ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
FINANSŲ PAGRINDŲ RAŠTO DARBAS
FINANSŲ MOKSLO RAIDA IR KŪRĖJAI
Darbo vadovė:
Lektorė L. Juozaitienė
Šiauliai, 2013
PLANAS
PLANAS 2
ĮŽANGA 3
FINANSŲ MOKSLO APIBRĖŽIMAS 5
FINANSŲ MOKSLO ISTORIJA 6
Klasikinė finansų mokslo teorija 6
Neoklasikinė finansų mokslo teorija 11
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13
ĮŽANGA
Žmonės dar ūkio kultūros pradžioje ėmė kas kart smulkiau skirstytis darbais ir kas kart labiau apjungti atskiras darbo rūšis į vieną didelį ūkiškos kūrybos procesą. Nuolatos didėjantis darbo skaldymas ir įvairių to darbo rūšių jungimas vienam gamybos procesui kuria tarp žmonių vis tampresnius ūkiškus ryšius. Tie ūkiški ryšiai drauge su gyvenamos vietos, bendros kalbos, bendrų įpročių, bendrų tikybinių įsitikinimų, bendros praeities ir dažniausiai bendros rasės veiksniais pamažu sukuria tautinį ūkį, kuriuo remiasi visuomeninis žmonių gyvenimas. Visuomeninis gyvenimas turi bendrų visiems visuomenės nariams medžiaginių reikalų, kuriuos tenkina savo lėšomis paskiri privatiniai ūkiai. Lėšas, privatinių ūkių skiriamas visuomeninio gyvenimo palaikymui, ugdymui ir vystymui, išrenka, valdo ir skirsto visuomeninės viešosios teisės organizacijos. Juo ekonominiai ir visuomeniniai žmonių ryšiai darosi artimesni, tampresni, juo smarkiau vystosi ir tobulėja pats visuomeninis gyvenimas, juo vis naujų didesnių ima rastis to gyvenimo reikalų ir todėl juo vis didesnė privatinių ūkių turtų dalis imama tų bendrų reikalų tenkinimui. Finansų mokslas nori pažinti ūkiškus visuomeninio gyvenimo reikalus, nustatyti tą turtų kiekį, kuris skiriamas visuomeninių reikalų tenkinimui, ištirti kokiu būdu surenkami iš paskirų ūkių tie turtai, kurie eina tų visuomeninių reikalų rūpinimui ir kaip tie turtai laikomi ir naudojami, stebėti kaip veikia tokie ar kiti tų turtų rinkimo, laikymo ir naudojimo būdai ekonominę, kultūrinę ir politinę, tiek visos visuomenės, tiek atskirų tos visuomenės dalių, būtį. Tuo būdu, finansų mokslas ieško priemonių, kuriomis būtų galima mažiausiomis žmonių aukomis patenkinti kuo daugiau viešosios teisės organizacijų reikalų [3].
Goethe vieno savo didvyrio lūpomis skelbia „pradžioje buvo veiksmas“. Tas posakis tinka ir finansų mokslui. Ir finansuose iš pradžių buvo veiksmas, vėliau tik ateina žodis, ateina teorija. Netenka abejoti, kad mokesčiai pradėti rinkti kur kas anksčiau, negu imta rūpintis teoriniais mokesčių rinkimo klausimais. Muitų jau ir tada reikalauta, kada visai dar nesirūpinta savo krašto gaminių apsauga, kada dar visai nesiginčyta laisvos ar suvaržytos prekybos klausimais. Labai jau neklystų tas, kas sakytų, kad finansų praktika yra tokia sena, kaip pati žmonija. Jau turbūt labai gilioje senovėje ir toji šiandieną mums nežinoma tauta ar gentis, kuri pirmoji pajuto reikalą imti savo narių turtų dalį viešiems reikalams, turėjo, be abejo, nors ir visai primityvią, finansų praktiką, turėjo nors ir menkas tradicijas, nes, be abejo, ar pati buvo mokėjusi duokles savo tvirtesniam priešui, savo nugalėtojui, ar buvo ėmusi tokias duokles iš savo silpnesniųjų kaimynų. Tuo būdu finansų mokslas, kaip teorinis viešosios teisės organizacijų ūkio tyrinėjimas, yra kur kas jaunesnės kilmės, negu pats viešosios teisės organizacijų ūkis.
Vargu ar rastume žmogų visame margame pasaulyje, kuris galėtų nuneigti finansų vaidmenį kiekvieno mūsų gyvenime. Finansų vaidmuo toks didžiulis, kad jie tapo neatskiriama ir rinkos ekonomikos dalimi.
Finansai – tai svarbus instrumentas, kuriuo valstybė įgyvendina savo ekonominę politiką. Finansų išmanymas padeda rasti teisingus atsakymus į rūpimus klausimus. Šiandien svarbu žinoti, kaip stabilizuoti ekonominę situaciją, kaip užtikrinti efektyvų ūkį ir kokiais metodais normalizuoti šalies ekonominę būklę ir t. t. Norint atsakyti į visus šiuos ir dar daugiau iškylančių klausimų, reiktų pradėti nuo pat pradžių – nuo finansų mokslo istorijos. Kas, kada ir kaip prasidėjo… Visi šie klausimai bus aptarti šiame darbe.
Darbo tikslas:
Atskleisti ir išsiaiškinti finansų mokslo raidą bei kūrėjus.
Uždaviniai:
Perskaityti ir išanalizuoti literatūrą.
Pasirinkti tinkamą medžiagą.
Padaryti išvadas.
Metodika
Teorinės literatūros analizė.
FINANSŲ MOKSLO APIBRĖŽIMAS
Prof. V. Jurgutis teigia, jog „finansų mokslas yra viešosios teisės organizacijų išlaidų ir pajamų mokslas“, iš viešosios teisės organizacijų svarbiausia yra valstybė. Todėl ir finansų mokslas, ypač senaisiais laikais, būdavo nusakomas kaip valstybinio ūkio arba fisko pajamų ir išlaidų mokslas. Vietos savivaldybės gali gauti pajamas ir daryti išlaidas tiktai suverenės valstybės autoritetu. Todėl vietos savivaldybių ūkiškas veikimas yra vien tik valstybės veikimo papildymas, jų ūkis yra vien tik išskirtas valstybinio ūkio organas. Be vietos savivaldybių kartais dar įtraukiamos į finansų mokslo sritį ir kitos savivaldybės, kaip bažnytinės, ekonominės, visuomeninės ir profesinės savivaldybės. Savivaldybių ūkius paskutiniais laikais pradėta vadinti pagalbiniais arba tarpininkaujančiais fiskais, nes jie padeda valstybei atlikti ūkiškus uždavinius, ar tarpininkauja tarp visuomenės ir fisko [3].
Kalbant apie finansų mokslą, reikia išsiaiškinti, ką reiškia pats žodis „finansai“. Filologai daug ginčijosi ar žodis „finansai“ yra kilęs iš anglų žodžio „fine“ – piniginė bausmė, bauda, ar iš vokiečių žodžių fein, finding, finden, Finte – gudrus, suktas, sukčiauti, suktybė. Vokietijoje XVI ir XVII a. finansai reiškė apgaulę, palūkanų lupikavimą, neteisėtą priespaudą. Turbūt teisingiausia aiškinti žodžio finansai kilmę iš lotynų žodžio „finire“, viduramžių tarme „finare“ – baigti. Iš pradžių reiškė bylos pabaigą, teismo sprendimą, vėliau teismo nustatytą mokėjimą, baudą, dar vėliau ne tik teismo, bet ir šiaip kiekvieną valdovo, pono užkrautą mokėjimą. Vėliau žodžio finansai prasmė siaurėjo. Finansai ėmė reikšti tik valstybei daromus ar iš valstybės gaunamus mokėjimus. Kai išsivysto vietos savivaldybių, ypač miestų ūkis, kuris atlieka nemaža viešojo gyvenimo prievolių, kaip socialinė globa, švietimas, sanitarija, pradėta finansų vardą taikyti ir vietos savivaldybių ūkiui. Kartais finansų vardas duodamas ir kitų pagalbinių fiskų, kaip Prekybos, Pramonės, Amatų ir Žemės Ūkio Rūmų pajamoms ir išlaidoms [3].
Lietuvių kalba išleistuose leidiniuose pateikiami tokie finansų apibūdinimai: „Finansai (pran. finance – lot. financia „gryni pinigai, pajamos“) – plačiaja prasme – lėšos, pinigai, piniginės apyvartos; valstybiniai (valstybės) finansai – visos lėšos, esančios valstybinės valdžios žinioje“.
Lietuviškoje enciklopedijoje pateiktas finansų apibūdinimas:
„Finansai – valstybės ir savivaldybių pajamos ir išlaidos. Kartais finansais vadinamos taip pat pajamos bei išlaidos ir kitų viešojo pobūdžio ūkinių korporacijų [4].
Finansai – ekonominiai piniginiai santykiai, kurių pagalba paskirstant ir perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas yra sudaromi bei panaudojami decentralizuoti ir centralizuoti pinigų fondai, siekiant vykdyti valstybės funkcijas ir užtikrinti ekonomikos plėtros sąlygas [1].
FINANSŲ MOKSLO ISTORIJA Klasikinė finansų mokslo teorija
Finansų mokslas, kaip socialinis reiškinys yra pakankamai jaunas. Jis atsirado XV amžiaus viduryje, tai yra tada, kai pilnai išsivystė prekiniai – piniginiai santykiai ir tapo galimas piniginių fondų sukūrimas, įvairiausių, bet pirmiausiai valstybinių, poreikių patenkinimui. Reikia pažymėti, kad patys finansai jau egzistavo beveik tūkstantį metų anksčiau. Taip, jau senovės Romoje, greta natūrinio ūkio, kontribucijos, buvo išieškomi mokesčiai ir pinigų pavidalu, o taip pat buvo mokamos piniginės išmokos samdomiems kariams.
Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad didieji antikos mokslininkai – Aristotelis, Platonas, Ksenofontas, Ciceronas, savo darbuose tirdami valstybinės santvarkos principus, vienaip ar kitaip palietė finansus. Taigi, Ksenofontas (Xenophon; g. apie 450 – m. 354 m. pr. m. e.), savo darbuose apžvelgdamas valstybės gerovės šaltinius, rekomendavo valdytojams išnuomoti valstybinį turtą, vergus, įvesti mokesčius ir muitus, statyti viešbučius ir parduotuves, kurias galima būtu išnuomoti ir tokiu būdu gauti pelno.
Po Romos imperijos žlugimo atėjo kultūrinio ir mokslinio sąstingio periodas. Šiame istoriniame tarpsnyje nėra pagrindo ieškoti minčių apie finansų mokslą. Labiausiai išsilavinusia visuomenės klase tuomet tapo dvasininkija, kuri savo aplinkoje išugdė nemažai žinomų mokslininkų. Vienas iš jų buvo Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas, apie 1225 – 1274 m). Jis savo darbuose valdovams siūlė pakankamai racionalias valstybės ūkio vedimo taisykles. Tos taisyklės buvo paremtos religiniais ir moraliniais principais. Tai buvo labai svarbu, nes vėliau moralė ir finansai mažai beturėjo ką bendro.
To meto mokslininkų darbuose aptinkame tokių patarimų valdovams, kaip: neskurdinti žmonių pernelyg dideliais mokesčiais, nepardavinėti viešųjų pareigų, nenuvertinti pinigų. Apskritai, buvo skatinamas neigiamas požiūris į mokesčius. Viduramžiais tik Florencijos ir Venecijos valstybėse buvo galima pastebėti gana sėkmingai organizuojamus finansus praktine prasme.
Finansai kaip mokslas suklestėjo XV amžiaus pabaigoje, kai pasaulyje įvyko svarbūs pokyčiai valstybių santvarkose, susiję su didžiųjų absoliutinių monarchijų atsiradimu. Tai buvo metas, kai atsirado didelės reguliarios armijos ir prasiplėtė valdančiųjų struktūrų uždaviniai, bei atsirado didelių lėšų poreikis. Valstybės buvo priverstos ieškoti naujų pajamų šaltinių. Būtent nuo tada ir pastebėtas pakankamai glaudus ryšys tarp finansų mokslo ir praktikos.
Patys svarbiausi XVI a. pabaigos moksliniai tyrimai priklauso Prancūzijos atstovui Žanui Bodenui (Bodin, 1530-1596). Jo darbo „Fіnansiniai valstybės nervai“ (1577 m) išleidimas siejamas su finansų mokslo pradžia, todėl Ž. Bodeno pasiekimus finansų moksle galime prilyginti A. Smito (Adam Smith, 1723 – 1790) pasiekimams politinės ekonomikos srityje.
Vėliau atsiranda gana išsamių finansų mokslo darbų tokių Italijos mokslininkų, kaip: F. Petraka (Francesco Petrarca, 1304 − 1374), Bernado Davanzati (Bernardo Davanzati Bostichi, 1529 —1606), Nikolas Makiavelis (Niccolò Machiavelli, 1469 – 1527) ir kt. Tam įtakos turėjo Italijos miestų-respublikų vystymasis ir mokslinės minties plėtra, įtakojama ankstyvojo renesanso. Tačiau ši literatūra iš esmės buvo praktiško charakterio.
XVII amžiuje, reikšmingą indėlį į finansų mokslo plėtrą padarė britų mokslininkai Džonas Lokas (John Locke, 1632 – 1704), Tomas Hobsas (Thomas Hobbes, 1588 – 1679). Pagrindiniai jų darbai yra skirti apmokestinimo problemoms. Dauguma šių mokslininkų buvo netiesioginio apmokestinimo šalininkai, pasisakė už galiojančios mokesčių sistemos supaprastinimą ir sukūrimą naujos, paremtos racionalių principų idėja.
Antroje XVII amžiaus pusėje, buvo paskelbtas žinomas William’o Petty (William Petty, 1623 -1687) veikalas „Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas“. Iš pradžių atrodo, kad šis darbas yra skirtas išimtinai finansams, tačiau iš tiesų jis žymiai platesnis. Jo turinys leido pakloti politinės ekonomikos pamatus, o autoriui suteikti pirmojo profesionalaus ekonomisto titulą. W. Petty pateikia pirmą mokslinį požiūrį į valstybės gerovę, pinigų reikalingumą ekonomikai ir jų naudojimo būdus, daiktų kainą, kuri lemia, kiek laiko reikia produkcijai pagaminti. Jis teigė, kad darbas – turto tėvas, o žemė – motina. Šie svarbūs moksliniai principai ypatingai įtakojo tolesnį ekonomikos mokslų vystymąsi apskritai, o ypač finansų.
Gana reikšmingą indėlį į finansų mokslo plėtrą XVII-XVIII amžiuje padarė Vokietijos mokslininkai – finansininkai L. von Sekondorf (1626 – 1692) J. H. G. Justi (1717 – 1771). Jie priklausė Vokietijos Kameralistikos mokyklai, kuri didelį dėmesį skyrė finansų valdymo sistemai, finansų sąsajas su liaudies ūkiu ir gyventojų gerovės priklausomybę nuo, mokumo atsižvelgiant į mokesčių lygį.
1746 metais F. Justi išleidžia savo pagrindinę knygą “finansinės valstybės sistema”, kurioje pirmą kartą sistemingai išdėstė finansų mokslo pagrindus. Remdamiesi tuo, kai kurie mokslininkai – F. Justi pasekėjai laiko jį finansų mokslo tėvu (pradininku). Jo požiūris į finansus ir apskritai į finansų mokslą turėjo didelę įtaką finansų mokslo vystymuisi daugelyje Europos šalių.
Jau XVIII amžiaus pabaigoje pastebimas finansų mokslo vystymosi pagyvėjimas. Tam turėjo įtakos nauji moksliniai atradimai filosofijoje, politinėje ekonomijoje, teisės ir valstybės valdymo srityse. Ekonomikoje ir politikoje vyko esminiai pokyčiai. Tuo metu didelio pripažinimo sulaukė Šarlis Luji Monteskje (Charles de Montesquieu 1689-1755), Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau, 1712 – 1778), Denisas Didro (Denis Diderot, 1713 –1784), Kanto (Immanuel Kant, 1724 – 1804) idėjos. Valstybės valdyme atsiranda pokyčių dėl Didžiosios prancūzų revoliucijos idėjų ir technologijų pažangos.
Šį kartą, didelis dėmesys skiriamas prancūzų mokslininkų Fransua Kenė (François Quesnay, 1694 – 1774), Turgot (Anne Robert Jacques Turgot, 1727 – 1781), Mirabeau (Riquetti Viktoras , Marquis de Mirabeau 1715-1789) postulatams finansų mokslo srityje. Fiziokratų idėjos apie sąžiningą apmokestinimą, pajamų šaltinius, kiekvieno piliečio dalyvavimą skirstant valstybės išlaidas, ilgą laiko tarpą turėjo šalininkų ir pasekėjų daugelyje Europos šalių. Pagrindinė fiziokratų (Physiocrats) idėja finansų moksle buvo pagrįsta tuo, jog grynąsias pajamas suteikia tik žemė, taigi valstybė gali gauti pajamas iš mokesčio už žemę. Kad šis teorinis teiginys klaidingas, dabar akivaizdu, tačiau fiziokratai labiausiai tyrinėjo finansų ir gamybos sąryšį. Fiziokratai finansų mokslui nusipelnė dar ir tuo, jog jų mokyklos vadovas F. Kenė sukūrė gerai žinomą ekonomikos lentelę, kurioje aiškiai matomas finansų, vaidmuo visuomeninio produkto kūrimo ir panaudojimo procese. Akivaizdu, kad šis procesas gali vykti tik kuriant bei naudojant finansinių resursų fondus. Tačiau pats svarbiausias fiziokratų indėlis į finansų mokslą yra tai, kad jie sukritikavę tuo metu buvusią finansinę sistemą, įtakojo klasikinės politinės ekonomijos mokyklos vystymąsi.
Politinei ekonomijai tampant mokslu, finansai, žymiausių jo atstovų darbuose neišskiriamas kaip atskiras mokslas. A. Smitas (Adam Smith, 1723 – 1790) netgi nevartoja termino „finansai“, tačiau skirtingai nei jo pirmtakai, prie „tautų turtų“ šaltinių priskiria tris šaltinius – žemę, darbą ir kapitalą. Toks požiūris sudarė galimybę sukurti tvirtą ekonominį pagrindą finansų mokslui. Todėl, kad kapitalas kaip turtų šaltinis, sudaro finansines sąlygas ekonomikos funkcionavimui, aprūpinant j finansiniais ištekliais.
A. Smito nuopelnas yra tai, kad jis pagrindė valstybės išlaidų atskyrimą į bendravalstybinius ir savivaldybių, o taip pat sukūrė apmokestinimo principus, pagal kuriuos:
mokesčius privalo mokėti visi, priklausomai nuo uždirbtų pajamų;
mokesčiai turi būti iš anksto apibrėžti, mokesčiai turi būti sumokėti patogiu mokėtojui laiku, mokesčių surinkimas turėtų būti pigus.
Šios nuostatos neprarado savo aktualumo ir šiandien. Tačiau išskirtinio dėmesio nusipelno A. Smito nuomonė, kad reikia riboti valstybės, kaip verslo subjekto, veiklą. Toks požiūris puikiai atitiko pramonės elito interesus, kuris norėjo monopolizuoti savo ekonominę padėtį. Žinoma, toks požiūris esamomis sąlygomis šiek tiek pasikeitė, tačiau negalima jo neįvertinti. A. Smito idėjos, kurias jis išdėstė veikale “Tautų turtas”, prisidėjo prie to, kad finansų mokslas taptų savarankiška mokslo šaka. Mokslininko nuomonė buvo raktas į supratimą kokį vaidmenį atlieka finansai visuomeniniame valstybės gyvenime. Priimant valstybinius sprendimus pradėti naudoti moksliniai duomenys finansų srityje. Vienas talentingiausių A.Smito pasekėjų yra Davidas Rikardas (David Ricardo, 1772 – 1823) . Jis ne tik buvo tų pačių mokslinių pažiūrų, bet išvystė jas, pritaikydamas prie naujų ekonominių realijų. Savo knygoje „Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai“ jis sukūrė naują mokesčių teoriją, pagal kurią visi mokesčiai mokami iš kapitalisto pelno, tai yra visi mokesčiai perkeliami ant verslininkų, o tai gali sumažinti jų pelną. Verslininko pelnas – pagrindinis valstybės pajamų šaltinis. Davido Rikardo teorijos principai surado daug rėmėjų, o taip pat atsispindėjo daugelio valstybių įstatymuose. Jis pripažino, kad darbas visada nulemia vertę. Tačiau, paskirstymą paskelbęs svarbiausiu tyrimo objektu, gamybos dėsnius skelbė esančius natūralius ir amžinus, o paskirstymo dėsnius – visuomeninius ir istorinius. Pagrindinė problema, kurią bandė išspręsti D. Rikardas – tai nekintančio vertės mato nustatymas.
Sparčiausiai finansų mokslas vystėsi XIX amžiuje ir pirmiausiai antrojoje jo pusę. Tuo metu daugelyje Europos šalių pasikeitė valdymo forma, iš autokratijos į konstitucinę. Pradėjo vystytis teisiniai valstybės valdymo pagrindai, įskaitant finansų teisę, atsirado mokslinių tyrimų finansų srityje poreikis.
Būtent tuo metu, finansų mokslas išsiskiria iš bendrosios politinės ekonomikos teorijos ir tampa nepriklausoma žinių sfera. Daugelyje didžiųjų Europos universitetų susikuria Finansų katedros. Tai galima teigti, kad finansų mokslas XIX amžiuje, pasiekė didesnių laimėjimų, nei per visą praėjusį laikotarpį.
Antroje XIX amžiaus pusėje, reikia pastebėti reikšmingą Vokietijos mokslininkų įnašą į finansų mokslą. Pirmiausiai reikėtų prisiminti K. H. Rau (Karl Heinrich Rau 1792 – 1870). Jis parašė pirmąjį vadovėlį “Finansų mokslo pagrindai”, kuris daug kartų perleistas iš naujo ir beveik pusę amžiaus buvo pagrindinė mokymo priemonė ne tik Vokietijoje, bet ir daugelyje Europos šalių.
K. H. Rau vadovėlis yra klasikinio turinio. Jį sudaro įvadas, kuriame peržvelgiami bendrieji finansų mokslo principai ir skyriai: valdžios sektoriaus pajamos, valdžios sektoriaus išlaidos, valstybės skola, biudžetas, finansų valdymo organizavimas. Ši finansų, kaip akademinės disciplinos, struktūra buvo naudojama daugelio šalių aukštosiose mokyklose.
Tuo pačiu metu gana reikšmingą indėlį į finansų mokslą padarė Šveicarijos finansininkas Ž. Sismondi (Jean Charles Leonard de Sismondi 1773 – 1842). Jis domėjosi finansais, kaip žmonių gyvenimo pagerinimo priemonėmis. Savo raštuose jis pareiškė, kad reikia mažinti netiesioginius mokesčius, nustatyti neapmokestinamąjį minimumą, įvesti progresinius mokesčius. Tarp gerai žinomų XIX amžiaus pabaigos, finansininku taip pat yra austras E. Sachs (Emil Sax, 1845 — 1927), italas F. Nitti (Francesco Saverio Nitti, 1868-1953), amerikietis E. Seligman (Edwin Robert Anderson Seligman, 1861 — 1939).
Bendras visų to meto mokslinių tyrimų bruožas yra tai, kad finansų mokslas, buvo siejamas tik su viešaisiais finansais, t. y. problemos vertinamos tik per biudžeto sistemą.
Turint tai omenyje, mes negalime pamiršti marksizmo teoretikų indėlio į finansų mokslą, nes beveik visą amžių komunistinė ideologiją Karlą Marksą ir Friedrichą Engelsą laikė marksistinio finansų mokslo kūrėjais. Yra didžiulis kiekis mokslinės ir akademinės literatūros šiuo klausimu ir yra pagrindo manyti, kad Karlo Markso ir Friedricho Engelso raštuose retai buvo diskutuojama pinigus ir mokesčius, todėl sunku tai pavadinti finansų mokslu.
Neoklasikinė finansų mokslo teorija
Ketvirtąjį ir penktąjį XX a. dešimtį galime laikyti iš esmės naujo finansų mokslo vystymosi etapo pradžia. Būtent per tuos metus, susiformavo neoklasikinė finansų mokslo teorija, kurios esmė slypi teorinio supratimo ir pateisinimo sąveikos mechanizmų tarp kapitalo rinkų ir didžiausių nacionalinių ir tarptautinių korporacijų vaidmens, nacionaliniuose ir tarptautiniuose finansiniuose santykiuose.
Su tam tikromis išlygomis galima teigti, kad neoklasikinė Finansų teorija grindžiama keturiomis tezėmis:
• ekonominę valstybės galią, taigi ir jos finansų sistemos stabilumą daugiausia lemia privataus sektoriaus ekonominė galia, kurios branduolį sudaro didelės korporacijos;
• Valstybės intervencija į privatų sektorių mažinama iki minimumo;
• iš galimų finansavimo šaltiniai, lemiančių didelių korporacijų vystymosi galimybes, pagrindinės yra pelnas ir kapitalo rinkos;
• kapitalo, prekių ir darbo rinkų internacionalizacija veda į tai, kad bendra atskirų šalių finansinių sistemų vystymosi tendencija yra noras integruotis.
Visos šios tezės akivaizdžiai patvirtina ir dabartinę padėtį ir vystymosi tendencijas globalioje pasaulio finansų sistemoje.
Bendriausia forma neoklasikinę finansų teoriją galime apibrėžti kaip žinių, apie finansų triados: ištekliai, santykiai, rinkos, organizavimo ir valdymo sistemą. Pagrindiniai skyriai iš kurių susidėjo ši teorija buvo: naudingumo teorija, arbitražinio įkainojimo teorija, kapitalo struktūros teorija, portfelio teorija ir įkainojimo finansinių aktyvų rinkose modelis, kainodaros galimybių rinkoje teorija ir privilegijuotųjų situacijų laike teorija.
IŠVADOS
Šiame darbe aprašyta finansų mokslo raida, pradedant nuo antikos laikų ir klasinio Europos pasaulio valstybių iki naujausių laikų finansų mokslo.
Pasak prof. V. Jurgučio, „finansų mokslas yra viešosios teisės organizacijų išlaidų ir pajamų mokslas“, iš viešosios teisės organizacijų svarbiausia yra valstybė. Todėl ir finansų mokslas, ypač senaisiais laikais, būdavo nusakomas kaip valstybinio ūkio arba fisko pajamų ir išlaidų mokslas.
Finansų mokslas yra ne tiek atitrauktų idėjų, kiek konkrečių gyvenimo faktų mokslas.
Finansai atsirado esant reguliariai prekinei-piniginei cirkuliacijai, vystantis valstybei ir didėjant jos piniginių išteklių poreikiams [5].
Buckūnienė cit. V. Jurgutis: Beveik kiekvienos žmonijos istorijos lapas rodo didelę finansų reikšmę ekonominei, kultūrinei ir politinei tautos raidai. Todėl gal ir ne be pagrindo sakoma, kad tikroji kiekvienos tautos konstitucija yra jos finansų sutvarkymas. Be abejo, finansai yra padarę žmonijai nemaža gero, bet nuveikė ir neišpasakytai daug blogo; išliejo kraujo upes ir ašarų jūras, bet drauge sukūrė didžiausią žmonijos turtą „laisvę“[2].
LITERATŪRA
Aleknevičienė, V., (2005). Finansai ir kreditas. Vilnius, 268 p.
Buckiūnienė, O., Meidūnas, V., Puzinauskas, P., (2003). Lietuvos finansų sistema. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, p.167.
Jurgutis, V., (1938). Finansų mokslo pagrindai. Kaunas, 492 p.
Lietuviška enciklopedija. Aštuntas tomas. Kaunas: Spaudos fondas, 1940.
Meidūnas, V., Puzinauskas, P., (2003). Finansai. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, p.132.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Adam_Smith
http://lt.wikipedia.org/wiki/Ksenofontas
http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Specialus%3APaie%C5%A1ka&profile=default&search=tomas+akvinietis&fulltext=Search
http://lt.wikipedia.org/wiki/Thomas_Hobbes
http://lt.wikipedia.org/wiki/David_Ricardo
http://en.wikipedia.org/wiki/Karl_Heinrich_Rau
http://en.wikipedia.org/wiki/Jean_Charles_L%C3%A9onard_de_Sismondi
http://lt.wikipedia.org/wiki/Niccol%C3%B2_Machiavelli
http://lt.wikipedia.org/wiki/John_Locke
http://lt.wikipedia.org/wiki/Fran%C4%8Deskas_Petrarka
http://en.wikipedia.org/wiki/Veit_Ludwig_von_Seckendorff
http://en.wikipedia.org/wiki/Johann_Heinrich_Gottlob_Justi
13