdu ir tai, kad būtent jis padeda įgyvendinti asmeninius tikslus ir siekius, susikurti materialinę gerovę.
Verslas – viena iš žmogaus veiklos rūšių. Jis turi didelės įtakos visuomenės ekonominio bei socialinio gyvenimopažangai, jos narių gerovei. Verslo normų pažinimo, įvaldymo, ir naudojimosi rezultatas – tai ką galime vadinti visuomenės verslumu.
Šiandien vis daugiau žmmonių svajoja užsiimti verslu, sukurti smulkaus versli įmonę ar firmą. Paskatos tam gali būti įvairios:
· noras praturtėti,
· siekimas būti savarankišku,
· noras parodyti savo sugebėjimus,
· susikurti sau darbo vietą,
· įgyvendinti savo idėją,
· saviraiškos poreikis ir kt..

Vis labiau darosi akivaizdu, kad valstybė yra nepajėgi užtikrinti visiems visuomenės nariams žmogaus vertas gyvenimo sąlygas ir tuo labiau gerbūvį. Todėl žmonės pradeda ieškoti naujų pragyvenimo būdų, keisti įprastą, nusistovėjusią gyvenimo tvarką bei orientacijas.

Verslininkystė – tai dinamiškas turto gausinimo procesas. Turtą, kuria tie, kurie labiau rizikuoja nei kiti savo pinigais, nuosavybe, karjera, kurie neegaili laiko privataus verslo plėtojimui, kurie siūlo pirkėjams naują prekią arba paslaugą. Šita prekė arba paslauga nebūtinai privalo būti kuo nors tobulai nauja, svarbiausia – kad verslininkas gebėtų suteikti prekei, paslaugai naują kokybę, didinti vertę, eikvodamas tam būtinas jėgas ir lėšas.

Šis ap

pibrėžimas nagrinėja “verslininko” ekonominę kategoriją. Jis apima tokias sąvokas: naujumą, organizacinį talentą, kūribiškumo pradmenis, turto (nuosavybės) gausinimą ir ryžtą rizikuoti.
Taigi verslininkystė – tai požiūris į pasaulį, sugebėjimas įžvelgti galimybes ten, kur kitas mato tik sunkumus.

Gamtoje bei žmonių gyvenime neretai susiduriame su vadinamąja poliarizacija, išreiškiančia priešingas tam tikrų reiškinių bei procesų būsenas ir formas. Diena – naktis, augimas – nykimas, geras – blogas ir t.t. Panaši padėtis ir ekonomikoje, kurios priešingos pusės glaudžiai susijusios, tarsi pereina viena į kitą, keičiasi vietomis.
Rinkos pagrindu organizuoto verslo sąlygomis prekė pereina iš rankų į rankas, vieni ją parduoda ir gauna pajamas, kiti perka ir patiria išlaidas, kad galėtų pasinaudoti prekės naudingumu. Todėl ekonomikoje plačiai paplitę ir nieko nestebina tokie “poliariniai” deriniai: prekių pardavėjas – pirkėjas, pasiūla – paklausa, gamybos išteklių sąnaudos – produkcijos išeiga, piiniginės sąnaudos – pajamos, prekių (kapitalo) eksportas – importas, darbuotojų emigracija – imigracija, šalies valiutinės išlaidos – valiutinės įplaukos, kreditorius – debitorius (arba skolintojas ir skolininkas), samdytojas – samdomasis, nuomotojas – nuomininkas, draudėjas – apdraustasis ir kt. Kokį iš derinių bepaimtume, kiekviename iš jų elementai glaudžiai susiję, priklauso vienas nuo kito, yra vienas kito tarsi veidrodinis atspindys. Juk iš tiesų prekės pirkėjas priklauso nuo pardavėjo, produkcijos

2
išeiga – nuo gamybos sąnaudų, paklausos patenkinimas – nuo pasiūlos ir atvirkščiai. Taigi, vaizdžiai tariant, gamybinės-komercinės veiklos (verslo) ekonomiką galėtume apibūdinti kaip “veidrodinę” ekonomiką. Ar

rba, kitaip tariant, tai dvilypė ekonomika, jungianti priešingus polius bei išreiškianti jų tarpusavio sąveiką.
Požiūris į ekonomiką kaip dvilypę sistemą nėra naujas, jis atsispindi jos tyrime bei organizavime. Ekonominėje verslo struktūroje tai reiškiasi kaip prekių gamybos ir komercijos sąveika. Šiuo požiūriu remiasi verslo apskaita, nuo seniausių laikų grindžiama vadinamuoju dvejybiniu įrašu. Įmonės balanse tai atsispindi kaip turto ir turto šaltinių (nuosavybės) lygybėje. Šalies tarptautinių mokėjimų balanso priešingos pusės – kreditas ir debetas, atitinkamai apibūdinantys šalies valiutines įplaukas bei išlaidas palaikant ekonominius ryšius su kitomis šalimis. Dabartiniuose ekonominiuose tyrimuose taikomas vadinamasis tarpšakinis balansas, kuriame produkcijos išeiga yra atitinkamų gamybos sąnaudų “veidrodinis” atspindys. Apskritai dvilypis požiūris į ekonomiką reiškiasi tuo , kad tiriant bet kokį ekonominį reiškinį (verslo organizavimo formas, rinką, konkurenciją bei kitus) siekiama išryškinti jų vidines priešingas puses (polius), privalumus bei trūkumus ir tuo remiantis numatyti jų tolesnės raidos perspektyvas. Patirtis rodo, jog požiūris į verslo ekonomiką kaip į dvilypį procesą yra vaisingas, apsaugo nuo vienpusiškų vertinimų bei skubotų, nepagrįstų išvadų.
Taigi verslą ekonomine prasme galima būtų apibūdinti taip. Verslas – tai ūkinė veikla, apimanti prekių gamybą ir komerciją (pirkimą – pardavimą), jų tarpusavio sąveiką. Savo ruožtu komercija įmonėje apima: 1) įmonei reikalingų gamybinių išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimą atitinkamoje rinkoje ir 2) pagamintų daiktų bei paslaugų pardavimą prekių rinkoje. Iš čia se
eka, kad komercija plačiąja prasme apima ne vien prekybą vartojimo reikmenimis, bet ir kitas prekybos formas: prekybą gamybos įrengimais, žaliavomis bei medžiagomis; komercinę bankininkystę, susijusią su finansinio kapitalo skolinimu (pirkimu – pardavimu); įmonei reikalingų darbuotojų samdymą arba darbo pirkimą atitinkamoje rinkoje; žemės pirkimą arba nuomą; komercinį draudimą, kai įmonė perką įvairias draudimo paslaugas, ir kitą panašią komercinę veiklą.

2. Individualios (personalinės) įmonės steigimo ir registravimo tvarka Lietuvoje.

Pagal Lietuvos Respublikos konstituciją šalies ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva: valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyva; valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę; gina vartotojo interesus.
Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatymas nustato šių žmonių skiriamąjį bruožą, veiklos skatinimo tvarką. Vyriausybė atskirai skelbia neskatintinos veiklos sąrašą. Mažos įmonės skaičius neviršija 50 žmonių. Įstatyme aptartos mokesčių lengvatos, įmonės apskaita ir atsakomybė.
Lietuvos Respublikos prekybos įstatymas apibrėžia prekybines veiklos dalyvius ir pardavimo bei kitus su prekybine veikla susijusius santykius. Prekybai priskiriamas pirkimas ir pardavimas bei tarpininkavimas. Yra išskiriami prekybininkai, tai – įmonininkai

3
ir smulkūs prekybininkai, kurie turi gauti leidimą prekybai (patentą). Šiame įstatyme apibrėžta didmeninės, mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo veikla. Apibudinta atskirų verslininkų (prekybos atstovo, maklerio, komisionieriaus) veikla, pateiktas smulkus prekybinės su

utarties sudarymo apibūdinimas.
Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymas, kuriame nurodoma įmonių registravimo tvarka. Įmonių rejestre atskirai registruojamos įmonės be juridinio asmens teisių, įmonės su juridinio asmens teisėmis, įmonių asociacijos, atstovybės.
Įmonei išduodamas registracijos pažymėjimas. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonės registruojamos savivaldybėse.
Be minėtų įstatymų verslininkams labai svarbūs – Lietuvos Respublikos konkurencijos, bankroto, kooperacijos ir kiti įstatymai.

Individuali verslo įmonė. Tai lanksti, nesudėtinga verslo kūrimo forma. Čia savininkas pats perka įrenginius, medžiagas, samdo darbuotojus, pats priima sprendimus, įsipareigoja sumokėti sąskaitas. Verslo pajamos priklauso jam vienam ir jis jomis su niekuo nesidalija, išskyrus valdžią, renkančią pajamų mokėstį už gaunamą pelną. Už įmonės veiklos rezultatus savininkas atsako visu turtu.

Pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus kiekviena įmonė turi būti registruojama. Įregistruotai įmonei išduodamos nustatytos formos pažymėjimas ir suteikiamas rejesto numeris (kodas). Tik tada įmonė gali užsiimti nuolatine komercine – ūkine veikla.

Įmonės registravimas nėra malonus, bet būtinas darbas. Pirmiausia būtina išsirinkti vardą, kurį suteiksite savo įmonei, ir jį įregistruoti Patentų biure. Įveikius šį etapą, reikia
kreiptis į miesto (rajono) valdybą su prašymu įregestruoti įmonę. Jame pateikiami tokie duomenys:
· pavadinimas (firmos vardas);
· rūšis;
· buveinė (adresas);
· savininko pavardė ir vardas, adresas;
· numatomas ūkinės – komercinės veiklos laikotarpis.
Prie prašymo pridedamas mokesčio sumokėjimo pažymėjimas ir Verslo įmonės įstatai.
Gavus registravimo pažymėjimą, būtina atlikti dar keletą procedūrų.
Pirmiausia pasidaryti bent 3 egzempliorius registravimo pažymėjimo kopija (patvirtintų notaro).
Antra, pasigaminti antspaudą, kuriame įrašomi žodžiai „Lietuvos Respublika“ ir firmos vardas.
Trečia, padaryti įmonės antspaudo pavyzdžius – 2 egzempliorius, kuriuos pasirašo pats savininkas, o rejestro tvarkytojas antspaudo pavyzdžius patvirtina parašu ir antspaudu.
Ketvirta, turint antspaudą, bus galima atidaryti atsiskaitymo ar einamąses sąskaitas banke.
Kad atidarytum sąskaitą, reikia atnešti iš Valstybės socialinio draudimo įmonės (SODROS) pažymėjimą, kad jūsų firma įregistruota. „SODRA“ sudarys su individualios įmonės sąvininku sutartį dėl savarankiško socialinio draudimo.
Penkta, sudarius sutartį su banku, reikės nuvykti į Valstybinę mokesčių inspekciją, kur bus paskirtas inspektorius, kuris jus informuos, kokius, kada ir kaip mokėti mokesčius.

Kai kuria veikla užsiimančioms įmonėms reikia gauti valstybės leidimą – licenciją, turėti ekologinį pasą – leidimą ir žemės sklypo suteikimo aktą.

3.Verslo įmonės kapitalas.

Kapitalo terminu apibūdinami tie daiktai, kurių reikės gamybos procese, t.y. visi gamyboje vartojami materialiniai ištekliai, išskyrus žemę ir darbą. Taigi, kapitalas yra pagamintos gamybos priemonės, kilusios iš žemės ir darbo. Žemė ir darbas yra daug efektyvesni ir našesni, kai jie sąveikauja su atitinkamu kapitalo kirkiu. Tačiau kapitalas
gamyboje užima savarankišką vietą. Kapitalas gali būti nuolatos gerinamas ir didinamas. Taigi, kapitalas yra žmogaus sukurtas gamybos veiksnys.
Kapitalas – tai žmogaus darbu pertvarkyti gamtiniai ištekliai ir pritaikyti perdirbimui, kuriant žmogui reikalingas gėrybes: tai finansinių ir fizinių fondų, kurie gali būti naudojamiprekių gamybai ir paslaugoms kurti, vertė; tai – turtas, vertybė.
Kapitalo gamybos ir kaupimo procesas dar vadinamas investicijomis. Investavimas dažnai dar vadinamas netiesiogine gamyba. Siekdama dabar naudoti išteklius vartojimo prekių tiesiginei gamybai, visuomenė nori pagaminti dar daugiau vartojimo prekių
netiesioginiu būdu. Pirmiausia ištekliai naudojami kapitalui pagaminti, o vėliau šis kapitalas naudojamas dar geresnėms vartojimo prekėms sukurti.
Kapitalo kaupimas ar kapitalo formavimas – tai pagrindinio kapitalo vertės padidinimas per tam tikrą laikotarpį ekonomikoje, siekiant didesnės bendrosios gamybos apimties; tai kapitalinių fondų padidinimo procesas netiesioginės gamybos būdu.
Skirtingai negu vartojimo prekės, kapitalinės prekės arba investicinės prekės, nėra tiesiogiai pritaikytos žmonių poreikiams tenkinti. Jos naudojamos kitų prekių gamybai.
Praeityje sukauptas kapitalas naudojamas finansuoti ateities gamybą.
Kadangi kapitalas yra produktyvus, tai investavimų dėka dabartinės prekės gali būti iškeistos į didesnę prekių apimtį ateityje.Tėra vienas būdas sukaupti kapitalą – taupyti dalį pagamintos produkcijos, t.y. atidėti būsimajam naudojimui to, ką šiandien gaminame.
Vadinasi, kapitalo kaupimas priklauso nuo darbo ir taupymo. Jo formavimas yra galimas tik susilaikant nuo nūdienos vartojimo. Šio susilaikymo dėka kiekybiškai ir kokybiškai pasikeitę kapitalo fondai įgalina žmones dirbti našiau, vadinasi ir daugiau vartoti ateityje. Tačiau kapitalo formavimo procesas susijęs su rizika, nes esama nemažai galimybių patirti nesėkmę.
Kapitalo fondai – tai gamybos priemonių visuma, egzistuojanti ekonomikoje tam tikru laiko momentu.

Ekonomistai įpratę terminą „kapitalas“ vartoti, turėdami galvoje realųjį kapitalą, t.y. pavyzdžiui, gamyklas ir įrengimus, naudojamus kitų prekių gamyboje, o ne apie finansinį kapitalą. Finansinis kapitalas – tai tik finansinės vertybės, pavyzdžiui, akcijos, obligacijos ar banko indėliai. Anologiškas vaizdas susidaro ir tada, kai ekonomistai kalba apie investicijas. Čia jie paprastai turi galvoje realiąsias investicijas, t.y. įrengimų ir kitokio realaus kapitalo kaupimą, o visai ne finansines investicijas, pavyzdžiui, valstybinių obligacijų pirkimą.
Dažnai susiduriame su sąvoka „turtas“, bet turtas ir kapitalas nėra tas pats.

5
Turtas – tai viskas, kas vertinga ir turi savininką; tai ekonominiai ištekliai, kuriais ekonominis subjektas disponuoja ir tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje. Turtas yra platesnė ekonominė sąvoka negu kapitalas, į kurią įeina ir tai, ko žmogus nėra sukūręs.
Kapitalas pasireiškia įvairiomis formomis, ir pagal tai skirstomas į pagrindinį ir į apyvartinį. Be to, kapitalas dar skirstomas į: realųjį, finansinį, žmogiškąjį.
Pagrindinio ir apyvartinio kapitalo skirstymo pagrindas yra darbo priemonių (pagrindiniai fondai) ir darbo objektų (apyvartiniai fondai) skirtumai.
Pagrindinis kapitalas. Žmonių darbas siejamas su gamybos priemonėmis. Todėl įmonės, firmos ūkininkai investuoja kapitalą į gamybos priemones.
Gamybos priemonės – tai santykinai ilgą laikotarpį gamybos procese dalyvaujantys materialus gamybos ištekliai kitai produkcijai gaminti
Apyvartinis kapitalas – tai įmonės trumpalaikės apyvartinės lėšos, kurios gana greitai pakeičiamos ūkinės veiklos procese. Jos apima žaliavas, medžiagas, nebaigtą
gamybą ir gatavų prekių atsargas, skolas ir grynuosius pinigus, trumpalaikius įsipareigojimus.
Realusis kapitalas – tai toks fizinis kapitalas, kuris sukuriamas žmonių prekėms gaminti bei paslaugoms teikti.
Finansinis kapitalas – tai fondai, skirti realiojo kapitalo įsigijimui; tai finansiniai aktyvai, tokie kaip banko sąskaitos, pinigai, piniginiai įsipareigojimai – vertybiniai popieriai.
Žmoniškasis kapitalas – tai žmonių išsilavinimas, profesija ir patyrimas, kuris yra gamybos pagrindas; tai mokymusi ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas, didinantys žmonių veiklinį produktyvumą, verslumą.

Literatūros sąrašas

1. V. Pruskus. Verslo pradžiamokslis. Vilnius – 1996.
2. B. Leonienė. Verslo pradmenys. Kaunas – 1998.
ISBN 9986 – 850 – 22 – 3.
3. B. Martinkus, V. Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. Kaunas – 1997.
ISBN 9986 – 13 – 575 – 3.
4. E. Bagdonas. Biznio įvadas. Kaunas – 1994.
ISBN 9986 – 13 – 084 – 0.
5. K. Lukaševičius, B. Martinkus. Verslo vadyba. Kaunas – 2001.
ISBN 9955 – 09 – 028 – 6.
6. V. Gronskas. Verslo ekonomika. Kaunas – 1993.

Leave a Comment