PASKAITŲ KONSPEKTAS
Parengtas vadovaujantis “Finansų analizės” vadovėliu
(Eugenija Buškevičiūtė, Irena Mačerinskienė, KTU 99)
1. Finansų analizės teoriniai pagrindai
1. Finansų analizės vieta ekonominėje analizėje
Šiuo meet vienareikšmio ekonominės analizės apibrėžimo tiek Lietuvos, tiek užsienio ekonominėje literatūroje. Ekonominė analizė, mūsų supratimu, yra ekonominių procesų ir jų tarpusavio ryšių nagrinėjimas. Įmonėje ji apima visus veiklos parengimo etapus, patį veiklos procesą ir jos produkto pardavimą praeityje, dabartyje ir ateityje (darbo, materialinių , finansinių išteklių formavimą ir naudojimą, veiklos ekonominius bei finansinius rezultatus).
Ekonominės analizės bendroji schema pateikiama 1 paveiksle. Čia analizuojami ekonominiai reiškiniai bei procesai, jų analizė pateikiama pagal susidarymo nuoseklumą bei analizės objektų ekonominius ryšius.
1 pav. Ekonominės analizės bendroji schema
Analizę galima būtų atlikti šiomis kryptimis:
• pardavimų analizė;
• veiklos išteklių formavimo ir panaudojimo analizė;
• veiklos sąnaudų analizė;
• ūkio subjekto finansinės veiklos bei finansinės būklės analizė;
• tyrimo apibendrinimas.
Iš 1 paveikslo matome, kad finansų analizė yra sudėtinė ūkio subjekto ekonominės analizės dalis. Tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis finansų analizė egzistuoja ir kaip savarankiškas mokslas, apibendrinantis praktikoje vykstančius finansinės veiklos procesus, jų dėsningumus.
Finansų analizė susijusi su tam tikros veiklos prognozavimu, planavimu, apskaita ir kontrole (2 pav.). gavus ekonominę informaciją iš tyrimo subjekto funkcinių padalinių (atsakingų asmenų) ir pasitelkus finansų analizės metodus bei būdus, siekiama objektyviai įvertinti anksčiau priimtus sprendimus bei priimti perspektyvinius valdymo sprendimus.
Kai kurie autoriai ekonominę analizę supranta kaip sistemą specialių žinių apie ekonominius procesus, susidariusius dėl objektyvių ekonominių dėsnių ir subjektyvių veiksnių poveikio(2, p.47). Tai atsispindi 3
paveiksle. Šiuo atveju ekonominė teorija, kaip teigia autrius, yra toliau nurodytų mokslų teorinis pagrindas. Apskaitos-analitinė funkcija yra pateikiama trijų disciplinų (buhalterinės apskaitos, finansų analizės, ūkinės veiklos analizės) vieningame bloke. Toks požiūris, V.Kovoliovo nuomone, pateisinamas istoriniu, metodologiniu ir informaciniu aspektu.
Manome, kad tikslinga kitaip pažvelgti į finansų analizę (šiuo atveju –
makroekonominiu ir mikroekonominiu aspektu).
2 pav. Finansų analizės vieta ir funkcijos
3 pav . Finansų analizės vieta ekonominės analizės sistemoje
1.2. Finansų analizės reikšmė ir uždaviniai
Siekdami pažinti gamtos ir visuomenės reiškinius bei procesus, žmonės nuo neatmenamų laikų juos analizuoja. Visuomeniniai, kaip ir ekonominiai procesai dažnai analizuojami suskaidant tiriamąjį objektą į elementus bei aiškintis jo sudedamųjų elementų tarpusavio ryšius. Iš esmės analizė –
glaudžiai susijusių ir vienas nuo kito priklausomų daiktų, procesų, reiškinių tyrimas.
Reiškiniai bei procesai, tiriami finansų analizės būdu, vyksta gamybos sferoje, teikiant paslaugas, be kita ko – ir finansinio tarpininkavimo paslaugas, t.y. susiję su konkrečių ūkio subjektų finansine veikla bei jos rezultatais. Todėl finansinės analizės turinys yra kompleksinis ūkio subjektų finansinės bei ūkinės veiklos ir jos rezultatų tyrimas, siekiant tobulinti tiriamojo subjekto valdymą ir didinti jo veiklos efektyvumą bei pelningumą. Toks tyrimas gali būti atliekamas naudojant informaciją apie buvusią veiklą, atliekamą dabar ir perspektyvoje.
Taigi finansų analizės tyrimo objektas yra įmonių finansinė veikla bei jos rezultatai, parodomi alternatyviuose projektuose, apskaitos, atskaitomybės medžiagoje ir kituose informacijos šaltiniuose. Analizuojant įmonių finansinę veiklą, išsiaiškinamas projektinių užduočių (verslo plano)
įvykdymas, lyginant faktinius rodiklius su projektiniais, taip pat jos pasikeitimo priežastys, įvertinamos bei apskaičiuojamos finansinių rezultatų didinimo galimybės ir numatomos konkrečios, realios bei pagrįstos alternatyvios organizacinės, techninės, socialinės, ekonominės jų panaudojimo priemonės.
Pažymėtina, kad rinkos ekonomikos sąlygomis ūkio subjektų finansinė veikla yra labai dinamiška, rizikinga, todėl analizuojant ją, tai reikia turėti galvoje ir analizę atlikti laiku. Taip pat svarbu gerai ištirti įmonių padalinių finansinius rodiklius. Tokios analizės išvados reikalingos operatyviam padalinio veiklos planavimui, , kai tenka priimti valdymo sprendimus.
Finansų analizė, kaip reikšminga įmonės finansinės būklės aiškinimo ir gerinimo bei jos valdymo racionalizavimo priemonė, be to, gali būti svarbi ir kaip įmonės veiklos kontrolės forma. Remiantis finansų analizės duomenų baze, galima daryti įmonės veiklos efektyvumą, pelningumą ir jos perspektyvumą apibūdinančias išvadas bei, remiantis jomis, kurti ir diegti naujus projektus. Tik savalaikė ir objektyvi finansų analizė sudaro galimybę įvairių lygių vadovams parengti alternatyvius savo veiklos modelius ir priimti racionalesnius valdymo sprendymus tam tikram laikotarpiui.
Remiantis anksčiau išdėstytomis mintimis, galima suformuluoti svarbiausius bendruosius finansų analizės uždavinius (4 pav.). Be šių uždavinių, gali būti keliami daliniai bei specifiniai analizės uždaviniai, apie kuriuos bus kalbama 1.3. poskyryje. Finansų analitikas privalo objektyviai ir kiek galima tiksliau įvertinti esamą padėtį, projektų kokybę, jų realumą, projektinių užduočių įvykdymo rezultatus ir jų pasikeitimo svarbiausius veiksnius, taip pat siūlyti realias bei pagrįstas priemones finansinei veiklai gerinti, neišduoti komercinių paslapčių.
4 pav. Svarbiausi finansų analizės uždaviniai.
Užsienio autoriai (C.Stickney, G.Foster, Ch.Gibson ir kiti) mažiau skiria dėmesio finansų analizės uždaviniams ir kitaip juos formuluoja:
1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, atitinkančią įmonės politiką (informacija turi būti patikima, tiksli, pakankama; perteklinė informacija mažinama).
2. Palyginti faktišką padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais (palyginimo bazė yra prognozės duomenys, planai, normos, normatyvai, limitai, praėjusio laikotarpio duomenys, giminingų įmonių rodikliai, vidutiniai šakiniai rodikliai, veiksnių įtakos įvertinimas).
3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką (racionaliai naudoti finansinius išteklius, palaikyti įmonės mokumą).
4. Kiti uždaviniai.
Palyginę pastaruosius uždavinius su 4 paveiksle suformuluotais finansų analizės uždaviniais, matome, kad užsienio autorių, matome, kad užsieniom autorių keliami uždaviniai iš principo atitinka autorės pateiktuosius (informacijos kokybė, duomenų plyginimas, veiksnių įtaka tiriamam rodikliui). Manytume, kad 4 paveiksle svarbiausi finansų analizės uždaviniai yra geriau susisteminti, kryptingesni analitinio proceso požiūriu ir ypač svarbūs besimokančiam asmeniui bei pradedančiam analitikui. Be to, jie yra universalūs bet kuriam tyrimo objektui bei subjektui.
Daugelio išsivysčiusių šalių firmų vadovai didesnį dėmesį skiria finansinių rezultatų įvertinimui ir mažiau reikšmingais laiko šiuos rezultatus formuojančius gamybinius veiksnius. Dėl to finansinių rezultatų analizės duomenys dažnai būna neobjektyvūs ir neatspindi įmonės tikrosios finansinės būklės. Tik pastaraisiais metais užsienio šalių ekonominėje literatūroje nurodoma, kad reikia apskaičiuoti ir gamybinius veiksnius, darančius įtaką finansiniams rezultatams. Jie dažniausiai grupuojami į išorinius (politiniai, teisiniai, kultūriniai ir kt.) ir vidinius (materialiniai, darbo ir finansiniai ištekliai), kurie gali būti lemiami konkurencinėje kovoje, turėti didelę reikšmę firmos veiklos efektyvumui ir perspektyvai.
1.3. Finansų analizės rūšys
Finansinės veiklos ir jos rezultatų analizė yra sudėtingas procesas. Priklausomai nuo atskirų autorių jai keliamų tikslų bei supratimo (5 ir 6 paveikslai) ji klasifikuojama į tam tikras rūšis
5 pav. Finansinės veiklos analizės rūšys ir uždaviniai (5, p. 10)
Penktąjame paveiksle finansų analizės rūšys jungiamos su uždaviniais, kurie dažniausiai yra specifiniai, tačiau glaudžiai susieti su bendraisiais analizės uždaviniais ir priklauso nuo jos funkcijos, paskirties, analizuojamojo laikotarpio bei naudojamų informacijos šaltinių ir dažnai susiję su investicijomis, veiklos finansavimo klausimais. Pavyzdžiui, firmoje gali būti keliamas uždavinys: išsiaiškinti per praėjusią savaitę (mėnesį) patirtus nuostolius, siekiant atlikti jų reguliavimo operaciją, ir numatyti tokių nuostolių atsiradimą perspektyvoje bei imtis priemonių jų pašalinimui arba didinti finansinius rezultatus, plėtojant pardavimų apimtis, ir sprendžiami kiti įvairiausi tiriamo objekto finansinės veiklos gerinimo uždaviniai.
Perspektyvinė analizė apima įvairių projektų (dažniausiai –
alternatyvinių) vertinimą, siekiant priimti taktinius bei strateginius sprendimus ūkio subjekto atžvilgiu.
Operatyvinė analizė kartais dar vadinama išankstine ( preliminarine), nes ji atliekama, nepasibaigus visai savaitei ar mėnesiui, naudojantis laukiamais duomenimis. Tuo siekiama iš anksto diagnozuoti finansinius rezultatus ir pakoreguoti planus ar priimti naują veiksmų programą. Žodis “diagnostika” yra kilęs iš graikų kalbos žodžio “diagnostikos” ir reiškia “sugebantis pažinti”. Diagnozavimas – tai reiškinio, proceso, būsenos išaiškinimas, atpažinimas ir apibūdinamas(6, p. 108). Mūsų atveju tai būtų ūkio subjekto finansinės veiklos sutrikimų( pakilimų) bei jos neigiamų ar teigiamų rezultatų išankstinis išaiškinimas. Retrospektyvinė analizė –
praeityje gautų finansinių rezultatų įvertinimas.
Su šeštuoju paveikslu finansų analitikui taip pat tikslinga susipažinti, nes jame pagal įvairesnius praktikoje taikomus požymius detaliau suklasifikuotos finansų analizės rūšys. Atliekant tyrimus, galima taikyti abi schemas (5 ir 6 pav.), praplečiant pirmąją antrosios turiniu.
Skaitytojams kai kurie 6 paveikslo klasifikavimo požymiai gali asocijuotis su planinės ekonomikos ūkinės veiklos analizės teorijoje nurodytais požymiais ir juos atitinkančios analizės rūšys (1, p. 56). Pavyzdžiui, apimties, subjekto, palyginimo pobūdis ir kiti požymiai. Manytume, kad toks analizės rūšių priskyrimas planinės ekonomikos teorijai nėra tikslingas, nes 6 paveiksle parodytos naujo turinio analizės rūšys praktikoje atliekamos bet kurioje pasaulio šalyje, taip pat ir Lietuvoje, ir rinkos ekonomikos sąlygomis teorijoje privalu pastebėti bei vertinti realius ekonominio gyvenimo procesus. Be to, tikslingai susistemintas finansų analitiko darbas yra kokybiškesnis bei rezultatyvesnis. Sisteminio darbo įgūdžius ypač svarbu taikyti mokymo procese.
Užsienio autorių literatūroje, mūsų manymu, nepakankamai įvertinamos praktikoje naudojamos finansų analizės rūšys, kurios dažnai įvairiai suprantamos arba sutapatinamos su analizės metodais bei būdais.
Užsienio autoriai dažniausiai mini tris finansinės analizės rūšis:(3, p. 127)
• horizantalioji analizė
• vertikalioji analizė
• santykinė analizė.
Tačiau horizantalioji ir vertikalioji analizė yra identiškos mūsų praktikoje taikomiems palyginimo bei dinamikos eilučių analizės, taip pat rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimo būdams.
Horizantalioji analizė analizė atliekama tada, kai finansinių ataskaitų dydžiai lyginami su praėjusio laikotarpio ar užduočių duomenimis, o nukrypimas išreiškiamas absoliučiais arba santykiniais dydžiais. Ši analizė parodo finansinių rodiklių dinamiką, tačiau neišryškina priežasčių, dėl kurių įvyko rodiklių pakitimai. Ji dažnai taikoma analizuojant įmonės balanso, pelno (nuostolių) ataskaitų duomenimis.
Horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė: analizuojami kelių metų (5-10) finansinių ataskaitų duomenys, bei apskaičiuojami rodiklių pasikeitimai per keletą laikotarpių ir tokiu būdu atskleidžiamos ūkio subjekto finansinių rezultatų kitimo tendencijos, dėsningumai. Tarkim, kad pardavimų apimtis per 3 metus didėja 120 procentų, o pelnas prieš mokesčių mokėjimą didėja 70 procentų. Trendo analizė padės suprasti, kad pelnas didėja lėtesniu tempu nei pardavimų apimtis dėl spartesnio kaštų augimo.
Vertikalioji analizė atliekama tada, kai kiekvienas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Užsienio šalių ekonomistai šią analizę dažnai vadina struktūrine analize. Bendras bazinis rodiklis gali būti įmonės balanso aktyvų, pasyvų, pelno, kaštų, pardavimų suma. Atliekant keleto metų finansinių rodiklių struktūrinę analizę, galima nustatyti rodiklių pakitimų priežastis.
Santykinė analizė literatūroje ir praktikoje dar vadinama finansinių koeficientų analize. Šie koeficientai išreiškia finansinių ataskaitų bei kitos informacijos duomenų tarpusavio ryšius. Užsienio autoriai finansinius koeficientus įvairiai klasifikuoja į grupines sistemas, tačiau likvidumo (mokumo) ir pelningumo grupės yra visų pripažįstamos. Dar gali būti išskiriama veiklos aktyvumo rodiklių, įsiskolinimo rodiklių ir kapitalo rinkos rodiklių grupės. Šiame skyriuje plačiau apie tai nekalbėsime, nes finansiniai koeficientai bus taikomi 3-e skyriuje, atliekant skaičiavimus.
1.4. Ekonominiai reiškiniai ir jų analizės kryptys
Bet kurios rūšies ar valdymo lygio analizę atliekančiam analitikui svarbu matyti tyrimo subjektą ir objektą juos supančioje aplinkoje. Jau anksčiau minėjome, kad, siekiant priimti įmonės perspektyvai efektyvius bei atsakingus valdymo sprendimus, tikslinga tyrinėti ne tik jos finansinę būklę, bet ir pastarosios susiformavimo veiksnius, t.y. atlikti analizę pagal įmonėje vykstančių ekonominių reiškinių bei procesų kryptis (7 pav.).
Pažymėtina, kad ūkio subjektų finansinė veikla apima piniginių santykių organizavimą, t.y. procesą, susijusį su piniginių išteklių bei fondų sudarymu, skirstymu, naudojimu, finansinių įpareigojimų vykdymu, o finansinė būklė yra finansinės veiklos rezultatas tam tikru momentu arba laikotarpiu (7, p.5).
Įmonių finansinė veikla yra organiškai susijusi su jų ūkine bei komercine veikla, jos vienos kitą sąlygoja. Žinome, kad bet kuri veikla dažniausiai prasideda nuo finansinių išteklių įsigijimo ir baigiasi finansiniu rezultatu. vAdinasi, finansinis rezultatas didžia dalimi priklauso nuo įmonės vadybos darbų sėkmingumo, vadybos ciklo elementų racionalaus suderinimo bei finansinių ir kitų išteklių tinkamo panaudojimo.
Kita vertus, pati įmonės veikla gali būti plėtojama geresnio finansinio rezultato linkme priklausomai nuo turimų finansinių išteklių. Pavyzdžiui, kai trūksta apyvartinio kapitalo (praktikoje vadinamų apyvartinių lėšų), gerokai pablogėja ir įmonės finansinė būklė. Taigi rinkos ekonomikos sąlygomis finansiniai ištekliai turi sąlyginį pirmumą prieš materialinius ir darbo išteklius.
Kiekviena įmonė yra savarankiškas ir sudėtingas finansinis organizmas
(8 pav.). Įmonės veikloje sąlyginai galima išskirti 3 ciklus – tai finansavimo, investicijų ir pagrindinės veiklos (gamybos, komercijos, paslaugų teikimo).
Plečiant įmonės veiklą ar kuriant naują įmonę reikalingos investicijos pastatams, kitoms ilgalaikėms priemonėms įsigyti. Jos finansuojamos iš skolintų ir nuosavų finansavimo šaltinių.
Pagrindinės veiklos ciklo metu sukaupiamos tos veiklos atsargos, gaminamos prekės ar teikiamos paslaugos, skirtos pardavimui. Įmonei reikia turėti pakankamai finansinių išteklių, reikalingų atsargoms įsigyti, išlaidoms įvairiuose veiklos etapuose padengti. Pirkimas ir pardavimas turi vykti lygiagrečiai, t.y. pagrindinės veiklos procesas turi būti finansuojamas nepertraukiamai. Susidarius atotrūkiui tarp išlaidų ir galimybių jas padengti pinigais, atsiranda pirkėjų skolos įmonei (debitoriai) ir įmonės skolos tiekėjams (kreditoriai), sutrinka veikla. Tai matyti iš apyvartinio kapitalo apytakos ciklo (9 pav.).
Finansavimo ciklo metu atliekamas piniginių santykių organizavimas, t.y. vykdomos įvairios finansinės operacijos – įvairiausi atsiskaitymai, grynųjų pinigų įplaukos ir išlaidos iš įvairios veiklos, pelno skirstymas ir pan.
Iš 7 paveikslo matome, kad įmonės veiklos išteklių panaudojimas ir jai skirtos išlaidos aiškinamos bei kontroliuojamos pagal darbo ir veiklos organizacines operacijas, ekonominius procesus, vietas, atsakingus asmenis.
Tokia analizė galėtų būti veiksminga išaiškinant įmonėje susidariusius netikėtus nuostolius ar priimant įmonės plėtojimo strateginius sprendimus.
7 pav. Įmonės ekonominiai reiškiniai ir jų analizės kryptys
8 pav. Įmonės veiklos schema
9 pav. Lėšų apytakos ciklas
1.5. Finansų analizės šaltiniai ir jų rūšys
Bet kurios rūšies ar valdymo lygio analizę atliekančiam analitikui svarbu matyti tyrimo subjektą ir objektą juos supančioje ap
1.6 Analizės būdai
Skaitmeninės ir loginės informacijos apdorojimui naudojama analizės būdų sistema. Tokiu būdu išsiaiškinama ekonominių bei finansinių procesų veiksniai, ūkio subjekto vidinės veiklos galimybės. Finansų analitikui svarbu žinoti analizės būdų esmę, jų taikymo galimybes, mokėti pasirinkti juos priklausomai nuo analizei keliamų uždavinių, turimos pradinės informacijos.
Literatūroje ir praktikoje analizės būdai dažnai tapatinami su analizės metodais. Žodis metodas kilęs iš graikų kalbos žodžio „methodos“
ir reiškia „tyrimo kelią“. Plačiąja prasme metodas – tai gamtos ar visuomenės reiškinių tyrimo būdų ir priemonių visuma. Vadinasi, metodas yra platesnė sąvoka nei būdas. Suprantame, kad finansų analizės metodas yra ūkio subjektų finansinės veiklos ir jų vidinių galimybių tyrimo būdų ir priemonių visuma.
Analizės būdai įvairių autorių klasifikuojami nevienodai. Vieniju išskiria tradicinius būdus (6 paveikslo loginiai ir grafiniai) ir matematinius (ekonominiai, euristiniai). Kiti autoriai būdus vadina metodais ir skirsto į šešias grupes: horizontalioji, vertikalioji ir trendo analizė, santykiniai koeficientai, lyginamoji analizė, faktorinė analizė.
Užsienio literatūroje, kaip minėjome, nurodomos trys analizės rūšys (horizontalioji, vertikalioji ir santykinė analizė), o analizės būdai dažniausiai neišskiriami, nors praktiniuose apskaičiavimuose ir naudojami.
Analizės būdai autorės suklasifikuoti 12 paveiksle. Išskiriame tokias analizės būdų sistemos, turinčios bendrus požymius, grupes:
• loginių būdų,
• ekonometrinių būdų,
• euristinių (psichologinių) būdų,
• grafinių būdų,
• kitų (specifinių) būdų.
[pic]
Čia tik trumpai apibūdinsime analizės būdus, išskyrus funkcinę-vertinę analizę ir SWOT analizę.
Finansų bei ekonominė analizė plačiausiai taiko lyginimo būdą.
Liaudyje sakoma, kad visa, kas palyginama, yra pažintina. Taikant šį būdą, galima išsiaiškinti nukrypimus nuo projektuojamų rodiklių dydžių, materialinių, laiko, piniginių normų, įvertinti rodiklių augimo tempus, dinamiką, tendencijas, galimybes bei kontroliuoti įmonės veiklą, numatyti jos perspektyvas.
7 paveiksle atsispindi lyginimo analizės būdo naudojimo sritys, t.y. įmonės viduje ir tarpįmoninis lyginimas arba lyginimas su atitinkamos šakos rodikliais. Dinamikos tyrimui galima naudoti dviejų ir didesnio skaičiaus laikotarpių (mėnesių, metų) duomenis.
Analizei taikant lyginimo būdą, svarbu nepažeisti rodiklių palyginamumo, nes antraip neteisingai įvertintume realią padėtį. Lyginamus dydžius reikia įvertinti palyginamomis kainomis, tarifais, turi būti palyginami analizuojami periodai, taikoma vienoda rodiklių apskaičiavimo metodika, palyginama tiriamo subjekto organizacinė struktūra. Kartais tikslinga pašalinti veiklos produkto apimties bei struktūros pasikeitimus.
Nepalyginamus dydžius reikia perskaičiuoti, taikant infliacinius kainų indeksus, faktinius natūrinius rodiklius vertinant planinėmis kainomis, standartinėmis normomis. ,
[pic]
7 pav. Lyginimo analizės būdo naudojimo schema
Grupavimas yra analizuojamų rodiklių jungimas į grupes pagal grupei būdingus tam tikrus požymius. Pavyzdžiui, finansinį kompanijos rezultatą veikia įvairūs veiksniai. Juos galima sugrupuoti, pavyzdžiui taip:
• priklausantys nuo įmonės veiklos,
• aplinkos veiksniai.
Grupavimo būdas padeda nustatyti ekonominių reiškinių tarpusavio ryšius, atskirų rodiklių įtaką bendriems rodikliams. Plačiau grupavimo būdą nagrinėja statistikos mokslas.
Svarbiausių grandžių išskyrimas tyrimo sistemoje yra prioritetinių įmonės finansinės veiklos bei su ja susijusios veiklos sričių nagrinėjimas.
Šiuo atveju prioritetinės veiklos sritys dažniausiai yra susijusios su tyrimo sistemoje vykstančiomis ar numatomomis disproporcijomis, pavyzdžiui, nepakankamu veiklos produkto konkurentabilumu Lietuvos rinkoje, mažomis produkcijos eksporto galimybėmis, pasenusia gamybos technologija ir nepakankama darbininkų kvalifikacija ir pan.
Sudėtingi ekonominiai reiškiniai bei procesai paprastai nusakomi įvairiais finansiniais bei ekonominiais rodikliais. Apibendrinančių rodiklių skaidymas mintimis įvairiomis kryptimis (vietą, laiką, įvairius veiksnius) į sudėtines dalis (elementus) vadinamas detalizavimo būdu arba tam tikro reiškinio ar proceso analize.
Svarbiausias detalizavimo tikslas yra nustatyti tiriamos sistemos sudėtinių elementų ryšius.
Detalizavimo metu galima išsiaiškinti atsakingų asmenų bei atskirų skyrių indėlį į galutinį rezultatą, nustatyti numatomų nuostolių vietą, laiką, veiklos produkto finansinį rezultatą įvairias jo gyvavimo ciklo etapais, įvairių veiksnių įtaką įmonės pelningumui, išskirti nagrinėjamoje sistemoje svarbiausias tolesnio tyrimo grandis ir pan. Pavyzdžiui, planuojamą sekantį mėnesį išmokėti darbo užmokestį ir mokesčius firmoje galima skirstyti pagal darbuotojų kategorijas, firmos funkcinius bei linijinius skyrius, įmokas
Sodrai, pajamų mokestį valstybės biudžetui ir sveikatos draudimo fondui, arba apskaičiuojant pelną, gautą iš realizacinės, finansinės, investicinės ir kitos veiklos bei įpatingos veiklos. Taip detalizuodami pelną prieš apmokestinimą, sužinotumėme, kuri veikla pelninga, o kuri – nuostolinga.
Apibendrinimas (sintezė) yra nagrinėjamų dalinių reiškinių (procesų)
sujungimas į tiriamą visumą ir ją atspindinčių rodiklių apibendrinimas.
Tokiu būdu analizės ir sintezės būdai papildo vienas kitą.
Indeksai yra santykiniai dydžiai, apibūdinantys ekonominio reiškinio pakitimą laiko ir vietos atžvilgiu. Juos galima taikyti analizuojant pardavimų apimtį, susidariusias išlaidas, pelningumą ir kitus ekonominius procesus. Taikant indeksus, galima išaiškinti analizuojamo rodiklio veiksnius, išmatuti jų poveikio dydį. Jie plačiai nagrinėjami statistikos vadovėliuose.
Grandininių pakeitimų (eliminavimo) būdo esmę sudaro tai, kad kiekvienas projektinis arba bazinis rodiklis iš eilės keičiamas faktiniu, kitus rodikliu imant nepakeistus. Rezultatas, gautas po kiekvieno pakeitimo, lyginamas su rezultatu, gautu iki to rodiklio pakeitimo.
Apskaičiuotas nukrypimas rodo atitinkamo veiksnio kiekybinę įtaką rodiklio pasikeitimui. Eliminavimo būdas taikomas multiplikaciniais ryšiais susietų veiksnių kiekybinio poveikio rezultatyniam rodikliui nustatyti. Pavyzdžiui, atliekant pelno apimties, pelningumo rodiklių, medžiagų sąnaudų, darbo našumo ir kitų rezultatinių rodiklių faktorinę analizę. Užsienio ekonominėje literatūroje grandininių pakeitimų būdas taip pat plačiai taikomas analizuojant gamybos išlaidų atskirų straipsnių pasikeitimus
[1.p.34].
Balansiniai sugretinimai padeda nustatyti atskirų ekonominių reiškinių tarpusavio ryšį bei priklausomumą, išaiškinti kompanijos materialinius, darbo, finansinius išteklius ir tikslinę jų naudojimo paskirtį. Balansiniai sugretinimai gali būti taikomi įmonės finansinei būklei analizuoti. Pavyzdžiui, analizuojant įmonės pajėgumą mokėti, sugretinami mokėjimo šaltiniai su terminuotais mokėjimo įsipareigojimais.
Lyginamųjų svorių skaičiavimai yra identiški anksčiau apraštos vertikaliosios analizės būdui.
Dinamikos eilutė yra eilėje absiliutinių ar santykinių dydžių, apibūdinančių ekonominį reiškinį laiko požiūriu. Kiekviena atskira dinamikos eilutės reikšmė vadinama rodiklio lygiu, o skirtumas tarp dviejų lygių vadinamas absoliutinių prieaugiu (sumažėjimu). Pažymėtina, kad dinamikos eilučių analizės būdas yra beveik tapatus horizontaliosios analizės būdui. Taikant dinamikos eilučių analizės būdą, galima apskaičiuoti vidutinius rodiklių dydžius: vidutinį rodiklio lygį ar vidutinį absoliutinį prieaugį per tam tikrą laikotarpį, vidutinį tam tikro laikotarpio augimo tampą, absoliutinį rodiklio prieaugį, rodiklio augimo tempą (1 lentelė). Šiems skaičiavimams taikomi aritmetiniai bei geometriniai vidurkiai.
1 lentelė
“N” įmonės pelno analizė 1997 – 1998 metais
|Rodiklis |1997 m. |1998 m. |Nukrypimas | |
| | | |Tūkst. Lt. | |
|Pelnas, tūkst.|1000 |1100 |+100 |10 |
|Lt | | | | |
|Iš jo pagautė |(20) |30 |+50 |neskaičiuojama|
|(netekimai), | | | | |
|tūkst. Lt. | | | | |
Pažymėtina, kad, lyginant teigiamą rodiklį su baziniu rodikliu kuris yra neigiamas arba lygus nuliui, ekonominio reiškinio pasikeitimas procentais neskaičiuojamas.
Ekonometrinių analizės būdų esmę sudaro matematinių bei statistinių metodų ir kompiuterių panaudojimas ekonominių uždavinių sprendimui. Jie spartina analizės atlikimo tempus, daro ją gilesnę, veiksmingesnę. Šie būdai ypač efektyvūs analizuojant didelės visumos finansinę būklę (asocicijos, sudėtingos struktūros kompanijos ir pan.) ir leidžia išsiaiškinti nefunkcinės ir funkcinės priklausomybės veiksanių poveikį, kurį tradiciniais būdais kiekybiškai įvertinti sunkiau. Tokiu būdu galima giliau ir visapusiškiau išsiaiškinti ūkio subjekto plėtojimo tandencijas ir jų perspektyvas. Praktikoje taikomi įvairūs ekonometriniai analizės būdai.
Labiausiai paplitę būdai yra: regresinė-koreliacinė analizė, matematinis prognozavimas ir kiti, nurodyti 12 paveiksle.
Regresinė ir korialiacinė analizė naudojama tiriant atsitiktines priklausomybes tarp reiškinių, neturinčių griežto funkcinio charakterio.
Pavyzdžiui, tarp finansinio rezultato ir personalo kvalifikacijos.
Regresijos ir koreliacijos teorija, kaip viena svarbiausių matematinės statistikos mokslo sričių, teikia galimybes:
• kiekybiškai išreikšti ekonominių reiškinių ryšį bei jų formą;
• nustatyti tuo pačiu metu veikiančių daugelio veiksnių įtaką nagrinėjamam rodikliui (nustatoma kiekvieno veiksnio įtaką atskirai).
Korialiacinė analizė leidžia nustatyti objektyviai egzistujančių reiškinių ryšio stiprumą ir iš dalies – formą (tiesinę ir netiesinę). Ryšio stiprumas įvertinamas ribose: -1 iki 0 ir nuo 0 iki 1. Regresinė analizė leidžia nustatyti tarpusavyje susijusių reiškinių priklausomybės formą:
tiesinė, antro laipsnio polinomas, laipsninė regresija, hiperbolė ir kt.
Ekonometriniai būdai išdėstyti tokiuose kursuose kaip matematinė statistika, tikimybių teorija, matematinis programavimas, aukštoji matematika. Norint taikyti ekonometrinius būdus finansų analizei, reikėtų kreiptis į atitinkamos mokslo krypties bei šakos specialistus.
Euristinių būdų (12 pav.) pagrindą sudaro euristika, t.y. mokslas apie kūrybinį mąstymą. Taikant šiuos būdus naudojamasi individualia asmens nuomone ir kolektyviniu ekspertiniu įvertinimu. Šie metodai yra pagrįsti specialistų patyrimu ir intuicija (ji žadina įvairiomis pcichologinėmis priemonėmis), kuri pasireiškia sprendžiant ekonominius uždavinius ir ypač prognozuojant ekonomines situacijas.
Dėl nedidelės šios knygos apimties negalime plačiai išnagrinėti euristinių ir kitų analizės būdų. Todėl siūlome apie euristinius būdus plačiau pasiskaityti šiuose leidiniuose (14,15,16).
Grafiniai būdai (diagramos, statistinės kreivės) aiškiau iliustruoja analizės rezultatus, ledžia nustatyti ryšio tarp atskirų rodiklių ar veiksnių formą, parodo ekonominio reškinio kitimą laikui bėgant.
Prie specifinių būdų galima priskirti finansinių koeficietų, SWOT, funkcinę – vertinę analizę ir kitus būdus.
Finansinių koeficientų analizė plačiai nušviečiama užsienio bei mūsų šalies autorių publikacijose, todėl manome, kad būtų netikslinga šioje knygoje ją dar kartą aptarti. Su finansinių koeficientų analize galima susipažinti leidiniuose (1,3,17,18,19,20,21,22).
Kuriant naują firmą ar jau veikiančioje firmoje atliekant rizikingus sprendimus, reikėtu pasitelkti SWOT analizę (14 paveikslas ir 2 priedas).
SWOT analizę sudaro keturi elementai:
• pranašumai,
• trūkumai,
• galimybės,
• grėsmės.
Pagal šious elementus įvertinamos firmos vidinės veiklos sąlygos ir aplinkos veiksniai pateikiame 2 priede.
Funkcinė – vertinė analizė (FVA) yra tyriamojo objekto sisteminio tyrimo metodas, kurį taikant siekiama užtikrinti visuomenei svarbias jo vartojimo savybes su mažiausiomis pastarųjų funkcionavimo sąnaudomis per visus objekto gyvavimo ciklo etapus.
FVA objektu gali būti gaminys, paslauga, procesas, struktūra ir pan.
Objekto gyvavimo ciklas – laikotarpis tarp mokslinio tyrimo darbų
S
W
Pranašumai (Strengths) Trūkumai
(Weaknesses)
|Vidinės veiklos sąlygos |
|Pinigai |
|6. Atsargos |
|Vadyba |
|7. Produkcija |
|Personalas |
|8. Rinka |
|Įrengimai |
|9. Apskaitos ir finansinė būklė |
|Pastatai |
O
T
Galimybės (Opportunities) Grėsmės
(Threats)
|Aplinkos veiksniai |
|Konkurencija |
|4. Socialiniai pokyčiai |
|Technoligija |
|5. Ekonominiai pokyčiai |
|Politiniai pokyčiai |
|6. Apmokestinimo kaita |
14 pav. SWOT analizės schema
Pradžios ir objekto išėmimo iš eksplotacijos arba jo veiklos nutraukimo momento.
FVA metodas pirmą kartą panaudotas JAV mokslininkų penktojo dešimtmečio pabaigoje. Jau karo metu, trūkstant brangių spalvotųjų metalų,
JAV ekonomikos kompanija „General Motors“ kai kurių detalių gamyboje juos laikinai keitė pigesniais metalais. Karui pasibaigus taip pat buvo ieškoma alternatyvių ekonomiškesnių tyrimo objektų funkcijų atlikimo būdų. 1959 m.
įsteigta FVA amarikiečių specialistų draugija kurios prezidentu buvo išrinktas inžinierius L. Mailsas [25, p. 7.]. Vėliau FVA metodas paplito
VFR, Anglijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir kitose šalyse.
Autorė neturi pakankamai informacijos dėsnio FVA taikymo dabartinėms sąlygomis.
Kai tyrimas atliekamas, taikant FVA, remiasi funkciniu požiūriu.
Taikant tradicinius analizės būdus, vadovaujamasi daiktiniu požiūriu, t.y.
siekiama tobulinti daiktą, procesą. Remiantis funkciniu požiūriu, atliekamas objekto funkcijų aprašymas ir parenkami sprendimai, padedantys užtikrinti kokybišką jų atlikimą su mažiausiomis sąnaudomis. Pagrindinė FVA
idėja yra ta, kad vartotojui svarbiausias ne pats objektas, o tos funkcijos, kurias jis gali atlikti. Funkcinio požiūrio principui realizuoti išsiaiškinama tiriamos sistemos struktūra, jungianti elementus, jų tarpusavio ryšius bei įvairius santykius, po to parengiami FVA atlikimo modeliai, t.y. struktūrinnis, funkcijų aprašymo, funkcinis – struktūrinis ir funkcinis – vertinis modelis (15 pav.).
15. pav. FVA atlikimo modelių schema
Remiantis šiais modeliais, taip pat tieriamojo objekto būkle iki FVA
ir atlikus FVA, pateikiamos įmonės veiklos tobulinimo priemonės. Rengdami jas, FVA tyrinėtojai domisi tiek esamais, tiek alternatyviais bei ekonomiškesniais tiriamųjų objektų funkcijų atlikimo būdais. Įvairūs variantai lyginami, siekiant optrimalaus santykio tarp tyriamojo objekto bei jo atliekamų funkcijų kokybės ir jos lygiui pasiekti reikalingų minimalių sąnaudų. Taigi FVA metodo taikymas padeda taupyti materialinius, darbo, finansinius išteklius, vadinasi, yra nepertraukiamo įmonės veiklos gerinimo paieškos sistema, kuri realizuojama nuolat ieškant naujų įdėjų ir sprendimų variantų papildomam efektui gauti [3 ir 4 priedai].
FVA metodas, taikomas konkrečioms veiklos sąlygomis, yra modifikuojamas. Tačiau visais taikymo praktikoje atvejais galima išskirti bendrus tipinius metodinius bruožus [24, p. 51]:
• trys fazės;
• keturi uždaviniai;
• penki klausimai;
• metodoliginiai etapai.
Pirmoje fazėje sprendžiami koncepcinio pobūdžio klausimai: funkcinės-
vertinės analizės naudojimo sfera ir sprendimo strategijos parinkimas nurodant visuomeninio naudojimo kryptį. Antroje fazėje atliekama funkcinė analizė, t.y. įvertinamos analizuojamo objekto funkcijos, jų atlikimui reikalingos sąnaudos ir nustatomos tolesnių sprendimų kryptys. Trečia fazė yra funkcinė sintezė; čia kuriami alternatyvinių sprendimų variantų projektai bei įdėjos ir pateikiamas kritinis jų įvertinimas.
FVA naudojimo praktikoje svarbiausi uždaviniai yra šie:
1. Parinkti tinkamą objektą.
2. Tiksliai bei išsamiai apibūdinti ir įvertinti analizuojamojo objekto funkcijas.
3. Parengti maksimalų skaičių pasiūlymų, užtikrinančių funkcijų veikimą
4. Parinkti bei parengti tinkamą optimalų tiriamojo objekto tobulinimo variantą.
Metodiniu požiūriu, praktiškai taikant FVA, kiekviena iškilusi problema reikalauja teisingo ir išsamaus atsakymo į penkis klausimus:
1. Koks objektas yra tiriamas?
2. Kokios tiriamojo objekto funkcijos?
3. Kiek kainuoja tiriamasis objektas, t.y. kokios jo gamybos sąnaudos bei kokia jo atliekamų funkcijų vertė?
4. Koks kitas objektas gali vykdyti panašias funkcijas ir vykdyti jas geriau?
5. Kiek kainuoja kitas objektas bei kokia jo atliekamų funkcijų vertė?
Vienas svarbiausių funkcinės-vertinės analizės metodikos elementų yra darbo planas, kurį sudaro keletas metodologinių etapų. Kiekvienas etapas susideda iš tam tikra tvarka nuosekliai išdėstytų darbų (4 priedas).
Svarbiausi FVA metodo momentai – tiksliai nustatyti tyriamojo objekto funkcijas ir apskaičiuoti joms atlikti reikalingas sąnaudas.
Funkcinio požiūrio principas vaidina svarbiausią metodologinį vaidmenį funkcinėje-vertinėje analizėje. Funkcija bendrąją prasme yra veiklos sritis, pareigos atlikimas ir paskirtis. Funkcinėje-vertinėje analizėje funkcija suprantama kaip tiriamojo objekto išorinio pasireiškimo savybė
[16, p. 18].
Nagrinėjamojo objekto funkcijų ir tenkinamų visuomeniškai būtinų poreikių aprašymas iš principo sutampa. Skirtumas tik tas, kad „poreikio“
sąvoka susijusi su žmogumi (kolektyvu) ar jo veikla, o „funkcijos“ sąvoka visada susijusi su techniniu ar netechniniu funkcijos nėšėju (tiriamuoju objektu), kuris ir tenkina poreikius. Vadinasi, funkcijos išreiškia nagrinėjamojo objekto esmę, okonstrukcija, procesas ir struktūra yra funkcijų pasireiškimo forma.
Funkcijos formuluojamos, laikantis tokių svarbiausių principų:
išreikštos minties trumpumas, aukštas apibendrinimo lygis, išsamumas.
Tiriamojo objekto funkcija turėtų būti apibūdinta kuo trumpiau, t.y. dviem žodžiais: daiktavardžiu ir veiksmažodžiu. Pavyzdžiui, objektui „sandėlys“
svarbiausia funkcija gali būti formuluojama taip: „prekių atsargų kaupimas“. Pažymėtina, kad juo labiau apibendrinti funkcijų formulavimai, juo mažiau yra juos rybojančių sąlygų ir sukuriamos didesnės galimybės naujiems sprendimams.
Kadangi tiriamųjų objektų funkcijos labia įvairios, todėl tikslinga jas susisteminti į grupes (5 priedas). Objektų funkcijos pagal panaudojimo sritį skirstomos į išorines ir vidines.
Išorinės funkcijos rodo analizuojamojo objekto, kaip atskiros sistemos, ryšius su naudojimo sfera bei išorine aplinka. Svarbiausia (eksplotacinė) funkcija atspindi objekto esmę, paskirtį ir vartojimo procese vaidina svarbiausią vaidmenį. Antraeilės funkcijos neturi įtakos objekto gyvybingumui ir atspindi šalutinius jo kūrimo tikslus.
Vidinėsfunkcijos palaiko objekto gyvybingumą bei darbingumą.
Pagrindinės funkcijos užtikrina tiriamojo objekto gyvybingumą bei svarbiausios funkcijos realizavimą (pakeičia, perduoda, saugo, pateikia rezultatus vartotojui ir pan.). Pagalbinės funkcijos sudaro sąlygas atlikti pagrindines funkcijas (sujungia, fiksuoja, izoliuoja, nukreipia, garantuoja ir pa.).
Išorinės ir vidinės funkcijos pagal naudingumo laipsnį skirstomos į naudingas, nenaudingas ir žalingas. Naudingos funkcijos atspindi objekto funkcijiškai būtinas vartojamąsias savybes ir salygoja objekto gyvybingumą.
Nenaudingos funkcijos namažina objekto gyvybingumo, bet palaiko nereikalingą parametrą ir brangina objektą. Žalingos funkcijos neigiamai veikia objekto gyvybingumą, blogina vartojamąsias jo savybes, brangina objektą. Tobulinant tiriamąjį objektą, paprastai šalinamos nenaudingos ir ypač žalingos funkcijos, plečiamos naudingos funkcijos.
Vienas svarbiausių FVA taikymo praktikoje tikslų – sąnaudų tiriamojo objekto kūrimui, gamybai ir eksplotavimuo mažinimas. Mokslinio tyrimo darbų, naujo produkto parengimo ir įdiegimo stadijoje sudaromos sąlygos išvengti nereikalingų ar papildomų sąnaudų. Veiklos išteklių sąnaudos, skirtos objekto kūrimui ir eksplotavimui, skirstomos taip:
1. Sąnaudų minimumas, gaunamas objekto kūrimo ir jo funkcionavimo optimaliomis sąlygomis (funkcionaliai būtinos sąnaudos).
2. Nereikalingos (papildomos) sąnaudos, kurias sąlygoja nukrypimai nuo optimalių sąlygų. Nereikalingos sąnaudos, patiriammos dėl neekonomiškos veiklos, produkto konstrukcijos technologijos, dėl neefektyvaus organizavimo bei vadybos.
FVA metodo taikymas praktykoje yra efektyvus. Pavyzdžiui, amerikiečių statybos firmų patirtis rodo, kad kiekvienas doleris, išleistas FVA, sąlygoja 5-20 dolerių ekonomiją. Lenkijos statybos organizacijos ir statybinių medžiagų įmonėse, taikant FVA, darbų vidutinis efektyvumas apie šešis kartus didesnis nei išradydinės bei racionalizacinės veiklosv efektyvumas [30, p. 40, 47].
Šios knygos apimtis neleidžia detaliai išnagrinėti FVA metodo taikymo įvairiais atvejais. Prieduose (3,4,5,6) pateikiame analytinius FVA taikymo pavyzdžius. Plačiau apie FVA siūlome pasiskaityti 16, 24,25,26,27,28 ir29.
Klausimai ir užduotys
1. Remdamiesi 1 priede pateikta informacija, įvertinkite savo galimybes atlikti dabar ir ateityje finansų analitiko funkcijas, kai modelis parametrams taikoma balų sistema.
2. Pažvelkite į 3 paveikslą. Iš kurių elementų sudaryta ekonominės analizės sistema? Kokius ekonominius ekonominius procesus tiria ekonominė analizė?
3. Kokie dokumentai sudaro Lietuvos ūkio subjektų finansinę atskaitomybę ir kokie ryšiai sieja šiuos dokumentus? Ar svarbu analitikui žinoti apie tokius ryšius? Teigiamą ar neigiamą atsakymą argumentuokite.
4. Ar tikslinga atlikti finansinę analizę? Kada tai gali būti tik „nereikalingas“ darbas?
5. Paaiškinkite, kuo reikšmingas verslininkui lėšų apytakos ciklas.
Susiekite jį su investicijų, finansavimo ir pagrindinės veiklos ciklais.
6. Aptarkite analizės būdus. Gal Jūs norėtumėte juos kitaip suklasifikuoti?
7. Ar skiriasi finansų analizės būdai ir metodai? Galite pagrįsti ir kitokią – savąją – nuomonę.
8. Paaiškinkite, kuo skiriasi finansinė būklė nuo finansinės veiklos.
9. Pasinaudoję Jums Žinomos firmos duomenimis, mėginkite atlikti SWOT
analizę. Po to suformuluokite išvadas irv pateikite vieną arba du argumentuotus pasiūlymus, kaip apsisaugoti nuo grėsmių (2 priedas).
10. Sudarykite Jums rūpimos nesudėtingos prekės, paslaugos, proceso funkcinį-vertinį modelį, įvertinkite Jūsų numatytų pakeitymų ekonominę bei finansinę arba socialinę naudą. Siekdami lengviau atlikti užduotį, galite remtis šios knygos 3,4,5 priedais ir literatūros sąraše nurodytomis knygomis.
2. Finansų analizės organizavimas
Perskaitę šį skyrių, Jūs galėsite:
• suprasti finansų analizės vietą ekonominėje analizėje;
• susipažinti su analitinio darbo etapais, procedūromis, operacijomis;
• sužinoti užsienio šalių finansų analizės organizavimo principus;
• įgyti praktinių įgūdžių analitinio darbo organizavimo srityje.
Pagrindinės sąvokos
Analitinio darbo etapai, procedūros, operacijos Firma kompanija,gamybinė apskaita
Analizės principai, uždaviniai
Išorinė ir vidinė analizė
Analizės sistema
Įvedama ir išvedama informacija
Finansinė apskaita
Metodika
Finansininiai rodikliai
Žmogus–analitikas
Finansų analizė
1. Analitinio darbo organizavimas
Sėkmingas analitinio darbo atlikimas labai priklauso nuo apgalvoto jo planavimo, kryptingo paskirstymo atskiriems atlikėjams, metodologinio parengimo, kompiuterių taikymo.
Analizės sistemos funkcionavimo schema asispindi 16 paveiksle.
Čia pateikta analizės sistemos technologinė struktūra (apibrėžta tiesiomis linijomis) ir išskirta kibernetinė struktūra (apibrėžta punktyrinėmis linijomis). Kibernetinė sistema yra susijusi su valdymo funkcija, kurios objektas yra informacija. Atskirai paimti struktūriniai elementai taip pat yra sistemos, turinčios tiesioginius ir grįžtamuosius ryšius su nagrinėjamo objekto vidinės ir išorinės aplinkos veiksniais.
Aktyviausias analizės sistemos elemrntas yra žmogus-analitikas. Jam keliami reikalavimai nurodyti 1 priede. Analitikas pats arba pasitelkęs specialistus organizuoja analizės sistemos funkcionavimą ir jos valdymą, tai yra parenka analizės būdus, informacijos apdorojimo priemones, parengia metodiką, projektuoja analazės procesą. Analizės sistema galės funkcionuoti tik tada, kai visi jos elementai bus visiškai parengti veikimui ir suderinti erdvėje bei laike.
Iš 16 paveikslo matome, kad visi „keliai“ tarsi susieina į metodiką.
Iš esmės metodika ir yra visuma būdų, taisyklių, kurių reikia laikytis, norint gerai atlikti kurį nors darbą [1, p. 315]. Mūsų atveju metodika yra analizės atlikimo tvarkos ir analizuojamų rodiklių algoritmų aprašymas. Ji apima analizės tikslą, uždavinius, principus, techniką, nurodo abstraktaus pobūdžio įvedamą ir išvedamą informaciją. Pažymėtina, kad kuo pilniau ir detaliau metodikoje aprašytas analitinės informacijos algoritmas, tuo intensyviau vyksta analizės procesas.
16 pav. Analizės funkcionavimo schema [2, p. 23]
Kad analizės sistema kokybiškai funkcionuotų, reikia laikytis analizės procesą regulioujančių principų, iš kurių svarbiausi – sisteminis požiūris, kompleksiškumas, reguliarumas, perimamumas, objektyvumas, diagnostinis principas. Šie principai taikomi regulioujant analizės, taip pat ir finansų analizės, metodologijos ir metodikos procedūras.
Lietuvos Respublikos įvairių tipų didesnėse įmonėse finansų analizę dažniausiai atlieka vyr. Finansininkas, mažesnėse vyr. Buhalteris arba pats savininkas. Didelėse įmonėse gali būti ūkinės bei finansinės veiklos analizės grupės ar laboratorijos.
Praktikoje tikslinga ūkio subjektuose, priklausomai nuo jų dydžio, turėti organizacinę analizės sistemos valdymo struktūrą: asmenims ar tarnybas, atliekančias analizę, jų valdymo aparatą (17 pav.). Ši struktūra gali būti valdoma „rankomis“ ar kompiuteriais. Pagal 17 paveiksle pateiktą schemą matyti, kad analizės procese dalyvauja įmonės vadovas bei visi specialistai. Jų komunikacinius ryšius koordinuoja analizės organizatorius.
Tokia organizacinė analizės sistemos valdymo schema gali būti taikoma vidutinio dydžio įmonėse, o mažesnėse įmonėse ją galima koreguoti bei supaprastinti paliekant svarbiausius analizės sistemos valdymo ryšius. Tai leistų monės ir jos padalinių vadovams numatytais terminais operatyviai gauti analitinę informaciją (finansinius rodiklius) apie valdomų objektų veiklą per dieną, savaitę, mėnesį, ketvirtį ir priimti tikslesnius diagnostinius valdymo sprendimus. Pažymėtina, kad išvedamos analitinės informacijos kokybė labai priklauso nuo kuo tikslesnių įmonėje bei jos aplinkoje vykstančių socialinių ir ekonominių procesų algoritminių aprašymų, o tai padaryti kartais būna nelengva, ypač aprašant socialinius procesus. Sudarant analitinių uždavinių sprendimo programas, tiktų plačiai naudoti optimizavimo metodus.
Praktika rodo, kad daugelyje Lietuvos įmonių 17 paveiksle nurodytos analizės sistemos organizacinės valdymo struktūros dažniausiai susidaro stichiškai, o toks analitinis darbas atliekamas epizodiškai, t.y. pagak atskiras užduotis arba įmonės veiklos kontrolės metu. Be to, jose nepakankamas dėmesys skiriamas operatyvinei analizei.
Pagrindinis šios analizės uždavinys yra kontroliuoti, kaip kiekvieną dieną naudojami finansiniai, materialiniai, darbo ištekliai visoje įmonėje, jos struktūriniuose padaliniuose, darbo vietose, kokia padėtis rinkoje.
Tokiu būdu galima atlikti įvairių nuostolių apskaitą, diagnozuoti jų mažinimą arba visišką pašalinimą. Svarbi tokios analizės sąlyga – gerai sutvarkytas normatyvus ūkis. Pažymėtina, kad ne visi ūkio subjektai turi pagrįstas veiklos išteklių bei kaštų normas, atitinkančias jų organizacines, technines beisocialines sąlygas.
Siekiant gerinti analitinį darbą Lietuvos įmonėse, tikslinga būtų:
• atlikti šį darbą visuose įmonės valdymo lygiuose;
• nustatyti ryšius tarp analizės vykdytojų;
• sukurti lanksčią analizės sistemos organizacinę struktūrą ir, iškilus naujiems uždaviniams, ją koreguoti;
• nustatyti operatyvios ekonominės bei finansų analizės rodiklių minimumą, formų maketus, metodiką, atlikimo terminus;
• maksimaliai sumažinti atotrūkį tarp atliktos analizės rezultatų bei išvadų ir jos rekomendacijų panaudojimo.
17 pav. Analizės sistemos organizacinė valdymo schema
Kiekvienam, o ypač pradedančiam analitikui svarbu, kad jo darbas būtų tikslingas, prasmingas ir sėkmingas. Norint to pasiekti, reikia susipažinti su analitinio darbo etapais, procedūromis bei operacijomis (18 pav.). Čia išskiriami šeši analitinio darbo etapai ir juos atitinkančios procedūros bei operacijos. Kadangi jų turinys kiekvieno tyrimo metu būna skirtingas, jų čia neaptarsime, išskyrus analizės rezultatų apiforminimą. Taikant šiuos analitinio darbo etapus, procedūras bei operacijas, galima rengti tyrimus ne tik ūkio subjektuose, bet ir individualius ar grupinius namų, kursinius, diplominius darbus.
Analizės rezultatų apiforminimas bei pateikimas peiklauso nuo analizės rūšies, tikslo, uždavinių bei analitiko įgūdžių. Jie gali būti apiforminami ir pateikiami kaip ataskaitos, referatai, namų, kursiniai, diplominiai darbai, projektai ir pan. Paprastai analitiniouse darbuose išnagrinėjama tyrimo metodologija, kuri vėliau taikoma atliekant įvairius skaičiavimus, pateikiant vertinimus analitinėje arba tiriamojo objekto veiklos gerinimo dalyje, po kurių pateikiamos išvados ir pasiūlimai. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti studijų darbų struktūrą, tekstas, literatūros bibliografinis aprašas, paprastai nurodomi tokių darbų parengimo tvarkos aprašymuose ir jų čia nekartosime [3]. Tokius darbus išleidžia mokymo įstaigos ir juose nurodytatvarka gali kiek skirtis.
Svarbų vaidmenį ekonominėje analizėje vaidina analitinės lentelės, iliustracijos. Jose pateikiami duomenys turi būti susiję su nagrinėjamu reiškiniu ir jį tinkamai charakterizuoti. Analitinės lentelės ir iliustracijos negali būti „numestos, kaip nereikalingos“, jas būtina analizuoti tekste. Lentelės be teksto gali būti sudaromos pasibaigus dienai, savaitei, mėnesiui, ketvirčiui ir pan., t.y. kai analizė atliekama periodiškai. Lentelės arba iliustracijos pavadinimas turi tiksliai, apibendrinta forma atspindėti turinį, būti korektiškai suformuluotas ir kiek galima trumpesnis. Iš jo turėtų būti aišku, kokie rodikliai analizuojami, duomenų gavimo vieta, laikotarpis ar data. Dar reikia nepamiršti nurodyti matų vienetus, informacijos šaltinius.
Apibendrinančių rodiklių apžvalga
Pagrindinio (pastovaus) kapitalo formavimo ir naudojimo bei įrengimų darbo analizė
Apyvartinio (kintamo) kapitalo formavimo ir naudojimo analizė
Darbo išteklių formavimo ir naudojimo analizė
Pelno ir pelno naudojimo analizė
Ūkio subjekto finansinės veiklos bei finansinės būklės analizė
Tyrimo apibendrinimas, išvados, pasiūlymai bei sprendimų priėmimas
Pardavimų apimties ir produktų kokybės rodiklių analizė
Veiklos sąnaudų analizė
Prognozavimas
Planavimas
Apskaita
Kontrolė
Ekonominė informacija
FINANSŲ ANALIZĖ
Praeities sprendimų įvertinimas
Perspektyvinių sprendimų priėmimas
Ekonominė teorija
Statistika
Finansų analizė
Ūkinės veiklos analizė
Buhalterinė apskaita
1. Objektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus.
(Informacija turi būti tiksli, pakankama).
2. Įvertinti ūkio subjektų priimamų alternatyvių ir vykdomų projektų kokybę, jų realumą.
3. Išaiškinti ūkio subjektų projektinių užduočių įvykdymo rezultatus.
4. Išaiškinti ekonominių bei socialinių rodiklių pasikeitimo veiksnius ir apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimmybes
5. Susiteminti analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir alternatyvius pasiūlymus objekto finansinei veiklai gerinti bei jo gyvybingumui palaikyti perspektyvoje.
6. Teikti informaciją įmonės vadovams ir išoriniams interesantams, neišduodant komercinių paslapčių.
7. Apibendrinti finansinės analizės patyrimą bei metodikas ir skleisti jį komerciniais pagrindais.
Svarbiausi finansų analizės uždaviniai
Perspektyvinė
Operatyvinė
Retrospektyvinė
Kontrolei
Planavi-mui
Regulia-vimui
Organi-
zavimui
Aktyvi-
nimui
Įvertinimo
Diagnostinė
Analizės uždaviniai
Paieškos
Analizės rūšys ir uždaviniai
Klasifikavimo požymiai
Pagal laiką
Pagal paskirtį analizė reikalinga
Analizės funkcija
Finansinės būklės rodiklių pasikeitimas
POŽYMIAI
ANALIZĖS RUŠYS
Alternatyvių projektų pagrindimui
Respublikos ūkis
Asociacijos
Įmonės, organizacijos
Skyrių, cechų veikla
2. Pagal subjektą
Išoriniai atlikėjai
1. Pagal apimtį
Vidiniai analitikai
3. Pagal tikslą
Ekonominės informacijos patikimumui įvertinti
Infliacijos įtakos finansiniams rodikliams įvertinimui
Personalo ekonominiam skatinimui pagrįsti
Kiti tikslai
Periodinė
Vienkartinė
Perspektyvinė
Operatyvinė
Retrospektyvinė
4. Pagal pasikartojimų dažnumą
Kompleksinė
Teminė
5. Pagal laiką
6. Pagal analitinės programos turinį
Vidinė
Tarpįmoninė
Tarpšakinė (šakinė)
7. Pagal palyginimo pobūdį
Pelno didinimas
Kaštų mažinimas
Gamybos ekologizavimas
Materialinių sąnaudų mažinimas
Kitos kryptys
8. Pagal tyrimo kryptį
Atrankinė
Ištisinė
Kompiuterizuota analizė
Rankinė
9. Pagal analizės objekto aprėpimo laipsnį
10. Pagal skaičiavimo technikos panaudojimą
6. Pav. Finansų analizės rūšys
Siekiama išaiškinti įmonės ūkininkavimo bei įdiegtų ar numatomų įdiegti investicijų efektyvumą.
Kontroliuojama veikla pagal pagrindinius šios veiklos objektus.
Kontroliuojami įmonės finansiniai rezultatai ir jų pasikeitimo pagrindiniai veiksniai
I. Pagal darbo operacijos pagrindinius veiksnius:
• darbo priemonės,
• darbo objektai,
• procesas.
II. Pagal bendrojo darbo proceso sudėtines dalis:
• konkrečių produktų gamybinis procesas (technologinis),
• veiklos operacija, jos elementai.
III. Pagal veiklos ekonominius procesus:
• tiekimas,
• gamybinis procesas,
• produkcijos realizacija,
• įplaukų paskirstymas
IV. Pagal veiklos išteklių ir rezultatų judėjimo stadijas:
• išteklių šaltinių nustatymas,
• išteklių gavimas,
• išteklių saugojimas,
• išteklių panaudojimas veikloje,
• produkto realizavimas ir atsiskaitymas su pirkėjais.
V. Pagal išlaidų susidarymo vietą:
• įmonė,
• cechas,
• skyrius,
• darbo vieta, sandėlis,
• kitos vietos.
VI. Pagal atsakingus asmenis:
• prezindentas,
• viceprezidentas,
• direktorius,
• skyrių vadovai,
• kiti vadybininkai,
• ekspeditorius ir kiti asmenys.
Norima kontroliuoti įmonės išteklių apyvartą.
Siekiama išaiškinti veiklos išlaidų lygį ir jos gerinimo galimybes atskiruose įmonės padaliniuose.
Norima kontroliuoti veiklos finansinius rezultatus pagal atsakingų asmenų sprendimus.
INVESTICIJOS
FINANSAVIMO
ŠALTINIAI
A. Ilgalaikis turtas
B. Trumpalaikis turtas
A. Kapitalas ir jo rezervas bei nepaskirstytasis pelnas
B. B. Ilgalaikės ir trumpalaikės skolos
ĮMONĖ
V
E
I
K
L
A
IŠLAIDOS
PINIGINĖS ĮPLAUKOS
A. Materialinės
B. Amortizacijos
C. Darbo užmokestis ir priskaitymai socialiniam draudimui
D. Mokesčiai
E. Palūkanos
F. Kitos
Veiklos produktas (prekių, paslaugų pardavimas)
GRYNASIS PELNAS
Pagrindinės veiklos ciklas
Investicijų ciklas
Finansavimo ciklas
GRYNASIS PELNAS
Kreditoriai
Mokesčiai
Pinigai
Medžiaga
Darbo jėga
Debitoriai
Veiklos procesas
Veiklos produktas
* ekonominių – socialinių tarnybų
* techninių tarnybų
* gamybinių ir komercinių skyrių
* gamybinių poskyrių
Analizės proceso bei posistemių valdymo blokas – vadovai
Analitinių uždavinių generaliė matrica
Tarnybų ir skyrių uždavinių matrica
Skaičiavimo centras ar kompiuteris
Analizės sistemos valdymo blokas
Išvedama (analitinė) informacija
Technika
Žmogus-analitikas
Analizės procesas
Būdai bei metodai
Analizės principai
Metodika
Įvedama informacija
Tiriamojo objekto struktūrinis modelis
Funkcijų aprašymo modelis
Funkcinis struktūrinis modelis
Funkcinis vertinis modelis
Rodiklių lyginimas
Analizės būdai
Analizės organizatorius
Įmonės vadovas
Specialistai