Finansų rinkos

TURINYS
Įvadas..............................1

1. FINANSŲ RINKOS IR JŲ VAIDMUO EKONOMIKOJE .............................. 3

2. INVESTICIJOS....................... ..........6
2.1. Investicijų esmė..............................6
2.2. Investicijų šaltiniai ir jų apibūdinimas......................6
2.3. Investicijų rūšys:
2.3.1. investicijos į fizinį kapitalą........................8
2.3.2. finansų investicijos...........................8
3. FINANSŲ RINKŲ PRODUKTAI, JŲ YPATYBĖS.....................10
3.1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir rūšys..................... 10 1. FINANSŲ RINKOS IR JŲ VAIDMUO EKONOMIKOJE
Ekonomikai būtinos investicijos. Komercinėms firmoms, atskiriems asmenims, valstybinėms institucijoms dažnai būtina didinti kapitalą. Dėl to, padidėja poreikis piniginėms lėšoms ir atsiranda būtinybė ūkio subjektams išeiti į kapitalo rinkas.

Rinkos ekonomikos šalyse ekonominiai subjektai įsigyja tiek materialinių, tiek finansinių išteklių. Todėl kapitalo rinkoje galima išskirti:
 fizinio kapitalo rinkas;
 finansinio kapitalo rinkas.

Fizinio kapitalo rinkose peerkami ir parduodami materialiniai ištekliai. Todėl jos dar vadinamos realiųjų aktyvų rinkomis. Šių rinkų operacijoms priklauso prekyba nekilnojamu turtu, įrengimais, automobiliais, kompiuteriais ir kt.

Fizinio kapitalo rinkas sudaro:
 turimų prekių rinkos;
 būsimųjų sandorių rinkos.

Šios rinkos skiriasi pagal įsigyto turto pristatymo terminus.

Pvz.: jeigu perkamas ar parduodamas turtas pristatomas nedelsiant, tai jis priklauso turimų (realių) prekių rinkai (spot market). šioje rinkoje prekyba vyksta iš karto pateikiant prekes ir iš karto už jas sumokant (po sandorio sudarymo).

Jeigu perkamas ar parduodamas pristatomas vėliau (po 30-60-90 dienų, po kelių mėėnesių ar vienerių metų), tai jis (turtas) priklauso būsimųjų (ateities) sandorių rinkoms (forwarded markets).

Šios rinkos atsirado tam, kad galima būtų pirkti – parduoti prekes nustatytomis kainomis ateityje pagal išankstinių sandorių sutartis.

Pvz.: grūdų augintojas gali sudaryti ateities sandorį parduoti būsimų metų derlių da

abartinėmis kainomis.

Būsimieji sandoriai pasiteisina, kada prekiaujamų prekių kainos ateityje gali labai svyruoti. Todėl būsimieji sandoriai tuo atveju sumažina ūkio subjektų veiklos netikrumą ir riziką dėl būsimųjų kainų svyravimo.

Finansinio kapitalo rinkose prekiaujama finansiniu kapitalu. Šiose rinkose finansinis kapitalas pasiskirsto tarp rinkos dalyvių.

Finansinio kapitalo (arba finansų) rinka plačiąja prasme apibūdinama kaip teisinių, institucinių ir organizacinių – techninių priemonių, kuriomis suderinama laisvo kapitalo pasiūla ir paklausa, visuma.

Finansų rinkose sukoncentruojamos piniginės santaupos bei laikinai laisvos lėšos ir investuojamos ten, kur jos gali duoti didžiausios naudos.

Dažnai pinigai vadinami šiuolaikinės ekonomikos krauju, o finansų rinkos – arterijomis, kuriomis šis kraujas pulsuoja ir pasiskirsto bendrojo vidaus produkto kūrimo procese. Juo labiau išsivysčiusi šalis, tuo geriau išvystytos jos finansinės rinkos ir tuo svaresnį vaidmenį vaidina finansinės investicijos. Ekonomiškai atsilikusiose šalyse diidžiąją investicijų dalį sudaro realios investicijos.

Finansinio kapitalo investavimo institucijų vystymas labai stipriai veikia ir realių investicijų augimą (abi šios investicijų formos papildo vieną kitą, bet nekonkuruoja tarpusavyje).

Finansų rinka susideda iš:
 trumpalaikių lėšų rinkos, vadinamos pinigų rinka;
 ilgalaikių lėšų rinkos, vadinamos vertybinių popierių (VP) rinka.

Pinigų rinkos – trumpalaikių investicijų rinkos (iki 12 mėn.).

Pinigams, kaip trumpalaikėms investicijoms būdinga:
 pelningumas;
 likvidumas;
 greitas jų grąžinimas.

Prie trumpalaikių pinigų investicijų priklauso indėliai (depozitai) vienai nakčiai – tarpbankiniai kreditai, valstybės iždo vekseliai, indėliai pagal įgaliojimus. Šiose trumpalaikėse paskolų ir skolinimosi operacijose pinigai yra perkami ir pa

arduodami rinkos kaina. Pinigų kainą (kaip ir visų kitų prekių) nulemia pasiūla ir paklausa.

Ilgalaikių finansinių investicijų rinkos apima prekybą ilgalaikiais vertybiniais popieriais: obligacijomis, paprastomis ir privilegijuotomis akcijomis ar kitais ilgalaikių skolų konvertuojamais VP.

Didelį jų kiekį galima pirkti – parduoti, bet kuriuo metu VP rinkoje.

Išvada: vertybinių popierių rinka yra finansų rinkos sudėtinė dalis, kurioje pirkėjas ir pardavėjas vykdo prekybinius sandorius, kurioje stabilizuojasi VP kainos ir susibalansuoja pasiūla su paklausa.

VP rinkos šiuolaikinėje finansų rinkoje pritraukia vis daugi.au visuomenės santaupų – vieną iš svarbiausių investavimo šaltinių. Todėl šiandien VP rinkos, yra viena iš svarbiausių finansų rinkos dalių.

Verslo įmonės vis dažniau domisi kaip pritraukti kapitalą VP rinkose ir išsprūsti iš pernelyg didelės, juos kredituojančių, bankų globos. Šiandien tradiciniai indėliai bankuose vis mažiau tenkina taupytojus. Todėl ši priežastis privertė bankus sukurti ir tobulinti indėlių rūšis, kurios jau turi VP savybių. Pvz.: perleidžiamieji indėlių sertifikatai, atpirkimo sandoriai. Be to, komerciniai bankai steigia savo klientams investicijų fondus, kurių veikimo principai puikiai prisitaikė prie šiuolaikinės VP rinkos.

Išvada: VP rinkos užtikrina laisvą ir greitą kapitalo persiliejimą į efektyviausias sritis, suteikia papildomą galimybę ūkio subjektams pritraukti kapitalą.

VP rinką galima klasifikuoti pagal įvairius požymius ir rinkų tipus. Pvz.: pagal emitentus, pagal ekonominę VP prigimtį, pagal VP pirkimo ir pardavimo sandorių tvarką (nuoseklumą), pagal pajamų iš
šmokėjimo būdus, pagal VP cirkuliacijos teritoriją ir kt.

RINKA – MAINŲ SFERA, KURIOJE VYKSTA PREKIŲ PIRKIMO IR PARDAVIMO PROCESAS.

IŠVADA: rinkai susidaryti reikalingos prekės, kurios gali būti perkamos ir parduodamos2. INVESTICIJOS
1. Investicijų esmė.
2. Investicijų šaltiniai ir jų apibūdinimas.
3. Investicijų rūšys:
3. 1. investicijos į fizinį kapitalą;
3. 2. finansų investicijos.

2. 1 INVESTICIJŲ ESMĖ

Ekonominis augimas šalyje įmanomas tik nuolat didinat investicijas.

Plačiąja žodžio prasme “investuoti” reiškia atsisakyti pinigų šiandien, kad gauti jų daugiau ateityje.

Investicija (investment) – tai finansinio kapitalo vienos formos pavertimas kita, tiek kapitalo savininko įmonėje, tiek svetur, siekiant gauti papildomas pajamas (kapitalo įdėjimai, siekiant sukurti naują realų kapitalą).

Investavimas – reiškia laikinai laisvų lėšų įdėjimą į turtą ar ekonominę veiklą, siekiant išsaugoti jų vertę arba gauti prieaugį.

Išvada: investuojant pinigus, vartojimas atidedamas, siekiant tikslų:
 apsaugoti įdedamas lėšas nuo nuvertėjimo;
 gauti papildomą investuotų lėšų prieaugį.

Kiekvienas pinigų investavimas susijęs su atitinkamu terminu, todėl atsiranda nežinomybė ir rizika negauti laukiamo pelno arba net patirti nuostolį.

Saugios investicijos tos, kurioms išsaugoma investuojamo kapitalo vertė ir jų duodamas pelnas lengvai prognozuojamas.

Rizikingos investicijos padidina nuostolio tikimybę, bet tuo pačiu didėja tikimybė gauti didesnes pajamas, nors jos gali būti labai nepastovios ir nereguliarios.

2. 2. INVESTICIJŲ ŠALTINIAI IR JŲ APIBŪDINIMAS

Investicijų augimas susijęs su visuomenės santaupomis ir siekimu ne tik išsaugoti sukauptų lėšų vertę, bet ir jas padidinti.

Taigi, visuomenės santaupos yra svarbiausias investicijų šaltinis.

Bendrąsias visuomenės santaupas sudaro:
 šeimos santaupos – tai šeimos disponuojamų pajamų dalis, kuri li

ieka, sumokėjus valstybei mokesčius ir atsiskaičius už prekes ir paslaugas. Šeimos ūkis yra smulkiausia visuomenės ir jos ekonomikos sudėtinė dalis.

Svarbiausi šeimų taupymo motyvai: ligos, nedarbo atveju, senatvei, gyvenamajam būstui įsigyti, automobiliui ar kt. kilnojamam ar nekilnojamam turtui pirkti.
 verslo įmonių pelno dalis, investuojama į verslą. Toks įmonėse sukauptas pelnas vadinamas reinvestuojamu pelnu (returned earnings). Ši pelno dalis, kurią verslo įmonė nusprendžia investuoti dar kartą į savo veiklą, paprastai sumažina dividendams išmokėti skirtą dalį. Reinvestuojamo pelno panaudojimas susijęs su žymiai mažesne rizika ištikus nesėkmei (palyginus su naujų VP emisija).

Statistiniai duomenys rodo, kad verslo įmonių finansavimo šaltiniai didinami:

80 – reinvestuojamu pelnu,

15 – naujų akcijų emisija,

5 – išleidžiant obligacijas.
 verslo įmonių kaupiamos lėšos nusidėvintiems gamybos fondams (įrengimams, statiniams ir kt.) atnaujinti, vadinamos – amortizaciniais atskaitymais. Šios lėšos skiriamos tiek veikiančių gamybos fondų atnaujinimui, tiek naujų sukūrimui.
 valstybės sukauptos lėšos. Jos susideda iš:
 valstybės surenkamų pajamų ir išlaidų skirtumo (nors dažniausiai jos būna neigiamos, nes biudžetas dažnai subalansuojamas su deficitu);
 skirtumo, kaip užsienio lėšų investuojamų į šalies ūkį ir šalies lėšų, investuojamų užsienyje.

Pereinant į rinkos ekonomiką ypač padidėja užsienio investicijų vaidmuo. Ypatingą vaidmenį šiame procese vaidina valstybė.

Užsienio investicija – užsienio investuotojo piniginis, materialinis indėlis į tam tikras Lietuvos veiklos sritis. Tai tarsi vienos šalies santaupų perliejimas kitos šalies ekonomikai vystyti (lėšų poreikis investicijoms didesnis negu sukaupti savi šaltiniai).

Investicijos į Lietuvą patenka:
 per užsienio investuotojus, kuriant naujas bendras su užsienio kapitalu ar užsienio kapitalo įmones;
 per kreditą;
 per teikiamą paramą iš tarptautinių rėmimo fondų ar kitų finansinių institucijų.

Valstybei tenka svarbus vaidmuo, pritraukiant ir paskirstant užsienio investicijas. Užsienio investicijų apimtį Lietuvoje lemia:
 politinės padėties stabilumas, demokratijos brandumas;
 teisiniai santykiai ir veikiantys įstatymai;
 viešoji tvarka ir socialinė aplinka;
 ekonomikos ref.ormų produktyvumas (numatomo lygio privatizacija, pinigų, mokesčių, kainų sistema);
 investicijas aptarnaujančių struktūrų rinka: bankų, draudimo ar kt. finansų tarpininkų veikla;
 verslininkų nuovokumas, žinios, patirtis, patikima partnerystė, finansinė padėtis.

LAISVO KAPITALO SUFORMAVIMO SUBJEKTAI (TAUPYTOJAI):
 gyventojai (namų ūkiai)
 verslo įmonės
 valstybė
 užsienio subjektai (privatus asmenys, kompanijos, valstybė)

SUKAUPTO KAPITALO VARTOTOJAI:
 verslo įmonės
 valstybė
 gyventojai
 užsienio subjektai

Santaupas investicijomis paversti galima tiesiogiai investuojant, tačiau dažniausiai kapitalo suformavimo subjektams (taupytojams) ir kapitalo vartotojams tarpininkauja profesionalūs tarpininkai – finansų įmonės: bankai, draudimo įmonės, investiciniai fondai, pensijų fondai, investicinės bendrovės.

Finansų tarpininkai – neatskiriama šiuolaikinės finansų rinkos dalis, kurioje aktyviausias segmentas – VP rinka.

Išvada: Ekonomikos vystymosi ir pažangos variklis – investicijos, o jų šaltinis – santaupos. Finansų tarpininkai padeda santaupoms virsti investicijomis.

2. 3. INVESTICIJŲ RŪŠYS

Pagrindinės investavimo kryptys:
 investavimas į fizinį turtą;
 finansų investicijos.

2. 3. 1. FIZINIS TURTAS

Fizinis turtas gali būti: nekilnojamas (žemė, patalpos, miškai)

kilnojamas (ilgo vartojimo, prabangos prekės, įrengimai, prietaisai, transporto priemonės ir kt.)

Fizinis turtas gali būti: aktyviai naudojamas ekonominėje veikloje. Pvz.: verslo įmonės ilgalaikis pagrindinis turtas – patalpos, statiniai, mašinos, įrengimai, reikalingi verslui organizuoti. Šiuo atveju per investicijas pinigai pakeičiami realiuoju kapitalu. Pinigai panaudojami sudėtingam ir nesudėtingam kapitalui. Pvz.: be adatos ar siūlo negalima pasiūti drabužio, o be automobilių gamyklos negalima pagaminti automobilio.

Pinigai išleisti kapitalui netenkina tiesioginių žmonių poreikių. Jais tik per kapitalą atsiras galimybė padidinti prekių ir paslaugų gamybą, kuri ateityje padidins vartojimo galimybes.

Pinigų poreikis kapitalui suprantamas kaip finansavimas, ar vienkartinis investavimas:
 steigiant naują įmonę,
 rekonstruojant, modernizuojant, ar plečiant veikiančią įmonę,
 naudojamas aktyvioje ekonominėje veikloje, tačiau pakankamai gerai išsaugantis vertę. Pvz.: gyvenamasis būstas, meno kūriniai, antikvarinės vertybės, brangiųjų metalų ir kt. vartojimo prekių atsargų kaupimas, “tvirtos” valiutos pirkimas.

Investicijų į fizinį turtą trūkumas: šį turtą, ypač nekilnojamą, sunku greitai ir pelningai parduoti, nes jis priskiriamas prie labiausiai nelikvidaus turto formų. Pvz.: parduodant gyvenamą namą, reikia rasti pirkėją, kuriam reikia kaip tik tokio namo, reikiamoje vietoje ir dar kad jį tenkintu nustatyta kaina.

Turto likvidumas – tai turto savybė greitai ir su minimaliomis tarpininkavimo sąnaudomis, bei minimaliu vertės praradimu pavirsti pinigais.

Patys pinigai yra likvidžiausia turto forma, kurią rinkoje galima lengvai išmainyti į bet kurią kitą prekę ar paslaugą.

Finansų turto formos bendraisiais atvejais yra standartizuotos ir žymiai likvidesnės už fizinį turtą.

2. 3. 2. FINANSŲ INVESTICIJOS

Finansų investicijoms priklauso:
 grynieji pinigai (banknotai, monetos);
 negrynieji pinigai – tai pinigai atsiskaitomosiose arba einamosiose sąskaitose banke (sąskaitiniai pinigai).

Šių sąskaitų savininkai pinigus gali įdėti ar išimti atsiradus poreikiui. Atsiskaitymai ir mokėjimai daromi, išrašant lėšas iš mokėtojo sąskaitos atsiskaitomųjų ar mokėjimo dokumentų pagalba ir įrašant į lėšų gavėjo sąskaitą.
 pusiau pinigai (nearmoney) – tai įvairūs indėliai (depozitai) bankuose ar kitose kredito institucijose.

Svarbiausios indėlių rūšys:

– neterminuoti (iki pareikalavimo) indėliai,

– terminuoti indėliai,

– taupomieji indėliai,

– mišriosios sąskaitos banke ir kt.

Neterminuoti indėliai (“iki pareikalavimo”) suteikia teisę indėlininkui bet .kuriuo metu pervesti lėšas arba pareikalauti viso indėlio ar jo dalies išmokėjimo iš anksto neįspėjus banko. Šiuos indėlius priima visų tipų bankai. Šie indėliai yra likvidžios lėšos. Juos galima panaudoti įvairiems mokėjimams atlikti. Šie indėliai gali būti įmokėti į einamąsias sąskaitas. Už neterminuotus indėlius bankai moka nedideles palūkanas.

Terminuoti indėliai skirti terminuotam taupymui, todėl jie turi nustatytą standartizuotą terminą (pvz.: 1 mėn., 3 mėn., 6 mėn., 9 mėn., 12 mėn., 18 mėn., 2, 3, 5 metai). Šių indėlių negalima atsiimti terminui nepasibaigus, jų negalima atsiimti dalimis ar papildyti naujomis lėšomis. Už šiuos indėlius mokamos didesnės palūkanos. Jų dydis priklauso nuo indėlio sumos ir termino. Terminuotų indėlių sąlygos numatomos sutartyje, kurią pasirašo bankas ir indėlininkas. Jeigu sutartis nutraukiama pirma laiko, indėlininkas praranda dalį arba visas palūkanas.

Taupomieji indėliai – nenumatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią indėlininkui mokamos palūkanos. Šie indėliai įforminami taupomosiose knygelėse. Juos priima bankai ir kt. taupymo institucijos (pvz.: taupomosios kasos). Šiuos indėlis galima papildyti naujomis lėšomis arba pareikalauti išmokėti visą arba jo dalį

Šiuos tradicinius indėlius priima ir Lietuvos bankai.

Mišriosios sąskaitos bankuose arba pinigų fonduose turi taupomojo indėlio ir atsiskaitomosios sąskaitos savybių. Už šias lėšas mišriosiose sąskaitose skaičiuojamos palūkanos, be to, sąskaitoje esančias lėšas klientas gali panaudoti atsiskaitymams ir mokėjimams įvykdyti negrynaisiais pinigais. Tačiau galimybės atsiskaityti šiomis lėšomis yra ribojamos: gali būti nustatoma maksimali leidžiama pasiimti pinigų suma; gali būti nustatytas maksimalus pavedimų skaičius per mėnesį.

Išvada: Mišriosios sąskaitos užima tarpinę vietą tarp pinigų ir pusiau pinigų. Jos labiausiai paplitusios šalyse turinčiose išvystytas moderniausias finansų rinkas. (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje):
 užsienio valiuta (investicijos gali egzistuoti grynųjų pinigų, negrynųjų pinigų, bei pusiau pinigų forma);
 vertybiniai popieriai (VP) – specialiu būdu įforminti nuosavybės ar skolos dokumentai, naudojami vykdant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuose.

VP – tai serijomis leidžiamos finansavimo priemonės patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas.

VP vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje svarbus. Jie suteikia galimybę ekonominiams subjektams laisvus pinigus investuoti į ūkinės veiklos sritis, kurios jų nuomone patikimiausios arba rizikingiausios.

Vadinasi, VP įsigijimas reiškia laisvų pinigų įdėjimą į rinką. VP padeda verslo įmonėms, valstybei apsirūpinti papildomais piniginiais aktyvais, kurie reikalingi verslui vystyti (plėsti), biudžeto deficitui padengti ir kt.

VP – jų savininkams yra finansinis turtas.

VP – juos išleidusiai institucijai reiškia finansinį įsipareigojimą.

Išvada: kapitalo vartotojams (įmonei, valstybei, savivaldybėms) VP yra kapitalo pritraukimo ir sukoncentravimo priemonė, o kapitalo taupytojams (VP savininkams) VP leidžia išsklaidyti – diversifikuoti finansinį turtą (investicijas).

Daugelis VP yra nedidelio nominalo, todėl prieinami įvairiems investuotojams. Investuojant nedidelėmis sumomis į keliolika skirtingų VP, investuotojas sumažina bendrą investicijų riziką ir gali ją valdyti. Be to, gali pasitraukti iš šio proceso, parduodamas turimus VP antrinėje rinkoje..3. FINANSŲ RINKŲ PRODUKTAI, JŲ YPATYBĖS
1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir rūšys.
2. Verslo įmonės vertybiniai popieriai:
2. 1. akcinės bendrovės ir jų akcijos – nuosavybės VP.
2. 2. skolos vertybiniai popieriai.
2. 3. mišrieji vertybiniai popieriai
2. 4. užsienyje platinami skolos vertybiniai popieriai.
3. Valstybės skolos vertybiniai popieriai
3. 1. iždo vertybiniai popieriai, jų paskirtis ir rūšys.
3. 2. savivaldybės vertybiniai popieriai.
4. Išvestiniai vertybiniai popieriai.

3. 1. VERTYBINIAI POPIERIAI, JŲ FORMOS IR RŪŠYS

Kas yra vertybiniai popieriai (VP)?

Šiuolaikinius VP apibendrinti pakankamai sunku.

Per egzistavimo šimtmečius VP įvairovė labai išaugo.Jie tapo sparčiausiai besivystanti, dominuojanti ir tampanti vis sudėtingesnių šiuolaikinių finansų rinkos dalimi.

Pirmąsias akcijas išleido ir išplatino Olandijos Rytų Indijos bendrovė 1602 m., o 1622 m. savo akcijas išleido konkuruojanti Vakarų Indijos bendrovė, kuri pradėjo jas platinti ne tik Olandijoje, bet ir kitose valstybėse.

Atsiranda valstybės ir verslo VP. Vis didėja kova dėl laisvo kapitalo: tarp verslo įmonių, tarp valstybės ir verslo įmonių, tarp atskirų valstybių. Ši komercinė kova ir skatina atsirasti įvairioms VP rūšims.

VP galima apibūdinti įvairiais aspektais.

Finansų valdymo aspektu:
 VP emitentui (jį išleidusiai institucijai) reiškia finansinį įsipareigojimą.
 VP investuotojui (savininkui) reiškia jo investuotą finansinį turtą.

Vertybiniai popieriai (VP) – tai serijomis leidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises, kylančias iš kreditinių santykių, ir suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas (LR VP viešosios apyvartos įstatymas).

Vertybiniai popieriai (VP) – finansiniai instrumentai, patvirtinantys teisę ar pareigą pirkti (parduoti) nurodytas finansavimo priemones.

Vertybiniai popieriai (VP) – nuosavybę liudijanti vertinė kapitalo pusė, kuri funkcionuoja lygiaverčiai su fizine kapitalo puse kaip savarankiškas pirkimo – pardavimo objektas.

Vertybiniai popieriai – palengvina kapitalo koncentraciją (kapitalo vartotojams), leidžia išskaidyti (diversifikuoti) investicijas (kapitalo tiekėjams).

Svarbiausi bruožai būdingi visiems VP:
 VP savininkas (investuotojas) turi didesnę ar mažesnę galimybę gauti vienkartines ar periodiškas pajamas;
 VP turi gerai teisiškai sureguliuotą pirminę ir antrinę rinkas, todėl jie pranašesni už kitus finansų investicijų objektus. (kitos investicijos tik sąlyginai).

Vertybiniams popieriams būdingos šios savybės:
 saugumas, t.y. nuosavybės teisės apsauga,
 galimybė greitai įvykdyti piniginius įsipareigojimus,
 minimalios saugojimo ir tvarkymo išlaidos investuotojams, emitentams bei tarpininkams,
 VP rinkos vientisumas, standartizacija, efektyvi priežiūra.

Vertybiniai popieriai susiję su rizika, t.y. pajamų ar nuostolių dydžio neapibrėžtumu. VP turi šias rizikos savybes:
 infliacijos rizika, kuri atsiranda dėl infliacijos tempo neapibrėžtumo. Infliacija daro įtaką kiekvienam investuotojui. Tad ją būtina skaičiuoti, priimant investicinį sprendimą.

Lietuvoje infliacijos tempai palaipsniui mažėja. Be to, jie sunkiai prognozuojami. Dažnai ekspertų prognozės nesutampa su faktiškais infliacijos tempais. Jie priklauso nuo vyriausybės fiskalinės politikos bei monetarinės sistemos pagrindų. Dažnai infliacijos rizikos veiksnys yra ypač jautrus ekonominės politikos atžvilgiu, ten, kur nėra stabilumo nei mokesčių nei monetarinėje srityje ir dėl to sunkiai prognozuojama.
 likvidumo rizika – pasireiškianti per kainos nuolaidą lyginant su normalia rinkos kaina, siekiant kuo greičiau parduoti VP.

Pvz.: Obligacija garantuoja jos vertės išpirkimą suėjus terminui. Tačiau, jeigu investuotojui staigiai reikalingi pinigai šiandien, jam būtina parduoti obligaciją. Svarbiausia – už kokią kainą pavyktų obligaciją parduoti.

Išvada: Šiuo atveju investuotojas susiduria su likvidumo rizika per kainos nuolaidą, lyginant su normalia rinko.s kaina, siekiant kuo greičiau parduoti obligaciją.
 sisteminė rizika – atsirandanti dėl makroekonomikos veiksnių prognozės neapibrėžtumo, t.y. dėl bendros ekonominės situacijos (verslo ciklo, rinkos palūkanų normų kitimo, valiutos kurso kitimo, infliacijos tempų, įstatymų mokesčių srityje pakeitimu ir t.t.).
 nesisteminė rizika – susijusi su konkretaus emitento veiklos neapibrėžtumu (rizika investuojant į konkretų VP). Šiai VP rizikai turi įtakos konkretaus emitento sėkmė arba nesėkmė organizuojant veiklą, didinant investicijas, jo gamybos efektyvumas ir t.t. Ši rizikos forma susijusi tik su emitento būkle. Manoma, kad 60-70 VP bendros rizikos tenka nesisteminei rizikai. Šią riziką galima sumažinti iki minimumo diversifikuojant VP portfelį, t.y. įsigyjant ne vieno, o kuo didesnio skaičiaus emitentų VP.

Vertybinių popierių emitentai ir investuotojai turi skirtingus tikslus, kuriuos reikia suderinti.

VP investuotojai (pirkėjai) siekia:
 gauti kuo didesnį pelningumą;
 turėti kuo mažesnę riziką;
 gauti kuo didesnį likvidumą (t.y. iš anksto numatytą kainą ir be didelių nuostolių parduoti VP).

VP emitentai (leidėjai) siekia:
 garantuoti akcininkams pakankamai dideles pajamas;
 išvengti didelio rizikos laipsnio
 garantuoti būtinas piniginių lėšų atsargas.

Emitentai visada sprendžia problemą: ką išleisti akcijas ar obligacijas ?

Investuotojo (pirkėjo) požiūriu bendrovė mažiau rizikuos jeigu išleis akcijas. Tačiau papildomų akcijų leidimas padidins akcininkų skaičių, dėl to, senieji akcininkai turės dalintis dividendais su naujaisiais akcininkais.

Investuotojo (pirkėjo) požiūriu bendrovė visada daugiau rizikuos, jeigu išleis obligacijas, nes už jas privalės mokėti palūkanas, nepriklausomai nuo to ar gaus pelno, ar ne. Be to, jas privalės išpirkti pasibaigus jų galiojimo terminui. O akcininkai gaus pajamas tik tada kai bus atsiskaityta su obligacijų savininkais.

Išvada: išleidus obligacijas įmonė turės tokį finansinį svertą, kuris jai sukels daug neaiškumų su jos akcininkais (dėl gaunamų pajamų, dėl rizikos ir t.t.).

Egzistuoja VP įvairovė. Vertybinius popierius pagal įvairius požymius galima skirstyti į rūšis:

1. Pagal išpirkimo terminą:
 trumpalaikiai VP (išpirkimo terminas iki 1 m.),
 vidutinio termino VP (išpirkimo terminas 1-5 m.),
 ilgalaikiai VP (išpirkimo terminas virš 5 m.),
 neterminuoti VP (be išpirkimo termino).

2. Pagal ekonominę prigimtį:
 nuosavybės VP (akcijos),
 skolos (kredito) VP (konvertuojamos obligacijos, konvertuojamos privilegijuotos akcijos, perleidžiamieji indėlių sertifikatai),
 išvestiniai VP (VP teisės, ateities sandoriai, apsikeitimo sandoriai, opcionai).

3. Pagal pajamų išmokėjimo būdus:
 fiksuotų pajamų VP (obligacijos, privilegijuotos akcijos),
 kintamų pajamų VP (paprastosios akcijos).

4. Pagal emitentus:
 verslo įmonių VP,
 valstybės VP,
 Užsienio valstybių VP.

5. Pagal išleidimo formą VP gali būti:
 materialūs (popieriniai sertifikatai, lakštai),
 nematerialūs (įrašai buhalterinės apskaitos sąskaitose ir registruose).

3. 2. VERSLO ĮMONIŲ VERTYBINIAI POPIERIAI

3. 2. 1. AKCINĖS BENDROVĖS IR JŲ AKCIJOS

Akcija – tai serijomis leidžiamas VP, liudijantis apie dalyvavimą nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta į akcijas.

Akcijos yra investicijų (nuosavybės) VP, pažymintys jų savininkų (akcininkų) dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines ir neturtines teises (išvardintas LR Akcinių bendrovių įstatymo 15 ir 16 str.) t.y.:
 teisė gauti bendrovės pelno dalį – dividendą (jeigu daugumos akcijų savininkai nenusprendžia visą grynąjį pelną arba jo dalį reinvestuoti į bendrovės veiklą);
 teisė gauti likviduojamos bendrovės turto dalį,likusią sumokėjus mokesčius ir atsiskaičius su darbuotojais ir kreditoriais;
 nemokamai gauti akcijų, jei įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų;
 teisė dalyvauti akcinės bendrovės valdyme, balsuojant akcininkų susirinkimuo.se proporcingai turimų akcijų lyginamajam svoriui visame bendrovės akciniame kapitale.

Norint valdyti akcinę bendrovę, teoriškai reikia turėti kontrolinį akcijų paketą (51 akcijų balsų)

Akcijos yra susijusios su svarbiausia ūkinės veiklos organizavimo forma – akcine bendrove (JAV korporacija).

Pagal galimybes pritraukti kapitalą ir veiklos viešumą akcinės bendrovės skirstomos į: uždarąsias (UAB) ir viešąsias (AB).

UAB – įmonė, kuri veikia kaip ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo ir nuosavą kapitalą pritraukia platindama akcijas uždaruoju būdu. Lietuvoje įstatymas numato minimalų UAB įstatinį kapitalą , t.y. nemažiau kaip 10000 Lt ir negali būti daugiau kaip 100 akcininkų. Įstatinis kapitalas (akcinis kapitalas) – nuosavas bendrovės kapitalas, kuris turi būti sukauptas oficialiai įregistruojant jos įstatus.

UAB gali steigti vienas arba keli fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie privalo būti ir bendrovės akcininkai. UAB akcijomis negalima prekiauti viešojoje antrinėje rinkoje (VP biržoje). Šios akcijų emisijos neregistruojamos oficialiojoje institucijoje, kuri kontroliuoja šalies VP rinką ir gina investuotojų interesus.

Dauguma investuotojų pirmenybę teikia viešosioms akcinėms bendrovėms. Lietuvos Akcinių bendrovių įstatyme jos vadinamos tiesiog akcinėmis bendrovėmis (AB). Jos įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100000 Lt, o akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. (Europos Sąjungoje minimalus akcinis kapitalas – 25 000 EURŲ). AB kapitalas sukaupiamas arba didinamas išleidžiant naujas akcijas.

Akcijų pasirašymas – sutartis tarp bendrovės ir fizinio ar juridinio asmens, kuria viena šalis įsipareigoja pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis – apmokėti visą pasirašytą akcijų emisijos kainą.

Akcijos turi būti apmokėtos per akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą laiką (nurodomi konkretūs terminai), kuris negali būti ilgesnis kaip 1-neri metai (nuo sutarties pasirašymo dienos). Akcijas leidžiama apmokėti dalimis, tačiau pradinis įnašas turi būti ne mažiau kaip 25 akcijų emisijos kainos. Mokėjimai pervedami į kaupiamąją sąskaitą, kurios lėšas AB gali naudoti tik po jos įregistravimo.

Išvada: išleidžiant akcijas, suformuojamas AB veiklai reikalingas kapitalas. Asmuo, pirkdamas akcijas, neskolina lėšų AB, o tampa jos dalininku ir nebegali jų atsiimti kada panorėjęs (jos virsta gamybos įrengimais, darbo įrankiais, transportu ir kt.). Todėl akcijos neturi termino, jų “gyvenimo pabaiga” yra įmonės likvidavimas. Tačiau akcijas galima parduoti trečiam asmeniui ir tai dalinai sumažina investicijų į akcijas riziką. AB bankrutavus, akcininkas rizikuoja prarasti tik įsigytas tos įmonės akcijas.

Lietuvos VP rinkoje cirkuliuojančios akcijos pagal emitentus skirstomos į:
 AB akcijas,
 investicinių bendrovių (IB) akcijas,
 komercinių bankų akcijas,
 draudimo įmonių akcijas.

Akcijos į rūšis skirstomos pagal du požymius:
 disponavimo būdą,
 savininkams suteikiamas teises.

Pagal disponavimo būdą akcijos gali būti:
 vardinės (nurodomas savininkas, duomenys įrašomi į AB akcininkų registracijos knygą. UAB akcijos gali būti tik vardinės),
 pareikštines arba anoniminės (savininkas yra jos pateikėjas, akcijos laisvai cirkuliuoja ir nereikia AB sutikimo joms įsigyti).

Pagal savininkams suteikiamas teises akcijos gali būti:
 paprastosios akcijos,
 privilegijuotosios akcijos.

Paprastosios akcijos sudaro pagrindinę AB akcijų dalį. Šių akcijų savininkams išmokamų dividendų suma kinta priklausomai nuo gauto pelno sumos. Jie naudojasi visomis AB numatytomis teisėmis.

Privilegijuotosios akcijos yra saugesnės už paprastąsias, bet jos suteikia mažiau teisių ir esant sėkmingiems AB finansiniams metams, yra mažiau pelningos (palyginus su paprastosiomis akcijomis). Šių akcijų negali būti daugiau kaip 1/3 įstatinio AB kapitalo. Jų suteikiamos turtinės ir neturtinės teisės, bei jų pakeitimo tvarka turi būti nustatyta iš anksto iki jas parduodant ir parašyta .AB įstatuose. Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju ar nekaupiamuoju dividendu (tai nustatoma AB įstatuose iš anksto).

Su kaupiamuoju dividendu akcijų savininkui garantuojama teisė į nurodyto dydžio dividendą. Jei pelno nepakanka visam dividendui išmokėti, tai neišmokėta suma turi būti perkelta į kitus ūkinius metus.

Su nekaupiamuoju dividendu akcijų savininkams neišmokėtas dividendas ar jo dalis negali būti perkelta į kitus ūkinius metus.

Privilegijuotojų akcijų savininkai dažniausiai neturi balsavimo teisės. Tačiau jeigu per 2-jus metus iš eilės AB neišmoka akcijų su kaupiamuoju dividendų savininkams visos nustatytos dividendų sumos jie įgyja balsavimo teisę (ji galioja iki tol, kol AB visiškai neatsiskaitys). Taigi, privilegijuotosios akcijos jų savininkams suteikia tam tikrų finansinių pranašumų:
 teisę gauti pirmaeilį, garantuotą fiksuoto dydžio dividendą (jo dydis nurodomas išleidžiant akcijas);
 pirmenybę atgaunant kapitalą, jei bendrovė likviduojama;
 teisę į nustatytą dividendą net ir tuo atveju, jei AB negavo ar mažai gavo pelno (dividendas išmokamas sekančiais metais, nors ne visada);
 suteikia pirmenybę, perkant naujas akcijas.

Pelno dalis likusi, sumokėjus tvirtus, fiksuotus dividendus privilegijuotųjų akcijų savininkams, paskirstoma kaip dividendai paprastųjų akcijų savininkams. Jų gaunamų dividendų dydis svyruoja priklausomai nuo AB pelno ir išleistų akcijų kiekio. Dividendai mokami proporcingai nominaliajai akcijų vertei.

Išvada: Paprastosios akcijos gali duoti didesnius dividendus negu privilegijuotosios akcijos, bet ir rizikos laipsnis didesnis: tuo atveju, kai AB negaus arba gaus nežymų pelną, tai ir dividendai arba nebus išmokami, arba bus išmokami nežymūs.

Kai kuriose šalyse įstatymai numato “auksinės akcijos” galimybę. Tokios akcijos turėtojas, kuris paprastai būna ir stambiausias AB savininkas, turi lemiamą balso teisę akcininkų susirinkime. “Auksinės akcijos” taisyklė leidžia pagrindiniams AB akcininkams gintis nuo akcijų perpirkimo spekuliaciniais tikslais, kurie galėtų pakenkti bendrovei.

Akcijos turi:
 nominaliąją vertę,
 emisijos kainą,
 rinkos kainą.

Nominalioji vertė – akcijos lakšte nurodyta vertė, kuri nusako jo savininko teisių apimtį. Pvz.: jeigu akcijos nominalas lygus 100 Lt, o iš viso tokių akcijų buvo išleista už 100000Lt, tai akcijos savininkas įgys teisę į 1/1000 pelno dalį ir į vieną balsą tarp kitų 1000 akcininkų susirinkime.

Emisijos kaina – naujos akcijos pardavimo kaina pirminėje rinkoje. Ji negali būti mažesnė negu nominalioji vertė.

Rinkos kaina (kursas) – nustatoma perkant ir parduodant akciją, antrinėje (spekuliacinėje) rinkoje veikiant rinkos pasiūlai ir paklausai.

3. 2. 2. SKOLOS VERTYBINIAI POPIERIAI

Verslo įmonės naudojasi ne tik savo, bet ir skolintomis lėšomis. Jos gali skolintis bankuose arba išleidžiant skolos VP: vekselius ir obligacijas.

Vekselis yra VP – dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam.

Vekseliai prekyboje naudojami jau nuo XIV amž. Vekselių apyvarta reguliuojama vekselių teise, kurios pagrindinis dokumentas yra 1930 m. Ženevos Konvencija ir 1962 m. Vieningos Prekybos Kodeksas. Šie dokumentai unifikavo vekselius ir atsiskaitymus jais.

Atsiskaitymus vekseliais Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, priimtas 1999 m. Lietuvoje vekseliai yra naudojami:
 atsiskaitymams už prekes ir paslaugas, atlikus darbus, kai sutartam laikui atidedamas sumokėjimo terminas (teikiant komercinį kreditą);
 išduodamoms paskoloms garantuoti;
 teikiant bankų paskolas. Lietuvos bankas rekomenduoja bankams siūlyti ūkio subjektams, imant paskolas pateikti vekselius (vietoje terminuotų pasižadėjimų).

Kad vekselis būtų pripažintas VP, bei laikomas patikima garantija, jame turi būti įrašyti tokie rekvizitai:
 žodis .“vekselis”,
 besąlygiškas pavedimas (įsakomajame vekselyje, arba besąlygiškas įsipareigojimas (paprastajame vekselyje) sumokėti nurodytą sumą,
 mokėjimo terminas,
 mokėjimo vieta,
 išrašymo vieta ir data,
 kam ir kieno įsakymu turi būti sumokėta,
 vekselio davėjo parašas.

Maksimali suma, kuriai galima išrašyti vekselį, būna atspausdinta ant paties vekselio blanko. Šios sumos, išrašant vekselį, negalima viršyti, nes priešingu atveju juridinę galią turės tik atspausdintoji suma.

Vekselių įstatymas numato tokius galimus mokėjimo terminus:
 Apmokėjimas pateikus vekselį. Šiuo atveju iš anksto nesutariama dėl tikslios apmokėjimo datos. Vekselis apmokamas tik jį pateikus (pateikti būtina per 12 mėn. nuo jo išrašymo datos);
 Per tam tikrą laiką nuo vekselio pateikimo. Šiuo atveju nesuderinama tiksli apmokėjimo data, o tik nustatomas dienų skaičius per kurį po vekselio pateikimo turės būti grąžinta skola (pateikti būtina per 12 mėn. nuo jo išrašymo)
 Per tam tikrą laiką nuo vekselio išrašymo dienos. Šiuo atveju tiksliai nustatomas terminas po kurio jis turi būti apmokėtas (dienomis, savaitėmis, mėnesiais) Pvz.: per 60 d., per du mėnesius. Paprastai neįskaitoma vekselio išrašymo diena;
 Nustatytą dieną. Šiuo atveju vekselyje nurodoma tiksli apmokėjimo data.

Vekseliai gali būti dviejų rūšių:
 paprastasis (solo) vekselis,
 įsakomasis (trata) vekselis.

Paprastuoju (solo) vekseliu davėjas pats pasižada sumokėti jame nurodytą sumą.

Įsakomuoju (trata) vekseliu jo davėjas (trasantas) paveda kitam asmeniui (trasatui), sumokėti jame nurodytam asmeniui (remitentui) tam tikrą sumą.

Tradiciniais vekseliais dažnai įforminamas komercinis kreditas – kada verslo įmonė skolon kitai tiekia prekes, žaliavas ir t.t.

Vekseliai būna trumpalaikiai (iki 12 mėn.) Šalies viduje dažnai naudojami paprastieji (solo) vekseliai, o tarptautiniuose atsiskaitymuose (prekyboje) – įsakomieji (trata) vekseliai. Vekselius gali išrašyti įvairių rūšių verslo įmonės ir fiziniai asmenys.

Kiekvienas vekselis gali būti perleistas kitam asmeniui, įforminant indosamentą (perduodamasis įrašas vekselio kitoje pusėje, liudijantis kad vekselis atiteko kitam asmeniui). Vekselio apmokėjimas gali būti garantuojamas laiduojant kitų asmenų visą arba dalį sumos.

Laidavimas (avalis) įforminamas laiduotojo (avalisto) parašu vekselyje arba jo pratąsoje (alonžoje). Gali laiduoti 1 -3 asmenys. Laiduotojas ir vekselio mokėtojas už vekselio apmokėjimą atsako solidariai.

Vekselis gali būti apmokamas dalimis. Laiku neapmokėtas vekselis užprotestuojamas pas notarą (per 1 – 2 darbo dienas, pasibaigus mokėjimo terminui).

Vekselių turėtojai, nelaukdami vekselio apmokėjimo termino gali vekselius:
 diskontuoti, t.y. parduoti vekselį, su nuolaida (diskontu), perleidžiant kreditorių teises trečiajam asmeniui (jais gali būti bankai arba įmonės);
 įkeisti vekselius savo kreditoriui. Komerciniai bankai teikia kreditus juridiniams ir fiziniams asmenims įkeičiant komercinius vekselius. Norint gauti kreditą, sudaroma su banku kredito sutartis, kurioje nurodoma maksimali kredito suma, įkeistų vekselių ir teikiamo kredito maksimalus santykis (). Jis neturi viršyti 70 maksimalios pateiktos vekselių sumos. Kredito grąžinimo terminas negali būti vėlesnis negu vekselių apmokėjimo terminas.

Komerciniai vekseliai yra mažai standartizuoti, o juos išrašę skolininkai dažniausiai nėra plačiai žinomi, todėl antrinė tokių vekselių rinka yra neįmanoma.

Pastaruoju metu užsienio šalyse išpopuliarėjo antrines rinkas turintys vekseliai:
 atviros rinkos vekseliai;
 bankų akceptuoti vekseliai.

Atviros rinkos vekseliai – viešai platinami trumpalaikiai pramonės, prekybos ar finansinių AB vekseliai, turintys viešą ir aktyvią antrinę rinką. Jie priskiriami prie vienų iš saugiausių VP. Šiuos vekselius pirminėje rinkoje platina žinomos ir aukštą reitingą turinčios stambios AB, kurios iš karto operatyviai gautus pinigus panaudoja savo apyvartiniam kapitalui kredituoti. (T.uo tarpu tradiciniai komerciniai vekseliai išrašomi ne už skolinamus pinigus, bet už kreditan tiekiams prekes).

Emitento vardas ir stambios emisijos pritraukia daug solidžių investuotojų ir sudaro sąlygas aktyviai antrinei tokių vekselių rinkai.

Bankų akceptuoti vekseliai. Bankas akceptuodamas vekselį už tam tikrą mokestį, gaunamą iš savo kliento (skolininko), pats tampa tiesioginiu vekselio skolininku ir prisiima skolininko nemokumo riziką. Bankas akceptuodamas vekselį tuo pačiu pažymi jį savo gerai žinomu vardu ir taip išpopuliarina tarp pinigų rinkos dalyvių. Pasaulio rinkose labiausiai paplitę importuotojus aptarnaujančių bankų akceptuoti įsakomieji eksportuotojų vekseliai.

Obligacijos – serijomis leidžiami terminuoti skolos VP, teikiantys jų savininkui pajamas, dažniausiai obligacijų galiojimo metu periodiškai mokamų palūkanų forma, taip pat suteikiantys ir kitas kreditoriaus teises, nurodomas obligacijoje.

Obligacija – kredito VP, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą (dažniausiai) ir teisę gauti metines pajamas (palūkanas). Obligacijos savininkas, pirkdamas AB obligacijas praktiškai suteikia jai kreditą. AB išleisdama obligacijas gali gauti pakankamai didelį kreditą, kurį ne visada pavyktų gauti iš stambių kreditorių.

Išvada: obligacijų pardavimas yra svarbus AB kreditų gavimo šaltinis.

AB obligacijos parodo jos du įsipareigojimus:
 pasibaigus nustatytam terminui grąžinti obligacijos savininkui (kreditoriui) pinigų sumą (skolą) t.y. išpirkti obligaciją pagal jos nominaliąją vertę;
 obligacijos savininkui reguliariai mokėti pajamas palūkanų forma nuo nominaliosios vertės (užmokestį už leidimą naudotis jo pinigais).

Obligacijos nominalioji vertė – nominalo vertė pagal kurią skaičiuojama palūkanų suma ir išperkama obligacija terminui pasibaigus.

Obligacijos palūkanų norma ir nominalioji vertė nekinta per visą obligacijos galiojimo laiką.

Obligacijos yra vidutinės trukmės (1 – 10 metų) ir ilgalaikiai (10 – 20 metų) VP. Kai kuriose valstybėse vidutinės trukmės obligacijos vadinamos notomis.

Obligacijas gali leisti tik AB (UAB neturi teisės). Obligacijų savininkai kaip ir kiti AB kreditoriai neturi valdyme balso teises, tačiau jų investicijos geriau apsaugotos negu akcininkų.

Obligacijų savininkams sumokamos palūkanos įskaitomos į AB savikainą, todėl jos turi pirmenybę prieš visų rūšių akcijų dividendus, mokamus iš pelno. Be to, AB pritraukdama kapitalo daugiau obligacijomis, o ne akcijomis moka mažesnį pelno mokestį. Tačiau tokia AB yra labiau prasiskolinusi ir dėl to – rizikingesnė. Įstatymai saugantys obligacijų savininkų interesus, draudžia AB leisti obligacijas, kurių bendra nominalioji vertė būtų didesnė už įstatinį kapitalą.

Nors obligacijų emisijai reikia didelio AB viešumo ir nemažų sąnaudų, AB leisdama šiuos VP gali per trumpą laiką sukoncentruoti didelį ilgalaikį kapitalą, negu galėtų gauti tradicinį kreditą banke. Tokių lėšų bankai paskolinti negali, nes įstatymai ribodami bankų riziką, riboja kreditų galimų suteikti vienam skolininkui, apimtis.

Obligacijos pagal mokamų pajamų formas gali būti:
 fiksuotosios palūkanų normų obligacijos, pagal kurias AB įsipareigoja mokėti fiksuotas palūkanas kaip tam tikrą obligacijos nominalo procentą. Paprastai fiksuotoji palūkanų norma nustatoma pagal emisijos metu rinkoje pageidaujamą pelningumą. Obligacijos išplatinamos pagal jų nominaliąją vertę;
 kintamosios palūkanų normos obligacijos, pagal kurias AB įsipareigoja mokėti palūkanas, kurios apskaičiuojamos kiekvieną kartą kai būna mokamos, prie pinigų rinkos palūkanų normos pridedant fiksuotąjį rizikos priedą (t.y. keičiamos priklausomai nuo pinigų rinkos palūkanų normos pokyčių). Tiek fiksuotų, tiek kintamų normų palūkanos mokamos 1 -2 kartus per metus. Didesnį reitingą ir investuotojų pasitikėjimą turinčios AB, paprastai leidžia fiksuotosios palūkanų normos obligacijas, nes taip jos gali lengviau prognozuoti palūkanų išmokas. Kintamųjų palūkanų normų obligacij.as dažniau leidžia žemesnio reitingo AB, kad galėtų stabilizuoti savo obligacijų kursą antrinėje rinkoje;
 pelno obligacijos leidžia pretenduoti į dalį AB pelno. Šiuo atveju palūkanos iš AB savikainos nemokamos. Šių obligacijų savininkų rizika negauti pajamų panaši kaip ir akcininkų, jei bendrovė negauna pelno. Jeigu AB veikla pelninga, jų pajamos bus didesnės negu įprastinių obligacijų savininkų;
 neatkarpinės (“nulinio kupono”) obligacijos neteikia akivaizdžių periodiškų palūkanų, tačiau iki jų išpirkimo termino jos parduodamos kaip vekseliai – diskontuojant nominalą. Investuotojas uždirba iš karto, nupirkdamas pigiau (su diskontu). Vėliau šios obligacijos išperkamos už nominaliąją vertę. “Nulinio kupono” obligacijos išvaduoja nuo palūkanų reinvestavimo rūpesčių, tačiau bendrojo palūkanų lygio kitimai labiau veikia tokių obligacijų rinkos kursą.

Svarbiausios obligacijos charakteristikos:
 nominalioji vertė;
 rinkos kaina;
 reitingas.

Nominalioji vertė nominalo vertė, pagal kurią skaičiuojamos palūkanos ir terminui suėjus ji išperkama.

Rinkos kaina – tai obligacijos rinkos einamoji kaina, pagal kurią ji perkama ir parduodama rinkoje.

Svarbiausi požymiai skiriantys akcijas nuo obligacijų:
 akcija – finansavimo dokumentas, o obligacija – skolos dokumentas;
 akcininkas negali išreikalauti iš AB savo investuoto kapitalo, o obligacijos savininkui skola grąžinama, suėjus nustatytam terminui;
 obligacijos savininkas iš anksto žino būsimas pajamas (pagal obligacijos pasirašymo sąlygas), o akcijos savininkas tokios informacijos neturi;
 akcininkas turi teisę dalyvauti AB valdyme, o obligacijos savininkas – neturi;
 įmonės likvidavimo atveju su obligacijų savininkais atsiskaitoma pirmiausia, ir tik likusi dalis paskirstoma akcininkams;
 AB bankroto atveju obligacijų savininkas netenka tik metinių palūkanų, o pradinė obligacijos vertė visada turi būti sugrąžinta.

3. 2. 3. MIŠRIEJI VERTYBINIAI POPIERIAI

Be klasikinių vertybinių popierių formų, (akcijų ir obligacijų), egzistuoja ir mišrieji VP, kurie turi ir akcijų ir obligacijų savybių. Prie jų priklauso:
 privilegijuotosios akcijos,
 konvertuojamos obligacijos,
 perleidžiamieji indėlių sertifikatai.

Šie VP skirti investuotojams, kuriems akcijų rizika yra per didelė, o obligacijų duodamos pajamos per mažos.

Konvertuojamos (keičiamos) obligacijos suteikia teisę po tam tikro laiko (pvz.: 5 m.), po jų išleidimo, per apibrėžtą laiką (pvz.: per kitus 3 m.) konvertuoti (iškeisti) į paprastąsias akcijas, pagal iš anksto fiksuotą kursą. Šias obligacijas gali išleisti tik AB ir jų emisija ribojama kartu su kt. rūšių obligacijomis nuosavu bendrovės kapitalu.

Tokias obligacijas paprastai išleidžia rizikingos AB, nes konvertuojamomis obligacijomis lengviau pritraukti reikiamą kapitalą:
 jeigu AB padėtis nestabili investuotojai gali nepasinaudoti keitimo teise,
 jeigu AB sėkmingai įsitvirtins rinkoje ir jos akcijos pabrangs, konvertuojamas obligacijas bus naudinga iškeisti į paprastąsias akcijas palankiu kursu.

Konvertuojamoms obligacijoms paprastai nustatomos mažesnės palūkanos, tačiau investuotojas turi pasirinkimo teisę.

Perleidžiamieji indėlių sertifikatai (NCDS) – kilę iš indėlių. Šiandieniniai bankai vilioja stambius indėlininkus, siūlydami įdėti indėlius, turinčius antrinę rinką.

Perleidžiamieji indėlių sertifikatai (NCDS) – vertybiniais popieriais įforminami standartizuotų terminų ir didelių sumų indėliai (pvz.: JAV – ne mažiau kaip 100000$, Didžiojoje Britanijoje – nemažiau kaip 50000£) kuriuos jų savininkai gali parduoti antrinėje rinkoje, (iki nesusijęs jų grąžinimo terminas).

Tokie VP suderina taupytojų norą savo santaupas investuoti trumpesniam laikui, negu terminai, kuriems bankas ketina šias lėšas skolinti pats.

AKCIJŲ SKIRSTYMAS PAGAL POŽYMIUS

POŽYMIS RŪŠYS TRUMPAS APIBŪDINIMAS
1. Pagal disponavimo būdą 1. Vardinė akcija

2. Pareikštinė akcija Akcijoje nurodytas savininkas. Ji negali būti parduodama. ar perparduodama. Savininko pasikeitimas registruojamas atitinkamais įrašais.
Ji yra be savininko požymio. Gali būti laisvai, t.y. be jokio registravimo, pardavinėjama. Dividendai išmokami faktiniam akcijos savininkui.
2. Pagal suteikiamas teises 1. Paprastoji akcija

1. Privilegijuotoji akcija Neturi fiksuotos pelno normos, tačiau suteikia balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime. Dividendų suma priklauso nuo bendro gauto bendrovės grynojo pelno ir akcininkų susirinkimo sprendimo.
Suteikia pirmumo teisę gauti fiksuotą dividendą, o taip pat pirmenybę gauti likviduojamos bendrovės turto dalį, tačiau nesuteikia savininkams balsavimo teisės akcininkų susirinkime.

AKCINIŲ BENDROVIŲ LEIDŽIAMŲ OBLIGACIJŲ, PRIVILEGIJUOTŲJŲ IR PAPRASTŲJŲ AKCIJŲ PALYGINIMAS

Palyginimo kriterijai Obligacijos (o-jos) Privilegijuotosios akcijos (pr.a.) Paprastosios akcijos (p.a.)
Esmė O-jos savininkas yra AB kreditorius Pr. a. savininkas yra atitinkamos dalies akcinėje bendrovėje savininkas, tačiau jo teisės ribotos P. a. savininkas yra AB dalies savininkas
Balsavimo teisė O-jos savininkas neturi Neturi, bet įgyja jei AB pažeidžia:
1. neišmoka pažadėtų dividendų – JAV (kur dividendai paprastai mokami kas ketvirtį) 1 metus, Lietuvoje – 2 metus iš eilės;
2. konvertuojamoms pr. a. pažeidžiama keitimo į pr. a. teisė (Lietuvos įstatymuose ši nuostata neaptarta). Balso teisė galioja iki visiško pr. a. teisių atstatymo. Turi balso teisę: proporcingą šios p. a. lyginamajam svoriui p. a. – jų kapitale (paprastai visos p. a. turi vienodą svorį)
Pajamos Pirmumo teisė gauti palūkanas, įskaitomas į AB savikainą Pirmumo teisė iš AB pelno gauti dažniausiai fiksuotos normos dividendus (pr. a. dividendai gali būti kaupiamieji, kai laiku neišmokėta jų dalis turi būti kompensuojama kito mokėjimo metu). Teisė į dividendus iš pelno tik atsiskaičius su pr. a. savininkais, tačiau neribojama potenciali šių dividendų norma.
Teisė į AB turtą ją likviduojant Pirmumo teisė prieš akcininkus, kaip ir kitų kreditorių. Priklausanti turto dalis lygi o-jos nominalui ir neišmokėtoms palūkanoms Pirmumo teisė prieš p. a., bet po to, kai bus atsiskaityta su visais kreditoriais. Lygi pr. a. nominalui ir neišmokėtiems dividendams. Teisė į turtą tik atsiskaičius su kreditoriais ir pr. a. savininkais . Priklauso likusio turto (jeigu toks yra) dalis, proporcinga pr. a. daliai šių akcijų kapitale.
Galiojimo terminas Dažniausiai terminas yra nustatytas Gali būti nustatyta išpirkimo arba konvertavimo į p. a. data Neterminuota, nors AB gali išpirkti labai ribotą kiekį (pvz.: 5) jų kursui palaikyti
Pirmumo teisė pirkti naujos emisijos akcijas Neturi Pirmumo teisė pirkti naujos emisijos pr. a. Pirmumo teisė pirkti naujos emisijos p. a. ir konvertuojamąsias obligacijas.

3. 2. 4. UŽIENYJE PLATINAMI SKOLOS VERTYBINIAI POPIERIAI

Pastaruoju metu plečiasi užsienio ir tarptautinės rinkos, nes intensyvėja tarptautiniai kapitalo srautai, o skolos vertybinių popierių emitentai ir investuotojai turi galimybę pasinaudoti kitų šalių taikomomis lengvatomis arba žemesniu užsienio šalių palūkanų lygiu. Todėl šiandien vis daugiau tarptautinėse rinkose emituojama obligacijų, atviros rinkos vekselių.

Išskiriamos tokios emitentų grupės:
 finansų bendrovės;
 verslo įmonės (pramonės, prekybos, paslaugų bendrovės);
 valstybinės institucijos (vyriausybės, savivaldybės, centriniai bankai).

Tokias emisijas padeda išplatinti žinomiausi tarptautiniai investiciniai bankai, pvz.: “Namura securities” (Japonija), JP Morgan (JAV), “Merrill Lynch” (JAV), “Deutche Morgan Grenfell” (Didž. Britanija) ir kt.

Tarptautinėse rinkose leidžiami skolos VP vadinasi eurovekseliais ir euroobligacijomis (euro – reikšmė, kad šių VP savininkai yra užsieniečiai).

Euroobligacija – tarptautinė obligacija, išleidžiama valstybės ar AB kuria nors užsienio, o ne tos šalies, kur ji platinama, valiuta.

Euroobligacijos – VP su nustatyta palūkanų norma, įvertinta tam tikra valiuta.

Gali b.ūti euroobligacija parduodama keliose tarptautinėse rinkose. Šiuo atveju, kai VP nominalioji vertė išreiškiama eurovaliuta, palūkanos yra mokamos ir skola grąžinama taip pat eurovaliuta.

Euroobligacijų rinka išplito septintajame dešimtmetyje po to, kai JAV vyriausybė priėmė aktą dėl palūkanų sulyginimo, t.y. iš savo gyventojų ėmė mokesčius (1-2 dydžio) nuo užsienio VP pirkimo sumos. Tuo pasinaudojo užsienio skolininkai (emitentai), pradėję leisti naujas obligacijas Europoje JAV doleriais (t.y. eurodolerių obligacijas). Jų palūkanų normos buvo didesnės už tas, kurias būtų tekę mokėti, jei obligacijos būtų išleistos jų šalyse. Bet šių euroobligacijų palūkanų normos buvo gerokai mažesnės negu obligacijų išleistų bet kuria Europos šalių valiuta.

Taigi, eurobligacijos yra naudingos keliais aspektais:
 perkant neišskaičiuojami mokesčiai;
 euroobligacijos leidžiamos anonimine (neardine) forma, t.y. jų savininkas neužregistruojamas VP emitento apskaitoje;
 euroobligacijos būdamos nenacionalinės valiutos vertybiniai popieriai, nepatenka į VP komisijos reguliavimo sferą (o tai sumažina jų emisijos išlaidas).

Išvada: eurorinkos tampa patrauklesnėmis negu vietinės, nes jose nėra vietinės valdžios apribojimų.

Jeigu emitentas VP platina konkrečioje valstybėje, tos šalies valiuta, tai tokie VP vadinami tiesiog užsienio obligacijomis arba užsienio vekseliais. Jie dažnai dar turi ir savo “pravardes”, pvz.: užsienio emitentų Jungtinėse Valstijose išplatintos obligacijos vadinamos “Yankee bonds”, Didžiojoje Britanijoje – “Bulldog bonds”, Japonijoje – “Samurai bonds”.

1996 m. apie 40 skolos VP emisijų užsienio ir eurorinkose buvo išplatinta už USD (JAV doleriais) (nors jų lyginamasis svoris palaipsniui mažėja), 17 emisijų išplatinta DEM (Vokietijos markėmis), 12 emisijų JPY (Japonijos jenomis), 7,5 emisijų FRF (Prancūzijos frankais), 6 CHF (Šveicarijos frankais).

Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje šių rinkų paslaugomis intensyviai pradeda naudotis ir postsocialistinių šalių valstybės, jų tarpe ir Lietuva. Pvz.: 1997 m. “Mažeikių Nafta”, tarpininkaujant JAV investicijų bankui “CB First Boston” eurodolerių rinkoje išplatino 7 mėn. trukmės eurovekselius. Tais pačiais metais Lietuvos energetikos įmonė “Lietuvos Energija” išleido 3 metų trukmės skolos vertybinius popierius – euronotas, 75 mln. USD nominaliosios vertės, su kintamomis palūkanomis.

1995 m. gruodžio mėn. Lietuvos Vyriausybė pirmą kartą įžengė į tarptautinę paskolų rinką, kurioje tarpininkaujant Japonijos investicijų bankui “Nomura”, USD išplatino 2 m. trukmės euronotas su 10 metinėmis palūkanomis, kai tuo metu 2 m. trukmės JAV iždo notos teikė apie 5,5 palūkanas. Lietuvos VVP teiktas didelis rizikos priedas reiškė, kad tarptautiniai investuotojai šiuos VVP laikė labai rizikingais (spekuliatyviais).

3. 3. VALSTYBĖS SKOLOS VERTYBINIAI POPIERIAI

Dažniausiai šiuolaikinės valstybės išlaidos būna didesnės negu jos pajamos (surinkti mokesčiai ir valstybinio sektoriaus pelnas). Tokie biudžetai vadinami deficitiniais. Ši padėtis ekonomiškai pateisinama, jeigu biudžeto deficitas nėra žymus ir valstybės skola ne pernelyg didelė.

Europos Sąjunga nustatė finansinius rodiklius kurių turi laikytis šalys (1999 – 2002 m.) numatančios įeiti į Europos pinigų sąjungą (EMU – European Monetary Union) ir turėti vieningus pinigus EURO. Pagal šiuos reikalavimus valstybės skolos lygis gali būti ne didesnis kaip 60 tos valstybės metinio bendrojo vidaus produkto.

Vertybiniais popieriais įforminta valstybės skola žymiai tolygiau pasiskirsto, nes antrinėje rinkoje nuolat prekiaujama šiais VP, t.y. tie kam prireikė pinigų, parduoda juos tiems, kas laikinai turi jų perteklių.

Valstybės VP yra žymiai likvidesni ir saugesni negu kiti VP, todėl jie leidžia valstybei skolintis lėšas už žymiai mažesnes palūkanas.

Išvada: valstybė yra patikimiausias šalies ekonomikos dalyvis (ūkio subjektas) nes ji bankrutuotų pati paskutinė.

3. 3. 1. IŽDO VERTYBINIAI POPIERIAI., JŲ PASKIRTIS IR RŪŠYS

Šiuolaikinių valstybių vyriausybės leidžia į apyvarta tokius VP:
 trumpalaikius iždo vekselius;
 vidutinialaikes iždo obligacijas (notas);
 ilgalaikes iždo obligacijas.

Lietuvoje šie VP vadinami Vyriausybės VP (VVP). Iždo VP (ypač iždo vekseliai) yra patys patikimiausi ir jų teikiamų palūkanų lygis yra atskaitos taškas pageidaujamam pelningumui nustatyti, kada investuojama į rizikingesnes ekonomikos sritis. Vyriausybė skolinasi vidaus ir tarptautinėse finansų rinkose, leisdama vyriausybės skolos VP (t.y. iždo VP).

Iždo vekseliai – trumpalaikiai (iki 12 mėn.) šalies vyriausybės VP (jais įforminama trumpalaikė iždo skola). Šie VP parduodami su diskontu (su nuolaida), t.y. pigiau jų nominaliosios vertės, o išperkami pagal nominaliąją vertę. Standartiniai iždo vekselių terminai Vakarų Europos šalyse 3, 6, 9, 12 mėn. Šalių vyriausybės, kurių finansų rinka nėra stabili (pvz.: Lietuva), dažnai išleidžia ir 1 mėn. trukmės iždo vekselius. Lietuvoje iždo vekseliai vadinami Vyriausybės trumpalaikės paskolos obligacijomis.

Vyriausybė, leisdama iždo vekselius, skolinasi lėšas šiems tikslams:
 padengti laikiną surenkamų mokesčių ir einamųjų išlaidų neatitikimą (einamojo biudžeto deficitą);
 išpirkti anksčiau išleistus VP, kurių terminas jau baigėsi;
 dalinai padengti biudžeto deficitą.

Laikiną einamojo biudžeto pajamų ir išlaidų neatitikimą dažnai vyriausybė padengia išleisdama specialius lėšų valdymo vekselius. Jie būna nestandartinių terminų, bet ne ilgiau kaip 12 mėn. Lietuvoje tokie vekseliai neišskiriami iš VVP tarpo. Tačiau LR Finansų ministerija leidžia kartais VVP, nustatydama skirtingus ( nestandartinius ) terminus.

Ilgalaikių investicijų projektų finansavimui vyriausybė išleidžia iždo notas (1 -10 metų), bei iždo obligacijas (10 – 30 metų).

Šie VVP (iždo notos ir iždo obligacijos) periodiškai (1 – 2 kartus per metus) teikia fiksuotas (pastovias) palūkanas.

Siekdama ilgalaikių VP stabilumo, vyriausybė gali emituoti ir indeksuojamų palūkanų normų iždo obligacijas (pagal infliacijos didėjimo tempus). Tokios obligacijos buvo išleistos netgi santykinai stabiliose valstybėse, pvz.: Švedijoje, Austrijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje.

Tuo tarpu besivystančiose šalyse, kuriose infliacijos augimo tempai žymiai didesni, dažniausiai iždo obligacijų palūkanų normos indeksuojamos retai. Lietuvos Vyriausybė iki 2000 m. taip pat dar nebuvo pasinaudojusi šiuo būdu.

Šių šalių vyriausybės iždo vekselius dažniausiai išplatina su mažesnėmis už infliaciją palūkanomis, t.y. su realiai neigiamomis palūkanomis.

Iždo VP gali būti platinami tokiais būdais:
 individualiuoju,
 viešuoju,
 aukciono būdu.

Dažniausiai šalies vyriausybei, kaip iždo VP emitentui, atstovauja Finansų ministerija. Iždo VP platinami konsultuojant ir tarpininkaujant Centriniam bankui (Lietuvoje – Lietuvos bankui).

Jeigu iždo VP platinami individualiuoju būdu, tai Finansų ministerija tiesiogiai derasi su vienu arba keliais emisijoje tarpininkaujančiais investicijų bankais. Tai populiarus tarptautinių emisijų būdas. Pvz.: 1995 – 1997 m. Lietuvos Vyriausybė padedant investicijų bankams “Nomura” (Japonija) ir “J.P. Morgan” (JAV) tokiu būdu už USD (JAV dolerius) išplatino savo eurovekselius ir euronotas.

Jeigu iždo VP platinami viešuoju būdu, emisijos sąlygos paskelbiamos iš anksto ir investuotojai jomis remdamiesi gali pirkti šiuos VP visą emisijos laiką, kuris kartais užtrunka net kelis mėnesius.

Tačiau, kaip rodo pasaulio valstybių praktika, didžioji dalis iždo VP nacionalinėse rinkose išplatinama rengiant aukcionus, kuriose laimi tie investuotojai, kuriuos tenkina mažesnis iždo VP pelningumas. Šis būdas taikomas ir Lietuvoje.

Visi iki šiol minėti VVP priskiriami prie rinkos VP, nes jie dalyvauja ir antrinėse rinkose.

Tačiau vyriausybės gali leisti ir ne rinkos VP, kurie dažnai vadinami nacionalinio taupymo VP. Tokius VVP vyriausybės įgalioti taupomieji bankai (kai kur ir pašto skyriai) viešuoju bū.du platina gyventojams. Šie VVP būna mažos nominaliosios vertės, trukmė 5 metai ir skirti smulkioms gyventojų santaupoms pritraukti. Šie VVP neturi tipiškos antrinės rinkos, tačiau vyriausybė įsipareigoja išpirkti juos prieš baigiantis terminui ir sumokėti priskaičiuotas palūkanas pagal savininko pageidavimą, kuris paprastai patenkinamas praėjus nustatytam laikui (pvz.: po 3 mėn.). Tokių VP palūkanos yra progresyvinės, nes kasmet didėja, tačiau kasmet nemokamos (išmokamos iš karto pasibaigus terminui). Tokie ne rinkos VP vadinami taupomosiomis obligacijomis, kurios dažniausiai padengia dalį biudžeto deficito.

Lietuvoje VVP pradėti emituoti ir platinti 1994 m. po to kai buvo griežtai apribota litų išleidimo į apyvartą tvarka. Nuo 1994 m. balandžio 1 d. litų emisiją pradėjo reguliuoti Lito patikimumo įstatymas, įteisinęs Lietuvoje valiutų valdybos modelį, pagal kurį išleisti į apyvartą litai turėjo būti pilnai padengti Lietuvos banko turimomis valstybės aukso ir užsienio valiutos atsargomis.

Pirmasis VVP aukcionas įvyko 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos vyriausybė leido vieno ir trijų mėnesių trumpalaikes Vyriausybės paskolos obligacijas (nes investuotojai nebūtų norėję rizikuoti ilgesniam laikui). 1995 – 1997 m. buvo jau platinamos 6 mėn. ir 3 mėn. trukmės obligacijos. Vyriausybė, jas išpirkdavo už pinigus, gautus išplatinus 6 mėn. ir 12 mėn. trukmės obligacijas.

Pvz.: Lietuvos trumpalaikių VVP struktūra (pagal Lietuvos Banko duomenis)

VVP trukmė VVP struktūra 1997 01 01 ()

1 mėn. VVP 2,66

3 mėn. VVP 62,81

6 mėn. VVP 16,31

12 mėn. VVP 18,22

100 

Svarbiausi Lietuvos VVP pirkėjai yra šalies komerciniai bankai, investuojantys laikinai laisvas lėšas. Apie 30-50 VVP nuperka užsienio investuotojai (daugiausia kaimyninių šalių Estijos, Latvijos, Rusijos).

3. 3. 2. SAVIVALDYBIŲ VERTYBINIAI POPIERIAI

Daugelio šalių savivaldybės (municipalitetai) taip pat gali skolintis leisdamos trumpalaikius ir ilgalaikius vertybinius popierius. Šių VP patikimumas priklauso nuo savivaldybės finansinės padėties, nuo susikaupusių skolų dydžio, nuo krašto ekonomikos išsivystymo lygio.

Paprastai savivaldybės platina VP individualiuoju būdu.

Savivaldybių VP teikiamas pelnas dažniausiai neapmokestinamas. Lietuvoje (kaip ir kitose postsocialistinėse šalyse) kuriant nacionalinio iždo VP rinkas buvo neapmokestinamas ir iždo VP duodamas pelnas. LR mokesčių įstatymai nulėmė ir Lietuvos VVP pavadinimą – “Vyriausybės trumpalaikės paskolų obligacijos”, kadangi tik obligacijoms prilyginti VP buvo atleidžiami nuo mokesčių. Lietuvoje iki 1998 m. nebuvo leista savivaldybėms pasinaudoti VP emisija.

3. 4. IŠVESTINIAI VERTYBINIAI POPIERIAI

Vertybiniai popieriai gali būti skirstomi į:
 pirminius (bazinius) VP;
 išvestinius VP.

Pirminiai VP yra įvairių rūšių akcijos ir obligacijos. Šiems VP būdinga aukštas standartizacijos lygis ir didelės rinkos.

Išvestiniai VP (VP) – iš anksto sudaromais sandoriais įgyjamos ir antrinę rinką turinčios tam tikros teisės į pirminius (bazinius) VP, t.y. akcijas, obligacijas. Išvestiniai VP (IVP) susiję su aukštesnio lygmens finansų kūrimu. IVP leidžia sumažinti investavimo riziką arba padidinti pajamas iš VP.

Europoje įsikūrę finansinių IVP centrai yra labai specializuoti. Pvz.: Prancūzijoje IVP rinka sukoncentruota specialioje 1986 m. įkurtoje biržoje MATIF (Tarptautinė Prancūzijos išvestinių finansinių instrumentų rinka), Vokietijoje analogiškas funkcijas atlieka 1990 m. įkurta birža DTB (Vokiečių išankstinių įsipareigojimų birža), 1982 m. buvo įkurta šiuo metu didžiausia Europoje LIFFE (Tarptautinė Londono finansinių ateitis sandorių birža).

Pagal teises į bazinius VP ir išvestinį lygmenį IVP skirstomi į:
 antrinius IVP,
 tretinius IVP,
 ketvirtinius IVP.

Antriniai IVP – yra tam tikros teisės į pirminius VP (akcijas, obligacijas). Jiems priskiriama:
 teisės į emituojamas akcijas,
 ateities sandoriai (fjučeriai),
 opcionai (pasirinkimo sandoriai) ir kt.

Tretinia.i IVP – tai tam tikros teisės į antrinius IVP arba išvestinius finansų rodiklius (pvz.: akcijų indeksus). Vadinasi, nuo pirminių (bazinių) VP juos skiria papildomas lygmuo – antriniai IVP. Šiems tretiniams IVP priskiriama: ateities pasirinkimo sandoriai (opcionai), kurių objektas – akcijų indeksai, taip pat ir ateities sandorio pasirinkimo taisės.

Ketvirtiniai IVP – tai aukščiausias finansinės rinkos lygmuo. Jie naudojami kol kas tik JAV rinkose. Tai – akcijų indeksų ateities sandorio pasirinkimo teisės.

Teisė į emituojamas akcijas – tai laikina privilegija per tam tikrą laiką už nustatytą (fiksuotą) kainą įsigyti naujai leidžiamų verslo įmonės akcijų. Tokios teisės gali būti: trumpalaikės (2 – 4 savaitės), ilgalaikės (3 m., 5 m., o kartais 20 m.).

Teisės pirminėje rinkoje platinamos kaip akcijų priedai, kuriais skatinamas papildomas naujos laidos akcijų pirkimas. AB išleisdama naujas akcijas ir suteikdama esamiesiems akcininkams pirmumo teisę, padidina teises proporcingai jų turimam akcijų kiekiui. Jeigu akcininkas neketina pirkti naujų akcijų, jis gali šias teises parduoti antrinėje rinkoje.

Išvada: šie finansiniai instrumentai (teisės į emituojamas akcijas) gali būti atskiri nuo akcijų ir savarankiškai funkcionuoti kaip pirkimo – pardavimo objektai antrinėje rinkoje (šiuo atveju jie tampa labai rizikingi). Teises paprastai galima parduoti antrinėje rinkoje tuo atveju, jeigu akcijų rinkos kaina yra didesnė už jų emisijos kainą. Šis skirtumas ir lemia pačių teisių rinkos kainą. Pvz.: 5 teisės įgytos, nusipirkus 5 akcijas, suteikia teisę už 20 Lt nusipirkti papildomą akciją ir dar vieną teisę.

Net ir mažas akcijos kainos pakitimas rinkoje gali labai paveikti teisės kainą. Jeigu akcijos kursas rinkoje, nepasibaigus emisijai pakiltų iki 26 Lt, tai teisės kaina (T) būtų lygi:

 – priemoka už dar didesnės akcijos kainos tikimybę taisės galiojimo metu.

Akcijai pabrangus (arba atpigus) dar 6 Lt, teisės kaina išaugtų dvigubai arba nukristų iki nulio.

Teisės emituojamų skolos VP nėra paplitusios, nes jų rinkos kaina yra pakankamai stabili.

Teisės rinkos kainos reakcija į akcijos kainos pokyčius yra labai didelė ir greita. Todėl teisės kai IVP antrinėje rinkoje tampa labai rizikingi, kurie gali net ir per trumpą laiką “uždirbti” greitą pelną arba nuostolį. Tačiau investuojant pinigus į akciją ir į jos IVP, galima apsidrausti nuo rinkos nestabilumo.

Ateities sandoriai (fjučeriai) – išankstiniai dviejų sandorio šalių įsipareigojimai po apibrėžto laiko nupirkti iš kitos sandorio šalies (arba parduoti jai) sutartą pirminių (bazinių) VP kiekį sandorio sudarymo metu fiksuota kaina.

Dažniausiai ši kaina būna labai artima to laiko pirminio (bazinio) VP rinkos kainai. Jeigu pirminio (bazinio) VP rinkos kaina krinta (arba kyla), tai laimi tas, kuris buvo įsipareigojęs šį VP pirkti (arba parduoti).

Ateities sandorio (fjučerio) savininkas (nusipirkęs fjučerį) įsipareigoja pirkti ar parduoti VP ir atsisakyti vykdyti šį sandorį neturi teisės. Jis privalo laikytis sandoryje numatytų sąlygų. Dažniausiai ateities sandorius (fjučerius) aptarnauja rinkos tarpininkai (dažnai biržos). Įsigyjant ateities sandorį, būtina sumokėti pradinį įnašą (garantinį užstatą). Tai tam tikras procentas nuo bendros ateities sandorio sumos. Jo dydis priklauso nuo VP rinkos kainos nestabilumo (nustatomas 5 – 10). Šis pradinis įnašas (užstatas) ir yra reali investicija ateities sandorių rinkoje. Pvz.: jei bazinis VP – iždo vekseliai, tai užstatas (pradinis įnašas) bus apie 0,2 šių vekselių rinkos kainos (JAV), jei bazinė prekė – valiutos pirkimas (USD, JPY) – tai užstatas bus apie 3-5 ir t.t.

Jeigu bazinio VP kaina žymiai pakito, birža iš pralaimėjusios šalies gali pareikalauti papildomo kompensacinio įnašo, kuris pervedamas laiminčiai šaliai kaip einamasis pelnas. Tačiau bazinio VP kainai staigiai svyruojant (keičiantis) jau kitą dieną situacija gali pasikeisti ir pralaimėjusi šalis gali laimėti.

ši sistema vadinama u.žstato (pradinio įnašo) koregavimo pagal rinką sistema. Įprastiniai bazinių VP rinkos kainos svyravimai ateities sandorių rinkoje lengvai gali duoti santykinai didelį pelną ar nuostolį.

Ateities sandorių objektais gali būti: iždo vertybiniai popieriai (vekseliai, obligacijos), AB akcijos, užsienio valiuta ir kt. prekės.

Išvada: fjučeriai išleidžiami į apyvartą dėl keleto priežasčių:
 noras pasipelnyti dėl vertybinių popierių kainų svyravimų. Pavyzdžiui, jeigu akcijos kaina rinkoje pakilo, o investitorius turi fjučerį pirkti šią akciją mažesne kaina, tai, pasinaudojęs fjučeriu, jis tuoj pat gali akciją parduoti ir gauti pelną;
 apsauga nuo rizikos. Pavyzdžiui, jeigu lito ir dolerio kursas svyruotų, o X asmeniui reikėtų po 6 mėnesių nemažos sumos dolerių skolai grąžinti, galima nusipirkti fjučerį ir pasinaudoti jo suteikta teise įsigyti dolerius norima kaina.

Opcionas – pasirinkimo sandoris, kuris suteikia opciono savininkui pasirinkimo teisę pirkti ar parduoti VP už tam tikrą sutartą kainą ateityje. Opciono pirkėjas už šią pasirinkimo teisę sumoka pardavėjui (emitentui) tam tikrą pinigų sumą vadinama premija. Opciono sudarymas kainuoja 5-10 sandorio sumos, priklausomai nuo opciono galiojimo laikotarpio trukmės. Opciono pirkėjas nėra įpareigotas pirkti ar parduoti VP, o tik turi tokią teisę. Tuo tarpu opciono pardavėjas (emitentas) įsipareigoja opciono pirkėjui įvykdyti VP pirkimo ir pardavimo sandorį ateityje už tam tikrą fiksuotą kainą.

Opcionai gali būti dviejų rūšių:
 pirkimo opcionas;
 pardavimo opcionas.

Pirkimo opcionas (arba pirkėjo opcionas) suteikia teisę jo savininkui (turėtojui) pirkti VP tam tikra kaina ir nustatytu laiku ateityje.

Pardavimo opcionas (arba pardavėjo opcionas) suteikia teisę opciono turėtojui (savininkui) parduoti VP sandoryje nurodyta kaina ir laikotarpiu.

Jeigu opciono savininkas nori įvykdyti opcioną, tai gali būti padaryta bet kuriuo sandoryje nurodyto laikotarpio momentu.

Išvada: opcionas ypatingas tuo, kad sandorio pasirašymo data ir jo įvykdymo data nesutampa, t.y. sandoryje nurodomas išankstinis pirkimas ir pardavimas. Opcionu naudojamasi tik tada kai pelninga. Viskam, kas tik turi neapibrėžtą perspektyvą gali būti sudaromi opcionai. Pvz.: sunku nustatyti, akcijų kainos kils ar kris, todėl verta turėti opcioną, kuris suteiktų teisę pirkti ar parduoti šias akcijas, jeigu jų kainos keistųsi palankia kryptimi. Opciono vertė iš esmės priklauso nuo VP kainos pasikeitimo.

Opciono vertę veikia 2 veiksniai:
 VP kainų pasikeitimo dažnumas (nepastovumas);
 opciono galiojimo trukmė (laiko vertė).

Nepastovių kainų VP (pvz.: akcijų) opciono vertė bus didesnė, negu opciono, kurio atstovaujamų VP. Kaina mažai keičiasi (pvz.: VVP). Opcionas, kuriuo galima naudotis keletą metų, turės didesnę kainą negu opcionas kuriuo galima naudotis kelis mėnesius.

Opcionai įgyjami dėl tokių priežasčių:
 opcionas suteikdamas investuotojui pasirinkimo teisę, apsaugo jį nuo didelių nuostolių (nes nepalankiu jam momentu gali neįvykdyti opciono);
 opciono panaudojimas investavimui suteikia ir lošimo savybių (opcionu galima laimėti ir pralaimėti).

Pvz.: Investuotojas įsigyja pirkimo opcioną: 500 akcijų po 10 Lt kaina, sumokėdamas už sandorį 500 Lt (10 nuo sandorio vertės):

1. Jeigu akcijų kursas staiga rinkoje sumažėja iki 6 Lt už akciją, tai opciono savininkas, turėdamas teisę į 500 akcijų įsigijimą (po 10 Lt), pamatys, kad jis gali turėti 2000 Lt nuostolį (500*4 Lt). Šiuo atveju opciono savininkas turėdamas pasirinkimo teisę, gali neįvykdyti opciono (nepasinaudoja savo teise pirkti akcijas rinkoje). Vadinasi šiuo atveju jo nuostoliai sumažėja iki 500 Lt, t.y. opciono savininkas šiuo atveju praras tik opciono sudarymo išlaidas.
2. Jeigu akcijų kursas rinkoje staiga padidėja iki 12 Lt už akciją, tai opciono savininkas, turėdamas teisę į 500 akcijų įsigijimą po 10 Lt, pamatys, kad jam opciono sąlygų įvykdymas naudingas: jis pirkdamas akcijas pagal opcioną sumokės 5000 Lt (500*10. Lt), o vėliau jas parduodamas rinkoje po 12 Lt už jas gaus 6000 Lt. Vadinasi, pasinaudojęs opcionu, savininkas išloš 500 Lt (6000 Lt – 5000 Lt – 500 Lt), t.y. padengs opciono įsigijimo išlaidas, liks 500 Lt gryno pelno.

Išvada: Opciono pirkėjas laimi jeigu VP rinkos kaina bus didesnė (mažesnė) už pasirinkimo teises pirkti (parduoti) sandoryje fiksuojamą kainą + sumokėtą premiją. Kaip besikeistų rinka, jo nuostoliai nebus didesni už premijos sumą, o pelnas ribojamas, išskyrus premijos išlaidas. Opciono pardavėjo nuostoliai neribojami, o pelnas ribojamas gaunama premijos suma. Opcionų pardavėjas dažniausiai būna solidarūs bankai, finansų įmonės, akcijų paketų savininkai, kurios sugeba profesionaliai apskaičiuoti premijos dydį ir todėl dažniausiai surenka premijų daugiau negu patiria nuostolių.

Opcionai gali būti vadinami europietiškaisiais ir amerikietiškaisiais.

Europietiškieji opcionai suteikia teisę rinktis tik suėjus sandorio galutiniam terminui.

Amerikietiškieji opcionai suteikia teisę rinktis viso sandorio galiojimo metu, tačiau jų premijos (opciono įsigijimo išlaidos) yra didesnės.

Gali būti taikomas ir dvigubas opcionas. šiuo atveju vienu metu perkamas, ir opcionas pirkti, ir opcionas parduoti VP. Jis numato tą pačią kainą tai pačiai akcijai, tuo metu pirkti arba parduoti. Dvigubas opcionas naudojamas tuo atveju, kai sunku nustatyti VP kainos kitimo kryptį. Tuomet opciono pirkėjas save apdraudžia nuo didelio kainų svyravimo, o opciono pardavėjas išlošia, jeigu kaina lieka stabili.
Pvz.: Investuotojas nusipirko 2 opcionus:

pirkimo – už- 6 lt, pardavimo – už 4 Lt.

Jeigu šie opcionai suteikia teisę pirkti (parduoti) akciją už 30 Lt, tai pirkimo opcionas pradės duoti pelną tik esant akcijos rinkos kainai 40 Lt (30Lt+6Lt+4Lt), o pardavimo opcionas, esant 20 Lt (30Lt-6Lt-4Lt).

Investuotojas, kuris išleidžia į apyvartą opcionus, tikisi, jog kainos bus stabilios. Jeigu taip atsitinka, taiemitentas gauna pelną dėl kainų skirtumo opciono išpirkimo dieną. Bet kai kainos pasikeičia, tai emitentas patiria nuostolį arba dėl pirkimo arba dėl pardavimo opciono (bet ne dėl abiejų).
Pvz.: jeigu kainos pakils iki 46 Lt, opciono emitentas praloš dėl pirkimo opciono, tačiau jeigu jos pakils tik iki 36 Lt, nuostolį patirs investuotojas, o emitentas turės pelną.

4. FINANSŲ RINKOS IR JŲ FUNKCIONAVIMAS
4. 1. Finansų rinkų formavimosi ypatybės
4. 2. Vertybinių popierių rinkos dalyviai
4. 3. Instituciniai VP rinkos dalyviai
4. 4. Užbiržinė prekyba
4. 5. VP emisijos organizavimas
4. 6. VP rinkos efektyvumas. Tarptautiniai efektyvios rinkos organizavimo principai
4. 7. Lietuvos VP rinkos kūrimo įstatyminė bazė ir institucijos
4. 8. Lietuvos VP rinkos kūrimas ir raida

4. 1. FINANSŲ RINKŲ FORMAVIMOSI YPATYBĖS

Finansų rinkos gali būti skirstomos į finansavimo ir kreditavimo rinkas. Nupirkdamas akcinės bendrovės išleidžiamų akcijų, investuotojas tampa savininku arba bendrasavininku, finansuojančiu atitinkamos įmonės veiklą. Bendru atveju, įmonė, savo funkcionavimo laikotarpiu neįpareigota šias investicijas grąžinti. Tačiau investuotojas gali pasitraukti iš dalyvavimo įmonės nuosavybėje, parduodamas ar kitaip perleisdamas visas ar dalį turėtų akcijų trečiam asmeniui antrinėje akcijų rinkoje.

Kreditavimo rinkose investuotojai skolina kapitalą. Didesnę šių rinkų dalį formuoja, bankai, perskolindami indėliais pritrauktus pinigus. Taip pat kapitalo vartotojai gali skolintis išrašydami vekselius ar išleisdami obligacijas.

Vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos ir kt.) nuo kitų finansinių instrumentų visų pirma skiriasi tuo, kad turi ne tik pirmines, bet ir antrines rinkas. Pirminėje rinkoje kapitalo vartotojai (emitentai) išleidžia į apyvartą (emituoja) savo naujus vertybinius popierius, kuriuos pardavę investuotojams, pritraukia naują kapitalą. Antrinėje rinkoje investuotojai prekiauja seniau leistais vertybiniais popieriais tarpusavyje (rečiau-su emitentu) ir parduodami juos, “išima” sava kapitalą i.š konkrečios bendrovės veiklos.

Pagal investavimo riziką finansų rinkos skirstomos į pinigų ir kapitalo rinkas. Pinigų rinkoje investuotojai siekia saugiai ir trumpam (iki vienerių metų) investuoti laikinai laisvas lėšas. Bendra investavimo taisyklė – kuo saugesnės investicijos, tuo mažesnės potencialios pajamos. Investuojant Kapitalo rinkoje tikslas yra pelnas, todėl šioje rinkoje sąmoningai daugiau ar mažiau rizikuojam, nors investicijos (pvz. į akcijas arba, tuo labiau, – į išvestinius instrumentus) g.b. ir trumpalaikės.

Pinigų rinkos produktai (instrumentai): Kapitalo rinkos produktai (instrumentai):
 indėliai bankuose · notos ir obligacijos,
 perleidžiamieji indėlių sertifikatai, · akcijos,
 iždo vekseliai, · mišrūs vertybiniai popieriai,
 atviros rinkos vekseliai, (turintys akcijų ir obligacijų savybių)
 solidžių bankų akceptuoti vekseliai ir kt. · išvestiniai instrumentai (fjučeriai, opcionai ir kt.)
Finansų rinkose galima išskirti atskirą segmentą – Vertybinių popierių rinkas.
Šioms rinkoms būdingi specifiniai dėsningumai bei ypatybės.

VP rinkos specifika susijusi su 3 svarbiausiomis problemomis:
 sudėtingumo problema;
 apgaulės pavojaus problema;
 likvidumo problema.

VP rinka sudėtinga, nes joje dalyvauja daug ūkio subjektų:
 emitentai, leidžiantys VP;
 tarpininkai, dalyvaujantys platinant VP bei antrinėje VP apyvartoje;
 investuotojai, investuojantys savo pinigus į VP.

Be to, VP rinkos sudėtingumą lemia ir tai, kad norint joje dalyvauti, reikia turėti aukštą kvalifikaciją investiciniams sprendimams priimti. Dėl šios priežasties VP viešosios apyvartos tarpininkams keliami griežti ir dideli reikalavimai – kiekvienas finansų makleris ar konsultantas privalo išlaikyti kvalifikacinį egzaminą ir atitikti visus kvalifikacinius reikalavimus.

VP rinkos sudėtingumo problema reikalauja rinkos priežiūros ir reguliavimo. Lietuvoje šias funkcijas atlieka VP komisija (VPK). VP rinkos reguliavimas bei priežiūra reikalinga, nes egzistuoja dar ir apgaulės pavojaus problema.

VP rinkoje prekiaujama finansiniais instrumentais (VP), kurie nutolę nuo realaus kapitalo judėjimo ir kurie išreiškia tik kapitalo nuosavybės simbolius. Šios ypatybės kelia pavojų apgauti investuotoją.

Pvz.: Emitentas, leisdamas VP, gali pateikti iškreiptą ar neišsamią informaciją apie save ir taip suklaidinti investuotoją, nuslėpdamas investavimo į savo VP riziką. Todėl VPK būdama valstybinės priežiūros institucija, siekia, kad informacija apie VP emisiją būtų visapusiškai atskleista.

Apgaulės galimybė gali kilti ir iš tarpininkų pusės. Finansų makleris palyginus su savo klientais dažniausiai turi skirtingus interesus. Finansų makleris, pasinaudodamas kliento nekompetentingumu, faktiškai turi galimybę jį apgauti. Todėl rinkos priežiūros priemonės orientuotos į profesinio kodekso priežiūrą.

Lietuvoje VP rinkos priežiūrą atlieka ne tik VPK, bet ir Finansų maklerių asociacija (FMA), bei Nacionalinė Vertybinių Popierių Birža (NVPB)

Išvada: Apgaulę iš emitento pusės gina emisijos prospektas arba memorandumas, o apgaulę iš tarpininko pusės – VP viešosios apyvartos tarpininkų etikos kodeksas.

Likvidumo problema susijusi antrinės VP apyvartos apimtimi. Perkant VP, investuotus pinigus galima atgauti dažniausiai juos perparduodant kitam investuotojui.

Taigi , kiekvienas suinteresuotas kuo didesne VP apyvarta. Kadangi antrinės VP apyvartos dydis yra likvidumo rodiklis, todėl VP rinkos reguliavimo institucijos privalo kontroliuoti rinkos vystymąsi. Kuo daugiau kartų perparduodamas VP, tuo didesnė apyvarta ir likvidumas.

Vadinasi, labai svarbu, kad visuomenėje susiformuotų VP perpardavinėjimo tradicijos, kurių Lietuvoje šiandien dar trūksta, todėl ir likvidumo problema pas mus labai aktuali.

VP rinkoje dominuoja VP viešoji apyvarta.

Viešoji apyvarta – tai VP siūlymas, platinimas, perleidimas ar siūlymas perleisti tarpininkaujant VP viešosios apyvar.tos tarpininkui ir (arba) per reklamą ar kaip kitaip viešai kreipiantis į visuomenę ir kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų.

Sandoriai, kurie sudaromi dėl VP privačiai, neįeina į viešosios apyvartos sąvoka (pvz.: UAB akcijos nėra viešosios apyvartos objektas).

VP rinka skirstoma į:
 pirminę rinką;
 antrinę rinką.

Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme šios rinkos apibrėžiamos taip:

Pirminė viešoji VP apyvarta – emitento arba viešosios apyvartos tarpininko, veikiančio emitento vardu ar savo vardu, bet emitento sąskaita, pasiūlymas įsigyti VP jų išleidimo metu bei jų perleidimas investuotojų nuosavybėn;

Antrinė viešoji VP apyvarta – investitoriaus arba kito asmens (bet ne emitento) pasiūlymas įsigyti jau išleistų į apyvartą VP, taip pat jų perleidimas kitiems investuotojams. Antrinė viešoji VP apyvarta vykdoma tik per VP viešosios apyvartos tarpininkus.

Pirminėje rinkoje VP išleidžiami emitento, parduodami pirmą kartą.

Antrinėje rinkoje VP perparduodami. Šioje rinkoje susidaro galimybė ne tik parduoti VP kitiems bet ir nustatyti realią VP kainą kiekvienu momentu.

Antrinė VP rinka gali būti:
 organizuota VP biržoje- biržinė prekyba;
 neorganizuota – užbiržinė prekyba.

Lietuvoje remiantis VP rinkos įstatymu, nustatyta, kad antrinė viešoji VP apyvarta privalo vykti biržoje, jeigu:
 vertybiniai popieriai, įregistruoti Vertybinių popierių komisijoje, ketinant juos išleisti į viešąją apyvartą;
 yra įtraukti į Lietuvos Respublikoje įregistruotos vertybinių popierių biržos oficialųjį ar einamąjį vertybinių popierių prekybos sąrašą.

Lietuvos VP rinka gauna siaura ir nelikvidi, todėl numatytos priemonės įstatymais leidžia ja koncentruoti ir išplėsti.

4.2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS DALYVIAI

VP rinkoje yra 3 pagrindiniai dalyviai:
 Emitentai – ūkiniai vienetai, siekiantys pritraukti kapitalą leisdami akcijas ir obligacijas. Jais gali būti fiziniai arba juridiniai asmenys savo vardu siūlantys leisti ar leidžiantys VP.
 Investuotojai – institucijos arba privatūs asmenys turintys lėšų investuoti į finansinę rinką. Jais gali būti fiziniai arba juridiniai asmenys savo vardu nuosavybės teise įsigiję arba turintys VP.
 Tarpininkai – įmonės, kurios padeda emitentams ir investuotojams pritraukti kapitalą arba jį investuoti.

EMITENTAI LIETUVOJE YRA:
 akcinės bendrovės;
 komerciniai bankai;
 investicinės bendrovės;
 vyriausybė, savivaldybės;
 užsienio bendrovės;
 tarptautinės organizacijos (visuomeninio sektoriaus ir privataus sektoriaus bendrovės).

Pagrindiniai emitentai Lietuvoje yra akcinės bendrovės. Didžioji dalis Lietuvos bendrovių pakeitė statusą pirmojo privatizacijos etapo metu, kai iš valstybinių pasidarė privačiomis. Pagrindinis tokių bendrovių bruožas yra tas, kad jas valdo daug akcininkų, turinčių mažas kapitalo dalis. Pastaraisiais metais vyksta kapitalo koncentracijos procesas, kuris dar nėra pasibaigęs. Ypač populiarios yra tos bendrovės, kurių kontrolinių akcijų paketas arba didelė kapitalo dalis valdoma užsienio investuotojų. Antrasis privatizavimo etapas, kurio metu už grynuosius pinigus privatizuojamos stambiausios valstybės kontroliuojamos bendrovės, pritraukiant užsienio kapitalą, turi lemiamą reikšmę plėtojant vertybinių popierių rinką.

Antrasis Lietuvos emitentų segmentas yra bankai. Privatūs bankai dažniausiai yra sukaupto kapitalo rezultatas. Nepaisant to, kad 1996 metais Lietuvos bankų sistema patyrė didelių nuostolių (bankrutavus keliems stambiems privatiems bankams), investavimas į bankus išlieka gana populiarus. Didžiausias bankų, kaip ir akcinių bendrovių, akcijų populiarumo veiksnys yra užsienio kapitalo dalyvavimas bei tarptautinio audito išvados.

Investicinės bendrovės (IAB) Lietuvoje skiriasi nuo užsienio investicinių bendrovių bei investicinių fondų. Lietuvos investicinės bendrovės kūrėsi tam, kad sukaupti gyventojų investicinius čekius ir panaudoti juos pirminiame privatizavimo etape. Buvo įkurt.a daug smulkių investicinių akcinių bendrovių (IAB), kurios negalėjo efektyviai valdyti privatizuoto turto dėl savo ribotumo.

Šiuo metu veikia investicines bendroves reglamentuojantis įstatymas, tačiau pakol kas Lietuvoje dar nėra tikrai stiprių investicinių institucijų (fondų), kurios galėtų aktyviai įsijungti į VP rinką. Remiantis investicinių bendrovių įstatymu Lietuvoje IAB pertvarkomos į tokias investicines bendroves:
 uždaruosius investicinius fondus, kurie privalo turėti diversifikuotą investicijų portfelį ir neturi teisės išleisti išperkamųjų akcijų (akcininkas negali akcijų grąžinti fondui, o tik jas gali parduoti kitam). Šiuo atveju uždarasis investicinis fondas turi teisę supirkti tik 10 savo akcijų.
 atviruosius investicinius fondus (arba tiesiog investicinius fondus), kurie privalo turėti diversifikuotą investicijų portfelį, o jų išleidžiamos akcijos yra išperkamos. (šio fondo akcijos antrinėje rinkoje necirkuliuoja) Šiuo atveju investuotojas kiekvienu momentu gali gauti turto dalį tenkančią akcijai.
 kontroliuojančias investicines bendroves, kurios turi nediversifikuotus investicijų portfelius ir neturi išleidusios išperkamųjų akcijų (holdingo kompanijos).

Šiuo metu Lietuvoje veikia kelios įregistruotos kontroliuojančios investicinės bendrovės.

Stambus emitentas Lietuvoje yra Vyriausybė, nuolat leidžianti trumpalaikius skolos lakštus. Jie vadinami Vyriausybės vertybiniais popieriais. Vyriausybės vertybiniai popieriai paprastai būna patys patikimiausi ir turi didžiausią prestižą. Dažniausiai Vyriausybė yra pagrindinis skolos vertybinių popierių emitentas vidaus pinigų ir kapitalo rinkoje.

Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus kaip emitentai gali veikti ir užsienio bendrovės, tačiau norėdamos įgyti teisę viešai platinti savo vertybinius popierius, turi juos registruoti Vertybinių popierių komisijoje. Šiuo metu nei vienas užsienio emitentas nėra įregistravęs savo vertybinių popierių Lietuvoje.

Tačiau Lietuvos Finansų maklerio įmonės bei bankai gali susidurti su užsienio emitentais už Lietuvos ribų. Tai gali būti tarptautinės organizacijos, kurių veiklos nereguliuoja jokia nacionalinė vyriausybė. Tokios organizacijos gali būti aktyvios, leidžiant obligacijas kapitalo rinkoje, ir tose vidaus kapitalo rinkose, kur valstybinis reguliavimas tai leidžia.

Tarptautinėje rinkoje aktyvios ir visuomeninio sektoriaus institucijos bei bendrovės, leidžiančios vertybinius popierius.

Privataus sektoriaus bendrovės siekia išleisti ir skolos vertybinius popierius bei akcijas. Smulkesnės privataus sektoriaus bendrovės retai leidžia vertybinius popierius, nes turi per mažą kapitalą, kad jų leidžiami VP būtų patrauklūs. Todėl paskoloms gauti jos dažniausiai naudojasi bankų paslaugomis.

INVESTUOTOJAIS GALI BŪTI:
 instituciniai investuotojai;
 individualūs investuotojai.

Tarp investuotojų svarbiausią vietą užima instituciniai investuotojai, nes jie daugiausia sukaupia lėšų investuoti į kapitalo rinką.

Lietuvoje prie institucinių investuotojų priskiriama:
 įvairūs užsienio investiciniai fondai;
 pensijų fondai;
 draudimo kompanijos;
 komerciniai bankai;
 šalies investicinės bendrovės (šiuo metu tik pradeda kurtis).

Lietuvoje gana aktyvūs ir individualūs investuotojai. Tai ypač išryškėjo privatizacijos metu, koncentruojant kapitalą privačiose rankose. Bendra pasaulinė tendencija – individualių investuotojų vidaus ir tarptautinėje rinkoje vaidmens mažėjimas, lyginant su instituciniais investuotojais.

Investuotojus galima sugrupuoti ir pagal jų gebėjimo rizikuoti laipsnį. Yra išskiriamos šios investuotojų grupės:
 spekuliantai;
 vertintojai;
 apsidraudėliai.

Spekuliantai investuoja į tuos VP, kurie yra pelningiausi. Kadangi pelningumas yra proporcingas rizikai, spekuliantai investuoja ir į rizikingesnius VP. Kartu spekuliantas paprastai būna ir trumpalaikis investuotojas: jis perka vertybinius popierius, jei numato jų kainų augimą, ir parduoda juos, kai tikisi, jog ve.rtybinių popierių kaina kris.

Vertintojas yra toks investuotojas, kuris skaičiuoja, ar esant tam pačiam rizikos laipsniui vertybinių popierių kaina yra per aukšta, ar per žema. Vertybinių popierių rinkoje nuolat yra netiksliai įvertintų vertybinių popierių, todėl investuotojas – vertintojas perka pigesnius vertybinius popierius ir parduoda tuos, kurie įvertinti per aukštai.

Apsidraudėliai nemėgsta rizikos ir siekia investuoti saugiausiu būdu. Jie siekia diversifikuoti savo vertybinių popierių portfelį, norėdami iki minimumo sumažinti riziką. Be to , jie yra pagrindiniai išvestinių vertybinių popierių (ateities sandorių ir opcionų ) pirkėjai.

Taip jie siekia išsaugoti stabilų savo vertybinių popierių portfelio vertės lygį. Krintant kainoms toks investuotojas nepralošia, o kylant kainoms – neišlošia.

VP RINKOS TARPININKAI

Vidaus ir tarptautinės kapitalo rinkos augimas lemia tarpininkų vaidmens augimą.

Svarbiausi tarpininkų vaidmenys yra:
 skolininkų finansavimo poreikių ir skolintojų investavimo poreikių balansavimas;
 vertybinių popierių perpardavimo bei paskirstymo paslaugų užtikrinimas, kartu teikiant investicines konsultacijas apie išleistus vertybinius popierius.

Tarpininkai turi būti geri rinkos specialistai ir sugebėti patarti užsienio ar vidaus investuotojams dėl investavimo į skolos vertybinius popierius ar akcijas.

Tik įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotą licenciją, ir įstatymų nustatyta tvarka licencijuoti komerciniai bankai, turi teisę verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla ar konsultuoti trečiąsias šalis investavimo į vertybinius popierius klausimais.

Lietuvoje tarpininkai yra:
 finansų maklerio įmonės (FMĮ);
 komerciniai bankai, turintys specialiuosius finansų maklerio skyrius (SFMS);
 investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės (IVKĮ).

Finansų maklerio įmonės (FMĮ) Lietuvoje yra specializuotos ir joms draudžiama užsiimti veikla, nesusijusia su tarpininkavimu vertybinių popierių rinkoje. Pagal Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymą FMĮ gali verstis tokia veikla:
 tarpininkauti vertybinių popierių viešojoje apyvartoje;
 pirkti ar parduoti vertybinius popierius savo arba klientų vardu ir už savo ar klientų lėšas;
 tiesiogiai konsultuoti investuotojus vertybinių popierių kainų, investavimo į vertybinius popierius bei jų pirkimo ar pardavimo klausimais;
 valdyti savo klientų vertybinių popierių portfelius bei pinigines lėšas, skirtas operacijoms su vertybiniais popieriais;
 saugoti savo klientų vertybinius popierius;
 konsultuoti emitentus vertybinių popierių emisijos ir investicijų pritraukimo klausimais;
 pagal susitarimą su emitentu organizuoti ir atlikti jo vertybinių popierių emisiją;
 tvarkyti emitentų ir investuotojų vertybinių popierių apskaitą;
 pagal Vertybinių popierių komisijos patvirtintas taisykles skolinti klientams vertybinius popierius bei savo lėšas vertybiniams popieriams įsigyti, skolintis iš klientų VP.

Perkant ar parduodant vertybinius popierius, konsultuojant klientus vertybinių popierių apyvartos klausimais, finansų maklerio įmonei atstovauja makleriai. Makleriu gali būti fizinis asmuo, turintis vertybinių popierių komisijos išduotą licenciją. Asmuo, pretenduojantis gauti maklerio licenciją, turi išlaikyti vertybinių popierių komisijos organizuojamus egzaminus.

Svarbiausia maklerio funkcija – surinkti iš klientų pavedimus pirkti – parduoti vertybinius popierius ir pateikti juos biržai, kad įtrauktų į atitinkamą prekybos sąrašą ir kad nustatytą prekybos dieną būtų vykdomi.

Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija 1996 balandžio 1 dieną priėmė nutarimą Nr. 5 “Dėl finansų maklerio įmonių pradinio nuosavo kapitalo reikalavimų instrukcijos”, pagal kurį visos finansų maklerio įmonės, priklausomai nuo pradinio nuosavo kapitalo dydžio, skirstomos į tris kategorijas: A, B, C.

A kategorijos finansų maklerio įmonės gali verstis visa Lietuvos Resp.ublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme leidžiama veikla. Nuo 2000 metų sausio 1 dienos jų pradinis nuosavas kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 730000 EURŲ ekvivalentas litais.

B kategorijos finansų maklerio įmonės negali verstis prekyba vertybiniais popieriais savo sąskaita ir vertybinių popierių emisijų organizavimu bei vykdymu prisiimdama įsipareigojimus dėl jų išplatinimo. Šios kategorijos Finansų maklerio įmonių pradinis nuosavas kapitalas nuo 2000 metų sausio 1 dienos turi būti ne mažesnis kaip 125000 EURŲ ekvivalentas litais.

C kategorijos finansų maklerio įmonės negali verstis klientų vertybinių popierių ir piniginių lėšų sąskaitų atidarymu bei jų valdymu, prekyba vertybiniais popieriais savo sąskaita ir vertybinių popierių emisijų organizavimu bei vykdymu, prisiimdama įsipareigojimus dėl jų išplatinimo. Šios kategorijos finansų maklerio įmonių pradinis nuosavas kapitalas nuo 2000 metų sausio 1 dienos turi būti ne mažesnis kaip 50000 EURŲ ekvivalentas litais.

Tokie reikalavimai nustatyti todėl, kad 2000 metais Lietuvos finansų maklerio įmonių nuosavo kapitalo standartai atitiktų bendruosius Europos standartus. Be to, nuo 1998 metų įsigaliojo Vertybinių popierių komisijos patvirtinta “Finansų maklerio įmonių kapitalo pakankamumo skaičiavimo instrukcija”, kuria siekiama kontroliuoti finansų maklerio įmonių veiklos riziką. Kapitalo pakankamumas skaičiuojamas siekiant garantuoti, kad įmonės turėtų pakankamai nuosavo kapitalo vykdyti savo įsipareigojimus klientams ir taip padidintų vertybinių popierių rinkos saugumą ir patikimumą. Pagal instrukciją, likvidaus kapitalo ir nuosavo kapitalo santykis turi būti didesnis už vienetą.

Kapitalo pakankamumo reikalavimai yra labai griežti ir skirti daugiausia A kategorijos įmonėms, kurios gali užsiimti visomis pagal įstatymą makleriams leidžiamomis veiklos rūšimis. Šios įmonės prekiauja ir savo sąskaita, kad gautų didesnį pelną, todėl joms keliami dideli reikalavimai. B ir C kategorijų įmonėms reikalavimai kur kas mažesni, jos tik privalo turėti pakankamai likvidaus nuosavo kapitalo, kad padengtų savo veiklos riziką.

Šios instrukcijos įsigaliojimas tapo pagrindine priežastimi, dėl kurios ėmė mažėti Finansų maklerio įmonių skaičius Lietuvoje.

2000 metais Lietuvoje dirbo apie 30 įvairių kategorijų finansų maklerio įmonių. Be to, dauguma komercinių bankų turi savo specializuotus finansų maklerio skyrius, kurie palaipsniui virsta į FMĮ kaip bankų dukterinės įmonės.

4.3. INSTITUCINIAI VP RINKOS DALYVIAI

Formuojant Lietuvos VP rinką, buvo įkurti instituciniai vertybinių popierių rinkos dalyviai:
 Vertybinių popierių komisija;
 Nacionalinė vertybinių popierių birža;
 Lietuvos Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas;
 Kliringo bankas;
 Garantinis fondas.

VERTYBINIŲ POPIERIŲ KOMISIJA (VPK)

Vertybinių popierių viešąją apyvartą reguliuoja ir prižiūri Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija (VPK), susidedanti iš pirmininko ir keturių narių, kuriuos skiria Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Prezidento teikimu. Vertybinių popierių komisija finansuojama iš valstybės biudžeto.

Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija, kaip Seimui atsakinga institucija, buvo suformuota 1996 metais birželio 18 dieną vadovaujantis Lietuvos respublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymu. Ji perėmė iki tol prie Finansų ministerijos veikusios Vertybinių popierių komisijos teises ir pareigas.

Vertybinių popierių komisija (VPK) yra pagrindinė institucija, atsakinga už viešąją vertybinių popierių apyvartą. Ši komisija turi būti nepriklausoma nuo bet kokios politinės įtakos: ji turi sugebėti išbraukti bet kurią bendrovę, neatitinkančią įstatymų reikalavimų, iš listingo, kad ir kokią politinę paramą bendrovė turėtų arba nutraukti finansų maklerio įmonės veiklą, jeigu audito išvados nepatenkinamos.

Pagrindinė vertybinių popierių komisijos funkcija – investuotojų apsauga ir sąžiningos konkurencijos priež.iūra.Ši komisija, kaip pagrindinė vertybinių popierių rinkos priežiūros institucija, stebi emitentus, tarpininkus ir vertybinių popierių biržos veiklą, tačiau komisija neturi užmiršti paaiškinti, kaip turi teisingai veikti šios rinkos dalyviai.

Vertybinių popierių komisija nustato minimalius reikalavimus vertybinių popierių rinkos tarpininkams.

Pagrindiniai Vertybinių popierių komisijos uždaviniai:
 prižiūrėti, kaip laikomasi sąžiningos prekybos ir konkurencijos taisyklių vertybinių popierių viešojoje apyvartoje;
 imtis priemonių, užtikrinančių efektyvų vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir investuotojų apsaugą;
 bendradarbiaujant su ministerijomis, kitomis Vyriausybės įstaigomis, Lietuvos banku, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkais ir dalyviais, formuoti valstybės ekonominę politiką, skatinančią popierių rinkos plėtrą;
 skleisti žinias apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimo principus;
 imtis priemonių LR VP viešosios apyvartos įstatymui ir kitiems teisės aktams, susijusiems su vertybinių popierių rinka, įgyvendinti.

Lietuvos respublikos Vertybinių popierių komisija vykdo tokias funkcijas:
 rengia ir tvirtina taisykles, reglamentuojančias VP emitentus, viešosios apyvartos tarpininkus, VP biržas, investicinių bendrovių, Lietuvos Centrinio VP depozitoriumo veiklą;
 registruoja VP emisijas;
 išduoda ir panaikina leidimus ir licencijas FMĮ, komercinių bankų SFMS ir kt. subjektams, kurių licencijavimas priskirtas komisijos kompetencijai;
 analizuoja ir tikrina VP rinkos dalyvių veiklą;
 teikia oficialius išaiškinimus VP viešosios apyvartos klausimais;
 rinkos dalyviams taiko VP viešosios apyvartos įstatyme bei kituose teisės dokumentuose numatytas sankcijas.

VERTYBINIŲ POPIERIŲ BIRŽA.

Vertybinių popierių birža yra centralizuota rinka, kurioje organizuojama antrinė vertybinių popierių apyvarta. Likvidumas, kurį vertybinių popierių birža paprastai padidina, daro jų rinką patrauklesne ir išplečia emitentų galimybes pritraukti finansinius resursus. Vertybinių popierių biržoje formuojasi rinka bendrovių, Vyriausybės ir visuomeninio sektoriaus vertybiniams popieriams.

Lietuvoje vertybinių popierių birža yra įregistruota kaip vertybinių popierių biržos veikla besiverčianti akcinė bendrovė.

Vertybinių popierių biržos veikla – tai veikla, techninėmis priemonėmis sudaranti sąlygas susitikti (tiesiogiai ar naudojantis techninėmis priemonėmis) asmenims, ketinantiems pirkti, parduoti ar kitaip perleisti vertybinius popierius.

Birža yra vieša ir koncentruota rinka VP pirkti bei parduoti. Joje koncentruojama VP paklausa ir pasiūla dideliais kiekiais vienoje vietoje ir vienu metu. Vertybinių popierių birža yra organizuota rinka, reguliuojanti ir turinti savo vadovybę.

Vertybinių popierių biržai būdinga tai, kad joje prekiaujama homogeninėmis ir viena kitą pakeičiančiomis prekėmis, todėl galima prekiauti dideliais prekių kiekiais. Tuo labiau, kad pačių vertybinių popierių fiziškai biržoje gali ir nebūti. Investavimas biržoje atviras visiems, o tai reiškia galimybę laisvai įeiti į rinką ir iš jos išeiti.

Viena iš pagrindinių tokios rinkos funkcijų – vertybinių popierių kurso nustatymas, t.y. tokios rinkos kainos, kuri atspindėtų visą turimą informaciją apie konkrečius vertybinius popierius. Kuo greičiau tokia kaina nustatoma, tuo efektyviau vertybinių popierių rinkoje investuojamas kapitalas.

Lietuvoje faktiškai priimta vienos centrinės vertybinių popierių biržos koncepcija. Tokia centrinė birža yra Nacionalinė vertybinių popierių birža, (NVPB) veikianti nuo 1993 metų.

VP DEPOZITORIUMAS

Svarbu VP rinkoje parinkti tinkamiausią VP formą. Optimali VP forma turi atitikti tokius reikalavimus:
 užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą;
 garantuoti, kad pirkėjas ir pardavėjas per trumpiausią laiką apsikeistų VP ir pinigais (t.y. užtikrintų greito pervedimo galimybę);
 užtikrinti minimalias saugojimo ir tvarkymo išlaidas FMĮ makleriams, emitentams ir kt.
 .užtikrinti galimybę VP rinkos vientisumui ir standartizacijai diegti.

Visas šias sąlygas geriausiai atitinka nematerialioji (sąskaitinė) VP forma. Naudojant šios formos VP, nuosavybės teisė į juos įrodoma įrašais VP sąskaitose, o jų judėjimą atspindi paprastas buhalterinis įrašas.

Siekiant įgyvendinti nematerialiąją (sąskaitinę) VP formą Lietuvoje buvo įsteigtas Lietuvos centrinis VP depozitoriumas (LCVPD). Jis yra akcinė bendrovė, kurio pagrindinis tikslas – vykdyti bendrąją vertybinių popierių apskaitą, rengti ir diegti apskaitos sistemas sąskaitų tvarkytojams, jas aptarnauti ir prižiūrėti.

Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo steigėjai yra Finansų ministerija, Lietuvos bankas ir Nacionalinė vertybinių popierių birža.

Įstatinis depozitoriumo kapitalas – 6053 tūkstančiai litų, kuris sudarytas iš 60530 paprastųjų vardinių akcijų. Vienos akcijos nominalioji vertė – 10 litų.

Akcijų pasiskirstymas pagal savininkus:
 Lietuvos bankui tenka 60 LCVPD akcijų;
 Finansų ministerijai tenka 32 LCVPD akcijų;
 NVPB tenka 8 LCVPD akcijų.

Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas vykdo šias funkcijas:
 rengia ir teikia Vertybinių popierių komisijai tvirtinti vertybinių popierių ir jų cirkuliacijos apskaitos taisykles;
 rengia ir tvirtina vertybinių popierių apskaitos instrukcijas, detalizuojančias atskiras taisyklėse numatytas procedūras;
 atidaro bendrąsias sąskaitas vertybinių popierių tvarkytojams ir jas tvarko;
 užtikrina, kad vykdant sandorius dėl vertybinių popierių, šie popieriai būtų laiku perregistruoti iš vieno sąskaitų tvarkytojo vertybinių popierių sąskaitos į kito sąskaitų tvarkytojo vertybinių popierių sąskaitą;
 kontroliuoja, kad išleistų į apyvartą kiekvienos emisijos vertybinių popierių skaičius atitiktų faktiškai cirkuliuojančių šių vertybinių popierių skaičių;
 rengia ir diegia priemones, užtikrinančias vertybinių popierių apskaitos sistemos vientisumą ir saugumą;
 tikrina, kaip sąskaitų tvarkytojai laikosi vertybinių popierių apskaitos taisyklių ir instrukcijų;
 kaupia, apdoroja ir platina informaciją apie vertybinių popierių apskaitą, rengia ir konsultuoja vertybinių popierių apskaitos specialistus;
 emitentams, viešosios apyvartos tarpininkams bei investuotojams teikia kitas paslaugas, susijusias su vertybinių popierių sąskaitų aptarnavimu;
 išduoda sąskaitų tvarkytojams išrašus apie jų vertybinių popierių sąskaitos būklę.

IŠVADA: Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo paskirtis – organizuoti ir valdyti sąskaitų tvarkytojų vertybinių popierių apskaitą.

KLIRINGO BANKAS.

Šio banko funkcijas atlieka Lietuvos banko Atsiskaitymų centras.

Kliringo bankas organizuoja piniginius atsiskaitymus tarp finansų maklerio įmonių pagal instrukcijas, gaunamas iš Nacionalinės vertybinių popierių biržos Prekybos ir atsiskaitymo departamento. Jis atlieka lėšų pervedimą pagal įvykdytus sandorius iš pirkėjo sąskaitos į pardavėjo sąskaitą. Todėl kiekvienas kliringo ir atsiskaitymų narys turi atidaryti sąskaitas Kliringo banke (kliringo sąskaitas), skirtas atsiskaitymams vertybinių popierių antrinėje rinkoje. Piniginės lėšos už sudarytus biržoje sandorius yra pervedamos tik per šias sąskaitas.

Kliringo banko funkcijos yra šios:
 pagal pateiktą Prekybos ir atsiskaitymų departamento pranešimą, užblokuoti reikiamas pinigines lėšas;
 įskaityti pervestas pinigines lėšas už perkamus vertybinius popierius į tikslines kliringo sąskaitas;
 atlikti lėšų pervedimus pagal gautus mokėjimo pavedimus tarp biržoje užregistruotų sandorio šalių kliringo sąskaitų.

Taip pat Kliringo bankas informuoja apie kiekvienos finansų maklerio įmonės atliktus pavedimus.

GARANTINIS FONDAS

Jo paskirtis – apsaugoti biržos narius – finansų maklerio įmones nuo sandorio šalių, kurios po sandorio sudarymo nesugeba įvykdyti savo įsipareigojimų: pateikti reikiamą vertybinių popierių skaičių ar piniginių lėšų sumą. Taigi, garantinis fondas privalo užtikrinti pati.kimą prekybos užbaigimą (sandorių įvykdymą), dengiant rinkos riziką. Rinkos rizika atsiranda todėl, kad vyksta vertybinių popierių kainų svyravimai. Šis svyravimas – tai skirtumas tarp sandorio kainos ir kainos, nustatytos specialioje vertybinių popierių užpirkimo procedūroje.

Lietuvoje šis fondas veikia kartu su AB “Nacionalinė VP birža”.

Garantinio fondo kaupimo tvarką, jo panaudojimą, įmokų mokėjimą bei santykius tarp jo narių reguliuoja Garantinio fondo formavimo ir naudojimo taisyklės (2000.05.04). Šio fondo dydis nustatytas ne mažesnis kaip 250000 Lt.

Garantinio fondo tikslas – užtikrinti, kad akcinėje bendrovėje “Nacionalinė vertybinių popierių birža” sudaryti centrinės rinkos sandoriai būtų įvykdyti iki galo: Biržos narys-pirkėjas gautų jam priklausančius vertybinius popierius, o Biržos narys-pardavėjas – lėšas. Garantinio fondo lėšos negali būti naudojamos Biržos reikmėms finansuoti.

Garantinis fondas formuojamas iš Biržos narių įnašų. Įnašų dydį, mokėjimo tvarką bei terminus nustato Biržos nario sutartis su Birža.

Bendras Biržos nario įnašas garantiniame fonde susideda iš pradinio, papildomo ir ypatingo įnašų.

Pradinį įnašą i garantinį fondą FMĮ privalo sumokėti prieš Biržos valdybai priimant sprendimą dėl leidimo FMĮ dalyvauti Biržos prekyboje.

Nustačius būtinumą mokėti papildomą, kintamą ar ypatingą įnašą, Biržos narys privalo juos sumokėti ne vėliau kaip kitą darbo dieną po pranešimo gavimo.

Jeigu Biržos narys laiku nesumoka nurodytų įnašų, jo teisė dalyvauti Biržos prekyboje sustabdoma.

Garantinio fondo lėšos ir vertybiniai popieriai saugomi atskirose lėšų ir vertybinių popierių sąskaitose Garantinio fondo valdybos pasirinktame Lietuvos Respublikoje įregistruotame banke arba užsienio banko skyriuje.

Nuostatoms įgyvendinti yra sudaroma Garantinio fondo valdyba, kurios sudėtį bei darbo reglamentą tvirtina Biržos taryba. Garantinio fondo valdyba yra sudaroma iš 5 asmenų: po vieną atstovą iš Biržos ir Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitariumo bei trijų atstovų iš Biržos narių.

Garantinio fondo turtas yra Biržos nuosavybė. Jo lėšas pagal kiekvieną Biržos narį bei kiekvieną įnašų rūšį apskaito Biržos prekybos ir atsiskaitymų departamentas.

Garantinio fondo lėšos, reikalingos lėšų trūkumui apmokėti, yra naudojamos už Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje sudarytus sandorius.

Lėšų trūkumas yra apmokamas iš Biržos nario, nustatytu laiku nesukaupusio savo tikslinėje kliringo sąskaitoje reikiamų lėšų sumos atsiskaityti už sandorius, bendro įnašo Garantiniame fonde.

Tais atvejais, kai Biržos nario bendro įnašo Garantiniame fonde nepakanka apmokėti lėšų trūkumui, likusi trūkstamų lėšų dalis yra mokama iš kitų Biržos narių bendrų įnašų Garantiniame fonde proporcingai šiems įnašams.

Tais atvejais, kai visos Garantiniame fonde esančių lėšų sumos nepakanka apmokėti lėšų trūkumui, yra mokami ypatingi įnašai ir likusi trūkstama lėšų dalis yra apmokama iš jų.

Garantinio fondo valdybos sprendimu Garantinio fondo lėšos gali būti investuojamos į likvidžius vertybinius popierius ar terminuotus indėlius.

Vertybiniai popieriai, įsigyti Garantinio fondo lėšomis apmokant už sandorius, kuriems laiku nebuvo sukauptos lėšos, gali būti laikomi investicijomis, jeigu tokį sprendimą priima Garantinio fondo valdyba.

Pajamas ir nuostolius, gaunamus iš investicijų į likvidžius vertybinius popierius ar terminuotus indėlius, išlaidas, susijusias su operacijomis vertybiniais popieriais ir lėšomis bei vertybinių popierių ir lėšų saugojimu, o taip pat delspinigius paskutinę mėnesio dieną tarp Biržos narių paskirsto Biržos Prekybos ir atsiskaitymų departamentas proporcingai Biržos narių bendriems įnašams Garantiniame fonde.

Vertybiniai popieriai, į kuriuos investuojamos Garantinio fondo lėšos, gali būti įkeičiami, siekiant gauti grynąsias lėšas Biržos nario finansiniams įsipareigojimams apmokėti.

Pelnas, susidaręs priverstinai parduodant ar perkant vertybinius popierius Garantinio f.ondo lėšomis, pervedami į Garantinio fondo sąskaitą ir paskirstomas Biržos nariams proporcingai jų bendriems įnašams Garantiniame fonde.

Nuostolį, susidariusį priverstinai parduodant ar perkant vertybinius popierius, Garantinio fondo lėšomis, apmoka atsiskaitymų neįvykdęs Biržos narys ne vėliau kaip per tris darbo dienas po nuostolio atsiradimo dienos.

Išvada: visos šios apibūdintos institucijos yra neatskiriamos Lietuvos vertybinių popierių rinkos infrastruktūros dalys. Jos yra įkurtos ir funkcionuoja vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisiniais dokumentais.

Vertybinių popierių rinkos organizacija turi tenkinti tokias sąlygas:
 nepaisant to, kad vertybinių popierių sandoriai yra sudėtingi, jie turi būti sudaromi lengvai ir greitai;
 reikia kruopščiai sekti, kad sandoriai būtų sudaromi teisingai tose srityse, kur ypač lengva prasiskverbti suktybėms ir korupcijai;
 tam tikro vertybinio popieriaus rinka turi būti pakankamai plati, kad suteiktų jo kursui tikrą reikšmę ir užtikrintų investuotojams maksimalų likvidumą, tai yra galimybę pakeisti akcijas ir obligacijas pinigais ir atvirkščiai: tam būtina pakankama jo paklausos ir pasiūlos centralizacija;

nustatytas kursas turi būti greitai ir visada skelbiamas, kad jį žinotų tie, kuriuos tai domina – realūs ir potencialūs pirkėjai ir pardavėjai, norintys patikslinti savo akcijų vertę.

4. 4. UŽBIRŽINĖ PREKYBA

Prekyba VP vyksta organizuotai per VP biržas, kuriose finansines operacijas vykdo profesionalūs šių prekybos objektų žinovai, o kainos formuojamos pagal pasiūlos ir paklausos dėsningumus. Tokiu būdu, VP birža garantuoja laisvą VP judėjimą, kurio metu perskirstomi finansiniai ištekliai tarp investuotojų (juridinių ar fizinių asmenų).

Egzistuoja ir neorganizuota užbiržinė prekyba. Užbiržinėje rinkoje paprastai prekiaujama tais VP, kurie nekotiruojami organizuotose biržose.

Pasaulinėje praktikoje užbiržinė prekyba sudaro apie 60% visos biržų prekybos apimties. Ji apima valstybės VP, municipalinių VP bei draudimo kompanijų akcijų prekybą. Vis dažniau užbiržinėje rinkoje prekiaujama ir VP, kotiruojamais biržoje. Tai – vadinamoji tretinė rinka.

Užbiržinėje prekyboje sandoriai dažniausiai sudaromi derybų pagrindu. Perkamiems arba parduodamais VP kaina nustatoma derybomis, kuriose gali dalyvauti ir finansų makleris, atstovaudamas vieną iš sandorio šalių.

Lietuvoje pasirinkus VP rinkos centralizacijos modelį, užbiržinei prekybai tenka žymiai mažiau vietos. VP apyvarta negali vykti už biržos ribų, jeigu emitento, kurio akcijomis prekiaujama, įstatinis kapitalas didesnis kaip 1 mln. EURŲ ir jų VP įregistruoti oficialiajame arba einamajame prekybos sąraše. (reikalauja LR VP rinkos įstatymas). Todėl užbiržinėje prekyboje sudaromi daugiausia privatūs sandoriai, kur pirkėjas ir pardavėjas patys susitinka be tarpininkų.

Dažniausiai pirminio kapitalo koncentracijos laikotarpiu ir vyrauja užbiržinė prekyba. LR VP viešosios apyvartos įstatymas numato, kad asmenys įforminę sandorį (už biržos ribų) dėl emitento VP, kurie įtraukti į biržos prekybos sąrašus, privalo VP komisijos nustatytais atvejais, nurodyti šiuo sandoriu perleidžiamų VP skaičių ir vieneto kainą. Šiuo reikalavimu siekiama didesnio VP rinkos subjektų informuotumo ir viešumo.

LR VP komisijos pastangomis 1997 m. buvo atliktas užbiržinės prekybos tyrimas. Apklausus dalį įmonių, kurių VP įtraukti į biržos prekybos sąrašą, buvo nustatyta, kad 1996 metais užbiržinė prekyba šių įmonių akcijomis sudarė apie 49% visos šių akcijų apyvartos. Tokia situacija susidarė todėl, kad buvo superkamos privatizavimo metu išplatintos akcijos, o tų įmonių darbuotojai buvo svarbiausi sandorių dalyviai.

Akcijų kaina užbiržinėje prekyboje buvo vidutiniškai 25% mažesnė negu biržoje.

Užbiržinėje prekyboje dažniausiai prekiaujama jaunų bei smulkių firmų VP, nors galima pirkti ir seniai veikiančių įmonių VP, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių veng.ia biržos (už paslaugą reikia mokėti, žemas VP kursas ir t.t.).

Pasaulio valstybių praktikoje biržinė ir užbiržinė rinka nėra griežtai atskirtos viena nuo kitos ir užbiržinė VP apyvarta vykdoma profesionalių dalyvių sujungtų vienas su kitu telefonu, telegrafu, taikant elektroninių ryšių sistemą.

4. 5. VERTYBINIŲ POPIERIŲ EMISIJOS ORGANIZAVIMAS

Vertybinių popierių apyvarta apima:
 naujos VP emisijos formavimą; pirminė rinka
 pirminį naujos VP emisijos išplatinimą;
 VP antrinę apyvartą, t.y. jų pirkimą ir pardavimą . antrinė rinka

Pirminė rinka prasideda nuo naujos VP emisijos formavimo.

Emisija tai VP, suteikiančių jų savininkams vienodas turtines ir neturtines teises, serijos išleidimas (LR VP viešosios apyvartos įstatymas).

Vertybinių popierių emisija gali būti atliekama:
 formuojant įstatinį kapitalą;
 didinat įstatinį kapitalą;
 formuojant ar didinant skolinamąjį kapitalą.

Emitento valdymo organas, turintis tam Lietuvos Respublikos įstatymuose ir emitento įstatuose numatytus įgaliojimus, priima sprendimą dėl vertybinių popierių emisijos išleidimo. Tačiau, prieš jį priimant, turi būti visapusiškai išanalizuota situacija ir atliktas analitinis darbas:
 šakos, kurioje veikia bendrovė, perspektyvų analizė;
 bendrovės padėties šakoje ir jos perspektyvų analizė;
 bendrovės finansinių dokumentų analizė;
 bendrovės finansinių poreikių analizė;
 galimų finansavimo šaltinių analizė;
 investicijų atsiperkamumo skaičiavimai.

Atlikus šį analitinį darbą, priimamas sprendimas dėl vertybinių popierių išleidimo arba neišleidimo. Jeigu nusprendžiama formuoti naują VP emisiją, daromi sprendimai:
 emituojamų vertybinių popierių tipo pasirinkimas. Priimant sprendimą, atsižvelgiama į būsimų pajamų stabilumą, bendrovės poreikį lėšoms, VP rinkos būseną.
 emisijos masto ir momento pasirinkimas.
 emisijos platinimo būdo pasirinkimas (viešasis arba neviešasis platinimas).
 vertybinių popierių emisijos prospekto ir kitų registravimui būtinų dokumentų rengimas.

Priimant šiuos sprendimus, atsižvelgiama ir į emitento charakteristikas (veiklos rūšis, mastai, perspektyvos bei investicinių resursų poreikis), ir į investuotojų interesus (didelis pelningumas, maža rizika, didelis likvidumas).

Vertybinių popierių emisija, kurioje atsižvelgiama ne tik į emitento, bet ir į investuotojo interesus, turi daugiausia galimybių būti pelninga.

Potencialūs vertybinių popierių investuotojai ieško didelio pelningumo, mažos rizikos ir didelio likvidumo derinio, tačiau ne visi jie vienodai įvertina šiuos tris pagrindinius tikslus. Tie pirkėjai, kurių pajamos yra pastovios, ir kurie taupo pinigus ateičiai, vertybinių popierių likvidumą laiko nereikšmingu. Kiti nori turėti lengvai likviduojamus vertybinius popierius, nes taip jie galės susigrąžinti investuotus pinigus.

Vertybinių popierių emitentai, didindami savo kapitalą, taip pat privalo derinti tris tikslus:
 gauti kapitalą tokiu būdu, kad galėtų garantuoti bendrovės akcininkams pakankamai dideles pajamas;
 išvengti didelio rizikos laipsnio;
 užtikrinti būtinas piniginių lėšų atsargas.

Daugelyje šalių siekiama apsaugoti investuotojų interesus jau pirminėje viešojoje apyvartoje. Todėl keliami VP emisijos registravimo reikalavimai.

Emitentas privalo atskleisti savo veiklą investuotojui, pateikdamas tam tikru standartizuotu būdu visapusišką informaciją apie save ir savo VP. Tai svarbiausias VP komisijos naujų VP emisijos registravimo reikalavimo tikslas.

Pagal Lietuvos Respublikos VP viešosios apyvartos įstatymą emitentas privalo įregistruoti savo vertybinius popierius Vertybinių popierių komisijoje, jeigu tenkinama bent viena iš sąlygų:
 emitentas yra steigiama ar veikianti akcinė bendrovė arba reorganizuojama į akcinę bendrovę bet kokios kitos rūšies įmonė;
 paskutiniųjų ūkinių metų paskutiniosios dienos pabaigoje emitento išleistų bent vienos klasės vertybinių popierių savininkų buvo daugiau nei 100;
 emit.entas ar investitorius ketina išleisti vertybinius popierius į viešąją apyvartą.
Emitentas, ketinantis įregistruoti vertybinius popierius, Vertybinių popierių komisijai turi pateikti:
 paraišką;
 prospektą (jeigu vertybiniai popieriai skirti ne viešajai apyvartai, vietoj prospekto gali būti pateiktas sutrumpintas jo variantas – memorandumas.);
 notaro patvirtintus steigimo dokumentų nuorašus, jeigu vertybiniai popieriai registruojami pirmą kartą, arba steigimo dokumentų pakeitimų, atsiradusių po paskutinio vertybinių popierių įregistravimo, notaro patvirtintus nuorašus;
 sprendimų, kurių pagrindu emitentas yra išleidęs ar ketina išleisti vertybinius popierius, notaro patvirtintus nuorašus;
 reorganizavimo projektą, jeigu vertybiniai popieriai registruojami dėl emitento reorganizavimo.
Prospekte (memorandume) emitentas turi pateikti finansinės atsiskaitomybės duomenis, atskleisti informaciją apie savo veiklą, išleistus ir numatomus išleisti vertybinius popierius, valdymo organus ir jų narių sandorius su emitentu, su juo susijusiais asmenimis bei emitento veiklos partneriais. Prospekte taip pat turi būti pateikta nepriklausomo auditoriaus išvada, kaip emitento apskaita ir finansinė atskaitomybė atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir bendruosius apskaitos principus.
Vertybinių popierių komisija gali nustatyti skirtingus informacijos atskleidimo reikalavimus atsižvelgdama į emitento dydį, veiklos pobūdį, išleistų ar išleidžiamų vertybinių popierių rūšį bei vertybinių popierių savininkų skaičių.
Vertybinių popierių komisija per 30 dienų turi išnagrinėti vertybiniams popieriams įregistruoti, perregistruoti pateiktus dokumentus ir raštu atsakyti emitentui. Vertybinių popierių komisija turi teisę reikalauti, kad emitentas pateiktų papildomą informaciją, būtiną investitorių interesams apsaugoti, taip pat paaiškintų ar pataisytų pateiktus duomenis.
Vertybinių popierių komisija turi teisę atsisakyti įregistruoti, perregistruoti vertybinius popierius, jeigu:
 emitento pateikti duomenys neatitinka Vertybinių popierių komisijos nustatytų taisyklių;
 emitentas atsisako pateikti nurodytus dokumentus, duomenis ar paaiškinimus.
Kai Vertybinių popierių komisija įregistruoja vertybinius popierius, prospekte (memorandume) nurodyta platinimo tvarka ir terminai gali būti pakeisti tik Vertybinių popierių komisijai leidus. Draudžiama keisti vertybinių popierių emisijos kainą, nominalią vertę, klasę ar rūšį.
Draudžiama reklamuoti VP ir skelbti apie jų pasirašymą, jeigu jie nėra įregistruoti Vertybinių popierių komisijoje.

Taigi, pagrindinis dokumentas, registruojant vertybinius popierius, yra vertybinių popierių emisijos prospektas arba memorandumas. Jeigu vertybinius popierius numatoma platinti viešai, registruojamas prospektas. Jeigu vertybiniai popieriai bus platinami neviešai, pateikiamas supaprastintas prospekto variantas – memorandumas. Memorandume pateikiama mažiau informacijos todėl, kad manoma, jog neviešojo platinimo atveju investuotojai yra geriau susipažinę su bendrove. Be to, dažniausiai neviešuoju būdu vertybiniai popieriai platinami instituciniams investuotojams, kurie yra kvalifikuoti vertybinių popierių rinkoje. Neviešojo platinimo būdas taikomas tada, kai nesinaudojama VP viešosios apyvartos tarpininkų paslaugomis arba reklama, arba kai kreipiamasi ne daugiau kaip į 100 asmenų.

Kadangi pats emitentas dažnai yra nepajėgus parengti visų reikiamų dokumentų vertybinių popierių emisijos įregistravimui, sudaromos sutartys su finansų maklerio įmonėmis arba komerciniais bankais, kurie atstovauja emitentui ir parengia reikalingus dokumentus.

Pirminį VP platinimą gali organizuoti pats emitentas, tačiau labai dažnai šį darbą atlieka tarpininkai: FMĮ, investiciniai bankai arba komercinių bankų SFMS.

Tarpininkavimas platinant vertybinių popierių emisiją gali būti dviejų formų:
 finansų maklerio įmonė ar investicinis bankas priima akcijas komisiniais pagrindais ir platina jas, neprisiimdamos galutinės atsakomybės. už jų išplatinimą. Tarpininkas tinkamai susipažinęs su nauja VP emisija deda maksimalias pastangas parduoti konkrečius vertybinius popierius. Rizika paliekama emitentui, o tarpininkas gauna komisinius už tą vertybinių popierių kiekį, kurį jam pavyksta išplatinti pagal sutartyje numatytas sąlygas;
 finansų maklerio įmonė arba investicinis bankas vykdo vertybinių popierių platinimą savo sąskaita. Šiuo atveju tarpininkas pats superka iš emitento visą išleistų vertybinių popierių kiekį ir perparduoda juos kita kaina, kiek didesne už pradinę. Emitentas šiuo atveju operatyviai ir greitai gauna finansines lėšas, kurių jam reikia. Kaip tarpininkavimo pagal “tvirtos garantijos principą“ atmaina yra VP platinimas prisiimant įsipareigojimus, kai tarpininkas įsipareigoja nupirkti pats tik VP likutį, tuo tarpu didesnė VP emisijos dalis išplatinama komisiniais pagrindais.

Tarpininkas, kuris pasirašo tarpininkavimo vertybinių popierių emisijoje sutartį, paprastai gauna komisinius (dažniausiai apie 2 %). Tačiau vienas tarpininkas retai kada prisiima visą atsakomybę. Paprastai sudaroma pirkimo grupė, į kurią gali įeiti kiti investiciniai bankai, finansų maklerio įmonės, draudimo kompanijos.

Generalinis tarpininkas pirkimo grupės dalyviams, kaip subtarpininkams, užmoka dalį komisinių. Šie subtarpininkai pasidalina atsakomybę tuo atveju, jeigu viešai išplatinti pavyksta ne visus vertybinius popierius. Jeigu to padaryti nepavyksta, visa atsakomybė tenka generaliniam tarpininkui, todėl jo komisiniai yra didesni už subtarpininkų.

Lietuvoje dalis emitentų platina vertybinius popierius savo jėgomis, nes bendrovių vadovai įsitikinę, jog jiems pavyks šį uždavinį įvykdyti be tarpininkų ir taip sutaupyti pinigų.

Emitentas turi apsispręsti, kaip bus platinama jo vertybinių popierių emisija:
 viešuoju būdu,
 neviešuoju būdu.

Pagrindinis viešojo platinimo pranašumas, lyginant su neviešuoju, yra galimybė prieiti prie platesnės rinkos. Viešojo platinimo atveju procesas prasideda nuo diskusijų tarp emitento ir vieno ar daugiau vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų. Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkas įsigilina į vertybinių popierių naujos emisijos klausimus ir veikia kaip emitento finansinis konsultantas, sprendžiant apie vertybinių popierių emisijos dydį, terminus, kainas, išleidimo laiką.

Emisijos laiko ir kainos nustatymas yra esminis dalykas leidžiant naujus vertybinius popierius. Idealus laikas išleisti akcijas yra tada, kai vertybinių popierių rinka yra stipri ir kai egzistuojančiomis bendrovės akcijomis prekiaujama aukštomis kainomis. Tai ne tik pigiau kainuos emitentui, bet ir bus didesnis rinkos pasitikėjimas ir didesnė naujos emisijos vertybinių popierių paklausa.

Naujos emisijos ideali situacija būna tada, kai rinkoje prekiaujama 15 – 20 % didesnėmis kainomis negu yra siūloma naujos emisijos kaina. Paprastai praeina kelios savaitės ar mėnesiai nuo kainos paskelbimo momento iki vertybinių popierių platinimo pabaigos ir vertybinių popierių rinkos sąlygos gali pasikeisti. Dėl to, rinkoje reikia veikti su pelnu arba nuostoliu, išlaikant kainą, kuria buvo pradėta prekiauti.

Taigi, kai tik tarpininkas pasirašo tarpininkavimo sutartį ir prisiima įsipareigojimus, prasideda vertybinių popierių platinimas. Tarpininkai siūlo naujos emisijos vertybinius popierius potencialiems investuotojams, kurie laikytų juos ilgesnį laiką ar net iki jų termino pabaigos.

Išvada: pirminė rinka prasideda nuo naujos VP emisijos formavimo ir baigiasi pirminiu naujos emisijos išplatinimu.

Antrinė vertybinių popierių apyvarta formaliai gali prasidėti tuojau pat, kai tik koks nors investuotojas nuperka vertybinius popierius pirminėje rinkoje ir pasiūlo juos parduoti.

Lietuvoje antrinė apyvarta galima tik po to, kai Lietuvos centriniame vertybinių popierių depozitoriume jiems atidaroma bendroji sąskaita. Depozitoriumas atidaro sąskaitas tik tada, kai akcinė bendrovė įregistruoja savo įstatų pataisas. O įstatų patais.os dėl įstatinio kapitalo padidinimo registruojamas tik po to, kai pasirašyta visa emisija ir sumokėti pradiniai įnašai. Be to, kol neapmokėta visa emisija ir naujų akcijų savininkų teisės nesulygintos su buvusių emisijų savininkų teisėmis, Nacionalinė vertybinių popierių birža taip pat taiko antrinės rinkos apribojimus, leisdama sudarinėti tik tiesioginius sandorius ir drausdama sandorius centrinėje rinkoje.

4. 6. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS EFEKTYVUMAS

TARPTAUTINIAI EFEKTYVIOS RINKOS ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Efektyvi rinka – yra tokia rinka, kurioje kiekvieno VP kaina lygi investavimo vertei kiekvienu pasirenkamu momentu. Tai reiškia, kad VP parduodamas pagal tikrą jo vertę bet kokiu momentu. Vadinasi, efektyvioje rinkoje nėra nepakankamai įvertintų arba pervertintų VP.

Efektyvioje rinkoje visa informacija apie VP visiškai ir operatyviai atsiskleidžia per rinkos kainas.

Egzistuoja trys efektyvumo formos:
 mažesnio efektyvumo forma;
 vidutinio efektyvumo forma;
 didesnio efektyvumo forma.

Mažesnio efektyvumo formos rinkoje visos buvusios VP kainos yra žinomos.

Vidutinio efektyvumo formos rinkoje VP kainose atsispindi viešai prieinama informacija.

Didesnio efektyvumo formos rinkoje visi žino visą informaciją apie VP tiek viešąją, tiek privačią. Efektyvioje rinkoje neįmanoma gauti didesnio pelno, negu normalus, naudojant informaciją sprendimams apie VP pirkimą ar pardavimą formuoti. Vadinasi, efektyvioje rinkoje investuotojai gali tikėtis tik normalaus pelno ir normalaus pelno lygio už savo investicijas.

Jeigu neįmanoma gauti pelno didesnio už normalų, pasinaudojant informacija apie buvusias kainas sprendimams (apie tinkamą VP pirkimo ar pardavimo momentą) priimti, tai tokia rinka apibrėžiama kaip esanti mažesnio efektyvumo formos rinka.

Dauguma VP rinkų pasaulyje yra žemesnio efektyvumo formos.

Efektyvioje rinkoje bet kokia nauja informacija turi greitai ir visiškai atsiskleisti per kainas. Nauja informacija būna netikėta (staigmena). Viskas, kas netikėta galima prognozuoti ir galima laukti fakto. Vadinasi, kainos kitimas efektyvioje rinkoje įmanomas į abi puses (padidėjus ir sumažėjus). Jeigu prognozuojama, kad VP kaina kils tiek, kad būtų užtikrintas atitinkamas kapitalo rentabilumas, tai kas yra žemiau ar aukščiau šio prognozuojamo lygio, jau vadinama neprognozuojama.

Efektyvioje rinkoje kainų svyravimai artimi atsitiktinumui.

Išvada: efektyvioje rinkoje VP kaina turi tobulai atspindėti investavimo vertę. O šiuo atveju investavimo vertė yra VP perspektyvos einamoji vertė nustatyta puikiai informuoto ir kvalifikuoto analitiko (specialisto).

Taigi, bet koks esminis nesutapimas tarp kainos ir investavimo vertės jau signalizuoja apie rinkos neefektyvumą. Laisvoje ir gerai išvystytoje rinkoje toks esminis neefektyvumas būna retai. Skirtumą tarp kainos ir investavimo vertės tuojau pat pastebės kvalifikuoti analitikai, o įgiję šį pranašumą rinkoje, tuojau stengsis jį naudingai realizuoti:
 nepakankamai įvertinti VP bus daugiau perkami, o tai padidins jų paklausą rinkoje ir pradės kilti kaina;
 pervertinti VP bus daugiau parduodami, todėl greitai pradės didėti šių VP pasiūla rinkoje ir kaina pradės kristi.

Išvada: visi investuotojai nori pasinaudoti pranašumais, atsiradusiais dėl laikino rinkos neefektyvumo (siekia naudos). Ši sąlyga kaip tik ir sumažina laikiną rinkos neefektyvumą ir tuo pačiu sumažina investuotojų šansus gauti didesnį negu normalų pelną.

Kadangi pasaulio VP rinkose dirba daug profesionalių ir informuotų analitikų (specialistų), todėl jų dėka daugelis šių rinkų yra efektyvios negu iracionalios rinkos (todėl tokiose rinkose perkant ar parduodant VP gana sunku gauti didesnį pelną negu normalus).

Lietuvoje kol kas dar nedaug aukštos kvalifikacijos ir gerai informuotų analitikų (specialistų), todėl galimybės gauti rinkoje didesnį pelną negu normalus yra žymiai didesnės. Dėl to, analitiko darbas yra aukštai vertinamas ir labai reikalingas finansų maklerio įmonėms .(FMĮ).

Ilgą laiką Lietuvoje nebuvo VP rinkos, nes esant komandinei (planinei) ūkininkavimo sistemai, jos egzistavimas buvo neįmanomas. Rinkos ekonomikos sąlygomis atsirado galimybė sukurti VP rinką. Tačiau ją kuriant reikėjo atsižvelgti į vietines ir tarptautines sąlygas, reikėjo nustatyti tinkamą rinkos struktūrą, pritaikyti Lietuvos poreikiams ir turimiems finansiniams ištekliams. Be to, ši struktūra turėjo atitikti jau egzistuojančius tarptautinius standartus, kad ateityje galima būtų pritraukti užsienio partnerius. Egzistuoja tarptautinių organizacijų sukurti efektyvūs VP rinkos organizavimo principai ir rekomendacijos, kurių reikia laikytis, kuriant VP rinką šalyje.

Lietuvos VP rinka ir buvo kuriama atsižvelgiant į tarptautinius standartus, G – 30 šalių rekomendacijas, Europos rinkos reguliavimo principus.

Egzistuoja 11-ka rinkos reguliavimo principų, atitinkančių europinius standartus, sudarytus pagal G – 30 šalių rekomendacijas ir labiau pritaikytus Europai.

Pirmasis principas apibūdina teisinę bazę ir teigia, kad ji turi tiksliai atitikti nacionalinės rinkos funkciją, užtikrinti efektyvią investuotojų apsaugą ir, jei įmanoma, atsižvelgti į rinkos skaidrumo ir reguliavimo tikslus. Šis principas taip pat nurodo, ką būtinai turėtų apibrėžti vertybinių popierių įstatymas, t.y.:
 koks VP rinkos tipas ir kaip ji reguliuojama;
 kas yra pagrindiniai rinkos dalyviai ir priežiūros institucijos, kokios jų teisės ir pareigos;
 kas yra vertybinis popierius, kur atliekami sandoriai, kaip pervesti vertybinius popierius ir t.t..

Pagrindinės alternatyvos:
 materialūs ar nematerialūs vertybiniai popieriai;
 vertybinių popierių rūšys;
 nuosavybės ir pinigų pasikeitimo momentas;
 maklerio įmonių teisinio statuso nustatymas;
 narių teisės ir įsipareigojimai;
 operacijų, išeinančių už centrinės rinkos ribų, reguliavimas.

Antrasis principas apibūdina dematerializuotą atsiskaitymų sistemą, kurią valdo depozitoriumas. Kadangi Europa vadovaujasi G – 30 šalių rekomendacijomis, atsiskaitymai už sandorius su vertybiniais popieriais vyksta be fizinio vertybinių popierių judėjimo. Depozitoriumo sistema egzistuoja tam, kad valdytų narių vertybinių popierių pozicijas, remdamasi iš Kliringo banko gauta informacija. Vienas iš svarbiausių depozitoriumo tikslų – dematerializuotų vertybinių popierių prekybą padaryti saugesne bei greitesne ir įgyvendinti įrašų knygose sistemą. Tokiu būdu depozitoriumo sistema garantuoja efektyvius ir mažai rizikingus atsiskaitymus už sandorius.

Šis principas taip pat apibrėžia svarbiausias depozitoriumo funkcijas:
 sąskaitų tvarkytojų bei emitentų registrų koordinavimas (kiekvienas investuotojas turi visus vertybinius popierius, kuriais prekiauja, laikyti asmeninėje sąskaitoje, kurią atidaro sąskaitos tvarkytojas);
 atsakomybė už sąskaitų investuotojui atidarymą pas saugotoją. Depozitoriumas turi užtikrinti vertybinių popierių, anksčiau laikytų tiesioginėse vertybinių popierių sąskaitose, (atidarytose emitentų registre) pervedimą ir saugojimą;
 informacijos apie vertybinių popierių judėjimą sukaupimas ir FMĮ vertybinių popierių balanso patikrinimas (kad išsiaiškinti bet kokį jų trūkumą);
 kliringo bankui atlikus atitinkamus mokėjimus, depozitoriumas atlieka vertybinių popierių perrašymą ir taip baigia kliringinių atsiskaitymų ciklą.

Trečias principas teigia, kad centrinė rinkos institucija gali būti vertybinių popierių birža ir pati veikti kaip kliringo bankas, turintis teisę vykdyti piniginius atsiskaitymus. Europoje dažniausiai VP rinkos kliringo banko vaidmenį atlieka centrinis bankas. Optimalu pasirinkti kliringo banku tokį banką, kuris neturėtų bankroto rizikos, garantuotų, kad kliringo procesas vyks be klaidų ir kad sutiktų atlikti kliringo operacijas visoms įmonėms – narėms (iš jų ir ne makleriams ar ne bankams). Kad būtų sustiprintas rinkos saugumas ir abipusis investuotojų ir rinkos pasitikėjimas, kliringo bankas turi būti nepriklausomas, puikios reputacijos, centri.nis organas (t.y. bankas asmeniškai nesuinteresuotas sandoriais). Be to, kliringo bankas turi glaudžiai bendradarbiauti su Centriniu depozitoriumu. Depozitoriumas garantuoja vertybinių popierių pristatymo ir apmokėjimo vienalaikiškumą.

Tokiu būdu bankas, būdamas atsakingas už kliringinius atsiskaitymus gali užtikrinti mokėjimų stabilumą ir finansiniai sandoriai gali vykti saugiai ir efektyviai.

Taigi, finansų rinkos stabilumą ir saugumą garantuoja centrinės rinkos institucijos (pvz. Centrinio banko) pasirinkimas kliringo operacijoms atlikti.

Ketvirtasis principas apibūdina Vertybinių popierių komisijos formavimo tikslus ir jos funkcijas. VP komisija turi būti vyriausybės administracijos, atsakingos už viešą prekybą vertybiniais popieriais, centrinis organas. Pagrindinės VP komisijos funkcijos yra investuotojų apsauga ir lygių teisių į viešą informaciją užtikrinimas. Komisijos priežiūrą gali atlikti Finansų ministerija ar kitas vyriausybės organas. Kaip rinkos priežiūros institucija, komisija stebi emitentus, viešosios apyvartos tarpininkus ir vertybinių popierių biržą

Pagrindinės VP komisijos funkcijos:
 prižiūrėti, ar viešojoje prekyboje vertybiniais popieriais laikomasi prekybos ir konkurencijos taisyklių;
 priemonių, užtikrinančių efektyvų vertybinių popierių rinkos veikimą ir investuotojų apsaugą, planavimas, organizavimas ir įdiegimas;
 leidimų išdavimas bankams ir brokerinėms firmoms, norinčioms prekiauti rinkoje;
 kitų priemonių, kurias numato vertybinių popierių įstatymas, vykdymas.

Penktasis principas apibūdina viešosios apyvartos tarpininkus ir teigia, kad investicinės firmos teisiškai įsipareigojusios rinkai ir klientams dėl savo operacijų atvirumo ir saugumo. Makleriai susiduria su dvejopa kontrole. Pirmoji – operacijų kontrolė, kurią vykdo VP birža arba depozitoriumas ir kuri yra skirta įsitikinti, ar jie tikrai sugeba teisingai atlikti savo operacijas. Antroji – teisinė VP komisijos kontrolė, kai tikrinama, ar jie dirba laikydamiesi teisinių nuostatų.

Pavedimų rinkoje, visus pavedimus turi surinkti makleriai ir perduoti į centrinę rinką. Tokiu būdu, viešosios apyvartos tarpininkai ir vertybinių popierių birža pasidalija monopolinę teisę visiems sandoriams.

Šeštasis principas apibūdina prekybos organizavimo sistemą. Norint turėti veikiantį kainos nustatymo mechanizmą, reikia, kad daugiau kaip 50% visos rinkos apyvartos vyktų per centrinę prekybos sistemą, o apie tiesioginius sandorius būtų pranešama biržai. Taip būtų užtikrinamas ryšys tarp centrinės rinkos sandorių ir tiesioginių sandorių kainų. Vertybinių popierių rinkos kainų nustatymas yra svarbiausia biržos funkcija, todėl vertybinių popierių biržos nariai turi užtikrinti šios funkcijos teisingumą. Informacija, įtakojanti kainą turi būti viešai prieinama, kad būtų užtikrintas rinkos skaidrumo principas ir užkertamas kelias prekybai “tarp savų žmonių”.

Septintasis principas siejasi su prekybos organizavimu ir nurodo, kad bet kurios brokerinės firmos ar biržos nesugebėjimas įvykdyti savo įsipareigojimų gali turėti įtakos ir kitiems rinkos dalyviams. Jie neturi būti baudžiami, jei nėra tiesiogiai atsakingi už atitinkamo sandorio neįvykdymą. Todėl turi būti sukurta garantinė sistema, kuri kompensuotų nuostolius su atitinkamų sandorių neįvykdymu. Garantija reiškia, kad, nepaisant centrinės rinkos įsipareigojimų nevykdymo, atsiskaitymai įvyks, t.y. vertybiniai popieriai bus pristatyti, o pinigai sumokėti nepriklausomai nuo nesugebėjimo įvykdyti atitinkamą sandorį.

Rinkos garantavimo principas turi leisti garantiniam fondui supirkti rinkoje esančius VP, kai pardavėjas nesugeba pristatyti sandoryje numatyto vertybinių popierių kiekio. Norint turėti reikiamą pinigų sumą VP nupirkti, į garantinį fondą turi būti pervedami papildomi įnašai, atitinkantys skirtumą tarp vertybinio popieriaus kainos prekybos dieną ir jo kainos atsiskaitymo dieną.

Aštuntasis principas apibūdina tai, ką garantuoja fiksuotos kainos mechanizmas. Jis teigia, .kad rinkos skaidrumas ir vienoda galimybė prieiti prie informacijos yra du kertiniai atramos taškai, organizuojant centrinę rinką. Kiekvienas investuotojas (privatus ar institucinis) privalo turėti lygias teises rinkoje. Smulkus (privatus) investuotojas pateikęs pavedimą, turi būti tikras, kad jis bus įtrauktas į pavedimų knygą tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir stambaus (institucinio) investuotojo pavedimas.

Devintasis ir dešimtasis principai apima vertybinių popierių administravimą. Devintasis principas teigia, kad vertybinių popierių perrašymas pirkėjams ir pinigų išmokėjimas pardavėjams turi vykti vienu metu pagal nustatytus terminus. Ši procedūra, vadinama vertybinių popierių pristatymu kartu su apmokėjimu, tai turi įvykti nustatytą T + 2, 3, 4 ar 5. dieną. Didelė rizika atsiskaitant už vertybinius popierius atsiranda tada, kai vertybiniai popieriai yra perduodami, dar negavus čekio, patvirtinančio atitinkamą pinigų sumą kitos sandorio šalies sąskaitoje. Centrinė organizacija (dažniausiai Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas) turi prižiūrėti vienalaikišką pinigų ir VP pasikeitimą.

Elektroninė ar knyginė įrašų sistema yra efektyviausios priemonės užtikrinančios vertybinių popierių perdavimo ir apmokėjimo už juos vienalaikiškumą.

Dešimtas principas nurodo, kad reikia vengti materialių vertybinių popierių kiek leidžia vietiniai įstatymai ir siekti įstatymų pataisymo nematerialiai VP apyvartai. Sandoriai, vykdomi su materialiais vertybiniais popieriais, užima daug laiko ir reikalauja daug darbo, o taip pat ir jų kaštai yra gana dideli. Faktiškai, sandoriai negali būti pilnai įvykdyti, kol nepasikeičia sertifikato ( t.y. vertybinio popieriaus) turėtojas. Šis procesas stabdo greitas pirkimo – pardavimo operacijas ir taip mažina rinkos likvidumą. Sertifikatais paremti vertybinių popierių pervedimai apsunkina ir kliringo procesą. Tokiomis sąlygomis reikia nustatyti kas, ką ir kam skolingas, taip pat perduodami sertifikatai turi būti surasti ir paruošti perdavimui tiksliu momentu. Be to, sunku išvengti sertifikatų klastotės.

Kadangi vertybiniai popieriai yra dematerializuojami depozitoriume, todėl akcijos, obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai yra registruojami VP sąskaitose, kurias atidaro rinkos profesionalai – sąskaitų tvarkytojai.

Licencijuoti sąskaitų tvarkytojai vertybinių popierių sąskaitas atidaro investuotojams kaip VP savininkams. Šis VP įrašas ir yra pagrindinis VP nuosavybės įrodymas.

Vienuoliktasis principas nusako listingo reikalavimus. Listingo reikalavimai taikomi “brandiems” emitentams ar bendrovėms, įtraukiamoms į Oficialųjį sąrašą, bei jaunesnėms bendrovėms, įtraukiamoms į “antrinį” sąrašą, gali skirtis. Emitento perėjimas iš “antrinio” sąrašo į Oficialųjį yra susijęs su išsamesnės informacijos bei daugiau duomenų apie savo finansinę padėtį pateikimu.

Europos Sąjungos direktyva (Listingo Reikalavimų Direktyva) įtvirtino Europoje paplitusį požiūrį į listingą, palengvinantį įmonės VP kotiravimą kelių biržų sąrašuose ir tarptautinį finansavimą.

Išvada: remiantis šiais principais ir atsižvelgiant į Lietuvos ypatybes ir buvo kuriama vertybinių popierių rinka šalyje.

Lentelėje pateikiami VP rinką reguliuojantys principai ir jų reguliavimo sritys.

VP RINKĄ REGULIUOJANTYS PRINCIPAI

SRITIS PRINCIPO numeris PRINCIPAS

Institucinis pagrindas

(teisinė bazė) 1 principas VP rinką reguliuoja įstatymas.

2 principas Atsiskaitymai už sandorius vykdomi be fizinio vertybinių popierių judėjimo.

3 principas Atsiskaitymai turi būti vykdomi per centrinę rinkos instituciją.

4 principas Vertybinių popierių komisija užtikrina investuotojų apsaugą.

5 principas Investicinės firmos yra viešosios apyvartos tarpininkai. Jie privalo laikytis licencijavimo tvarkos.

Prekybos organizavimas 6 principas Pranešimai apie sandorius perduodami į Vertybinių popierių biržą (VPB) ir Vertybinių popierių komisiją (VPK).

7 principas Rinkos garantinis organas užtikrina n.eįvykdytų centrinėje rinkoje sandorių kompensaciją.

8 principas Fiksuotos kainos mechanizmas (kotiravimas) garantuoja investuotojams lygias teises.

Vertybinių popierių administravimas 9 principas Atsiskaitymai vykdomi, taikant apmokėjimo ir vertybinių popierių pervedimo vienalaikiškumo principą.

Listingas 11 principas Listingo reikalavimų pagrindas – pilnos ir patikimos informacijos apie emitentus pateikimas.

4. 7. LIETUVOS VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS KŪRIMO ĮSTATYMINĖ BAZĖ IR INSTITUCIJOS

1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo ekonomikos reforma paremta masine privatizacija.

1991 m. vasario mėn. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą, pagal kurį jam 1991 m. antroje pusėje prasidėjo masinė privatizacija. Šio proceso metu buvo išleista daug vertybinių popierių (daugiausia paprastųjų vardinių akcijų), kurių savininkais tapo apie 1,5 mln. Lietuvos gyventojų, bet tik maža jų dalis tapo pagrindiniais įmonių savininkais.

Išvada: rinkos santykiai, masinė privatizacija sudarė sąlygas VP emisijai ir cirkuliacijai Lietuvoje.

VP rinkos kūrimo procesas buvo sudėtingas. Reikėjo įteisinti jau veikiančią rinką. Buvo išleistos ir pardavinėjamos akcijos, cirkuliavo investiciniai čekiai. Taigi, jau egzistavo nereguliuojama VP rinka.

Todėl, svarbiausia Lietuvos VP rinkos sukūrimo tikslas buvo nereguliuojamą VP rinką perorganizuoti į teisiškai reguliuojamą VP rinką. Reikėjo sukurti VP rinkos norminę bazę ir institucijas VP rinkai funkcionuoti.

1991 metai buvo įvairių prekių biržų kūrimosi metai. Įsikūrė “Vilniaus birža”, “Baltijos birža”, “Lietuvos birža” ir kt. Jos tapo svarbiausiomis prekinės prekybos koncentracijos institucijomis, kuriose pradėjo kurtis ir fondų skyriai.

UAB “Vilniaus biržos” fondų skyrius ir buvo pirmoji institucija Lietuvoje, kuri profesionaliai pradėjo VP prekybą. Tai buvo pirmoji VP biržos užuomazga. Buvo suformuluotos pirmosios prekybos VP taisyklės. Pirmoji prekyba VP įvyko 1991 lapkričio 15 d.

Lietuvoje susidarė situacija: dar nebuvo jokio valstybinio VP rinkos reglamento, o UAB “Vilniaus birža” jau vykdė prekybą VP. Ši situacija paskatino Vyriausybę kuo skubiausiai pradėti norminti Lietuvos VP rinką.

1992 spalio 30 d. buvo priimtas LR Vyriausybės nutarimas Nr. 815 “Dėl VP emisijos ir viešosios apyvartos bei VP biržos laikinųjų nuostatų patvirtinimo”. Šis nutarimas ilgai buvo bazinis dokumentas reglamentuojantis VP rinką Lietuvoje.

1992 rugsėjo 2 d. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 646 “Dėl VP komisijos ir Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo”. Šis nutarimas leido suformuoti profesionalias VP rinkos institucijas.

1992 pabaigoje savo darbą pradėjo pirmoji VP komisija (VPK) iš 7 narių, įsteigta prie LR Finansų ministerijos, o nuo 1996 sausio 16 d. (remiantis LRVP viešosios apyvartos įstatymu) tapo pavaldi Seimui.

Dabar VPK sudaro pirmininkas ir 4 nariai, kuriuos skiria Seimas. Ji finansuojama iš biudžeto.

Kartu su VPK vystėsi ir kiti VP rinkos segmentai. Atsižvelgiant į Lietuvos VP rinkos specifiką, ypač į jos dydį ir išvystymą, pirmiausia buvo priimtas 1993 m. rugsėjo 3 d. Vyriausybės sprendimas Nr. 646 steigti Lietuvoje vieną biržą. Tuo metu VP rinkoje buvo naudojami tik laikinieji akcininko pažymėjimai, todėl Lietuvos Vyriausybė nusprendė įdiegti dematerilizuotą VP modelį.

Lietuvos NVPB modeliu buvo pasirinktas Prancūzijos biržos modelis, vienas pažangiausių pasaulyje. 1992 m. rugsėjo 17 d. buvo pasirašyta Prancūzijos – Lietuvos vyriausybių sutartis, kuri buvo Prancūzijos biržų bendrovės (SBF Bourse de Paris) ir LNVPB bendradarbiavimo pradžia. Taigi SBF ir Prancūzijos depozitoriumo (SICOVAM) pastangomis Lietuvoje buvo sukurta VP birža, atitinkanti tarptautinius standartus.

1993 gegužės 11 d. VP birža buvo įregistruota VP komisijoje.

Padedant Prancūzijos specialistams, birža buvo atidaryta 1993 rugsėjo 14 d., t.y. įvyko pirmoji prekybos sesija. Jos metu prekybos sąraše buvo .pateikti 19 emitentų 22 vertybiniai popieriai, įregistruota 19 FMĮ, parduotos 368 akcijos, o prekybos apyvarta sudarė 1630,5 Lt.

Lygiagrečiai su NVPB kūrėsi ir Lietuvos centrinis VP depozitoriumas (LCVPD). Iš pradžių jis buvo įsteigtas ir veikė kaip NVPB vidaus padalinys. Daugėjant VP sąskaitų atidarymo bei apskaitos operacijų, ir plečiantis vykdomoms funkcijoms, tapo tikslinga įsteigti savarankišką įmonę. 1994 vasario 25 d. buvo įsteigtas LCVPB ir įregistruotas kaip ne pelno įmonė. Jo įstatinis kapitalas buvo įregistruotas 6,053 mln. Lt.

Šiandien Lietuvos Respublikos VP viešosios apyvartos įstatymas (1996 01 16) skelbia, kad CVPD yra akcinė bendrovė, kurios pagrindinis tikslas – vykdyti bendrąją VP apskaitą, rengti ir diegti apskaitos sistemas sąskaitų tvarkytojams, jas aptarnauti ir prižiūrėti. CVPD turi teisę išleisti tik paprastąsias vardines akcijas (PVA). Jo pelno paskirstymą numato įstatai.

1993 metais kartu su birža pradėjo veikti ir Kliringo bankas. Jo funkcijas vykdė dviejų bankų padaliniai:
 Vilniaus bankas – VP kliringinių atsiskaitymų (išskyrus VVP piniginius atsiskaitymus);
 Lietuvos banko Atsiskaitymų centras – VVP piniginius atsiskaitymus.

Dabar Kliringo banko funkcijas atlieka tik Lietuvos banko Atsiskaitymų centras. šio banko paskirtis vykdyti piniginius atsiskaitymus pagal biržoje sudarytų sandorių tarp FMĮ rezultatus.

Piniginės lėšos skirtos atsiskaityti už centrinės rinkos sandorius turi būti sukauptos specialiose Kliringo banko sąskaitose. Nustatytu laiku Kliringo bankui ir CVPD patvirtinus piniginių lėšų ir VP pakankamumą, depozitoriume perrašomi VP. Tuo pat metu pagal NVPB Prekybos ir atsiskaitymų departamento pateiktus mokėjimų pavedimus Kliringo bankas perveda pinigines lėšas. Tokiu būdu garantuojamas apmokėjimo ir VP pervedimo tuo pačiu metu principas.

Nuo biržos atidarymo pradžios veikia ir Garantinis fondas. Jis užtikrina sandorių VP biržoje įvykdymą, jeigu kuri nors iš sandorio šalių negali laiku atsiskaityti. Šis fondas sudaromas iš FMĮ įnašų.

Pagal Lietuvos Vyriausybės dokumentus ir VP rinkos svarbiausią reikalavimą biržoje gali prekiauti tik profesionalūs tarpininkai. Jais gali būti FMĮ ir bankų SFMS, gavę licenciją verstis šia veikla. Leidimą išduoda tik VPK, jeigu bent vienas iš FMĮ savininkų ar darbuotojų yra išlaikęs VPK organizuotus kvalifikacinius egzaminus.

Makleriu vadinamas asmuo, siūlantis, perkantis ar parduodantis VP kliento ar viešosios apyvartos tarpininko vardu. Makleriu gali būti tik turintis VPK išduotą licenciją.

Išvada: Visos paminėtos institucijos užtikrina VP rinkos funkcionavimą. Jos yra tarpusavyje susijusios ir veikdamos kartu užtikrina VP rinkos stabilumą.

Klientas norėdamas pirkti ar parduoti VP, kreipiasi į tarpininką (FMĮ arba SFMS). Finansų makleris parengia pavedimą ir pateikia VP biržai, kuri pagal VP pasiūlą ir paklausą nustato VP kursą (kainą) t.y. kotiruoja VP. Jeigu biržoje patenkinamas pavedimas operacija įregistruojama CVPD ir pinigai pervedami į Kliringo banką.

Pagrindinis Lietuvos VP rinką reguliuojantis dokumentas yra 1996 m. sausio 16 d. priimtas Lietuvos Respublikos VP viešosios apyvartos įstatymas Nr. 1 – 1169. 2001 m. gruodžio mėn. buvo patvirtinta šio įstatymo nauja redakcija – Lietuvos vertybinių popierių rinkos įstatymas (atsižvelgiant į įstatymo pataisas 1998, 2000, 2001 metais).

Šis įstatymas:
 apibrėžia VP rinkoje galinčius cirkuliuoti VP. VP viešąją pirminę ir antrinę apyvartą bei joms keliamus reikalavimus;
 nustato VP paketo įsigijimo tvarką;
 išvardija VP viešosios apyvartos tarpininkus, jų funkcijas ir pareigas, pateikia jų klasifikaciją ir veiklos licencijavimo tvarką;
 pateikia VP biržos, Centrinio VP depozitoriumo bei VP komisijos sampratą, veikimo principus paskirtį.

4. 8. LIETUVOS VP RINKOS KŪRIMAS IR RAIDA

Po to, kai buvo suformuotos pagrindinės VP rinkos institucijos, prasidėjo ekstensyvi VP rinkos plėtra. Kadangi Lietuvos VP rinka yra nauja ekonominio gyvenimo sritis, to.dėl kaip ir kitos besivystančių šalių rinkos, neišvengė problemų.

Pasiūlos rinkos problema. Ji susijusi su tiesioginių sandorių vyravimu ir likvidavimo problema. Egzistuojant pasiūlos rinkai, nuolat juntamas rinkoje pirkėjų trūkumas. Ši situacija ypač aktuali akcijų rinkoje. Smulkūs investuotojai neturi galimybės dalyvauti VP rinkoje, nes sunkiai randa pirkėjus savo VP. Stambūs investuotojai sandorius sudaro tiesiogiai, tuo mažindami likvidumo riziką. Vykdant tiesioginį sandorį, tiesiogiai surandamas pirkėjas, aplenkiant NVPB ir tik įvykęs sandoris įregistruojamas biržoje. Tokia praktika tapo labai populiari ir dauguma registruotų sandorių NVPB buvo tiesioginiai.

Vadinasi, dauguma pirktų ir parduotų VP neturėjo rinkos kainos, todėl nebuvo galima nustatyti jų vertės.

Jeigu VP yra nelikvidūs, atsiradus būtinybei, juos sunku parduoti, todėl atsiranda investavimo rizika. Dėl šios priežasties antrinė VP rinka Lietuvoje nuolat buvo nesubalansuota, nes nuolat vyravo pasiūla.

šios problemos svarbiausios priežastys:
 ekonomikos nuosmukis ir nepasitikėjimas Vyriausybe dėl dažnų sprendimų kaitaliojimo;
 daugeliui žmonių Lietuvoje VP rinka buvo menkai suprantamas reiškinys;
 informacijos stoka ir jos patikimumas. Tai susiję tiek su informacija apie pačius VP, tiek ir su informacija apie FMĮ. Gauti patikimą informaciją apie emitentų finansinę padėtį ir jos pokyčius yra labai sudėtinga (išskyrus VVP). Patys emitentai dažnai tuo nesuinteresuoti;
 netobula NVPB veikla, bei prekybos sistema. NVPB prekybos sistema pradžioje rėmėsi vienkartinio kotiravimo principu, o tai sulaikė dalį investuotojų. Nenutrūkstamo kotiravimo rinkos sukūrimas biržoje buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos VP rinkos tobulinimo tikslų.

Be to, manoma, kad per maža viešosios apyvartos tarpininkų daroma įtaka NVPB sprendimams priimti. Šalinti šiai problemai siūloma privatizuoti NVPB (diskutuojamas problemos sprendimas).

Per laikotarpį nuo pirmosios sesijos, įvykusios 1993 m. rugsėjo mėnesį, Lietuvos VP rinka vystėsi kartu spręsdama ir savo problemas.

Lietuvos VP rinkos vystymąsi galima suskirstyti į kelis etapus:

Pirmasis etapas – VP rinkos kūrimosi etapas, kuriame atsirado rinka, buvo mokomasi prekiauti, buvo rengiama ir tobulinama įstatyminė bazė.

Tuo metu prekyba VP vyko kartą per savaitę, t.y. antradieniais, nes emitentų ir investuotojų poreikiai buvo nežymūs. Nuo 1994 m. birželio mėn. buvo apribotas tiesioginių sandorių kainų svyravimas. (NVPB valdybos vykdomasis raštas). Nustatyta, kad kaina negali nukrypti nuo akcijos emisijos kainos daugiau kaip 60. Be to, 1994 m. buvo suvienodinti biržos ir tiesioginių sandorių mokesčiai. Taip pat buvo sumažinti komisiniai mokesčiai už sandorius VVP. Buvo nustatyta minimali riba tiesioginiams sandoriams – 50000 Lt. Po šių pakeitimų apyvarta VP sumažėjo (nebuvo kuo prekiauti tiesioginių sandorių rinkoje)

Svarbus šio etapo įvykis – 1994 liepos 19 d. atsiradę VVP. Jie turėjo tapti svarbia alternatyva esamoms investavimo galimybėms, kaip patikimiausi, pelningiausi ir likvidžiausi VP. Tuo metu dominavo NVPB nepatraukli akcijų pasiūla. Siekiant pagerinti prekybą biržoje, 1994 rugpjūčio 24 d. buvo pirmą kartą išbandyta nauja kompiuterinė biržos prekybos sistema. Tai leido priimti žymiai daugiau pavedimų ir paspartinti biržos operacijas.

Nors NVPB prekyba buvo energingai pertvarkoma ir tobulinama bendroji ekonominė ūkio būklė neleido aktyviai vystytis VP rinkai. Smunkant pramonei, nebuvo paklausių įmonių ir jų akcijų. Todėl VP rinka buvo orientuota į bankų akcijas bei kapitalo koncentraciją.

Antrasis etapas – rinkos aktyvėjimo etapas. 1994 pabaigoje ir 1995 pradžioje išaugo emitentų ir emisijų skaičius (apie 2 kartus), sparčiai padaugėjo sandorių (apie 3 kartus). Tai buvo susiję su akcinių bendrovių ir komercinių bankų įstatinio kapitalo didinimu, numatytų akcinių bendrovių įstatyme. Be to, 1995 m. VP rinkoje sparčiai didėja VVP rinka. VP apyvarta antrinėje rinkoje paveikė prasidėjęs ekonomik.os stabilizavimasis bei priimtas sprendimas leisti steigti FMĮ komerciniuose bankuose. 1995 m. prekyba VVP sudarė 71 visos biržos apyvartos. Šiais VP buvo prekiaujama jau kiekvieną dieną, o sandoriai sesijos metu registruojami du kartus ir procedūra vykdoma elektroniniu paštu. Didėjant VVP paklausiai pradėjo mažėti palūkanos aukcionuose ir pajamingumas antrinėje VVP rinkoje. Tai paskatino nuo 1995 gruodžio 11 d. patobulinti prekybos VVP tvarką, pagal kurią FMĮ teikė pavedimus NVPB elektroniniu paštu, kainą nustatant pagal pirkėjo pasiūlytąją. Tai sudarė prielaidas didmeniniam rinkos likvidumui (ši tvarka buvo palanki smulkiems investuotojams).

Be to, šiam etapui būdinga tiesioginių sandorių rinka, nes jai suaktyvėti sudaromos sąlygos, kai panaikinama minimali 50000 Lt tiesioginių sandorių riba 1995 m. tiesioginiai sandoriai sudarė 92  bendrosios akcijų apyvartos. Vadinasi, Lietuvos rinkoje dar nebuvo įsitvirtinusi spekuliacinė prekyba akcijomis, trūko stambių institucinių investuotojų, prekybos sąraše buvo nedaug įmonių patrauklių investicijoms. Siekiant paskatinti prekybą centrinėje rinkoje ir sumažinti informacijos trūkumo problemą, nuo 1994 lapkričio 09 d. NVPB pradeda skirstyti Einamąjį sąrašą į 2 grupes:

A grupei priskiriami VP kurie:
 turi rinkos kainą;
 jeigu VP buvo prekiauta paskutinius 3 mėn. arba per šį laikotarpį buvo pasiūlyta juos pirkti ar parduoti;
 emitentų, kurie išleido konkrečius VP, finansinės – ūkinės veiklos rezultatai buvo teigiami.

B grupei – priskiriami visi kiti VP.

Šis skirstymas padėjo investuotojui geriau orientuotis VP sąraše. Nuo 1995 rugsėjo 21 d. NVPB pradėjo prekiauti 2 kartus per savaitę. Be to, buvo nuolat tobulinamos atsiskaitymų ir apskaitos sistemos, siekiant, kad jos atitiktų Europos direktyvas.

1995 m. pabaigoje prasidėjusi bankų krizė paveikė ir VP rinką. Sumažėjo VVP paklausa tiek pirminėje, tiek antrinėje rinkoje, pradėjo didėti palūkanos. Dėl bankų krizės sumažėjo prekyba ir akcijomis.

Išvada: Šis etapas parodė, kad Lietuvoje, kaip ir kitur, nepakanka gerai sukurtos VP rinkos struktūros investuotojams pritraukti, ji labai priklauso ir nuo ekonominės padėties.

Trečiasis etapas – aktyvios prekybos centrinėje rinkoje etapas. Šiame etape (1996 m. viduryje) laukiami Seimo rinkimai varžė aktyvumą VP rinkoje. Tai atsispindėjo VVP rinkoje (ir pirminėje ir antrinėje). VVP paklausa ir palūkanos krito, o akcijų paklausa rinkoje sparčiai augo. Be to, pradeda žymiai mažėti prekyba tiesioginiais sandoriais (apie 2 kartus) ir tuo pačiu pradeda mažėti sandorio vidutinė vertė. Tai rodė, kad pradeda lėtėti kapitalo koncentravimosi procesas ir prasideda VP rinkai būdingi spekuliaciniai procesai.

Aktyvumą centrinėje rinkoje nulėmė:
 tobulėjanti NVPB prekybos sistema;
 mažėjanti infliacija;
 didėjanti gamybos apimtis;
 prasidėjęs antrasis valstybės turto privatizavimo etapas.

1996 m. rudenį VVP susilaukė ir tarptautinio pripažinimo. Tarptautinė finansų korporacija (Pasaulio banko grupės dalyvė – IFC) įtraukė Lietuvą į korporacijos leidžiamą “Besivystančių VP rinkų apžvalgą“, kuri kas mėnesį platinama visose valstybėse. Dabar Lietuvai skaičiuojamas IFC paprastasis indeksas, o ateityje, kai Lietuvos VP rinka stabilizuosis, bus skaičiuojamas IFC investicinis indeksas, į kurį atsižvelgia stambiausieji pasaulio investuotojai. Nors sukurta visa įstatyminė bazė, tačiau mažos rinkos perspektyva ir potenciali rizika dar atbaido užsienio investuotojus. Šiandien su Lietuvos VP rinka susiję Japonijos tarptautinės investicijų bankas “Nomura International plc” ir JAV tarptautinis investicijų fondas “CS Boston”.

Šiam etapui būdinga NVPB prekybos sistemos tobulinimas. Nuo 1996 balandžio 23 d. pradėtas VP rinkos kainos nustatymo biržoje eksperimentas. FMĮ makleriai galėjo stebėti paraiškose siūlomas kainas iki sesijas pradžios ir koreguoti savo siūlymus. Ši tvarka leido lengviau parduoti VP ir patenkinti paraiškas. Šis eksperimentas tęsėsi iki 1996 liepos 01 d. Eksperimento. metu išbandytas akcijų kurso nustatymo mechanizmas buvo paliktas galioti. Jis padidino akcijų likvidumą, sumažino VP kainų svyravimus.

Nuo 1996 gruodžio 02 d. NVPB pradėjo A sąrašo vertybiniais popieriais prekiauti kiekvieną dieną.

1996 m. (vykdant Viešosios apyvartos įstatymo reikalavimus), FMĮ pradėtos skirstyti į A, B, ir C kategorijas pagal sukaupto nuosavo kapitalo dydį.

Visos FMĮ iki 2000 metų turėjo sukaupti nuosavą kapitalą tokio dydžio, kokio reikalauja Europos Sąjungos direktyvos. Dėl to sumažėjo A ir padidėjo B kategorijos FMĮ skaičius.

Be to, nuo 1998 m. pradžios įsigaliojo VP komisijos patvirtinta FMĮ kapitalo pakankamumo skaičiavimo tvarka.

1997 m. NVPB suformavo Oficialųjį prekybos sąrašą, į kurį buvo įtraukta planingai ir stabiliai dirbančių 5 bendrovių akcijos. (Tai “Vilniaus banko”, banko “Hermis”, AB “Medienos plaušas”, “Rokiškio sūris”, “Biržų akcinės pieno bendrovės”).
Oficialusis prekybos sąrašas yra elitinis NVPB sąrašas, kuriame kotiruojami perspektyvių, pelningai ir stabiliai dirbančių įmonių VP.

Nuo 1999 m. balandžio 1 d. įsigaliojo naujos VP registravimo ir platinimo taisyklės, kurios įtakojo pirminės viešosios VP rinkos organizavimą.

Nuo 1998 m. sausio 1 d. įsigaliojo Nacionalinės finansų maklerių asociacijos (NFMA) parengtas Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų etikos Kodeksas. Jis nustatė viešosios apyvartos tarpininkų etiško elgesio standartus, kurių jie privalo laikytis savo profesinėje veikloje. Kodeksas padeda laikytis aukštų komercinės garbės ir profesinio elgesio standartų, padeda užtikrinti atvirą ir sąžiningą Asociacijos narių veiklą VP rinkoje, skatina efektyvų rinkos funkcionavimą ir ugdo investuotojų pasitikėjimą ja.

Siekiant tobulinti prekybą vertybiniais popieriais antrinėje VP rinkoje, NVPB nuo 1999 m. vasario 1 d. pradėjo taikyti naujas prekybos VP taisykles.

Išvada: Lietuvos vertybinių popierių rinka ir jos institucijos 1999 metais baigė kūrimosi ir įsitvirtinimo ekonomikoje etapą.

5. LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINĖS VERTYBINIŲ POPIERIŲ BIRŽOS ORGANIZACIJA
1. Nacionalinės vertybinių popierių biržos organizacija.
2. Listingas ir jo reikšmė.
3. Makleriai, jų teisės ir pareigos.
4. Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sistema.
5. Kapitalo rinkų indeksai.
6. Vyriausybės vertybinių popierių apyvartos organizavimas.
7. Nacionalinės vertybinių popierių biržos veiklos rezultatai ir finansų rinkos plėtros tendencijos.

5.1. NACIONALINĖS VERTYBINIŲ POPIE RIŲ BIRŽOS ORGANIZACIJA
Žodis birža (lot. bursa) reiškia piniginę ar pinigų maišelį.

Birža – tai didmeninės prekybos forma nuolat veikianti prekyvietė, kurioje pardavėjas, pirkėjas ir biržos tarpininkas susitinka sudaryti sandorį.

Biržos būna įvairių rūšių:
 prekių (prekių pirkimo – pardavimo sandoriai);
 fondų (VP pirkimo – pardavimo sandoriai);
 frachtavimo (lėktuvų ir laivų sandoriai);
 draudimo (turto, asmens draudimo sandoriai).

Fondų biržoje prekiaujama VP. Joje kotiruojamų VP kursas jautriai reaguoja į valstybės ekonominio ir politinio gyvenimo įvykius.

Pirmoji birža buvo įsteigta Antverpene (1531 m.), vėliau Lione (1545 m.), Londone 1566 m., Amsterdame 1608 m.

Prekių ir fondų biržos egzistavusios kartu, vėliau XVIII a. atsiskyrė.

Po II – jo pasaulinio karo fondų biržose vis didesnę įtaką pradeda daryti valstybinis reguliavimas. Fondų biržų kotiruojamų VP masėje didėja valstybių VP dalis.

Vis daugiau fondų biržas pradeda kontroliuoti monopolijos (per investicijų bankus ir bendroves kaip VP paketų savininkus), pvz.: Niujorko biržoje 1972 m. monopolijoms teko apie 70 visos biržos apyvartos. Dabar didžiausios fondų biržos veikia Niujorke, Londone, Tokijuje, Paryžiuje, Milane, Amsterdame.

Pirmoji birža Lietuvoje veikė Klaipėdoje 1775 – 1945 metais. Joje buvo prekiaujama įvairiomis prekėmis. 1923 – 1940 metais (su pertrauka 1935 – 1937 metais) veikė Kauno birža. Ji kotiravo užsienio valiutas, kai kuriuos VP (Lietuvos banko akcijas, valstybės p.askolos lakštus, žemės banko hipotekos lakštus). 1923 – 1936 metais fondų birža veikė ir Vilniuje.

Pokario metais Lietuvos VP rinka nebeegzistavo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir atsiradus sąlygoms vystytis VP rinkai, 1992 rugsėjo 3 d. Lietuvos Vyriausybės sprendimu Nr. 646 buvo įsteigta Nacionalinė VP birža (NVPB).

Kadangi Lietuvoje buvo priimta vienos centrinės VP biržos koncepcija, todėl tokia centrinė birža ir tapo NVPB.

Birža įregistruota VP komisijoje 1993 gegužės 11 d.

Biržos įstatinis kapitalas buvo 1,23 mln. Lt, padalintas į 246 paprastąsias vardines akcijas (PVA).

Pagrindiniais NVP biržos steigėjais buvo:
 Lietuvos Respublikos Finansų ministerija;
 Lietuvos investicijų bankas;
 Lietuvos birža;
 Baltijos birža.

Šiandien Lietuvos respublikos Finansų ministerijai priklauso 44,3 NVPB įstatinio kapitalo.

Nuo 1998 m. NVP birža yra Lietuvos Respublikoje įregistruota tik VP biržos veikla besiverčianti akcinė bendrovė.

NVP biržos veikla – suprantama kaip veikla, techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis sudarant sąlygas susitikti (tiesiogiai ar naudojantis techninėmis priemonėmis) asmenims, ketinantiems pirkti, parduoti ar kitaip perleisti VP.

NVPB veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos VP viešosios apyvartos įstatymas ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatos (kiek jos neprieštarauja LR VP viešosios apyvartos įstatymui)

NVPB paskirtis:
 koncentruoti VP paklausą ir pasiūlą;
 organizuoti prekybą VP, jų įtraukimą į prekybos sąrašus, kotiravimą, saugų ir efektyvų sandorių sudarymą bei atsiskaitymus;
 skatinti sąžiningą prekybą VP ir užkirsti kelią manipuliavimui kaina bei kitiems nesąžiningiems veiksmams;
 skleisti unifikuotą informaciją, leidžiančią įvertinti biržoje kotiruojamus VP, bei leisti oficialų biuletenį, kuriame kartu su biržos kainomis pateikiama informacija apie emitentus, kurių VP yra prekybos sąrašuose;
 atlikti VP rinkos tyrimus ir skelbti jų rezultatus.

NVPB yra vieša ir koncentruota rinka VP pirkti bei parduoti. Joje koncentruojama paklausa ir pasiūla dideliais kiekiais ir vienu metu. NVPB yra organizuota rinka, reguliuojama ir turinti savo vadovybę. Investavimas VP biržoje atviras visiems. Vadinasi, susidaro galimybė laisvai įeiti į rinką ir iš jos išeiti.

NVPB yra tik antrinė rinka. Iš pradžių VP parduodami instituciniams investuotojams bei pavieniams asmenims ir tik paskui, juos apmokėjus, galima perparduoti biržoje. Vadinasi, biržoje ir atsiskiria pirminė rinka nuo antrinės.

Birža būdama akcine bendrove gali išleisti tik paprastąsias vardines akcijas (PVA).

NVPB akcininkas negali turėti daugiau kaip 5 balsų biržos akcininkų susirinkime, išskyrus Finansų ministeriją ir Lietuvos banką.

Pagal LR VPVA įstatymą VP biržos nariai turi teisę:
 dalyvauti biržos valdyme ir gauti informaciją apie biržos veiklą ir jos finansinę būklę;
 dalyvauti biržos prekyboje, gavęs VP komisijos licenciją;
 naudotis biržos taikomomis paslaugomis.
 Biržos narių teises ir pareigas, taip pat atsakomybę už pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą numato VPB prekybos taisykles.

Birža neturi teisės pati savo vardu įsigyti VP, išskyrus atvejus:
 kai birža investuoja laikinai laisvas lėšas į valstybės vardu išleidžiamus VP (VVP), pirkdama jų pirminės apyvartos metu ir laikydama juos iki išpirkimo termino (be teisės parduoti antrinėje rinkoje);
 kai yra panaudojamos biržos garantinio fondo lėšos pagal VP komisijos patvirtintas taisykles.

Biržos įsikūrimo pradžioje jos akcijų įsigijo kai kurios Lietuvos įmonės, bendros su užsienio kapitalu įmonės, privatūs asmenys. Jie turi teisę ir toliau disponuoti savo akcijomis, tačiau jas gali perleisti tik asmenims, kurie atitinka dabar veikiančiame įstatyme nurodytas nuostatas.

1998 sausio 1 d. NVPB akcijos buvo pasiskirstę taip:
 Finansų ministerijai – 44 akcijų;
 FMĮ – 18;
 Lietuvos įmonės – 31;
 Bendros su užsienio kapitalu įmonės – 2;
 Privatūs asmenys – 3;
 Užsienio k.apitalo įmonės – 1.

VP BIRŽOS STEIGIMO TVARKA

Birža steigiama tik Vyriausybės sprendimu.

Steigėjais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, notarine tvarka sudarę steigimo sutartį.

Birža gali pradėti vykdyti savo veiklą tik įsiregistravusi VP komisijoje ir gavusi leidimą .

Steigėjai norėdami gauti leidimą steigti biržą privalo pateikti VP komisijai:
 paraišką;
 steigimo sutartį;
 biržos sutartį;
 biržos įstatus;
 biržos veiklos planą; (ekonominis, finansinis bei techninį pagrindimą)
 biržos prekybos taisykles;
 ne mažiau kaip 10 FMĮ įsipareigojimą veikti steigiamojoje VP biržoje.

VP komisija, gavusi visus reikiamus dokumentus per 3 mėn. privalo išduoti leidimą steigti biržą arba raštu pateikti jos steigėjams motyvuotą atsakymą. VP komisija išduodama leidimą steigti biržą, kartu įregistruoja biržos įstatus.

Paraišką biržai įregistruoti galima pateikti tik po to, kai:
 visos pasirašytos akcijos apmokėtos;
 įvyko steigiamasis akcininkų susirinkimas;
 valdyba gali disponuoti lėšomis gautomis už įnašus.

Įregistravus įstatus, birža įgyja juridinio asmens teises.

BIRŽOS VALDYMAS

Biržos valdymas organizuojamas pagal Akcinių bendrovių įstatymą.

Biržos valdymo struktūrą sudaro:
 visuotinis akcininkų susirinkimas;
 biržos taryba (steigėjų taryba);
 biržos valdyba.

Biržos visuotinio akcininkų susirinkimo teises reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas.

Stebėtojų tarybos funkcijas atlieka biržos taryba, renkama iš 15 asmenų. Ji sudaroma laikantis tokių proporcijų:
 1/3 emitentų, investuotojų, jų susivienijimų (asociacijų) pasiūlyti asmenys, neturintys nuosavybės ar darbo santykių su VP biržos nariais;
 ne mažiau kaip 1/3 biržos narių pasiūlyti asmenys;
 VP komisijos įgaliotas atstovas turi teisę dalyvauti biržos tarybos posėdžiuose su patariamuoju balsu.

NVPB biržos taryba atlieka šias funkcijas:
 skiria valdybos narius ir atleidžia juos iš einamų pareigų;
 analizuoja valdybos veiklą, finansinių išteklių naudojimą, kapitalo rentabilumą, darbo apmokėjimą, finansinės būklės perspektyvas;
 pateikia visuotiniam akcininkų susirinkimui pasiūlymus apie metinę finansinę atskaitomybę, pelno paskirstymo projektą.

Svarbiausios valdybos funkcijos:
 organizuoja biržos valdymą;
 analizuoja ir aprobuoja finansinių išteklių kaupimo šaltinius ir t.t.

Valdyba savo veiklą organizavo pagal Tarybos patvirtintą strateginį biržos plėtros planą, sutelkdama dėmesį į jo įgyvendinimą.

Viena iš svarbiausių darbo krypčių buvo prekybos sistemos tobulinimas ir naujų prekybos būdų įdiegimas.

VP BIRŽOS ĮSTATINIS KAPITALAS

Biržos įstatinis kapitalas formuojamas iš steigėjų ir akcininkų piniginių ir turtinių (nepiniginių) įnašų.

Įstatinio kapitalo dydis nustatomas biržos įstatuose. Minimalų biržos įstatinio kapitalo dydį ir minimalią vienos akcijos nominalią vertę nustato VP komisija.

Įstatinio kapitalo padidėjimas ar sumažėjimas galimas tik leidus VP komisijai.

VP BIRŽOS PAJAMOS IR PELNAS

NVPB pajamas sudaro:
 komisinis mokestis už biržoje registruojamus sandorius;
 metinė įmoka už dalyvavimą biržos prekyboje;
 VP įtraukimo į prekybos sąrašus įmoka;
 metinė įmoka už VP kotiravimą;
 įmoka už VP rinkos dalyvių mokymą;
 įmoka už darbo vietų įrengimą ir naudojimąsi jomis;
 įmoka už informacines ir ryšių paslaugas;
 įmoka už leidimą lankytis biržoje be teisės dalyvauti biržos prekyboje;
 pajamos iš leidybos ir reklamines veiklos, susijusios su VP;
 palūkanos už terminuotus indėlius bei VVP.

NVPB išlaidas sudaro išlaidos susijusios su biržos išlaikymu:
 išlaidos susijusios su patalpų nuoma;
 darbo užmokestis;
 mokesčiai (PVM, pelno, socialinio draudimo ir kt.);
 ūkio išlaidos;
 ilgalaikio turto amortizacija;
 kt. išlaidos.

Gautas biržos pelnas paskirstomas įstatuose nustatyta tvarka:
 ne mažiau kaip 50 – privalomajam rezervui

grynojo pelno skiriama (nuostoliams padengti);

– pelno rezervui

(ilgalaikiam t.urtui įsigyti, VP biržos veiklai plėsti);
 ne daugiau kaip 30 – dividendams išmokėti;

grynojo pelno skiriama

 ne daugiau kaip 20 – metiniams išmokėjimams

grynojo pelno skiriama (tantjemoms – tarybos ir valdybos nariams

bei darbuotojų premijoms).

5. 2. LISTINGAS IR JO REIKŠMĖ

Listingas – yra emitentų įtraukimas į biržos prekybos sąrašus.

Tose šalyse, kuriose išvystyta rinkos ekonomika, įstatymai VP biržoms suteikia pakankamai daug teisių. VP biržos nustato:
 minimalaus kapitalo dydžio reikalavimus;
 nustato emitentų veiklos standartus;
 seka firmų – emitentų atskaitomybę
 sukuria listingo procedūras.

Listingo procedūra prasideda paraiškos listingui užpildymu. Tai savotiška anketa, kurios duomenimis pasinaudodama birža, sukaupia detalią informaciją apie patį emitentą ir jo VP. Emitentas turi paskelbti visus esminius faktus apie savo verslą.

Emitento ir jo VP įvertinami, apibendrinant gautą informaciją šiais aspektais:
 Rizika. Ji nustatoma remiantis tos šakos, kurioje emitentas veikia, reikšme visoje ekonomikoje. Be to, atsižvelgiama į emitento pajamų stabilumą ir prognozuojamumą, firmos produkcijos konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkoje, firmos augimo galimybes, gamybinių pajėgumų naudojimu, infliacijos tempus, rinkos konjunktūros įtaką emitento veiklai.
 Rinkos būklė. Ji nustatoma atsižvelgiant į firmos produkcijos realizavimo kryptis, rinkos pozicijų tvirtumą. Įvertinamos rinkotyros (marketingo), vartotojų techninio aptarnavimo galimybės, atliekamas naujų tyrimų ir naujų produktų įvertinimas.
 Gamybos efektyvumas (rezultatų ir sąnaudų santykis). Svarbu sugebėti jį ne tik palaikyti, bet ir gerinti. Taip pat svarbu firmos įrengimų naujumas ir efektyvumas arba jų senumas ir nusidėvėjimo laipsnis, darbo resursų kvalifikacija, darbo našumas.
 Valdymas. Svarbu gamybinių ir finansinių operacijų rezultatai, firmos veiklos planavimo kokybė, kontrolė (vadybinė, finansinė, išorinė) bei įsipareigojimų vykdymas. Svarbu ir galimybė susijungti su kitomis firmomis, išsiplėsti, prisijungiant kitas, arba pačiai būti prijungtai.
 Apskaita. Svarbu bendras apskaitos metodų ir finansinės būklės atskleidimo įvertinimas, apskaitos darbuotojų kvalifikacija. Svarbu apskaitos atitikimas tarptautiniams standartams ir ar yra tarptautinio audito išvados (ar jų nėra) .
 Pajamingumas. Jis nustatomas remiantis svarbiausiais parametrais, apibūdinančiais firmos pelningumą už praėjusį laikotarpį ir perspektyvas. Svarbu pajamos prieš ir po mokesčių sumokėjimo, firmos augimo galimybės, panaudojant nuosavus finansavimo šaltinius, infliacijos įtaka firmos pajamingumui .
 Mokumas (įsiskolinimo santykis su nuosavu kapitalu). Jį įtakoja ilgalaikių paskolų suma, jų struktūra, nuosavų lėšų prigimtis ir struktūra.
 Piniginių lėšų pakankamumas (piniginių lėšų santykis su įsipareigojimais ir galimybė verstis nuosavomis lėšomis). Svarbu pinigų srautų analizė, investicijų poreikio įvertinimas, pinigų įplaukų ir mokėjimų palyginimas.

Tai maksimalūs listingui reikalavimai. Praktiškai daugelyje biržų reikalavimai listingui yra žymiai mažesni (taip pat ir Lietuvoje).

šiandien svarbiausias dėmesys kreipiamas į šiuos dalykus:
 nustatoma ar emitentas yra nacionalinio ar vietinio masto;
 nustatoma santykinė emitento pozicija šakoje;
 ar emitentas veikia besivystančioje šakoje, turėdamas perspektyvą ne tik išlaikyti, bet ir padidinti turimas pozicijas.

Listingo sutartyje tarp emitento ir biržos numatoma, kad firma periodiškai pateiks informaciją visuomenei apie savo būklę. Be to, numatoma pranešti dividendų mokėjimo tvarka, laikas ir kita informacija, kuri gali turėti įtakos VP vertei ir investuotojo apsisprendimui.

Pagal VP komisijos 2001 03 09 nutarimą Nr.10 “Dėl informacijos apie emitentų esminius įvykius atskleidimo taisyklių” visi emitentai, kurių VP yra įtraukti į NVPB prekybos sąrašus turi:
 informuoti VP komisiją;
 informuoti NVPB;
 informuoti bent vieną respublikinę visuomenės inf.ormavimo priemonę apie esminius įvykius.

Esminis įvykis yra su emitentu susijęs ir jam žinomas (arba privalomas žinoti) įvykis, galintis įtakoti investuotojo apsisprendimą pirkti ar parduoti emitento VP ar šių VP kainą rinkoje.

Priklausomai nuo emitento dydžio, įmonės rūšies, jo išleistų VP likvidumo ir kt. veiksnių emitento esminiais įvykiais gali būti:
1) jo valdymo organų priimti sprendimai:
 keisti įstatinio kapitalo dydį;
 supirkti savo akcijas;
 išleisti naujus VP;
 mokėti dividendus;
 pateikti NVPB paraišką dėl VP įtraukimo į biržos prekybos sąrašą;
 reorganizuoti ar likviduoti emitentą;
 keisti pagrindinės veiklos pobūdį.
2) emitento visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimas;
3) teismo sprendimas iškelti bankroto bylą ir t.t.

Be esminių įvykių emitentai privalo pateikti Nacionalinei vertybinių popierių biržai periodines pusmetines ir metines ataskaitas.

Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo pataisas, 1998 m. balandžio 16 dieną Nacionalinės vertybinių popierių biržos valdybos posėdyje buvo priimtos ir Vertybinių popierių komisijos patvirtintos naujos biržos prekybos sąrašų sudarymo ir valdymo taisyklės. Jos įsigaliojo nuo 1998 birželio 1 dienos (anksčiau galiojo 1993 m. nutarimas).

Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje pradedami formuoti trys prekybos sąrašai:

Oficialusis, Einamais ir Nelistinguojamų vertybinių popierių sąrašas.

Bendrovėms, norinčioms priklausyti Einamajam prekybos sąrašui, keliami reikalavimai:
 jų įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis 3,450 mln. litų;
 ne mažiau kaip 25 % vertybinių popierių emisijos arba 1 mln. Lt (nominalia verte), įtraukiamos į Einamąjį prekybos sąrašą, turi būti išplatinta viešai, o šios emisijos vertybinių popierių savininkų skaičius turi būti ne mažesnis kaip 100;
 VP, kuriais vykdoma antrinė apyvarta, yra visiškai apmokėti.
Į Einamąjį prekybos sąrašą gali būti įtraukti visi Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleisti VP (VVP). Be to, į Einamąjį prekybos sąrašą gali būti įtraukti ir kiti skolos VP, jeigu:
 skolos VP emisijos nominali vertė ne mažesnė kaip 400 tūkst. Lt;
 ne mažiau kaip 25 % VP emisijos įtraukiamos į Einamąjį prekybos sąrašą buvo išplatinta viešai ir šios emisijos skolos VP savininkų skaičius yra ne mažesnis kaip 100;
 šių VP emitento įstatinis kapitalas ne mažesnis kaip 4 mln. Lt.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleisti VP (VVP) į Einamąjį prekybos sąrašą gali būti įtraukiami pagal Finansų ministerijos paraišką po jų apmokėjimo.
Kitų emitentų išleisti VP įtraukiami į Einamąjį prekybos sąrašą tik pačiam emitentui (arba jo įgaliotai FMĮ) raštiškai paprašius jo VP šiame sąraše.
Biržos valdyba gali išbraukti VP iš Einamojo prekybos sąrašo jeigu:
 emitentas arba jo VP netenkina šio sąrašo reikalavimų;
 pačiam emitentui prašant.

Biržos valdyba artimiausiame posėdyje turi išbraukti VP iš Einamojo prekybos sąrašo jeigu Centrinis depozitoriumas uždarė bendrąją šių VP sąskaitą arba VKP panaikino šių VP registraciją.

Išbraukus emitento VP iš Einamojo prekybos sąrašo, šie VP perkeliami į Nelistinguojamų VP sąrašą (jeigu jų registracijos nepanaikino VKP arba Centrinis depozitoriumas neuždarė bendrosios šių VP sąskaitos).

Emitentams patekusiems į Nelistinguojamų VP sąrašą, nekeliami papildomi reikalavimai, birža kaupia informaciją apie jų ūkinę-finansinę veiklą bei esminius įvykius ir sudaro sąlygas su ja susipažinti besidomintiems Biržos nariams bei investuotojams, tačiau neskelbia šios informacijos per Biržos informacinę sistemą, Biržos Biuletenyje ir neinformuoja respublikinių visuomenės informavimo priemonių.

Atsižvelgiant į nelistinguojamų VP likvidumą, gali būti Nelistinguojamų VP sąrašas skirstomas į atskiras ir jiems taikomas skirtingos VP prekybos procedūros.

1997 metais Nacionalinė vertybinių popierių birža suformavo Oficialųjį prekybos sąrašą, į kurį, gavusi bendrovių susitikimą, įtraukė pelningai ir stabiliai d.irbančių penkių bendrovių akcijas, tai: banko “Hermis” , “Biržų akcinės pieno bendrovės”, akcinių bendrovių “Medienos plaušas” ir “Rokiškio sūris”, bei “Vilniaus banko”.

Oficialusis prekybos sąrašas yra elitinis Nacionalinės vertybinių popierių biržos sąrašas, kuriame kotiruojami perspektyvių, pelningai ir stabiliai dirbančių įmonių vertybiniai popieriai. Jie į Oficialųjį prekybos sąrašą įtraukiami tik pačiam emitentui arba jo įgaliotam viešosios apyvartos tarpininkui raštiškai paprašius.
Emitentams ir jų vertybiniams popieriams keliami tokie reikalavimai:
 vertybiniai popieriai turi būti viešosios apyvartos objektas, įregistruoti Vertybinių popierių komisijoje bei jiems atidaryta bendroji sąskaita Lietuvos Centriniame vertybinių popierių depozitoriume;
 vertybiniai popieriai turi būti visiškai apmokėti, be perleidimo teisių apribojimų ir suteikiantys jų savininkams vienodas teises;
 akcijų emisijos, dėl kurios paduota paraiška įtraukti į Oficialųjį sąrašą, rinkos kapitalizacija arba bendrovės kapitalas ir rezervai už paskutiniuosius finansinius metus turi būti ne mažesnė kaip 10 mln.Lt;
 emitento pelnas akcijai (grynojo pelno dalis, tenkanti vienai paprastai vardinei akcijai), paskaičiuotas pagal paskutinių metų finansinius rezultatus, turi sudaryti ne mažiau kaip 5 % jos nominalios vertės;
 akcijos, dėl kurių paduota paraiška, jau išplatintos viešai tiek, kad sudaro ne mažiau kaip 25% 5statinio kapitalo dalies, kurią sudaro tos klasės akcijos;
 emitento metų prospektai – ataskaitos turi būti paruošti pagal VP komisijos nustatytas taisykles, paskutiniųjų trejų metų finansinės ataskaitos turi būti paruoštos pagal LR įstatymus ar tarptautinius apskaitos standartus, o jų auditas atliktas pagal Tarptautinius audito standartus;
 paskutinius finansinius metus įmonė turėjo dirbti pelningai.

Į Oficialųjį prekybos sąrašą gali būti įtraukti ir Vyriausybės išleisti VP (VVP), kurių galiojimo terminas yra ilgesnis kaip 1-eri metai (po apmokėjimo pagal Finansų ministerijos paraišką).
Į Oficialųjį prekybos sąrašą gali būti įtraukti ir kiti skolos VP, jeigu:
1) skolos VP emisijos nominali vertė ne mažesnė kaip 200 tūkst. EURŲ ekvivalentas litais, o jų galiojimo terminas ilgesnis kaip 1 metai;
2) ne mažiau kaip 25 % emisijos dydžio arba emisijos kapitalizacijos dalis sudaranti ne mažiau kaip 50 tūkst. EURŲ ekvivalentą litais, buvo išplatinta viešai ir šios emisijos skolos VP savininkų skaičius yra ne mažesnis už 200.
3) VP yra be perleidimo teisių apribojimų, suteikiantys jų savininkams vienodas teises ir yra visiškai apmokėti;
4) paskutinius dvejus finansinius metus bendrovė dirbo pelningai.
Emitentas, pageidaujantis, kad jo vertybiniai popieriai būtų įtraukti į Oficialų sąrašą, tiesiogiai arba per įgaliotą viešosios apyvartos tarpininką, privalo pateikti VP biržai šiuos dokumentus:
 paraišką biržos valdybos vardu;
 vertybinių popierių emisijos prospektą;
 paskutinių metų prospektą-ataskaitą;
 visų paskutinių keturių ketvirčių balansus ir pelno (nuostolio) ataskaitas;
 vertybinių popierių komisijos išduoto vertybinių popierių emisijos įregistravimo akto kopiją;
 emitentų įstatų ir registracijos dokumentų kopijas;
 vertybinių popierių išplatinimo ataskaitą;
 informaciją apie bendrą vertybinių popierių savininkų skaičių;
 informaciją apie VP savininkus, kurie paraiškos pateikimo metu turi nuosavybės teisę ar valdo daugiau kaip 5 % visų emitento balsų;
 informaciją apie esminius pakeitimus, kurie įvyko nuo to laiko, kai buvo paruoštas paskutinis emitento VP emisijos prospektas arba paskutinių metų prospektas – ataskaita ir kt.
VP biržos Listingo departamentas patikrina, ar prašomi įtraukti į Oficialų sąrašą vertybiniai popieriai bei jų emitentas atitinka šiam sąrašui keliamus reikalavimus ir pateikia medžiagą NVPB valdybai. Ji gali pareikalauti iš emitento pateikti papildomus dokumentus arba informaciją, jeigu mano, kad tai yra būtina investuotojų apsaugai užtikrinti. Biržos Valdy.bos sprendimas dėl vertybinių popierių įtraukimo į Oficialų sąrašą yra skelbiamas per Biržos informacinę sistemą ir išsiųstas bent vienai respublikinei visuomenės informavimo priemonei. Prekyba vertybiniais popieriais, esančiais Oficialiajame prekybos sąraše, pradedama, kai šių vertybinių popierių emitentas sumoka biržai vienkartinį mokestį už jų įtraukimą į Oficialųjį prekybos sąrašą. Vertybinių popierių, įtrauktų į šį Nacionalinės vertybinių popierių biržos sąrašą, priežiūrą atlieka biržos Listingo departamentas.
Emitentas, kurio išleisti vertybiniai popieriai yra įtraukti į Oficialųjį prekybos sąrašą, privalo nuolat teikti Nacionalinės vertybinių popierių biržos Listingo departamentui:
 metinius prospektus – ataskaitas kartu su metinės finansinės atskaitomybės duomenimis bei auditoriaus išvadomis per mėnesį po visuotinio akcininkų susirinkimo;
 periodines ataskaitas (kiekvieną ketvirtį);
 pranešimus apie emitentų esminius įvykius;
 bendrovės metų finansinės atskaitomybės projektą (balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą, pinigų srautų ataskaitą, ir paaiškinamąjį raštą) ne vėliau kaip iki ateinančių metų kovo 1 d.

Įmonių, kurios įtrauktos į Oficialųjį prekybos sąrašą, vertybiniai popieriai yra likvidžiausi. NVPB apyvarta jais sudarė apie 35 % metinės biržos apyvartos, nors Oficialiajame prekybos sąraše kotiruojamos tik 5-6 bendrovių akcijos.
Iš Oficialaus prekybos sąrašo išbraukti vertybiniai popieriai automatiškai perkeliami į Nacionalinės vertybinių popierių biržos Einamąjį prekybos sąrašą. Tačiau galimas ir atvirkštinis variantas. Jeigu bendrovė atitinka visus biržos keliamus reikalavimus Oficialiajam sąrašui ir pateikia paraiškas, išreiškiančias jų norus pateikti į šį prekybos sąrašą, tai biržos Valdybos sprendimu jos gali būti perkeltos iš Einamojo prekybos sąrašo į Oficialųjį. Pvz. 1998 metų pradžioje biržos Valdybos sprendimu į Oficialųjį prekybos sąrašą buvo perkeltos dar dvi akcinės bendrovės “Kalnapilis” ir “Snaigė”. Jų vertybiniais popieriais pradėta prekiauti nuo 1998 balandžio 14 d.

Kokią naudą bendrovei teikia jos akcijų įrašymas į biržos prekybos sąrašus? Kodėl stambiausios Lietuvos akcinės bendrovės siekia, kad jų vertybiniai popieriai būtų kotiruojami biržoje?

Šios bendrovės įgyja tam tikrus privalumus:
 jų akcijos atsiduria organizuotoje rinkoje, kuri pasižymi kontrole ir griežtomis prekybos taisyklėmis;
 Biržos prekybos rezultatai skelbiami žiniasklaidoje, tad bendrovė gali sekti akcijų kursą ir stebėti kaip ją vertina rinka;
 geresnis rinkos informuotumas apie akcijų prekybą didina šių bendrovių vertybinių popierių likvidumą (likvidumas reiškia, jog šiandien įsigijęs akcijų investuotojas jau rytoj jas gali parduoti, tai yra paversti į pinigus su tam tikru nuostoliu arba pelnu);
 visuomenė gauna daugiau informacijos apie bendrovės veiklą. Bendrovė reklamuojama valstybėje ir už jos ribų;
 padidėja bendrovės akcininkų skaičius, o tai palengvina kapitalo pritraukimą;
 padidėja prestižas: šių bendrovių akcijų patekimas į biržos prekybos sąrašus siejamas su griežtais reikalavimais, kuriuos tenkina toli gražu ne visos bendrovės;
 sudaro palankesnes kreditavimo sąlygas. Kreditoriai, prieš suteikdami paskolas, atlieka visą bendrovės analizę, kuri apima ir bendrovės vertinimą rinkoje.

Apie visas įmones, esančias Oficialiajame ir Einamajame prekybos sąrašuose, yra kaupiama atitinkama finansinė informacija, kuri nuolatos atnaujinama ir pateikiama potencialiems investuotojams bei kapitalo rinkos dalyviams.

5. 3. MAKLERIAI, JŲ TEISĖS IR PAREIGOS

Pagal 1998m. gruodžio 22 d. VKP patvirtintas NVPB prekybos taisykles tik biržos nariai gali pateikti biržai savo ar savo klientų pavedimus.

Biržos nariais tampa Biržos akcininkai gavę VKP leidimą dalyvauti Biržos prekyboje. Pagal veikiantį Lietuvos viešosios apyvartos įstatymą verstis tarpininkavimo veikla gali FMĮ arba komercinių bankų SFMS gavę generalinę A kategorijos arba specializuotą B kategorijos licenziją.

Norėdam.a gauti leidimą dalyvauti Biržos prekyboje, FMĮ privalo pateikti tokius dokumentus:
 išrašą iš asmeninės VP sąskaitos apie jai nuosavybės teise priklausančias akcijas;
 FMĮ steigimo dokumentų (sutarties, įstatų) kopijas;
 VKP išduotos atitinkamos FMĮ kategorijos licencijos kopiją ir t.t.

Be to, FMĮ privalo:
 tapti Biržos Garantinio fondo nariu ir sumokėti pradinį įnašą;
 sumokėti metinę įmoką už dalyvavimą Biržos prekyboje;
 tapti tiesioginiu centrinio depozitoriumo dalyviu;
 sudaryti sutartį su Birža;
 įsigyti technines ir programines priemones dalyvauti Biržos prekyboje.

FMĮ gauna leidimą dalyvauti biržos prekyboje kai FMĮ vadovas suteikia įgaliojimus dalyvauti prekyboje bent vienam makleriui arba jis turi finansų maklerio licenciją.

Centralizuotoje rinkoje investuotojai negali betarpiškai perduoti savo pavedimų į biržą. Taigi, maklerių vaidmuo, užtikrinant rinkos saugumą, tampa labai svarbus. Visų pirma makleris, prieš priimdamas pavedimą, privalo patikrinti kliento sąskaitas (vertybinių popierių sąskaitą – pardavimo atveju ir pinigų sąskaitą – pirkimo atveju). Be to, makleris turi surinkti informaciją apie teises, kurias įgyja jo klientas (naujos akcijos, dividendai), t,y. turi valdyti savo kliento vertybinių popierių ir pinigų sąskaitas. Centralizuotoje rinkoje makleris neveikia kaip viena iš sandorio šalių savo kliento pavedimo atžvilgiu. Jis atlieka tarpininko vaidmenį, kadangi prieš biržą atsako už pavedimų teisingą vykdymą. Tačiau, jeigu klientas tampa nemokus, makleris turi padengti jo trūkumus. Kaip tarpininkas, jis rizikuoja tik tiek, kiek yra atsakingas už išankstinį kliento vertybinių popierių ir pinigų sąskaitų patikrinimą. Kadangi, pavedimų pateikimo pirmumas įtakos neturi, tai veikdamas kaip tarpininkas, makleris privalo vienodai traktuoti visų klientų pavedimus, nepriklausomai nuo pavedimų dydžio. Jis atsako ne tik prieš biržą, bet ir prieš klientą. Pagal NVPB prekybos taisykles makleris privalo siųsti klientui kiekvieno pavedimo priėmimo patvirtinimą. Taigi, jis turi tikrinti savo klientų vertybinių popierių ir pinigų sąskaitas, o kliento nemokumą privalo padengti savo sąskaitą.

Maklerio veikla gali būti išskirta į penkias sritis:
 Makleris, kaip pavedimų surinkėjas. Makleris surenka investuotojų pavedimus. Taigi, iškyla surinkimo būdų problema. Ar finansų maklerio įmonė kurs savo failus ar kompiuterinį tinklą, perdavinės pavedimus telefonu ar faksu? Visa tai turi nuspręsti FMĮ atsižvelgdama, kas bus jos klientai (privatūs asmenys, investicinės bendrovės ir kiti).
 Makleris, kaip rinkos dalyvis. Pagal galiojančią tvarką, jis yra vienintelis tarpininkas, kuris gali prekiauti antrinėje vertybinių popierių rinkoje savo ar kliento vardu kliento sąskaita, arba savo vardu ir savo sąskaita. Be to, FMĮ pagal susitarimą su klientu gali platinti jo vertybinius popierius;
 Makleris, kaip kliringo narys. FMĮ turi būti kliringo sistemos narė. Tai reiškia, kad ji dalyvauja atsiskaitymų procese, kurio pagrindinis principas – vertybinių popierių pateikimas kartu su apmokėjimu. Atsiskaitymų ciklas vyksta po kiekvienos prekybos sesijos. Prieš tapdama kliringo sistemos nare, FMĮ turi atidaryti sąskaitą kliringo banke ir vertybinių popierių sąskaitą Lietuvos centriniame vertybinių popierių depozitoriume.
 Makleris, kaip vertybinių popierių valdytojas. FMĮ turi teisę valdyti savo kliento vertybinių popierių sąskaitą. Jos pačios sąskaitoje Lietuvos centriniame vertybinių popierių depozitoriume turi būti sukaupti visų jos klientų ir jos pačios vertybiniai popieriai. Taigi, norėdamas patikrinti savo kliento turimą pinigų ir vertybinių popierių kiekį, makleris turi tvarkyti jo pinigų ir vertybinių popierių sąskaitas pagal Biržos, Depozitoriumo ir Vertybinių popierių komisijos nustatytas taisykles.
 Makleris kaip portfelio tvarkytojas. Kai makleris išmoksta valdyti savo turimų vertybinių popierių portfelį, jis gali pasiūlyti tokią paslaugą ir klientams. Šiuo atveju jis gali veikti savo klientų at.žvilgiu kaip įgaliotinis arba kaip atstovas.

Makleris gali gauti pajamas iš visų veiklos rūšių. Maklerio tikslas – nusibrėžti savo strategiją ir pasirinkti prioritetines veiklos rūšis, atitinkančias jo sugebėjimus ir potencialą.

Makleriai privalo laikytis teisinių normų viešojoje vertybinių popierių apyvartoje. Kad užtikrinti atvirą ir sąžiningą veiklą VP rinkoje. VP viešosios apyvartos tarpininkai privalo laikytis Nacionalinės finansų maklerių asociacijos (NFMA) vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų etikos kodekso reikalavimų (kodeksas įsigaliojo nuo 1998 m. sausio 1 d.).

Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų etikos kodeksas nustato viešosios apyvartos tarpininkų etiško elgesio standartus, kurių jie privalo laikytis savo profesinėje veikloje. Kodekso tikslas – laikantis aukštų komercinės garbės ir profesinio elgesio standartų, padėti užtikrinti atvirą ir sąžiningą Asociacijos narių veiklą vertybinių popierių rinkoje, skatinti efektyvų rinkos funkcionavimą ir ugdyti investuotojų pasitikėjimą ja.

Šis kodeksas įpareigoja Asociacijos narius laikytis jo nustatytų normų, taip pat visų įstatymų, reguliuojančių investicinę veiklą Lietuvoje, ir vertybinių popierių komisijos, nacionalinės vertybinių popierių biržos, Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo bei nacionalinės finansų maklerių asociacijos taisyklių ir Instrukcijų. Etikos kodeksas privalomas visiems viešosios apyvartos tarpininkas – asociacijos nariams ir visiems asmenims, susijusiems su Asociacijos nariais.

Asociacijos narių vadovai yra atsakingi už tai, kad būtų laikomasi šio Kodekso ir kontroliuoti tai. Kodekso nuostatos privalomos ir jiems , ir jų darbuotojams bei asmenims, susijusiems su Asociacijos nariu. Vadovai neturi teisės patys pažeisti Kodekso bei skatinti ar toleruoti netinkamą kitų asmenų elgesį, kenkiantį normaliai rinkos veiklai ir mažinantį jos patikimumą.

VP viešosios apyvartos tarpininkai privalo:
1. laikytis profesinio elgesio etikos. Asociacijos narys turi vienodai traktuoti visus klientus, ne vienam neteikdamas pirmenybės;
2. rinkti informaciją apie klientą. Dirbdamas su klientu asociacijos narys privalo žinoti kliento poreikius bei interesus, tik tuo atveju jis galės priimti tinkamą sprendimą, tenkindamas jo poreikius;
3. rekomenduodamas klientui pirkti, parduoti ar keisti VP, asociacijos narys turi turėti tvirtą nuomonę, kad pateikta rekomendacija yra tinkamiausia tam klientui;
4. už teikiamas paslaugas klientui nustatyti tokius įkainius, kurie nepažeidžia įkainių (komisinių) nustatymo principų. Prieš teikdamas paslaugą asociacijos narys privalo deramai supažindinti klientą su visomis už teikiamą paslaugą mokamų mokesčių, rinkliavų, mokėjimų ir t.t. rūšimis, įkainiais bei jų skaičiavimu;
5. gavęs kliento pavedimą pirkti ar parduoti VP, turi stengtis rasti jiems geriausią rinką ir kuo naudingiau jį įvykdyti;
6. draudžiama skelbti ar platinti informaciją arba pranešti apie sandorius neįsitikinus, kad jie iš tikrųjų sudaryti, taip pat pranešti už VP siūlomą (prašomą) kainą, neįsitikinus kad tai tikra kaina;
7. draudžiama siūlyti pirkti (parduoti) VP už nurodytą kainą, jeigu asociacijos narys nėra pasirengęs jų nupirkti (parduoti) tokiomis sąlygomis kurias nurodė pateikdamas pasiūlymą;
8. jeigu, veikdamas kaip emitento patikėtinis (įgaliotinis) gauna informaciją susijusią su VP nuosavybę, negali ją pasinaudoti savo naudai ar siekdamas pelno;
9. negali atlikti savarankiškai jokių veiksmų su kliento VP ar pinigais, esančiais kliento sąskaitoje, jeigu klientas nėra raštu įgaliojęs to daryti;
10. naudoti kliento pinigines lėšas arba VP tiktai ta tvarka, kuri nustatyta sutartyje su klientu. Draudžiama pasiskolinti ar paskolinti kitiems kliento sąskaitoje apskaitomų VP be kliento leidimo. Asociacijos narys privalo apskaityti kliento VP ir pinigines lėšas atskirose, atitinkamai indentifikuotose sąskaitose;
11. pateikti klientui išrašus iš jo V.P ir pinigų sąskaitų rinkos reguliuotojų nustatyta tvarka ir terminais numatytais sutartyje arba klientui pareikalavus;
12. nuolatiniam klientui pareikalavus, privalo suteikti informaciją apie asociacijos nario finansinę būklę, pateiktą naujausiame balanse. Nuolatiniu klientu laikomas toks klientas, kuris asociacijos nariui per metus pateikia ne mažiau kaip 5 pavedimus;
13. pirmenybę privalo teikti klientui, jeigu susiduria asociacijos nario ir kliento interesai;
14. draudžiama manipuliuoti rinka ir kainomis siekiant sudaryti pirkimo (pardavimo) sandorį;
15. draudžiama prekiauti savo arba kliento sąskaita ir jo vardu tiesiogiai ar netiesiogiai naudojantis nevieša informacija. Jie neturi teisės jokiems asmenims, net savo šeimos nariams, atskleisti neviešos informacijos;
16. teikdamas paslaugas privalo laikytis kliento konfidencialios informacijos saugojimo taisyklių.
Asociacijos nariui pažeidus Kodeksą taikomos sankcijos:
 įspėjimas;
 piniginė bauda;
 pašalinimas iš asociacijos.

5. 4. LIETUVOS NACIONALINĖS VP BIRŽOS PREKYBOS SISTEMA

LR NVPB prekybos sistema yra centralizuota ir dematerializuota.

Centralizuota prekybos sistema reiškia, kad Lietuvoje veikia viena birža ir, kad daugumos emitentų VP viešoji prekyba privalomai (įstatymo nustatyta tvarka) vyksta biržoje.

Dematerializuota prekyba reiškia, kad VP fiziškai prekyboje nedalyvauja. Lietuvoje funkcionuoja nematerialių VP rinkos koncepcija. Pagal ją nuosavybę įrodo įrašas VP sąskaitoje, o ne fiziškai cirkuliuojantys VP. Todėl prekybos operacijose dalyvauja ir NVPB, ir LCVPD.

Antrinėje rinkoje VP perkami ar parduodami per tarpininkus NVPB. Investuotojai, norėdami pirkti ar parduoti VP, privalo kreiptis į atitinkamą tarpininką – FMĮ arba komercinio banko SFMS ir pateikti pavedimą. FMĮ ar SFMS prieš priimdami klientų pavedimus atlikti operacijas su jų VP, privalo surašyti su jais sutartį.

Kliento pavedime pirkti (arba parduoti) VP gali būti nurodyta atlikti tik vieną operaciją su vienos emisijos VP. Pavedimai privalo turėti rašytinę formą.

Kliento pavedime turi būti nurodyti atitinkami rekvizitai:
 FMĮ pavadinimas, įmonės kodas, adresas;
 pavedimo pateikimo data ir laikas (val. ir min.);
 kliento vardas, pavardė arba pavadinimas ir kliento identifikavimo kodas;
 VP pavadinimas (su kuriais pavedama atlikti operaciją), ir LCVPD suteiktas VP kodas;
 VP skaičius (su kuriais pavedama atlikti operaciją);
 operacijos turinys (pirkti, parduoti ir kt.);
 pavedimo vykdymo sąlygos (kaina, pavedimo galiojimas, vykdymo būdas ir kt.).

Paprastai pavedimai surašomi standartiniuose pavedimų blankuose.

Jeigu klientas neturi galimybės pateikti pavedimo rašytine forma, jis gali jį pateikti FMĮ (arba SFMS) ir kitaip (nerašytine forma. Pvz.: telefonu). Šiuo atveju makleris privalo nedelsiant pats užpildyti kliento pavedimo blanką pagal gautą nerašytinę informaciją.

Visi kliento pavedimai gauti į FMĮ ir išreikšti pavedimų blankuose turi būti nedelsiant registruojami FMĮ elektroninėje pavedimų knygoje. FMĮ prieš priimdama kliento pavedimą parduoti VP ir prieš perduodama jį į biržą, privalo patikrinti ar kliento VP sąskaitoje yra visas pavedime nurodytas VP skaičius. FMĮ prieš priimdama kliento pavedimą pirkti VP privalo patikrinti ar kliento (arba jo vardu laikomoje FMĮ einamojoje sąskaitoje) yra visa pavedime nurodyta pinigų suma.

FMĮ kliento pavedimą privalo pradėti vykdyti nedelsiant nuo jo įregistravimo elektroninėje pavedimų knygoje momento. Tuo tikslu FMĮ rašo atskirą maklerio pavedimą (specialios formos) pirkti ar parduoti VP biržoje. Sandoriai biržoje sudaromi remiantis pavedimais, kuriuos makleriai nedelsiant perduoda į biržą. FMĮ privalo pateikti į biržą kiekvieną iš klientų gautą pavedimą atskirai.

FMĮ maklerio pavedimą gali pateikti biržai:
 savo vardu ir kliento lėšomis;
 savo vardu ir savo lėšomis.

Paprastai pavedimas kliento lėšoms perduodamas nedelsiant į artimiausią prekybos sesiją.

Biržoje .gali būti naudojami šie pavedimų pirkti ir parduoti VP pateikimo būdai:
 FMĮ makleriai įveda klientų arba FMĮ pavedimus pirkti ar parduoti VP į savo elektronines knygas, dirbdami prie terminalų, tiesiogiai sujungtų su pagrindiniu biržos kompiuteriu per biržos vidinių kompiuterių tinklą arba per išorinį duomenų perdavimo tinklą;
 FMĮ makleriai atsiunčia per elektroninį paštą biržos nustatytos struktūros elektronines pavedimų bylas, kuriose esantys duomenys yra įvedami į atitinkamos FMĮ elektroninę pavedimų knygą. Šiuo atveju FMĮ privalo iki nustatyto biržos laiko atsiųsti faksu savo pateiktų pavedimų spausdinį, kuris yra biržoje registruojamas ir saugomas.

Pavedimai pateikti iki prekybos sesijos atidarymo yra vykdomi:
 VP kurso nustatymo momentu;
 nepertraukiamos prekybos kintama kaina metu.

Pavedimai pateikti nepertraukiamai prekybai, vykdomi tik tos prekybos sesijos, kuriai buvo pateikti, nepertraukiamos prekybos kintama kaina metu.

FMĮ privalo parengti ir saugoti savo pavedimų pateiktų prekybos sesijos atidarymui ir nepertraukiamai prekybai kintama kaina sąrašus.

Pavedime pirkti VP nurodyta kaina yra laikoma maksimali, o pavedime parduoti – minimali.

FMĮ pavedimai gali būti:
 limituoti – tai pavedimai, kuriuose klientas nurodo tikslią kainą (pirkimo atveju ši kaina negali būti aukštesnė už nurodytą, o pardavimo atveju – žemesnė).
 rinkos kaina – tai pavedimai, kurie privalo būti įvykdomi kotiravimo metu nustatytu kursu. Pavedimas parduoti rinkos kaina reiškia kliento sutikimą parduoti VP pigiausiai, o pavedimas pirkti rinkos kaina – reiškia kliento sutikimą pirkti VP brangiausiai.

Pasaulinėje praktikoje rinkos pavedimai sudaro apie 75 – 85 visų pavedimų. Šie pavedimai visada yra vienos dienos, veikiantys tik iki prekybos tą konkrečią dieną pabaigos. Kadangi jie labai greitai įvykdomi, todėl juos daugiausia sudaro stambūs prekiautojai, instituciniai investuotojai bei profesionalai (o ne atskiri smulkūs investuotojai). Rinkos kaina pavedimai daugiau tinka pardavimo, o ne pirkimo atveju.

Pagal limituotą pavedimą, klientas įpareigoja maklerį sudaryti sandorį pagal kainos limitą arba geresnėmis sąlygomis. Jeigu limituotas pavedimas negali būti įvykdytas dėl kainų neatitikimo, tai klientas ir makleris priversti laukti kol rinkos situacija pasikeis ir limituoto pavedimo kaina atitiks rinkos kainą. Tai gali trukti kelias dienas, savaites, bet gali tokios situacijos ir visai nebūti.

Ypatinga pavedimų rūšis yra atvirieji pavedimai. Jie galioja arba iki jų įvykdymo, arba tol, kol klientas juos atšaukia.

Lietuvoje veikia fiksuotos kainos mechanizmas, kuris naudojamas centrinėje rinkoje. Tačiau makleriams tarpusavyje leidžiama sudaryti ir tiesioginius sandorius, nustatant kainas individualiai kaip derybų rezultatą.

Išvada: NVPB realiai egzistuoja dvi rinkos:
 centrinė rinka su fiksuotu kainų mechanizmu;
 tiesioginių sandorių rinka, kuri formaliai priskiriama biržos prekybai.

Tiesioginiai sandoriai – tokie sandoriai, kurie vyksta dviem šalims iš anksto susitarus dėl perkamų ar parduodamų VP skaičiaus ir kainos. Birža sudaro sąlygas FMĮ skelbti tokius pasiūlymus pirkti ar parduoti VP, sukurdama specialią elektroninę skelbimų lentą.

Norėdami sudaryti tiesioginį sandorį, FMĮ turi pateikti biržai pavedimus.

Kai klientas parduoda VP savo FMĮ arba kai klientas perka VP iš savo FMĮ, tai tiesioginiu sandoriu įsigyjamų VP kaina negali skirtis nuo paskutinio centrinėje rinkoje nustatyto VP kurso daugiau kaip 35. Visais kitais atvejais tiesioginiais sandoriais įsigyjamų VP kainos yra neribojamos.

Centrinėje rinkoje prekiaujama dviejų rūšių VP: akcijomis ir VP. Jiems taikomi skirtingi prekybos metodai.

Prekiaujant akcijomis, visi prekybos sesijos sandoriai vienos emisijos akcijomis registruojami vieningu rinkos kursu, t.y. taikomas vieningo kurso principas.

Prekybos sesijos vyksta NVPB patalpose – prekybos salėje. Apie prekybos sesijos pradžią ir pabaigą praneša sesijos pirmininkas, ku.rį skiria biržos valdyba. Prekybos sesijos dabartiniu metu vyksta kasdien nustatytomis valandomis.

Prekybos sesija susideda iš šių etapų:
 prekybos sesijos atidarymo;
 nepertraukiamos prekybos kintama kaina;

Vykdant prekybą skolos VP, prekybos sesija gali susidėti tik iš vieno prekybos sesijos etapo – nepertraukiamos prekybos kintama kaina.

Prekybos salėje sesijos metu turi teisę dalyvauti:
 finansų makleriai;
 biržos kotiruotojai (biržos tarnautojai);
 biržos tarybos ir valdybos nariai;
 VP komisijos įgalioti tarnautojai.

Kiti gali dalyvauti tik stebėtojo teisėmis (gavę NVPB Valdybos leidimą arba sumokėję įmoką už leidimą lankytis Biržoje bet be teisės prekiauti).

Biržos kurso makleriai (kotiruotojai) iki prekybos sesijos pradžios parengia visų FMĮ pateiktus pavedimų sąrašus-ataskaitas. Po to, prasideda VP kotiravimas.

VP kotiravimas – tam tikrų veiksmų seka, kurių metu, atsižvelgiant į VP paklausą ir pasiūlą nustatomas jų kursas.

VP kursas – kotiravimo metu nustatyta VP kaina, už kurią biržoje perkami ir parduodami VP. Prekybos sesijos atidarymo akcijų kursą nustato kotiruotojai, remdamiesi pavedimų lapais.

Pavedimų lapas sudaromas pagal Biržos narių pavedimus, pateiktus prekybos sesijos atidarymui. Sudarant pavedimų lapą laikomasi nuostatos, kad pirkėjas sutinka įsigyti akcijas ir žemesne kaina, o pardavėjas sutinka parduoti akcijas ir aukštesne kaina nei numatyta pavedime.

Pavedimų lape nurodoma informacija:
 VP pirkimo ir pardavimo kainos jų mažėjimo tvarka, pradedant nuo pavedimų pirkti rinkos kaina ir baigiant pavedimus parduoti rinkos kaina;
 akcijų kiekis, kurį pirkėjas ir pardavėjas sutinka pirkti ir parduoti už sudarytoje eilėje nurodytą kainą;
 galimų pirkti ir parduoti nurodyta kaina akcijų skaičius (persidengimas);
 nenuperkamų ar neparduodamų nurodyta kaina akcijų skaičius (skirtumas) ir t.t.

Nustatydami VP kursą, kotiruotojai vadovaujasi tokiais principais:
 maksimalios apyvartos;
 minimalaus skirtumo tarp siūlomų pirkti ir parduoti VP skaičiaus;
 minimalaus skirtumo tarp sesijoje fiksuoto kurso ir praėjusioje nustatyto VP kurso, t.y. einamojo kurso ir anksčiau buvusio kurso.
 paskutinio nustatyto kurso tvirtinimas.

Nustatytas VP kursas laikomas natūraliu, jeigu:
 visi pavedimai rinkos kaina yra pilnai įvykdomi;
 visi pavedimai pirkti VP kaina aukštesne už nustatytą kursą, ir visi pavedimai parduoti VP kaina žemesne už nustatytą kursą yra pilnai įvykdomi;
 pavedimai, kuriuose nurodytos kainos limitas sutampa su nustatytu kursu gali būti vykdomi pilnai, dalinai arba visai neįvykdomi, priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos santykio;
 pavedimai pirkti, kai kainos limitas mažesnis negu nustatytas kursas ir pavedimai parduoti, kai kainos limitas didesnis, negu nustatytas kursas, nevykdomi.

Rinka gali būti:
 subalansuota,
 nesubalansuota.

Rinka vadinama subalansuota, jeigu VP pasiūla ir paklausa nustatytu kursu yra vienodos.

Rinka vadinama nesubalansuota, jeigu VP pasiūla viršija paklausą arba atvirkščiai.

Pavedimai pirkti arba parduoti akcijas turi būti pateikiami tik iki kotiravimo pradžios. Kotiravimo metu ir po jo makleris nebegali daryti įtakos rinkos kainai. Visi pavedimai, nustatant rinkos kainą (kursą), vertinami vienodai, neatsižvelgiant nei į laiko, nei į kainos prioritetus.

NVPB veiklos pradžioje buvo taikomas “juodosios dėžės” principas, nes finansų makleriai negalėjo susipažinti su kitų maklerių pavedimais. Nuo 1996 m. balandžio mėn. atsisakyta šio principo. Šiandien finansų makleriai gali susipažinti su gautais kitų maklerių pavedimais iki kotiravimo pradžios ir atsižvelgdami į juos analizuoti arba pakeisti savo pavedimus. Ši tvarka padidino akcijų likvidumą, sumažino akcijų kurso svyravimus.

Išsiplėtus VP rinkai, atsirado poreikis tobulinti VP prekybos organizavimo sistemą. Tuo tikslu 1998 kovo 20 d. buvo priimtas VP komisijos nutarimas “Dėl NVPB nepertraukiamos prekybos kintama kaina taisyklių”. Taip atsirado. galimybė NVPB pradėti taikyti nepertraukiamos prekybos rėžimą, t.y. pradėti nepertraukiamą prekyba kintama kaina.

Nepertraukiam prekyba kintama kaina yra sandorių sudarymas pagal viešosios apyvartos tarpininkų pateikiamus pirkimo ir pardavimo pavedimus, atsižvelgiant į pavedime nurodytą kainą ir jo gavimo laiką. Šį prekyba pradedama vykdyti biržos valdybos sprendimu ir vykdoma kiekvieną darbo dieną biržos valdybos nustatytu laiku.

Vertybinio popieriaus prekybos sesijos atidarymo kaina laikoma tos prekybos sesijos atidarymo metu nustatytas VP kursas. VP prekybos sesijos uždarymo kaina laikoma tos prekybos sesijos nepertraukiamos prekybos paskutinio sandorio kaina. Nepertraukiama prekyba vykdoma visais Oficialaus ir Einamojo prekybos sąrašų VP. Šiai prekybai pavedimai pateikiami tik tos prekybos metu ir tiktai fiksuota kaina.

Nepertraukiamai prekybai pateikiami tik limituoti pavedimai. Pavedimai rinkos kaina (geriausia kaina) nepriimami.

Birža per savo informacinę sistemą kiekvienam viešosios apyvartos tarpininkui nedelsiant teikia informaciją apie visus jo paties pateiktus pavedimus, nurodydama jų būklę:
 įvestas pavedimas;
 koreguotas pavedimas;
 anuliuotas pavedimas;
 dalinai įvykdytas;
 pilnai įvykdytas.

Nepertraukiamai prekybai pateikti pavedimai galioja tik toje prekybos sesijoje, kurios metu jie buvo pateikti. FMĮ makleris gali koreguoti savo pateikto pavedimo parametrus: perkamų ar parduodamų VP skaičių ir VP kainą litais arba anuliuoti pavedimą iki nepertraukiamos prekybos pabaigos.

FMĮ pateiktas pavedimas gali būti įvykdytas pilnai, dalinai arba visai neįvykdytas.

Pavedimas gali būti įvykdytas skirtingomis kainomis, jeigu jis vykdomas dalimis. Dalinai įvykdžius pavedimą, neįvykdyta jo dalis automatiškai lieka prekyboje sumažinus jame VP skaičių įvykdytu kiekiu.

Pavedimai vykdomi ir sandoriai sudaromi atsižvelgiant į pavedime nurodytą kainą, t.y. laikomasi kainos prioriteto principo (pavedimai pirkti aukščiausia kaina ir parduoti žemiausia).

Jeigu keliuose pavedimuose nurodyta ta pati kaina, tai pavedimai vykdomi pagal jų pateikimo laiką, t.y. laikomasi laiko prioriteto principo.

Nepertraukiamos prekybos metu taikomos VP kurso (kainos) kitimo ribos.

Po prekybos sesijos Prekybos ir atsiskaitymų departamentas skaičiuoja VP uždarymo kainą (pajamingumą).

Uždarymo kaina (pajamingumu) laikoma paskutinio sudaryto sandorio kaina (pajamingumas).

Centrinėje rinkoje vyksta prekyba ir skolos vertybiniais popieriais (kiekvieną darbo dieną Biržos valdybos nustatytu laiku).

Sandoriai skolos VP yra sudaromi remiantis pavedimais, kuriuos Biržos nariai pateikia Biržai. Pavedimai gali būti pateikiami savo vardu ir kliento lėšomis arba savo vardu ir savo lėšomis.

Pateikti pavedimai pirkti ir/arba parduoti neturinčius atkarpų skolos VP galioja tik tą prekybos sesiją, kurios metu buvo pateikti. Pavedimai pirkt ir/arba parduoti skolos VP su atkarpomis galioja iki pavedime nurodyto termino pabaigos, jei jie nebuvo įvykdyti arba anuliuoti anksčiau.

Biržos nariai gali pateikti pavedimus pirkti ir parduoti tuos skolos VP, kurie yra įtraukti į Biržos prekybos sąrašus ir prekyba kuriais nėra sustabdyta.

Pateikdami pavedimus pirkti ir parduoti skolos VP, Biržos nariai turi nurodyti šiuos kiekvieno pavedimo parametrus:
 pavedimą pateikiančio Biržos nario dalyvio kodą Centriniame depozitoriume;
 perkamų arba parduodamų skolos VP kodą centriniame depozitoriume;
 perkamų arba parduodamų skolos VP pavadinimą;
 pirkimo arba pardavimo pavedimo rūšį;
“B” – pirkimo;
“C” – pardavimo;

 skolos VP skaičių;
 pajamingumą procentais;
 pavedimo galiojimo datą, jei perkami arba parduodami skolos VP su atkarpomis ir kt.
Pavyzdžiui:
– pavedimas galioja tik šioje prekyboje sesijoj,
– pavedimas galioja iki šios savaitės pabaigos,
– pavedimas galioja iki šio mėnesio pabaigos.
Po prekybos sesijos atidarymo pateikti pavedimai galioja tik toje prekybos sesijoje.
Neįvykdytus pav.edimus koreguoti ir anuliuoti galima iki prekybos sesijos pabaigos. Įvykdyti pavedimai negali būti anuliuojami ir koreguojami. Koregavus pavedimą, jo pateikimo laikas pakeičiamas koregavimo laiku.

Informacija apie kiekviename Biržos nario pavedime nurodytą skolos VP kodą, pavadinimą, kiekį ir pajamingumą yra atskleidžiama kitiems Biržos nariams per Biržos informacinę sistemą. Visą informaciją, esančią Biržos narių pavedimuose, gali gauti tik atitinkami Biržos darbuotojai bei kiti asmenys įstatymų nustatyta tvarka.

Nepertraukiamai prekybai pavedimai pirkti ir parduoti skolos VP pateikiami tiktai limituotu pajamingumu. Skolos VP pajamingumo kitimo žingsnis 0,01%. Skolos VP pajamingumas gali svyruoti ne daugiau kaip 10 % nuo paskutinio prekybos sesijos uždarymo pajamingumo, jei šiais skolos VP buvo sudaryti sandoriai centrinėje rinkoje. Jei šiais skolos VP nebuvo sudaryti sandoriai centrinėje rinkoje arba nuo paskutinio centrinėje rinkoje sudaryto sandorio praėjo daugiau kaip 10 dienų kitimo ribos nenustatomos.

Birža per savo informacinę sistemą kiekvienam Biržos nariui nedelsdama teikia informaciją apie visus jo pateiktus pavedimus, nurodydama jų būklę.

Biržos nario pateiktas pavedimas nepertraukiamos prekybos skolos VP metu gali būti įvykdytas, įvykdytas dalinai arba neįvykdytas. Pavedimas gali būti įvykdytas skirtingais pajamingumais, jeigu jis vykdomas dalimis.

Dalinai įvykdžius pavedimą, neįvykdyta jo dalis automatiškai lieka prekyboje, sumažinus jame skolos VP skaičių įvykdytu kiekiu.

Pavedimai vykdomi ir sandoriai sudaromi atsižvelgiant į pavedime nurodytą pajamingumą. Pirmiausia vykdomi pavedimai pirkti žemiausiu pajamingumu ir parduoti aukščiausiu pajamingumu. Jeigu dviejuose ar daugiau pirkimo arba pardavimo pavedimų yra nurodytas tas pats pajamingumas, tai pavedimai vykdomi pagal jų pateikimo laiką, t.y. laikomasi laiko prioriteto principo.

Jeigu, sudarant sandorį, pardavimo pavedime nurodytas pajamingumas yra aukštesnis už nurodytą pirkimo pavedime, sandoris sudaromas pajamingumu, nurodytu ankščiau pateiktame pavedime.

Pranešimai apie sudarytus sandorius Biržos nariams yra nedelsiant pateikiami per Biržos informacinę sistemą. Pasibaigus nepertraukiamai prekybai Biržos nariai privalo atsispausdinti nepertraukiamos prekybos metu įvykdytų pavedimų sąrašus ir saugoti juos kartu su prekybos sesijos rezultatais.

Pirmojo nepertraukiamos prekybos metu sudaryto sandorio skolos VP pajamingumas yra vadinamas prekybos sesijos atidarymo pajamingumu, paskutinio – prekybos sesijos uždarymo pajamingumu.

Prekyba tiesioginiais sandoriais

Biržos nariams, norintiems sudaryti tiesioginį sandorį, Birža sudaro sąlygas skelbti pasiūlymus pirkti ir/arba parduoti VP, sukurdami specialią elektroninę skelbimų lentą. Biržos narių šioje lentoje pateikiami pasiūlymai pirkti ir/arba parduoti VP yra preliminarūs, t.y. nevykdomi automatiškai. Skelbdami pasiūlymus, Biržos nariai turi nurodyti Centrinio depozitoriumo dalyvio kodą, pasiūlymo rūšį (pirkimas ar pardavimas), VP kodą kiekį ir kainą. Šių pasiūlymų pateikimo bei anuliavimo laiką ir tvarką vykdomuoju raštu nustato Biržos valdyba.

Ketindami sudaryti tiesioginį sandorį, Biržos nariai turi pateikti Biržai pavedimus.

Pavedimą pateikiantis Biržos narys privalo nurodyti tiek savo tiek ir kitos tiesioginio sandorio šalies duomenis.

Pavedimų pateikimo tvarką ir laiką vykdomuoju raštu nustato Biržos valdyba.

Tiesioginiai sandoriai laikomi sudarytais tik tuo atveju, kai Biržos nariai pateikia pirkimo ir pardavimo pavedimus sudaryti tiesioginį sandorį, sutampant visiems pavedimų rekvizitams.

Minimalus tiesioginio sandorio dydis į Oficialųjį prekybos sąrašą įtrauktais vertybiniais popieriais yra 40000,00 (keturiasdešimt tūkstančių) litų. Tiesioginių sandorių dydis, sudarant tiesioginius sandorius į kitus Biržos prekybos sąrašus įtrauktais VP, yra neribojamas.

Kai Biržos nario klientas parduoda VP tam pačiam Biržos nariui arba kai Biržos nario klientas perka VP i.š to paties Biržos nario, tai tokiu tiesioginiu sandoriu įsigyjamo VP kaina negali skirtis nuo paskutinės prekybos sesijos uždarymo kainos arba paskutinės prekybos sesijos uždarymo kainos arba paskutinės prekybos sesijos uždaromo pajamingumo daugiau kaip 35 %, jeigu atitinkamu VP yra prekiaujama centrinėje rinkoje ir šiam VP nepanaikintos kainos kitimo ribos. Kitais tiesioginiais pirkimo-pardavimo sandoriais įsigyjamų VP kainos yra neribojamos.

Biržos sandorių vykdymas ir atsiskaitymai.

Kiekvienas biržoje sudarytas Centrinės rinkos bei tiesioginis sandoris užbaigiamas VP pateikimo ir atitinkamų piniginių atsiskaitymų procedūromis. Jos vyksta tuo pačiu metu.

Atsiskaitymai už tiesioginius ir centrinės rinkos sandorius vykdomi Biržos ir centrinio depozitoriumo priimtose Atsiskaitymų už Nacionalinėje VP biržoje sudarytus sandorius taisyklėse išdėstyta tvarka.

Atsiskaitymų procesą organizuoja Birža. Nustačius visų akcijų kursus, priėmus papildomus pavedimus (kai nebuvo nustatytas akcijų kursas), užbaigus nepertraukiamą prekybą skolos VP, užregistravus centrinės rinkos ir tiesioginius sandorius, Prekybos ir atsiskaitymų departamentas pateikia visiems Biržos nariams jų pateiktų pavedimų ir sudarytų sandorių sąrašus.

Pateiktų pavedimų ir sudarytų sandorių sąrašas – tai dokumentas, patvirtinantis, kad Biržos narys pateikė atitinkamus pavedimus ir pardavė arba pirko Biržoje atitinkamus VP. Šiame sąraše nurodoma tokia informacija:
 Biržos nario pavadinimas ir dalyvio kodas Centriniame depozitoriume;
 prekybos sesijos data ir numeris;
 pavedimo rūšis:
“B” – pirkimo,
“S” – pavedimo;
 VP pavadinimas ir kodas Centriniame depozitoriume;
 pavedimo pateikimo data ir laikas;
 pavedime nurodytas VP skaičius;
 pavedime nurodyta vienos akcijos kaina litais arba skolos VP pajamingumas procentais;
 pirktų arba parduotų VP skaičius;
 sudaryto sandorio vienos akcijos kaina litais arba skolos VP pajamingumas procentais;
 sudaryto sandorio suma litais;
 pavedimo galiojimo data;
 pavedime nurodytas vertybinių popierių saugotojo kodas;
 pavedime nurodytas pavedimą pateikiančio Biržos nario suteiktas kliento indentifikavimo kodas;
 pavedime nurodytas veiklos tipas ir sąskaitos rūšis;
 pavedime nurodytas lėšų saugotojo kodas;
 pavedimo būklė;
 atsiskaitymo data;
 atsiskaitymo būdas;
“K” – per Kliringo banką,
“T” – ne per Kliringo banką.

Atsiskaitymo už centrinės rinkos sandorius tvarka

Atsiskaitymų ciklas pagal Biržos centrinėje rinkoje sudarytus sandorius akcijomis ir skolos VP, išskyrus VVP, yra 4 darbo dienos, o VVP – 2 darbo dienos, įskaitant ir sandorių sudarymo dieną.

Piniginės lėšos skirtos atsiskaitymams už centrinės rinkos sandorius, turi būti sukauptos specialiose kliringo sąskaitose Kliringo banke. Jas kontroliuoja biržos Prekybos ir atsiskaitymų departamentas (PAD) Atsiskaitymai vykdomi per Kliringo banką, kurio funkcijas atlieka Lietuvos banko Atsiskaitymų centras.
Tuo pačiu metu VP perrašomi Lietuvos Centriniame VP Depozitoriume.
Kai Kliringo bankas patvirtina lėšų, o LCVPD vertybinių popierių pakankamumą, Biržos PAD pateikia pranešimus (per T+3 dienas arba T+1 dieną) Centriniam depozitoriumui, kurių pagrindu perrašomi VP: kredituojama pirkėjo ir debetuojama pardavėjo sąskaitos.

Tuo pačiu metu Biržos PAD pateikia mokėjimo pavedimus Kliringo bankui, kurių pagrindu pervedamos piniginės lėšos: kredituojama pardavėjo ir debetuojama pirkėjo sąskaitos.

Taip garantuojamas apmokėjimo ir VP pervedimo vienalaikiškumo principas.

Centrinės rinkos sandorių atsiskaitymų patikimumui užtikrinti įsteigtas Garantinis fondas. Jo lėšų šaltinis – FMĮ įnašai. Šio fondo paskirtis – padengti piniginių lėšų trukumą, jeigu FMĮ yra nemoki.

Garantinis fondas nėra kredito organizacija, todėl jo lėšomis įsigyti VP pereina jo nuosavybėn.

Jeigu išaiškėja vertybinių popierių ir/ar lėšų trūkumas, atsiskaitymai už sandorius sustabdomi Biržos ir Centrinio depozitoriumo priimtose Atsiskaitymų už .nacionalinėje VP biržoje sudarytus sandorius taisyklėse nustatyta tvarka. Nepašalinus vertybinių popierių trūkumo, nukentėjusiai sandorio šaliai yra mokama Biržos valdybos nustatyta kompensacija.

Pagal laikinai sustabdytus sandorius dalinis atsiskaitymas nevykdomas.

Kai Biržos narys nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų, šie įsipareigojimai yra vykdomi Garantinio fondo lėšomis, laikantis Biržos ir Centrinio depozitoriumo priimtose Atsiskaitymų už Nacionalinėje VP biržoje sudarytus sandorius taisyklėse nustatytos atsiskaitymų tvarkos.
Atsiskaitymo už tiesioginius sandorius tvarka

Pagal kiekvieną Biržoje sudarytą tiesioginį sandorį atskirai Biržos narys privalo pateikti VP ir atlikti atitinkamus piniginius atsiskaitymus. Biržos garantinis fondas tiesioginių sandorių nedengia. VP apmokėjimą ar pateikimą kitai tiesioginio sandorio šaliai garantuoja Biržos nariai.

Atsiskaitymų už tiesioginius sandorius terminas yra nurodomas pavedime ir jis negali būti ilgesnis nei 6 darbo dienos, įskaitant ir sandorio sudarymo dieną. Jeigu tiesioginio sandorio pavedimuose numatyta, kad atsiskaitymai vyks ne per Kliringo banką ir abiejų tiesioginio sandorio šalių-klientų VP apskaitomi pas Biržos narį, pateikusį pavedimus, atsiskaitymai gali vykti T dieną (kur T – tiesioginio sandorio sudarymo Biržoje diena). Kitais atvejais atsiskaitymai gali vykti ne anksčiau kaip T + l dieną.

Tiesioginio sandorio šalys gali pasirinkti lėšų pervedimo būdą per Kliringo banką – K arba ne per Kliringo banką – T.

Tiesioginio pirkimo-pardavimo sandorio šalys, pasirinkusios bet kurį atsiskaitymo būdą, gali nutraukti sudarytą tiesioginį sandorį iki VP perrašymo ir piniginių atsiskaitymų dienos.

Tokiu atveju Biržos nariai raštu praneša Centriniam depozitoriumui apie nutrauktą tiesioginį sandorį, pradėdami tiesioginio sandorio šalių pasirašytą susitarimą dėl tiesioginio sandorio nutraukimo. Tiesioginio sandorio nutraukimo atveju baudos Biržai yra nemokamos.

Jeigu išaiškėja VP ar lėšų trūkumas pas vieną iš tiesioginio sandorio šalių, Biržos nariai privalo sustabdyti tiesioginio sandorio vykdymą ir tą pačią dieną informuoti kitą tiesioginio sandorio šalį bei Centrinį depozitoriumą. Sandorio šalis privalo per dvi darbo dienas nuo sandorio sustabdymo dienos sukaupti reikalingas atsiskaitymui lėšas ar VP, jei buvo numatytas atsiskaitymas per Kliringo banką, arba pateikti Centriniam depozitoriumui pranešimą apie neįvykusius atsiskaitymus. Jei sandorio šalys anksčiau nurodytais terminai sukaupia lėšas ir/arba VP, baudos Biržai yra nemokamos. Nepašalinius VP ar lėšų trūkumo, sandoriai nutraukiami.

5. 5. KAPITALO RINKŲ INDEKSAI

Pastoviai atliekama VP rinkos analizė. Skaičiuojami rodikliai, kurie padeda įvertinti įmonių akcijų pozicijas rinkoje.

Pagrindinis rodiklis, apibrėžiantis įmonės pajamų augimo normą yra akcininkų nuosavybės pelningumas (ANP). šis rodiklis parodo gamybos, administravimo ir rinkotyros sąnaudų įtaką galutiniam veiklos rezultatui (pelnui). Todėl ANP, vertinant iš VP rinkos pozicijų yra labiau informatyvesnis už įmonės pelningumo rodiklį. Šis rodiklis skaičiuojamas taip:

ANP 

GP – grynasis pelnas

AN – akcininkų nuosavybė

Mažėjantis ANP rodo, kad naujos investicijos įmonėje davė mažesnį rezultatą nei ankstesnės.
P/E santykis (akcijų rinkos kainos ir pelno vienai akcijai santykis)



P – akcijos rinkos kaina

E – grynas pelnas 1-ai akcijai

GP – grynas pelnas

S – vidutinis akcijų skaičius

Šiam rodikliui apskaičiuoti naudojama paskutinė akcijų kaina nurodomu laikotarpiu. Šis rodiklis plačiai naudojamas, nustatant ar akcijos rinkoje pervertinamos ar ne. Jame dominuoja rinkos kaina, kuri parodo, kiek kartų daugiau investuotojai yra linkę mokėti už akcijas, lyginant su jų suteikiamomis pajamomis (gryn. pelnas).

Akcijų savininkui aukštas P/E santykis parodo, jog įmonė rinkoje gerai vertinama ir galima tikėtis pelningai parduoti turimas akcijas.

Lietuvos NVPB prekiaujamų akcijų P/E vi.dutiniškai sudarė:

1996 m. – 5;

1997 m. – 7,5;

1998 m. – prognozuojama 10, (spalio mėn. -9,5)

Lietuvoje P/E yra vienas iš mažiausių. Pvz.: kitose analogiškose besivystančiose šalyse šis rodiklis buvo 1997 m.:

Budapešto VP rinkoje – 11,9;

Varšuvos VP rinkoje – 13,6;

Prahos VP rinkoje – 13,7;

Estijoje VP rinkoje – 10;

P/E parodo kiek investuotojai aktyvūs rinkoje (pelnas proporcingas rizikai). Kuo P/E didesnis, tuo rinka mažiau rizikinga.

P/BV santykis (akcijų rinkos kainos ir akcinio kapitalo vertės santykis). Šis rodiklis naudojamas kaip orientacinis akcijų kainos rodiklis, t.y. vadinamoji “akcininkų nuosavybės buhalterinė vertė”. NVPB suvestinėse dažniausiai kotiruojamų akcijų rinkos kainos neretai būna mažesnės už akcininkų nuosavybės vertę. Likvidžios rinkos sąlygomis tokia situacija būtų retai (padidėtų tokių akcijų paklausa, nes įmonės veiklos rodikliai parodytų mažą investicijų rizikos laipsnį). Manoma, kad akcinio kapitalo vertė (BV) yra ta riba žemiau kurios akcijų kaina rinkoje nebekris. Kadangi įmonė visada turi galimybę likviduoti ar parduoti turimą turtą pagal nominaliąją jo vertę.

Grynojo kapitalo vertės rodiklis parodo kiek grynojo kapitalo tenka vienai akcijai. Manoma, kad akcijų kainai nukritus žemiau šios ribos įmonė tampa patraukliu kontrolinio akcijų paketo supirkimo objektu.

GK 

GK – grynasis kapitalas 1-ai akcijai;
TT – trumpalaikis turtas;
TS – trumpalaikės skolos;
S – akcijų skaičius.

Pelno vienai akcijai ir dividendų vienai akcijai rodikliai. Jie parodo kiek grynojo pelno tenka prieš jo paskirstymą ir kiek dividendų tenka vienai akcijai po jų paskirstymo.

Dar skaičiuojami akcijos pelningumo ir dividendų lygio rodikliai.

Išvada: VP rinkos analizė atliekama remiantis svarbiausiais įmonių finansiniais rodikliais. Tačiau bendriausiai rinkos tendencijas atspindi biržos indeksai.

Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje Rinkodaros ir rinkos analizės departamente atliekama pastovi VP rizikos analizė. Skaičiuojami rodikliai, kurie padeda įvertinti įmonių akcijų pozicijas rinkoje, tokie, kaip pelningumo, vertės, santykiniai rodikliai. Kiekviena įmone analizuoja savo VP padėtį VP rinkoje.. Nacionalinė VP birža užsiima VP padėties rinkoje analize, būtent kokie veiksniai įtakoja kapitalizacijos padidėjimą ar nuosmukį. Rinkos tendencijas atspindi biržos indeksai.

Viso pasaulio biržos turi savo indeksus. Vieni indeksai skaičiuojami kaip paprastas aritmetinis vidurkis, kiti kaip svertinis kursų vidurkis. Pirmuoju atveju indeksą veikia “brangios akcijos”, o antruoju – bendrovės dydis ir jos akcinis kapitalas. Indeksų bazę gali sudaryti tiek visa rinka, tiek atskiros ūkio šakos.

Populiariausi pasaulio indeksai yra JAV pramoninis “DOW JONES” ir Japonijos akcijų “NIKKEI”. Jie skaičiuojami kaip akcijų kursų kitimo indeksai atskiroms ūkio šakoms. Pvz.: pramoninės DOW JONES indeksas yra paprastas vidurkis, rodantis 30-ties stambiausių pramonės korporacijų kursų kitimą.

Indeksas – statistinis rodikliais išreiškimas, kuris rodo tam tikrų įvykių pasikeitimą.

Lietuvoje nuo 1996 metų taip pat skaičiuojami šie Biržos indeksai:

LITIN, LITIN G, LITIN VVP.

Šių nacionalinės VP biržos pradinių indeksų skaičiavimo momentas pasirinktas 1996 metų sausio 1 diena.

1999 metais pradėta ruoštis naujojo biržos indekso LITIN 10 skaičiavimai, kurio pradinis skaičiavimo momentas įvyko 1999 metų sausio 4 dieną.
Renkantis NVPB indeksų skaičiavimo metodiką buvo pasinaudota Tarptautinės Finansų Korporacijos (JFC) metodologija, pritaikyta kylančių rinkų indeksams sudaryti. Šie indeksai yra kainos tipo, kurie rodo dominuojančių VP kainų pokyčius antrinėje rinkoje, kryptį, dydį ir jų dinamiką per tam tikrą laikotarpį. Jie yra svertiniai. Svoriai priklauso nuo kapitalizacijos.

Indeksai rodo akcijų kapitalizacijų sumos tam tikru momentu ir tų pačių akcijų kapitalizacijos sumos pradiniu indekso skaičiavimo momentu santykį. Indeksai reiškiami punktais. Pradiniu indekso skaičiavimo momen.tu indekso reikšmė prilyginama 1000. NVPB yra skaičiuojami trys akcijų indeksai: kapitalizuotų kainų indeksai LITIN, LITIN-G bei kainų indeksas LITIN – 10

LITIN ir LITIN AG indeksų skaičiavimui pasirinkta Tarptautinės Finansų Korporacijos (IFC) metodologija, pritaikyta indeksų sudarymui kylančiose vertybinių popierių rinkose. Tai yra kapitalizuotų kainų tipo indeksai, kurie atspindi vertybinių popierių rinkoje dominuojančių akcijų kainų pasikeitimas antrinėje rinkoje ir išreiškia jų dinamiką per tam tikrą laiko tarpą. Šie indeksai:
 neatspindi akcijų apyvartos pokyčių ir jokie su dividendais susiję pakeitimai juose nėra atliekami;
 atsižvelgia į išleistų akcijų skaičių, t.y. bet kuri emisija, įtraukta į indekso skaičiavimo bazę, turi nustatytą svorį, proporcingą jos rinkos kapitalizacijai (kapitalizacija-emisijos dydžio vienetais sandauga su tos emisijos akcijos rinkos kaina).
Pats indeksas išreiškia santykį tarp akcijų bendros kapitalizacijos tam tikru laiko momentu ir tų pačių akcijų bendros kapitalizacijos pradiniu indekso skaičiavimo momentu, t.y. bazinės kapitalizacijos. Didesnės kapitalizacijos emisijos turi didesnį lyginamąjį svorį indekse ir tuo pačiu daro svaresnę įtaką indekso pokyčiams.
Į kapitalizuotų kainų akcijų indeksų LITIN, LITIN-G sudėtį įtraukiamos akcijos pagal jų priklausomybę Biržos prekybos sąrašams. Į skaičiavimo bazę gali būti įtrauktos tik paprastos vardinės akcijos. Privilegijuotos akcijos, investicinių akcinių bendrovių akcijos ir teisės įsigyti akcijas į šių indeksų bazę neįtraukiamos. Vieno emitento skirtingos emisijos į indeksą įtraukiamos kaip skirtingos akcijos.
Akcijų kapitalizuotų kainų indeksai LITIN ir LITIN-G skaičiuojami kiekvieną prekybos sesiją-pagal akcijos sesijos uždarymo kainą. (nuo 2001 m. sausio mėn. pradžios).
Oficialus sąrašo akcijų indeksas LITIN skaičiuojamas vertybiniams popieriams, esantiems Oficialiajame sąraše. Šis sąrašas sudarytas 1997 m. balandžio 7 d., nuo tos dienos yra skaičiuojamas ir indeksas. Pradiniu jo skaičiavimo momentu LITIN indekso bazėje buvo keturi vertybiniai popieriai, nuo 2000 m. birželio 12 d. – 6-jų bendrovių akcijos. Nuo 2001 kovo 1 d. LITIN indekso bazėje yra šių bendrovių akcijos: AB Ekranas, Kalnapilis, AB Rokiškio sūris, AB Snaigė, AB Utenos trikotažas ir AB Lietuvos telekomas.
Visų listinguojamų akcijų LITIN – G pradėtas skaičiuoti nuo 1996 m. sausio 2 d. visoms NVPB kotiruojamoms akcijoms. Iki 1997 m. balandžio 7 d. indekso bazę sudarė NVPB Einamojo prekybos sąrašo A ir B grupių bendrovių akcijos. Nuo 1997 m. balandžio mėn. Iki 1998m. birželio 1 d. į indekso bazę buvo įtraukiamos Oficialiojo prekybos sąrašo bei Einamojo prekybos sąrašo A ir B grupių įmonių akcijos. Nuo 1998 m. birželio 1 d. į LITIN-G indekso bazę buvo įtraukiamos Oficialiojo ir einamojo prekybos sąrašų akcijos bei Nelistinguojami VP, kuriems taikomos centrinės rinkos procedūros. Nuo 2001 m. balandžio 2 d. indekso bazę įtraukiamos tik listinguojamų, esančių Oficialiajame ir Einamajame prekybos sąrašuose, bendros akcijos.
Iki 1998 m. birželio l d. LITIN-G indeksas buvo skaičiuojamas du kartus per savaitę (kuomet buvo galima prekyba ir B grupės bendrovių akcijoms), o nuo 1998 m. birželio 1 d. – kiekvieną prekybos dieną.
LITIN-G indeksas yra pagrindinis vertybinių popierių rinkos indeksas, parodantis bendrą akcijų rinkos kainų lygį bei dinamiką. Indekso pokyčiams didžiausią įtaką turi didžiausios šalis įmonės, todėl šis indeksas geriausiai atspindi bendrą šalies ekonomikos būklę. LITIN-G indeksą teikia kaip pagrindinį Biržos indeksą oficialiosioms ataskaitoms, tarptautinėms organizacijoms, IFC ir kitoms organizacijoms.
LITIN-10 indeksas yra kainų tipo indeksas, kurį skaičiuojant nėra įvertinami akcijų apyvartos, emisijos dydžiai, kapitalizacijos, su dividendais susiję pakeitimai. Indekso bazę sudaro aktyviausiai prekiaujamų akcijų dešimtukas. Bet kurios bendrovės akcijų, įtraukiamų į indekso skaičiavimo bazę, skaičius nustatomas pagal tai, kiek tos emisijos .akcijų galima būtų įsigyti už 1000 litų indekso bazės sudarymo dieną, mokant tos dienos rinkos kainą.
Aktyviausiai prekiaujamų akcijų dešimtuko indeksas LITIN-10 skaičiuojamos prekybos Biržoje metu, o jo paskutinė dienos reikšmė skaitoma bendra dienos reikšmė. Indekso skaičiavimui yra naudojamos akcijų rinkos kainos litais.
Pradiniu LITIN-10 indekso skaičiavimo momentu (1999 m. sausio 4 d.) jo reikšmė prilyginta 1000, į bazę buvo įtrauktos šios akcijos: AB Bankas Hermis, AB Biržų akcinė pieno bendrovė, AB Kalnapilis, AB Rokiškio sūris, AB Snaigė, AB Lietuvos energija, AB Mažeikių nafta, AB Lietuvos jūrų laivininkystė, AB Ūkio bankas.
Listinguojamų bendrovių akcijų pakeitimai indekso bazėje yra atliekami Biržos valdybos sprendimu kas pusmetį (liepos 1 d. ir sausio 1 d.). Biržos valdyba išimtinais atvejais gali daryti pakeitimus indekso bazėje, jeigu to neatidėliojant reikalauja rinkos sąlygos. Vertybinių popierių rinkos dalyviai tokiais atvejais informuojami iš anksto.

Listinguojamų bendrovių akcijų atrankai į LITIN-10 indeksą įtakoja:
1. Laisvų akcijų, esančių rinkoje, kapitalizacijos dydis.
2. Akcijų apyvarta centrinėje rinkoje.
3. Akcijų kotiravimo dažnis.
1999 m. gruodžio 16 d. vietoj AB Bankas Hermis akcijų į indekso bazę buvo įtraukta AB Utenos trikotažas PVA. 2000 m. birželio 12 d. vietoj AB Biržų akcinė pieno bendrovės akcijų į indekso bazę buvo įtrauktos AB Lietuvos telekomas PVA. 2001 m. sausio 2 d. vietoj AB Kalnapilis, AB Utenos trikotažas bei AB Vilniaus bankas akcijų į indekso bazę buvo įtrauktos AB Ekranas, AB Linas ir AB Vilniaus Vingis akcijos.
LITIN VVP skaičiuojamas remiantis Vyriausybės VP rinka. Į šio indekso skaičiavimo bazę visos naujos aukcione parduotos VVP emisijos įtraukiamos praėjus vienai dienai po jų apmokėjimo. Iš indekso skaičiavimo bazės VVP emisijos išbraukiamos likus 1 darbo dienai iki jų išpirkimo.
Visų paminėtų indeksų skaičiavimo tikslas – teikti patikimą informaciją, atspindinčią pokyčius ir tendencijas VP rinkoje. Nacionalinės VP biržos skaičiuojami indeksai suteikia nemažai informacijos. Paprastai nagrinėjama indeksų dinamika, siekiant nustatyti mažėjimo ar didėjimo tendencijas per ilgą laikotarpį arba ryškius svyravimus per trumpą laikotarpį. Teisingas išvadas apie padėtį rinkoje galima padaryti tik tada kai panaudojama dar ir papildoma informacija apie konkrečias rinkas ir ekonominę šalies, bei kitų pasaulio šalių, kurios bendradarbiauja su Lietuvos Respublika, padėtį. Labai svarbus yra dar ir Biržos apyvartos rodiklis, Kuris glaudžiai susijęs su indeksais. Pavyzdžiui, indeksams rodant mažėjimo tendencijas, o apyvartai didėjant, galima daryti, kad atsikratoma nepatrauklių akcijų.

5. 7. NACIONALINĖS VERTYBINIŲ POPIERIŲ BIRŽOS VEIKLOS APIBENDRINIMAS

Nuo to laiko, kai įvyko pirmoji prekybos sesija Nacionalinėje Vertybinių Popierių Biržoje, praėjo daugiau kaip penkeri metai. Per šį, palyginus trumpą laikotarpį, biržoje įvyko nemažai pasikeitimų.

Įkūrus NVPB, buvo mokomasi prekiauti vertybiniais popieriais ir išbandomos techninės jos galimybės. Prekyba vyko tik kartą per savaitę, bet tai pilnai patenkino emitentų ir investuotojų poreikius. Tam kad būtų pagyvinta prekyba centrinėje rinkoje ir padidintas vertybinių popierių likvidumas, 1994 metų rugpjūčio 24 dieną pirmą kartą buvo išbandyta nauja kompiuterinė biržos prekybos sistema, kuri leido Kotiravimo departamentui priimti daugiau pavedimų ir taip paspartinti biržos operacijas.

Tais metais nacionalinės vertybinių popierių biržos pasiūloje dominavo nepatrauklios akcijos. Todėl labai svarbiu įvykiu tapo Vyriausybės vertybinių popierių atsiradimas (1994 metais liepos mėnesį). Tačiau nepasitikėjimas Vyriausybe bei dažnai kaitaliojami jos sprendimai tik trukdė prekybai Vyriausybės vertybiniais popieriais. Taip pat vertybinių popierių pasyvumą sąlygojo ir ne vienerius metus tebesitęsiantis privatizavimas. Privataus kapitalo įmonės nerizikavo registruotis į akcines bendroves dėl kai kurių valdymo problemų, o v.alstybinį kapitalą turinčios įmonės stengėsi persiregistruoti į uždarąsias akcines bendroves. Tuo metu rinka labiau orientavosi į bankų akcijas ir kapitalo koncentraciją, nes Lietuvos pramonė dar buvo neatsigavusi po didelio nuosmukio ir dėl to nebuvo tokių įmonių, kurių akcijos būtų patrauklios investuotojui.

1995 metais pastebimas rinkos aktyvumo augimas, tačiau vertybinių popierių pasiūla augo daug spartesniais tempais nei jų paklausa (1994 metais pasiūla – 29,9 mln. vnt., paklausa – 18,5 mln. vnt. ir atitinkamai 1995 metais 107,8 ir 18,8 mln. vnt.) ir su tuo susijusi bendra akcijų rinkos mažėjimo tendencija stabdė rinkos dalyvius nuo dar aktyvesnio dalyvavimo biržos prekyboje.

Siekdama sudaryti geresnes sąlygas ir paskatinti augančią akcijų prekybą centrinėje rinkoje bei dalinai išspręsti informacijos problemą, nuo 1994 metų lapkričio mėnesio Nacionalinė vertybinių popierių birža suskirstė Einamąjį prekybos sąrašą į dvi grupes: A ir B. Toks skirstymas turėjo padėti investuotojui geriau orientuotis vertybinių popierių sąraše, nes A grupės vertybiniai popieriai potencialiai turėjo būti patrauklesni.

1995 metų prekybos rezultatams didelę įtaką turėjo prekyba Vyriausybės vertybiniais popieriais (jų apyvarta sudarė 71 % bendros Biržos apyvartos). Nuo nuo liepos mėnesio NVPB pradėjo vykdyti prekybą Vyriausybės vertybiniais popieriais tik tiesioginiais sandoriais, organizuojant prekybos sesiją kiekvieną darbo dieną. Dėl to, Vyriausybės vertybinių popierių tiesioginių sandorių apyvarta padidėjo nuo 9,68 iki 346,6 mln. litų.

Situacija pasikeitė, kai metų pabaigoje buvo sustabdyta didžiausių Lietuvos bankų “Litimpeks” ir “Akcinio inovacinio banko” – veikla. Šis įvykis turėjo įtakos ir pinigų, ir vertybinių popierių rinkai. Vyriausybės vertybinių popierių aukcionuose krito paklausa ir pakilo palūkanų norma, o biržoje išaugo ir pajamingumas ir apyvarta.

Išvada: gerai sukurtos vertybinių popierių rinkos nepakanka, kad būtų galima pritraukti daugiau investuotojų. Tai labai priklauso ir nuo ekonominės situacijos šalyje ir investuotojų lūkesčių.

1996 sausio 16 d. buvo priimtas Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas, kuris tapo biržos veiklos teisiniu pagrindu. Tais pačiais metais vietoj dviejų pradėjo vykti penkios prekybos sesijos per savaitę.

1996 metais pirmą kartą dviejų emitentų vertybiniai popieriai pasirodė tarptautinėje rinkoje. Užsienyje buvo sėkmingai išplatinti “Vilniaus banko” ir “Biržų akcinės pieno bendrovės” išleisti tarptautiniai depozitoriumo sertifikatai.

Tais pačiais metais buvo pradėti skelbti oficialūs biržos indeksai LITIN, LITIN – A, LITIN – G ir LITIN – VVP.

1996 metais suaktyvėjo prekyba centrinėje rinkoje. Krito Vyriausybės vertybinių popierių paklausa ir palūkanos, o akcijų paklausa sparčiai augo. Tuo tarpu prekyba tiesioginiais sandoriais sumažėjo du kartus. Tai reiškė, kad kapitalo koncentravimosi procesas sulėtėjo ir prasidėjo vertybinių popierių rinkai būdingi spekuliaciniai procesai.

Aktyvią prekybą centrinėje rinkoje, nulėmė Vyriausybės vertybinių popierių ir akcijų apyvartos augimas, tobulėjanti Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sistema, mažėjanti infliacija bei besiplečianti gamyba.

1997 metais vykstant teigiamiems pokyčiams šalies ekonomikoje, bei atsiradus politiniam stabilumui, vertybinių popierių rinka sulaukė pelnyto investuotojų dėmesio. Visų rinkos dalyvių, o ypač finansų maklerio įmonių, dėka Lietuvos vertybinių popierių rinką atrado ir užsienio investuotojai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Danijos, Norvegijos, Estijos, Latvijos ir kitų šalių. Užsienio investuotojų dalis antrinėje vertybinių popierių rinkoje 1997 metų pabaigoje sudarė 49,3 procentus visų investicijų.

Per 1997 metus VP apyvarta padidėjo 2,9 karto ir siekė 1463 mln. litų. Šį augimą lėmė rinkos tarpininkų aktyvumas, biržos vykdoma sistemos tobulinimo programa bei kapitalo rinkos plėtra susijusi su ekonomikos raida. Tobulinant prekybos sistemą buvo pereita nuo fiksuoto koti.ravimo prie nepertraukiamos prekybos kintama kaina.

1997 metais lėtai augo prekyba Vyriausybės vertybiniais popieriais. Pagrindiniai investuotojai į VVP buvo komerciniai bankai bei draudimo institucijos.

Vertybinių popierių rinka gana jautriai reagavo į įvykius šalies viduje. Pvz.: padidėjęs užsienio investuotojų dėmesys Lietuvos vertybinių popierių rinkai metų pradžioje sąlygojo staigų kainų šuolį, dėl to, apyvarta sausio mėnesį šoktelėjo iki 98 mln. litų. Tačiau 1997 metų pabaigoje užsienio investuotojų pasitraukimas, kurį išprovokavo Azijos vertybinių popierių rinkos krizė, patvirtino, kad Lietuvos vertybinių popierių rinka yra priklausoma nuo užsienio investuotojų sprendimų, kad rinkos stabilumui išlaikyti vietinio kapitalo dar nepakanka.

1998 metai buvo Nacionalinės vertybinių popierių biržos permainų metai, nes:
 naujai parengtos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo pataisos numatė Nacionalinę Vertybinių Popierių Biržą reorganizuoti į akcinę bendrovę. Atitinkamai reikėjo pertvarkyti jos valdymo ir organizacinę struktūrą;
 įdiegta nauja prekybos sistema, kuri sudarė sąlygas efektyviau vykdyti prekybą vertybiniais popieriais bei operatyviau skleisti rinkos informaciją;
 buvo suformuoti nauji biržos prekybos sąrašai: Oficialusis, Einamasis ir Nelistinguojamų vertybinių popierių. Jie pritaikyti Europos Sąjungos reikalavimams bei pagrįsti bendrovių savanoriško dalyvavimo principu.

Po Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo pataisų priėmimo, 1998 balandžio 16 d. buvo priimtos naujos NVPB prekybos sąrašų sudarymo ir valdymo taisyklės, kurios įsigaliojo nuo birželio 1 dienos. Šios naujos NVPB prekybos sąrašų formavimo koncepcijos įgyvendinimas turėtų pakelti vertybinių popierių kotiravimo biržoje prestižą bei užtikrinti, kad į prekybos sąrašus pateks tik perspektyvių ir gerai dirbančių įmonių vertybiniai popieriai.

Ateityje galvojama apie vieningos trijų Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos sukūrimą. Centrinio depozitoriumo duomenimis, į Lietuvos akcijas jau investuojama iš 39 valstybių. Ši tendencija sustiprėtų, jei Baltijos šalys sukurtų vieningą vertybinių popierių rinką – suvienodintų vertybinių popierių registracijos reikalavimus, vertybinių popierių rinką reguliuojančius įstatymus bei vadovautųsi tais pačiais principais, prekiaujant ir apskaitant vertybinius popierius.

Reikšmė:
 susijungus trims biržoms, Lietuvos investuotojui būtų suteikiama daugiau informacijos apie kotiruojamus perspektyvių ir pelningų Latvijos ir Estijos įmonių akcijas. Todėl jie labiau galėtų diversifikuoti savo investicijų portfelį, taip ne tik gaudami didesnį pelną, bet ir sumažindami (paskirstydami) riziką.
 apie Lietuvos įmonių kotiruojamas akcijas daugiau sužinotų latvių ir estų investuotojai, kurie jas pirkdami padėtų Lietuvos įmonėms didinti kapitalą, o taip pat padidintų Lietuvos vertybinių popierių apyvartą ir likvidumą.
 susijungusi Baltijos šalių birža daug labiau trauktų stambius užsienio investuotojus, kurie pirkdami čia akcijas, labai pagerintų Baltijos šalių vertybinių popierių likvidumą. Tokia birža labiau viliotų užsienio investuotojus.

Ši Baltijos šalių vertybinių popierių rinkų susijungimo idėja pakankamai reali, kadangi jau dabar trys Baltijos biržos bendradarbiauja tarpusavyje. Kaip teigia Latvijos Finansų ministras R.Zile – “Ateityje tikrai bus bendra rinka. Ji bus bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo trijų valstybių politinės padėties”.

Lietuvos Finansų ministras A.Šemeta mano, jog – “Ateityje reikia sukurti vieningą Baltijos vertybinių popierių rinką, bet geriau būtų kurti Skandinavijos – Baltijos vertybinių popierių biržą, negu apsiriboti tik trijų Baltijos biržų susijungimu”.
Sprendžiant šią idėją labai svarbu gerai įvertinti rinkų situacijas, apsvarstyti ir išanalizuoti galimus variantus, ir galiausia priimti optimaliausią sprendimą.

LITERATŪRA

1. Mayer T., Duesenberry J.S., Aliber R.Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. V, 1995.
2. Marti.nkus B., Žilinskas V., Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai., K, 1996.
3. Bubnys E. Įmonių finansų valdymas. KTU, 1993.
4. Smalenskas G. Finansinis pinigų srautų planavimas, VU, 1998.
5. Gaidienė Z. Finansų valdymas. K, 1995.
6. Defosse G., Balley P., Vertybinių popierių birža ir biržos operacijos, UAB “Vada“, K, 1994.
7. Uiljan F. šarp, Gordon Dž. Aleksander, Džeffri V. Beili, Investiciji. Per. s angl., M, 1997.
8. Pečiulis S., Šiaudinis S., Įvadas į vertybinių popierių rinką., V, 1997.
9. Rode E., šiuolaikinio kapitalizmo bankai, biržos ir valiutos, vert. iš vok. k., M, 1986.
10. Ivaškevičius D. ir kt., Banko vadyba., K, 1996.
11. Rutkauskas A.V., Finansų rinkos ir institucijos, V., 1998.
12. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas (1996-01-16 ir 2001-12-17 Nr. IX-655 nauja redakcija) Vals.žinios 2001 Nr. 12-4074.
13. Kiti Lietuvos Respublikos norminiai aktai, reglamentuojantys vertybinių popierių rinką.
14. hptt//www.nse.lt...

Leave a Comment